Vis sunkesnė paieška

Joks paminklas nepapasakos kilnių istorijų apie vokiečių okupacijos metais žydus gelbėjusių Lietuvos piliečių atjautą ir drąsą, nepaisant grėsmės pačių gelbėtojų gyvybei.

Gelbėtojų paieška, išgelbėtųjų istorijų viešinimu užsiima Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojai. Kaip sakė nuo 2004 m. muziejuje dirbanti muziejininkė-tyrėja Danutė Selčinskaja, šiandien muziejuje jau sukaupta virš 2 tūkst. Lietuvos žydų gelbėtojų bylų, kuriose – išgelbėtų žydų ir jų gelbėtojų liudijimai, prisiminimai, fotografijos, laiškai.

Žydų muziejus buvo atkurtas 1989 m., bet tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę buvo pradėti kaupti duomenys apie Lietuvos žydų gelbėjimą per Holokaustą. Nuo 1992 m. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus pristato žydų gelbėtojus valstybiniam apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Ceremonija vyksta kiekvieną rugsėjį Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną. Žydų gelbėtojams skirtus apdovanojimus iš prezidento rankų jau priima ne patys gelbėtojai, o jų vaikai, anūkai, proanūkiai.

1992–2023 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1 663 Lietuvos žydų gelbėtojai. Šis skaičius dabar išaugtų, jei muziejui pavyktų surasti dar vieną gelbėtoją iš Kauno.

B. Gotauto fenomenas

„Dr. Lazaris Gutmanas tarpukario Kaune buvo žinomas gydytojas. Buvusi jo pacientė supažindino gydytoją su vėliau legendiniu žydų gelbėtoju tapusiu Broniumi Gotautu – jis 1974 m. buvo pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu Izraelyje, gelbėtojo garbei pasodintas medelis Jad Vašem Teisuolių sode. Žodžiu, vokiečių okupacijos metais B. Gotautas parūpino L. Gutmanui autentišką „smetonišką“ pasą Jurgio Jankaus vardu. Pase tereikėjo įklijuoti jo nuotrauką“, – pasakojo D. Selčinskaja.

Labai prašome atsiliepti M. Balčiauskienės artimuosius arba ką nors žinančius apie jos šeimą.

Pasak pašnekovės, po to B. Gotautas apgyvendino dr. L. Gutmaną Panemunėje, pas M. Balčiauskienę, tačiau po kelių mėnesių, deja, ten jis buvo atpažintas. Tada dr. L. Gutmaną gelbėjo, priglausdamas savo bute, Veterinarijos akademijos studentas Antanas Andraitis, vėliau tapęs docentu. Rizikuodamas savo ir šeimos likimu, jis dvejus metus slapstė dr. L. Gutmaną. Už tai A. Andraitis 1993 m. buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 1994 m. pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu Jad Vašem.

„Vėliau paaiškėjo, kad A. Andraitis, kai slapstė dr. L. Gutmaną, jau buvo vedęs Sofiją. Tad dabar džiaugiamės, kad prof. L. Gutmano anūkas, Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas, surado Antano ir Sofijos Andraičių anūkę, Veterinarijos akademijos doc. dr. Birutę Karvelienę, kuri suteiks papildomos informacijos apie savo močiutę – galėsime ją pristatyti šių metų Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimui“, – teigė D. Selčinskaja.

Lemtingi prisiminimai

Tačiau liko nesurasti dr. L. Gutmano gelbėtojos M. Balčiauskienės artimieji. Anot D. Selčinskajos, pirmą kartą M. Balčiauskienės, kaip žydų gelbėtojos, pavardė minima Sofijos Binkienės 1967 m. išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai“. Joje S. Finkelbrandienė smulkiai pateikia savo gelbėjimosi istoriją, kurioje aprašoma būtent M. Balčiauskienė: „Senutė Balčiauskienė, aukšto ūgio moteris geromis akimis ir žilais plaukais, gyveno nuošalioje gatvelėje Panemunėje. Ji turėjo atskirą nedidelį butelį, kuriame rado prieglobstį ilgesniam laikui žinomas nervų ligų gydytojas Gutmanas. Apie daktarą Gutmaną sužinojau, kai žiemą pirmaisiais mūsų gyvenimo Panemunėje metais susirgo mano vaikas. Kreiptis į nepažįstamą gydytoją bijojau, o vaikas karščiavo, blaškėsi. Kaip tik užėjo pas mus Gotautas. Pamatęs sergantį vaiką, nusiminusią motiną, pažadėjo atsiųsti gydytoją. Netrukus prisistatė daktaras Gutmanas. Vaikas, pasirodo, sirgo skarlatina. Gydytojas išrašė vaistų, patarė, kaip elgtis, kad nieko neužkrėstų, ir po to dar porą kartų atsilankė. Įsikalbėjome ir sužinojome, kad Gotautas jį aprūpino pasu ir apgyvendino pas Balčiauskienę.

Pas Balčiauskienę trumpai gyveno ir mano dėdė Vaksas su dėdiene. Dėdė buvo tipiškos žydiškos išvaizdos, ir Gotautas nieko nuo jos nenuslėpė. Man teko keletą kartų užeiti pas dėdę, ir Balčiauskienė, be abejo suprato, kad ir mano šeima „neariška“, tačiau nieko neklausė ir niekam nieko neprasitarė iki karo pabaigos.“

Prašo atsiliepti palikuonis

L. Gutmano sūnus dr. Eduardas Gutamanas vėliau savo prisiminimuose rašė, kad M. Balčiauskienė mirė po karo, o karo metais gyveno Panemunėje, Perlojos g. 4.

„Mums pavyko gauti iš Istorijos archyvo Marijos Balčiauskienės mirties liudijimą, kuriame parašyta: Marija Balčiauskienė, Motiejaus, mirė 1954 m. spalio 16 d., paskutinė gyvenamoji vieta – Kaunas, Panemunė, Perlojaus g. 7. Apie jos mirtį pranešė Balčiauskas Antanas, gyv. Kaune, Perlojaus g. 7.

Manyčiau, kad A. Balčiauskas buvo mūsų ieškomos M. Balčiauskienės sūnus. Tikriausiai, ir jo jau nebėra tarp gyvųjų, bet gal jis turėjo vaikų, t. y. M. Balčiauskienės anūkų?

Labai prašome atsiliepti M. Balčiauskienės artimuosius arba ką nors žinančius apie jos šeimą. Laukiu skambučių tel. nr. 8 614 55207 arba e. p.: danute.selcinskaja@jmuseum.lt arba danute.selcinskaja@gmail.lt. Sėkmės atveju pristatytume Mariją Balčiauskienę Lietuvos apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“, – sakė D. Selčinskaja.

Buvusios žydų gimnazijos „Tarbut“ pastate, Pylimo g. 4A, įsikūrusiame Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) padalinyje šiuolaikiškai pristatoma Lietuvos žydų istorija, kultūra, tikėjimas, papročiai, skirtingi istorinės kasdienybės siužetai.

Anot VGŽIM direktoriaus Simono Strelcovo, naujojo muziejaus, neoficialiai dar vidinamo Litvakų muziejumi, lankytojai skirtingais rakursais galės susipažinti su Lietuvos žydų kultūra ir jų papročiais. „Muziejus yra išskirtinis tuo, kad jis dedikuotas litvakų kultūrai, jų istorijai ir tradicijoms. Lankytojams bus suteikta ypatinga galimybė išjausti neišsemiamus litvakiškos praeities turtus“, – akcentavo S. Strelcovas.

„Pasaulyje auga antisemitizmo jėgos ir tai tampa grėsme. Būtent švietimas ir edukacijos gali padėti suvienyti ir plėtoti supratimą. Tikiuosi, muziejus skatins dialogą tarp skirtingų kultūrų, padės lankytojams iš viso pasaulio atrasti laikui nepavaldžių bendrų simbolių“, – pridūrė jis.

Tęstinumas: naujasis muziejus įsikūrė pačiame Vilniaus centre esančiame 1915 m. įkurtos žydų gimnazijos pastate. / Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Keturių aukštų pastate įrengta septyniolika šiuolaikiško dizaino ekspozicijų, lankytojams ne tik rodomi autentiški eksponatai, bet ir sudaryta galimybė interaktyviai įsitraukti į Lietuvos žydų istorijos pažinimą. Didelis dėmesys skiriamas Lietuvoje gimusiems, gyvenusiems ar su ja susijusiems pasaulinio garso litvakams. Tarp jų – Nobelio premijos laureatai Aaronas Klugas ir Bernardas Lownas, menininkai Markas Antokolskis, Jacques’as Lipchitzas, Neemija Arbitblatas, Holivudo žvaigždės Ruth Roman, Alas Jolsonas, Laurence’as Harvey’us ir kt.

Pasaulyje auga antisemitizmo jėgos ir tai tampa grėsme. Būtent švietimas ir edukacijos gali padėti suvienyti ir plėtoti supratimą.

Litvakų muziejus, pasak VGŽIM, pritaikytas ir mažiesiems lankytojams. Beveik kiekvienoje ekspozicijų salėje juos pasitiks žaidimai, dėlionės ir kitos įtraukios pažinimo priemonės.

Po tuo pačiu stogu atveriamas ir vieno didžiausių XX a. litvakų, Lietuvos žydų dvasinio ir visuomeninio gyvenimo griūtį įamžinusio dailininko Rafaelio Chvoleso muziejus. Modernizmo klasiko kūrybos kraitį sudaro apie 3 tūkst. tapybos darbų ir 6 tūkst. piešinių – iš prieškario liko vos keli. Reikšmingą R. Chvoleso (1913–2002) palikimo dalį – ne tik kūrinius, bet ir asmeninius daiktus, knygas – muziejui padovanojo Paryžiuje gyvenantys dailininko sūnūs Milijus ir Alexandre’as Chwolesai.

Ketvirtadienį duris atversiantis Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus padalinys neformaliai bus vadinamas Litvakų muziejumi.

„Šis muziejus skirtas išskirtinai litvakams, tokio antro Lietuvoje nėra (...). Jeigu paimsime bet kurios istorijos programos vadovėlį, žydai pristatomi dažniausiai per tragediją, Holokaustą, tuo tarpu šis muziejus pasakoja visiškai kitą istoriją. Muziejus pateikia tai, ko nėra vadovėliuose – tai kultūra, tradicijos, religija, raštas, virtuvė, žaidimai, papročiai, žymūs žmonės“, – spaudos konferencijoje trečiadienį sakė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorius Simonas Strelcovas.

Istorikas Litvakų muziejaus atidarymą vertino kaip „epochos įvykį“. Pasak jo, žydų tradicijos Lietuvoje yra ne pamirštos, o tiesiog nežinomos, tad šis muziejus atverčia naują puslapį Lietuvos muziejininkystės lauke.

S. Strelcovas tikisi, kad naujasis Gaono muziejaus padalinys prasmingai įsilies į bendrą Vilniaus kultūros erdvę, taps peržiūrų, perklausų ir diskusijų vieta.

Litvakų muziejaus laikinojo vadovo Aivaro Poškos teigimu, ekspozicijose bus pristatoma, kaip vyko ir vyksta litvakų gyvenimas. Jis pabrėžia, jog atmintis apie Lietuvos žydus yra susijusi ne tik su Holokausto tragedija.

Turime įsisąmoninti, kad Lietuvos žydai įvairiais rakursais prisidėjo tiek prie Lietuvos valstybės raidos, tiek bendrai kultūrinio mūsų viso potencialo.

 

„Turime įsisąmoninti, kad Lietuvos žydai įvairiais rakursais prisidėjo tiek prie Lietuvos valstybės raidos, tiek bendrai kultūrinio mūsų viso potencialo“, – sako muziejaus vedėjas.

Muziejaus kuratorė Dovilė Čypaitė-Gilė taip pat akcentavo, jog ekspozicijose bus koncentruojamasi į žydų kasdienybės aspektus ir kultūrinius judėjimus, ne tik istorines, bet ir šiuo metu visuomenėje aktyviai veikiančias asmenybes.

Dar viena iš istorinių muziejaus ekspozicijų temų, pasak jos, yra litvakų vartotos kalbos – hebrajų, jidiš,į esperanto ir lietuvių – ir kaip jos darė įtaką viena kitai.

Už muziejaus ekspozicijų projektą atsakingo architekto Vytauto Biekšos teigimu, muziejaus ekspoziciją buvo siekiama įrengti taip, lyg ji būtų ne iki galo užpildyta. Dėl to planuojama, kad muziejus taps saugykla skirtingiems su žydų kultūra susijusiems eksponatams iš viso pasaulio.

Viena iš muziejaus erdvių dedikuota praėjusio amžiaus dailininkui Rafaeliui Chvolesui, kuris savo kūriniuose fiksavo Vilniaus architektūrą. Pasak muziejaus, per šio menininko gyvenimo istoriją siekiama atskleisti sudėtingus XX amžiaus pirmos pusės įvykius ir jų nulemtus likimus.

Vilniaus Gaono muziejaus direktoriaus pavaduotojos Jūratės Razumienės teigimu, Litvakų muziejaus patalpų sutvarkymas kainavo beveik 5,8 mln. eurų, ekspozicija – dar beveik 1,3 mln. eurų, tad iš viso muziejaus įrengimo kaina yra beveik 7,1 mln. eurų.

Kaip pirmadienį pranešė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus (VGŽIM), šiuose stenduose nuo šiol skelbiama aktualesnė ir patrauklesnė informacija.

„Netrukus Lietuvos visuomenei ir užsieniečiams bus pristatyta nauja internetinė Panerių memorialo svetainė. Ji suteiks informacijos ne tik apie memorialą – lankytojų patogumui bus sukurtas virtualus turas ir audiogidas, pasakojantis apie svarbiausius Panerių memorialo objektus“, – nurodoma pranešime.

Muziejus apie atnaujinimus skelbia Lietuvai minint 80-ąsias Vilniaus geto sunaikinimo metines – kai kurie politikai, žydų bendruomenės atstovai kritikuoja Lietuvą, jog ši nepakankamai rūpinasi memorialo atnaujinimu.

Anot muziejaus, paskutinį kartą Panerių memorialo teritorija buvo atnaujinta 1983–1985 metais.

„Tada Paneriai funkcionavo kaip „tarybinių piliečių“, „Vilniaus gyventojų“, „civilių gyventojų“, nužudytų hitlerininkų, atminimo vieta. Faktas, kad dauguma jų buvo žydai, ignoruotas“, – teigiama pranešime.

Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena oficialiai minima rugsėjo 23-iąją, ji skirta pagerbti Vilniaus geto likvidavimo aukas.

Vilniaus getas buvo įkurtas sostinės senamiestyje nacių okupacijos metais 1941 rugsėjo 6 dieną. Iš pradžių Vokiečių gatvė jį dalijo į dvi dalis – Didįjį ir Mažąjį getus. Pastarasis netrukus buvo likviduotas, liko Didysis getas. Iš viso Vilniaus gete kalinta apie 40 tūkst. žydų, jis sunaikintas 1943-iųjų rugsėjo 23-iąją. 

Iš geto kalinių žydų nacių okupacijos pabaigos tesulaukė 2−3 tūkst. žmonių.

Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje išžudyta daugiau kaip 90 proc. iš daugiau nei 200 tūkst. Lietuvos žydų. Už žydų gelbėjimą Pasaulio teisuoliais pripažinti maždaug 800 lietuvių.

Vilniaus apygardos teismas praėjusią savaitę bendrovės „HBC Baltic“ prašymu laikinai sustabdė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus skelbtą konkursą – jo laimėtojas suremontuotų buvusio Vilniaus geto bibliotekos pastatą.

„HBC Baltic“ teigė, kad konkurso sąlygos numato per aukštus kvalifikacijos reikalavimus, be to, ji turėjo priekaištų aplinkosaugos kriterijams.

Muziejaus vadovas Simonas Strelcovas sako, kad teismo sprendimas yra apskųstas. Jis tikisi, jog dėl to muziejaus įrengimas nenusivėlins.

„Muziejus yra pateikęs savo raštišką išaiškinimą teismui, tai detaliai dėl proceso komentuoti negaliu. Yra apskųstos ir laikinosios apsaugos priemonės, kaip keliančios didelių finansinių nuostolių valstybei, nes turime įsisavinti šiemet didelę pinigų sumą. (...) 2025 metais turėjo atsidaryti, tikiuosi ir atsidarys“, – BNS sakė S. Strelcovas.

Pasak jo, konkurso laimėtojas dar nebuvo atrinktas, o jį apskundusi „HBC Baltic“ konkurse net nedalyvavo.

S. Strelcovo teigimu, muziejų norima įkurti buvusioje geto bibliotekoje, kur sovietmečiu veikė mokykla. Vėliau pastatas buvo perduotas muziejui.

„Pastatas tikrai yra avarinės būklės, dėl to ir į konkurso sąlygas buvo įrašyta, kad rangovas turi turėti kultūros objektų remontavimo ir tokios ilgametės patirties, nes nesinori rizikuoti tokiu objektu. Jis istorinės vertės, tai retas atvejis Vidurio ir Rytų Europoj, kai didmiesčiai ar miestai buvo sunaikinti per karą, o mes turime istorinį pastatą, kurio patalpose norime apdaryti gerą muziejų“, – sakė S. Strelcovas.

Muziejuje ketinama įkurti Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto istoriją atspindinčias ekspozicijas įvairiais formatais, artefaktus iš geto teritorijos ir kitus eksponatus.

Paminklas nepapasakos

Dar gerokai prieš tapdamas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu rašytojas Icchokas Meras, gyvendamas Izraelyje, 2004 m. kreipėsi į Lietuvos valdžios atstovus, šviesuomenę, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos žydų bendruomenės vadovus, prašydamas pastatyti paminklą žydų gelbėtojams.

„Jie buvo tautos dorovės žiedas, tautos dvasios didikai, nesvarbu, išsimokslinę žmonės ar paprastuoliai, rašto nepažinę, nešę tikrą artimo meilę. Jie sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi naikinančiai nacių jėgai ir jos įrankiui – tiems, kurie žudė“, – sakė jis.

Saugus: Kęstutis dar nenujautė, kokie išbandymai jo laukia gyvenime. Apie 1938 m. (Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyvų nuotr.)

Priminsime, kad patį I. Merą, kai jo tėvus sušaudė naciai, išgelbėjo ir užaugino lietuviai.

Bėgant laikui Vilniuje, ties Maironio g. 27-uoju namu, buvo atidengtas paminklinis akmuo žydų gelbėtojams nacių okupuotoje Lietuvoje pagerbti. Paminklinis akmuo iki šiol žymi vietą, kurioje turėtų iškilti paminklas žydų gelbėtojams. Tačiau juk pats paminklas nepapasakos kilnių istorijų apie žydus gelbėjusių Lietuvos piliečių atjautą, žūvančiųjų gelbėjimą, nepaisant grėsmės pačių gelbėtojų gyvybei. Išgelbėtųjų istorijų pasakojimu ir jų gelbėtojų paieška nuo 1992 m. užsiėmė Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje įsteigto Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus darbuotojai.

1 625 žydų gelbėtojai

Kaip sakė muziejaus Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo projekto vadovė Danutė Selčinskaja, šiandien jau sukaupta daugiau kaip 2 tūkst. vardinių Lietuvos žydų gelbėtojų bylų, kuriose – išgelbėtų žydų ir jų gelbėtojų liudijimai, prisiminimai, fotografijos, laiškai. Žinoma, žydų gelbėtojams buvo sunku tikėtis pagalbos iš kaimynų ar pažįstamų, jie turėjo saugotis įskundimo ar prasitarimo, kurių galėjo atsirasti ir ne iš blogos valios. Nelengvą sprendimą padėti gelbėtojų šeimos dažniausiai priimdavo tik kartu gerai apsvarsčiusios, kadangi savo ir savo vaikų gyvybėmis rizikavo ne vienas žmogus, o visi gelbėtojų šeimos nariai.

Jau tris dešimtmečius Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus pristato žydų gelbėtojų kandidatūras Lietuvos valstybės apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Ceremonija vyksta kiekvieną rugsėjį, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną. Šiais laikais žydų gelbėtojų apdovanojimus iš prezidento rankų jau priima jų, gelbėtojų, vaikai, anūkai, proanūkiai. Per 30 muziejaus veiklos metų jo siūlymu 1 625 Lietuvos žydų gelbėtojai apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

„Labai norėtume pristatyti minėtam Lietuvos apdovanojimui Kondratavičių ir Vilčinskų šeimas, tačiau privalome patikslinti jau mums žinomų Kęstučio Deltuvo gelbėtojų biografinius duomenis. Deja, neturime jų artimųjų kontaktų, kurie galėtų mums padėti ir priimti apdovanojimus už savo tėvus ar senelius“, – sakė D. Selčinskaja ir prašo padėti surasti minėtų gelbėtojų artimuosius.

Laimingi: J. Deltuvas su žmona Rebeka ir sūneliu Kęstučiu Kaune apie 1934 m. (Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyvų nuotr.)

Mėnuo kalėjime

Priminsime, kad Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, pristatydamas apdovanoti gelbėtojus, naudojasi ir archyviniais dokumentais, ir rašytiniais prisiminimais, liudijimais – tiek išgelbėtų žmonių, tiek jų gelbėtojų. Šį kartą muziejus ieško žydės Rebekos Kamelskytės-Deltuvienės ir jos vyro lietuvio Juozo Deltuvo sūnaus Kęstučio gelbėtojų – Kondratavičių ir Vilčinskų šeimų palikuonių.

Anot D. Selčinskajos, iš Virbalio kilusi minėta trijų asmenų Deltuvų šeima tarpukariu gyveno Kaune, A. Mickevičiaus g. 1931 m. šeimoje gimė sūnus Kęstutis. 1941 m. birželį vokiečiams okupavus Kauną, baltaraiščiai Deltuvų šeimą tuojau pat suėmė, nuvarė į vieną kiemą Laisvės alėjoje, prie Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, kur jau buvo daug žydų. Vakare moteris paleido namo, o visus vyrus nuvarė į Sunkiųjų darbų kalėjimą. Nors tuomet Kęstučiui buvo tik dešimt metų, tačiau ir jis kartu su savo tėvu pateko į kalėjimą, kur perpildytoje kameroje praleido mėnesį. Dėl Kęstučio tėvo J. Deltuvo senos pažinties su tardytoju šie suimtieji buvo paleisti. Išėjęs iš kalėjimo, Kęstučio tėvas slapstėsi pas ūkininką Širvintų rajone, o Kęstutis pasiliko su mama Kaune. Tačiau po kurio laiko Kęstutis su mama Rebeka, mamos broliu Mendeliu, motinos seserimis Ita Lėja (Itte Lea) ir Cirile (Tsiril) ir močiute Civija (Tzivia) buvo įkalinti Kauno gete.

Jie sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi naikinančiai nacių jėgai.

Gelbėjo tėvo seserys

Anuomet Kaune gyvenusios J. Deltuvo seserys Konstancija Kondratavičienė ir Marija Vilčinskienė su šeimomis nusprendė gelbėti Kęstutį ir jo mamą Rebeką. Tačiau Rebeka nesiryžo palikti artimųjų gete. Ji prašė išgelbėti tik savo sūnų Kęstutį. Vieną ankstų rytą Kęstučiui pavyko pabėgti per geto tvorą, už kurios jo laukė K. Kondratavičienė.

K. Kondratavičienė slėpė Kęstutį savo šeimoje, kurioje buvo du mažamečiai vaikai – Ričardas ir Aldona. Prieš 1943-iųjų Kalėdas iš Virbalio kilusi Litulienė perspėjo kaimynus Kondratavičius, kad jais domisi policija. Tą pačią dieną Pranas Kondratavičius nuvedė Kęstutį pas kitą J. Deltuvo tėvo seserį – M. Vilčinskienę, kuri su savo vyru Vincu ir sūnumi Vladu gyveno Panemunėje, Vaidilos g. Šioje šeimoje K. Deltuva ir sulaukė vokiečių pasitraukimo iš Lietuvos. Po karo Kęstutį susirado jo tėvas ir jie apsigyveno kartu. Kęstučio mama Rebeka ir visi jos artimieji buvo nužudyti per nepaliaujamas žydų naikinimo akcijas Kauno gete.

Jau seniai iškeliavo Anapilin K. Deltuvo gelbėtojai Konstancija ir Pranas Kondratavičiai, Marija ir Vincas Vilčinskai, tačiau muziejus būtų labai dėkingas, jei atsilieptų šių šeimų artimieji, vaikai, anūkai ar proanūkiai, draugai ar pažįstami, galintys suteikti daugiau informacijos apie šiuos kilnius žmones, išgelbėjusius Kęstutį Deltuvą nuo pražūties. Tokiu atveju prašome susisiekti su Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo projekto vadove Danute Selčinskaja tel. 8 604 76 288, 8 614 55 207 arba e. p. danute.selcinskaja@jmuseum.lt.

Iš konkurse dalyvavusių keturių pretendentų jis surinko daugiausiai konkurso komisijos vertinimo balų, pirmadienį pranešė ministerija.

Istorijos mokslų daktaro mokslinį laipsnį Vytauto Didžiojo universitete ir docento pedagoginį vardą Šiaulių universitete įgijęs S. Strelcovas yra dirbęs Istorinėje Prezidentūroje Kaune, vadovavęs Šiaulių universiteto Humanitarikos tyrimų centrui bei Gynybos ir karybos edukaciniam centrui, taip pat buvo Šiaulių universiteto mokslo instituto tarybos pirmininku.

Jis yra įsteigęs viešąją įstaigą „Tekančios saulės tiltai“, pastaruoju metu dirbo Nacionalinės regionų plėtros agentūros projektų vadovu.

2019 metais S. Strelcovas kaip atvykstantis tyrėjas stažavo Meijo universitete Japonijoje, kur vadovavo projektui apie trauminių patirčių kolektyvinę atmintį.

„Turėdamas istoriko išsilavinimą ilgus metus dirbau su žydų istorijos lauku. Vienas pirmųjų pagrindinių uždavinių tapus Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus vadovu – kartu su komanda išgryninti muziejaus prioritetines veiklas, išsikeliant strateginį tikslą, kad muziejus taptų vienu iš regiono lyderių“, – ministerijos pranešime teigė S. Strelcovas.

Muziejaus vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Kaip numatyta teisės aktuose, konkursą laimėjusio asmens tinkamumas eiti pareigas tikrinamas teisėsaugos institucijų.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus kaupia, saugo, tiria, restauruoja ir eksponuoja Lietuvos žydų istorinį, materialinį ir dvasinį paveldą, tradicinio ir šiuolaikinio žydų meno objektus, su Holokaustu susietus dokumentus ir daiktus. Šiuo metu muziejus turi penkis filialus.

Dabar įstaigai laikinai vadovauja Ieva Šadzevičienė. Nuo 2019-ųjų iki šių metų balandžio įstaigai vadovavo Kamilė Rupeikaitė, prieš tai dešimtmetį dirbusi muziejaus direktoriaus pavaduotoja, ji iš pareigų pasitraukė balandžio viduryje, kaip pati nurodė, dėl asmeninių aplinkybių.

Paskelbtame konkurse kandidatų dokumentų bus laukiama iki spalio 24-osios, trečiadienį informavo ministerija.

Reikalavimai pretendentams – turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir magistro kvalifikacinį laipsnį arba lygiavertę humanitarinių, socialinių mokslų, menų, muziejininkystės studijų kvalifikaciją, taip pat turėti ne mažesnę kaip trejų metų vadovaujamo darbo patirtį.

Pretendentai taip pat gali būti baigę verslo, viešosios vadybos ar teisės studijas, jei jie bent trejus metus vadovavo kultūros srityje veikiančiai įmonei, įstaigai, organizacijai ar jų padaliniams.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus kaupia, saugo, tiria, restauruoja ir eksponuoja Lietuvos žydų istorinį, materialinį ir dvasinį paveldą, tradicinio ir šiuolaikinio žydų meno objektus, su Holokaustu susietus dokumentus ir daiktus. Šiuo metu muziejus turi penkis filialus.

Šiuo metu įstaigai laikinai vadovauja Ieva Šadzevičienė. Nuo 2019-ųjų iki šių metų balandžio įstaigai vadovavo Kamilė Rupeikaitė, prieš tai dešimtmetį dirbusi muziejaus direktoriaus pavaduotoja, ji iš pareigų pasitraukė balandžio viduryje, kaip pati nurodė, dėl asmeninių aplinkybių.

Vilniaus Gaono žydų muziejaus vadovo kadencijos trukmė yra penkeri metai.

VGŽIM naujus padalinius kuria autentiškuose, su Lietuvos žydų istorija ir kultūra susijusiuose pastatuose: buvusiame „Tarbut“ tinklo gimnazijos pastate Pylimo g. 4A Vilniuje 2023 metais duris atvers Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus, finansuojamas Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšomis. Moderni ekspozicija su autentiškais eksponatais suteiks galimybę lankytojams interaktyviai įsitraukti į Lietuvos žydų istorijos ir kultūros pažinimą. Buvusiame Vilniaus geto bibliotekos pastate Žemaitijos g. 4, Vilniuje, kuris buvo vienas svarbiausių Vilniaus žydų kultūros centrų Holokausto metais, kuriamas naujas modernus Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto muziejus, finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis.

Naujoji ekspozicija, kurią lankytojams tikimasi pristatyti 2025 metais, atskleis Holokausto Lietuvoje istoriją ir specifiką, Vilniaus geto fenomeną. VGŽIM taip pat atnaujina Žako Lipšico muziejų Druskininkuose, kurio atidarymas planuojamas 2024 metais. Tikimasi, kad atnaujintas muziejus taps aktyvia regionine kultūros įstaiga, tarpkultūrinių susitikimų vieta, kurioje bus pristatomas ne tik Ž. Lipšico gyvenimas, šeimos istorija bei kūryba, jo ryšiai su Lietuvos menininkais, bet ir Druskininkų žydų bendruomenės istorija.

Šiandien VGŽIM saugo apie 40 000 eksponatų (ritualinių ir kitų objektų, spaudinių ir rankraščių, fotografijų, paveikslų, skulptūrų, kitų prieškario ir šiuolaikinės dailės kūrinių) kolekciją, kurią pristato įvairiomis ekspozicijomis ir parodomis, leidiniais, renginiais, edukacinėmis veiklomis.