Klaipėdietė Irena teiravosi, dėl kokių priežasčių buvo nuimtas minėtas akmuo ir kodėl vietoje jo nepastatė kito arba tiesiog neapželdino šios teritorijos?

„Jau metus netoli Darželio stotelės, Draugystės parko, nebėra didelio akmens, vietoj jo palikta duobė. Ten auga ir dvi tujos, viena visai sudžiūvusi, šakos nulūžusios, stovi neliečiama daugiau negu metus. Man įdomu, kodėl nuėmė tą akmenį, gal ten buvo kokia nors sovietinė simbolika?“ – teiravosi Irena.

Klaipėdos savivaldybės administracijos direktorius Andrius Žukas pažymėjo, kad akmuo nebuvo įtrauktas į kultūros paveldo sąrašą, taip pat neatitiko tam tikrų faktinių aplinkybių.

„Šis akmuo yra pašalintas prieš metus. Sprendimas buvo priimtas 2022 m. gegužės 5 d. tuometinio savivaldybės administracijos direktoriaus Gintaro Neniškio sudarytos ir vadovaujamos komisijos. Atsižvelgus į aplinkybes, jog ant akmens buvo užrašyta, kad „Parkas įkurtas Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 30-mečiui paminėti“, akmuo buvo bešeimininkis, neįtrauktas į kultūros paveldo registrą, užrašas neatitiko istorinės tiesos, taip pat ir faktinių aplinkybių, nes parkas šiuo metu yra „pasislinkęs“ į kitą pusę“, – sakė A. Žukas.

Akmuo buvo skirtas įamžinti Draugystės parko įkūrimą 1975 m. Tačiau pernai, prasidėjus karui Ukrainoje ir vis dažniau iškylant sovietinių reliktų panaikinimo klausimams, akmenį nuspręsta pašalinti.

„Vietos, kurioje stovėjo akmuo, sutvarkymu rūpinasi Miesto tvarkymo skyrius, šiuo metu teritorija yra baigiama sutvarkyti“, – informavo A. Žukas.

Ką reiškia simboliai?

Nuotraukų albumo rusiškas užrašas skelbė, kad tai sovietinių laikų karinės tarnybos atminimui skirtos nuotraukos.

Tačiau tarp jų praeivis matė ir asmenines kažkokio klaipėdiečio nuotraukas.

Daiktai rasti Vilties gatvėje. Čia pat, už kelių žingsnių, yra įsikūrusi Lietuvos jūrininkų sąjunga.

Šios įstaigos darbuotoja, sulaukusi žurnalistų skambučio, paėmė paliktą asmeninių nuotraukų albumą, kad jis nesivoliotų po medžiu.

Tačiau sąjungos pirmininkas Aleksandras Kaupas aiškino, kad jokiu būdu netars nė žodžio žurnalistams dėl radinio po įstaigos langais.

"Čia visai ne prie mūsų, gal prie prokuratūros norėjo palikti. Ne, aš nekomentuosiu, čia ne jūrininko albumas, jis su mumis nesusijęs. Ir iš viso – man baigėsi renginys, dabar aš į kitą susitikimą skubu", – keisto susierzinimo dėl klausimo nesugebėjo paslėpti A.Kaupas.

Jūrininkų sąjungos būstinė yra įsikūrusi Vilties g. 6 name, Klaipėdos apygardos prokuratūra – Vilties g. 12 name.

Prokuratūros atstovė spaudai Viktorija Raštutytė aiškino, kad, jei praeiviui kilo klausimų dėl radinio turinio, jis turėtų kviesti policiją.

Vytautas Čepas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Reiškia emocijas

Paklaustas, ką kažkoks pilietis mėgino pasakyti tokiu savo poelgiu, psichologas, uostamiesčio politinis bei visuomenės veikėjas Vytautas Čepas pirmiausia paklausė, ar degtinės butelis rastas pilnas?

"Tuščias? Tai vadinasi, vyras išgėrė ir taip išreiškė emocijas. Per du karo mėnesius šalį apėmė visiška psichozė. Tauta psichopatriavosi", – pastebėjo V.Čepas.

Vieni tokiu būdu atsikrato "dembelio" albumu, o kiti sudarinėja sąrašus – kas ką ne taip pasakė karo tema, ar iš viso dar nepasisakė.

Psichologas pastebėjo, kad, vykstant karui prieš Ukrainą, lietuviai ėmė jausti nerimą, baimę, tapo nervingi.

"Todėl žmonės nori save išreikšti, išsivaduoti, kad tą vidinę įtampą nuimtų. Žmonės taip pat nori jaustis ne pašaliniai, nė vienas nenori jaustis esąs paraštėse, o nori būti netoli epicentro. Vieni tokiu būdu atsikrato "dembelio" albumu, o kiti sudarinėja sąrašus – kas ką ne taip pasakė karo tema, ar iš viso dar nepasisakė", – pastebėjo V.Čepas.

Lietuviai, pasak jo, lyg ir turėtų būti rami tauta.

"Tačiau, lyginant su estais ar latviais, mes jau emocingesni. Viskas šiuo metu lengvai persismelkia emocijomis. Tai kyla vajus versti paminklus. Tai atsiranda tokių, kurie nurodinėja, kada smerkti kitus, o kada ne, kada susikabinti rankomis, o kada atsikabinti", – kalbėjo V.Čepas.

Stebina poelgiai

Emocijų pliūpsnių uostamiestyje šiuo metu apstu – visiškai neseniai kažkas kūju sudaužė sovietinių karių kapų vietoje esančią penkiakampę žvaigždę.

"Va, tai ir yra pavyzdys, kas dedasi su žmonių psichika. Po kurio laiko gal neliks to paminklo, tai kam daužyti, kai po nosimi vaizdo kameros? Bus dabar baudžiamoji byla. Labai aišku, kad sveikas protas nuo centro pasislinko į kraštutinę kairę ar dešinę – jokio nuosaikumo", – pastebėjo V.Čepas.

Psichologas visoje šioje situacijoje įžvelgė ir vieną grėsmę.

"Emocijos yra užkrečiamas dalykas. O kas geriausiai jas perduoda kitiems? Visokios isterinės asmenybės, kurias ištinka emociniai priepuoliai, apima neregėtas entuziazmas. Spėju, kad pusė Lietuvos yra užsikrėtusi visiškai nereikalingu entuziazmu. Aš tai pavadinčiau proginiu entuziazmu", – kalbėjo V.Čepas.

Tai, kad sovietinių laikų reliktą – kariškų nuotraukų albumą, kažkas sugalvojo palikti viešoje vietoje, V.Čepo labai ir nenustebino.

"Tai tokia savotiška satisfakcija. Net ir paskutinis benamis nori būti kiečiausiu tarp savų. Mano galva, vyrukas išgėrė, gal net ir per daug, tada tėškė "dembelio" albumą palei gatvę. Na, gal ir originaliau pasielgta, nei terliojimas dažais paminklų ar tanko apklojimas Ukrainos vėliava. Niekaip nesuprantu tų lietuvių, jie galvoja, kad Ukrainos vėliava yra vyniojamasis popierius", – pečiais gūžčiojo psichologas.

Vajui nepasiduos

Rimantas Taraškevičius, Vytautas Čepas, Jurgis Aušra, Povilas Vasiliauskas, Benediktas Petrauskas su Vytautu Grubliausku vakar aptarė uostamiestyje aistras keliančias temas. Susitikime negalėjo dalyvauti Eugenijus Gentvilas ir Silverijus Šukys.

"Aistros savaime nekyla, jas dažniausiai kas nors kursto. Tai ir yra didžiausia bėda. O didžiausią grėsmę kelia mūsų ura patriotai, kurie pasiruošę iš to daryti politiką. Sutarėme, kad sovietinių karių memorialo klausimu vertėtų neskubėti, reikia surengti gyventojų apklausą", – įspūdžiu apie pokalbį dalijosi V.Čepas.

V.Grubliauskas tikino išgirdęs vertingų patarimų.

"Sulaukiau ne tik išmintingų, bet ir subalansuotų ir labai geranoriškų sprendimų", – teigė Klaipėdos meras.

Sovietinių memorialų demontavimo vajus per Lietuvą nusirito po visuomenininku įvardijamo Andriaus Tapino siūlymų demontuoti sovietinę armiją šlovinančius paminklus miestuose.

Ir Klaipėdoje netrukus pasigirdo šūksnių, kad reikia ne tik kuo greičiau griauti tokius paminklus, bet dar ir drausti prie jų rinktis gegužės 9-ąją.

"Buvę miesto vadovai pasidalijo savo patirtimi, jiems yra tekę sovietinę patranką ir V.Leninui skirtą paminklą nuimti. Kolegos pritarė siūlymui, kad pirmiausia reikėtų surengti gyventojų apklausą. Tik turi būti išgryninta, ko miestiečių turėtų būti klausiama", – akcentavo V.Grubliauskas.

Sovietinių karių palaidojimo vieta tapo politinių manifestacijų ir politinės raiškos lauku.

Užduotys ekspertams

Klaipėdos meras V.Grubliauskas priminė, kad vyksta Skulptūrų parko rekonstrukcijos procesas, tad šios parko dalies sutvarkymui taip pat vertėtų skirti dėmesio.

"Reikia nepamiršti, kad tai yra žmonių palaidojimo vieta. Čia ilsisi daugiau nei 600 kare žuvusių žmonių palaikai. Per dešimtmečius ši vieta tapo ne tik militarizuota, bet ir politizuota. Sovietinių karių palaidojimo vieta tapo politinių manifestacijų ir politinės raiškos lauku. O to daryti čia tikrai nederėtų. Pirmiausia reikia demilitarizuoti šią vietą, kad ji įsilietų į Skulptūrų parko bendrą erdvę", – kalbėjo V.Grubliauskas.

Kaip turėtų atrodyti ši vieta, turėtų atsakyti ekspertai, o ne politikai.

Apie kapų iškėlimą negali būti nė kalbos, vadinasi, ekspertai turėtų atsakyti – ar laikas miestui atsisveikinti su sovietinių laikų skulptūra, vaizduojančia kardą. Tačiau kai kurie visuomenininkai jau reiškia nuomones, kad pati skulptūra nebjauroja aplinkos, tad gal vertėtų tik atsisakyti sovietinės žvaigždės formos amžinosios ugnies deglo?

"Į visus šiuos klausimus atsakys ekspertai. O jų siūlymai turėtų būti subalansuoti, išklausius visas nuomones. Viskas turi būti atliekama laikantis įstatymų, kad ateityje nekiltų abejonių, jog kažkieno interesai buvo pažeisti. Tačiau jokio muistymosi ir jokio proceso vilkinimo nebus", – kalbėjo meras.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Minėjimo nebus

Vakar paaiškėjo, kad jokia organizacija nepateikė prašymo gegužės 9-ąją rengti minėjimą prie sovietinio memorialo.

"Aš viliuosi, jog pagaliau suprasta, kad tam tikrai dabar ne laikas. Nuo šios gegužės pradėkime į šią vietą žiūrėti kaip į žuvusiųjų kare poilsio vietą. Manau, šią erdvę vertėtų palikti sakralinėje ramybėje", – nuomonę išsakė V.Grubliauskas.

Jau buvo pasigirdę vienų politinių jėgų siūlymas drausti tokį minėjimą. Kitos uostamiesčio politinės jėgos siūlė minėjimo dalyvius pasitikti Ukrainos himno garsais arba šios šalies vėliavomis dengti skulptūras ir memorialo dalis.

"Girdėjau siūlymus rengti ir kitokius performansus. Bet tai yra vieta, kur ilsisi žmonių palaikai. Tai yra ramybės vieta ir tai turėtų gerbti visi. Akcijoms skirtų erdvių mieste yra ir daugiau", – pastebėjo V.Grubliauskas.

V.Čepas išsakė net ir griežtesnę nuomonę dėl akcijų rengimo.

"Ukrainiečių vėliava yra jiems šventas dalykas, kaip ir mums. Baikime tyčiotis iš ukrainiečių vėliavos. Aš nematau jokios prasmės vėliavomis juosti okupantų kareivių skulptūras. Tai būtų savotiškas vėliavos pažeminimas. O tie, kurie nori tokias akcijas daryti, paklausiu – kur jie buvo 30 metų? Tokiems ura patriotams reikėtų orą nuleisti", – replikavo V.Čepas.

Klaipėdos valdžiai svarstant iškelti uostamiestyje esantį memorialą sovietų kariams, žvilgsnis krypsta ir į sostinės Antakalnio kapinėse esantį memorialą. Čia tradiciškai kasmet gegužės 9-ąją aukščiausi Rusijos diplomatai ir dalis rusakalbių bendruomenės vyksta minėti sovietų pergalės prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare.

„Vis dėlto kapinės yra kapinės, Vakarų civilizacijoje tai įprastai neliečiama vieta. Aišku, sovietai visą laiką mėgdavo pavaikščioti ant ribos, užeiti už jos ir padaryti iš kapinių ideologinius dalykus“, – BNS sakė R. Šimašius.

„Kur ta riba – didesnis paminklas ant masinio kapo, ar atskiri paminklai? Kapinės – kiek kita teritorija, be abejo, visi puikiai suprantame. Bet vertinsime situaciją, žiūrėsime“, – kalbėjo jis.

Meras primena, kad jam vadovaujant miestui iš viešųjų erdvių buvo pašalinti visi daugiausiai diskusijų keliantys sovietiniai reliktai – Žaliojo tilto skulptūros, rašytojo Petro Cvirkos paminklas, kai kurios memorialinės lentos. Likę objektai, anot mero, yra tik kapinėse.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas praėjusią savaitę pranešė, kad sieks iškelti memorialą sovietų kariams iš skulptūrų parko, tačiau pabrėžė, kad politinėje diskusijoje reikės įvertinti ir tai, jog monumentas žymi 700 žmonių palaidojimo vietą.

Dešimtmečius kylančios diskusijos dėl sovietinių memorialų vėl paaštrėjo Rusijai vasario pabaigoje užpuolus Ukrainą.

Kultūros ministras Simonas Kairys žada, jog Seimą netrukus turėtų pasiekti vadinamasis „desovietizacijos įstatymas“, kuris įpareigotų savivaldybes peržiūrėti turimą sovietinį paveldą ir imtis dėl jo sprendimų. Vis dėlto jis pripažįsta, kad dėl objektų kapinėse greitų sprendimų nereikėtų tikėtis, kadangi palaidojimo vietos saugomos tarptautinių konvencijų, kai kurie objektai pripažinti kultūros paveldu.

Pavyzdžiui, uostamiesčio skulptūrų parke yra memorialas Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti su užrašu „Miestas išvaduotas“.

„Tai yra akivaizdus istorinės tiesos neatitinkantis užrašas, buvęs parankus to meto sovietinei propagandai. Visi žinome, kad po karo mūsų šalis buvo okupuota sovietų. Klaipėdos atvejis - išskirtinis, nes tie menami išvaduotojai rado tuščią miestą, visi gyventojai evakavosi. Tad koks čia išvadavimas, jei nuo menamų išvaduotojų bėgama?" – dienraščiui kalbėjo Klaipėdos universiteto docentė Silva Pocytė.

Klaipėdoje kuriama komisija turėtų peržiūrėti ne tik diskusijas keliančių informacinių užrašų turinį, bet ir aikščių, gatvių pavadinimus, kurie gali būti siejami su sovietine propaganda.

Patriotinis rūpestis

Viešai diskutuoti apie nuo sovietmečio likusius Vienybės aikštės elementus pakvietė konservatorius Andrius Kupčinskas. "Vienas patriotiškai nusiteikęs pilietis sunerimo, pamatęs, kad projektuotojai Vienybės aikštėje kažką matuoja, vaikšto, ir kreipėsi prašydamas išsiaiškinti, kas laukia sovietmečio palikimo. Pasirodo, šios stelos "Revoliucija", "Taika" bei "Darbas" nėra jokios kultūros vertybės ir neįtrauktos į jų registrą", – dėstė A.Kupčinskas.

Politikas tikino išsiaiškinęs, kad Vyriausybės nutarime dar 1998 m. gruodžio 31 d. nurodyta, kad aikštėje stovinčios stelos kartu su leninais ir kitais sovietiniais veikėjais perduodamos Grūto parkui. "Kultūros paveldo departamento direktorės Dianos Varnaitės įsakymu šios stelos perduotos viešajai įstaigai "Hesonos klubui" geriau visiems žinomam kaip Grūto parkas", – dalijosi A.Kupčinskas.

Politikui peržiūrėtuose dokumentuose užkliuvo ir tai, kad buvusio Kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio įsakyme dėl Vytauto Didžiojo karo muziejaus statinių komplekso, kaip paveldo objekto, šios stelos-paminklai išvis neminimos, nors visos kitos istorinės skulptūros surašytos.

Pasak A.Kupčinsko, požeminės automobilių aikštelės statytojai rekonstrukcijos metu žada nukelti granitines stelas, o po to viską sugrąžinti į buvusias vietas, nebent Kauno savivaldybės valia būtų kitokia.

"Stelos "Revoliucija", "Taika" ir "Darbas" nėra sovietiniai ženklai. Lyg ir nedraudžia įstatymas tokio sovietinio palikimo. Tačiau kaip jos atrodys po Vienybės aikštės rekonstrukcijos? Aš ir keliu klausimą – jei jau jos bus nuimamos, tai gal ir neturėtų grįžti? Nei jos dera prie Karo muziejaus sodelio, nei derės prie rekonstruotos Vienybės aikštės. Manau, Druskininkų ir Kauno merai galėtų pasistengti, būtų kaip draugystės ir solidarumo ženklas", – ragino politikas.

(Evaldo Virkečio nuotr.)

Atviras klausimas

"Kas? Kas?" – pralinksmėjo Kauno savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Petrauskas, išgirdęs klausimą apie "Revoliuciją", "Taiką" ir "Darbą". Nors iš tiesų stelos vadinasi "Motinystė", "Darbas", "Kova", G.Petrauskas tęsė: "Revoliuciją galime pritaikyti prie dviračių revoliucijos, o darbas žmogų puošė visais laikais."

Jos čia stovi, o Kultūros paveldo departamentas, ko gero, niekada nevaldė turto, esančio Kaune.

Administracijos direktorius pripažino, kad kol kas su jomis nenumatyta nieko daryti. Pagal Vienybės aikštės rekonstrukcijos projektą, jas numatyta palikti ten, kur yra. Pasak G.Petrausko, norint kažką keisti, reikėtų atskiros diskusijos. "Daugybė paminklų stovi Kaune, kurių nei griauname, nei aukštiname", – svarstė G.Petrauskas.

"Jos čia stovi, o Kultūros paveldo departamentas, ko gero, niekada nevaldė turto, esančio Kaune. Labai sunku kažką komentuoti.  Sovietinės simbolikos nėra, įstatymų nepažeidžiame ir niekam jos netrukdo", – didelės problemos neįžvelgė administracijos direktorius.

G.Petrauskas patikslino, kad netrukus prasidės požeminės automobilių aikštelės statybos darbai. Vienybės aikštės projektas yra parengiamosios stadijos. Jis bus pristatytas viešai diskusijai, o tada gal bus aptariamas ir granito stelų likimas.

(Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.)

Šulinių ideologija

Ragindamas pagalvoti apie sovietinį aikštės puošybos palikimą, A.Kupčinskas užsiminė, kad Kaune yra ir daugiau sovietinio palikimo. "Jeigu suskaičiuosime "Kauno vandenų" valdomus šulinių dangčius gatvėse, turėtume nemažai sovietinio palikimų. Kadaise spaudžiau buvusį "Kauno vandenų" vadovą Liną Baltrėną, kad kuo daugiau šulinių keistų. Kadangi jis priklausė socialdemokratams, dideliu entuziazmu imtis keitimo netryško, nors per metus pakeisdavo apie tūkstantį šulinių", – vardijo A.Kupčinskas.

Tokias politiko pastabas savivaldybės administracijos direktorius priėmė su panašia humoro doze kaip ir granito stelas. "Gal tuos šulinius kaip tik reikia saugoti, nes per juos vaikštome, trypiame ir taip išreiškiame atitinkamą poziciją. Daugelis paveldo saugotojų tiki, kad dar po 20 metų mes pradėsime saugoti vėl. Tai taps istorija. Ir dabar istorija, tik mums ji sukelia neigiamų emocijų, bet jaunesniems žmonėms tokių emocijų jau nesukelia, jiems netgi įdomu", – tragedijos neįžvelgė G.Petrauskas.

Administracijos direktorius patvirtino, kad nepamirštas ir Vytauto Didžiojo tilto sienelės, esančios Aleksoto kalno šlaite, remontas. "Kauno planas" jau baigia techninį projektą. Apatinė sienutė bus tvarkoma kartu su Aleksoto apžvalgos aikštele. Ji yra paveldinė. Labai jau ten ką keisti nebus galima. Jeigu parašyta, kad paveldas, mes per daug ir nekvescionuojame. Žvaigždės ten likusios, bet jos uždengtos", – galimas aliuzijas į tarybinę ideologiją sklaidė G.Petrauskas.

(Evaldo Virkečio nuotr.)

Atsikrato rusizmų

Bene daugiausia diskusijų yra sukėlusios Vytauto Didžiojo tilto kolonų tarybinių laikų plokštės su žvaigždėmis ir pjautuvais su kūjais, sovietiniu herbu. 2015 m., minint nepriklausomybės atkūrimo 25-ąsias metines, plokštės buvo nuimtos. Nors ginčai su paveldosaugininkais truko ne vienus metus.

Dar 2008 m. Kauno miesto taryba Aleksoto tiltui suteikė Vytauto Didžiojo vardą. Kartu priimtas sprendimas nuo tilto pilonų nuimti sovietinę simboliką. Kultūros paveldo departamento atstovai tikino, kad iš pačių kauniečių sudaryta komisija buvo nusprendusi, kad tiltas yra saugotinas, o pilonų puošyba – vienas neatsiejamų tilto elementų. Kone penkmečio prireikė kol buvo nuspręsta, kad sovietinė simbolika nėra tilto vertingoji ypatybė, ir leista plokštes demontuoti.

Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas išskyrė, kad dėl asmenybės kontraversiškumo galėtų užkliūti Petro Cvirkos biustas K.Donelaičio gatvės pradžioje. "Pernai šiam biustui buvo panaikinta teisinė apsauga. Siūlėme biustą perimti Klangiuose esančiam P.Cvirkos memorialiniam muziejui, tačiau jie neparodė didelio noro", – situaciją atskleidė S.Rimas.

Kultūros paveldo skyriaus vedėjas tikisi, kad dar šiemet bus įgyvendintas vienas "Kauno akcentų" projektas. Menininkas Tadas Vosylius sovietine atributika dabintus gatvių šulinių dangčius siūlo keisti baltiška ornamentika dekoruotais dangčiais.

Pasak vedėjo, skyriaus iniciatyva keičiamos memorialinės lentos, buvusios dviem kalbomis – rusų ir lietuvių. Lieka kaboti tik lietuvių kalba surašyta memorialinė lenta.

Komentaras

Svaigedas Stoškus, Kultūros paveldo departamento Kauno filialo vedėjas

Vis dar užkliūva sovietinio palikimo reliktai. Pastarąjį kartą įskaudino prie Vytauto Didžiojo paminklo pastebėtas šulinio dangtis su užrašu "Litovskaja SSR". Tokių dangčių dar pasitaiko nemažai. Krinta į akis, bet ne tik mieste, o ir apylinkėse, prie saugomų objektų esantys ženklai taip pat su žyma "LTSR". Pakaktų su kaltuku nukalti dvi raides ir palikti LR.

Ką pagalvočiau įrašyti į registrą, tai Vilijampolėje ant daugiabučio esantį tarybinių laikų reliktą – raketą su keliomis žvaigždėmis. Ten taip įdomiai atrodo.

Dar likęs rusiškas užrašas ant "Metropolio" viešbučio kampo.

Ne viskas taip blogai. "Spurginė" Laisvės alėjoje taip pat buvo sovietmečiu įrengta ir liko iki šiol. Miestas gražėja ir tai gerai.

Štai Vilniuje ir įvyko atsikratymas balvonų – skulptūros išleistos į pensiją. Dėl to kilo aistrų, apie kurias nerašė gal tik žurnalas "Flintas", bet vis tiek rūpi įkišti ir savo tris kapeikas. Ar to reikėjo? Žinoma, taip. Paveldo sąvoką jos atitinka, tie darbininkai, valstiečiai bei studentai galėjo sau stovėti kaip laiko ženklas, tačiau buvo didžiulis ir esminis BET: paminklas okupacinės armijos kareiviams. Šį reikėjo grūsti lauk jau senų seniausiai, o išgrūdus suardoma keturių skulptūrų grupė, tad tenka grūsti ir kitas, kad ir ką sakytų paveldosaugininkai. Negalima spjaudyti į valstybės orumą, besiremiant paveldosaugos paragrafais.

Kaune lyg ir nebėra ką griauti, apsivalyta daug anksčiau, aistros čia kyla dėl kitko. Tarkim, dėl Salomėjos Nėries, kuri daug kam – kolaborantė ir nusikaltėlė. Žinoma, kai kurie jos veiksmai taip ir kvalifikuotini, tačiau, mano manymu, tai tiesiog auka, atsidūrusi blogu metu blogoje vietoje. Jei ji būtų ilgai dalyvavusi komunistiniame pogrindyje ar turėjusi simpatijų sovietams – kas kita, bet kad neturėjo. Nemanau, kad apskritai turėjo kokių nors politinių pažiūrų, tiesiog gyveno, rašė nuostabias eiles, o tai, ką padarė vėliau, padarė tikrai ne savo noru. Tai jos veiksmų nepateisina, bet padeda suprasti.

Kolaboracijos tema gana plati, tačiau vienas dalykas, kai kolaboruoji savo noru, visai kitas, kai esi pastatytas prieš karabino tūtą ir pasirinkimo neturi. Vincas Krėvė kurį laiką buvo LSSR ministras pirmininkas. Kolaborantas? Kazys Binkis išvertė "Internacionalą". Kolaborantas? Tiesa, pastarasis vėliau aiškino visą savo požiūrį išreiškęs pirmojo ketureilio eilučių pirmosiomis raidėmis, gana nešvankiomis: PISD. Binkis tai galėjo sau leisti, vėlesni autoriai daugeliu atveju gavo atiduoti pyliavas sistemai. O šį bei tą atidavė ne tik Justinas Marcinkevičius, Paulius Širvys, bet ir toks dzūkų grybas kaip Sigitas Geda, rašęs, kad "visas pasaulis telpa į Lenino pėdą". Kolaborantai? Formaliai – taip, iš tiesų – ne. Kaip ir Žaliojo tilto skulptūros: formaliai jos paveldas, iš tiesų – ne.

Skulptūra yra stabas, balvonas, nuomonę apie ją susidaryti paprasčiau, tačiau žmogus yra visai kas kita. Prieš smerkiant dera pagalvoti. Kaip, tarkim, vertinti atminimo lentą generolui Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai? Nacionalinis didvyris, bet aktyvus nacių kolaborantas, dalyvavęs žydų žudynėse. Sunkūs laikai viską labai supainioja, tikėkimės, jie nesikartos.