Skirtingomis trajektorijomis

Ultramarinas ‒ sodrios mėlynos spalvos pigmentas, kuris gaunamas iš natūralaus arba sintetinio lazurito. Pavadinimo kilmė siejama su lotynų žodžiu „ultramarinus“, reiškiančiu „už jūros“, nes XIV–XV a. italų pirkliai pigmentą į Europą atveždavo iš kasyklų Afganistane.

Parodoje „Ultramarinas“ spalva naudojama įvairiems kontekstams apibūdinti. Spalvos naudojimas gali būti traktuojamas kaip metodas, mechanizmas ar net gyvenimo stilius. Spalviniai ir motyvų ieškojimai skleidžiasi skirtingomis trajektorijomis, įtraukdami įvairią istorinę patirtį, atmintį bei tapatybę ir taip formuodami jūrinio kraštovaizdžio topografiją. Besikeičiantys pasaulio technologiniai matmenys, t. y. globalizacija, technologijų ir medijų kaita, bei socialiniai pokyčiai eina išvien arba lieka kūrybinio proceso nuošalyje. Menininkų stebėsena veikia arba atvirkščiai – ignoruoja išorines žmogaus kuriamas aplinkybes, tačiau geografinių vietovės dominančių, matyt, nepavyksta išvengti. „Ultramarinas“ ‒ tai keturi pasakojimai, kurie remiasi šviesa ir laiku. Paroda veiks iki gruodžio 3-iosios.

Leis geriau pažinti

Parodos tematiką ir joje dalyvaujančius menininkus, jų kūrybines strategijas geriau pažinti leis nemokami edukaciniai užsiėmimai.

Lapkričio 6 d. 12 val. – praktinis-teorinis pokalbis apie mėlyną spalvą su fotomenininku G. Trimaku. Žinomas kaip abstrakčiosios fotografijos šalininkas ir pradininkas, G. Trimakas savo kūrybinei praktikai pasitelkia esminius fotografijos meno sandus – šviesą, laiką ir medžiagą.

Lapkričio 13 d. 12 val. menininkas R. Daukša, kurio kūryboje (tapyba, instaliacija, objektai) vyrauja socialinio gyvenimo kritika, gyvenimo kurorte užkulisiai, vartotojiškumas, kolektyvinė atmintis, humoras bei hibridiniai ryšiai tarp gamtos ir žmogaus, kūrybiniame užsiėmime dalyvius supažindins su erdve ir forma.

Lapkričio 19 d. 18 val. grafikė Žaneta Jasaitytė-Bessonova, tyrinėjanti motinystės, moters menininkės statuso, kūno, savo santykio su buitimi temas, supažindins su grafikos technika, susirinkusieji į užsiėmimą galės šią techniką išbandyti.

Lapkričio 27 d. 12 val. rašytoja Sondra Simana ves kūrybinio rašymo užsiėmimą. S. Simana yra išleidusi knygas „Einantis kalnas“, „Iškamšų kontora“, taip pat žinoma kaip spektaklių-istorinių ekskursijų „Keliaujančios bažnyčios“, „Riboženkliai. Kaunas“, „Šachas

Prūsijai. Luizė Mėmelyje“, „Kėdė iš Komedijų namo“ ir kt. scenaristė.

Kūrybiniai susitikimai

Galerija „Si:said“ ne vienerius metus bendradarbiauja su menininkų susibūrimais. Šįkart kartu su menininkų bendruomene TEMA (Tarptautinė Eksperimentinė Meno Akcija) ir Kūrėjų sąjunga rengiami du kūrybiniai susitikimai. Pirmajame lapkričio 9 d. 16 val. iliustratorė Viktorija Dambrauskaitė (Viktė Ežiukas) ves komiksų užsiėmimą „Neįvykusių kelionių dienoraščiai“. Menininkė iliustruoja vaikiškas knygutes, piešia komiksus, rengia komiksų ir iliustravimo kūrybines dirbtuves vaikams, dalyvauja įvairiuose animacijos, komiksų ir iliustracijų projektuose, parodose.

Antrasis susitikimas – su fotomenininku Remigijumi Treigiu. Jo kūryba atpažįstama monochrominėse subraižytose fotografijose, kuriose autorius fiksuoja miestus ir jų gatves, architektūros bei interjerų detales. Lapkričio 20 d. 11 val. prasidėsiančiame užsiėmime „Miestas fotografijoje“ R.Treigys kartu su dalyviais vaikštinės po rudenėjantį miestą, drauge ieškodami tinkamų vietų fotokadrams. Dalyvių prašoma turėti fotoaparatus arba naudotis išmaniųjų telefonų kameromis.

Visi užsiėmimai – nemokami. Būtina išankstinė registracija e. paštu info@sisaid.lt arba tel. 8 600 39 972. Projektus remia Klaipėdos miesto savivaldybė.

_ _ _

J. Kalnius. Pradžia 1.

J. Kalnius. Pradžia 2.

J. Kalnius. Pradžia 3.

Ph. Gerlachas ‒ diaristinis fotografas. Vaizdų jis semiasi iš žmonių santykių, kasdienio gyvenimo ir subkultūros, juos sujungia į labai asmenišką, jausmingą pasakojimą, instaliacijos nuolat pertvarkomos pagal vietos specifiką. Taikydamas skaitmeninę ir analoginę fotografavimo techniką, jis kuria sienų instaliacijas, kurios mažiau orientuotos į vieną vaizdą, o daugiau – į tinklo, sujungiančio naujausius prisiminimus su senesniais, kūrimą. Dažnai šie tinklai yra sustiprinti užuominomis į subkultūrą ir muziką. Ph. Gerlacho mėgstama baigtinė kūrinių forma nebūtinai yra paroda, tai gali būti įvairios bendradarbiavimo, savilaidos ir dalijimosi apraiškos. „Būsenos“ ‒ dešimties metų kūrybiniu laikotarpiu sukurti kūriniai – galerijos erdvę paverčia vienspalviu, asociatyviu debesiu.

Ph. Gerlachas (gim. 1982) 2008-aisiais baigė studijas Linco meno universitete (Austrija), vėliau metus dirbo asistentu Londone. 2010 m. dirbo Paryžiuje, šiuo metu gyvena ir dirba Berlyne. Jo kūriniai buvo rodomi tarptautinėse institucijose ir festivaliuose, įskaitant „Fotohof“ Zalcburge, „Spinnerei“ Leipcige, „Claire de Rouen“ Londone, „Rencontres“ Arlyje, Niujorko fotofestivalyje. Be to, jo kūrinių esama „Österreichische Fotosammlung“ ir „La Collection FNAC“ (Paryžius) kolekcijose. Philippe’o fotografijos taip pat buvo publikuotos įvairiuose leidiniuose, įskaitant žurnalus „VICE“, „Modern Matter“, „Zoo Magazine“ ir „Odiseo“. 2019–2020 m. Ph. Gerlachas buvo kviestiniu profesoriumi ASP Katovicuose.

Ph. Gerlacho fotografijų paroda galerijoje „Si:said“ Klaipėdoje (Daržų g. 18) veiks iki spalio 1 d. Projektą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė. Galerijos darbo laikas: III‒V – 16‒18 val.

Parodos autorius lankytojus kviečia pasivažinėti miesto gatvėmis maršrutiniu autobusu. Kūnas amortizuoja gatvių nelygumus, posūkiuose juntama įcentrinė jėga, kuri apskaičiuojama kūno svorį padauginus iš autobuso greičio, pakelto kvadratu, ir gautą rezultatą padalijus iš posūkio spindulio. Kažkuriuo momentu sąmonė, ištrūkusi iš kūno, nubėga namų sienomis, žmonių siluetais, reklamų užrašais, užkliūdama už medžių šakų, pranerdama požeminėmis perėjomis. Budrumas sugrįžta po kelių minučių. Susivokiame priklausę miestui. Žemėlapių fragmentai, gatvių linijos, tvarkaraščių minutės, sankirtos, persėdimai, vėlavimai – visa tai aplinkybių erdvė, į kurią nukelia parodos maršrutas.

D.Aleksa (gim. 1971 m.) – skulptorius, objektų, instaliacijų ir performansų kūrėjas. 1997-aisiais baigė Vilniaus dailės akademiją, kurioje studijavo skulptūros specialybę. Parodose dalyvauja ir rengia personalines parodas nuo 1997 m. 2012-aisiais tapo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos nariu. Gyvena ir kuria Vilniuje.

Paroda veiks iki liepos 2 d. Projektą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė. Galerijos darbo laikas: III‒V 16‒18 val.

Parodoje „What the body thinks about gravity“ menininkas persvarsto kūno ir erdvės santykį. Pasitelkęs vaikščiojimą, kaip pagrindinę kūrybinę praktiką, jis tiria kūno ir miesto sąveiką, kuri tampa instaliacijų ašimi. Urbanistiniame peizaže autorius ieško visuomenės kaitos momentų, prisiminimų, kuriuos transformuoja, jais manipuliuoja, juos klastoja, suteikdamas naują reikšmę.

F.Ladrón de Guevara (gim. 1997 m.) ‒ jaunosios kartos menininkas, 2019 m. Granadoje baigė vaizduojamojo meno studijas. Kūryboje jungia šokį ir vizualiuosius menus, pasitelkdamas skirtingas medijas – skulptūrą, piešimą, performansą, videomeną. Šiuo metu gyvena ir dirba Kaune.

Paroda veiks iki gegužės 28 d. Projektą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė. Galerijos darbo laikas: III‒V 16‒18 val.

Naujausioje parodoje R.Daukša persvarsto atmintį, kuri ištįsta ne tik per tam tikrus gyvenimo etapus, kartu ji tampa erdve. Ultima Thule – užrašas ant kūriniu virtusios automobilio stogo bagažinės. Lotynų kalba „thule“, nors skamba labiau skandinaviškai, reiškia „tolimiausią šiaurės tašką“. Vėliau, plečiantis pasauliui, šis žodis įgijo tolimiausios, už žinomų ribų esančios vietos reikšmę.

„Mano paauglystės metais buvo estų roko grupė „Ultima Thule“, – prisiminė parodos autorius. – Mano atmintis geriau fiksuoja knygas, jų autorius, grupes, bet ne kasdien sutinkamus žmones. Ta tolumo reikšmė ir tapo kelių objektų, šiek tiek panašių į NSO, apibendrinimu. Jų formą lėmė pasirinktos medžiagos – seni čiužiniai, sudėti ir suveržti diržais. Šiek tiek kosminę tematiką patvirtino ir užrašas ant minėtos automobilinės bagažinės. Medžiaga – forma – pavadinimas. Tokia būtų natūrali šios parodos objektų atsiradimo seka.“

Tapyba parodoje lyg perima kosminių objektų siunčiamų nuotraukų prasmę ir bando nukelti žiūrovus į Ultima Thule.

R.Daukša (gim. 1962 m.) Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) 1992-aisiais baigė dailės pedagogiką. Nuo 1993 m. dalyvauja parodose. 1997‒2002 m. buvo ir 2020-aisiais vėl tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Grupės „V.V.T.” („Viskas vyksta toli“: R.Daukša, Arvydas Šapoka, Arvydas Stonkus, Alvydas Kaštaunas) narys, nuo 2010-ųjų – judėjimo „Antilox” (Mindaugas Špokauskas, R.Daukša, Eglė ir Darius Petreikiai, Meilė Sposmanytė) narys. Gyvena ir kuria Palangoje.

Paroda veiks iki balandžio 30 d. Projektą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė. Galerijos darbo laikas: III‒V 16‒18 val.

Devintąjį parodų sezoną pradedanti nekomercinė galerija „Si:said“ uostamiestyje įkurta 2013-aisiais. Joje pristatomi lietuvių ir užsienio menininkų kūriniai. Pavadinimui parinktas angliškas žodis „seaside“ (liet. „pajūris“) skambesiu primena posakį „see side“, kuris gali būti verčiamas kaip „matoma pusė“. „Tai nusako ir šios galerijos orientyrus – pristatyti menininkus, gyvenančius pajūryje arba atvykusius iš kurio nors kito „kranto“ ir jau pažįstamus vietinei publikai vienokia ar kitokia savo kūrybiškumo briauna“, – sakė galerijos įkūrėja ir parodų organizatorė Skaistė Marčienė.

Naujausioje D. Mikonytės parodoje vizualinėmis priemonėmis kalbama apie vėžį, subtiliai atveriant asmenines kūno ir išgyvenimo patirtis. Sudėtingos ligos akivaizdoje kinta ne tik kūnas, bet ir paties objekto kūniškoji patirtis, kuri formuojasi stebint bei fiksuojant nepažinius virsmus ir metamorfozes, sukuriančias identiteto ir materialumo santykį. Autorei svarbus laikinas ir neišvengiamas kūnų materialumas, jų sekretai, žydėjimai bei mutacijos. Pavadinimas „bust” referuoja į biustą – (pranc. buste, lot. bustum – antkapinis paminklas) – skulptūros formą arba moters krūtinę. Lietuvių kalboje žodis „bust” taip pat vartojamas kaip veiksmažodžio „busti” trumpinys, skirtas pabudimui.

Personalinės parodos centre – videodarbas „bust”, sukurtas bendradarbiaujant su menininku Adomu Žudžiu, rašytoja Lina Simutyte ir kompozitore Rūta MUR. Vaizdų atkūrimui jame naudota fotogrametrija ir skanografija bei medicininė fotografavimo-skenavimo technika – rentgenas ir magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Atsigręžiama į moters krūtų ikonografiją – pasimatuojami skirtingų laikotarpių tapybos ir skulptūros kūriniai. Nostalgiškai medituojamas nuasmenintas bandymas suprasti, reflektuoti ir perkurti save per vizualinę kultūrą.

Parodoje taip pat pristatomos 2015–2020 m. sukurtos tatuiruotės (kolaboruojant su Egle Tamulyte-Shaltmira, Inga Aleknavičiūte-Careful Pen, Lina White), virtusios galerijos sienų piešiniais, skulptūriniai artefaktai bei skanografijos koliažai – sekretai ir herbariumai. Juose išsikeroję augalų lapai, įvairiausios gėlės bei jų žydėjimas atskleidžia ne vien dinamišką floros trapumą, kartu sukuria jautrią nuorodą į ligos metu „pražystančius“ nagus ir kintančią viso organizmo struktūrą. Juvelyrinę grafiką primenančios rožės, išsiskleidusios infekcijos pažeistų teritorijų kūno žemėlapyje, paveikia ne tik paviršinę odą, bet ir giliuosius jos audinius bei limfinę sistemą. Autorės pasirinkta estetinio vaizdavimo priemonė asociatyviai leidžia pajusti grožio triumfą net trapaus laikinumo bei irimo procesų akivaizdoje. Šie sekretai – ir išgyvenimo džiaugsmo šventė, ir pagirios. Neramus miegas ir pabudimai keliaujant.

D. Mikonytė ‒ menininkė ir tyrėja, kurianti fotografijos, videomeno, 3D grafikos ir teksto medijose. Jos darbuose tyrinėjamos skirtingos suvokimo ir atpažinimo variacijos, domimasi materialumo, technologijų ir tapatybės santykiais. Subjektais dažnai tampa intymi ir vieša erdvė bei laikas, asmeninės ir grupinės patirtys, tapatybė ir jos reprezentacija, ženklai, tikrovė, aktuali ir virtuali realybė. D. Mikonytė kuria kartu su A. Žudžiu, yra menininkių grupės Cooltūristės, LTMKS (Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos) ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė.

Paroda veiks iki birželio 26 d. „Si:said“ galerijoje Klaipėdoje (Daržų g. 18) ją bus galima apžiūrėti III‒V 16‒18 val. Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Fotomenininko J. Kalniaus kūrybinių raiškų arsenalas apima skaitmenines ir primirštas senąsias technologijas – cyanotype, pinhole, lumen prints, salt prints ir kt. Pastarąsias savo kūrybai jis renkasi ir dėl masinančio kūrybinio proceso, kuris suteikia daugiau erdvės eksperimentams, ir dėl gaunamo rezultato ‒ subtiliai niuansuotų vaizdų, kitų ypatybių, išgaunamų tik jomis. J. Kalnius vis dažniau gilinasi į problemines visuomenės sritis, meninės raiškos priemonėmis aktualizuoja ne tik jam vienam, bet ir visai bendruomenei ar visuomenei rūpimus klausimus, atrasdamas intriguojančias, originalias ir paveikias meno formas.

Naujausia paroda „#flirtasufiltru“ – tai kasdienybės dienoraštis, sukaupęs egzistuojančių, dingusių arba pakitusių objektų siluetus, eskizus, neišsivysčiusias idėjas, paveiktas laiko ir erdvės. 2018-ųjų pabaigoje socialiniame tinkle J. Kalnius kartu su menininke Meile Sposmanyte pradėjo fotografinį skaitmeninį dialogą, kurį inspiravo techniniai eksperimentai ir vizualinis dienoraštis. Šiame fotografijų cikle įprastą filtro įtaisą pakeitė išmaniųjų telefonų filtrų programėlė, imituojanti (simuliuojanti) šlapio kolodijaus fotografiją, sukurtą ant stiklo arba metalinės plokštelės.

Pasak fotomenininko, toks skaitmeninis, vizualinis dienoraštis jam būtinas eskizuojant objektus, vietas, personažus, reikalingus projektams, „užsirašant“ vizualines idėjas, kurias vėliau galėtų įgyvendinti analoginės fotografijos priemonėmis. Dalis fotografijų, formatinėmis kameromis atkartotos sidabro atspauduose. Tačiau daugelio objektų jau nebėra arba jie pasikeitė ir liko tik dienoraštyje. Parodoje „#flirtasufiltru“ pristatomos fotografijos, kauptos mobilaus telefono atmintyje ar levitavusios elektroniniuose debesyse, sufleruoja naujas prasmes bei idėjas.

J. Kalnius (gim. 1971 m.) studijavo Kauno politechnikos instituto Lengvosios pramonės fakultete. Parodose dalyvauja ir jas rengia nuo 2009-ųjų. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Gyvena ir kuria Klaipėdoje.

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Galerijos darbo laikas: III‒V 16‒18 val.

Parodos idėja gimė apmąstant autorių tiesioginį ryšį su Peru Amazonijoje gyvenančių borų tautos indėnų kultūra. Menininkės kelionės į tą vietą ir antropologo atliekami borų etnografiniai tyrimai parodė, kad, nors abu kilę iš to paties kultūrinio rato, jų suvokimas apie borų kultūrą yra nevienodas. Nepaisant to, kad parodos autoriai kartu gyveno su indėnais ir dalyvavo jų kasdieniame gyvenime, jų interpretacija ir supratimas buvo skirtingi, o kartais net vieni kitus paneigiantys. Tačiau būtent šios kultūros patyrimo ir suvokimo skirtumų, o ne vieningumo lauke autoriai ir pateikia savo interpretacijas. Neigiamos interpretacijos jiems yra svarbios, net jei nieko ir neprideda prie jų pačių požiūrio. Jos gali veikti kaip veidrodžiai, pro kuriuos į šiuos požiūrius žvelgiama ir dėl kurių jie papildo vienas kitą, nė vienam iš jų nesuteikdami pranašumo.

Tokiu būdu parodos autoriai kalba apie individualizmo vertę Vakarų kultūroje ir apie žmogaus egalitarizmo sąvoką tenykštėse Amazonijos visuomenėse. Borų indėnų kultūroje ši sąvoka išreiškiama, be kita ko, ritualizuotais artimų žmonių pokalbiais, kai visi išklauso vienas kitą ir iškelia asmeninius požiūrius, į kuriuos atsižvelgiama imantis bendrų veiksmų.

Paroda sukonstruota remiantis metaforos ir dokumento sugretinimu, naudojant instaliacijas, vaizdo įrašus, fotografijas ir borų kultūros artefaktus.

A.Wolodzko – menininkė, kuratorė, kultūros tyrinėtoja ir tinklaraštininkė. Kuria meną viešosiose erdvėse, socialiai įtraukiantį meną (angl. engaged art), fotografijas, instaliacijas, keramiką, garso meno kūrinius ir akcijas. Rengia seminarus įvairioms visuomenės grupėms. Yra knygų apie šiuolaikinį meną ir kultūrą bei tinklaraščio „Pomiędzy sztuką a życiem“ („Tarp meno ir gyvenimo“, pomiedzysztukaazyciem.home.blog) autorė.

M.Wolodzko – antropologas. Vykdo etnografinius borų tautos indėnų tyrimus Peru Amazonėje. Tarp jo nagrinėjamų klausimų – užsienio kultūros ir jų supratimas, veikimas kitokioje nei europietiška visuomenėje, kitokios kultūrinės kompetencijos įgijimas, lauko tyrimų metodologija, gebėjimas parodyti ir apibūdinti vietines kultūras, atsižvelgiant į konceptualią, vaizdinę ir šiuolaikinę žmonių patirtį. Jis yra straipsnių antropologijos ir muziejininkystės temomis, fotografijos ir etnografijos parodų autorius.

Agnieszka ir Marekas gyvena Gdanske ir kartu valdo fondą „Cultures Beyond Culture” („Kultūros anapus kultūros“).

Paroda veiks iki kovo 28 d. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.