-
Žinomi žmonės apie „Didįjį šeimos gynimo maršą“: atrodo, kad šią šalį gali išgelbėti tik stebuklas 91
„Reziumuojant šią įdomią dieną galiu pasakyti, kad kartais tikrai atrodo, jog šią šalį gali išgelbėt tik stebuklas. Mes visi tokie skirtingi ir taip viską kiekvienas kitaip matom ir suprantam. Ir tų Lietuvų – begalė. Manoji, kaip ir mylimas Vilnius, laisva ir atvira visoms kultūroms, tautybėms, pažiūroms, orientacijoms, lygiai teisinga mokestine, socialine, įstatymine prasme visiems piliečiams. Vieta, kur gera kurti, gyventi, mylėti. Kur ne gėda svečių pasikviesti. Kur žmonės laimingi, stilingi ir gražūs. Kur gatvėse šokama“, – feisbuke šeštadienį rašė aktorius ir parfumeris Aistis Mickevičius.
Fausta Marija Leščiauskaitė sarkastiškai tikino, kad maršo dalyviams yra už ką padėkoti. „Ačiū maršo dalyviams, kurių dauguma nesugeba užsidėti kaukių, stovėdami minioje. Gerų dar vienų metų karantine – likusi tauta jums dėkoja. Labai tikiuosi, kad policija bent jau į valstybės biudžetą surinks pinigų už baudas. Atrodo, nemažai gautųsi“, – rašė žurnalisto ir rašytojo Andriaus Užkalnio mylimoji.
Kaip jau skelbta, retas maršo dalyvis dėvėjo kaukes, laikėsi saugaus atstumo.
F. M. Leščiauskaitė išskyrė ir labiausiai jai įstrigusias frazes, kurios nuskambėjo renginyje. „Kol kas labiausiai patikusios Šeimų maršo dalyvių frazės: „Paskutinį kartą gėjų Lietuvoje sumušė prieš 15 metų“, „Aš esu sveikuolė, suvalgau, va, visas pienes“, „Aš nesu prieš kažką, nemanau, kad reikia priešinti visuomenę. Esu už sveiką šeimą, o yra žmonių su sutrikimais“, – vardijo moteris.
Pats A. Užkalnis teigė, kad marše dalyvavo ne ta Lietuvos dalis, šalia kurios norisi būti.
„Kodėl tiek rašiau apie maršą. Ne todėl, kad baugintų. Net tie, kas rašė ir žadėjo į galvą, realybėje nėra grėsmingi. Ten agresijos maža, daugiau nesaugumo, pasimetimo ir liūdesio, o agresija ten yra nukreipta į pačius save. Ne todėl, kad mokėtų. Žinau, tiems, kas parduotų bet ką, visad vaidenasi nupirkti autoriai, bet aš uždirbu pakankamai iš kitur. Ne tik todėl, kad palinksminčiau skaitytojus. To yra, ir tai yra mano darbo dalis: kai matai stereotipus, rašytojo darbas juos išnaudoti, perkreipti, apšviesti juokingomis šviesomis ir iš jų padaryti pramogą. Jei kas nuo to įsižeidžia – tai jų pasirinkimas. Bet pagrindinė priežastis yra tokia, kad nenoriu, kad kalbėtų mano vardu tie, kas skleidžia neapykantą ir nori kištis į kitų gyvenimus. „Mes – tauta“, sako jie, bet aš irgi tauta, ne prastesnė už jus, ir gėjai yra mūsų tauta, ir vakar atvažiavęs ukrainiečių ar rusų imigrantas irgi jau yra mūsų tauta. Dabar ir šiandien, o ne tada, kai išlaikys egzaminą ar gaus kokį antspaudą“, – socialiniame tinkle rašė A. Užkalnis.
Rašytojas taip pat pasidalijo mintimis ir apie šeimos sampratą. „Mano šeima yra pilnavertė šeima, tada, kai aš ir Fausta ją tokia laiko, o ne tada, kai mums leis vėliavom mojuojantys reguliuotojai. Ne blogesnė negu jūsų. Dar šiek tiek geresnė, nes mes nelendam kitiems aiškinti, kokios jų šeimos turi būti, kokios yra teisingos, tradicinės, prisidedančios prie moralės ar auklėjančios vaikus per kombinezoną. Aš pakankamai daug girdėjau nekviestų rekomendacijų apie tai, su kuo man gyventi ir ką man galima ir nereikia mylėti. Šiais laikais nebeužgauna ir kelia juoką, tačiau ne visi yra labai stiprūs, kad jų nepaveiktų piktų svetimo gyvenimo tvarkdarių bliovimai. Laikai, kai senos tarkos gatvėse lįsdavo prie nepažįstamų jaunų tėvų ir liepdavo vaikui užrišti šaliką, jau praėjo. Dabar taip bandančias daryti švabras mandagiai pasiųstų“, – feisbuke rašė vyras.
„Taip, parke šiandien susirinks mano Lietuvos dalis, kuriai nereikia nei mano leidimo, nei palaiminimo, nei apskritai mano nuomonės (nebūčiau dėl nuomonės visgi labai tikras, nes daugelis jų labai aktyviai ateina pas mane). Bet tai ne ta Lietuvos dalis, šalia kurios norisi būti. Manau, jie panašiai gali pasakyti ir apie mane, nors vėlgi, nebūčiau dėl to tikras, nes bendrauja ir glaustosi jie tikrai aistringai. Jeigu tik jiems nuo to malonu, man negaila“, – šeštadienį įrašą socialiniame tinkle baigė A. Užkalnis.
Visuomenės veikėjas ir komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis teigė, kad pagrindinis dalykas, ko trūksta mums visiems, tai suvokimas, kas yra šeima.
„Pirmiausia, šeima yra vieni kitus mylintys, gerbiantys, saugantys ir branginantys žmonės. Šeimoje nėra viršesnių ar menkesnių. Šeimoje – visi vienodai svarbūs ir mylimi. Ir šie dalykai neturi ir negali būti apibrėžiami nei amžiumi, nei lytimi, nei socialiniu statusu ar kitais kažkieno primestais standartais. Ir didžiausia tradicija šeimose, kurią mes turėtume puoselėti, turėtų būti meilė ir pagarba žmogui, su kuriuo tą šeimą kuriame. Nes jei šeimos pamatinės vertybės bus pagarba, supratimas, palaikymas ir meilė vienas kitam – tokios pat vertybės bus skleidžiamos ir aplinkiniams. Mums visiems! Kiekviena šeima kuria savo tradicijas pati. Ne kažkas kitas. Aš labai norėčiau, kad tradicinė šeima, visų pirma būtų ta, kuri sukurta meilės, supratimo ir pagarbos vienas kitam pagrindu. To visiems mums ir linkiu“, – rašė S. Vaitulionis.
Primename, kad Vilniaus Vingio parke šeštadienį į pagrindinį „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ renginį susirinko, preliminariai, apie 10 tūkst. žmonių. Leidimą išdavusios Vilniaus savivaldybės teigimu, renginyje dalyvauti gali iki 7 tūkst. žmonių.
Akcijos dalyviai siekė išreikšti protestą prieš Stambulo konvenciją ir kitas iniciatyvas, jų teigimu, nukreiptas prieš tradicinę šeimą.
Parke žmonės nešėsi Lietuvos trispalves ir istorines vėliavas, dėvėjo tautinę atributiką. Nuo renginiui skirtos scenos skambėjo muzika, buvo skanduojama „Lietuva, Lietuva“.
Reaguojant į šį renginį, sostinėje panašiu metu vyko ir trys akcijos, nukreiptos prieš šeimų maršą. Vilniaus savivaldybės duomenimis, dvi iš jų leista organizuoti prie pėsčiųjų tilto, vedančio į Vingio parką, o vieną – prie Baltojo tilto.
Vienas iš renginio prie Baltojo tilto organizatorių, aplinkosauginio judėjimo „Fridays For Future“ atstovas Jokūbas Tvaska BNS sakė, kad šeima gali būti įvairi.
-
A. Mickevičius prakalbo apie buvusios vadovės priekabiavimą: tai daro ne tik vyrai 21
"Nors ir vaidinau Nacionaliniame dramos teatre, bet tų grašių neužtekdavo oriai egzistuoti laukinio lietuviško kapitalizmo sąlygomis, tad įsidarbinau vienoje optikoje, kur patyriau seksualinį priekabiavimą ir psichologinį smurtą", – antradienį socialiniame tinkle "Facebook" rašė radijo laidų vedėjas.
"Pradėsiu nuo to, kad būsimoji vadovė po atrankos ir darbo pokalbio, nors netikau pagal jokius kriterijus (tai aišku, menų magistras šioj vietoj menkas argumentas), mane visgi priėmė į darbą, nes neva tai susapnavo! Tai buvo seksualinės energijos pritvinkusi plėšri lakūdra, kuri toje optikoje jautėsi visagale valdove", – vengdamas jam nemalonaus dėmesio, pirmai progai pasitaikius žinomas vyras tuomet perėjo į naujai atsidariusią kitą to tinklo optiką. Čia ramiai jis išdirbo kone metus. Anot A. Mickevičiaus, direktorė buvo nuostabi, kolektyvas draugiškas, niekas netrukdė jam derinti darbo su repeticijomis teatre ir juolab per prievartą nebandė apžavėti savo fluidais. "Bet aplinkybės susiklostė taip, jog teko grįžti į plėšriosios liūtės medžioklės plotus. Kai į jos flirtą nedaviau reikiamo atsako, ponia, jausdama savo pareigų pranašumą, griebėsi visokeriopo psichologinio teroro", – istoriją pasakoja garsus vyras. Jis vieną dieną parašė pareiškimą išeiti iš darbo ir padėjo jį tiesiai vadovei po nosimi.
Aš šioje situacijoje pasakiau savo "Ne" ir po penkiolikos metų negaudau vėjo laukuose.
"Koks čia būtų moralas? Na taip, darbas optikoje nebuvo mano gyvenimo svajonė, tad lengva buvo jo atsisakyti. Taip, nebuvo tai nei Nacionalinės premijos laureatė, nei žymi režisierė, nei dailininkė. Tiesiog prikla boba. Todėl turbūt ši istorija nėra niekam įdomi. Bet aš toje situacijoje pasakiau savo "Ne" ir po penkiolikos metų negaudau vėjo laukuose", – įrašą baigė A. Mickevičius.
Anot žinomo vyro, jis savo istorija pasidalijo po Vilniaus dailės akademiją (VDA) purtančių seksualinio priekabiavimo skandalų. Jis panoro išdėstyti ir savo poziciją, kad ši tema nebūtų nušviesta tik "į vienus vartus". VDA skandalo metu apkaltinti keli dėstytojai: Jonas Gasiūnas, Gintautas Trimakas, Arvydas Liepuonius.
-
A. Mickevičius: nesąmonė sakyti, kad kvepalai kainuoja per daug 2
– Kas yra nišinė parfumerija?
– Parfumerija dalijasi į įvairius poskyrius. Vienas jų, stambesnis, – komercinė parfumerija. Kitas poskyris – nišinė. Pastaroji orientuota į žmones, kuriems kvepalai nėra paprastas produktas, perkamas kartu su pienu ir dešra. Nišinė parfumerija skirta gurmanams ir ieškotojams.
Kai perkate nišinės parfumerijos produktą, žinote, kad taip kvepės labai nedaug žmonių pasaulyje, tai atskleis jūsų individualybę. Masinė parfumerija ir yra orientuota į mases. Taip, kaip jūs, kvepės dar mažiausiai trys milijonai žmonių.
– Viename interviu sakėte, kad jei bandytume įvertinti, kiek kainuoja Mona Liza, paveikslo savikaina būtų 100 eurų. Kaip yra su kvepalais?
– Taip, jei vertintume primityviai, kiek kainavo drobė, dažai, rėmas. Kalbant apie kvepalus, žmonės dažnai purkštauja, neva už kvepalus moka per daug. Iš tiesų, skystis, teliūškuojantis buteliuke, kainuoja sąlyginai nedaug.
Tačiau mes neįvertiname, kad buvo sukurtas specialus flakonas, kad skystį sumaišė koks nors genialus žmogus, kad sukurta pakuotė, atliekami tyrimai, vykdoma reklaminė kampanija. Į bendrą kainą įeina daugybė dalykų. Todėl sakyti, kad kvepalai kainuoja per daug, yra nesąmonė. Mes nežinome, kiek kainuoja kvepalai. Gali kainuoti nuo nulio iki tūkstančio, ir kaina visada bus teisinga.
– Yra parduotuvės, kuriose kvepalų kaina yra labai didelė. Bet kai kuriose vietose kvepalai pardavinėjami gerokai pigiau. Ar normalu baimintis dėl tokių kvepalų kokybės?
Jei produktą galima nusipirkti pigiau, nei yra jo savikaina, kyla klausimas, iš kur tie kvepalai.
– Normalu, nes juk neaišku, iš kur tie kvepalai atkeliavo. Jei produktą galima nusipirkti pigiau, nei yra jo savikaina, kyla klausimas, iš kur tie kvepalai. Gal jie pavogti, gal pasenę, gal nupirkti su didele nuolaida. Kaip jie gali atsidurti lentynose su neadekvačia kaina? Aš neturiu atsakymo.
– Vienas svarbiausių aspektų renkantis kvepalus – jų išsilaikymas kuo ilgiau.
– Taip, čia susiduriame su dažnai pasitaikančiu parfumeriniu mitu. Žmonės įsivaizduoja, kad kvepalų gerumą ir kokybę nusako tai, kiek jie laikosi. Ir galvojama, kad jei kvepalai geri, jie turi laikytis savaitę – pasipurški pirmadienį ir sekmadienį vis dar taip pat kvepi.
Tai absurdas. Ant kiekvieno žmogaus odos kvepalai išsilaiko skirtingą laiką dalį. Indikatorius, parodantis išsilaikymą ant odos, yra odos pH. Ant vienos moters odos kvepalai gali neišsilaikyti, ant kitos – laikytis ilgiau. Ir atsakymo, ar jie geri, ar ne, nėra. Ne tai nusako kvepalų kokybę. Kokybė – ypatinga kompozicija, panaudotos medžiagos, kvepaluose esanti mintis. Tai, kad kvepalai nėra apsišlakstyti skirtas vandenėlis, o meno kūrinys.
Ar ilgai išsilaikys kvepalai ant odos, priklauso nuo jų žanro. Pavyzdžiui, odekoloną mes vertiname neigiamai, nes visi pagalvoja apie pijokus, geriančius prie kiosko. Pietų šalyse odekolonas – nepamainoma priemonė norint kvepėti karštą vasaros dieną. Karštą dieną kvepintis taip, kaip lietuviai, yra savižudybė. Kvapas susimaišo su prakaitu, ima skaudėti galvą. Tokiu atveju odekolonas – puiki priemonė. Techniškai jis išsilaiko labai trumpai – iki keturių valandų. Taigi jo reikia užsipurkšti pastoviai ir nereikia priekaištauti, kad tai – prasta kokybė.
– Sakote, kad tai, ar kvepalai išsilaiko ant odos ilgą laiką, lemia odos pH. Jei jie neišsilaiko ant odos, gal reikia purkšti ant plaukų, drabužių?
– Jei kvepalai nesilaiko, reikia pagalvoti apie kitą aromatą. Gal tuomet jie laikysis puikiai. Tačiau taip, galima juos purkšti ant plaukų, drabužių, kailio. Šie dalykai kvepalus išlaiko geriau nei oda.
– Ar nėra rizikos sugadinti drabužius?
– Kalbant apie rizikas, tai bobučių paistalai ir mūsų įsivaizdavimai. Kartą, per knygos pristatymą, viena moteris išreiškė nuogąstavimą, kad nuo sintetinių kvepalų galima susirgti vėžiu. Pasakiau jai, kad kvepalų vonioje niekas nesimaudo. Be to, medžiagų, kurios gali kelti įtarimų, koncentracija yra minimali ir kelianti juoką.
Kai matai kvepalų formulę, supranti, kad kažkokios medžiagos lašas negali nužudyti nei žmogaus, nei arklio, nei kačiuko. Tad būkime ramūs. Šiais laikais ir sintetinės medžiagos gana brangios, inovatyvios ir kuriamos taip, kad nesukeltų sveikatos sutrikimų. Dažnai jos saugesnės nei natūralios.
– Kas yra kvapų rinkodara?
– Taikant tai, per kvapų žinutes žmogui sukeliamas noras kažką pirkti ar kaip nors pasielgti. Pasaulyje tai labai paplitusi praktika, Lietuvoje ji dar tik skinasi kelią. Dėl kvapų rinkodaros įvairios paslaugų ir prekybos vietos turi savo kvapą ir tokiu būdu privilioja klientą.
Pavyzdžiui, įvairios tinklinės kepyklos naudoja tokį triuką – paskleidžia karamelės ar vanilės kvapą ir taip sužadina skonio receptorius. Žmogui kyla noras ragauti bandelių, nes jis prisimena, kaip jas kepdavo mama ar močiutė ir pan.
– Ar tai taikoma ir drabužių parduotuvėse?
– Taip, ir jos imasi šios praktikos. Tačiau tai daroma norint palikti klientams kvapo žinutę, kad šis parduotuvę prisimintų pagal kvapą. Mes nesąmoningai fiksuojame kvapus ir jie išlieka atmintyje. Jei pasakyčiau garsios tinklinės parduotuvės pavadinimą, jūs iš karto asocijuotumėte ją su kvapu.
– Ar tikite, kad kvepalai gali turėti gydomųjų galių?
– Aš tuo netikiu, nes kvepalai nėra aromaterapinis produktas. Tačiau kalbant apie aromaterapiją, su kvapais galima daug nuveikti. Jais galima žmogų nuraminti, įaudrinti, paskatinti susikaupti. Kvepalų funkcija kitokia – jie veikia mūsų vaizdinę atmintį. Todėl, užuodę tam tikrą aromatą, prisimename praeities įvykius ir žmones, erdves, į kurias norėtume pasąmoningai nukeliauti.
– Kaip vertinate tai, kad kvepalai skirti moterims, vyrams, taip pat skirstomi pagal zodiaką?
– Skirstyti kvepalus pagal zodiaką – didelė nesąmonė. Tokių kvepalų nėra. Žmonės individualistai, negalima suskirstyti kvepalų į 12 grupių. Kalbant apie vyriškus ir moteriškus – tai rinkodaros dalykai. Kai atsirado kvepalai, jie nebuvo skirstomi į vyriškus ar moteriškus. Ilgainiui juos reikėjo susisteminti, parduoti, sugalvota skirstyti pagal lytį ir taip nukreipti pirkėjų masę į konkrečią grupę. Tačiau šiandien viskas keičiasi ir kvepalai praranda savo lytiškumą. Dabar produktai skirti net ne dviem lytims, o atitinka neutralią lytį.
Kiekvienas žmogus individualus ir vienintelis teisingas būdas išsirinkti kvepalus – juos uostyti.
– Kaip išsirinkti sau tinkamus kvepalus?
– Kiekvienas žmogus individualus ir vienintelis teisingas būdas išsirinkti kvepalus – juos uostyti. Ir nereikia gailėti tam laiko. Taip, mūsų parduotuvėse konsultantės dažnai paruoštos sutikti klientą ir išleisti jį su preke kuo greičiau. Tačiau kvepalų parduotuvėje žmogus turi užtrukti tiek, kiek jam reikia. Galima ten praleisti visą dieną, galima ateiti tris dienas iš eilės. Renkantis kvapą reikia išuostyti kuo daugiau aromatų.
– Ar verta parduotuvėje kvepalus purkšti ant popierėlių?
– Popierėliai skirti tam, kad supažindintų su kvepalų kompozicija – tokia, kokia ji sugalvota. Ant odos tas aromatas gali atsiskleisti visiškai kitaip. Gali išryškėti visiškai kitos jų dalys, nes odos molekulės kontaktuoja su kvapo molekulėmis, tai sukuria savotišką mišinį.
– Renkantis kvepalus, galima susidurti su skirtingais pavadinimais – tualetinis vanduo, parfumerinis vanduo ir pan. Kuo tai skiriasi?
– Tai žymi kvapo koncentraciją – kiek kvapiųjų dalių įdėta į produktą. Kuo didesnė koncentracija, tuo stipresnis kvapas ir tuo ilgiau jis išsilaiko. Jei perkate kvepalus ir ten parašyta perfume arba pure perfume, tokio produkto reikės nedaug, kvepėsite gana ilgai, kvapas bus intensyvus.
Jei perkate parfumuotą vandenį, kvapiųjų dalių bus mažiau, tačiau kvapas vis vien gana stiprus. Parfumuotas vanduo – vienas populiariausių pasaulyje dalykų. Tualetinis vanduo turi nedaug kvapiųjų dalių, sudėtyje yra vandens. Tualetinis vanduo buvo sukurtas kvėpinti aprangą, ne žmogų. Vėliau, dėl taupymo, žmonės tualetiniu vandeniu ėmė kvėpintis.
