„Būti pastebėtiems ir įvertintiems visuomet smagu. Stengiamės dėl žiūrovų, tačiau ypatingas jausmas apima, kai tave pastebi srities profesionalai. Šiemet ypatingo dėmesio reikšmingiausiuose profesionalaus teatro meno apdovanojimuose sulaukė mūsų „Žydroji paukštė“. Be to, pergalių šiemet sulaukėme ir daugiau – vizualus ir amžinąsias vertybes puoselėjantis spektaklis išties nestokoja palankių teatro kritikų vertinimų“, – džiaugiasi teatro vadybos skyriaus vadovė Agnė Burovienė.

Vaidoto Martinaičio režisuota „Žydroji paukštė“ Auksiniam scenos kryžiui buvo nominuota „Teatro vaikams ir jaunimui“ kategorijoje. Spektaklio komanda jau buvo apdovanota ir šiek tiek anksčiau. Vladimiras Šerstabojevas, šviesų ir vaizdo instaliacijų autorius, už įgyvendintus sprendimus buvo apdovanotas „Fortūnos“ statulėle. Už spektaklyje sukurtus vaidmenis diplomais įvertintos ir aktorės Martyna Gedvilaitė (Katė Tiletė) bei Giedrė Žaliauskaitė (Mitilė).

„Žydrojoje paukštėje“ sekama Nobelio literatūros premija apdovanoto belgų rašytojo Maurice´o Maeterlincko žymioji to paties pavadinimo pasaka. Jos epicentre – Tiltilis ir Mitilė – du vaikai, kurie gavę užduotį surasti ir pagauti Žydrąją paukštę, leidžiasi į nuotykių ir stebuklų kupiną kelionę po fantastinius pasaulius, rūmus ir sodus. Tačiau tam, kad ją surastų, neužtenka ryžto ir drąsos įveikti didelius atstumus, susitikti su šviesos ir tamsos galiomis ar gėrio ir blogio pasauliais. Reikia vieno paprasto, bet kartu ir stebuklingo dalyko – sugebėti pamatyti tai, kas neregima. „Žydroji paukštė“ primena, kad laimės pėdsakus aptikti galima tik atmerktomis akimis, atviromis širdimis ir žvelgiant tyru vaiko žvilgsniu.

Tai visai šeimai skirtas spektaklis, į kurį jo kūrėjai rekomenduoja vestis vaikus nuo 7 metų. „Vilniuje spektaklio parodymas bus ypatingas tuo, kad visai šeimai skirtą spektaklį rodysime ne dienos metu, kaip įprasta, o vakare. Spektaklis prasidės 18.30 val., tad į jį patogiai su savo vaikais spės ir dirbantys tėvai. Norisi, kad tai būtų grožio, gėrio ir šilumos kupinas jaukus šeimų vakaras“, – sako A. Burovienė ir kviečia vilniečius dar neišblėsusią pakilią Velykų nuotaiką pratęsti teatre.

Nepasiekiamos laimės simboliu tapusios Žydrosios paukštės paieškas spektaklio kūrėjai patikėjo net 20-iai aktorių. Į vaikystę kurdami pagrindinius spektaklius vaidmenis grįžo aktoriai Giedrė Žaliauskaitė (Mitilė) ir Saulius Čiučelis (Tiltilis). Spektaklyje taip pat vaidina aktoriai Gintautas Bejeris, Vilija Grigaitytė, Goda Petkutė, Inga Mikutavičiūtė, Artūras Sužiedėlis, Ridas Žirgulis, Dainius Svobonas ir kiti.

Diena anksčiau, balandžio 3-iąją, LNDT salėje kauniečiai vilniečiams pristatys pagal Moljero komediją „Tariamas ligonis“ ir autoriaus biografijos motyvus sukurtą spektaklį „Aš – Moljeras“. Pagrindinį vaidmenį spektaklio režisierė Inesa Paliulytė patikėjo pačiam Moljerui. Tai spektaklis, kupinas žavių klounados elementų, čia karaliauja prancūziškas farsas, pastoralė, net operete. Kerinti muzika, aktorinė improvizacija, šmaikščios situacijos ir intrigos žiūrovus įtraukia ir neleidžia atsikvėpti nei akimirkai. Tai gyvas, energingas pasakojimas apie kvailumą ir veidmainystę, apie meilę ir drąsą.

Bilietų į abu spektaklius galima įsigyti Lietuvos nacionalinio dramos teatro kasoje, visose „Tiketos“ kasose, www.teatrai.lt ir www.tiketa.lt.

Ryškūs mostai

Laisvės alėjoje netikėtai vieną rytą atsiradę akį traukiantys stilingi balti narveliai paukščiams kauniečius kvietė ieškoti žydrosios paukštės. Narvelius išradingi miestiečiai panaudojo ir pagal tiesioginę paskirtį – kai kas papylė saują grūdų, duonos trupinių, tad juose pritūpdavo vietinių paukščių – varnų ir žvirblių. Vis dėlto Žydroji paukštė mieste taip ir nepasirodė. Ją sugauti pavyko NKDT teatro Didžiojoje salėje vykusios premjeros "Žydroji paukštė" pagrindiniams veikėjams – Tiltiliui ir Mitilei.

Dvasinį pasaulį savo kūryboje tyrinėjęs M.Maeterlinckas yra pasakęs: "Tai, ką mes matome, neturi jokios reikšmės, pasaulį valdo nematoma". Šios minties persmelktos visos garsiojo simbolisto rašytojo pjesės, kurios dar vadinamos tam tikrų būsenų dramaturgija. Joje mažai dėmesio skiriama socialiniam-psichologiniam žmogaus būties kontekstui, čia kur kas svarbesni yra dvasinio pasaulio reiškiniai, perteikiami simbolių kalba.

Spalvingos biografijos M.Maeterlinckas (buvo ir bitininkas, boksininkas, dviratininkas, automobilistas, tapo didžiulės pilies Prancūzijoje savininku, apdovanotas Nobelio premija, Belgijos karalius Albertas I rašytojui suteikė grafo titulą, "Žydrosios paukštės" repeticijose susipažino su 30 metų jaunesne aktore, kurią vedė ir kt.) pjesę "Žydroji paukštė" parašė 1906 m. (oficialiai datuojama 1908 m.) Sen Vandrilio abatijoje – išsinuomotame viename seniausių Benediktinų vienuolyne Prancūzijoje.  Įspūdingo grožio gotikinio stiliaus, erdvūs vienuolyno pastatai ir bažnyčia rašytoją įkvėpė parašyti jo kūrybos viršūne laikomą pjesę. Įkvėpė jos veiksmo vietą nukelti į tokią erdvę, kur vyksta kova tarp gėrio ir blogio, materijos laikinumo ir dvasios amžinybės, ir į šių opozicijų fatališko sūkurio centrą "įmesti" žmogų, priverstą arba atsiduoti kuriai nors priešingybei, arba savyje jas sujungti.

Matoma ir nematoma realybė

Netikėta klasikinio kūrinio sceninė interpretacija maloniai nustebina. Spektaklio kūrėjai negailestingai į šipulius sudaužo visas išankstines vaizduotės pastatytas spėlionių pilis, leisdami scenoje išvysti tai, kas yra nematoma, – ką geriausiai geba paprastai padaryti kinas. Kino filmams stipriu konkurentu tapęs spektaklis įrodo, kad teatro menas taip pat yra pajėgus žengti šiandienio pasaulio ritmu ir ne ką mažiau geba sudominti mažąjį žiūrovą, stipriai įtraukdamas į nekasdienės kelionės nuotykius.

V.Martinaičio "Žydrosios paukštės" interpretacija – pagauli, nenuspėjama, nesikartojanti.

O pastarieji prasideda Kalėdų vakarą, kai brolis ir sesuo, norėdami pagelbėti sergančios kaimynės dukteriai, leidžiasi ieškoti Žydrosios paukštės, nenumanydami, nei kas ji iš tiesų yra, nei kas jų laukia. Kaip ir dažnoje pasakoje, vaikams į pagalbą atskuba pagalbininkė fėja, Tiltiliui padovanojanti stebuklingą kepuraitę su deimantu, kurį pasukus jiedu nusikelia į vis skirtingas neregimojo pasaulio erdves, išvysdami pačias daiktų esmes, galėdami suvalgyti pyrago gabalėlį kartu su mirusiais seneliais, susipažindami su nepermaldaujamu laiku bei lyg vienvardžių polių magnetai viena kitą atstumiančiomis šviesos ir tamsos esybėmis.

Tik retsykiais, daugiausia spektaklio pradžioje ir pabaigoje, pasirodo įprastos teatro scenoje dekoracijos – vaikų miegamojo interjeras ir kt. materialūs daiktai. Veikėjams peržengus matomos realybės ribas, paslaptingas anapusybės erdves kuria Vladimiro Šerstabojevo vaizdo projekcijos bei apšvietimas.

Įdomu stebėti tai, kaip skirtingose scenose komunikuoja čia ir dabar vaidinantys aktoriai ir perregimi kinematografiniai daiktų ir kitų kelionėje sutiktų būtybių atspindžiai. Pasitelkus vaizdo projekcijas matomos tampa įvairios mistinės ir mitinės būtybės. Taip pat jos leidžia tai, kas, regis, yra realu, supinti su sapnų realybe, trindamos ribą tarp to, kas yra įmanoma ir neįmanoma.

Scenoje pasirodantys aktoriai natūraliai kelia asociaciją su tuo, ką būtų galima pavadinti realiu būviu, tad jais norisi pasitikėti ir įsijausti į jų kuriamus personažus bei per juos patirti savąją kelionę po atminimų šalį, nakties, malonumų rūmus, kalbančių medžių mišką ir kitas veiksmo vietas. Tuo metu kinematografiniai vaizdiniai, nukeliantys į nepažintas, nematytas bekraštes erdves, yra svetimi ir bauginantys. Tačiau kartais viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir tai, kas anksčiau kėlė antipatiją ir grėsmę, virsta artima ir patrauklu.

Aktorių trejetas

Kartais vaizdo projekcijos ima dominuoti ir kūrybiškumo atžvilgiu. Kai aktorių vaidyba tampa statiška, persmelkta vaidybinių klišių, kai žvelgiant į kai kuriuos jų, atrodo, jog matai ankstesnius jų kurtus personažus kituose spektakliuose. Šis kontrastas tarp vaizdo įrašuose laisvai skriejančios minties ir scenoje suvaržytos vaidybos šiek tiek sumenkina pastatymo meninę vertę.

Nors iš esmės spektaklyje veikia du pagrindiniai personažai, – aktoriaus Sauliaus Čiučelio įkūnijamas Tiltilis virsta pagrindiniu keliautoju šioje neįprastoje paslaptingų, gąsdinančių pavojų bei išbandymų kupinoje kelionėje. Ant aktoriaus jaunų pečių gula nemaža našta siekiant suvaldyti žiūrovų dėmesį ir juos įtikinti savo personažo būtimi. Tačiau, kaip ir visuomet, S.Čiučelis su šia užduotimi susitvarko sėkmingai, tiek leisdamas kartu nuklysti į tamsias sielos gilumas, tiek ir sukeldamas šypseną. Gaila, bet Giedrės Žaliauskaitės Mitilė prieš brolį nublanksta, o juk galėjo tapti lygiaverte – tokia pat charizmatiška ir drąsia, o ne šiek tiek pritemptai baikštoka ir trapia, kaip kad buvo suvokiama rašytojo laikmečiu dominavusioje moteriškumo sampratoje.

Neišdildomą įspūdį palieka scena su aktoriaus Dainiaus Svobono suvaidintu Laiku ir jaunųjų aktorių įkūnijamomis gimsiančių kūdikių sielomis. Stipri scena menine ir tematine prasmėmis. Linksmai baugi scena, kurioje negimę vaikai bando surasti bet ką, ką galėtų pasiimti su savimi ir Laiko pagalba vėl atgimti Žemėje. Nesvarbu, ar tai būtų didžiulis talentas, ar mirtina liga... D.Svobonas puikiai perteikia savo kuriamo personažo charakterį. Jo Laikas – senas, piktokas, negailestingas ir be galo griežtas, neleidžiantis nė vienai sielai pro vartus išeiti anksčiau nustatyto laiko. Tačiau kartu ir paslaptingas, iki galo neatsiveriantis, paliekantis galimybę žiūrovo vaizduotei norima spalva nuspalvinti "nenuspalvintus" fragmentus savajame portrete.

Tarsi sapne

Anot XIX a. pab. – XX a. pr. kūrusių menininkų simbolistų, teatras turi skatinti žiūrovo vaizduotę, jis neturėtų būti natūralistinis gyvenimo atspindys, o panėšėti į sapną. Savo kūryboje jie mėgavosi fantastiniais reginiais, simbolių kalba. Nes tik tai, kas yra neregima, iš tiesų yra tikra ir vertinga. Spektaklio kūrybinė komanda nenusižengia šiai simbolistinės pasaulėžiūros esminei nuostatai ir ją perteikia su kaupu, pakviesdama vaizdą, garsą, judesį, žodį ir tylą į lygiavertį dialogą.

V.Martinaičio "Žydrosios paukštės" interpretacija – pagauli, nenuspėjama, nesikartojanti. Archetipinis materialaus ir dvasinio pradų konfliktas čia nuskamba aktualiai ir šiuolaikiškai. Pamatyti pasaulį, o ne jį keisti, išvysti tai, kas yra anapus materijos, įžvelgti daiktų esmes vis dar yra gana sudėtinga užduotis.

Sceninė Žydrosios paukštės – laimės simbolio – paieška verčia daugelį dalykų permąstyti iš naujo. Pasibaigus spektakliui kitaip pažvelgti į supančią aplinką, į gatvėje sutiktus praeivius, į namuose laukiančius namiškius, pamatant aplink plazdančią anksčiau buvusią nematomą laimės paukštę. Visai šeimai skirtas spektaklis turėtų ypač patikti "Hario Poterio" ir "Žiedų valdovo" gerbėjams.

Apie laimės gyvenime ir teatre paieškas ir kalbėjome su aktoriumi, kuris, sukūręs daugiau nei tris dešimtis vaidmenų, pasuko režisūros link.

– Paplitusi nuomonė, kad muzika gydo žmonių sielas. Koks buvo jūsų santykis su ja per tuos trylika metų, kai grojote trimitu?

– Kai grojau trimitu, sprendžiau savo problemas – norint išmokti groti, pirmiausia daug laiko turi skirti tam, kad išmoktum įvaldyti instrumentą ir suprastum, kaip su tuo instrumentu išgauti muzikos garsus. Malonumas, kai jau supranti instrumento veikimo procesą technologine prasme ir tau pavyksta išgauti gražų skambėjimą, virpesį, būdavo tos apdovanojimų akimirkos, kurios įkvėpdavo toliau gilintis į šį procesą. Be jų būtų labai sunku siekti savo tikslo ir negauti jokio atgalinio ryšio. Tik įstojęs į konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.) supratau, kad groti yra smagu, tačiau labai geras muzikantas nesu ir nebūsiu. Tuo labiau Lietuvoje atlikėjo perspektyvos buvo labai ribotos.

– Tai buvo pirmas jūsų susitikimas su auditorija?

– Taip, tai buvo pirmas kartas, kai kažką dariau viešai ir susidūriau su sceniniu jauduliu. Šiandien pažįstu labai daug muzikantų, kurie netapo atlikėjais vien dėl to, kad nesusitvarkė su viešo atlikimo ir susitikimo su publika jauduliu. Tai didžiulė atlikėjų problema ir barjeras. Mano profesinis pasukimas kita linkme, matyt, ir atsirado dėl to, kad apie tą barjerą aš jau žinojau, perspektyvas groti Lietuvoje irgi suvokiau ir jomis nesusižavėjau, o konservatorijoje bendravau su aktoriais, mačiau, kaip jie dirba, ir mintis tapti vienam jų atėjo labai paprastai. Tiesiog pastebėjau, kad ten daugiau kūrybinės perspektyvos, ir mane tai sužavėjo. Grodamas trimitu nieko negalėjau sukurti, o būti tik atlikėju ir tose ribose, kurias man siūlo, aš nenorėjau. Teatre kūryba nėra apribota nei geografine, nei kitokia prasme.

– Jums kažkas pasakė, kas esate perspektyvus aktorius, ar tiesiog susižavėjote teatru?

– Teatru nesidomėjau. Pirmasis spektaklis, kurį mačiau būdamas pirmokas ar antrokas, buvo "Karlsonas, kuris gyvena ant stogo". Aš dar ir šiandien prisimenu tą įspūdį, kai visiškai patikėjau ta istorija ir tuo, kas vyksta scenoje. Nuostabiausias buvo dviejų aukštų namas – grįžęs namo vis galvojau, kad man būtų taip įdomu užlipti ant scenos ir pažiūrėti, kas ten to namo viduje. Viską kūriau savo vaizduotėje, tačiau vis jaučiau apmaudą, kad nenuėjau ten pažiūrėti.

Vėliau, jau studijuodamas, stebėjau savo kurso draugus (kurie buvo vyresni už mane, nes aš turėjau peršokti iškart į trečią kursą) ir jų išradingus improvizacinius etiudus, pavadinimu "manęs nėra". Mačiau, kaip jie bijo būti pakviesti, klysti, susimauti. Stebėjau, kaip žmones veikia bendražmogiškas stresas atsistoti prieš kitus. Po to vaikščiodavau po ilgos dienos ir iki 5 val. ryto bandydavau suprasti, kas yra tas teatras ir tai suvokti bei prisijaukinti per savo pojūčius, potyrius ar emocijas.

– O šiandien galite atsakyti, kas yra teatras?

– Teatras yra magija, emocinis burtas, kuris sukuria tai, ko nėra ir negalėtų būti. Jis vienintelis pajėgus tai padaryti. Teatras yra nuoširdus ir emocionalus, paremtas bendražmogiškaisiais išgyvenimais. Aš niekaip negaliu sutikti su tuo, kad teatras turi būti tik protingas – mes tiesiog patikime ir pasiduodame tam burtui. Per emociją mes suprantame tiesas.

– Aktorystė sužavėjo jus savo įvairiapusiškumu. Bet vis dėlto to nepakako, kad pradėjote ir režisuoti?

– Režisūra yra ne ką mažiau streso ir įtampos turintis amatas nei aktorystė. Tai net labai rimtas amatas, turintis savo taisykles ir reikalaujantis išmanyti žmogaus psichologiją. Reikia mokėti bendrauti su žmonėmis, pajausti juos, kad galėtum vadovauti žmonių grupei ir kad ta grupė ne paklustų tau, o patys norėtų tai daryti. Tai didžiulis psichologinis iššūkis.

– O jums nėra didesnis iššūkis nesusitapatinti su aktoriais, veikiančiais scenoje?

– Labai teisingai pasakei. Iš tikrųjų labai dažnai susiduriu su problema, kad man, kaip aktoriui, yra labai sudėtinga nesikišti. Kai tu kuri ir fantazuoji, kuri iš savo aktorinės prigimties ir yra labai sunku nelipti į sceną ir nerodyti. Aš tikrai su tuo susiduriu ir aš tą problemą sprendžiu.

– Ar dabar jau gyvenate be minties, kad gausite naują vaidmenį?

– Viltis miršta paskutinė. Šiuo metu turiu nemažai vaidmenų. Man labai įdomu vaidinti, bet aš nei sėdžiu ir laukiu vaidmens, nei einu ir jų prašau. Aš suprantu, kad ateis laikas, kai tu būsi nereikalingas arba tau pačiam bus nebeįdomu, arba tu nebegalėsi. Galbūt tokių vaidmenų, kuriuos norėčiau suvaidinti, man nepasiūlė, tad nusprendžiau ne apmaudauti, o užsiimti teatru pats. Gal dėl to ir pradėjau režisuoti. Iš tiesų, kol aš pats nesusidūriau su režisūra, kol nesupratau, ką reiškia sumanyti, sutelkti komandą, visa tai pajungti, užkrėsti kitus žmones ir su jais pasiekti rezultatą, nesuvokiau, kiek kainuoja ši profesija. Šiandien jau turiu visai kitą požiūrį į režisūros amatą ir režisierių taip nekritikuoju, kaip anksčiau.

– Kiekvieno spektaklio kūrimo metu mokotės šio amato?

– Taip, aš kiekvieną kartą sužinau vis daugiau techninių amato dalykų. Tam kūrimo procese vis tiek yra eiliškumas, kuris labai svarbus kuriant galutinį rezultatą. Atrodo, žinai, ką daryti, bet kaip tai padaryti teisingai – didžiausias iššūkis. Tačiau tai ir yra įdomu. Po kiekvieno naujo pastatymo suprantu, kad labai sudėtinga artimai draugauti režisieriui ir aktoriui. Šiame darbe labai reikalinga jautri klausa – išgirsti, įsiklausyti ir pajausti. Norisi, kad atmosfera būtų kūrybiška be bereikalingų trukdžių. Režisieriai apskritai turėtų būti labai geri psichologai, nes priešingu atveju darbas tampa bergždžias. Ta nejautra iššaukia konfliktą, konfliktas iššaukia priešiškumą, o priešiškumas iššaukia tokį barjerą, kurio negali peržengti nei viena, nei kita pusė. Šiuo metu žinau, kad sukurti spektaklį gali bendraminčiai, kurie visi kartu kūrybiškai eina viena linkme.

Teatras yra magija, emocinis burtas, kuris sukuria tai, ko nėra ir negalėtų būti.

– Tai ar Nacionaliniame Kauno dramos teatre radote bendraminčių?

– Taip. Džiaugiuosi kiekvienąkart atėjęs į teatrą – ypač į tą, kuriame yra pažįstamų kolegų aktorių. Ta situacija, kai iš kolegos tampi režisieriumi mane ištinka trečią kartą, todėl galiu vadinti jau normalia būsena. Šiame teatre daug talentingų pažįstamų aktorių, kurie yra jautrūs, išgirstantys ir pasijungiantys. Gera repeticija yra ta, kai visi atsidūrę aklavietėje, kai žmonės nelabai nesupranta, kas yra negerai ir iš to atsiranda nepasitenkinimas, po to susėda visi kartu, išsiaiškina ir kartu atranda teisingą sprendimą. Tas pajautimas, kai visi atranda, ko ieškojo, vadinamas kūrybiniu pasijungimu... Kai aktorius sąmoningai suvokia, ką jis daro ir ko mes visi siekiam, – tada atsiranda kūryba.

– "Žydrosios paukštės", kaip ir "Dryžuotos operos" (Kauno valstybiniame muzikiniame teatre V. Martinaičio režisuota opera, red.past.) žiūrovais gali būti vaikai. Kodėl pasirinkote šią auditoriją? Ar manote, kad teatras vaikams Lietuvoje dažnu atveju yra kiek neteisingas?

– Yra labai skirtingi požiūriai į vaikišką spektaklį. Neteisingas požiūris, kai galvojama, kad reikia "pasibandyti ant vaikų". Neteisingas yra ir požiūris, kai padaroma bet kaip. Nuo mūsų tėvų dar išlikęs požiūris, kad vaikas – dar ne žmogus. Aš nesutinku su tokiu požiūriu – vaikai mažiau patyrę, bet jie nėra kvailesni. Vaikams kurti ir su jais dirbti man yra įdomu, nes jie yra jautrūs ir atviri. Jie atviri patirti. Prieš porą metų, kai dirbau M.K.Čiurlionio menų mokykloje, mane aplankė mintis, kad tų paauglių, kuriuos mokau, gyvenime aš esu pirmas žmogus, kuris jiems pasako, kas yra vaidyba ir teatras. Ir jeigu aš jiems sumeluosiu, sugudrausiu arba apgausiu – aš padarysiu nusikaltimą ir padėsiu jiems kreivą plytą. Žinoma, gyvendami gyvenimą jie įgys savo kritišką požiūrį į visą tai, bet ta pirmoji plyta yra labai atsakingas dalykas.

– Kada atradote Maurice'o Maeterlinko "Žydrąją paukštę"? Ir kodėl šio spektaklio nenorite dedikuoti konkrečiam amžiaus cenzui?

– Tiesiog ieškojau literatūros, kuria galėčiau pakalbėti apie nematomą dvasinį ir emocinį pasaulį. Kai perskaičiau pjesę, mane ji visiškai užbūrė. Man patiko M. Maeterlincko ieškojimai. Jis ieško Žydrosios paukštės visur. O paukštė – kelionė, daranti žmones ir gražesnius, ir geresnius. Jei tie vaikai (pjesės pagrindiniai herojai – aut.past.) nebūtų keliavę, jie nebūtų pakeitę požiūrio. Jeigu aš leidžiuosi į kelionę, aš jau einu link tos Žydrosios paukštės. Kai žmonės neieško ir nenori – jų nepriversi to daryti.

Nenorėjau apibrėžti konkrečiai grupei, nes vaikai neina vieni į spektaklius. Vaikai žiūrėdami patiria emociškai, o logikos jie visą laiką ieško klausdami suaugusiųjų. Tai, kas nebus suprantam vaikams, bus suprantama vyresniems. Teatras tokiu būdu tampa dar viena priežastimi draugauti, bendrauti tarpusavyje. Mano manymu, tai yra nuostabiausia.

– Sutinkate su M. Maeterlincko mintimi, kad "paprastai mums trūksta ne pačios laimės, o mokėjimo laimingais būti"?

– Absoliučiai. Viskas priklauso nuo požiūrio kampo. Yra žmonių, kuriems blogai, kai saulė šviečia ir blogai, kai šalta, kai stiklinė per maža arba per didelė – jiems viskas ir visada bus blogai. O iš tikrųjų, kokia laimė yra, kad aš esu, matau, kvėpuoju, kalbu. Mokėti matyti plačiau – apie tai ir rašė M. Maeterlinckas.

– Bet pati laimės sąvoka per šimtą metų nepakito? Pasikeitė tiesiog metodai kaip būti laimingu?

– Absoliučiai. Šiandien tų metodų ir priemonių yra tiesiog daugiau. Ką reiškė būti turtingu prieš šimtą metų ir būti dabar? Juk nepasikeitė manymas, kad turtas yra neribotos galimybės – kuo tu turtingesnis, tuo mažiau apribojimų turi. Lygiai taip pat visais laikais žmonės norėjo būti mylimi – jokio skirtumo, ar tavo mylimasis su džinsais, ar su klumpėm.

– Jūs nesiekiate moralizuoti žmonėms, neužsiimate didaktika... Tiesiog linkite atrasti?

– Taip, aš linkėčiau. Norėčiau pasidalinti mintimi, kad būti laimingu yra labai paprasta. Pjesėje yra man patinkantis personažas Malonumas. Ir kiekvienas iš mūsų pagalvoja, kad gyvenime yra tai patyręs – malonumą sėdėti ant kėdės, malonumą žiūrėti pro langą, malonumą atsigerti vandens, malonumą skambinti draugui... O jeigu kiekvieną smulkmeną įvardytum kaip malonumą, suprastum, kiek daug progų gyvenime turi pajausti pilnatvę.

– Manote, kad "komedija – pats smagiausias būdas kalbėti apie tai, kas svarbu, ir lengviausias būdas išgirsti tai, kas svarbu". O kas, anot jūsų, yra pasaka?

– Sunkus klausimas. Negaliu pateikti apibrėžimo. Bet suprantu, kad pasaka yra nereali realybė, kurioje gali nutikti bet kas ir bet kaip. Realūs žmonės su savo išgyvenimas nerealioje realybėje gali patirti nuotykį. Kaip sapne – nerealioje realybėje tu išgyveni. Taip yra ir "Žydrojoje paukštėje" – tie vaikai emociškai dalyvauja nerealiame pasaulyje ir juos gali ištikti bet kas. Pasakoje svarbiausia tai, ką aš patiriu emociškai.

– Ir jei žiūrovai sulauks to patyrimo, tada ir bus šventė?

– Taip. Tai ir būtų tas deimanto blyksnis.

Kas? Premjera "Žydroji paukštė".

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? rugsėjo 9, 10, 17 d.