„Sugiharos namų muziejus yra vienas pagrindinių kultūrinės diplomatijos centrų, šiandien vienijančių Japoniją, Lietuvą ir kitas šalis”, – teigė ambasadorius Ozaki. 

Sugiharos namų muziejus yra vienas iš nedaugelio muziejų Lietuvoje, gimusių iš privačios iniciatyvos ir nėra išlaikomas valstybės. Vienas iš Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę” steigėjų, Saulius Garbaravičius, sveikindamas į renginį susirinkusius svečius, pabrėžė, kad būtent dėl to muziejui yra ypač svarbi miesto ir tarptautinės bendruomenės parama. 

Šiuo metu muziejuje pristatoma pabėgėlių tema yra kaip niekada aktuali. J. Kagan, muziejaus ekspozicijos atnaujinimo projekto autorė ir holokausto siaubą patyrusios šeimos iš Kauno palikuonė, akcentuoja muziejaus vaidmenį vienybės ir tarptautinio dialogo skatinime. „Pasaulis yra labai susiskaldęs, tačiau muziejus gali tapti visuomenę vienijančia vieta, o jame perteikiama istorija – vieningo  dialogo pagrindu”, – renginio  metu  sakė J. Kagan. Ekspozicijos atnaujinimo projektas dabartinę, tradicinę ekspoziciją pavers interaktyvia patirtimi, paremta naujausiais istoriniais tyrimais, o žaismo ir atradimo elementais tikimasi į muziejų pritraukti vis jaunesnes auditorijas.

T. Biliūno nuotr. 

Siekiant įgyvendinti ekspozicijos atnaujinimo projektą, kurio biudžetas siekia daugiau nei 130 tūkst. eurų, pateiktos paraiškos tarptautiniam Rothschild fondui, Lietuvos Kultūros tarybai, kitiems užsienio fondams bei ieškoma privačių rėmėjų paramos. Prie projekto dirbanti menininkė J. Kagan kauniečiams ir miesto svečiams yra gerai žinoma iš „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” programai kurtos parodos „Iš tamsos” bei kitų projektų, dedikuotų tragiškai žydų istorijai Antrojo pasaulinio karo metais.

Muziejus garsėja savo unikalia istorija, kurią prieš 25 metus pradėjo kurti verslininkas Ramūnas Garbaravičius, kartu su bendraminčiais – a.a. Freddie Opsomer ir prof. Egidijumi Aleksandravičiumi. Tuomet trims bičiuliams kilo mintis įsteigti Sugiharos fondą ir įsigyti namą, kuriame gyveno ir dirbo tūkstančius žydų gyvybių išgelbėjęs Japonijos diplomatas Čijunė Sugihara. Ramūno sprendimas, kuris tuo metu atrodė kiek beprotiškas, metams bėgant įgijo didžiulę prasmę, nes padėjo išsaugoti svarbią istorinę vietą, kuri dabar, jei ne tas prieš daugelį metų priimtas sprendimas, būtų tik paprastu gyvenamuoju namu Žaliakalnio rajone su atminimo lentele. 

T. Biliūno nuotr. 

Daugiau nei kelis dešimtmečius veikiančiame Sugiharos namų muziejuje yra lankęsi daugybė iškilių asmenybių, tokių kaip LR Prezidentas Valdas Adamkus, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, Nyderlandų karalienė Beatričė, buvęs Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe, šiais metais muziejuje lankėsi dabartinis Japonijos ministras pirmininkas Fumio Kishida, kas rodo muziejaus svarbą tarptautiniame kontekste.

„Esame labai dėkingi gerbiamam Sh. Komaru už palaikymą, – sako Sugiharos namų muziejaus direktorius Ramūnas Janulaitis. – Pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiriame jaunosios kartos edukacijoms, muziejaus ekspozicijos atnaujinimui, todėl rėmėjų indėlis į muziejaus veiklos tęstinumą yra itin svarbus“.

Kaip pranešė muziejus, Sh. Komaru vadovauja 1948 metais įsteigtai transporto ir logistikos įmonei „Fukuyama Trasporting Co.”, valdančiai daugiau nei 40 įmonių.

Pranešime sakoma, kad Sh. Komaru į Lietuvą atvyksta ne tik verslo reikalais – jis prisideda prie Lietuvos ir Japonijos ryšių plėtros ekonomikos, kultūros, švietimo, turizmo ir kitose srityse.

Tūkstančius žydų Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusio japonų diplomato Chiunes Sugiharos (Čiunės Sugiharos) namai-muziejus anksčiau skelbė susidūręs su finansiniais sunkumais, kai dėl pandemijos nutrūko turistų srautas iš Japonijos.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Ch. Sugihara buvo japonų kariškis ir diplomatas, 1939–1940 metais dirbęs Japonijos konsulu Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune. Tuo metu Kaune susikaupė daug pabėgėlių iš Lenkijos, tarp jų ir žydų, kurie Raudonajai Armijai okupavus šalį ėmė ieškoti būdų pabėgti nuo karo.

Konsulas Č. Sugihara keletą kartų klausė Japonijos užsienio reikalų ministerijos, ar jis gali pabėgėliams išduoti Japonijos vizas. Gavęs neigiamus atsakymus, diplomatas savo atsakomybe išdavė keletą tūkstančių tranzitinių vizų, skirtų vykti per Japoniją į trečiąsias šalis.

Jas gavę, tūkstančiai žydų traukiniu per Sibirą pasiekė Japoniją. Istorikų teigimu, Ch. Sugiharos dėka Holokausto išvengė 6 tūkst. žydų.

Stebėtojai taip aiškina augantį aukščiausių Japonijos pareigūnų susidomėjimą šio konsulinio pareigūno atminimu, kurį šeštadienį pagerbė į Ch. Sugiharos namų muziejų Kaune nuvykęs šalies užsienio reikalų ministras Toshimitsu Motegi (Tošimicas Motegis).

Apie 20 minučių trukusio apsilankymo metu ministras apžiūrėjo Ch. Sugiharos žydams išduotų „Gyvybės vizų“ sąrašą bei ekspoziciją apie diplomato gyvenimą ir pasirašė svečių knygoje.

Pabrėžti Ch. Sugiharos vaidmenį yra nusistovėjusi tradicija bendraujant Lietuvos ir Japonijos pareigūnams, tačiau jo veiklos pavyzdys pastaraisiais metais tampa ypač svarbus Tokijui dėl Rusijos ir Kinijos skatinamų ginčų Antrojo pasaulinio karo tema.

Toshimitsu Motegi/Japonijos ambasados nuotr.

Diskusijos apie karą yra nemalonios Japonijai, buvusiai nacių Vokietijos sąjungininke.

„Šiame kontekste japonams prasminga skirti didesnį dėmesį istorijoms, kurios rodo pozityvų Japonijos vaidmenį tuo metu. Sugiharos istorija yra vienas tokių pavyzdžių“, – BNS sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Konstantinas Andrijauskas.

Japonijos ministrą muziejuje priėmęs jo vadovas Ramūnas Janulaitis BNS sakė, kad japonams reikia alternatyvų istorijoms apie tėvynainių žiaurumą su kaimynais ir amerikiečių bei britų karo belaisviais.

„Sugiharos žygdarbis tai daro ir tampa ta atsvara. Per Sugiharą japonai mato, kad elgėsi ne tik juodai, bet buvo ir didvyrių“, – teigė R. Janulaitis.

Prieš trejus metus Ch. Sugiharos muziejų aplankė ir Lietuvoje viešėjęs Japonijos premjeras Shinzo Abe (Šinzas Abe).

Muziejus yra įkurtas buvusiose Japonijos konsulato, kur dirbo Ch. Sugihara, patalpose.

Japonų aukos

Žaliakalnyje įsikūręs Ch. Sugiharos muziejus smarkiai nukentėjo finansiškai per koronaviruso pandemiją, tačiau įstaigą gelbėjo japonų aukos.

Pagrindinę pajamų dalį jis susirenka iš lankytojų nusipirktų bilietų.

Didžioji dalis iš 20 tūkst. prieš pandemiją 2019 metais muziejų aplankiusiųjų buvo japonų turistai, 2020 metų pradžioje dingę, įvedus kelionių ribojimus dėl pasaulyje išplitusio koronaviruso.

Jie didžiuojasi savo baltu žmogumi, kaip patys sako. Vienetai iš diplomatų pasielgia taip, kaip jis, rizikuodami karjera ir gyvybe.

Pats muziejus taip pat buvo uždarytas įvedus karantiną ir feisbuke pasiskelbė turintis finansinių sunkumų.

Pasak R. Janulaičio, į įrašą dėmesį atkreipė japonų ambasada Lietuvoje, nusprendusi organizuoti aukų rinkliavą Japonijoje.

Jo teigimu, tokiu būdu įstaigai buvo paaukota daugiau nei 120 tūkst. eurų, o tai leido ne tik išsaugoti darbuotojus, bet ir susitvarkyti pasenusias muziejaus grindis.

Anot muziejaus vadovo, ši istorija tik įrodo, kokiu svarbiu žmogumi Japonijoje yra tapęs Ch. Sugihara.

„Jie didžiuojasi savo baltu žmogumi, kaip patys sako. Vienetai iš diplomatų pasielgia taip, kaip jis, rizikuodami karjera ir gyvybe“, – sakė R. Janulaitis.

„Japonai labai džiaugiasi, kad jų tėvynainis yra toks žinomas žmogus pasaulyje. Kaip patys sako, Japonijos Šindleris“, – pridūrė jis, palyginęs Ch. Sugiharą su žinomu pasaulyje žydų gelbėtoju Oskaru Schindleriu (Oskaru Šindleriu).

Ch. Sugihara konsulatą Kaune atidarė 1939 metų rudenį. Jam buvo pavesta rinkti žvalgybinę medžiagą apie karinę situaciją regione.

Karo pradžioje naciams ir sovietams padalijus Lenkiją, tūkstančiai žydų iš šios šalies atvyko ieškoti prieglobsčio Lietuvoje. Tačiau Raudonajai Armijai okupavus šalį, jie ėmė ieškoti būdų pasprukti nuo karo.

Ignoruodamas griežtas Japonijos vyriausybės instrukcijas, Ch. Sugihara 1940-ųjų vasarą išdavė kelis tūkstančius tranzitinių vizų. Jas gavę, tūkstančiai žydų traukiniu per Sibirą pasiekė Japoniją. Istorikų teigimu, Ch. Sugiharos dėka Holokausto išvengė 6 tūkst. žydų.

Vizito metu lordas E.Picklesas ne tik susipažino su Sugiharos namų ekspozicija, bet ir padovanojo išskirtinę dovaną – Didžiosios Britanijos vyriausybės teikiamą atminimo medalį už Holokausto aukų gelbėjimą, skirtą Didžiosios Britanijos ambasadoriui Lietuvoje Tomui Hildebrandtui Prestonui. Jis Didžiosios Britanijos pasiuntinybėje Kaune ėjo įvairias pereigas nuo 1929 iki 1940 m. Pradėjęs kaip karjeros konsulas 1929-aisiais, 1940 m. vasaros pabaigoje sovietų valdžios iš Lietuvos buvo išprašytas jau kaip Didžiosios Britanijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras.

Didžiosios Britanijos vyriausybės teikiamą atminimo medalį inicijavo Didžiosios Britanijos Holokausto mokymo fondas (Holocaust Education Trust). Juo pagerbiami Didžiosios Britanijos piliečiai, Holokausto metu gelbėję žydus. T.H.Prestonas šiuo medaliu pagerbtas už savo veiklą Kaune 1940 m. vasarą, kai jo iniciatyva Antrojo pasaulinio karo metų pabėgėliams žydams buvo išduota per 800 imigracijos į Palestiną sertifikatų. Didžiosios Britanijos vyriausybės atminimo medaliu šiuo metu yra pagerbtas 41 Britanijos pilietis.

Teikiamas sidabrinis medalis, kurio averse įrašyta "Tarnaujant žmonijai" (angl. In the service of Humanity), o reverse – "Pagerbiant serą Tomą H.Prestoną, kurio pasiaukojimas išgelbėjo persekiojamųjų gyvybes" (angl. In the recognition of sir Thomas H.Preston whose selfless actions preserved life in the face of persecution).

T.H.Prestono veikla glaudžiai susijusi su modernios Lietuvos diplomatijos istorija ir Antrojo pasaulinio karo metų pabėgėlių likimais Lietuvoje, todėl labai simboliška ir prasminga, kad šis apdovanojimas buvo perduotas Sugiharos fondui Diplomatai už gyvybę, kuris savo veikloje koncentruojasi ne tik į geriausiai žinomus šio periodo diplomatus Kaune – Č.Sugiharą ir J.Zwartendijką, bet ir kitus diplomatus Lietuvoje ir pasaulyje, prisidėjusius prie žydų gelbėjimo. Savo veiklomis fondas bando rekonstruoti ir pristatyti visuomenei sudėtingą to meto situaciją ir išryškinti kilnumu ir drąsa pasižymėjusius diplomatus.

Netrukus Didžiosios Britanijos vyriausybės skirtas medalis ambasadoriui T.Prestonui už jo veiklą Kaune 1940-ųjų vasarą bus prieinamas ir visiems muziejaus lankytojams, tapdamas dar viena inspiracija tolimesnėms fondo veikloms ir kvietimu visuomenei prisidėti prie mūsų praeities pažinimo.

Dvi studentų ir profesionalų grupės, konsultuojamos „Design for All“ ambasadoriaus Pete'o Kercherio, apmąstė Sugiharos namų ir muziejų supančio kvartalo atnaujinimo bei pritaikymo platesnei auditorijai galimybes. Po idėjų pristatymo su tinklo „EIDD-Design for All Europe“ viceprezidentu administracijai Pepetto'u Di Bucchianico'u, svečiu iš Italijoje esančio „G. d’Annunzio“ Chieti ir Pescaros universitetų, aptarta „Dizaino visiems“ koncepcija ir jos pritaikymas kasdieniame gyvenime.

– Pirmiausia iššifruokime jūsų atstovaujamos tarptautinės organizacijos pavadinimą. „EIDD-Design for All Europe“ skamba rimtai ir kiek paslaptingai!

– EIDD – pradinis tarptautinio tinklo, kuris daugiausiai dirbo su neįgaliųjų integracija, pavadinimas – „European Institute of Design for Disability“ („Europos dizaino neįgaliesiems institutas“). Tuo metu nebuvau organizacijos narys, bet iš to, ką žinau, galiu pasakyti, kad gana greitai jos steigėjai suprato, jog yra didesnių, plačiau išsikerojusių iššūkių, tai atsispindi naujame pavadinime – „Design for All Europe“ („Dizainas visiems Europoje“).

– Esate organizacijos viceprezidentas, kaip juo tapote?

– Esu organizacijos „Design for All Italy“ prezidentas, o ji – viena pirmųjų tarptautinio tinklo narių. Prieš keletą metų tapau savo šalies atstovu Europos tinkle. Kas dvejus metus vyksta organizacijos valdybos rinkimai, tad jau antrą kadenciją užimu šias pareigas.

Jei pradėčiau nuo pradžių, turėčiau paminėti, kad esu architektas. Studijuodamas technologijos kultūros ir dizaino inovacijų doktorantūroje „G. d’Annunzio“ Chieti ir Pescaros universitete, lygiagrečiai gilinausi į ergonomikos mokslą Milano politechnikos universitete. Baigęs studijas, tapau „G. d'Annunzio“ universiteto tyrėju, o savo tyrimų sritį iš ergonomikos dabar vadinu „tradicine ergonomika“, kuri transformavosi į „Dizaino visiems“ koncepciją.

– Ar norite pasakyti, kad ergonomika plačiąja prasme neapima ir „Dizaino visiems“ vertybių?

– Pagrindinė ergonomikos problema ta, kad jos tyrimų objektas yra vidutinis žmogus. Studijų metu supratau, kad, deja, o galbūt visai ne deja, mes visi esame skirtingi, todėl vidutinis žmogus paprasčiausiai neegzistuoja. Mane ėmė dominti žmonių įvairovė ir aš pradėjau gilintis į „Dizaino visiems“ filosofiją.

– Minėjote, kad Italija tapo viena pirmųjų „Design for All Europe“ narių. Ar tai reiškia, kad ši filosofija Italijoje įgyvendinama sėkmingiau nei kitur? Ar dėl to galime daryti prielaidą, kad ši filosofija Italijoje priimama sėkmingiau?

– Tarptautinė organizacija vienija 34 narius – universitetus, miestus, nevyriausybines organizacijas, tyrimų centrus ir kt. – 17-oje šalių. Nors italų kompanijos ir įstaigos noriai prisideda prie organizacijos veiklos, mums vis dar sunku įtikinti tuos, kurie priima lemtingus sprendimus. Europoje, kiek man teko pastebėti, žmonės šiek tiek jautresni, kad ir kalbant apie neįgaliųjų integraciją visuomenėje. Italijoje svarbūs asmenys daugiau koncentruojasi į dabartį, ne į ateitį.

„Dizainas visiems“ – tai visi pojūčiai ir visa tai, kas nutinka kasdieniame gyvenime.

– Kur dar, be architektūros ir dizaino, gali būti taikomi „Dizaino visiems“ principai?

– „Dizainas visiems“ – tai visi pojūčiai ir visa tai, kas nutinka kasdieniame gyvenime. Ypač aktualu yra ženklinimo sistema viešosiose miestų erdvėse. Ženklai ir nuorodos turi būti suprantami visiems, net mažiems vaikams. Užsiminęs apie vaikus, norėčiau pasidžiaugti tuo, kad abi savo vizijas Sugiharos namams pristačiusios komandos pagalvojo ir apie juos, ir apie tėvus su vėžimėliais.

Visai nesvarbu, kokį projektą vystote. Svarbiausia – nuo pat pradžių įtraukti žmones, kuriuos projektas liečia, kurie juo naudosis. Dažniausiai tai kaimynystėje gyvenantys žmonės, bendruomenės, apie juos galvoti reikia jau pradinėje projekto stadijoje. Žinoma, pradžioje žmonės kuklinasi, bet, pakvietę juos kavos, parodę jiems dėmesį, susitikimo pabaigoje tikrai išgirsite naudingų įžvalgų ir nuomonių.

– Ar „Dizainas visiems“ – tai universalus dizainas?

– Tai nesibaigianti diskusija. Yra atvejų, kai šios sąvokos tampa sinonimais. Visgi, mano nuomone, „Dizainas visiems“ yra aukštesnė pakopa. Tai – ir politinis procesas, kuriame labai svarbus įsitraukimas, ne tik pats dizainas.

– Ką manote apie rajoną, supantį Sugiharos namus? Pristatydamos idėjas abi komandos kalbėjo apie būsimus turistų srautus, kuriuos pritrauks vystomas „Atminties rato“ maršrutas. Ar jis gali būti sėkmingas tokiame ramiame gyvenamajame rajone?

– Iš to, ką mačiau, suprantu, kad tai išties rami vieta. Taigi labai svarbu, kad rajono gyventojai suvoktų istorinę jo vertę ir prasmę. Labai daug gerų projektų veikia blogai, nėra priimtini aplinkiniams gyventojams vien dėl to, kad jie nesijaučia idėjų dalimi.

Galiu pasidalinti pavyzdžiu iš Brno miesto Čekijoje. Gana turtingame Černá Pole yra žymi Mies van der Rohe suprojektuota Tugendhat vila – vienas žymiausių lankytinų objektų mieste. Nusprendęs ją aplankyti neieškojau ženklų, bet klausinėjau vietos gyventojų. Visi buvo labai paslaugūs, o paskutinis, nurodęs kelią, labai didžiavosi, kad gyvena šalia tokio svarbaus pastato. Toks požiūris – siekiamybė, nors tikiu, kad Brno kelias iki to nebuvo lengvas.

– „Kaunas 2022“ tapo tarptautinio tinklo dalimi – kokios naudos iš to gali tikėtis mūsų miesto architektai, dizaineriai, kiti profesionalai?

– Kaip pasakytų „Dizaino visiems“ ambasadorius P. Kercheris, reikia ne ieškoti naudos sau, bet galvoti, ką organizacijai gali suteikti tu. Be abejo, svarbiausias tinklo privalumas yra pats tinklas, galimybė susipažinti su kolegomis, keistis idėjomis, praktikomis. Pats esu įsitraukęs į akademines diskusijas, o „Kaunas 2022“ taps naujo tinklo projekto „CITInet“ („Creativity, IT and Innovation network“ – „Kūrybos, informacinių technologijų ir inovacijų tinklas“) dalimi. Tai – ir verslo bei kompetencijų auginimo galimybės. Kaunas jau dabar turi daug patirties organizuojant tarptautinius renginius.

– Ar „Dizaino visiems“ filosofijos pritaikymas gali padėti ieškant investicijų projektui?

Tiesiogiai – ne, bet, žinoma, „Dizainas visiems“ – tai puiki galimybė inovacijoms. Tai ir viena dažniausiai aptarinėjamų temų Europos Komisijoje, o tai reiškia galimybę gauti įvairių fondų ir programų finansavimą, jei koncentruojamasi į aktualią sritį – tarkime, visuomenės senėjimą. Man asmeniškai atrodo, kad pravarčiau pirmiausia rasti fondą, o tuomet finalizuoti projektą. Būtent tokį kelią būčiau siūlęs Sugiharos namų dirbtuvių dalyviams. Žinoma, jaunų žmonių galvose knibžda idėjų, bet, jei esi profesionalas, jų visada turėsi. Daug svarbiau, pirmiausia, aiškiai įsivardinti iššūkius – nenaudojame žodžio „problema“. Tiesą sakant, jei dizaineris nesugeba rasti sprendimo iškilusiam iššūkiui, tai – problema!

Apie sprendimą R.Garbaravičių apdovanoti „Tekančios saulės ordinu su aukso spinduliais ir rozete“ (angl. The Order of the Rising Sun, Gold Rays with Rosette) paskelbta dar šių metų balandį, o apdovanojimo ceremonija surengta rugsėjo 5-ąją, Kaune vykstant Sugiharos savaitės renginiams. Tekančios saulės apdovanojimas kauniečiai įteiktas už nuopelnus puoselėjant Chiunės Sugiharos atminimą skatinti supratimą apie Japoniją ir prisidedant prie kultūrinių mainų tarp Japonijos ir Lietuvos. Ordino pažymėjime pabrėžiama, kad apdovanojimas teikiamas Japonijos imperatoriaus vardu, o dokumentą pasirašė Japonijos Vyriausybės vadovas Shinzo Abe.

Be pono Ramūno Garbaravičiaus pastangų sunku įsivaizduoti, koks likimas būtų ištikęs Sugiharos namus.

„Be pono Ramūno Garbaravičiaus pastangų sunku įsivaizduoti, koks likimas būtų ištikęs Sugiharos namus“, – įteikdamas ordiną sakė paskirtasis Japonijos ambasadorius Lietuvoje Shiro Yamasaki.

Tam, kad būtų prisimenami ir plačiai skleidžiami Ch.Sugiharos nuopelnai, 1999 m. R.Garbaravičius įkūrė „Sugiharos fondą – diplomatai už gyvybę“. 2000 m. išsinuomojo buvusį Japonijos konsulato Kaune pastatą iš tuometinių savininkų ir pirmajame pastato aukšte atidarė Sugiharos namų muziejų. 2004 m. įsigijęs pastatą, R.Garbaravičius jį neribotam laikui ir nemokamai perdavė fondo vykdomoms veikloms. Gerokai daugiau kaip pusė Lietuvoje viešinčių japonų apsilanko ir Sugiharos namuose. Pernai čia viešėjo ir Japonijos premjeras Sh.Abe.

„Su didžiuliu dėkingumu priimu garbingą Japonijos apdovanojimą ir viliuosi, kad tie, kurie nusprendė, kad esu jo vertas, ir visi kiti čia susirinkusieji supranta, jog tai yra pagarbos ir pripažinimo ženklas viso būrio apie Sugiharos fondą „Diplomatai už gyvybę“ susispietusių bičiulių ir bendraminčių veiklos, kuri tęsiasi štai jau daugiau nei du dešimtmečius“, – ceremonijoje sakė R.Garbaravičius.

Be to, R.Garbaravičius ėmėsi iniciatyvos rinkti lėšas bei skyrė dalį savų lėšų muziejaus pastato renovacijai, rūpinosi atnaujinti muziejų. „Ačiū visiems supratusiems ir rėmusiems šią idėją: VDU, Kauno savivaldybei ir ypač savo šeimai“, – po apdovanojimo kalbėjo jis.

R.Garbaravičius taip pat prisidėjo steigiant „Tolerancijos žmogaus“ apdovanojimą. „Žmogaus viduje taip pat nuolat vyksta derybos tarp konformizmo ir kilnumo. Bet kuriuo atveju, neabejoju, kad tai yra medžiaga, iš kurios statosi tiltai tarp tautų ir civilizacijų. Tai yra bendrasis vardiklis leidžiantis vieniems kitus suprasti“, – primindamas Ch.Sugiharos asmeninį sprendimą išduoti gyvybės vizas atkreipė dėmesį R.Garbaravičius.

Portalą kauno.diena.lt pasiekė kauniečio Romualdo M. laiškas. E.Fryko gatvės gyventojas sunerimo pamatęs, kokios būklės yra laiptai, jungiantys Bažnyčios ir jau minėtą E. Fryko gatves.

„Malonu, kad šiuo metu baigti Bažnyčios gatvės tvarkymo darbai. Iš čia veda laiptai, jungiantys ją su jau sutvarkyta E.Fryko gatvės dalimi. Tai trumpiausias pėsčiųjų kelias nuo autobusų stoties į Sugiharos muziejų. Kadangi gyvenu netoliese, matau, kad šiais laiptais naudojasi ne tik gyventojai, bet ir turistai“, – laiške dėstė skaitytojas.

Pasak kauniečio, laiptai šiuo metu yra avarinės būklės.

„Lipant galima įlūžti ar susižeisti į atsikišusius metalinius virbus. Šioje vietoje labai tinka posakis: iki nelaimės – vos vienas žingsnis. Remonto čia reiktų kuo skubiau, juk vasarą turistų srautas ypatingai didelis“, – apie galimą pavojų įspėja Romualdas ir tikisi, jog situacija greitai keisis.

O kad ji tikrai keisis, portalui kauno.diena.lt patvirtino Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Šioje vietoje labai tinka posakis: iki nelaimės – vos vienas žingsnis.

„Artimiausiomis dienomis pradedame remontuoti šiuos laiptus. Darbai prasidės, kuomet bus baigta laiptų, jungiančių Parodos gatvę ir Viešąją biblioteką, rekonstrukcija“, – dėstė savivaldybės atstovas.

Planuojama, kad Bažnyčios gatvės laiptų remonto metu bus sutvarkytos prastos būklės pakopos, atnaujinti ir perdažyti turėklai.

Sutvarkytas vidus

Kai atvėrėme Sugiharos namų duris, iki susitikimo su Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Egle Bendikaite, kuri tądien skaitė paskaitą apie 1939–1940 m. Lietuvos žydų spaudą, buvo likusi valanda.

Nepaisant laiko stygiaus, įsmukome į nedidukę salę antrajame aukšte, kur dar ne taip seniai buvo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro auditorija. Išsikėlus humanitarams, kelių dešimčių kvadratinių metrų erdvė pritaikyta filmų peržiūroms, diskusijoms ir susitikimams.

"Darbo čia nemažai įdėta. Bene labiausiai apgailėtini buvo langai. Stiklai laikėsi tik ant vinių. Meistrai šveitė, gruntavo, tepė specialiu alyvos ir terpentino mišiniu, – muziejaus vadybininkas Ramūnas Janulaitis pirštu braukė baltais dažais dengto lango rėmą salės kampe. Tikrąją jo spalvą esą atskleidė kelios ekspertizės, po kurių paaiškėjo, kad rėmų apvadai – šokoladiniai, o pastato fasadas – gelsvas.

"Sutvarkėme ir grindis. Dabar atrodo kaip naujos", – eglute klotą parketą batu treptelėjo R.Janulaitis.

Dar praėjusių metų vasarą pradėti kosmetinio remonto darbai antrąjį Sugiharos namų aukštą, anot jo, pakeitė neatpažįstamai. Trijuose iš penkių kambarių ir koridoriuje sutvarkytos sienos, pagal autentišką tarpukario laikų technologiją perdaryti langų rėmai, jų atidarymo, uždarymo mechanizmai. Pradėtos tvarkyti palėpėje esančios patalpos.

Prašė daugiau laiko

Pasinaudoję Kauno miesto paveldotvarkos programa, Sugiharos muziejaus šeimininkai atnaujino ir 1939 m. statytą švietimo ministro Juozo Tonkūno vilos išorę: užlopė sutrūkusias sienas, jas nudažė, vieną balkoną suremontavo, kitą, vedusį iš buvusio tarnaitės kambario, daugiau nei prieš dešimtmetį subyrėjusį, atkūrė, sutvarkė kaminus ir pakeitė stogą.

"Pirkome geras vokiškas čerpes, kurioms duodama 30 metų garantija. Lietuviškų garantija – tik dešimt metų, – R.Janulaičio žvilgsnis nuo stogo slydo prie masyvių lauko durų. – Dovanodami brangią aparatūrą, šarvuotųjų durų reikalavo japonai. Dabar, kai VDU Azijos studijų centro neliko, galvojame keisti duris, kad šios primintų savo pirmtakes – būtų su trimis langeliais centre."

Darbus, kuriems skirtos paveldotvarkos programos lėšos, valdytojai privalo užbaigti iki einamųjų metų pabaigos. Jei iki sutartyje numatytos galutinės datos planas neįvykdomas, pervedama tik dalis lėšų už realiai atliktus darbus. Sugiharos namams darbus pavyko atlikti pagal sutartyje nurodytus terminus – fasadas remontuoti baigtas dar lapkritį. Maždaug trečdalis minėtos programos dalyvių prašė papildomo laiko. Tarp vėluojamų sutvarkyti objektų – Aleksoto funikulierius, Kauno seserų benediktinių vienuolyno ansamblį juosianti tvora, Kauno meno mokyklos tvoros pelėdų skulptūros.

"Šiemet nedėkingi orai, kurie stabdė darbus. Buvo atvejų, kai tik ką užteptą tinko sluoksnį lietus nuplovė per dieną. Žinoma, iš dalies kalti ir patys paramos gavėjai, darbus tempę iki paskutiniųjų", – kalbėjo Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas, kartu su "Kauno diena" aplankęs kelis programos dalyvius.

Šiemet būta ir gudravimo atvejų, kai žmonės bandė sutaupyti savus pinigus ir išsiversti tik su savivaldybės parama. Greit tokius atsekėme.

Pinigai per mėnesį

Pirmoji stotelė, kurioje išjungėme automobilio variklį, – Aleksoto funikulierius.

Spalio pradžioje porai savaičių sustabdęs darbą, vienas iš dviejų Kauno keltuvų ir vėl veikia. Tiesa, norėdami patekti į funikulieriaus vidų, miestiečiai vis dar turi žengti platesniais žingsniais, kad neužkliūtų už darbininkų.

"Aleksoto funikulierių tvarko profesionalai, todėl ir rezultatas toks, – ratu apėjęs paviljoną ant kalno, prie vienos iš kolonų stabtelėjo S.Rimas. – Visos jos permūrytos restauracinėmis raudonomis plytomis. Džiugu, kad reprezentacinio objekto remontui negailėta lėšų. Tiesa, šiemet būta ir gudravimo atvejų, kai žmonės bandė sutaupyti savus pinigus ir išsiversti tik su savivaldybės parama. Greit tokius atsekėme."

Aleksoto funikulieriui, anot S.Rimo, planuojama skirti 37,3 tūkst. eurų. Pridavus darbus, pinigai į paramos gavėjo sąskaitą bus pervesti per 30 darbo dienų. Tokia pat tvarka taikoma ir likusiems programos dalyviams.

"Turiu paminėti vieną išimtį. Tai benediktinių vienuolyno tvora. Sutartį su vienuolėmis pratęsėme iki kitų metų, todėl lėšos šiemet joms nebus išmokėtos", – Kultūros paveldo skyriaus vedėjas apgailestavo, kad dėl rangovų kaltės seserys tapo situacijos įkaitėmis.

Darbai buvo vykdomi ne pagal projektą, naudotos ne tos statybinės medžiagos, todėl sutartis nutraukta, o seserys ieško naujo rangovo.

Geranoriški kaimynai

Bent keli iš pusšimčio šių metų paveldotvarkos programos dalyvių įtraukti į Kauno architektūros gidą.

Tai Prano Gudavičiaus ir Aleksandros Iljinienės namas, Jono Lapėno namas, notaro Kazimiero Škėmos daugiabutis, Sugiharos namai, gydytojos Nadieždos Nagornienės namas. Pastarajame 1938–1939 m. veikė net Vengrijos konsulatas, tuo metu dabar čia gyvena keturios šeimos.

Trečiajame aukšte 100 kv. m būstą kartu su vyru įsigijusi architektė Dovilė Bukauskaitė-Treikauskienė džiaugėsi, kad jųdviejų su vyru pasiūlymas pasinaudoti miesto parama ir sutvarkyti istorinio namo fasadą sulaukė likusių namo gyventojų palaikymo.

"Galima sakyti, kad dėl kaimynų mums pasisekė. Sklandžiai vyko ir bendradarbiavimas su miesto savivaldybe, – paklausta apie tolesnių darbų eigą, naujakurė šyptelėjo. – Ilgai ieškojome rangovo, paskui įmonės, galinčios sumontuoti pastolius. Koją kišo oro sąlygos. Viena akimi nuolat teko stebėti, kaip vykdomi darbai. Galiausiai prašėme savivaldybės pratęsti terminą, o pastolius išardėme maždaug prieš dvi savaites."

Mina ant sąžinės

Anot D.Bukauskaitės-Treikauskienės, per beveik keturis mėnesius rangovai nugramdė sovietinius pataškymus ant sienų, sutvarkė įtrūkimus, perdažė fasadą.

Savo iniciatyva gyventojai sutvarkė dar ir namo stogą.

"Kiekvienam butui išėjo po 8 tūkst. eurų. Taip, suma nėra labai maža, tačiau darėme sau", – architektė vylėsi, kad švarios funikulieriaus paviljonų sienos, kaip ir kiti naujai atvirtę pastatai, netaps drobe nelegaliems grafitininkų piešiniams.

Jai antrino ir S.Rimas, gatvės menininkams darsyk priminęs jų deklaruotą garbės kodeksą – dažų flakonų nekelti prieš istorinius pastatus ir švarias jų sienas.

"Apmaudu, bet Kaune tai vis dar vyksta. Prisiminkime, visai neseną pavyzdį, kai buvo išniekinta siena, ant kurios buvo nupieštas Kauno mero Visvaldo Matijošaičio ir jį kritikuojančio architekto Audrio Karaliaus dialogas", – apie 38-uoju numeriu žymėtą Laisvės alėjos namą, kuris praėjusiais metais buvo tvarkytas pagal tą pačią paveldotvarkos programą, kalbėjo S.Rimas.

Neberausta iš gėdos

Pretenduoti į paramą šiemet galėjo visi kultūros paveldo objektai ir kultūros paveldo statiniai, esantys bet kurioje Kauno miesto teritorijoje.

Daugiausia paramos gavėjų, anot S.Rimo, miesto centre ir Senamiestyje: Kęstučio, Vilniaus, V.Putvinskio, A.Mickevičiaus gatvėse. Bent kelis jų suskaičiavome ir Įgulos bažnyčios pašonėje.

"Ilgą laiką šis pastatas stovėjo be stogo, užkaltais langais ir priminė pilką vaiduoklį. Nesitikėjau, kad taip atsigaus", – į 46-uoju numeriu žymėtą Gedimino gatvės namą ranka mojo Kultūros paveldo skyriaus vedėjas. Bent keliomis spalvomis pražydusiuose senosios spaustuvės istoriniuose pastatuose šiuo metu rengiami 36 prabangūs apartamentai su balkonais ir terasa ant stogo, keturios patalpos komercinei veiklai.

Šalia prisiglaudęs 48-asis namas taip pat neberausta iš gėdos – prasidedant savaitei, nuardyti pastoliai, o fasadas, kuris dabar sveikina praeivius, primena atviruką.

"Gaila, po ranka neturiu nuotraukų. Pamatytumėte, kaip iš apačios atrodė balkonai. Galima sakyti, kad jie buvo avarinės būklės, – galvą aukštyn kilstelėjęs, ties raudonmedžio spalvos langų rėmais žvilgsnį sutelkė S.Rimas. – Dabartinis pastato statusas leidžia gaminti naujus – tai ir padaryta viršutiniuose aukštuose. Pirmąjame jie originalūs, mediniai. Labai viliuosi, kad šeimininkai juos išsaugos."

Paremti Ch.Sugiharos namus

Dauguma 2008 m. Tokijuje įkurto merginų choro narių – Japonijos Kunitachi muzikos koledžo absolventės, o choro pavadinimas kilęs iš angliško žodžio "infinity" – "begalybė".

Šio choro balsai pirmą sykį Lietuvoje suskambėjo dar 2009-aisiais. Tuometės viešnagės metu merginas sužavėjo Lietuvos chorinio dainavimo kultūra ir jos susipažino su garsiojo tėvynainio, Kaune dirbusio Japonijos diplomato Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėjusio Chiune's Sugiharos istorija.

Japonijos konsulato pastatas yra išlikęs Kaune ir šiuo metu jame veikia memorialinis konsulato muziejus "Sugiharos namai". Praėjus daugiau kaip 75 metams, pastatui reikalinga renovacija, tačiau tam trūksta lėšų. Japonijos choristės viliasi, kad pavyks išsaugoti šią vietą ir įprasminti humanistines diplomato idėjas. Siekdamos finansiškai paremti "Sugiharos namų" vystomą veiklą japonės ne sykį organizavo labdaros koncertus ir savo šalyje.

Praėjusį savaitgalį Kaune ir Vilniuje vykusiame tarptautiniame chorų labdaros festivalyje "Mūsų sakuros" Tokijo merginų choras "Infini" kartu su Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kameriniu choru "Cantate Domino", Kauno berniukų ir jaunuolių choru "Varpelis", Vilniaus merginų choru "Viva" ir Vilniaus moterų choru "Liepos" dainavo norėdami paremti Ch.Sugiharos namus.

Tikras pavyzdys

Jau ne pirmą kartą Lietuvoje viešinti europietišku repertuaru ir mąstymu išsiskiriančio Japonijos merginų choro "Infini" dirigentė K.Yuda sako, kad ją ypač žavi lietuviška gamta ir nuostabūs šalies žmonės. Šio choro vadovė Ayumi Tahara Kauną mato kaip muzikinį miestą, nes čia, pasak jos, chorai skleidžia ypatingą skambesį. Choristės sutartinai tikina, kad Lietuva joms yra tikras chorinio dainavimo pavyzdys.

"Labai norėjosi suprasti, kaip galima taip nuostabiai dainuoti ir kurti tokį unikalų skambesį ir harmoniją. Kadangi norėjau tai pati pajausti, suorganizavome šį koncertą", – pirmuosius įspūdžius, išgirdus "Varpelio" berniukų ir kitų Lietuvos choristų balsus, prisiminė K.Yuda.

Japonijoje chorai dažniausiai dainuoja akompanuojant fortepijonui ir nors neretai atliekamos ir a cappella, jų lygis nesąs toks aukštas kaip Lietuvoje. "Kitas ryškus skirtumas tarp abiejų šalių – religijos. Norime kuo geriau suprasti religinę, krikščionių pagrindo muziką, nes kol kas mums dar sunku ją tobulai pajausti", – atvirauja pašnekovė.

Žvelgdama per Japonijos ir Lietuvos chorinės kultūros skirtumų prizmę choro vadovė A.Tahara teigia, kad muzikinė aplinka Japonijoje labai skiriasi nuo lietuviškos. "Čia yra labai daug bažnyčių, kuriose yra puiki akustika, ir kitokių išskirtinių salių, kaip ši", – Kauno įgulos karininkų ramovės erdves gyrė choro vadovė.

Iššūkis atlikėjams

Choro iš Tokijo viešnagė Kaune – ne atsitiktinė. Kauno berniukų ir jaunuolių choras "Varpelis" jau 20 metų bendradarbiauja su meno kolektyvais iš Japonijos.

"1997 m. į Kauną atskrido dešimt Tokijo muzikos mokytojų, jie susirado mane ir paprašė, kad juos pamokyčiau harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, – ryšių pradžią prisimena "Varpelio" meno vadovas Ksaveras Plančiūnas. – Parinkau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio harmonizuotą "Aš padainuosiu dainų dainelę", tad tos viešnagės metu ją ir mokėmės. Apskritai japonų požiūris labai įdomus – jie atskrenda į šalį, išmoksta dainą, pernakvoja vieną naktį ir vėl keliauja namo arba į kitą šalį. Štai tokios jų pažintinės kelionės."

2009 m. Kaune svečiavosi ir Japonijos vyrų choras "Waseda", o 2014 m. šiuolaikinis japonų kompozitorius Atsuhiko Gondai pasiūlė "Varpeliui" Kauno dramos teatre atlikti jo sukurtą oratoriją "Sakurų prisiminimai", kuriai žodžius parašė Rimvydas Stankevičius. Šis bendradarbiavimas tapo unikaliu abiejų šalių projektu.

"Tai buvo sudėtinga patirtis, kadangi šiuolaikinis Japonijos kompozitorius rašė muziką, o tekstas buvo lietuviškas ir jis jo nesuprato. Metus dirbome, kol pataisėme muzikinius kirčius, kad jie sutaptų su žodžių akcentais. Po šios premjeros A.Gondai paprašiau, kad sukurtų kūrinį "Varpeliui". Jis ir parašė styginių orkestrui keturių dalių kantatą "Amžinoji sakura". Tada pusę metų ją mokėmės, nes tai buvo labai sudėtinga atonalinė muzika. Galiausiai atlikti šį kūrinį važiavome ir į Japoniją", – apie išskirtinę patirtį pasakoja K.Plančiūnas.

Kultūrų skirtumai

K.Plančiūnas prisimena, kad kai pirmą kartą teko bendrauti su japonais muzikos mokytojais, jau tada suvokė, kad jų vokalinė kultūra yra visiškai kitokia, persmelkta daugybės muzikinių niuansų ir skambesių.

"Jie labai įsigilina į žodžio skambesį. Kodėl "Amžinoji sakura"? Ji gimsta, pražysta, subrandina sėklas ir perduoda į naują gyvenimo ratą. Tas gyvenimo ratas labai artimas ir šv.Velykų laikotarpio ir Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo prasmei. Tos idėjos yra bedražmogiškos, jau nekalbant apie religijas", –  pasakoja jis.

K.Plančiūnas teigia, kad ne tik vokalinė Japonijos ir Lietuvos ar Europos kultūra skiriasi, bet ir bendravimas. Jo akimis, japonai yra išskirtinai preciziški, pagarbūs, kruopštūs ir rūpestingi žmonės.

"Europoje dirbdami, pavyzdžiui, su vokiečių chorais, mes galime pasijuokti, o pajuokaudami palikti vietos ir improvizacijai. Dirbdami su japonais kiekvieną, net menkiausią, detalę sudėliojame prieš metus ar pusę iki susitinkant. Viskas turi būti labai tikslu, konkretu, kas vyksta, kas po ko kalba, kokiu transportu keliauja... Viskas labai preciziška. Tai tiesiog kitokia kultūra ir mąstymas", – atradimais dalijosi pašnekovas.

Prisiminęs viešnagę Tokijuje, choro vadovas neslėpė įdomios patirties, o ypač sužavėjęs gilus japonų simbolizmas, ryškiai atsiskleidžiantis mene. "Jie labai giliaprasmiškai atlieka kūrinius ir mums tikrai yra ko mokytis iš japonų", – neabejoja K.Plančiūnas.

Vidaus darbai

Karo metais žydus gelbėjusio Japonijos diplomato Ch.Sugiharos namuose-muziejuje remonto sulaukė antras pastato aukštas. Kol kas visa ekspozicija išdėstyta pirmame aukšte. Čia galima apsilankyti diplomato darbo kabinete, sužinoti, kaip jis karo metu padėjo žydams gauti vizas ir išvykti į Japoniją bei kitų Rytų šalies herojaus gyvenimo detalių. Įrengus antrą aukštą, ekspozicija dar labiau prasiplės ir tikimasi, kad pritrauks daugiau turistų ne tik iš Japonijos, bet ir iš Lietuvos.

Muziejaus vadybininkas Ramūnas Janulaitis pasakojo, kad antrame aukšte buvo įsikūręs Azijos studijų centras, tačiau jam išsikėlus, atsivėrė galimybė atkurti čia vyravusią japonišką dvasią. Darbininkai ne tik tvarko aptrupėjusias sienas, dažo langus, bet atidengia ir po keliais dažų sluoksniais paslėptas įvairias detales.

"Čia buvo originalūs radiatorių reguliatoriai, ant kurių yra lietuviškai užrašyta "šilta ir šalta". Durų bei langų rankenos buvo metalinės, tačiau kartus uždažytos, todėl teko grandyti dažus ir atkurti autentiką", – pasakojo R.Janulaitis.

Antro aukšto kambariuose darbininkai baltais dažais nudažė langų rėmus. Taip pat atkurta ir prieš karą naudota stiklų dėjimo technika. Gidas tikino, kad namas tvarkomas pagal paveldosauginius reikalavimus, todėl dabartinių technologijų nelabai gali naudoti. Toliau bus tvarkomos durys, laiptinės ir paslepiamas byrantis tinkas. Visi vidaus remonto darbai atliekami Ch.Sugiharos fondo lėšomis.

Griūvančios sienos

R.Janulaitis aprodė visą pastatą, kur anksčiau buvo Japonijos ambasada. Jis tikino, kad nors pastato viduje yra nemažai sutvarkytų dalykų, tačiau išorė užeiti tikrai nevilioja, nes sienos kapitališkai vargu ar buvo remontuotos. Geriausiu atveju, pastato savininkai tik padažydavo sienas, tačiau netvarkė žiojančių skylių.

"Kai atvyksta turistai iš Japonijos, mes ne kaip atrodome juos pasitikdami aptrupėjusiomis sienomis, tačiau mūsų fondo lėšų sutvarkyti fasadui neužtenka, todėl tikimės, kad prie ilgai lauko remonto darbų prisidės ir Kauno miestas, ir Japonijos atstovai, kurie pinigus renka savose savivaldybėse, įmonėse. Fasado remontui reikėtų daugiau kaip 100 tūkst. eurų", – sakė Ch.Sugiharos namų vadybininkas.

Šiuo metu labiausiai reikia tvarkyti muziejaus sienas, nuo kurių jau seniai byra tinkas, stogą, kuris viduje palieka smarkesnio lietaus pėdsakų ir pakeisti visus langus, kurie turi būti mediniai, kitaip praras karo laikus atspindinčias detales. Bet kaip daryti negalima, tad remontas turi būti atliktas laikantis paveldosaugininkų nurodymų, kaip išsaugoti Kauno tarpukario modernizmo architektūrą.

Ch.Sugiharos namų gidas R.Janulaitis pasakojo, kad buvo atliktos keturios sienų ekspertizės, kurių metu nustatyta, kad originali fasado sienų spalva buvo gelsva, panaši į garstyčių. Langų rėmai – balti, o apvadai – šokoladiniai. Vadybininkas sakė, kad Japonijoje jau yra savanorių grupė, kuri pasiruošusi atvykti į Kauną ir perdažyti sienas, tačiau dažus reikia pirkti Lietuvoje, nes Japonijos klimatas yra kitoks, tad tokie dažai nelaikytų. Šias priemones reikia įsigyti iš savų lėšų, kurių Ch.Sugiharos namai kol kas neturi.

Sieks atkurti

Seniau pastatas turėjo du balkonus antrame aukšte, tačiau maždaug prieš dešimtmetį, apie 2004-uosius metus, vienas jų dėl prastos būklės nugriuvo. Jis vedė iš buvusio tarnaitės kambario, tačiau šiandien apie buvusį balkoną byloja tik tinko žymės ant sienos.

"Matėsi plytos, tai turėjome užtinkuoti, kad apsaugotume sieną nuo lietaus. Šis balkonas buvo šiek tik mažesnis nei esantis kitame kampe, tačiau buvo svarbus namo elementas. Tikimės, kad mums pavyks jį atkurti ir dar labiau priartėti prie anksčiau buvusio vaizdo", – lūkesčius išsakė R.Janulaitis.

Seniau visą namą juosė tvora. Šiuo metu išlikę tik vartų vyriai, tad Ch.Sugiharos namų vadovybei norėtųsi atkurti ir aną laikmetį menančią tvorą.

Atsodins sodą

Japonijos diplomato namų atstovas pasakojo, kad tuo metu, kai pastate gyveno Ch.Sugihara su savo žmona, kieme buvo pilna įvairiausių želdinių – vaiskrūmių, vaismedžių ir dekoratyvinių augalų. R.Janulaitis tikino, kad ant šlaito Japonijos diplomatai augino ir daržoves.

"Prieš juos čia niekas negyveno, tad jie tikrai gražiai buvo įsikūrę. Štai ir šios sakuros prie įėjimo buvo sodintos diplomato žmonos. Kai ji buvo atvažiavusi, pasakojo, kad ir sode nemažai visko buvo prisodinusi", – detales piešė muziejaus vadybininkas.

Jo teigimu, bus siekiama per kelias programas gauti Kauno miesto paramą ir sutvarkyti ne tik pastato fasadą, bet ir kiemą. Taip turistus pasitiks malonesnis sutvarkytos aplinkos vaizdas.

Miesto parama

Kauno miesto savivaldybės atstovai jau ne kartą buvo susitikę su Ch.Sugiharos namų vadovybe. Valdininkai tikina, kad muziejus laisvai gali gauti miesto paramą, tačiau turi užpildyti paraiškas paveldotvarkos programai.

"Kai atvažiuoja Japonijos turistai, pasitinka ne visai tvarkingas vaizdas. Iš esmės, kad pats pastatas būtų geresnės būklės, Ch.Suhiharos namai tikrai gali kreiptis ir pagal paveldotvarkos programą, gauti finansavimą kitiems metams", – kalbėjo Kauno vicemeras Simonas Kairys.

Jis tikino, kad muziejus atitinka programos nuostatas ir galėtų gauti finansavimą stogo bei fasado remonto darbams, tačiau jis negali pasakyti, kokia suma būtų skiriama. Tai priklauso nuo bendro paraiškų skaičiaus. Be to, jo žiniomis, prie pastato išsaugojimo yra pasiruošę prisidėti ir Japonijos atstovai, todėl realu, kad jau kitais metais istorinis namas lankytojus pasitiks dar labiau atsinaujinęs.