Viceministrė palinkėjo muziejaus vadovei ir kolektyvui, pristatant savitą Lietuvos žydų kultūrinį identitetą, tradicijas ir istoriją, kartu plėtoti tarpkultūrinį dialogą, pagarbą istorinei tiesai, žmogaus teisėms ir orumui, būti gyva meninių potyrių, susitikimų, konferencijų ir aktualių diskusijų erdve.

Humanitarinių mokslų (menotyros) daktarė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė K. Rupeikaitė-Mariniuk kovo mėnesį laimėjo Kultūros ministerijos surengtą konkursą penkerių metų kadencijai eiti Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus pareigas. Vilniaus Gaono žydų muziejuje ji dirba nuo 2007 metų, o nuo 2009 m. buvo direktoriaus pavaduotoja muziejaus veiklai.

2017 metais K. Rupeikaitė-Mariniuk pirmininkavo IHRA (Tarptautinio Holokausto atminties aljanso) Memorialų ir muziejų darbo grupei ir dalyvavo IHRA Strateginio planavimo darbo grupėje.

K. Rupeikaitė-Mariniuk stažavosi Lundo universitete ir Europos Judaikos institute PAIDEIA Stokholme, dalyvavo stažuotėje „Muziejų vadyba JAV“ skirtinguose šios šalies miestuose, taip pat Yad Vashem Tarptautinės Holokausto studijų programos vasaros mokykloje ir Vokietijos programoje, skirtoje religiniam paveldui, religijų įvairovei ir tolerancijai.

Ji publikuoja mokslo straipsnius Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose, skaitė pranešimus tarptautinėse mokslinėse konferencijoje Lietuvoje, Suomijoje, Latvijoje, Izraelyje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Renginys organizuojamas drauge su JAV ambasada Vilniuje ir yra atviras visuomenei, rašoma organizatorių pranešime.

Filmas „Gerasis nacis“ (angl. „The Good Nazi“, 2018, 52 min., rež. Yaron Niski) – duoklė nepaprastai istorinei asmenybei – majorui Karlui Plaggei, vadovavusiam priverstinio darbo stovyklai HKP 562, kuri 1943–1944 m. veikė sostinės Subačiaus gatvėje kaip kariuomenės transporto priemonių taisykla.

Antrojo pasaulinio karo metais majoras Plaggė kaip karo inžinierius buvo perkeltas į Lietuvą. Ir anksčiau abejojęs nacistine ideologija, čia karininkas priėmė lemtingą sprendimą, padėjusį išgelbėti per 250 gyvybių.

„Mačiau neįsivaizduojamus dalykus, kuriems negalėjau pritarti... Tada ir nusprendžiau dirbti prieš nacius“, – vėliau prisiminimais dalijosi K. Plaggė, kuriam po mirties suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

„Pagal jo viziją, HKP buvo daugiau nei dirbtuvės. Daugeliui šių žmonių tai buvo leidimas gyventi“, – teigia vienas iš filmo „Gerasis nacis“ herojų, HKP stovyklos teritoriją tyrinėjęs archeologas dr. Richardas Freundas.

Filme pristatomos jo ir kitų tyrėjų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Izraelio ir Lietuvos pastangos surasti buvusioje darbo stovykloje esančius masinius kapus ir slaptavietes – malinas, kuriose žydai slėpėsi nuo nacių.

Filme bus galima išgirsti ir HKP darbo stovykloje kalėjusių asmenų, kuriems pavyko išgyventi Holokaustą, liudijimus. Vienas jų – šiandien garsus dailininkas, Vilniaus garbės pilietis Samuelis Bakas.

Po filmo „Gerasis nacis“ peržiūros vyks diskusija, kurioje įžvalgomis dalinsis filmo prodiuseris Simcha Jacobovici (Kanada-Izraelis), archeologai dr. Richardas Freundas (JAV), dr. Jonas Seligmanas (Izraelis) ir Ramūnas Šmigelskas (Lietuva), geoarcheologas ir kartografas dr. Philipas Reederis (JAV). Renginys vyks anglų kalba.

Atidarymo renginio metu skambės jidiš dainos ir melodijos, kurias atliks Nechamos bičiuliai iš Izraelio ir Lietuvos: Michaelis Riskinas, Miša Blecharovičius, Borisas Traubas.

N. Lifšicaitė gimė muzikalioje Kauno žydų šeimoje, tad nuo vaikystės dainuodavo žydų kalbomis – jidiš ir hebrajų. 1951 m. ji baigė Vilniaus konservatoriją ir pradėjo profesionalios solistės karjerą. Nepaisant Sovietų Sąjungoje vykdytos antisemitinės politikos, N. Lifšicaitė į savo repertuarą ėmė įtraukti vis daugiau jidiš dainų, kaip kad dainas, skambėjusias Vilniaus ir Kauno getuose. Tai ji darydavo apdairiai, po naujais, neutraliais pavadinimais slėpdama tradicines žydų melodijas.

„Aš alsavau žydiškumu – tėvų namais“, – prisimindama šį laikotarpį vėliau rašė N. Lifšicaitė.

Pergalė Sovietų Sąjungos estrados dainininkų konkurse N. Lifšicaitei atvėrė kelią į didžiąsias koncertų sales ir netgi gastroles užsienyje. Jos pasirodymų metu buvo platinama ir keičiamasi draudžiama literatūra, slapta minimos žydų šventės ir kitaip skatinamas žydų tautinis sąmoningumas, kova už teisę repatrijuoti į Izraelį.

Gavusi sovietinės valdžios leidimą, 1969 m. dainininkė pati išvyko į Izraelį – istorinę žydų tėvynę. N. Lifšicaitė lydėdavo Izraelio politikus ir diplomatus kelionėse į užsienį, ten pasakodavo apie Sovietų Sąjungos žydų padėtį, taip tapdama nutildytų Sovietų Sąjungos žydų balsu. Vos tik Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, N. Lifšicaitė atvyko koncertuoti į savo gimtąją šalį, kur ją pasitiko gausus gerbėjų būrys.

Jidiš lakštingalos gyvybė tyliai užgeso Tel Avive šių metų balandį. Paroda „Nechama“ skiriama šviesiam N. Lifšicaitės ir Vilniaus geto atminimui. Už galimybę naudotis šeimos memorialiniu archyvu parodos kuratorė Aušra Rožankevičiūtė dėkoja dainininkės dukrai Rozai Litay, kuri didelę N. Lifšicaitės dokumentų ir fotografijų archyvo dalį padovanojo Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui. Paroda veiks iki 2018 m. sausio 18 d.

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus – vienintelis žydų muziejus Lietuvoje, kuriame veikia Lietuvos žydų dailės, kultūros, istorijos, judaikos ir Holokausto ekspozicijos, vyksta kultūriniai ir edukaciniai renginiai, konferencijos, filmų peržiūros, diskusijos visuomenei aktualiomis temomis.

Ši kaunietė vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydus. Žinių apie tai galima aptikti 1967 m. išleistoje knygoje "Ir be ginklo kariai", kurią sudarė Sofija Binkienė, pati Antrojo pasaulinio karo metais kartu su šeima savo bute, Vydūno al. 45, slėpusi žydus, ieškojusi jiems slapstymosi vietų. Į knygą S.Binkienė sudėjo išgelbėtų per karą žydų atsiminimus, liudijimus, dokumentus. Tai buvo pirmoji Lietuvoje knyga apie žydų gelbėtojus.

Pasak Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjos Danutės Selčinskajos, knygoje pateikti išgelbėtos kaunietės Goldos Perienės prisiminimai, kuriuose ji mini K.Joneikytę (1904–1980) kaip nepaprasto gerumo moterį, pasiaukojamai gelbėjusią žydus. Štai ištrauka iš G.Perienės prisiminimų: "Kotrynos Joneikytės butas Vytauto prospekte buvo "tranzitinė vieta". Pas ją atvesdavo žmones trumpam laikui, kartais tik vienai nakčiai. Man teko pas ją gyventi apie dešimt dienų. Kotrynėlei, taip mes ją vadindavome, pranešdavo, kad štai tokiu laiku ateis žmogus pernakvoti. Ir Kotrynėlė pradėdavo ruoštis taip, lyg lauktų brangių svečių. Ruošdavo vakarienę, lovą, pervilkdama patalynę."

D.Selčinskaja labai prašo su ja susisiekti K.Joneikytės (Jonikytės?) artimuosius ar ją pažinojusius žmones tel. (8 5) 261 5729 arba mob. 8 604 76 288, 8 614 55 207, el. paštas danute.selcinskaja@gmail.com.

„Ši paroda, skirta skulptoriaus 125-mečiui, kruopščiai planuota net kelerius metus. Žaismingai kalbant, būtų lengviau atsikviesti Prancūzijos prezidentą, nei atsivežti J. Lipchitzo skulptūras iš Paryžiaus muziejų. Visų pirma, reikėjo įtikinti Prancūzijos Pompidu centro bei Judaizmo istorijos ir meno muziejaus atstovus, jog leistų atsivežti 5 skulptūras ir 2 jo tapybos darbus. Gavus sutikimą, turėjome sudaryti palankias meno kūrinių transportavimo sąlygas, mat kai kurios skulptūros pagamintos iš itin trapių medžiagų“, – sako Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris.

Anot jo, daug pastangų įdėta ir tvarkant J. Lipchitzo asmeninių dokumentų ir laiškų archyvus, kuriuos perdavė skulptoriaus dukra Lolya Rachel Lipchitz, gyvenanti JAV.

Žydų tautybės skulptorius gimė 1891 metais Druskininkuose, kur su savo šeima gyveno iki 17 metų. Dar praėjusio amžiaus pradžioje išvykęs iš Lietuvos į Prancūziją, modernizmo klasikas išgarsėjo ne tik Vakarų Europoje, bet buvo pripažintas ir JAV. Būtent ten jis sukūrė daug skulptūrų, kurios puikuojasi žymiose JAV viešosiose erdvėse: Fairmount parke Filadelfijoje, Minesotos universiteto Tweed‘o meno muziejaus teritorijoje, Kolumbijos universiteto teritorijoje, Niujorke, Filadelfijos mieste, Pensilvanijos valstijoje bei kitur.

„J. Lipchitzas savo meninius gabumus tobulino Paryžiuje, Nacionalinėje meno mokykloje ir Žiuljeno meno akademijoje. Prancūzijoje jis artimai bendravo su tokiais pasaulinio garso menininkais kaip Pablo Picasso, Amedeo Modigliani, Diego Rivera bei daugeliu kitų. Šis skulptorius buvo apdovanotas Prancūzijos garbės legiono ordinu“, – apie menininką iš Lietuvos pasakoja M. Zingeris.

Parodos katalogo autorė muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė pastebi, kad J. Lipchitzas turėjo stiprų ryšį su gimtine.

J. Lipchitzo meno kūrinių ekspozicija Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre veiks nuo šių metų liepos 1 iki rugsėjo 25 dienos. Parodoje bus eksponuojamos menininko litografijos (eskizai žymiosioms skulptūroms), piešiniai, asmeninė korespondencija, dokumentai ir skulptūros. Šie meno kūriniai saugomi Prancūzijos muziejuose, Lietuvos išeivijos dailės fonde, Nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose bei kitose privačiose kolekcijose.

Vilniaus savivaldybė pradeda tvarkyti senąsias žydų kapines Užupyje. Artimiausiu metu planuojama sutvarkyti aplinką, o kitąmet - memorialą.

Vilniaus savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Mikalauskienė BNS sakė, kad pernai 7,7 ha ploto sklypas Vilniaus Olandų gatvėje įregistruotas kaip Užupio žydų kapinės, o liepos viduryje su rangovais pasirašyta sutartis dėl šių ir kitų miesto kapinių priežiūros.

„Tai yra šienavimo darbai, menkaverčių krūmų iškirtimas - šiuos darbus planuojame atlikti artimiausiu metu. Taip pat spręsime ateityje, planuosime lėšas galbūt kitų metų biudžete - jei norime tęsti memorialą iš akmenų, reikia parengti projektą, jį suderinti ir tik tada įrenginėti“, - sakė I.Mikalauskienė.

Savivaldybės planus atnaujinti prieš dešimtmetį statytą atminimo memorialą prie Olandų laidojimo namų, panaudojant iš įvairių kitų vietų surinktus antkapinius akmenis, teigiamai įvertino ir Lietuvos žydų bendruomenė, atsiuntusi padėką savivaldybės, Vyriausybės kanceliarijos, Kultūros minsiterijos bei Pavilnių regioninio parko atstovams.

„Tikime, kad šios pastangos užtikrins tolimesnius kapinių tvarkymo darbus, kuriuos atlikus bus užtikrinta kapinėse palaidotų vilniečių palaikų ramybė, o miesto bendruomenė galės didžiuotis dar vienu puikiai sutvarkytu ir gyventojų bei turistų lankomu kultūros paveldo objektu“, - rašoma bendruomenės rašte.

Žydų bendruomenė šiuo metu pati administruoja Sudervės žydų kapines, kuriose dar šiuo metu laidojami žmonės, Vilniaus savivaldybė prižiūri memorialus prie buvusių Sporto rūmų, Subačiaus gatvėje. Vyriausybė šiuo metu derasi dėl Sporto rūmų įsigijimo bei, suderinusi planus su Lietuvos ir tarptautine žydų bendruomene, ateityje ketina įamžinti čia palaidotų žydų atminimą.

Tuo metu memorialas Paneriuose pernai buvo perduotas Kultūros ministerijai - Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus iki metų pabaigos ketina baigti procedūras dėl memorialo sutvarkymo.

Lietuvos žydų bendruomenės duomenimis, senosios žydų kapinės Užupyje, Olandų gatvėje veikė nuo 1828 iki 1940 metų, čia buvo palaidota apie 70 tūkst. žydų. Kapinės buvo sunaikintos sovietmečiu 1961-1963 metais ir tik kai kurių kultūros veikėjų, rašytojų ir kitų svarbių asmenų palaikai buvo perlaidoti į naująsias Sudervės kapines. Iš ten stovėjusių paminklinių antkapių buvo sumūryti laiptai į Tauro kalną, į Vingio parką ir  į Klinikų ligoninę ir daugelyje kitų vietų buvo galim rasti akmenų su žydiškais užrašais. 1990 metais laiptai į Tauro kalną ir daugelis kitų statinių buvo išardyti, o 1992-aisiais architektas Jaunutis Makariūnas Užupyje  iš memorialinių akmenų pastatė paminklą.