Jubiliejinius, 50-uosius, gyvavimo metus LLBM baigia džiaugdamasis naujais ekspozicijos objektais, ieškodamas būdų lankytojų srautui palaikyti, nerimaudamas dėl specialistų stygiaus ir laukdamas ne vien kauniečių tradicinėje kalėdinio blukio deginimo šventėje.
Pokalbis su V.Reipaite – apie vieno didžiausių ir eksponatų turtingiausių muziejų Europoje kasdienybę ir planus.
– Kai buvo kuriamas muziejus, jis saugojo etninę kultūrą nuo melioracijos baubo, kaimo tuštėjimo meto. Šiandien etninis kaimas vėl patiria panašius iššūkius – autentiški statiniai jau veik nunykę, vietoj patrešusių klėtelių kyla naujos, tik jau statomos pasitelkus naujausias technologines galimybes. Kita tendencija – polinkis į stilizaciją, net kičą, kai kuriami pseudoetniniai elementai. Kokią grėsmę šiandienos etninei kultūrai įžvelgiate jūs?
– Pastaruoju metu, važiuodamas pro kaimus, miestelius ar vienkiemius, dažniau matai užkaltus langus, apirusius stogus, išgriuvusias tvoras. Nebėra gyventojų, numirę, išvažiavę... Į mūsų gyvenimus įsisukusi globalizacijos banga, spartus gyvenimo tempas, sociokultūriniai, ekonominiai procesai, informacijos gausa niveliuoja ir naikina tradicijas, papročius, etnografinių regionų skirtumus. Atrodytų, kad etninė kultūra, arba liaudies kultūra, niekam neįdomi ir nereikalinga bei rūpi tik tiems, kurie dirba šioje srityje.
Tačiau taip nėra. Tai rodo lankytojų skaičius muziejuje. 2015 m. iš tūkstančio grupių buvo du šimtai grupių iš užsienio. Vadinasi, pagrindinis muziejaus lankytojas yra vietinis gyventojas ar emigravęs lietuvis, sugrįžęs atostogų. 2015 m. muziejuje vyko Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkurso "Tramtatulis 2015" baigiamoji šventė. Jaunieji atlikėjai iš skirtingų regionų tarmiškai pasakojo, dainavo, muzikavo. Tai buvo vienas gražiausių ir viltingiausių renginių muziejuje. Viktorija Daujotytė straipsnyje apie etninę kultūrą sovietmečiu yra rašiusi: "Etninė kultūra veikia mumyse kaip tradicija, kaip kraujas, kuris teka mumyse mums nežinant, gal net nenorint." Paprasti lietuviai domisi savo šaknimis, didžiuojasi istorija ir nesigėdija varganų apsamanojusių kaimo trobesių.
– Šeštą dešimtmetį skaičiuojantis Lietuvos liaudies buities muziejus – vieta, kurioje galima ne tik išvysti, bet ir pačiupinėti, užuosti šimtmečius mačiusias trobesių sienas. Vis dėlto ignoruoti visuotinės skaitmenizacijos iššūkius būtų naivu. Kokiomis priemonėmis muziejus bando išlaikyti šiandienos jaunimą, Z kartos atstovus, kurie po keliolikos metų ves arba ne į muziejų savo vaikus?
– Z karta glaudžiai susijusi su technologijomis, tad stengiamės įvairiais būdais šią auditoriją pasiekti, nors muziejui po atviru dangumi nėra taip paprasta žinant, kad dažnai inovatyvūs prietaisai neatlaiko aplinkos pokyčių.
Muziejaus pagrindiniuose vartuose esančiame terminale – skaitmenizuota muziejaus teritorija. Įdėti penkių Lietuvos regionų ir kitų muziejaus zonų istoriniai-etnografiniai apibūdinimai, sudaryti muziejaus regionų planai, vizualizuota LLBM teritorijos aplinka.
Muziejaus miestelyje, naudojant planšetinius kompiuterius ir audiogidą, pristatytos ekspozicijos XIX a. pab.–XX a. pr. gyvenamajame prekybiniame name iš Šiaulėnų. Apie eksponatus galima sužinoti ir nuskaitant QR kodą.
Šiais metais Suvalkijos sektoriaus Obelinės sodybos ekspozicija papildyta interaktyviomis instaliacijomis: šuns būdoje įrengta šuns lojimo instaliacija, sodybos tvarto pastate – ūkininkų dialogo, kuriame fiksuojamos patarlės, instaliacija. Lankytojai juokauja, kad suvalkiečiai tokie taupūs buvo, kad paliko tik šuns balsą.
Taip siekiame praturtinti muziejaus ekspozicijas inovatyviomis, vaikams ir jaunimui patraukliomis priemonėmis, akcentuojančiomis unikalų buities ir tautosakos ryšį.
Didelį dėmesį skiriame muziejaus internetinei svetainei, ją atnaujinome, kad lankytojai galėtų patogiai ieškoti informacijos ir telefone. Veikia interaktyvusis žaidimas "Pažink senąjį Lietuvos miestelį". Šį žaidimą galite rasti www.llbm.lt.
Planuose yra numatytas žaidimas, veiksiantis socialiniame tinkle "Facebook", mobilioji aplikacija ir interaktyvios instaliacijos muziejaus ekspozicijose.
– Mokslininkų teigimu, vaikai, dalyvaudami veiksmo edukacijose, įsimena daugiau kaip 70 proc. medžiagos. Pažvelgus į Muziejaus edukacinių programų sąrašą, akivaizdu: per vienus mokslo metus muziejuje gali būti vedamos bent viena dvi pamokos kiekvienai bendrojo lavinimo mokyklos klasei. Dažniausiai kelionė į muziejų traktuojama kaip iškyla, todėl, sykį atvažiavus, čia dažniausiai nebegrįžtama. Ar, jūsų nuomone, mūsų švietimo sistemoje pakankamai išnaudojamos muziejaus teikiamos galimybės?
– Muziejus įvairaus amžiaus ir poreikių lankytojams siūlo apie 40 skirtingų edukacinių programų. Pagal temas jos suskirstytos į kelias grupes, pristatančias šeimos tradicijas, kalendorinius papročius, buitį ir darbus, muzikinį folklorą, amatininkų darbo procesus. Pagrindinis mokinių lankymosi muziejuje laikas – gegužės antra pusė–birželio pirma pusė (kai mokyklose vyksta egzaminai). Dar – rugsėjo antra pusė–spalis ir prieškalėdinis laikotarpis. Išimtiniais atvejais mokiniai lanko muziejų turėdami užduotis, suformuluotas mokytojo, tačiau dažniausiai tai smagi pramoginė išvyka.
Retai girdime iš mokytojų, užsakančių ar dalyvaujančių užsiėmime, apie tai, kad štai jiems pagal programą aktuali viena ar kita tema, kuria vedamas užsiėmimas muziejuje. Daugelis Bendrojo ugdymo programos etninės kultūros temų tinkamos gvildenti mūsų muziejuje (pvz., 5–6 klasė – Tradiciniai darbai ir amatai (BP 25.4), Gyvenamoji aplinka (BP 25.5), 7–8 klasė – Namai etninėje kultūroje (BP 26.5), 9–10 klasė – Kultūrinis kraštovaizdis ir tradicinė architektūra (BP 27.5), Tradicinė ūkinė veikla (BP 27.6). Taip pat daugelis kitų apie kalendorinius ir šeimos papročius. Muziejaus programos kūrybiškai pritaikomos ir technologijų, kūno kultūros, kitų dalykų pamokoms. Tiesa, Pagrindinio ugdymo etninės kultūros bendrosios programos 3 priedo 7–8 klasių moksleivių ugdymo gairėse yra tiesiogiai rekomenduojama apsilankyti LLBM. Mažai mokytojų tuo pasinaudoja. Iš dalies suprantama – didelės laiko ir finansinės sąnaudos. Galbūt turi įtakos ir darbo ritmų nesutapimas: muziejaus aktyviausias sezonas – per moksleivių atostogas. Žinodami konkretesnius poreikius, į juos orientuotume savo veiklą.
– Esama nuomonės, kad, naudojant įvairias virtualiosios realybės priemones, bet kokią aplinką galima sukurti bet kur. Ką pasakytumėte klasikinio muziejaus kritikams?
– Per penkis LLBM veiklos dešimtmečius ekspozicijos kito, greta statiškųjų bei veikiančiųjų atsirado ir edukacinių. Muziejus įvairias virtualias formas, skirtas efektyvesnei informacijos sklaidai ir lankytojų ugdymui, naudoja jau daugiau kaip dešimtmetį. Lankytojui muziejus ir bendravimas su eksponatais – kelionė tiesiogine ir perkeltine prasme. Naudojant skaitmenines technologijas virtuali kelionė gali būti be vadovo ir su vadovu. Aišku, jos niekada nepakeis tikro daikto auros ar gyvo gido, kuris ne tik pasakoja, bet ir parodo, atsako į klausimus, gali pateikti išsamesnę informaciją, prisitaikyti prie lankytojų grupės. LLBM, kaip etnografijos muziejaus, atvejis liudija, kad naujosios informacinės skaitmeninės technologijos suteikia galimybę įgyvendinti siekį būti ne statišku, o visus metus veikiančiu muziejumi, kai ekspozicijose gyvai rekonstruojamas praeities gyvenimo būdas pasitelkiant įvairias virtualias formas.
– Lietuvos liaudies buities muziejaus, kaip ir kitų muziejų po atviru dangumi problema, – atoki geografinė padėtis. Norėdami sumažinti atstumą tarp auditorijos ir įstaigos, muziejai kuria vadinamuosius muziejų lagamine projektus, kai edukacinės programos atkeliauja į mokyklas, bendruomenes. Kaip vertintumėte tokią galimybę – ne tik priimti svečius, bet ir patiems keliauti pas potencialius lankytojus? Ar tai prieštarautų muziejaus koncepcijai?
– Mes jau keleri metai taikome muziejaus lagamine principą. Tokiu būdu lankytojai, neišvažiavę iš namų, sužino apie muziejų, galbūt po to ir apsilanko.
Vežame parodas į kitus muziejus ir įstaigas, taip pat į užsienį. Kilnojamoji paroda "Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi" 2011 m. buvo išvežta į Sankt Peterburgo Duonos muziejų. 2014 m. ši paroda eksponuota Kauno miesto muziejaus lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje, 2015 m. – Agluonėnų etnografinėje sodyboje Klaipėdos rajone, 2016 m. – Raseinių krašto muziejuje.
2014 m. parengta stendinė paroda, kurioje glaustai pristatomi tradiciniai lietuvių alkoholiniai gėrimai, blaivybės judėjimo fenomenas Lietuvoje ir kelių Europos šalių – Italijos, Švedijos, Rumunijos bei Turkijos – alkoholio vartojimo tradicijos ir tendencijos. Ši paroda per porą metų jau daug kur pabuvojo: Kauno rajono savivaldybės ir Kauno apskrities viešosiose bibliotekose, Kauno technikos kolegijoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje, kultūros centruose ir kt. Šiuo metu parodą aplankyti galite Midaus muziejuje Stakliškėse.
Darbuotojai važiuoja po Kauno ir Kaišiadorių rajonų mokyklas bei bibliotekas. Su pradinukais žaidžiamas interaktyvus žaidimas "Pažink senąjį Lietuvos miestelį", jiems pristatoma e. knyga "Lietuvos etnografijos paveldas vaikams". Vyresniųjų klasių moksleiviams ir suaugusiesiems vedamas etnografinis protų mūšis, kuris parengtas pernai – per Etnografinių regionų metus.
Kilnojamosios parodos ir išvažiuojamosios edukacinės programos yra vienas iš būdų auginti ir plėsti muziejaus lankytojų ratą. Tačiau taip suteikiama tik informacija, nuotaikas, emocijas, įspūdžius patirti galima vedant edukacinius užsiėmimus autentiškoje pirkioje.
– Neseniai muziejuje vyko konferencija, kurioje apie muziejų po atviru dangumi padėtį ir ateitį diskutavote su svečiais iš užsienio. Kuria kryptimi vystomos analogiškos įstaigos Estijoje, Nyderlanduose, Vengrijoje, kitose Europos šalyse?
– Kaip pažymėjo vienas iš pranešėjų dr. Henrikas Zipsane'as, Jamtli muziejaus po atviru dangumi Švedijoje direktorius, visi Europos muziejai po atviru dangumi yra panašūs, tačiau visi ieško savitumo, kuria išskirtinumą. Tai betarpiškai siejama ir su muziejaus lankomumo rodikliais, kurie vertinami kaip vienas iš muziejaus veiklos kokybės indikatorių.
Iš muziejaus lankytojai tikisi puikios paslaugos, geros, visus įtraukiančios, aktualios šių dienų žmogui idėjos – teikiančios labai pagavią, labai tikrą patirtį. Kaip tai įgyvendinama muziejų veikloje? Štai keletas pavyzdžių.
Vengrijos muziejus po atviru dangumi (www.skanzen.hu/en/) dažnai prisistato kaip vaikų muziejus. Muziejuje atsisakyta kai kurių tradicinių interjero ekspozicijų, jų vietoje įrengtos erdvės, pritaikytos interaktyviai vaikų veiklai (vaikų ūkis, stebuklų klojimas, lėlių teatras, žaidimų aikštelė ir kt.).
Skandinavijos šalių muziejai (http://www.vallbyfriluftsmuseum.se/; http://www.jamtli.com/english/, http://www.skansen.se/en/; www.dengamleby.dk ir kt.) ypatingą dėmesį skiria kiek tik įmanoma tikslesniam istorinės aplinkos atkūrimui ir pateikimui muziejų lankytojams. Ypatingas dėmesys skiriamas gyvosios istorijos programoms (kelionė laiku, vaidmenų atlikimas ir pan.).
Nyderlandų muziejus po atviru dangumi (http://www.openluchtmuseum.nl/) organizuoja interaktyvias veiklas, teminius žaidimus (pvz., "Ar išgyventum XIX a.?"), pavienių lankytojų grupėms, šeimoms. Siekia perteikti nepagražintą kasdienio gyvenimo įvairiais istoriniais laikotarpiais vaizdą Nyderlanduose kuo platesniam lankytojų ratui. Šis muziejus įgyvendina daug labai inovatyvių projektų, panaudodamas moderniausias skaitmenines technologijas.
Estijos muziejus po atviru dangumi (http://evm.ee/eng/) didžiulį dėmesį skiria tautinių mažumų, gyvenančių Estijoje, kultūrai ir tradicijoms pristatyti. 2015 m. muziejuje atidarytas ir Estijos multikultūrinis centras, kuriame pristatomas sentikių, Setos ortodoksų, mordovių, marių, latvių ir kitų tautinių grupių kultūrinis paveldas.
– Naujausia pasaulio galerijų, muziejų, net meno šedevrus saugančių dailės galerijų tendencija – suskaitmeninti savo eksponatus. Taip neiškeldamas kojos iš savo namų, be papildomų investicijų gali susipažinti su didžiausiomis vertybėmis. Kaip tokią visuotinę skaitmenizaciją vertina muziejininkai, o gal lankytojų būriai jau nebėra tokiems muziejams išgyventi būtina sąlyga?
– Eksponatų skaitmeninimas yra atsakingas darbas. Juo plačiausiai auditorijai pateikiama kolekcija. Viena didžiausių pastarųjų metų naujovių – muziejaus įsitraukimas į Lietuvos integralią muziejų informacinę sistemą – nacionalinės reikšmės muziejinių vertybių skaitmeninimo projektą. Ši informacinė sistema suteikė galimybes visiems besidomintiesiems plačiai, kad ir virtualiai, atverti duris į muziejuose saugomų vertybių fondus, keistis duomenimis, lengviau ir daug greičiau sužinoti informaciją.
Viešo naudojimo sritis yra nepaprastai turtinga ir vertinga visuomenei, o vienas iš būdų panaudoti jau suskaitmenintas muziejines vertybes – rengti naujas virtualias parodas. Beje, muziejus per metus parengia ir savo svetainėje pristato keturias penkias tokias parodas. Jos paruošiamos greitai, yra visiems patogios ir priimtinos. Virtualiose parodose galima parodyti daugiau nei įprastose: pateikti didesnį eksponatų skaičių, platesnius aprašus, įdėti nuorodų. Jos puikiai papildo ekspoziciją ir būna kaip reklama.
Skaitmeniniai vaizdai ir aprašai nepakeis natūralių, tikrų eksponatų sukurtose ekspozicijose ir parodose. Kita vertus, jie gali kaip tik sudominti naują lankytoją. Ir patiems muziejininkams įdomu pažiūrėti, ką turi kolegos, palyginti. Tačiau skaitmeninimo programa gana sudėtinga. Kompiuteriai nėra naujausių modelių, o darbą atlikti reikia.
– Kokią biudžeto dalį sudaro pajamos būtent iš edukacijos renginių, lankytojų?
– Metinį pajamų planą sudaro įplaukos už įvairias paslaugas. Muziejuje per metus surengiama 15–20 renginių ir apie 900 edukacinių užsiėmimų. 45 proc. gaunamų pajamų yra iš šių veiklų. Kitą dalį sudaro pavienis ar organizuotas muziejaus lankymas, renginių organizavimas ir kt. suteiktos kultūrinės paslaugos. Lankytojų poreikiai įvairūs: sužinoti, pamatyti, dalyvauti ar pasivaikščioti gražioje aplinkoje.
– Kiek žmonių per metus aplanko muziejų? Kas yra vidutinis statistinis muziejaus lankytojas – tas, kuris atvyksta ne į šventes, bet paprastą savaitgalį?
– Daugiau kaip 85 tūkst. lankytojų apsilanko muziejuje per metus. Pavienių lankytojų, kurie lankosi ir paprastą savaitgalį, yra daugiau nei per renginius. Renginių pasiūla Lietuvoje yra gausi ir lankytojai gali pasirinkti, kur praleisti laiką. Palyginti su kitais renginių organizatoriais, muziejaus galimybės ribotos. Todėl labai svarbu, kad lankytojai lankytųsi ekspozicijose. Visą vasarą muziejus lankytojams atviras septynias dienas per savaitę. Pirmadieniais sodybose šeimininkauja fondų ir administracijos darbuotojai, muziejininkai. Tai puiki patirtis betarpiškai bendrauti su lankytojais, išgirsti jų pastabas ar pagyrimus.
– Ką tik pasidžiaugėte nauju statiniu – Aristavėlės dvaro rūmais. Koks kitas punktas jūsų planuose?
– Planai išsamūs ir gana realūs. Artimiausiu metu planuojame įrengti Mažosios Lietuvos sektoriui atstovaujančią Vabalų sodybą. 1990 m. iš Vabalų kaimo Šilutės rajone perkelti ir pastatyti gyvenamasis namas ir tvartas. Sodyba nebaigta formuoti, nepastatyta daržinė. Pagrindinė problema – lėšos kokliams gaminti ir keturių krosnių sumūrijimas gyvenamajame name. Dar nėra sutvarkyta Dirgalio sodyba, 1988 m. atkelta iš Dirgalio kaimo Kretingos rajone. Joje įrengtos arklidės žemaitukams, tačiau sudėtingo išplanavimo gyvenamasis namas (vienuolika patalpų) nėra įrengtas. Ši sodyba unikali tuo, kad visi šeši pastatai atvežti iš vienos sodybos ir sustatyti ta pačia buvusia orientacija.
– Kaip apskritai atrenkami eksponuoti tinkami pastatai? Kaip vyksta žvalgytuvės, kaip sužinoma apie vertingus statinius?
– Muziejininkai turi numatę, kokių pastatų reikia plėtrai, kad jie būtų saviti, unikalūs ir atitiktų laikotarpį, tipą, tinkamą ekspozicinį tūrį ir kt. Prieš kelerius metus bandėme išgelbėti ir atsivežti apleistą sinagogos pastatą iš vieno Žemaitijos miestelio. Vyko derybos, atrodė, kad sutarsime, nes pastatas buvo be šeimininko ir nebuvo registruotas, tačiau vėliau gavome raštą, kad pastatas bus restauruotas ir pritaikytas vietos bendruomenės reikmėms.
Dažnai muziejui siūlomos nekilnojamosios kultūros vertybės, kurių nenorima ar neįmanoma išsaugoti vietoje. Pastatas išardomas, pervežamas ir sandėliuojamas griežtai pagal pastatų perkėlimo į muziejų metodiką. Metodiškai atliekant šį procesą, reikia pakankamai lėšų. O jų visada ir visiems trūksta.
– Kokį muziejų regite dar po dešimties metų?
– Po dešimties metų muziejų regiu įdomų, patrauklų, kantriai vykdantį savo misiją – saugoti, tyrinėti ir populiarinti etninį materialų ir nematerialųjį paveldą. Tai muziejus su istorija ir patirtimi. Ir po dešimties metų dar nebus pastatyti visi planuoti statiniai, įrengtos naujos ekspozicijos. Netrūks muziejininkų, nes jauni entuziastai baigia mokslus ir nori gilintis į etninės kultūros klodus. Tačiau gali trūkti kvalifikuotų specialistų: restauratorių, dailidžių, stalių, elektrikų, santechnikų. Muziejus po atviru dangumi gali pasiūlyti lankytojams įvairių pažintinių ir pramoginių, laisvalaikio praleidimo paslaugų, todėl jame lankytojų taip pat bus.
– Kurį muziejaus kampelį mėgstate jūs asmeniškai?
– Sudėtinga išskirti vienintelį muziejaus kampelį. Kad ir kur pasuktum, apima vis naujas potyris. Tai lemia besikeičianti gamta skirtingais metų laikais. Man patinka didelis, apsuptas medžių Daujėnų sodybos vienkiemis su keliais kiemais, masyviais ūkiniais pastatais. Smagu eiti ir aukštaitiško kaimo keliu. Gal todėl, kad iš dalies esu aukštaitė? Miestietiškąją mano pusę traukia miestelis. Teko dirbti atstatant ar restauruojant miestelio pastatus. Juk ne dažnai dalyvaujame statant ir įrengiant bažnyčią. Muziejuje tvyro labai gerai aura. Jame tarsi sustoja laikas, nesinori skubėti ir problemos palengvėja.
