Ko gero, retas iš mūsų nėra skanavęs gardžios grikių košės. O ar esate ragavę grikių žiedų ar lapų arbatos? Iš tiesų, grikių grūdai, žiedai, lapai arba visa žolė yra nuostabi vaistinė augalinė žaliava. Šio augalo žolėje (antžeminėje augalo dalyje) kaupiasi flavonoidai, chlorogeno, galo, citrinos, obuolių, askorbo, folio rūgštys, baltymai, o vaisiuose – krakmolas, baltymai, vitaminai, mineralinės medžiagos, riebalai, sacharidai, aminorūgštys, ląsteliena ir kitos naudingos biologiškai aktyvios medžiagos.

Medicinoje plačiai vartojamas iš grikių pagamintas preparatas – rutinas. Rutinas, arba kvercetin-3-O-rutinozidas, yra flavonoidas, kuris gaunamas iš žydinčių sėjamųjų grikių (lot. Fagopyrum esculentum Moench) viršūnėlių. Rutinas mažina kapiliarų trapumą ir pralaidumą, stiprina kraujagyslių sieneles, todėl jis yra tinkamas vartoti sergant hipertonija, venų uždegimais, reumatu, sutrikus kraujotakai akies tinklainėje.

Dr. Marius Lasinskas./ VDU Žemės ūkio akademijos archyvo nuotr. 

Gerai sveikatai – grikių žolės užpilas

Dėl savo įvairios cheminės sudėties, grikių žolė pasižymi plačiu farmakologiniu poveikiu: priešuždegiminiu, antioksidaciniu, antibakteriniu, priešvėžiniu, antidiabetiniu ir kitais. Vienoje didžiausių mokslinių straipsnių duomenų bazių „PubMed“ galima rasti daugiau nei du tūkstančius mokslinių tyrimų, susijusių su sėjamojo grikio nauda žmonių sveikatai. Liaudies medicinoje grikių žolės užpilu gydomas reumatas, kosulys, aterosklerozė, mažakraujystė, hipertonija ir kitos ligos.

Grikiai./ VDU Žemės ūkio akademijos archyvo nuotr. 

Verta paminėti ir mažiau žinomus grikių privalumus. Pavyzdžiui, žali arba virti grikių lapai yra naudojami maistui, o grikių vaisiai savo baltymų kiekiu prilygsta ankštinėms kultūroms. Be to, grikių grūdai neturi glitimo, o tai yra labai geras pakaitalas tiems, kurie dėl celiakijos (virškinamojo trakto ligos) negali vartoti kitų grūdinių kultūrų – kviečių, miežių, rugių. Pasisekė ir bičiuliams, bičių draugams – grikių medus pasižymi gydomosiomis savybėmis, turi daug mineralų ir antioksidantų.

Grikių žolės užpilą pasigaminti paprasta. 1–2 arbatinius šaukštelius grikių žolės užpilkite viena stikline karšto vandens (90 °C) ir palaikykite uždarame inde apie 2 valandas. Ligų profilaktikai gerkite po stiklinę 1–2 kartus per dieną 30–60 minučių prieš valgį arba 1–2 valandas po valgio, o esant ūmiems atvejams – po 4–5 stiklines 7 dienas ir darykite 3 dienų pertrauką. Taip rekomenduojama vartoti 2–3 mėnesius. Reiktų prisiminti, kad vaistažolių vartojimas, kaip ir bet kurių kitų vaistų, yra individualus, todėl konkrečiu atveju reiktų pasikonsultuoti su gydytoju, vaistininku ar fitoterapeutu.

Naudingos medžiagos – avižų grūduose, lapuose, žieduose

Dar vienas sveikatai palankus vienmetis kultūrinis varpinis augalas – sėjamoji aviža (lot. Avena sativa L.). Avižų grūduose (vaisiuose) yra krakmolo, baltymų, riebalų, vitaminų, flavonoidų, aminorūgščių, geležies, mangano, cinko, kalcio, fluoro ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Mūsų močiutės ne veltui mums sako: valgyk avižų košę, tai būsi stiprus kaip arklys. Tačiau ne tik avižų grūdai yra naudingi – štai avižų lapuose ir šiauduose yra pektinų, triterpeninių saponinų, karotenoidų, chlorofilų, o žieduose – naudingų flavonų. Todėl avižų vaistinė augalinė žaliava pasižymi daugybe farmakologinių savybių: antioksidacinėmis, raminamosiomis, cholesterolį mažinančiomis, antidiabetinėmis, antimikrobinėmis ir kitomis. Avižų skaidulos šalina iš organizmo šlakus, todėl jos yra tinkamos organizmui valyti.

Avižos./VDU Žemės ūkio akademijos archyvo nuotr.  

Liaudies medicinoje avižos yra naudojamos pačiais įvairiausiai būdais: kaip odos šveitiklis (sudrėkintos avižos), kaukė veidui (avižų dribsniai palaikomi šiltame vandenyje keletą minučių, tada užtepama ant veido, palaikoma 10 minučių ir nuplaunama šiltu vandeniu), gydomosioms vonioms (apie 1 kg avižų šiaudų voniai) ir kt.

Paprasčiausias būdas išbandyti avižų arbatą (vandeninį užpilą): 1–2 arbatinius šaukštelius smulkintos avižų žolės (renkama birželį-liepą) užpilkite 1 stikline (200 ml) karšto vandens (90 °C) ir palaikykite apie 20 minučių. Ligų profilaktikai gerkite po 1–2 stiklines per dieną. Jeigu norite ramiai miegoti, išgerkite vieną stiklinę avižų žolės užpilo 30–60 minučių prieš miegą.

Avižos dažnai vartojamos ir mišiniuose su kitais vaistiniais augalais. Jei norite pagerinti miegą, rekomenduojamas toks vaistažolių mišinys: avižų žolė, mėtų žolė, melisų lapai, medetkų žiedai, sukatžolių žolė. Jei sergate cukriniu diabetu: avižų žolė, dilgėlių lapai, pupelių ankštys, mėlynių lapai ir kiti. Prisiminkite, kad atvėsintas arbatas galite pagardinti medumi arba tiesiog lyžtelti medaus iš šaukštelio ir užgerti. Taip bus ne tik skaniau atsigerti, bet medus dar pagerina ir biologiškai aktyvių medžiagų įsisavinimą.

Duomenų bazėje „PubMed“ galima aptikti daugiau nei 10 tūkstančių įrašų, susijusių su sėjamosios avižos (angl. oat) moksliniais tyrimais. Taigi iš tiesų verta pasidomėti apie avižos naudą tiek žmonių sveikatai, tiek apie jos platesnį, alternatyvų panaudojimą žemės ūkio pramonėje.

Vaistiniai ir maistiniai augalai – svarbūs maisto kokybei ir saugai

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje atliekama daug tyrimų, susijusių su vaistiniais ir maistiniais augalais. Didelio mokslininkų dėmesio susilaukė siauralapis gaurometis, baltasis šilkmedis, bulvės su spalvotu minkštimu, bulvinė saulėgrąža (topinambas) ir kiti. Iš tiesų verta domėtis čia pat augančiais maistiniais ir vaistiniais augalais, nes pasaulyje kyla vis daugiau klausimų dėl maisto kokybės ir saugos: t. y. kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp vis augančių žmonių vartojimo poreikių ir žemės galimybių švariai užauginti maistą.

Pasak V.M.Murėnaitės, avižos yra nepamainoma mitybos raciono dalis ir puikus energijos šaltinis. Jas naudinga valgyti kiekvienam, ypač patartina aktyviai sportuojantiems. Derinant jas su kitais maistingais priedais, avižos aprūpina organizmą ir kūną būtinaisiais baltymais ir angliavandeniais.

„Avižos man asocijuojasi su vienu gyvenimo įvykiu – kai buvau Ispanijoje ir pėsčiomis ėjau piligrimų kelią „Camino de Santiago“. Kiekvieną rytą pusryčiams virdavau avižas, kurias pagardindavau uogiene, riešutais ar šokolado gabaliukais. Man avižos asocijuojasi su stiprybe, nes tada jos suteikdavo energijos keliauti šimtus kilometrų pėsčiomis", – pasakoja maisto tinklaraštininkė.

Kulinarijos knygos autorė džiaugiasi, kad vis daugiau jaunimo grąžina avižas į savo mitybos racioną ir ne tik paprastos košės pavidalu: „Šiandien avižos yra vienos populiariausių kruopų, jos virtuvėje įgauna įvairiausių formatų – nuo avižų duonos iki energijos rutuliukų (angl. energy balls).“

Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai ėmė populiarėti naujas avižų perdirbimo būdas – kapotos avižos. Išskirtinės tekstūros kapotos avižos, ruošiamos kapojant grūdus plieniniais peiliais – taip avižų gabaliukai lieka stambesni ir išsaugo daugiau naudingų medžiagų, sukuriama unikali ir rupesnė tekstūra. Šio tipo avižiniuose dribsniuose išlieka itin daug naudingųjų grūdo dalių, tokių kaip sėlenos ir gemalai, o kartu su jomis ir skaidulų.

Vis dar išlieka stereotipų, kad avižinė košė yra nuobodus ir prėskas patiekalas, tačiau maisto tinklaraštininkė teigia, kad taip galvoti galima nebent stingant originalumo. Avižos išgyvena tikrą renesansą. Internete apstu receptų – nuo sūrios košės su avokadais, kiaušiniais, pievagrybiais iki glotnučių su avižiniais dribsniais.

„Jaunimas vis dažniau gręžiasi atgal į gamtą ir domisi istoriniu protėvių paveldu. Šis kultūrinis paveldas neatsiejamas nuo kulinarijos. Todėl patarčiau nebijoti valgyti tų produktų, kuriuos metai iš metų valgė mūsų proseneliai, seneliai, močiutės ir mamos. Avižos yra vertingos, skanios, nesunkiai paruošiamos, jos mūsų maisto racioną papildo naudingais elementais. Siūlau į jas pažvelgti originaliau ir atsisakyti pabodusios saldžios, klasikinės košės standarto“, – ragina kulinarijos knygos autorė.

V.M.Murėnaitė pasakoja, kad avižinę košę namuose panaudoja įvairiausiais būdais, nors skamba neįprastai, bet avižos jos namuose dažniausiai įgyja sūrų pavidalą. Dar vaikščiodama į mokyklą ir lankydama kulinarijos būrelį, maisto tinklaraštininkė sužinojo sūrių avižinių blynelių receptą, kuris ją lydi metų metus – vis tobulinamas ir keičiamas įvairiausiomis formomis.

Sūri kapotų avižų košė

Asmeninio archyvo nuotr.

1/2 puodelio viso grūdo kapotų avižų,

1 puodelis vandens,

1/2 sultinio kubelio,

5 pievagrybiai,

1–2 šaukštai sojų padažo (arba pagal skonį),

1 kiaušinis,

keli smidrai,

keli ridikėliai.

Į nedidelį prikaistuvį supilkite vandenį, avižas ir sutrupinkite sultinio kubelį. Palaukite, kol užvirs, sumažinkite kaitrą iki visai mažos ir virkite uždengę 15 minučių. Kol košė verda – supjaustykite skiltelėmis pievagrybius, įkaitinkite keptuvėje porą šaukštų aliejaus ir suberkite grybus ir smidrus. Smidrus pakepkite tik minutę ir ištraukite iš keptuvės, o grybus kepkite, kol jie taps aukso spalvos (3–4 minutes). Pagardinkite grybus sojų padažu ir ištraukite iš keptuvės. Iškepkite kiaušinį. Košę patiekite su keptais grybais, kiaušiniu, ridikėliais ir smidrais.

Sūrūs avižų blynai

Asmeninio archyvo nuotr.

1 puodelis viso grūdo kapotų avižų,

2 puodeliai vandens,

1 kiaušinis,

1 vidutinio dydžio svogūnas,

4 šaukštai kvietinių miltų.

druskos ir pipirų,

aliejaus kepti,

grietinės ir žalumynų patiekti.

Užpilkite avižas verdančiu vandeniu ir uždengę pavirkite 10 minučių ant vidutinės kaitros. Iškrėskite virtas avižas į didelį dubenį ir palaukite, kol atvės. Smulkiais kubeliais supjaustykite svogūną. Keptuvėje įkaitinkite porą šaukštų aliejaus, suberkite svogūnus ir kepkite ant vidutinės kaitros, kol jie taps minkšti ir aukso spalvos. Suberkite svogūnus į avižas, pagardinkite druska, pipirais, įmuškite kiaušinį ir gerai išmaišykite. Suberkite miltus, dar kartą permaišykite. Įkaitinkite keptuvę su aliejumi ir kepkite blynus. Kadangi avižos ir svogūnai jau kepti, tereikės, kad jie apskrustų ir taptų aukso spalvos. Iškeptus dėkite ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalų perteklius. Patiekite su grietine, svogūnų ar česnakų laiškais arba krapais.

Avižiniai sausainiai

Asmeninio archyvo nuotr.

180 g kambario temperatūros sviesto,

200 g rudojo cukraus,

1 šaukštelis kepimo miltelių,

1/4 šaukštelio sodos,

1/2 šaukštelio druskos,

150 g kvietinių miltų,

2 kiaušiniai,

2 stiklinės viso grūdo kapotų avižų,

1 šaukštelis cinamono (nebūtinai),

1 sauja smulkintų riešutų arba į mažus gabaliukus supjaustyto šokolado (nebūtinai).

Įkaitinkite orkaitę (su vėjelio funkcija) iki 180 °C temperatūros. Minkštą sviestą išsukite su cukrumi ir kiaušiniais. Į gautą masę įberkite miltus, kepimo miltelius, druską, sodą ir maišykite su šaukštu, kol nesimatys baltų miltų. Suberkite avižas ir maišykite rankomis, kol tešla pasidarys minkšta ir vientisa. Dvi kepimo skardas išklokite kepimo popieriumi. Padalykite tešlą į 24 dalis. Tuomet suformuokite apvalius sausainius ir tvarkingai sudėliokite juos ant kepimo popieriaus, palikdami tarpelius. Kepkite kiekvieną skardą atskirai po 15 minučių, kol sausainiai paruduos). Atvėsinkite ir valgykite su pienu arba arbata.

Pasak gastronomijos paveldo tyrinėtojo, profesoriaus Rimvydo Laužiko, skaičiuojama, kad avižos į Lietuvą atkeliavo daugiau nei prieš 4,5 tūkst. metų, ir jau proistoriniais laikais tapo neatsiejama tradicinės virtuvės dalimi.

Augino ir ūkiuose, ir dvaruose

Profesorius R. Laužikas pasakoja, kad avižos yra viena pirmųjų į Lietuvą atkeliavusių javų rūšių. Skaičiuojama, kad tai galėję įvykti net prieš 4500–5000 metų, tada jos buvę trečiasis pagal svarbą javas, po kviečių ir miežių.

„Istoriniais laikais avižos užsitarnavo įvairialypę reputaciją: neturtingiesiems jos – svarbus maisto šaltinis, labiau pasiturintiems – pašaras arkliams. Taip pat iš avižų buvo varoma ir degtinė. Tad ir augintos jos plačiai, tiek valstiečių ūkiuose, tiek dvaruose. Avižų grūdų rasta XIV amžiaus Maišiagalos piliakalnyje. Dubingių Radvilų dvare  nuo XVII amžiaus vidurio iki XVIII amžiaus vidurio pagrindinėmis sėjamomis grūdinėmis kultūromis buvo rugiai ir avižos. Avižų daugiausia iš visų javų sėta ir Raseinių krašte, XVII amžiuje gyvenusio valstiečio Baltramiejaus Mindos laukuose“, – vardija R. Laužikas.  

Neturtingiesiems jos – svarbus maisto šaltinis, labiau pasiturintiems – pašaras arkliams.

Anot profesoriaus, platų avižų naudojimą pirmiausia lėmė jų kaina – istoriniais laikais tai buvo vienas iš pigiausių javų: „Santykines maistui ir pašarui vartojamų javų kainas galime sužinoti iš Lietuvos Statutų. Pagal antrąjį, 1566  metais patvirtintą Lietuvos Statutą, už avižas pigesni buvo tik grikiai ir soros, o žirnių vertė buvo tokia pat.“  Dar vienas svarbus aspektas – avižų kaloringumas. Mokslininkai teigia, kad iš avižų iškepta duona – pastebimai sotesnė už kvietinę, miežinę ar ruginę.

Iš avižų – talakna ir kisielius

Pasakodamas apie avižų panaudojimą senovės lietuvių virtuvėje, R. Laužikas sako, kad nors ant bajorų stalų avižiniai patiekalai ir nenuguldavo, avižomis paremtu maistu dažnai būdavo maitinami dvaruose dirbę žmonės. Todėl ne vieno dvaro dokumentuose rasime nemažus kiekius maistui sunaudojamų avižų ir avižų kruopų. „Pavyzdžiui, 1733-1734 metais sudarytame Radvilų Nesvyžiaus dvare maistui sunaudotų produktų sąraše avižos kartu su kitais pigiaisiais javais – rugiais ir miežiais – yra populiariausias javas“, – pasakoja R. Laužikas.

Vienas įdomiausių ir senoviškiausių Lietuvoje žinomų avižų patiekalų yra talakna. Šį patiekalą kaip lietuviams būdingą kelioninį maistą mini Lukaszas Golębiowskis, savo 1830 metais išleistoje knygoje „Domy ir dwory...“.  „Anot autoriaus, tai kiek pasūdyti krosnyje sudžiovintų avižų grūdų miltai. Jie maišomi su pienu ar verdančiu vandeniu ir valgomi kaip košė ar kukuliai, kurie gaunami pridėjus daugiau miltų. Lietuvių etnografinėje tradicijoje talakna žinoma kaip pasninko valgis. Ji gaminama iš avižų ar miežių, miltus maišant su vandeniu“, – pasakoja R. Laužikas.


Kitas populiarus avižinis patiekalas – avižų kisielius, Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ minimas kaip būrų valgis. „Ir avižų n’užmiršk, kad sėdams išberi grūdus: Nės kisieliaus tu, o kuinai pašaro laukia“ – rašė poetas.  R. Laužiko teigimu, „Šiais laikais kisielius yra daugiau Kūčių vakaro valgis. Senovėje jis gamintas iš vandens, rupiai maltų avižinių miltų, žiupsnelio druskos, kriaukšlelės sudžiūvusios duonos. Miltai buvo gerai išmaišomi šiltame vandenyje, įdedama druskos, įmetama duonos plutelė ir rauginama. Rauginimo laikas priklausė nuo patalpos šiltumo ir trukdavo maždaug parą. Po to skystis būdavo nukošiamas ir trumpai pakaitinamas, kad sutirštėtų. Tirštas kisielius valgomas, o ne geriamas. Jei buvo ne pasninko metas, kisielius gardintas pienu.“

Ir ligoniams, ir sveikiems

Pasakodamas apie avižų vaidmens lietuviškoje virtuvėje kaitą, profesorius sako, kad šiuolaikiniam avižų valgymui didelės įtakos padarė iš istorinės gastronomijos atėjusi idėja, jog avižų grūdų produktai yra tinkamas maistas ligoniams.

„1613 metais Krokuvoje išleistame savo augalų žinyne Simonas Sirenijus mini avižinių miltų patiekalą, ne tik atstatantį jėgas ligoniams, bet ir sveikiesiems tinkamą. Patiekalas gaminamas užmaišant avižinius miltus skystyje, pagamintame lygiomis dalimis iš mėsos sultinio (geriausia – kaplūno) ir saldaus balto vyno. Košė gardinama sviestu ir trupučiu druskos, o sutirštinama įmaišant kelis kiaušinio trynius. Jei norima, anot autoriaus, dar galima pagardinti ir cukrumi“, – originalų receptą diktuoja profesorius.

Tuo tarpu 1706 metais išleistoje knygoje „Namų vaistinė...“ aprašoma ligoniams skirta košė, gaminama iš virtų miežių ar avižų, sumaišytų su šviežiu sviestu, pagardinta cukrumi arba razinomis.

„Bene pirmasis lietuvių dietologas, Vilhelmas Storosta-Vydūnas, 1928 metais Tilžėje pasirodžiusiame veikale „Sveikata Jaunumas. GroƷê“, avižų kruopas rekomendavo valgyti liesiems žmonėms, kaip priemonę kūnui sustiprėti“, – sako R. Laužikas, taip primindamas Vydūno dėmesį į didelę avižų maistinę vertę ir teigiamą poveikį organizmui.

Tikras maistas

„Kiekvienas žmogus yra labai individualus – vienas sportuoja, kitas – ne, vienas sveria 50 kg, kitas – 100 kg ar net turi viršsvorį. Vadinasi, kiekvienam reikalingų suvartojamų maisto kalorijų kiekis bus skirtingas. Jei žmogus neturi viršsvorio ir jam reikia greitos energijos, jam puikiai tiks greitai paruošiami avižų dribsniai. Tačiau jei žmogus yra sukaupęs didelį kiekį organizmo riebalų ir nori sumažinti viršsvorį, tokiu atveju būčiau linkęs rekomenduoti visų grūdo dalių avižų dribsnius“, – aiškina treneris.

Ką daryti, jei avižų dribsniai gal ir teikia energijos, bet yra neskanu, nemalonu ir neteikia džiaugsmo?

Mūsų skonio receptoriai yra labai sugadinti – nebejaučia tikro maisto skonio. Tačiau jei bent mėnesį atsisakysime šokoladinių-karamelinių batonėlių ir saldžios arbatos su 2–3 šaukšteliais cukraus, tai net ir šaukšteliu cukraus pasaldinta arbata mums pasirodys labai saldi. Daug kas priklauso nuo mūsų įpročių. Jei kai kurių šių įpročių atsisakytume, palaipsniui atgautume tikro maisto skonį.

Ar tinka?

Auganti mūsų gaminamų natūralių bei ekologiškų avižų dribsnių paklausa leidžia manyti, kad dauguma žmonių išbandė ir drąsiai renkasi šį produktą. Vartotojų elgsenos tyrimas taip pat rodo, kad didžiajai daliai – per 70 proc. šio produkto vartotojų – tai yra pusryčių patiekalas.

Ar konkrečiam žmogui tai yra tinkamas rytinio maisto pasirinkimas?

„Jei iš ryto pavalgome saldžios avižų dribsnių košės, tačiau jau po valandos mus apima mieguistumas, jaučiamės apsunkę – vadinasi, avižų dribsniai ne mums. Tokie žmonės turėtų pusryčiams rinktis ne greitus angliavandenius, o baltymų ir riebalų turintį maistą“, – pasakoja A. Česnauskas. Anot jo, kiekvienas žmogus turėtų surasti jam tinkamiausią variantą.

Pagiriamieji žodžiai avižų dribsniams

1. Gausu maistinių medžiagų. Tai pirmiausia pasakytina apie visų grūdo dalių avižų dribsnius. Šie dribsniai išverda per ilgesnį laiką arba juos reikia užmerkti iš vakaro – tada jie verdami trumpiau ir juose išlieka daug daugiau maistinių medžiagų.

2. Nedaug kalorijų, o daug naudos. Visų grūdo dalių avižų dribsniai turi daugiausia skaidulų, vitaminų, mineralinių medžiagų. Avižų miltų ar kitų stipriai perdirbtų produktų kaloringumas išliks tas pats, o visų minėtų organizmui reikalingų medžiagų bus mažiau. Kad gautume reikalingą kiekį maistinių medžiagų, tokių perdirbtų produktų valgysime daugiau, tokiu būdu organizmą užkraudami kalorijų pertekliumi. Jeigu organizmas gauna kalorijų, tačiau negauna jam reikalingų maistinių medžiagų, jis prašo dar.

3. Tinka įvairiu dienos metu. Avižų dribsnius treneris valgo iš ryto arba prieš treniruotę. Į kitų išsakomą abejonę, ar gerai maitintis prieš treniruotę, jis irgi turi atsakymą. „Žiūrint koks tai maistas. Jei tai yra baltyminis ir riebus maistas, jį reikėtų valgyti gerokai anksčiau iki treniruotės – apie 2-3 valandas prieš. Jei tai yra avižų dribsniai, kurių pagrindas yra angliavandeniai, toks maistas yra gana greitai virškinamas. Todėl juos tinka suvartoti 1–1,5 val. iki treniruotės pradžios

4. Lengvai ir greitai paruošiami. Rytą jie yra greitai paruošiamas patiekalas. Kad būtų greičiau, juos patartina užsimerkti iš vakaro.

5. Suteikia daug energijos. Jie padės per treniruotę išlikti žvaliems ir pakelti žymiai didesnį fizinį krūvį, atsistatymas po treniruotės bus žymiai ilgesnis. Ilgesnis atsistatymas po treniruotės užtikrina pagreitėjusią medžiagų apykaitą organizme, tai stiprina imuninę sistemą bei raumenis, padeda deginti perteklinius riebalus.

6. Juos galima paruošti įvairių skonių. Žmonėms, kurie nori koreguoti savo svorį, jis rekomenduotų mažiau saldžius produktus. Leistina pridėti šiek tiek bananų, o skoniui pagerinti ypač tiktų cinamonas. Šis prieskonis neturi kalorijų ar cukrų, tačiau suteikia košei gerą skonį ir kvapą. Skoniui pagerinti tiktų įberti ir šiek tiek šokolado drožlių ar miltelių.

„Avižos priskiriamos maistingiausiųjų produktų sąrašui. Jos yra puikus skaidulų šaltinis, be to, turi daugiau baltymų nei dauguma kitų kruopų. Avižose gausu magnio, fosforo, geležies, cinko, kitų mineralų ir vitaminų. Dažnai vartojant avižas, gali sumažėti cholesterolio lygis, o tai reiškia – rizika sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Šios kruopos ar stambūs jų dribsniai padeda normalizuoti cukraus kiekį kraujyje, tad sumažėja cukrinio diabeto rizika. Dėl avižose esančių skaidulų pavalgę jų ilgiau jaučiamas sotumas, todėl mažiau užkandžiaujama. Būtent tai lemia, kad suvartojate mažiau kalorijų ir lieknėjate“, – tvirtina tinklaraščio „Lieknos Bitės“ kūrėjos Indrė ir Gabrielė.

Jos taip pat primena, kad avižų vartojimas – tai puikus būdas reguliuoti pilvo bėdas. Nuo vidurių užkietėjimo kenčia daug žmonių, o tarp jų ir ypač jautrios šiai problemai žmonių grupės – vaikai, nėščiosios.

„Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad kūdikiui avižos, kaip vienas iš pirmųjų jo gyvenime produktų, gali sumažinti riziką sirgti astma vaikystėje. Todėl mes manome, kad avižų dribsniai yra puikus pasirinkimas kūdikiams, kuriems visų grūdo dalių avižos yra dar per sunkus maistas“, – atkreipia dėmesį tinklaraštininkės.

Avižų dribsniai puikiai tinka ir vyresniems vaikams, kurie vos spėję atsibusti jau prašo pusryčių. Juos derėtų rinktis ne su pridėtiniu cukrumi ir sintetiniais priedais, bet paprastus stambius avižų dribsnius ir juos gardinti šviežiomis ar šaldytomis uogomis ar, jei mėgstate, daržovėmis.

Norintiems dar labiau vaikus palepinti tėvams, jos siūlo iš vakaro iškepti nesudėtingus avižinius pyragus iš natūralių produktų – avižų, riešutų, sėklų, džiovintų vaisių, taip pat su medumi ar bananais, natūraliomis datulėmis – tai padeda išvengti pridėtinio rafinuoto cukraus. 

Dar vienas „Lieknų Bičių“ patarimas: jei turite galimybę, rinkitės ekologiškus produktus, kad būtumėte dar ramesni dėl vartojamo produkto saugumo.

„Suaugusiems siūlome nepatingėti eksperimentuoti. Vietoj indo su baltais kviečių miltais virtuvėje turėkite įvairaus rupumo avižinių dribsnių, kuriuos dėkite kepdami blynelius, keksiukus, sausainius ar sūrius patiekalus – kotletus, dribsniuose apvoliotus mėsos ar žuvies kepsnelius. Taip jūsų patiekalas įgys daugiau maistinės vertės. Toks maistas tiks ir glitimo netoleruojantiems asmenims, nes avižose jo nėra“, – aiškina jaunos mamos, subūrusios didelį būrį sveikos mitybos gerbėjų.

Avižinis pusryčių pyragas be pridėtinio cukraus

Jums reikės:

300 ml avižinių dribsnių;

200 ml speltos miltų;

3 prinokusių bananų;

60 g sviesto;

1 kiaušinio;

žiupsnio druskos ir cinamono;

1 a. š. kepimo miltelių.

Visus ingredientus supilame į virtuvinį kombainą, gerai suplakame ir kepame iki 180 laipsnių Celsijaus įkaitintoje orkaitėje apie 30 min.

Pirmas mitas: „Tai yra greitas, termiškai apdorotas maistas, kuris negali būti vertingas“. Netiesa. Gaminant avižų dribsnius naudojama jų geriausias maistines savybes išsauganti technologija. „Pirmiausia nuo avižų nuimama kieta luobelė, kuri galėtų pažeisti žmogaus virškinamąjį traktą. Tada avižų grūdai 15 minučių apdorojami garuose, kad suminkštėtų, o vėliau sutraiškomi volais. Šitaip paruošti avižų dribsniai yra sveikatai palankus produktas“, – aiškina sveikatai palankaus maisto technologė Raminta Bogušienė.

Antras mitas: „Greitai paruošiami dribsniai nėra tokie sveiki kaip kiti“. Netiesa. Greitai parošiami dribsniai yra tokie pat sveiki kaip ir paprasti dribsniai, jei į juos nėra pridėta priedų. Gaminant tiek greitai paruošiamus, tiek ir paprastus dribsnius naudojama iš esmės ta pati technologija. Tiesiog gaminant greitai paruošiamus dribsnius prieš garinimą jie dar susmulkinami.

Jei pridedame į košę daug cukraus, tai ji tampa desertu, kuris neturėtų būti kasdienis mūsų patiekalas.

Grūdų perdirbėjų įmonės „Dobele“ pardavimų direktorius Lietuvai Romanas Stanislovaitis atkreipia dėmesį, kad daugelis klysta, manydami, jog greitai paruošiami avižų dribsniai yra visiškai kitoks produktas, kurį ruošiant naudojami sveikatai nepalankūs priedai. Ruošiant greitai paruošiamus dribsnius naudojamos dvi technologijos. Aviža gali būti padalinama į tris dalis, apdorojama garuose, o vėliau sutraiškoma volas. Kitas gaminimo būdas, kai apdorojama garuose ir kuo ploniau volais sutraiškomas visas dribsnis. Taip gaunami ploni ir greitai paruošiami dribsniai. Kuo ploniau sutraiškomi avižiniai dribsniai, tuo jie greičiau paruošiami.

Trečias mitas: „Visų avižų dribsnių savybės yra beveik vienodos“. Netiesa. Avižų dribsnių savybės gali skirtis. Tai priklauso ir nuo grūdų kokybės, tad svarbu išsiaiškinti, ar gamintojas renkasi aukščiausios kokybės grūdus ir ar dribsniuose nėra priedų. Dribsnių maistines savybes lemia tai, ką su jais papildomai daro gamintojai  ir vartotojai. Vieni vartotojai į natūralius dribsnius įdeda žiupsnelį druskos, pagardina šviežiomis uogomis, vaisiais ar daržovėmis ir gauna sveiką bei skanų produktą. Tačiau jei gamintojai arba vartotojai į šiuos dribsnius prideda daug cukraus, rafinuotų riebalų, tai tokia dribsnių košė nėra sveikatai palankus produktas. Rinkoje siūlomi avižų dribsniai būna be priedų ir su priedais (pridedama cukraus, grietinėlės miltelių, konservantų), todėl jų maistinės savybės gali skirtis.

Ketvirtas mitas: „Avižų dribsniai ir avižų dribsnių košė yra vienas ir tas pats“. Tai nėra tas pats. „Kai mes sakome „avižų dribsniai“, turime galvoje natūralų produktą be jokių priedų. Avižų dribsniais neretai klaidingai vadinami ir košėms skirti mišiniai su daug pridėtinio cukraus ir kitais priedais. Tokie mišiniai nebus palankūs mūsų sveikatai. Norint įsitikinti, koks produktas yra pakuotėje, reikėtų perskaityti jo sudėties aprašymą“, – pataria maisto technologė.

Penktas mitas: „Saldi avižų košė yra ne tik skanus, bet ir sveikas patiekalas“. Taip nėra. Nederėtų košę vertinti kaip desertą. „Jei pridedame į košę daug cukraus, tai ji tampa desertu, kuris neturėtų būti kasdienis mūsų patiekalas. Juolab, kad avižų košė turi natūraliai grūdų sudėtyje esančių cukrų ir savaime yra šiek tiek saldi. Bet koks pridėtinis cukrus – ar jis būtų rafinuotas, ar nerafinuotas – išderina natūralų skonio suvokimą, išderina visą imuninę sistemą. Cukrus yra aukštą glikeminį indeksą turintis produktas, kuris išbalansuoja cukraus lygį kraujyje. Klysta tie, kurie mano, kad valgyti daug cukraus nėra labai blogai. Iš tiesų valgant daug cukraus tampa nebeskanus jo neturintis sveikatai palankus maistas, organizmas nebegauna pakankamai vitaminų ir mineralinių medžiagų. Išderinus organizmo imuninę sistemą iš pradžių atsiranda nedideli sveikatos sutrikimai, o po to galima susirgti ir visai rimtomis ligomis.

Cukraus mažinimas maiste minimas ir Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) direktyvose bei tarp svarbiausių mitybos tendencijų. Dėl to kai kurie gamintojai paskelbė mažinantys cukraus kiekį populiariuose produktuose.

Šiaurietiška virtuvė ne tik sveika ir populiari pasaulyje, bet ir ieškanti naujovių. Suomių startuolis „Gold Green Foods“ sukūrė mėsos pakaitalą iš avižų, žirnių ir pupelių. Tai būtų šiaurietiška alternatyva sojų produktams, praneša LRT RADIJAS, apžvelgdamas Suomijos verslo naujienas. Firmos įkūrėjams svarbu, kad avižos puikiai dera Suomijoje, kad naujasis produktas yra ekologiškas ir beveik nesukelia alergijų.

Produktui gaminti naudojama technologija, galinti iš avižų išgauti vertingiausias medžiagas. Mitybos specialistų teigimu, mėsos pakaitalai iš avižų yra vertingesni nei pagaminti iš sojų ar kviečių. Pirmosios bandomosios šio naujo produkto partijos, supakuotos į dėžutes, kaip įprasta Suomijoje pakuoti maltą mėsą, nuo prekystalių dingo vos per 10 minučių.

Ragavusieji sako, kad avižų ir pupelių mėsos pakaitalas labai primena tikrą mėsą ir yra skanus. Jau šių metų pabaigoje produktu bus prekiaujama Suomijoje ir Švedijoje, vėliau jis turėtų pasiekti kitas Europos šalis, JAV, gal ir Kiniją.

EK  kritikuoja Suomijos vyriausybę

Suomijos statistikos centras praneša, kad po trejų metų ekonominio nuosmukio bendrasis vidaus produktas (BVP) 2015 m. paaugo 0,5 proc. Gamybos mastas per praėjusius metus sumažėjo 0,6 proc. Viešojo sektoriaus vartojimas sumažėjo 1 proc., bet privačiojo pakilo 1,4 proc. Namų ūkių pajamos kilstelėjo 1 proc.

Europos Komisijos (EK) ataskaitoje Suomijai prognozuojamas lėtas ekonomikos augimas. EK  kritikuoja tiek ankstesnę, tiek dabartinę Suomijos vyriausybę dėl neveiklumo – kuriami tik planai, o konkrečių darbų nėra. Stringa struktūrinės reformos socialinėje ir sveikatos apsaugos srityse. EK rekomenduoja Suomijai didinti konkurencingumą mažmeninės prekybos, statybos ir transporto sektoriuose.

Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama vadinamajam „suomiškam modeliui“, t. y. vyriausybės, darbdavių ir profesinių sąjungų susitarimui, kuris būtų vienas iš svarbiausių sutarimų siekiant didinti šalies konkurencingumą. Pagal šį susitarimą būtų nustatomos atlyginimų didinimo lubos, privalomos visiems. Atlyginimų lygis ir darbo sąnaudos priklausytų nuo bendros ekonominės situacijos, viešųjų finansų, darbo našumo ir padėties darbo rinkoje.

Šis susitarimas reikštų, kad vyriausybė nebūtų priversta imtis naujų biudžeto karpymų ir mokesčių didinimo. Kelios didelės profesinės sąjungos jau pritarė susitarimui, bet kitos dar bando derėtis dėl mokesčių lengvatų ir mažinimo. Vyriausybė kol kas nepradeda derybų dėl mokesčių mažinimo mainais už pritarimą susitarimui.

Situacija darbo rinkoje pablogėjo

Nors Suomijos ekonomika šiek tiek atsigauna, situacija darbo rinkoje praėjusiais metais pablogėjo. Nedarbas Suomijoje pakilo iki 9,3 proc. Socialinės nedarbo išmokos didėja jau ketvirtus metus iš eilės. 2015 m. nedarbo išmokų išmokėta daugiau negu 5 mlrd. eurų, t. y. 6 proc. daugiau negu 2014 m.

Artimiausiu metu daugiausia naujų darbo vietų bus pasiūlyta valstybės valdymo, švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos srityse. Naujausi tyrimai rodo, kad dešimtadalis darbdavių planuoja sukurti naujų darbo vietų, o 5 proc. – mažinti etatus. Visai negerėja užimtumas Rytų ir Šiaurės Suomijoje. Sveikatos priežiūros ir socialinės rūpybos sričių darbo rinka atrodo optimistiškiau dėl nuolat didėjančios privačių paslaugų paklausos.

Velykoms – ypatingi šokoladiniai kiaušiniai

Velykos Suomijoje neįsivaizduojamos be šokoladinių kiaušinių. Vieni iš jų ypatingi. Tai jau 120 metų gaminami „Fazer Mignon“ šokoladiniai kiaušiniai. Pats įmonės įkūrėjas Karlas Fazeris parsivežė iš Vokietijos šokolado su migdolais ir lazdynų riešutais receptą ir jau 1896 m. šią masę  buvo pradėta pilti į kiaušinių lukštus. Prieš valgant reikia nusilupti kaip virtą kiaušinį.

Kasmet prieš Velykas yra pagaminama daugiau negu 1,5 mln. šių kiaušinių. Visi „Mignon“ kiaušiniai yra rankų darbo, prieš Velykas apie tris mėnesius 30 žmonių juos gamina prie Helsinkio esančiame Vantos mieste. Beje, šokoladinių kiaušinių receptas yra antras pagal senumą „Fazer“ receptas. Anksčiau buvo pradėti gaminti tik marmeladiniai saldainiai.

Jeigu atsibudus ryte, pirma jūsų mintis būna apie košę, vadinasi, patenkate į košės mėgėjų būrį, kuriems rūpi, ką jie valgo ir kaip gyvena. Seniai išsiaiškinta, kad košė garantuoja geresnę sveikatą, ilgiau trunkantį sotumo jausmą, sveikesnį gyvenimo būdą ir, žinoma, dailesnes kūno linijas. Dauguma žmonių avižų košę laiko pačia skaniausia, tad kuo ji tokia ypatinga?

Dietologė dr. Rosemary Stanton knygoje „Sveikos mitybos vadovas“ teigia, kad avižinės kruopos ir kiti avižų produktai, pavyzdžiui, avižų dribsniai yra skanus, lengvai paruošiamas maistas, maistinių bei fitocheminių medžiagų šaltinis. Anot jos, avižos teigiamai veikia cholesterolio ir cukraus kiekį kraujyje, taip pat kraujospūdį, skrandžio ir žarnyno veiklą. Jose esanti baltymų, riebalų, magnio, tiamino, folacino ir vitamino E koncentracija yra didesnė negu tokiame pačiame kiekyje kitų neperdirbtų grūdų. Avižos taip pat turi polifenolių ir saponinų – stiprių antioksidantų, saugančių nuo ligų bei padedančių kovoti su laisvaisiais radikalais, stiprinančių imunitetą, užkertančių kelią infekcijoms.

Nuslopina alkį

Pasak dietologės dr. Rosemary Stanton, avižos – sotus maisto produktas. Jos lėtai virškinamos, todėl ilgam nuslopina alkio jausmą. Taip yra dėl avižose esančių baltymų ir ląstelienos. Avižos puikiai veikia virškinamąjį traktą, greitina medžiagų apykaitą, tinka valgyti sportuojantiems ar patiriantiems didelį fizinį krūvį.

Avižinę košę dabar ypač paprasta pasiruošti ir valgyti bet kur ir bet kada. Ją galima greitai paruošti, tad tokia košė labai praverčia skubantiems, keliaujantiems, sportuojantiems ar aktyviai leidžiantiems laisvalaikį. Ją galima po ranka turėti vykstant į gamtą, biure, namuose, kai pristinga laiko pavalgyti pusryčius ar pietus.