Net 45 Europos šalių gyventojams internete buvo atviros visų festivalio filmų peržiūros. Aktyviausiai geriausius europietiškus „ArteKino“ festivalio atrinktus filmus žiūrėjo Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Vengrijos, Lenkijos, Portugalijos publika. 2020 metų gruodį „ArteKino“ filmus pažiūrėjo 47 proc. daugiau žiūrovų nei 2019 metais.

„ArteKino“ rengti buvo pradėtas prieš keturis metus, remiatis ARTE kanalo nuostata, jog „kultūra prasminga tik tuo atveju, jei ji yra atvira visiems, ypač tiems, kurie neturi galimybės prie jos priartėti arba gali jaustis atstumti“. Toks požiūris ir paskatino įkurti festivalį „ArteKino“, kuris siekia populiarinti Europos arthouse‘inį kiną.

Režisieriaus T. Vengrio ilgametražiam vaidybiniam filmui „Gimtinė“ – tai jau 20-tasis tarptautinis festivalis. Tarptautinę „Gimtinės “ premjerą režisierius šventė 2019 metais konkursinėje Busano tarptautinio festivalio programoje, filmas pristatytas Liubeko ir Kotbuso festivalių publikai Vokietijoje, dalyvavo oficialioje Denverio (JAV) kino festivalio programoje, rodytas tarptautiniuose Klivlando (JAV), Šanchajaus (Kinija), Sofijos (Bulgarija) kino festivaliuose, Europos Sąjungos filmų festivalyje Vietname, kino operatorių meistrystės sklaidai skirtame tarptautiniame „Camerimage“ festivalyje Lenkijoje ir kituose. „Gimtinė“ pateko tarp pirmųjų 32 filmų, pretendavusių į 33-ųjų Europos kino apdovanojimų nominacijų, sąrašą.

Ypatinga sėkmė „Gimtinę“ lydėjo 2019 metais tarptautiniame Talino kino festivalyje. Čia filmas pelnė geriausio Baltijos šalių filmo apdovanojimą. Taip pat ir 2020-aisiais, festivalyje WorldFest Hjustone (JAV), kur T. Vengriui atiteko platininis „Remi“ apdovanojimas už geriausią debiutą.

2021 metais filmas „Gimtinė“ bus platinamas kino teatruose Airijoje, Japonijoje.

Pagrindinė filmo „Gimtinė“ herojė Viktorija, nukritus geležinei uždangai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, grįžta į gimtinę drauge su Amerikoje gimusiu sūnumi Kovu. Ji nori atsiimti savo tėvo žemę. Šioje kelionėje į kaimą ją lydi buvęs mylimasis. Atvykusi į sodybą, Viktorija randa vargingai gyvenančias šeimas, ji ir jos palydovai turi nuspręsti, kaip toli yra pasirengę žengti, kad susigrąžintų savo praeitį.

„Visada norėjau sujungti gyvenimą Amerikoje ir Lietuvoje. Būtent kinas gali šiuos du tolimus pasaulius suvienyti, nes kino kalba nepaiso ribų“, – sako ir antrąjį savo vaidybinį filmą gimtinėje pasirengęs kurti išeivijos režisierius T. Vengris.

„Gimtinėje“ pagrindinius vaidmenis sukūrė aktorė Severija Janušauskaitė, Matas Metlevski, Darius Gumauskas. Filmą prodiusavo Uljanos Kim studija.

„Gimtinė“ – vienas iš 10 į „ArteKino“ festivalį atrinktų filmų, kurių peržiūros internete bus atviros 45 Europos šalių gyventojams. Filmai bus verčiami į dešimčia kalbų.

„ArteKino“ festivalį prieš ketverius metus pradėjo rengti kanalas ARTE. Šio televizijos kanalo nuostatos teigia, jog „kultūra prasminga tik tuo atveju, jei ji yra atvira visiems, ypač tiems, kurie neturi galimybės prie jos priartėti arba gali jaustis atstumti“.

Būtent toks požiūris kultūros kanalą pastūmėjo įkurti festivalį „ArteKino“, simbolizuojantį ARTE siekį populiarinti Europos „arthouse‘inio“ kino turtus ir jais dalintis su kuo daugiau žmonių.

„Mūsų tikslas – sukurti naujus ryšius tarp kūrinių, jų kūrėjų ir gausios auditorijos. Nuolat besikeičiančioje mūsų gyvenimo situacijoje vaidybiniai ir dokumentiniai filmai tarsi suteikia objektyvą, per kurį galime pamatyti pasaulį ir suvokti savo ryšį su istorija. Dešimt ilgametražių filmų, kuriuos sukūrė skirtingų šalių kūrėjai, pagerbia kultūrinę ir kalbinę Europos įvairovę. Mūsų atrinkti filmai akcentuoja naujus kūrėjus, jų įkvėpimo šaltinius, atkreipia dėmesį į geopolitinius pokyčius bei intymias krizes. Dokumentiniai, vaidybiniai arba šias kino rūšis derinantys filmai plačiai žvelgia į besikeičiantį pasaulį – nuo melancholiškų iki linksmų“, – taip teigia „ArteKino“ festivalio organizatoriai savo pranešime.

Festivalis tęsis iki gruodžio 31 dienos.

Per dvejus metus, asmeninės patirties įkvėptas Tomo Vengrio filmas „Gimtinė“, kuriame pasakojama apie pirmuosius atkurtos nepriklausomybės metus Lietuvoje, apkeliavo daugybę pasaulio šalių. Tarptautinę „Gimtinės “ premjerą režisierius šventė 2019 metais konkursinėje Busano tarptautinio festivalio programoje, filmas pristatytas Liubeko ir Kotbuso festivalių publikai Vokietijoje, dalyvavo oficialioje Denverio (JAV) kino festivalio programoje, rodytas tarptautiniuose Klivlando (JAV), Šanchajaus (Kinija), Sofijos (Bulgarija) kino festivaliuose, Europos Sąjungos filmų festivalyje Vietname, kino operatorių meistrystės sklaidai skirtame tarptautiniame „Camerimage“ festivalyje Lenkijoje ir kituose. „Gimtinė“ pateko tarp pirmųjų 32 filmų, pretendavusių į 33-ųjų Europos kino apdovanojimų nominacijų, sąrašą.

Ypatinga sėkmė „Gimtinę“ lydėjo 2019 metais tarptautiniame Talino kino festivalyje. Čia filmas pelnė geriausio Baltijos šalių filmo apdovanojimą. Taip pat ir 2020-aisiais, festivalyje WorldFest Hjustone (JAV), kur T. Vengriui atiteko platininis „Remi“ apdovanojimas už geriausią debiutą.

Filmo komanda džiaugiasi ir sėkmingu filmo platinimu – 2021 metais „Gimtinė“ bus rodoma kino teatruose Airijoje, Japonijoje.

Pandemija „Gimtinės“ kelionių po pasaulį nesustabdė, o T. Vengris sako, kad apmaudą dėl prarastų ryšių su realia publika kompensuoja žinojimas, jog internetinės filmų transliacijos iš festivalių yra prieinamos itin plačiam žiūrovų ratui.

„Nematyti ir negirdėti žiūrovų yra nekokia nauja patirtis, bet smagu gauti atsiliepimų socialiniuose tinkluose ar skaityti šaunias žiūrovų recenzijas festivalių platformose. Festivaliams keliantis į interneto platformas filmą pamatyti turi galimybę daug platesnė auditorija – tai yra pliusas. Ypač neįprasto formato prasmę pajutau, kai filmą rodė tarptautinis Šanchajaus kino festivalis – mano „Gimtinę“ pamatė ne tik Šanchajaus miesto, bet ir visos Kinijos žiūrovai“, – įspūdžiais dalijasi kino mokslus Los Andželese baigęs išeivijos režisierius T. Vengris.

Pagrindinė filmo „Gimtinė“ herojė Viktorija, nukritus geležinei uždangai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, grįžta į gimtinę drauge su Amerikoje gimusiu sūnumi Kovu. Ji nori atsiimti savo tėvo žemę. Šioje kelionėje į kaimą ją lydi buvęs mylimasis. Atvykusi į sodybą, Viktorija randa vargingai gyvenančias šeimas, ji ir jos palydovai turi nuspręsti, kaip toli yra pasirengę žengti, kad susigrąžintų savo praeitį.

„Visada norėjau sujungti gyvenimą Amerikoje ir Lietuvoje. Pajutau, kad būtent kinas gali šiuos du tolimus pasaulius suvienyti. Kino kalba nepaiso ribų, tačiau kino kūrimo procesas čia ir ten labai skiriasi. Džiaugiuosi turėdamas galimybę kurti filmus Lietuvoje, jaučiu atrandąs Amerikoje nepažintą savo asmenybės dalį. Tikrai negaliu pasakyti, kad kiną kurti čia lengviau, bet tai nė kiek nemažina noro dirbti ir tobulėti Lietuvoje“, – sako ir antrąjį savo vaidybinį filmą gimtinėje pasirengęs kurti T. Vengris.

„Gimtinėje“ pagrindinius vaidmenis sukūrė aktorė Severija Janušauskaitė, Matas Metlevski, Darius Gumauskas. Filmą prodiusavo Uljanos Kim studija.

„Gimtinė” yra bene pirmasis bandymas mūsų kine pažvelgti iš laiko ir gyvenimo patirties atstumo į atkurtosios Nepriklausomybės pradžią. Pagrindinė „Gimtinės” herojė Viktorija, nukritus „geležinei uždangai”, grįžta į Lietuvą  su Amerikoje gimusiu sūnumi Kovu atsiimti savo tėvo žemės. Į gimtąsias vietas juos lydi buvęs Viktorijos mylimasis. Visi jie turi nuspręsti, kaip toli yra pasirengę žengti, kad susigrąžintų savo praeitį.

„Tapatybė yra nuolat jaudinanti tema, ypač Vakarų pasaulyje. Visąlaik klausiame, kaip šalis, kurioje gyvename, keičia mus – mūsų istoriją, mūsų savastį? Žinau, kokią galią žmonėms turi praeitis, ypač tiems, kurie paliko savo namus. Tiems, kurie padarys bet ką, kad tik sugrįžtų į savo Gimtinę” – apie filmo idėją kalba režisierius Tomas Vengris.

Tai – paskutinis operatoriaus Audriaus Kemežio, pernai po mirties apdovanoto Nacionaline kultūros ir meno premija, filmuotas filmas. Filmo dailininkas - Ramūnas Rastauskas, garso režisierius - Saulius Urbanavičius, kompozitorius - Kārlis Auzāns.

Pagrindinį Viktorijos vaidmenį „Gimtinėje” vaidina aktorė Severija Janušauskaitė („Anarchija Žirmūnuose”, „Žvaigždė”, „Emilija iš Laisvės alėjos”, „Babilonas Berlynas”), jos sūnų Kovą – Matas Metlevski. Buvusį Viktorijos mylimąjį Romą vaidina aktorius Darius Gumauskas, jo dukrą Mariją – Barbora Bareikytė. Kituose vaidmenyse pamatysime Viktoriją Kuodytę, Dainių Gavenonį, Pranciškų Brazdžiūną, Liną Ryškų, Ričardą Vitkaitį, Renatą Vėberytę-Loman, Valentiną Krulikovskį ir kitus.  

„Gimtinė” yra pirmasis ilgametražis T. Vengrio filmas. Režisierius Kolumbijos universitete įgijo Menų bakalauro laipsnį, mokėsi Vilniaus Dailės akademijoje, kur studijavo Fotografiją ir medijos meną. 2012 m. Amerikos filmų institute Los Andžele T. Vengris baigė kino režisūrą, įgijo magistro laipsnį. 

T. Vengris sukūrė kelis trumpametražius filmus, sulaukusius tarptautinės sėkmės – „Voveraitės” (2015) europietiška premjera įvyko Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, „Kalifornijos” (2012) premjerą režisierius šventė Tarptautiniame Sietlo festivalyje, filmas pateko tarp prestižinių Kino meno ir mokslo akademijos studentų apdovanojimų finalininkų ir buvo išskirtas kaip vienas iš geriausių vaidybinių studentiškų filmų JAV. „Abigailei, su meile Bendžamenas” (2012) pelnė geriausios dramos apdovanojimą Forster kino festivalyje, JAV. Įspūdinga „Gimtinės” autoriaus patirtis dirbant montažo režisieriumi JAV – tarp aštuonių jo sumontuotų filmų du yra sukurti vieno garsiausių autorinio kino režisieriaus Terence’o Maliko („Knight of Cups”, „Song to Song”).

Pagrindinė „Gimtinės” prodiuserė Uljana Kim („Uljanos Kim studija”), koprodiuseriai Roberts Vinovskis („Locomotive Productions”), Sebastian Weyland, Knut Jäger („Heimathafen Film”), Christos V. Konstantakopoulos („Faliro House”).

Filmo vystymą ir gamybą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, Europos Tarybos fondas „Eurimages”, Latvijos nacionalinis kino centras, ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA”, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Premjeros dieną kūrybinė grupė gavo dovanų. Paskelbta, kad spalio pradžioje tarptautinė filmo premjera įvyks garsiajame  Busano (Pietų Korėja) kino festivalyje. Lietuvos žiūrovai filmą pamatys pirmieji - jau nuo rugsėjo 6 dienos.

Tarptautinis Busano festivalis yra didžiausias ir garsiausias Azijos kino renginys, kuris šįmet vyks spalio 3-12 dieną.

Kasmet festivalis žiūrovams pristato apie 300 filmų. Renginys sulaukia daugybės kino garsenybių iš viso pasaulio – Busane filmus yra pristatę Lucas Bessonas, Oliveris Stone‘as, Wimas Wendersas, Hou Hsiao Hsien, Wong Kar-wai, Jeremy Ironsas, Tilda Swinton, Juliette Binoche, Neilas Jordanas ir kiti kūrėjai. 

Tomo Vengrio filmas “Gimtinė” pakviestas dalyvauti festivalio konkursinėje „Flash Forward“ programoje, kurioje pristatomi ne Azijoje sukurti kūrybiški, kino kalbos ieškojimus atspindintys filmai.

Per festivalį vyksta ir didžiausia Azijoje kino mugė, kurioje “Gimtinės” platinimu bei filmo sklaida tarptautiniuose festivaliuose rūpinsis patyrę filmų platintojai iš Prancūzjos “Alpha Violet”. Jie sukūrė ir tarptautinei auditorijai skirtą filmo plakatą.

„Gimtinė” yra bene pirmasis bandymas mūsų kine pažvelgti iš laiko ir gyvenimo patirties atstumo į atkurtosios Nepriklausomybės pradžią. Pagrindinė „Gimtinės” herojė Viktorija, nukritus „geležinei uždangai”, grįžta į Lietuvą  su Amerikoje gimusiu sūnumi Kovu atsiimti savo tėvo žemės. Į gimtąsias vietas juos lydi buvęs Viktorijos mylimasis. Visi jie turi nuspręsti, kaip toli yra pasirengę žengti, kad susigrąžintų savo praeitį.

„Tapatybė yra nuolat jaudinanti tema, ypač Vakarų pasaulyje. Visąlaik klausiame, kaip šalis, kurioje gyvename, keičia mus – mūsų istoriją, mūsų savastį? Žinau, kokią galią žmonėms turi praeitis, ypač tiems, kurie paliko savo namus. Tiems, kurie padarys bet ką, kad tik sugrįžtų į savo Gimtinę” – apie filmo idėją kalba režisierius Tomas Vengris.

Tai – paskutinis operatoriaus Audriaus Kemežio, pernai po mirties apdovanoto Nacionaline kultūros ir meno premija, filmuotas filmas. Filmo dailininkas - Ramūnas Rastauskas, garso režisierius - Saulius Urbanavičius, kompozitorius - Kārlis Auzāns.

Pagrindinį Viktorijos vaidmenį „Gimtinėje” vaidina aktorė Severija Janušauskaitė („Anarchija Žirmūnuose”, „Žvaigždė”, „Emilija iš Laisvės alėjos”, „Babilonas Berlynas”), jos sūnų Kovą – Matas Metlevski. Buvusį Viktorijos mylimąjį Romą vaidina aktorius Darius Gumauskas, jo dukrą Mariją – Barbora Bareikytė. Kituose vaidmenyse pamatysime Viktoriją Kuodytę, Dainių Gavenonį, Pranciškų Brazdžiūną, Liną Ryškų, Ričardą Vitkaitį, Renatą Vėberytę-Loman, Valentiną Krulikovskį ir kitus.  

„Gimtinė” yra pirmasis ilgametražis T. Vengrio filmas. Režisierius Kolumbijos universitete įgijo Menų bakalauro laipsnį, mokėsi Vilniaus Dailės akademijoje, kur studijavo Fotografiją ir medijos meną. 2012 m. Amerikos filmų institute Los Andžele T. Vengris baigė kino režisūrą, įgijo magistro laipsnį. 

T. Vengris sukūrė kelis trumpametražius filmus, sulaukusius tarptautinės sėkmės – „Voveraitės” (2015) europietiška premjera įvyko Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, „Kalifornijos” (2012) premjerą režisierius šventė Tarptautiniame Sietlo festivalyje, filmas pateko tarp prestižinių Kino meno ir mokslo akademijos studentų apdovanojimų finalininkų ir buvo išskirtas kaip vienas iš geriausių vaidybinių studentiškų filmų JAV. „Abigailei, su meile Bendžamenas” (2012) pelnė geriausios dramos apdovanojimą Forster kino festivalyje, JAV. Įspūdinga „Gimtinės” autoriaus patirtis dirbant montažo režisieriumi JAV – tarp aštuonių jo sumontuotų filmų du yra sukurti vieno garsiausių autorinio kino režisieriaus Terence’o Maliko („Knight of Cups”, „Song to Song”).

Pagrindinė „Gimtinės” prodiuserė Uljana Kim („Uljanos Kim studija”), koprodiuseriai Roberts Vinovskis („Locomotive Productions”), Sebastian Weyland, Knut Jäger („Heimathafen Film”), Christos V. Konstantakopoulos („Faliro House”).

Filmo vystymą ir gamybą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, Europos Tarybos fondas „Eurimages”, Latvijos nacionalinis kino centras, ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA”, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Amerikoje gimęs ir užaugęs Tomas baigė politikos mokslus ir jau buvo pradėjęs sėkmingą verslo konsultanto karjerą. Vis dėlto, kinas jį nugalėjo. Ir būtent kinas padėjo įgyvendinti sapnuose gimusią svajonę – sukurti mažo berniuko prisiminimų kupiną filmą apie savo tėvų šalį.

Į „Gimtinės“ premjerą Tomas kviečia jau rytoj. 

– Tomai, ką kiekvieną kartą tau pačiam reiškia sugrįžti į gimtinę?

– Koks paradoksas – gimtine tarsi turėčiau vadinti šalį, kurioje gimiau ir užaugau. Vašingtoną, Los Andželą ir Niujorką – daug kartų didesnius miestus, kuriuose gyvenau. Tačiau kiekvieną kartą atvykęs į Lietuvą, tarsi jausdavau, kad jai priklausau. Lietuvoje turėjau daug laisvės, čia patyriau beveik visus pirmuosius savo paauglystės kartus. Turbūt ir pats gerai nesuprantu, kodėl Lietuva mane taip traukia? Gal tėvai gimtinės ilgesį įdainavo su lopšinėmis?

Kiekvieną kartą atvykęs į Lietuvą, tarsi jausdavau, kad jai priklausau. Lietuvoje turėjau daug laisvės, čia patyriau beveik visus pirmuosius savo paauglystės kartus.

Pirmą kartą į Lietuvą atvykau septynerių, buvau gerokai jaunesnis, nei mano filmo herojus Kovas. Kai filmavome Lietuvoje, mano atmintyje iškildavo vis naujų tos kelionės detalių.

– Tavo tėvai abu gimė Lietuvoje, į Ameriką išvyko sovietmečiu, ten susipažino, susituokė. Kokioje aplinkoje su sese Indre užaugote?

– Kai Lietuvoje prasidėjo politinis atšilimas, JAV lietuvių bendruomenė siuntė kvietimus išvykti emigrantų vaikams. Mano tėtis augo Kaune su mama ir seserimi, o jo tėtis, mano senelis, buvo pasitraukęs į JAV, dirbo profesoriumi Masačiusetse. Mamos tėvai irgi bėgo iš Lietuvos, tačiau mama buvo pernelyg maža, kad ją pasiimtų į varginančią kelionę. Vos trijų mėnesių ją paliko giminaičiams.

Mūsų tėvai Amerikoje labai stengėsi, kad gautume geriausią išsilavinimą, siuntė į privačius būrelius, mokyklas, universitetus. Namuose kalbėjome lietuviškai, gal tuo ir skyrėmės nuo amerikiečių šeimų. Tėvai angliškai kalbėti drausdavo, su Indre užsirakindavome kambaryje ir kalbėdavome angliškai. Lietuva mums visada atrodė svajonių šalis. Kažkoks mistinis kraštas su visais tais Gedimino stulpais ir ant žirgo skriejančiais vyčiais. Mama dažnai pasakodavo apie kultūrą, apie tai, kad visi žmonės Lietuvoje lankosi teatre ir operoje.

– Ar tokią šalį ir radai, pirmą kartą čia atvykęs?

– Kosmosas buvo pirmoji mano kelionė, pamačiau daugybę keistų dalykų, apie kuriuos ir pagalvoti negalėjau. Ypač, lietuviškoje buityje. Tačiau mane nepaprastai traukė gamta. Šiandien aš žinau, kad tuomet, kai atvykome, Lietuva išgyveno sunkų laikmetį. Norėjau jį parodyti filme, kalbėti apie tai, kad mamos gimtinė, kaip tas paauglys, žengia pirmuosius žingsnius į suaugusiųjų pasaulį.

Gerai prisimenu, kaip po kino festivalio Berlyne su vienu bičiuliu dalinausi vaikystės prisiminimu apie į Amerikos į Lietuvą atvežtą lagaminą su kramtomąja guma. „Klausyk, – jis man sako, – juk tai – filmas“. Tada pirmą kartą pamaniau, kad mano patirtys gali būti įdomios kitiems. Grįžęs iš Berlyno klausiau mamos ir sesers, kaip jos prisimena tą kelionę. Jų prisiminimai skyrėsi nuo manųjų. Pagalvojau – kažkas visame tame yra giliau, daugiau. Taip gimė filmas.

– Pagrindinis filmo herojus – paauglys berniukas Kovas, kurį vaidina Amerikoje gimęs ir užaugęs, tačiau dažnai Lietuvoje buvojantis Matas Metlevski primena tave. Aktorės Severijos Janušauskaitės suvaidinta Kovo mama – tavo mamą Virginiją. Kiek realių autobiografinių motyvų yra filme?

– Šiek tiek, bet ne viskas. Natūralu, kad į filmą persikėlė kai kurie mano prisiminimai ir jausmai. Tapatybės klausimas filme labai svarbus – kai esi ten, o tau sako, kad esi lietuvis, skamba keistai. Lygiai taip pat keistai skamba čia, kai tau sako – esi amerikietis. Nes nesijauti nei vienu, nei kitu.

Visai neseniai patį nustebino suvokimas: Amerika manęs netraukia, galėčiau pasilikti Lietuvoje visam laikui. Kai būnu čia, pasiilgstu Niujorko, draugų, šeimos, netgi didmiesčio, bet visai gerai jaučiuosi čia.

Gimiau Amerikoje, galiu lengvai pasislėpti, niekas nė nepagalvos, kad esu ne amerikietis, bet vis tiek jaučiu: nuo savo lietuvybės niekur nepabėgsiu.

– Savo filmą pavadinai „Gimtinė“. Angliškasis jo pavadinimas „Motherland“ turi dar daugiau niuansų. Kiek filme svarbūs mamos ir sūnaus santykiai?

– Angliškasis filmo pavadinimas „Motherland“ – labai tikslus. Filmo centre – amerikiečio berniuko ir jo mamos lietuvės santykiai. Angliškasis pavadinimas tai iškart atskleidžia gana tiksliai. Daug kankinomės, versdami jį į lietuvių kalbą. Man atrodo, esminė mintis ir santykis su gimtine, savuoju identitetu jame liko. 

– Patriotizmas nėra pati populiariausia šio laikmečio tema. Kaip kilo mintis apie tai kalbėti?

– Niekada neturėjau minties kurti filmą apie patriotizmą. Galbūt lietuviškas pavadinimas ir kelia tokias mintis, bet tai nėra filmo tema. Filme labiausiai norėjome sukurti autentišką atmosferą, stengėmės laikytis savo krypties – nekūrėme nei kažko ypatingai gražaus, nei ypatingai bjauraus. Tiesiog parodėme to meto kasdienybę... Nepaisant to, koks aplink vyksta chaosas, vaikai joje visada sugeba atrasti magijos ir grožio.

– „Gimtinė“ – taip pat ir paskutinis talentingo kino operatoriaus, Nacionalinės premijos laureato  Audriaus Kemežio darbas. Kokių spalvų Audrius pridėjo tavo filmui?

– Audrius turėjo nepaprastą sugebėjimą stebuklingai pagauti kadrus. Vaikus dažnai filmuodavome be repeticijų, Audrius sėdėdavo, stebėdavo juos su įjungta kamera. Jo pagauti kadrai tokie natūralūs, tokioje ypatingoje šviesoje... Džiaugiuosi, kad galėjau su Audriumi dirbti, buvo nepaprastai įdomu stebėti, kaip jis mato kiną ir pasaulį. Buvo puikus žmogus, jis mokėjo prajuokinti ir pataisyti nuotaiką net ir sunkiausiais momentais.

„Tapatybė yra nuolat jaudinanti tema, ypač Vakarų pasaulyje. Visada klausiame, kaip šalis, kurioje gyvename, daro mums įtaką – mūsų istorijai, mūsų savasčiai? Mūsų šeimai? O gal mus formuoja socialinis statusas?“ – apie filmo „Gimtinė“ idėją kalba režisierius T. Vengris.

Jis prisimena, kad vaikystėje, kaip ir daugelis JAV lietuvių diasporos vaikų, jautėsi tarsi gimęs tremtyje. „Užaugau girdėdamas pasakojimus apie mitinę Amžinojo grožio šalį. Kai po Sovietų Sąjungos griūties, 1992 metais pirmą kartą perskridau Atlantą, Lietuvoje susidūriau su netikėta tikrove. Atvykau į mažą šalį, kuri yrėsi per galybę problemų, kad taptų nepriklausoma ir savarankiška. Ji buvo panaši į vaiką, susidūrusį su sunkumais, žengiantį pirmuosius suaugusiojo žingsnius,“ – mintimis dalijasi režisierius.

Pasak T. Vengrio, nepritekliai niekaip negalėjo užtemdyti šalies grožio, kuris kiekvieną akimirką brovėsi į pirmąjį planą. Režisierius neabejoja, kad daugybė vasarų, vėliau praleistų Lietuvoje, leido jam suprasti pagrindinę, jo filme „Gimtinė“, atskleistą potekstę: neįmanoma atskirti idealizuotų prisiminimų nuo vietos, kur laimę ir laisvę jautėme stipriausiai.

Pagrindinė filmo herojė Viktorija, nukritus geležinei uždangai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, grįžta į gimtinę drauge su Amerikoje gimusiu sūnumi Kovu. Ji nori atsiimti savo tėvo žemę. Šioje kelionėje į kaimą, ją lydi buvęs mylimasis. Atvykusi į sodybą, Viktorija randa vargingai gyvenančias šeimas, ji ir jos palydovai turi nuspręsti, kaip toli yra pasirengę žengti, kad susigrąžintų savo praeitį.

„Žinau, kokią galią žmonėms turi praeitis, ypač tiems, kurie paliko savo namus. Tiems, kurie padarys bet ką, kad sugrįžtų į savo gimtinę“, – sako režisierius.

„Gimtinė“ – tai filmas apie nesamo rojaus paieškas. Toks rojus gali egzistuoti tik mūsų svajonėse. Kartėlio, ironijos ir nostalgijos kupinus įdėmius Viktorijos ir jos dvylikamečio sūnaus žvilgsnius į šią istoriją palydi ir pasakojimas apie judviejų brandą.

Filmas yra paskutinis operatoriaus Audriaus Kemežio, pernai po mirties apdovanoto Nacionaline kultūros ir meno premija, darbas. Filmo dailininkas Ramūnas Rastauskas, garso režisierius Saulius Urbanavičius, kompozitorius Kārlis Auzāns.

Pagrindinį Viktorijos vaidmenį „Gimtinėje“ sukūrė aktorė Severija Janušauskaitė („Anarchija Žirmūnuose“, „Žvaigždė“, „Emilija iš Laisvės alėjos“, „Babilonas Berlynas“), jos sūnų Kovą suvaidino Matas Metlevski. Buvusį Viktorijos mylimąjį Romą vaidino aktorius Darius Gumauskas, jo dukrą Mariją – Barbora Bareikytė. Kituose vaidmenyse žiūrovai išvys Viktoriją Kuodytę, Dainių Gavenonį, Pranciškų Brazdžiūną, Liną Ryškų, Ričardą Vitkaitį, Renatą Vėberytę-Loman, Valentiną Krulikovskį ir kitus.

„Gimtinė“ yra pirmasis ilgametražis T. Vengrio filmas. Režisierius Kolumbijos universitete įgijo menų bakalauro laipsnį, mokėsi Vilniaus dailės akademijoje, kur studijavo fotografiją ir medijos meną. 2012 metais Amerikos filmų institute Los Andžele baigė kino režisūros studijas, įgijo magistro laipsnį. T. Vengris sukūrė kelis trumpametražius filmus, sulaukusius tarptautinės sėkmės –„Voveraitės“ (2015) europietiška premjera įvyko Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, „Kalifornijos“ (2012) premjerą režisierius šventė Tarptautiniame Sietlo festivalyje, filmas pateko tarp prestižinių Kino meno ir mokslo akademijos studentų apdovanojimų finalininkų ir buvo išskirtas kaip vienas iš geriausių vaidybinių studentiškų filmų JAV. „Abigailei, su meile Bendžamenas“ (2012) pelnė geriausios dramos apdovanojimą Forster kino festivalyje, JAV. Įspūdinga „Gimtinės“ autoriaus patirtis dirbant montažo režisieriumi JAV – tarp aštuonių jo sumontuotų filmų du yra sukurti vieno garsiausių autorinio kino režisieriaus Terence’o Maliko („Knight of Cups“, „Song to Song“).

Pagrindinė filmo „Gimtinė“ prodiuserė – Uljana Kim („Uljanos Kim studija“), koprodiuseriai – Roberts Vinovskis („Locomotive Productions“), Sebastian Weyland, Knut Jäger („Heimathafen Film“), Christos V. Konstantakopoulos („Faliro House“).

T. Vengrio filmas „Gimtinė“ šalies kino teatruose pasirodys rugsėjo 6 dieną. Filmo vystymą ir gamybą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, Europos Tarybos fondas „Eurimages“, Latvijos nacionalinis kino centras, ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

„Tapatybė yra nuolat jaudinanti tema, ypač Vakarų pasaulyje. Visąlaik klausiame, kaip šalis, kurioje gyvename, įtakoja mus – mūsų istoriją, mūsų savastį? Mūsų šeimą? O gal mus formuoja socialinis statusas?“ – apie „Gimtinės“ idėją kalba režisierius T. Vengris.

Jis prisimena, kad vaikystėje, kaip ir daugelis JAV lietuvių diasporos vaikų, jautėsi tarsi gimęs tremtyje. „Užaugau girdėdamas pasakojimus apie mitinę Amžinojo grožio šalį. Kai po Sovietų Sąjungos griūties, 1992 metais, pirmą kartą perskridau Atlantą, Lietuvoje susidūriau su netikėta tikrove. Atvykau į mažą šalį, kuri yrėsi per galybę problemų, kad taptų nepriklausoma ir savarankiška. Ji buvo panaši į vaiką, susidūrusį su sunkumais, žengiantį pirmuosius suaugusiojo žingsnius“, – dalijasi mintimis režisierius.

Pasak T. Vengrio, nepritekliai niekaip negalėjo užtemdyti šalies grožio, kuris kiekvieną akimirką brovėsi į pirmąjį planą. Režisierius neabejoja, kad daugybė vasarų, vėliau praleistų Lietuvoje, leido jam suprasti pagrindinę, jo filme „Gimtinė“ atskleistą potekstę: neįmanoma atskirti idealizuotų prisiminimų nuo vietos, kur laimę ir laisvę jautėme stipriausiai.

Pagrindinė filmo herojė Viktorija, nukritus geležinei uždangai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, grįžta į gimtinę drauge su Amerikoje gimusiu sūnumi Kovu. Ji nori atsiimti savo tėvo žemę. Šioje kelionėje į kaimą ją lydi buvęs mylimasis. Atvykusi į sodybą, Viktorija randa vargingai gyvenančias šeimas, ji ir jos palydovai turi nuspręsti, kaip toli yra pasirengę žengti, kad susigrąžintų savo praeitį.

„Žinau, kokią galią žmonėms turi praeitis, ypač tiems, kurie paliko savo namus. Tiems, kurie padarys bet ką, kad sugrįžtų į savo gimtinę“, – sako režisierius.

„Gimtinė“ – tai filmas apie nesamo rojaus paieškas. Toks rojus gali egzistuoti tik mūsų svajonėse. Kartėlio, ironijos ir nostalgijos kupinus įdėmius Viktorijos ir jos dvylikamečio sūnaus žvilgsnius į šią istoriją palydi ir pasakojimas apie judviejų brandą.

Filmas yra paskutinis operatoriaus Audriaus Kemežio, pernai po mirties apdovanoto Nacionaline kultūros ir meno premija, darbas. Filmo dailininkas Ramūnas Rastauskas, garso režisierius Saulius Urbanavičius, kompozitorius Kārlis Auzānsas.

Pagrindinį Viktorijos vaidmenį „Gimtinėje“ sukūrė aktorė Severija Janušauskaitė („Anarchija Žirmūnuose“, „Žvaigždė“, „Emilija iš Laisvės alėjos“, „Babilonas Berlynas“), jos sūnų Kovą suvaidino Matas Metlevskis. Buvusį Viktorijos mylimąjį Romą vaidina aktorius Darius Gumauskas, jo dukrą Mariją – Barbora Bareikytė. Kituose vaidmenyse pamatysime Viktoriją Kuodytę, Dainių Gavenonį, Pranciškų Brazdžiūną, Liną Ryškų, Ričardą Vitkaitį, Renatą Vėberytę-Loman, Valentiną Krulikovskį ir kitus.

„Gimtinė“ yra pirmasis ilgametražis T. Vengrio filmas. Režisierius Kolumbijos universitete įgijo Menų bakalauro laipsnį, mokėsi Vilniaus Dailės akademijoje, kur studijavo Fotografiją ir medijos meną. 2012 metais Amerikos filmų institute Los Andžele baigė kino režisūrą, įgijo magistro laipsnį. T. Vengris sukūrė kelis trumpametražius filmus, sulaukusius tarptautinės sėkmės – „Voveraitės“ (2015) europietiška premjera įvyko Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, „Kalifornijos“ (2012) premjerą režisierius šventė Tarptautiniame Sietlo festivalyje, filmas pateko tarp prestižinių Kino meno ir mokslo akademijos studentų apdovanojimų finalininkų ir buvo išskirtas kaip vienas iš geriausių vaidybinių studentiškų filmų JAV. „Abigailei, su meile Bendžamenas“ (2012) pelnė geriausios dramos apdovanojimą Forsterio kino festivalyje, JAV. Įspūdinga „Gimtinės“ autoriaus patirtis dirbant montažo režisieriumi JAV – tarp aštuonių jo sumontuotų filmų du yra sukurti vieno garsiausių autorinio kino režisieriaus Terence’o Maliko („Knight of Cups“, „Song to Song“).

Pagrindinė filmo „Gimtinė“ prodiuserė – Uljana Kim („Uljanos Kim studija“), koprodiuseriai – Robertsas Vinovskis („Locomotive Productions“), Sebastianas Weylandas, Knutas Jägeris („Heimathafen Film“), Christosas V. Konstantakopoulosas („Faliro House“).

T. Vengrio filmas „Gimtinė“ šalies kino teatruose pasirodys rugsėjo 6 dieną. Filmo vystymą ir gamybą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, Europos Tarybos fondas „Eurimages“, Latvijos nacionalinis kino centras, ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Tomas prisimena, kad kaskart atvykęs į Lietuvą rytais čia su tėčiu valgydavo varškėčius. Iš švelnaus padavėjos tono suprantu, kad šį puikiai lietuviškai kalbantį klientą ji puikiai atsimena. Susitikome pasikalbėti apie jo pirmąjį pilnametražį filmą „Gimtinė“ („Motherland“), kuris turėtų pasirodyti 2018-ųjų pradžioje. Tomui besiskundžiant prastu oru filmavimo metu, pokalbio nuotaiką palaiko lauko terasoje girdimi vasariški Lotynų Amerikos ritmai. Perklausydama mūsų pokalbį ir girdėdama muzikinį foną, šypsausi.

T.Vengris gimė JAV. Jo tėvai – emigrantai iš Lietuvos, todėl kaip ne kartą yra sakęs (tą pakartoja ir interviu metu), kad Amerikoje visada buvo lietuvis, o Lietuvoje jaučiasi lyg amerikietis.

T.Vengris nebuvo iš tų, kurie iškart žinojo, kad užaugę nori dirbti kino industrijoje. Režisierius turi politinių mokslų bakalauro laipsnį, tačiau supratęs, kad kinas jį traukia labiausiai, Amerikos kino institute Los Andžele įgijo Laisvųjų menų magistro laipsnį režisūros srityje. Ten studijuodamas 2013 m. sukūrė „Kaliforniją“ – trumpametražį filmą apie lietuvių emigrantų gyvenimą Los Andžele, kuris buvo vienas iš prestižinių Studentų akademijos apdovanojimų finalininkų JAV. Kito jo sukurto trumpametražio filmo „Voveraitė“ premjera įvyko 2015 m. Tarptautiniame Berlyno filmų festivalyje.

– Tomai, kaip kilo mintis kurti „Gimtinę“? Ar prisimeni tą dieną?

– Idėja gimė per pokalbį su draugu 2015 m. Kalbėjausi su amerikiečiu, kuris yra filmų platintojas. Pradėjau pasakoti prieš akis iškilusius pirmosios kelionės į Lietuvą atsiminimus. Nors buvau labai mažas, bet atsimenu, kaip mes atvežėme pilną lagaminą lauktuvių, tarp kurių buvo  kramtomosios gumos dėžių. Tada nesupratau, kodėl mes vežamės tiek daug kramtomosios gumos į Lietuvą. Tačiau kai su sese išsinešėme kramtomosios gumos į kiemą, dėl jos beveik kilo muštynės. Tada supratau, kad Lietuva – tarsi kitas pasaulis. Ne toks, apie kurį man pasakojo tėvai. Visa tai išdėsčius draugui, jis man iškart pasakė: „Čia filmas!“ Supratau, kad grįžimas į tėvynę galėtų būti filmo pagrindu. Pradėjau suprasti, kad vakariečiams Lietuva atrodo įdomi. Keista kurti filmą, kurio pagrindas yra mano gyvenimas. Žinoma, filme vargu ar kas iš mano šeimos atpažintų tuos momentus, nes rašant scenarijų pasakojimas pakrypo sava vaga ir pasikeitė. Neįprasta, kad kam nors gali būti įdomus mano gyvenimas.

– Kas vyko po pokalbio su draugu?

Keista kurti filmą, kurio pagrindas yra mano gyvenimas. Žinoma, filme vargu ar kas iš mano šeimos atpažintų tuos momentus, nes rašant scenarijų pasakojimas pakrypo sava vaga ir pasikeitė.

– Pradėjau kalbėtis su mama ir sese apie tą kelionę. Supratau, kokia svarbi ji buvo mamai, nes norėjo, kad mums patiktų jos gimtinė, kad jaustume vienybę su Lietuva. Mama atsiminė, kad žiūrėjo į mūsų akis, kai mes karštą 1992 m. vasarą važiavome pro Vilniaus rajonus. Ji pasakojo, kaip išpūtę akis pro langą žiūrėjome, kaip kažkoks girtuoklis sysioja. Mes pasibaisėjome, todėl išsigandusi ji mus išvežė į kaimą. Mano sesuo kitaip nei aš žiūri į Lietuvą. Aš turiu tik labai smagius atsiminimus. Kai pradėjau suprasti kelionės intensyvumą mamai, suvokiau grįžimo į namus, kurių nebėra, temos universalumą. Iš to ir išsivystė idėja. Iš pradžių scenarijuje buvo brolis, sesuo ir mama. Tačiau vėliau supratau, kad svarbiausia yra mamos ir berniuko santykis, kurio fone – Lietuva, kaip ir berniukas, žengianti pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje. Plėtodamas scenarijų, jį perskaityti siunčiau amerikiečiams draugams. Tai buvo labai įdomus procesas, nes galėjau matyti, kas jiems įdomu.

– Kokie esminiai klausimai keliami filme?

– Nežinau (juokiasi ir tyli). Kai rašai, visa tai pereini. Iš esmės pagrindas yra santykis tarp berniuko ir motinos. Dėl to filmas tampa universalus, kuriame berniukas pirmąkart pamato savo motiną kaip žmogų. Kai kuriems žmonėms tai niekad neatsitinka. Pamato, kad ji turėjo norų, jaunystę, seksualumą, kitus dalykus. Viską matome berniuko akimis, tačiau mamos istorija viską stumia į priekį. Mes matome tik tai, ką supranta jis. Visa kita galima atmesti. Manau, kad 1992 m. Lietuva pastiprina filmą.

– Kuriose vietose filmavote?

– Daugiausia už Vilniaus, nes pagal turimą biudžetą negalėtume apgyvendinti visos komandos. Pagal scenarijų buvo numatyta daug lokacijų – viena pamaina, kur reikėjo nuvažiuoti į Kauną, keturios pamainos – dvare netoli Anykščių, viena pamaina buvo prie Palangos. Ten dirbo mažesnės sudėties komanda, apsistojome viešbutyje.

– Filmavimai jau baigėsi. Kokie tavo įspūdžiai? Kaip sekėsi dirbti su lietuvių komanda?

– Oras mums buvo labai nepalankus. Gal tai mano kaltė, nes neturiu patirties filmavimuose Lietuvoje, o scenarijuje numačiau eksterjerus ir saulėtą vasarą. To nebuvo. Mane įspėjo, bet aš neįsivaizdavau, kiek blogai gali būti. Mėgstu improvizuoti, ne viską darau pagal scenarijų, todėl maniau, kad išsisuksime. Turėjau šansą parodyti tai. Pavyzdžiui, pagal planą berniukas ant kranto turėjo mėtyti akmenis į Joninių vainikėlius, kurie plaukdami turėjo užsikabinti už šakų. Tačiau per pusantro mėnesio tiek lijo, kad kranto nebebuvo ir rąstų nesimatė, nes vanduo pakilo 1 m. Dailininkas, jo komanda ir net operatorius šoko į vandenį traukti medžio, kuris buvo įstrigęs kažkur kitur, ir jį su akmenimis pritaisė. Aš stovėjau ir galvojau, kad Amerikoje tikrai joks dailininkas nešoktų į vandenį traukti kažkokio rąsto. Niekad to nebūtų! Ne vienas sakė, kad komanda buvo labai gera, puikiai nusiteikusi, nors buvo daug sunkių naktinių pamainų. Visi dirbo savo darbus ir dar papildomai.

– Su kokiais kitais iššūkiais susidūrėte?

– Naktinės pamainos taip pat buvo sunkios. Nepagalvojau, kokios trumpos naktys būna vasarą. Sunku, kai tamsa trunka 6 valandas. Iš pradžių maniau, kad didžiausias iššūkis bus darbas su vaikais aktoriais. Tačiau su pagrindiniais veikėjais, trylikamečiu berniuku ir dvylikamete mergaitė, nebuvo jokių problemų. Naktinėje pamainoje šiek tiek pavargdavo, tačiau tik tiek. Abu niekad nevaidinę. Berniuką atsivežėme iš Kanzaso, o mergaitė studijuoja fortepijono specialybę M.K.Čiurlionio menų mokykloje.

– Girdėjau, kad buvo sudėtinga rasti Kovo vaidmens atlikėją. Gal papasakotum plačiau, kaip radote Matą Metlevskį?

– Taip, labai ilgai ieškojome berniuko. Na, iš tiesų, tai netiesa (šypsosi). Aktorių atrankos režisierė jį pasiūlė patį pirmą. Tuo metu mes ką tik buvome gavę finansavimą. Prodiuserė pasakė atrankos režisierei, kad reikės ieškoti aktoriaus. Visiškai sutapimas, kad ji kaip tik tuo metu buvo kaime, kur viešėjo jos draugės sūnėnas iš Amerikos. Tai vyko prieš dvejus metus, kai Matas dar buvo per mažas, tačiau jį nufilmavo. Toliau ieškojome per Amerikos lietuvių bendruomenę, per parapijas. Buvo fainų vaikų, bet vis kažkas kliūdavo – tai per mažas, tai per didelis. Sunku rasti berniukų be vaidybinės patirties, kuris norėtų vaidinti, nes jaunuoliai dažniausiai nori sportuoti ar užsiima kuo nors kitu. Galiausiai grįžome prie pirmojo kandidato, kuris turėjo kažką įdomaus ir elgėsi natūraliai. Keletą kartų pakalbėjus per skaipą, išskridau į Kanzasą, kur dvi dienas praleidome kartu.

– Filme vaidina žymūs Lietuvos aktoriai: Severija Janušauskaitė, Dainius Gavenonis. Kaip su jais dirbai?

– Yra keletas dalykų. Labai noriu, kad idėjos vaidmeniui ateitų iš paties aktoriaus. Žinoma, aš turiu susirašęs visą istoriją, kas, kaip ir kodėl, tačiau aktoriams to nenoriu pasakyti. Noriu, kad jie patys sugalvotų savo versiją, nes ji įdomesnė. Mėginu suteikti jiems laisvės tiek prieš, tiek per filmavimą. Manau, kad kine išgauti natūralumą yra sunkiausias dalykas, nes nuo kameros nepabėgsi. Teatro aktoriai yra pripratę vaidinti, kai jiems aiškiai pasakoma, ką daryti. Su Matu buvau pasiruošęs dirbti, nes jis neturėjo patirties, galvojau, kad gal nesupranta, kaip vyksta filmavimai. Bet kai jis pradėjo matyti, kaip aš su kitais aktoriais dirbu, pats pradėjo teikti pasiūlymus. Nustebino, nes net mokykloje nevaidinęs.

– Kartu su tavimi dirbo operatorius Audrius Kemežys, greitai pradėsi dirbti su garso režisieriumi Karliu Auzansu, dirbusiu filme „Apsimetėliai“ („Teesklejad“, 2016), su režisieriumi Vitaly Mansky. Ar sunku buvo surinkti šią komandą?

– Komandos prodiuserė Uljana pateikė galimus variantus. Nežinau, kaip ji visus apgavo (juokiasi). Stipri komandos sudėtis yra jos nuopelnas. Keletą mėnesių turėjome pasiruošti – pradėjome suprasti, kaip kas dirba. Žinau, kad bent jau Audriui (operatorius A.Kemežys – aut. past.) šis darbas buvo kitoks, kitokio stiliaus. Man buvo būtina daug rečiau filmuoti, nei jis yra pripratęs, dėl keleto priežasčių. Kai dirbi su vaikais, negali pusę dienos vieno kadro kurti, nes jiems greitai pasidaro nuobodu. Reikia greitai filmuoti, keisti rakursą, dar pafilmuoti, kad nebūtų monotonijos. Jam tai buvo naujas dalykas, tačiau, manau, kad dirbti nauju tempu ir stiliumi buvo įdomu.

– Minėjai, kad daug kalbėjaisi su mama ir sese. Kaip dar ruošeisi? Kokią medžiagą analizavai?

– Kalbėjausi su daug pažįstamų lietuvių. Skambindavau ir prašydavau papasakoti apie pirmą bučinį, apie pirmą kartą, kai paragavo alkoholio. Bandžiau traukti detales. Žiūrėjau įvairią archyvinę medžiagą – nuo „YouTube“ nesąmonių, tuometinės muzikos iki LRT archyvinės medžiagos, kur yra kažkokio vokiečių turisto 1992 m. vasaros medžiaga. Kai žiūri, tuomet ir pats prisimeni tuos laikus. Prieš pusantrų metų vakarieniavau su Jonu Jurašu (Lietuvos teatro režisierius – aut. past.) ir jo žmona Aušra, jie pasakojo apie tuos laikus. Su jais susipažinau Amerikoje – J.Jurašas man buvo dėdė, išmokęs mėtyti baudas. Kai idėja sukasi galvoje, tuomet kiekviena detalė kažką sako. Pavyzdžiui, su Uljana susitikus „Neringos“ restorane, prisiminiau, kai pirmą kartą apsilankiau tame restorane. Taip pat skaičiau Svetlanos Aleksejevič knygą. Girdėjau gerų atsiliepimų, todėl pamaniau, jog nepakenks prieš atskrendant, kad dar geriau suprasčiau tą laikmetį. Skaityti jos knygą buvo panašu į visus mano įrašytus pokalbius skaipe, nes žmonės pasakoja aštresnius to laikmečio atsiminimus.

– Ar jau turi minčių kitiems projektams?

– Yra daug idėjų ir norų, tačiau yra du, kurie mane labiausiai domina. Vienas lietuviškas, kitas be šalies. Kai baigiau magistrantūros studijas, turėjau savo komandą, su kuria kūrėme idėjas, tačiau iš Los Andželo išvykau montuoti į Teksasą. Ten atsirado darbo pasiūlymas, kurio negalėjau atsisakyti. Po visų patirčių daug išmokau, todėl norėčiau Lietuvoje filmuoti antrą kartą, manau, kad išeitų geriau.

Vasario 11-21 dienomis vyksiančiame viename svarbiausių Europos kino festivalių „Berlinalė" Lietuvos vardas bus paminėtas net kelis kartus. Oficialioje programoje „Panorama” įvyks lietuvių režisieriaus Manto Kvedaravičiaus dokumentinio filmo „Mariupolis” pasaulinė premjera, o Tomas Vengris atstovaus pirmajam Ganos kino filmui „Nakom”.

„Mariupolis” - tai filmas-esė apie industrinį uostamiestį Ukrainoje, Donecko srityje; ten kažkada gyveno graikai. Dabar kasdienybę Mariupolyje  įrėmina nuolatinis karo laukimas, jo buvimas šalia. „Vakar bombų negirdėjau, tik sprogimų atšvaitai debesyse matėsi per mano langą”, - sako filme smuikininkė. „Nemačiau sprogimų, dirbau sode”, - jai antrina Mariupolio akordeonistas. Filmas dedikuotas Mariupolio poetams ir batsiuviams, o „Berlinalės” rengėjai M. Kvedaravičiaus filmą vadina vizualiai išraiškinga pagarbos duokle į krizę panirusiam miestui.

Tai bus jau antrasis režisieriaus ir kultūros antropologo Manto Kvedaravičiaus filmas, pristatomas „Berlinalės” metu. 2011 metais festivalyje buvo prsitatytas debiutinis jo filmas „Barzakh”, pasakojančio apie Čečėnijoje dingusius žmones. Šis filmas taip pat buvo apdovanotas Ekumeninės ir „Amnesty International” žiuri prizais, apkeliavo daugybę tarptautinių festivalių, Lietuvoje pelnė „Sidabrinės gervės” apdovanojimą už geriausią metų dokumentinį filmą.

Naujausiu filmu „Mariupolis" M. Kvedaravičius pratęsia režisieriaus realybės tyrinėjimus, siekia įvaizdinti kasdienybės detalių, jose slypinčios būties mitologijos ir politinės žinios dermę. Anot režisieriaus, „Mariupolio” sumanymas gimė besiruošiant ilgametražio eksperimentinio filmo "Stasis” filmavimo scenoms. „Pradėjus filmuoti ankstyvą 2015 m. pavasarį Mariupolis jau buvo tapęs fronto linija kare su prorusiškomis jėgomis. Buvo akivaizdu, kad šis miestas, išgyvenantis istorinius įvykius, gali pasiūlyti daugybę unikalių personažų, vietų, situacijų. Tai miestas, savyje talpinantis atskirą filmą. Sukurti jį buvo spontaniškas, bet kartu labai apgalvotas sprendimas", - sako M. Kvedaravičius.

Dokumentinis filmas „Mariupolis” sukurtas bendradarbiaujant kino kompanijoms „Uljanos Kim studija" ir „Extimacy Films” (Lietuva) , „Twenty Twenty Vision Filmproduktion” (Vokietija), „Rouge International” (Prancūzija), „435 Films” (Ukraina).

Kitas lietuviškas akcentas bus minimas ties filmas „Nakom”, kurio montažo režisierius ir lietuvių kilmės amerikietis Tomas Vengris. Tai yra bendras JAV ir Ganos gamybos projektas, kuris startavęs kickstarter.com platformoje 2014 pavasarį surinko daugiau nei 32 tūkst. JAV dolerių. Filmo režisieriai Kelly Norris ir TW Pittman. Lietuviškų šaknų turintis ir Amerikoje gyvenantis Tomas Vengris yra keturių trumpametražių filmų režisierius, lietuviškai kino auditorijai pažįstamas kaip 2012 metais „Kino pavasaryje" rodyto filmo „Kalifornija" režisierius.