Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija antrąjį kartą dalyvauja Tarptautinėse paukščių palydose "EuroBirdwatch20", kurias mūsų šalyje organizuoja Lietuvos ornitologų draugija.

Šiandien vietiniai ir Kuršių nerijos svečiai kviečiami sutikti ant Parnidžio kopos prie Saulės laikrodžio. "Skaičiuosime ir palydėsime paukščius bei grožėsimės virš galvos vilnijančia gyva banga!" – sako organizatoriai.

Tarptautinė paukščių apsaugos organizacija "BirdLife International" 27-ąjį kartą organizuoja tarptautines paukščių palydas. Šiais metais šiame renginyje dalyvauja apie 40 šalių paukščių skaičiavime. Vėliau tarptautinė organizacija "BirdLife International", kurios partnerė yra Lietuvos ornitologų draugija, apibendrins ir paviešins šios Europinės akcijos rezultatus.

Skaičiuosime ir palydėsime paukščius bei grožėsimės virš galvos vilnijančia gyva banga!

Paukščių palydas galima surengti ir savo apylinkėse: nesvarbu, ar tai bus ekskursija po apylinkes, ar renginys su specialia programa, skirta paukščių pažinimui, ar švietimo įstaigose rengiamos pamokos, ar grupės bendraminčių pasivaikščiojimas po rudenėjančią gamtą.

Pagrindinis Paukščių palydų akcentas – šalies masto paukščių stebėjimas ir apskaitos su greito informavimo akcija, kurioje dalyvauti gali visi – ir maži, ir dideli, ir gerai pažįstantys paukščius, ir skiriantys vos keletą jų rūšių. Taigi, spalio 3–4 d. visus, stebėjusius paukščius, prašome užpildyti rezultatų anketą ir iki spalio 4 d. (sekmadienio) 15 val. atsiųsti Lietuvos ornitologų draugijai e.paštu gediminas.petkus@birdlife.lt.

„Jauniausia mokyklėlės dalyvė – dviejų metukų mergytė. Amžius labai įvairius – nuo mažiausio iki didžiausio. Kartais mokyklėlę lanko visa šeima, kartais tik tėtis arba tik mama atvyksta su savo vaikais, tačiau nepaisant amžių skirtumo – čia puikiai sutaria visi. Mano tikslas – parodyti šeimoms, kaip reikia saugoti gamtą, kaip stebėti ir atpažinti paukščius. Važinėjam po visą Lietuvą, o paskaitas skaito geriausi savo srities specialistai: daugelio vaikučių autoritetas, knygelių autorius Selemonas Paltanavičius, žymusis gamtos fotografas Marius Čepulis, ornitologinį turizmą vystantis Marius Karlonas. Taip stengiamės, kad žmonės pasisemtų kuo daugiau įvairesnės patirties“, – apie mokyklėlę pasakoja Ingrida Meškinytė.

Išgirsti, pamatai, identifikuoji. Toks proceso eiliškumas. Nors geriausia priemonė paukščių stebėjimui yra žiūronai, mokyklėlę lankantys vaikai jau gali atpažinti paukščius ir be jų.

Lietuvos paukščių sąraše yra įrašytos 399 paukščių rūšys. Kai kurie paukščiai į Lietuvą atskrenda vos vieną kartą. Pavyzdžiui, parskrenda gandrai, o su jais ir vienas flamingas. Nors flamingai Lietuvoje negyvena, tačiau pastebėtas, jis turi būti įtrauktas į tą sąrašą.

„Pati negalėčiau atpažinti visų sąraše išvardintų rūšių, turbūt tai neįmanoma. Bet mane vaikai yra ne kartą nustebinę. Prisimenu buvome pievoje ir stebėjome paukščius, vaikai priėję prie teleskopo man šaukia, kad mato rudagalvį kirą. Kai vaikas nesako, kad tai žuvėdra, kaip mano ir klysta daugelis suaugusių, tai man yra didžiulis pasiekimas“, – mokyklėlės nauda džiaugiasi Ingrida.

Paukščių stebėjimas tik viena pažinimo metodika. Iš arčiau susipažinti, juos palaikyti rankose vaikai gali paukščių žiedavimo metu. Daugiau apie tai televizijos laidoje „Gyvūnų manija“ šį sekmadienį per TV6.

– Jūsų profesija visai negamtiška – studijavote psichologiją, dirbote personalo specialiste. Kada ir kas paskatino susidomėti paukščiais?

– Paukščiai mano gyvenime buvo nuo mažens. Tėtis – miškininkas, paukščiais labai domėjosi brolis. Jis daug pasakojo apie sparnuočių įpročius, savybes, išmokė mane atskirti čiurlį nuo kregždės, žvirblius, zyles – jų ne viena rūšis. Kieme turėjome lesyklėlę, į kurią palesti atskrisdavo įvairūs paukščiai.

Mėgstu būti gamtoje, einu į žygius, keliauju, tad įpratusi daug dėmesio skirti sparnuočiams. Aktyviau domėtis pradėjau prieš penkerius metus, kai įsigijau Remigijaus Karpuškos knygą "Paukščių stebėjimas". Joje radau profesionalių patarimų, kaip stebėti paukščius, atskirti skirtingas jų rūšis. Panorau geriau juos pažinti, norėdama įgyti patirties užsirašiau į specialius kursus. Tai buvo aštuonios išvykos pavasarį – rudenį į įvairius mūsų šalies miškus, parkus, stebėjome ir mokėmės atpažinti sparnuočius. Taip pamažu įsitraukiau į ornitologų bendruomenės veiklą, ėmiausi iniciatyvos "Margas paukštis" – noriu padėti žmonėms pastebėti šalia esančią gamtą, pažinti ją ir rūpintis.

– Ar toli į gamtą reikia keliauti, norint stebėti paukščius?

– Nemažai paukščių – artimi žmonių kaimynai. Jei tik akyliau apsidairysime, pamatysime, kiek jų daug ir labai įvairių yra visai čia pat – ne tik miestų parkuose, soduose, krūmynuose, bet ir tarp mūro daugiabučių, judrių gatvių. Paukščiai gyvena itin artimoje žmogaus kaimynystėje, neretai – tuose pačiuose pastatuose: namo kertėje, pastogėje, po palange ar po atšokusia apdailos lenta, ištrupėjusio mūro angoje, stogo dangos ventiliacijos kanaluose.

Jei ketinate pradėti stebėti paukščius, pirmiausia atidžiau apžiūrėkite savo kiemą, sodą ar šalia esantį parką. Daug informacijos galima rasti specialiose, paukščiams atpažinti skirtose knygose arba internete – yra profesionaliai parengtų portalų, kuriuose galima spręsti mokomąsias viktorinas, rasti paukščių balsų įrašus ir nuotraukas, apibūdinimus.

Savo telefone turiu visų Lietuvos paukščių balsų įrašus – tai labai praverčia mokantis. Patogu turėti žiūronus ar fotoaparatą – pagal nuotrauką bus paprasčiau identifikuoti paukštį. Lietuvoje yra daugiau nei 300 skirtingų paukščių rūšių. Visų tikrai nežinau, bet didesnę dalį jau atskiriu. Net paprastas sparnuočių stebėjimas ilgainiui tampa savotiška liga – nekantriai lauki, kada prasidės pavasaris, tėviškėn sugrįš išskridę paukščiai, prasidės perėjimo metas. Žmogui atsiveria visiškai naujas, labai įdomus pasaulis.

– Kaip stebite ir fotografuojate paukščius?

– Savo pomėgio labai nesureikšminu, jį derinu su galimybėmis, šeimos gyvenimo ritmu – dažniausiai paukščius stebiu ir fotografuoju tiesiog būdama gamtoje, niekada nesu kelias valandas tūnojusi slėptuvėje. Kartais pasitaiko ir tikrai įdomių stebėjimų, pavyzdžiui, šią žiemą stebėjau nendrinę lingę, kurios įprastai Lietuvoje nežiemoja, tai buvo vos antras toks stebėjimas mūsų šalyje žiemą. Pastaruoju metu vis dažniau į rankas paimu profesionalų fotoaparatą – jau kuris laikas bandau save gamtos fotografijoje. Neseniai grįžau iš Islandijos, kur atostogų metu pavyko padaryti nemažai gražių ir mūsų šalyje rečiau sutinkamų paukščių portretų: jūršarkės, apvaliasnapio plaukiko, tundrinės žvyrės.

– Pernai daug diskusijų ir Aplinkos apsaugos ministerijos dėmesio sulaukė juodųjų čiurlių problema. Jau penktus metus esate šios Lietuvos ornitologų draugijos iniciatyvos koordinatorė.

– Į kregždes panašūs juodieji čiurliai – mylimi mano vaikystės vasarų paukščiai. Lietuvoje jie būna labai trumpai – vos 3–4 mėnesius, kaip kregždės turi tokią pačią iškirptą uodegą, o atskirti juos lengva iš balso – dramatiško šaukimo svyrr-svyrr-svyrr. Tai unikalūs paukščiai: įrodyta, kad nenusileisdami ore jie gali praleisti daugiau nei dešimt mėnesių – skrisdami jie maitinasi, geria, tvarkosi plunksnas, poruojasi ir tik perėti nusileidžia ant žemės.

Miestuose, gyvenvietėse jie lizdus įsirengia įvairių pastatų nišose – stogo ventiliacijos angose, plyšiuose, po palangių ar stogo skardomis, balkonų apdaila. Atliekant namų renovaciją čiurlių lizdavietės sunaikinamos, neretai užbetonuojami žūsta ir perintys paukščiai ar jų jaunikliai. Nors čiurliai nėra laikomi retais paukščiais, jų populiacija mažėja.

Europos šalių gamtininkai, besirūpinantys miestų bioįvairovės apsauga, jau daugybę metų siekia išsaugoti miestuose apsigyvenusius paukščius, šikšnosparnius ir jiems projektuoja bei įrengia specialius statinius, sudaro galimybes šiems gyvūnams gyventi pastatuose, jų nišose. Mūsų šalyje tai visiškai nauja praktika, tačiau džiugu, kad atsiranda vis daugiau ją palaikančių žmonių. Neseniai toks specialus statinys – daugiabutis inkilas buvo pastatytas Lampėdžiuose, Kaune.

– Kaip žmonės galėtų padėti sparnuočiams? Ko nedaryti, kad jiems nepakenktume?

– Kiekvienas gyvas padaras turi tokią pačią teisę, kaip ir mes, užimti savo vietą pasaulyje, kiekvienas vaidina svarbų vaidmenį mitybos grandinėje, o kiekviena rūšis – savaime saugotinas dalykas. Norėtųsi, kad žmonės brangintų savo kaimynus – nenaikintų lizdų, o sunaikinę – įrengtų alternatyvią vietą perėti ir auginti jauniklius. Sparnuočiai – mūsų turtas, kurį paliksime ateinančioms kartoms, o sunaikinę prarasime visiems laikams.

Norint nustatyti, ar paukštis peri kokiame nors pastate, reikia pastabumo, paukščių identifikavimo įgūdžių, jų biologijos ir elgsenos supratimo pagrindų. Perėjimas tikėtinas, jei paukštis pastebimas giedantis, neramiai besielgiantis, dažnai lankantis konkrečią vietą – tikėtina, lizdavietę, nešantis šakeles lizdui ar maistą jaunikliams, arba jei matytas lizdas su kiaušiniais. Stebint svarbu nepamiršti etikos ir be reikalo netrikdyti perinčių paukščių.

Gegužę – liepą ne tik miestų parkuose, bet ir soduose reikėtų vengti kirsti, genėti, retinti tankius medžius, krūmus, ardyti šakų krūvas – juose gali būti paukščių lizdai. Daugelis mažųjų giesmininkų per sezoną išveda dvi vadas, todėl giesmes galime girdėti ir pavasarį, ir vėliau – vasarą. Susukę lizdą ir sudėję kiaušinius paukščiai prityla, tarsi pradingsta. Iš tiesų jie elgiasi labai atsargiai, nes nori užtikrinti lizdo saugumą, bet tuo metu intensyviai darbuojasi – maitina savo jauniklius.

Aplink namus pasodinkite derlių duodančių medžių, krūmų – jų uogos ir vaisiai vilioja paukščius.

Radus jauniklį, jei jis apsiplunksnavęs, liesti jo nereikėtų – palikite ten, kur buvo. Dažniausiai jo tėvai kažkur netoliese. Jei nerimaujate, galite paukštelį kilstelti kur nors aukščiau ant šakos, kad plėšrūnai nepasiektų.

Beje, inkilus galima statyti ne tik pavasarį, bet ištisus metus. Naujame namelyje paukščiai neskuba apsigyventi – tik po metų kitų, kai inkilą išvėdina vėjas, sušildo saulė ir jis tampa gamtos dalimi. Renkantis inkilą, svarbu atsižvelgti, kur jis bus kabinamas ir pritaikyti konkrečiai paukščių rūšiai. Retas paukštis mėgsta "daugiabučius", todėl geriausia – inkilas su viena landa, neapdorotas stipriomis cheminėmis priemonėmis ar nenudažytas ryškiais dažais – ryškių būstų nevengia gal tik varnėnai.

Jei norite padėti paukščiams ir juos prisikviesti į svečius, galite juos lesinti. Daryti tai reikia protingai – nepradėti lesinti per anksti rudenį, kol žiema neprasidėjo. Geriausia lesinti šaltuoju metu, kai sparnuočiams sunku rasti maisto. Jei jau pradėjote, lesinti reikia kiekvieną dieną – įpratinti lesykloje rasti maistą, jie nesivargina jo ieškoti kitur, tad, nustojus maitinti, gali žūti. Akivaizdus pavyzdys – vandens paukščiai. Gulbes, antis žmonės lesina batonu, grūdais. Jos pripranta prie tokio maisto, žmonių draugystės ir nemigruoja. Šalta žiema be žmonių pagalbos šiems gyvūnams gali būti pražūtinga.

Sparnuočiams prasimaitinti padeda ir augalai. Aplink namus pasodinkite derlių duodančių medžių, krūmų: putinų, šermukšnių, šaltalankius, šeivamedžių, gudobelių, raugerškių, lazdynų, ąžuolų, vienvyčių vijoklių – jų uogos ir vaisiai vilioja paukščius. Jie noriai skanauja ir ant medžių likusius obuolius, o tujų, gyvatvorių ar spygliuočių tankmėje jaučiasi saugiai.

Paukščiai – šalia mūsų

Paprastas varnėnas (Sturnus vulgaris). Apie 80 proc. varnėnų įsikuria inkiluose, kiti įsitaiso stogų plyšiuose, uoksuose, medžių drevėse. Minta įvairiais vabzdžiais, vabaliukais, sliekais, skanauja sėklas, uogas, obuolius ir kitokį augalinį maistą. Mūsų šalyje sutinkamas kovą–lapkritį, žiemoja retai. Suka lizdą, peri balandį–gegužę.

Uolinis karvelis (columbia livia). Balandžiai – meilės, vilties ir taikos simboliai, prijaukinti prieš tūkstančius metų. Lietuvoje jie gyvena ištisus metus. Minta labai įvairiu augaliniu maistu, yra apie 30 cm dydžio, eidami charakteringai linksi galva. Suka lizdus labai įvairiose vietose, peri vasarį–rugpjūtį.

Paprastasis kiras (Larus hyperboreus). Veisiasi prie vidaus vandens telkinių, lizdus suka tankiuose švendrynuose, melduose, kartais ir ant miesto daugiabučių stogų. Minta žuvimi, įvairiais vandens gyviais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais, lesalo randa sąvartynuose. Lietuvoje sutinkamas balandį–spalį, žiemoja pajūryje, lizdą suka ir peri balandį–birželį.

Dūminė raudonuodegė (Phoenicurus ochruros). Visoje Lietuvoje labai paplitęs už žvirblį mažesnis paukštelis. Gyvena žmonių kaimynystėje – lizdus suka pastatuose: pastogėse, palėpėse, sienų plyšiuose. Minta vabzdžiais, vorais, vabalais, vikšrais. Lietuvoje ją galima pamatyti kovą–lapkritį. Lizdą suka, peri gegužę–liepą, išveda dvi vadas.

Langinė kregždė (Delichon urbica). Įprasta gyvenvietėse, lizdus suka mūriniuose pastatuose – lipdo pastogėse, prie balkonų, palangių, įvairiose nišose. Labai judri. Dažniausiai aukštai sklando, mėgsta būriais tupėti ant laidų. Pagrindinis lesalas – vabzdžiai. Mūsų šalyje sutinkama balandį–rugsėjį, suka lizdus, peri gegužę–rugpjūtį, per vasarą išveda dvi vadas.

Juodasis čiurlys (Apus apus). Net 97 proc. jų gyvena žmonių kaimynystėje – gyvenvietėse ir miestuose. Čiurliai, kitaip nei kregždės, ant laidų netupi. Jie gali pakilti į 3 km aukštį, per dieną nuskristi iki 1 000 km. Lizdą krauna mūrinių namų pastogėse, nišose, ventiliacijos angose, gyvena uoksuose, inkiluose. Minta smulkiais vabzdžiai, vorais, vabalais. Lietuvoje sutinkamas gegužę–rugsėjį. Lizdą suka, peri gegužę–rugpjūtį.

Mūsų šalyje ši akcija rengiama trečius metus, ja siekiama atkreipti dėmesį į paukščius ir gamtos apsaugą, skatinti domėtis gamta, taip pat prisidėti prie mokslinių tyrimų.

Lietuvos ornitologų draugijos nario Gedimino Petkaus teigimu, paukščių skaičiavimo akcijos mokslininkams duoda labai vertingų žinių apie žiemojančių paukščių dėsningumus.

„Mokslininkai gauna žinių, ar sumažėjo paukščių, ar padaugėjo, tai rodo klimato kaitos požymius. Labai svarbu kiekvienais metais atlikti monitoringus, ne tik paukščių. Patys mokslininkai atlieka ir vabzdžių, ir kitų gyvūnų. Bet paukščiai labai gerai parodo klimato kaitos tendencijas. Pagal paukščius, stebėdamas jų kiekį, rūšis gali spręsti apie klimato kaitą, jos tendencijas. Kai kurie paukščiai anksčiau pas mus net nežiemodavo, pavyzdžiui, baltieji garniai, o pastaruosius keletą metų matome, kad jau pradeda žiemoti. Varnėnai kartais lieka žiemoti ir kiti paukščiai“, - pasakojo ornitologas Gediminas Petkus.

Pagal paukščius, stebėdamas jų kiekį, rūšis gali spręsti apie klimato kaitą, jos tendencijas.

Pasak ornitologo, paukščių skaičius žiemą priklauso net nuo to, kokia buvo praėjusi vasara.

„Pavyzdžiui, vienais metais buvo suskaičiuota daugiau zylių, kitais - mažiau. Stebima, kokios prieš tai buvo vasaros - lietingos ar nelietingos - tai turi įtakos. Tokių įdomių tendencijų yra randama“, - sakė ornitologas G. Petkus.

Paukščių skaičiavimui galima pasirinkti vieną iš nurodytų dienų ir vieną valandą stebėti į lesyklą atskrendančius paukščius.

„Reikia vieną valandą praleisti prie jūsų lesyklos. Tai visai nesunkiai galima padaryti ir stebint paukščius pro langą, nebūtina šalti lauke. Reikia suskaičiuoti, kiek rūšių atskrenda, ir surašyti didžiausią rūšies skaičių, kiek vienu metu atskrido. Pavyzdžiui, atskrido keturios didžiosios zylės, o paskui atskrido penkios didžiosios zylės. Tai reikia rašyti ne devynias, o penkias zyles, maksimaliausią vienos rūšies skaičių“.

Gautus skaičius reikia suvesti į specialią anketą, pateiktą Ornitologų draugijos svetainėje. Visi surašyti duomenys nuguls į interaktyvų žemėlapį.

„Ten žmonės gali savo adresą parašyti, jei nori. Bus toks didžiulis žemėlapis, kuriame šeštadienį, sekmadienį ir pirmadienį gyvai bus pavaizduojami skaičiavimo rezultatai. Mes per savaitgalį galėsime pamatyti, kaip aktyviai žmonės Lietuvoje savo lesyklose stebi žiemojančius paukščius“, - aiškino ornitologas G. Petkus.

Pasak jo, ankstesniais metais vykę paukščių skaičiavimai pateikė ir staigmenų, - be plačiai paplitusių, į lesyklas atskrido ir gana retų paukščių: „Atskrido tokių, kurie paprastai neužsuka į lesyklą, net Raudonosios knygos atstovų. Kartais žmonės mato meletas, pilkąsias, žaliąsias, kartais mato rečiau pas mus žiemojančius varnėnus arba šiaurinius kikilius. Gauname įvairių įdomių rezultatų“.

Paukščių skaičiavimo akcija užsienio šalyse turi gilias tradicijas. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos gyventojai paukščius skaičiuoja jau keturiasdešimt metų. Į akciją įsitraukia iki pusės milijono šalies gyventojų.

Įkūręs paukščių stebėtojų sambūrį „Birding Lithuania“ Marius paukščius rodo ir lietuviams, ir daugybei užsieniečių, kurie atvyksta į mūsų šalį, ieškodami ypatingų paukščių rūšių. 

– Užaugote Didžiojo Raisto kaime. Kiek įtakos kaimo pavadinimas turėjo jūsų gyvenimo pasirinkimams?

– Užaugau miškų ir pelkių apsuptyje esančiame kaime, gamta nuo vaikystės mane supo. Todėl ir gamtos suvokimas atėjo savaime, su draugais ją tyrinėjome, žaidėme, argi ne tai padeda gamtą suprasti? Didžiojo Raisto kaimas irgi turėjo savų privalumų – ne kiekvienas gali džiaugtis angimis savo kieme, jerubėmis, briedžiais, vilkais ir kitais gyvūnais vos už kelių šimtų metrų nuo namų. 

– Kartais atrodo, kad paukščiai, o ne žmonės yra geriausi jūsų draugai?

– Yra geras posakis – kuo tolyn į mišką, tuo daugiau medžių. Man jis labai tinka. Būdamas paauglys stačia galva nėriau į ornitologiją, ilgą laiką buvau susifokusavęs tik į šią sritį, tačiau laikui bėgant, juk supranti, kad gamtoje viskas labai glaudžiai susiję. Pradėjęs nuo paukščių stebėtojo, tapau ornitologu, o dabar – gamtosaugininku bendrąja prasme. Kad apsaugotum paukščius, privalai puikiai išmanyti ir visą kitą gyvąją gamtą: išsaugoję natūralias, įmirkusias pievas – išsaugosime tilvikinius paukščius, retas augalų, vabzdžių rūšis. Išsaugoję natūralaus ilgaamžio miško plotą – išsaugosime ne tik retas genių ar pelėdų rūšis, tačiau ir grybus, kerpes, vabzdžius. Tačiau taip, paukščiai yra mano geriausi draugai, nes jie man atsiskleidė ir vis dar skleidžiasi lengviausiai.

Paukščių stebėjimas yra moralinio pasitenkinimo siekiančių žmonių pomėgis, kai būni tokioje bendruomenėje ir pats augi.

– Kokias būdo savybes ugdo paukščių stebėjimas?

– Meilę gamtai ir supratimą, jog šioje planetoje gyvename ne vieni, todėl ir privalome elgtis adekvačiai. Pažįstu daug paukščių stebėtojų iš pačių įvairiausių profesijų, tačiau dažniausiai žmonės ateinantys į šį hobį dirba intelektualius darbus, o neretai užima ir svarbias pareigas visuomenėje. Paukščių stebėjimas yra moralinio pasitenkinimo siekiančių žmonių pomėgis, kai būni tokioje bendruomenėje ir pats augi.

– Ar pastebi, kad vis daugiau žmonių tuo domisi?

– Paukščių stebėjimas pasaulyje sparčiai populiarėja. Didžiosios Britanijos Karališkoji paukščių draugija turi daugiau nei 1 milijoną narių. Todėl paukščių stebėjimas ten – vienas populiariausių hobių. Lietuvoje situacija sparčiai gerėja, džiugu, jog apskritai radosi toks hobis. Šiandien Lietuvoje yra tikrai gerokai virš tūkstančio žmonių, kurie laisvalaikiu stebi paukščius. Toks hobis jiems leidžia atsipalaiduoti, ištrūkti į gamtą.

Mažasis erelis rėksnys. 

– Kokių norų pareiškia paukščių stebėtojai, kai vediesi juos į miškus ir pelkes? Ar stebėjimas – tarsi patirčių kolekcionavimas? Kuo daugiau retų paukščių pamatai, tuo žygis vertingesnis?

– Lietuvoje paukščius stebiu dažniausiai su jaunesnių žmonių grupėmis, todėl žygiai būna aktyvesni, o kartais ir ekstremalūs. Vakarų Europoje itin populiaru išėjus į pensiją daug keliauti, todėl neretas senjoras renkasi paukščių stebėjimą – aktyvų, sveiką ir įdomų keliavimo būdą. Su užsieniečiais paukščių stebėjimas būna lėtesnis, labiau fokusuotas ne į aplankytų vietų ar pamatytų paukščių kiekį, o į kokybę, pašnekesius, informaciją apie paukščius. Vieni atvyksta į Lietuvą pamatyti tik vienos paukščių rūšies, o kiti nori bendro įspūdžio apie mūsų šalies gamtą ir kultūrą. Taisyklė nr. 1, kuria vadovaujuosi organizuodamas paukščių stebėjimo turus – mano veikla negali kenkti aplinkai, ypatingai retoms rūšims. Taigi, kartais, net ir paprašytas parodyti vieną ar kitą retą ir jautrią žmogui paukščių rūšį, norų nepildau dėl sparnuočių gerovės. 

Gražiausi prisiminimai iš paukščių stebėjimo lieka ne apie rečiausias pamatytas rūšis, bet apie tai, ką patyrei jų ieškodamas.

Nemažai paukščių stebėtojų yra twicheriai, jie – tarsi kolekcionieriai, kuriems rūpi tik pamatyti arba išgirsti neregėtą paukščių rūšį, kad galėtų prie pavadinimo padėti varnelę. Tokie stebėtojai neretai pamatę jiems dar neregėtą ir ilgai ieškotą paukščių rūšį, šokinėja ir net verkia iš laimės, tačiau jau po poros minučių rūšis jiems tampa neįdomi, nes noras – išpildytas. Man atrodo, kad visada svarbiausia – procesas ir laikas, kurį praleidi gamtoje. Gražiausi prisiminimai iš paukščių stebėjimo lieka ne apie rečiausias pamatytas rūšis, bet apie tai, ką patyrei jų ieškodamas.

– Kokios įrangos reikia norint leistis į stebėjimo žygį?

– Priklausomai nuo asmeninių įgūdžių. Pradžiai užteks žiūronų. Vėliau paaiškės, kad labai gelbsti nebrangus, bet didelį optinį priartinimą turintis fotoaparatas, su kuriuo gali fotografuoti neaiškius paukščius, o grįžęs juos analizuoti. Praėjus porai metų, supranti, kad norint stebėti toliau laukuose ar ežeruose esančius paukščius reikia ir monoklio. Šito užteks iki to laiko, kol pažvelgsi per kito stebėtojo kokybišką optiką ir suprasi, kad optikos kokybė atveria nepažintus patyrimo laukus. Po daugelio stebėjimo metų supranti, kad kuo toliau, tuo mažiau technika reikalinga, kai įgyji žinių ir patirties, išsivysto kiti įgūdžiai, kurie net iš labai toli, neretai plika akimi leidžia nustatyti paukščių rūšį ganėtinai tiksliai, vien pažvelgus, kaip paukštis elgiasi ir plasnoja, arba kokiu tonu cyptelėjo krūme.

– Pasaulyje vis daugiau kalbama apie nykstančias paukščių rūšis? Kokios yra rečiausios Lietuvoje?

– Lietuvoje, kaip ir pasaulyje ornitologinė situacija keičiasi, priklauso nuo aplinkos, kurią keičia žmogus. Dar prieš kelis dešimtmečius dažni paukščiai – žalvarniai, didžiosios kuolingos, griciukai, žvyrės dabar baigia išnykti. O kai kurioms paukščių rūšims besikeičianti aplinka, klimatas ar specialios apsaugos sąlygas gerina. Štai kodėl padaugėjo jūrinių erelių, bitininkų, geltongalvių kielių, didžiųjų baltųjų garnių.

– Ar dar likę paukščių, kurių nepamatei?

– Dar liko nemažai paukščių rūšių, kurių nesu matęs Lietuvoje. Tai ne vietinės, čia perinčios paukščių rūšys, o retai į mūsų kraštą užklystantys sparnuočiai.

Sausio 26 d. tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur 2019“ vyksiančiame renginių cikle „Kelionės – mano gyvenimo būdas“ M. Karlonas kartu su turizmo koordinatoriumi Matu Toliušiu pristatys temą „Unikalios patirtys ir Lietuva“. Kiti šio renginių ciklo dalyviai kalbės apie 11 mėnesių avantiūrą Azijoje, diskutuos tema „Nuo Žemaitijos iki Sirijos: kodėl reikia pasiduoti kelionių traukai?“, alpinistas Juras Jorudas pasakos apie pasiektas viršūnes.

„Adventur 2019“ – sausio  25–27 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“.

Prabangą išmokti sustoti, skirti laiko sau, pažvelgti į stebuklus, spindinčius šalimais, gali suteikti ir televizija. Skamba pernelyg utopiškai? Visgi tokią utopiją – lėtosios televizijos (angl. Slow TV, norv. Sakte-TV) tradiciją – jau beveik dešimtmetį realiai įgyvendina Norvegija. Kas tai per fenomenas, apžvelgia „TV diena“.

Pranoko lūkesčius

Trumpai tariant, lėtoji televizija – ištisas valandas transliuojanti iš pažiūros niekuo neišsiskiriantį įvykį. Jos užuomazgos – garsiojo menininko Andy Warholo lėtajame filme „Miegas“ (1963 m.), kuriame buvo rodomas poetas Johnas Giorno, miegantis 5 valandas ir 20 minučių.

Norvegijos lėtosios televizijos fenomenas gimė atsitiktinai – transliuotojo NRK darbuotojams siūlant idėjas, kaip pažymėti Bergeno geležinkelio linijos, nusitiesusios į Oslą, 100-ąsias metines. Mesta korta pranoko lūkesčius – 2009-aisiais parodyta 7 valandų kelionė traukiniu šia linija, išsiskiriančia įspūdingais gamtovaizdžiais, sulaukė stulbinamos sėkmės – taip keliauti panoro kone ketvirtadalis norvegų.

Koncepcija prigijo ir tvirtai įleido šaknis kaip atsvara šiandienos medijoms, palaikančioms nuolatinę intrigą ir įtampą, lyg kaleidoskopas besikeičiančiais vaizdais gniaužiančioms kvapą ir neleidžiančioms žmogui ramiai atsikvėpti.

Įvertinta Gineso rekordu

Po metų norvegai vėl dardėjo traukiniu – NRK1 pasiūlė vaizdingą turistinį maršrutą Flam linija, o 58 minutes trukusią transliaciją stebėjo apie pusė milijono žiūrovų.

2011-aisiais norvegai žengė dar toliau – NKR2 pasiūlė tiesioginę transliaciją iš „Hurtigruten“ kruizinio laivo „MS Nordnorge“, vaizdingomis pakrantėmis keliavusio iš Bergeno į Kirkenes. Maža to, užsimota gyvai transliuoti... 134 valandas. Rizika vėlgi pasiteisino – kelionę stebėjo apie 3,2 mln. žiūrovų, miestų gyventojai varžėsi, kas laivui surengs geresnes sutiktuves, transliacijai neliko abejinga net pati karalienė, užfiksuota mojanti nuo savosios jachtos. Ši transliacija buvo įtraukta į Gineso rekordų knygą kaip ilgiausia dokumentika, taip pat į „Unesco“ dokumentų paveldo sąrašą ir, reikėtų pridurti, kad net trim poroms ji tapo kitokio gyvenimo atžyma – sužadėtuvių etapo.

Keliauti traukiniu ar laivu žiūrovams pasiūlyta dar keletą kartų: 2012-aisiais 12 valandų trukusį plaukimą Telemark kanalu, kurį stebėjo apie 1,3 mln. žiūrovų, tų pat metų gruodžio 29-ąją transliuota 9 val. 50 min. kelionė traukiniu už poliarinio rato – iš Trondheimo į Bodo (1,2 mln. žiūrovų). 2013-aisiais NRK1 net 379 valandas transliavo kruizą iš Oslo į Kirkenes – su visu pramogų šou, 2015-aisiais žiūrovams suteikta galimybė virtualiai prisijungti prie kito kruizo – iš Vadsø miestelio į Oslą, o jo tiesioginė transliacija truko net 58 dienas.

Paskaitos ir giesmės

Dėl tokių kelionių „lėtoji televizija“ sulaukė kitų šalių dėmesio, tiksliau, begalinės nuostabos, ir tapo net madinga. Prodiuseriams teko sumąstyti, ką dar lėtesnio pasiūlyti žiūrovams. Ir variantų rastas ne vienas. Dar 2012-aisiais surengta parą trukusi lašišų žvejyba, o pirmosios žuvies teko laukti net 3 valandas. Šią pramogą stebėjo 1,6 mln. žiūrovų.

2014-aisiais pamėgintas kitoks pobūdis – parodyta istorijos profesoriaus Franko Aarebroto paskaita „200 metų per 200 minučių“, pažyminti Norvegijos konstitucijos pasirašymo 200-ąsias metines; ją stebėjo apie 700 tūkst. žiūrovų. Ne mažiau dėmesio sulaukė kita šia proga surengta ir parą trukusi paskaita, skaityta apie 50-ies akademikų. Sėkmės sulaukęs eksperimentas pakartotas – po metų transliuota kita F. Aarebroto paskaita „Karas per 200 minučių“, skirta paminėti 75-ąsias Norvegijos karo metines, o pernai – JAV prezidento rinkimams skirta „227 metai per 227 minutes“.

Turbūt ne vienas tikintysis prisipažintų buvęs užliūliuotas religinių giesmių ar iš nuobodulio snūstelėjęs, tačiau Norvegijos TV žiūrovams 60 valandų giedamos giesmės – labai patraukli programa. Jos metu apie 200 chorų, iki 4 000 dainininkų ir solistų, atliko visą Norvegijos giesmyno repertuarą. Transliacija surengta vienoje Trondheimo bažnyčioje, į kurią užsuko apie 16 tūkst., o prie ekranų susėdo apie 2,2 mln. žmonių.

Mezgimas, malkos, elniai

Vertos dėmesio pasirodė ir kitos lėtosios transliacijos – pvz., 14 valandų paukščių stebėjimas (internete transliuota net 87 dienas) lesykloje, dekoruotoje kaip kavinė, ar inkile, įrengtame kaip svetainė.

Galiausiai nutarta jungti dar žemesnę pavarą – 2013-aisiais 12 valandų rodyta Nacionalinė malkų naktis, pradedant žmonių pašnekesiais kapojant malkas, jų užkūrimo instrukcija ir baigiant 8 valandų degančio židinio transliacija. Tai sudomino net 20 proc. norvegų.

Jei žmonėms įdomu stebėti degančias malkas, tai kodėl gi nesurengus Mezgimo nakties. Ir ji surengta – truko 12 valandų nuo avies nukirpimo ir vilnos verpimo iki megztinio užbaigimo. Praėjusioms Kalėdoms televizija pasiūlė tradicinio šios šventės patiekalo „Ribbe“ kepimą – tai kepta kiaulienos papilvė, paprastai patiekiama su raugintais kopūstais ir virtomis bulvėmis, dešrelėmis, mėsos kukuliais ir padažu.

Šiemetė naujiena – nacionalinio transliuotojo pristatyta kone 170 valandų trukusi tiesioginė elnių migracijos transliacija, kuriai pasitelktos bepilotės skraidyklės, naktinės kameros, sniegaeigiai. Žiūrovai turėjo galimybę matyti, kaip apie 1 000 elnių Laplandijoje persikelia į kitą ganyklą įveikdami apie 200 km. O netrukus neįtikėtinai populiarios lėtosios televizijos fenomeną Norvegijoje vėl pakurstys „Vasaros traukinys“.

Tokios varžybos Suomijoje, Švedijoje, Danijoje ir kaimyninėje Latvijoje vyksta jau kelerius metus ir pritraukia daugybę dalyvių. Žaidimo tikslas – užfiksuoti kuo daugiau praskrendančių paukščių.

Renkantis bokštelį ar platformą galima vadovautis parengtu Ornitologų draugijos žemėlapiu. Vakarų regione tokių stebėjimui tinkamų vietų – kone daugiausia.

Anot vieno iš renginio organizatorių, Lietuvos ornitologijos draugijos tarybos pirmininko Laimono Šniaukštos, galimų pastebėti rūšių skaičius priklauso nuo vietos. Todėl esą pajūryje šansai nugalėti yra didesni.

"Nefiksavome vietų, nes ir bokštelių turbūt bus daugiau nei pačių dalyvių. Pastarieji turi laisvę rinktis. Tai gali būti ir platforma ar įrenginys stebėjimui. Svarbiausia, kad nesirinktų medžiotojai. Juk ne paslaptis, kad tie bokšteliai įrengti visai ne stebėjimui. Mes propaguojame taikų pramogavimo būdą, ne naikinimą" – pabrėžė ornitologas.

Varžybos vyks gegužės 7-ąją nuo 5 val. ryto iki 13 val. Aštuonias valandas nuo aušros iki pietų bent du komandą sudarantys jos nariai turės identifikuoti praskrendančius paukščius.

Visi norintieji kviečiami burtis į komandas ir registruotis iki gegužės 2-osios.

Kaip sakė L.Šniaukšta, vyksiančios varžybos – geras būdas praleisti laiką gamtoje, populiarinti paukščių stebėjimą visuomenėje. Taip pat renginys skirtas paminėti Pasaulinę migruojančių paukščių dieną, per kurią šiais metais bus itin pabrėžiama kovos su nelegaliu paukščių žudymu bei prekyba svarba.

Iškart po renginio, ne vėliau kaip iki 14 val. komandos turi pranešti varžybų koordinatoriui stebėtų paukščių rūšių skaičių, o užregistruotų sparnuočių rūšių sąrašą išsiųsti elektroniniu paštu iki gegužės 10-osios. Nugalėtojai bus paskelbti Lietuvos ornitologų draugijos portale.

Šį savaitgalį Lietuvos kaip ir dar 38 Europos šalių ornitologai ir kiti gamtai neabejingi žmonės stebėjo ir išlydėjo išskrendančius sparnuočius. Lietuvoje paukščių palydas nuo 1994-ųjų rengia Ornitologų draugija.

Bene lengviausiai paukščių mylėtojams stebėti gulbes ir antis, kurių tvenkiniuose itin gausu. Palydėti paukščių pirmąjį spalio savaitgalį ornitologai kasmet kviečia ir kitus žmones, norinčius geriau pažinti sparnuočius.

Pasak ornitologų, daugelis paukščių mėgsta atviras, prie vandens esančias vietas. Vos per valandą prie Kenos tvenkinių stebėtojai aptiko šimtus daugiau nei 40 rūšių paukščių.

„Mūsų pietryčių regionas išsiskiria gana dideliu skaičiumi ir perinčių, ir migruojančių paukščių, nes pas mus jų palyginti daug. Paprastai suskaičiuojame beveik tiek, kiek Vokietijoje ar Nyderlanduose, kur daugiau paukščių skaičiuotojų“, – pasakoja Lietuvos ornitologų draugijos biologas Gintaras Riauba.

Informaciją, kiek ir kokių paukščių šį savaitgalį pastebėta Lietuvoje, Ornitologijos centras žada pateikti sekmadienio vakarą. Šie duomenys bus perduoti tarptautinei paukščių apsaugos organizacijai, kuri vėliau apibendrins Europinės paukščių stebėjimo rezultatus. 

Kiekvienais metais draugijos sekretoriatas Paukščių palydų dieną organizuoja išvyką į paukščių gausa pasižyminčią vietą. Šių metų spalio 3 d. visi kviečiami kartu su LOD sekretoriato darbuotojais aplankyti Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkinius, bei greta esančias Paluknio pievas ir susipažinti su juose besilankančių paukščių įvairove. LOD nariams, sumokėjusiems mokestį už 2015 metus, kelionė nemokama. Kitiems norintiems suaugusiems kelionės mokestis – 10 Eur., moksleiviams - 5 Eur. Paskubėkite registruotis, vietos autobuse ribotos! Atskiru transportu neleidžiama bus važiuoti Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkinių teritorijoje, siekiant netrikdyti paukščių.

Registracija El.paštu: gediminas.petkus@birdlife.lt

Kilus klausimams kreiptis tel.nr.:  861613348

RENGINIO PROGRAMA

2015.10.03 d.

07.40 – 08.00  Renkamės "Forum Palace" mašinų stovėjimo aikštelėje arčiau Neries upės, kur lauks autobusas.

08.00  Autobusas išvyksta į Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkinius.

08.00 – 09.00 Kelionė.

09.00 – 12.30 Paukščių stebėjimas Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkiniuose. Važiuoti ir pėsti. (Keletas gidų padės jums pažinti paukščius).

12.30 – 13.00 Kelionė į Paluknio pievas. 

13.30 – 14.00 Pietūs gamtoje. (Pietumis pasirūpinti reikės patiems).

14.00 – 15.30 Paukščių stebėjimas Paluknio pievose.

15:30 - 16:30 Grįžimas į Vilnių.

Nepamirškite geros nuotaikos, šiltų rūbų ir pirštinių.

Programos laikas gali keistis priklausomai nuo oro sąlygų ir paukščių gausos.

Trumpai apie Baltosios Vokės tvenkinius

Baltosios Vokės tvenkiniai – Šalčininkų rajone prie Baltosios Vokės gyvenvietės buvo įkurti prieš kelis dešimtmečius, o tvenkiniams buvo panaudoti buvę durpyno karjerai. Tvenkinių pakraščiu teka Merkio – Vokės upių kanalas, kurio vanduo maitina ne tik seklėjantį Papio ežerą, bet ir Baltosios Vokės tvenkinius.

Žuvininkystės tvenkiniai yra išeksploatuoto Baltosios Vokės durpyno ir Papio ežero gamtinio komplekso dalis. Dalis teritorijos – 313 ha priklauso Valstybiniam Papio ornitologiniam draustiniui. Ūkinė veikla vykdoma tik žuvininkystės ūkio teritorijoje bei šalia gyvenviečių.

Ornitologinė situacija

Ši teritorija yra viena vertingiausių paukščiams Lietuvoje. Kelios čia matytos paukščių rūšys buvo naujos Lietuvoje – tai trumpasnapė žąsis, stebėta 1997 m., o juodagalvis kiras ir trumpapirštis vieversys – 1998 m. Sezoninių migracijų metu teritorijoje apsistoja iki 6000 žąsų ir ančių. Čia taip pat stebimi retai kontinentinėje Lietuvos dalyje matomi vandens paukščiai, tokie kaip rudakaklis naras, raguotasis kragas, mažoji gulbė, baltaskruostė berniklė ir nuodėgulė. Sėjikinių paukščių užregistruota net 30 rūšių. Teritorija ypač svarbi apsistoti tilvikams jų sezoninių migracijų metu (registruojama iki 1000 paukščių kasdien). Gausiausiai sutinkamos paprastosios pempės, gaidukai, juodakrūčiai bėgikai ir tikučiai. Taip pat dažni mažųjų bėgikų, jūrinių sėjikų ir perkūno oželių būriai. Tarp 13 kirų ir žuvėdrų rūšių Baltojoje Vokėje sutinkamos ir retos Lietuvoje rūšys – plėšrioji , baltaskruostė ir baltasparnė žuvėdros. Iš 17 užregistruotų plėšriųjų paukščių rūšių Baltojoje Vokėje arba jos apylinkėse peri net 11 šių rūšių paukščių. Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkiniai ir Papio ežeras yra itin svarbi retųjų paukčių rūšių perėjimo ir apsistojimo migracijų metu vieta. Čia užregistruotos net 46 paukščių rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Renginio metu tikimės pamatyti daug pilkųjų, baltųjų garnių, didžiųjų ančių, rudagalvių kryklių. Galbūt pamatysime gulbių giesmininkių ir nebylių vadas. Netrūks įpratų tilvikų rūšių (paprastosios pempės, žaliakojai tulikai, gaidukai, juodakrūčiai bėgikai). Iš plėšriųjų tikimės sutikti jūrinius erelius, nendrines linges ir paukštvanagius. Krūmuose ir nendrynuose pamatysime zyles, nendrines startas, o jei pasiseks – remėzą ar ūsuotąją zylę.

Programos laikas gali keistis priklausomai nuo oro sąlygų ir paukščių gausos.