Šios kampanijos veidu tapo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. Jis sako, kad A.Sacharovo idėjos visada išlieka svarbios.
– Kaip manote, kaip būtų elgęsis Nobelio taikos premijos laureatas A.Sacharovas, jei gyventų šiais laikais ir matytų, kas vyksta Ukrainoje?
– Neabejoju, kad jis būtų išėjęs į Raudonąją aikštę ar į kitą labai matomą vietą ir protestuotų prieš karą, prieš Ukrainos užpuolimą. Nėra jokių abejonių.
– Kodėl šiomis aplinkybėmis svarbu atsiminti A.Sacharovo asmenybę?
– Jo pagrindinės idėjos svarbios visą laiką. Anksčiau buvo labai svarbu, kad toks autoritetingas žmogus jas skelbia. Tai lieka mūsų atmintyje, mes gerbiame jį ir atsimename. Būtų gerai, kad kuo daugiau žmonių jį prisimintų ir žinotų, už ką kovojo A.Sacharovas. Kas tyrinėja jo biografiją, gal gali atsakyti, ar jis jautė kaltę, kad sovietų komunistams pagamino atominį ginklą. Gali būti, kad jausdamas kaltę jis ir įsitraukė į kovą už žmogaus teises, į kovą, kad nebūtų tos santvarkos. Nes ši santvarka su ginklu rankoje yra pavojingiausia visai žmonijai. Tai dabar ir matome, kai iš buvusio komunizmo formuojasi atviras fašizmas.
– Lietuvos visuomenėje stebime susitelkimą, žmonės aukoja daiktų, pinigų, atveria savo namų duris, savanoriauja. Ar tai nesuteikia vilties, kad empatijos dabar yra daugiau?
Pažiūrėkime į Rusiją – ten visuomenė be galo sukvailinta. Lietuviai dar ne tokie, bet yra ir bus dedama pastangų, kad ir mes būtume sukvailinti.
– Empatijos tikrai yra ir ji akivaizdi, bet yra ir antipatijos. Jau girdėti balsų: o kodėl reikia rūpintis ukrainiečiais, kodėl manimi niekas nesirūpina? Tokių balsų visada bus, jais gali pasinaudoti tie, kurie siekia supriešinti visuomenę ir pakirsti paramą ukrainiečiams. Jeigu lietuviai bus trumparegiai ir negiliai empatiški, jeigu tik trumpam pademonstruos užuojautą, o po kelių dienų jau pradės priekaištauti, kodėl atvažiavo ukrainiečiai, neva kažką iš manęs atėmė, nieko gero nebus. Tarp tokių savanaudiškai galvojančių žmonių atsiranda kažkieno pamėtėtų nedraugiškų požiūrių.
– Kokios to grėsmės?
– Visuomenės sukvailinimas. Pažiūrėkime į Rusiją – ten visuomenė be galo sukvailinta. Lietuviai dar ne tokie, bet yra ir bus dedama pastangų, kad ir mes būtume sukvailinti. Gerai, jei yra sąmoningų žmonių, kurie atskiria, kas yra kas, ir jie nepasiduos, bet juk yra ir tokių, kurie nelabai atskiria.
– Stebint apklausas matyti, kad Rusijoje atskiriančių, kas yra kas, nelabai daug. Ar yra vilties, kad Rusijos žmonės atsibus?
– Rusijoje situacija dabar labai panaši į buvusią Vokietijoje paskutiniais Hitlerio metais. Didžiulės minios žmonių šaukė „Heil Hitler!“ Tad panašūs dalykai dabar vyksta Rusijoje. Ar žmonės išeis į gatves, sunku pasakyti. Kartais įvyksta netikėtų dalykų ar staigių lūžių. Jei Rusija patirs nelaimių, kurias nulems Putino valdžios veiksmai ir liaudis nepriims aiškinimų, kad Putinas nekaltas, kad kalti amerikiečiai, kurie subombardavo Ukrainą, gal kažkas ir įvyks. Bet vis dėlto tų išprotėjusių žmonių gana daug. Jie tiki, kad niekas nieko nebombarduoja, kad viskas labai gražu, mano, kad Ukrainoje visi džiaugsmingai sutinka rusų kariuomenę.
– Kodėl svarbu palaikyti Ukrainą?
– Mums apskritai turėtų būti svarbu palaikyt žmoniškumą, nes žmonija žengia į nužmogėjimą, net į sužvėrėjimą. Popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį, kad labai didelė ir užmiršta nuodėmė yra abejingumas. Numoti ranka, sakyti, kad man visiškai vienodai – tegu jie tarpusavyje kariauja, neatjausti, neparemti, neginti silpno, kurį muša, yra didelė nuodėmė. Dabar labai norima įtikinti, kad nereikia ginti to, kurį muša, tegu jis pats ginasi. Tai pasaulinė politika. Truputį padedame, bet ne per daug. Tegu kapstosi. Nes kitaip ir mums gali tekti. Štai čia žmonijos egzaminas. Jį laikome ir Lietuvoje. Ar aš abejingas, ar noriu padėti, noriu užstoti tą, kurį muša, kuris sužalotas, apiplėštas, numestas pakelėje, o visokie ponai eina pro šalį ir nežiūri į jį. Esame skaitę Šventojo Rašto istorijose apie gailestingąjį samarietį, kuris vienintelis padėjo plėšikų sumuštam žmogui, gulinčiam pakelėje. Dabar samariečių, kurie atjaučia, padeda, priima pabėgėlius, yra gana daug, bet tam reikia ir tikro jausmo, ir ištvermės ilgesniam laikui.
– Tikriausiai tam reikia ir drąsos. Gerai, kai visas pasaulis vieningai sutaria, kas netoleruotina. Bet kai esi vienas ir turi pasisakyti prieš neteisybę, tai kur kas sunkiau, ar ne?
– Putinistai taip ir skelbia: kas padeda ukrainiečiams – tas yra prieš Rusiją, o kas prieš Rusiją – turi būti nubaustas. Jie savo fašizmą nori primesti visam pasauliui. Taigi paskelbė tai Lužnikų stadione vykusiame sąskrydyje, suvežė žmones, garbinančius Putiną kaip kadaise Hitlerį. Šūkiai buvo tokie, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš juos, rusus. Rusai mano, kad visas pasaulis blogas, jį reikia pavergti, sunaikinti, o jie yra tikrieji, teisingieji ponai ir valdys pasaulį. Tokių dalykų buvo ne vieną kartą žmonijos istorijoje. Ir Hitleris skelbė: šiandien man priklauso Vokietija, rytoj man priklausys visas pasaulis.
Nemanau, kad sankcijos yra bausmė Rusijai dėl jos veiksmų. Tai yra atsiribojimas ir atsisakymas padėti plėšikui, kuris elgiasi baisiai ir neteisingai. Ir dabar, kai siūloma nepirkti iš Rusijos tos prekės, iš kurios jie gyvena ir gaminasi ginklus ukrainiečiams žudyti, tai siūlymas kai kur atmetamas sakant, kad gal ne, nes pablogės mūsų gyvenimas, bus ne taip šilta kaip šiandien, ne taip gera.
