Daugialypis jautrumas cheminėms medžiagoms, dar žinomas kaip idiopatinis aplinkos netoleravimas, dažniausiai pasireiškia moterims. Šią būklę paprastai išprovokuoja reakcija į kasdien buityje naudojamus produktus, jų kvapus. Simptomai įvairūs – nuo lengvų iki sunkių, tačiau tarp jų yra ir tokių, kurie žmogaus gyvenimą gali pakeisti visam laikui. Kol kas apie šią ligą žinoma nedaug, tačiau specialistai jau dabar įspėja apie jos keliamą pavojų ir ragina gydytojus nenuleisti akių nuo šios ligos simptomus patiriančių pacientų.

Pakanka vieno įkvėpimo

Įsivaizduokite, rašo M. O`Neill, jei kaskart, įkvėpus nuo praeivio sklindančių kvepalų ar užuodus skalbimo priemonių ar kitų įprastai buityje naudojamų valiklių kvapą, tektų prisidengti nosį ir burną. Žmonės, kuriems diagnozuotas daugialypis jautrumas cheminėms medžiagoms, taip elgiasi visada. Keturi penktadaliai jų – moterys.

Ilgą laiką sveikatos priežiūros specialistų bendruomenė neteikė pernelyg daug reikšmės šiuo sindromu sergantiems pacientams, tačiau pagaliau imta apie tai kalbėti. Kai kurie medikai tvirtina, jog daugialypiu jautrumu pasižymintys pacientai neretai yra priversti kęsti itin sunkius simptomus. Todėl, pasak jų, gydytojai turėtų daugiau dėmesio skirti šios nedaug tyrinėtos būklės analizei ir pasistengti identifikuoti asmenis, kurių negalavimus nulemia būtent tai.

Pacientai, kuriems nustatytas daugialypis jautrumas, neigiamai reaguoja į daugybę ore esančių cheminių medžiagų. Įkvėpę tam tikrų kvapų, kurių išvengti nėra paprasta, nes jų gali pasitaikyti bet kur ir bet kada, šie žmonės kaskart patiria tuos pačius ūmius simptomus. Tokią jų reakciją sukelia cheminės medžiagos, esančios, pavyzdžiui, kvepaluose, tabako dūmuose, pesticiduose, dažuose, statybinėse medžiagose, oro gaivikliuose, taip pat skalbimo ir valymo priemonėse. Pakanka pajusti kvapiu skalbikliu išskalbtų drabužių aromatą, ir reakcija prasideda.

(P. du Preeez/unsplash.com nuotr.)

Nėra apsaugotas nė vienas

Patekus į aplinką, kurioje didelė šių cheminių medžiagų koncentracija, tikriausiai daugeliui pasidarytų negera, o daugialypiu jautrumu pasižyminčius pacientus veikia net ir labai nedidelės chemikalų dozės. Neigiamą reakciją šį sindromą turintiems žmonėms taip pat dažnai sukelia vaistai, maisto produktai, žiedadulkės ir pelėsis.

Šie pacientai dažnai skundžiasi tokiais negalavimais kaip irzlumas, miego sutrikimai, negebėjimas susikoncentruoti, nerimas ir depresija. Tarp fizinių ligos simptomų – sąnarių, raumenų ir galvos skausmai, viduriavimas, pasunkėjęs kvėpavimas, galvos svaigimas, centrinės nervų sistemos ir širdies ritmo sutrikimai.

Vaikams, kuriems nustatytas šis sindromas, dažnai pasireiškia žandų ir ausų raudonis, hiperaktyvumas, būdingi patamsėję ratilai po akimis, taip pat tokie vaikai neretai patiria mokymosi ir elgesio sunkumų.

Paveiktas kenksmingų cheminių medžiagų, pirmuosius ligos simptomus pacientas gali pajusti ir po keleto dienų, tačiau trukti jie gali ištisas savaites ir net mėnesius. Lėtinė liga gali išsivystyti bet kokio amžiaus žmonėms, nepriklausomai nuo jų gyvenimo būdo ir sąlygų, rašo M. O`Neill.

Priklauso nuo hormonų pusiausvyros svyravimų

Daugialypį jautrumą cheminėms medžiagoms tyrinėjantis dr. Martinas Pallas teigia manantis, kad ši liga yra susijusi su hormonų reguliavimu, būtent todėl jis labiau būdingas vienai lyčiai – moterims.

„Daugiausia duomenų, pagrindžiančių tokį lyčių santykį, gauta ne iš daugialypio jautrumo, o iš kitos giminingos ligos – lėtinio nuovargio sindromo (LNS) – tyrimų, – sako jis. – Tarp LNS pacientų, kuriems šis sindromas diagnozuotas iki lytinės brandos, abiejų lyčių atstovų yra maždaug po lygiai. O tarp tų pacientų, kuriems LNS nustatytas vėliau, moterų yra keturis kartus daugiau. Tai tik patvirtina hormonų poveikį.“

Dr. M. Pallo teigimu, šią teoriją pagrindžia dar ir tai, jog, pavyzdžiui, po to, kai moteris pastoja, ir po to, kai pagimdo, simptomai kinta. „Tai labai aiškiai rodo, kokia didelę reikšmę turi hormonai“, – sako jis.

Specialisto nuomone, viena iš priežasčių, kodėl daugialypis jautrumas cheminėms medžiagoms iki šiol vertinamas kaip „netikra liga“, yra tai, kad dažniausiai ja serga moterys. „Manau, tai susiję su šališkumu lyčių atžvilgiu, – sako M. Pallas. – Psichogeninės ligos kilmės šalininkams tai suteikia pagrindo lengva ranka nurašyti visus simptomus, būdingus daugiausia moterims.“

Tačiau jis įspėja, kad laikytis tokio požiūrio – rizikinga. Simptomai, kuriuos patiria daugialypiu jautrumu sergantys pacientai, gali būti itin alinantys. Labai svarbu, kad gydytojai – taip pat ir visuomenė – šią ligą vertintų kaip rimtą sveikatos sutrikimą. „Norint tinkamai perteikti, kokių skausmingų išgyvenimų tenka patirti ūmesnėmis šios ligos formomis sergantiems žmonėms, prireiktų ištisų valandų“, – sako dr. M. Pallas.

Gydytojos epidemiologės Daivos Razmuvienės teigimu, rankų plovimas yra nors ir įprasta, tačiau labai svarbi peršalimo ligų profilaktikos dalis. „Rankas peršalimo laikotarpiu turime plauti itin dažnai. Žinoma, kas valandą plauti rankų nebūtina, bet jeigu kabinete ar kitoje vietoje esate apsupti sergančių žmonių, rankas plaukite prieš ir po valgio, išgėrus kavos ir būtinai pasinaudojus tualetu“, –  detalizuoja gydytoja.

Anot jos, virusinės ligos labiausiai plinta viešajame transporte, nes juose nėra pakankamai vietos, kad galėtume išvengti sergančių žmonių.

„Oro lašeliai, kuriais plinta peršalimo ligos, skrenda metro atstumu, todėl jei matote, kad kažkas iš aplinkinių ketina jus apčiaudėti ar apkosėti, nusisukite ir tuo metu stenkitės neįkvėpti“, – pataria sveikatos specialistė.

Jei matote, kad kažkas iš aplinkinių ketina jus apčiaudėti ar apkosėti, nusisukite ir tuo metu stenkitės neįkvėpti.

Epidemiologė atkreipia dėmesį, kad visuomenė dažnai nemoka kosėjimo bei čiaudėjimo kultūros. „Turime išmokti kultūringai čiaudėti ir kosėti. Kosėti reikėtų tik į sulenktą alkūnę, o čiaudėti – prisidengus servetėle, tačiau, jei jau nespėjote ištraukti servetėlės, pasistenkite prisidengti bent jau savo drabužiais. Taip pat svarbu prisiminti, kad vienkartinės nosinės naudojamos tik kartą, nes ant panaudotos servetėlės susikaupia begalės bakterijų“, – sako D. Razmuvienė.

Gyventojų nuomonės tyrimo duomenys rodo, kad nuo užsikrėtimo virusinėmis ligomis saugosi net 77 proc. žmonių. Remiantis rugsėjo pradžioje „Eurovaistinės“ užsakymu tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa, virusinių ligų profilaktikai žmonės renkasi rankų plovimą, vėdina patalpas arba vengia čiaudinčių ir kosinčių aplinkinių, vengia žmonių susibūrimo vietų ar net reguliariai valgo česnaką.

Farmacininkė Laura Vanagaitė teigia, kad virusinės ligos į mūsų kūną dažniausiai patenka per nosies gleivinę ir akis. Jei nepavyko išvengti kontakto su sergančiuoju, grįžus į namus reikėtų išsiplauti nosį paprastu arba vaistinėje pirktu jūros vandeniu. Akis galima praplauti akių lašais.

Praleidus ilgesnį laiką su sergančiais žmonėmis, L. Vanagaitė pataria papildyti mitybą vitamino C preparatais ar vitaminų bei mikroelementų kompleksais ir praleisti daugiau laiko gryname ore.

„Taip pat būtinai vėdinkite patalpas, nes ligos sukėlėjai aplinkoje gali išlikti net keletą valandų, todėl rizika užsikrėsti aplinkiniams tampa labai didelė. O grynas ir švarus oras sukuria sveiką aplinką“, – teigia vaistinės atstovė.

Geriausia profilaktika – sveika gyvensena

Peršalimą išduoda čiaudulys, sloga, paburkusi nosies gleivinė, sunku kvėpuoti pro nosį, atsiranda gerklės skausmas arba gerklinis kosulys be sekreto ir karkalų. Šią viršutinių kvėpavimo takų ligą dažniausiai sukelia virusai. Tačiau peršalimo simptomus gali sukelti ir bakterinė infekcija.

Norinti išvengti peršalimo ligų būtina stiprinti imunitetą. Geriausias būdas – sveika gyvensena. Dažnas stresas, miego trūkumas, nesveikas maistas, piktnaudžiavimas vaistais, alkoholiu, rūkymas, užteršta aplinka silpnina mūsų organizmą. Todėl per žiemos sezoną daugybė žmonių suserga peršalimo ligomis net po keletą kartų.

Tinkamai paruošus žarnyną, organizmas bus pasirengęs kovoti su bakterijomis ir sumažinti neigiamą antibiotikų poveikį.

Pasak „Gintarinės vaistinės“ vaistininkės Šarūnės Borkertės, norint išvengti peršalimo pirmiausia reikia grūdinti organizmą ir pakankamai vartoti vitamino C. Taip pat labai svarbu valgyti daug vaisių ir daržovių bei palaikyti sveiką žarnyną. Įrodyta, kad žarnyno mikroflora gali turėti teigiamą reikšmę saugantis nuo kvėpavimo sistemos ligų, gripo.

„Nors žarnynas ir peršalimas gali pasirodyti mažai susiję dalykai, bet tai ne mažiau svarbu nei imuniteto stiprinimas. Susirgus gydytojai dažnai paskiria antibiotikų, kurie naikina tiek blogąsias, tiek gerąsias bakterijas. Tinkamai paruošus žarnyną, organizmas bus pasirengęs kovoti su bakterijomis ir sumažinti neigiamą antibiotikų poveikį. Todėl dar tik artėjant peršalimo ligų sezonui rekomenduoju pavartoti gerųjų bakterijų žarnynui“, – pastebėjo vaistininkė.

Saugantis peršalimo ligų taip pat labai svarbu vilkėti natūralius drabužius, kurie pralaidūs kūno šilumai, gerai sugeria drėgmę ir lengvai ją išgarina, nesukelia kūno ir odos pokyčių. Esant šaltam orui reikėtų pakankamai šiltai apsirengti, tačiau neturime sukaisti, nes tuomet tikimybė peršalti padidėja.

Nepražiopsoti pavojingos ribos

Prieš pradedant gydyti peršalimą svarbu išsiaiškinti, kokie ir kokiu metu simptomai atsiranda.

„Paciento visuomet teiraujamės, ar jis kosėja, ar kosulys atsiranda dienos metu – nesvarbu, ar pavalgius, ar ne, nes galime įtarti ir gretutines ligas, pavyzdžiui, įvairius skrandžio uždegimus. Jei kosulys kankina ne tik naktį, bet ir dieną, žmogus sloguoja, čiaudi, jam skauda galvą ir yra kelios dalys temperatūros, tuomet galime įtarti, kad tai – peršalimas“, – sako Š. Borkertė.

Pasak vaistininkės, pavojingas ne tiek pats peršalimas, kiek jo sukeliamų ligų komplikacijos. Prasidėjęs čiaudulys, sloga, kosulys gali komplikuotis į pūlingą anginą, kvėpavimo takų sutrikimus – bronchitą ar plaučių uždegimą.

„Labai svarbu nepražiopsoti pavojingos ribos, kai peršalimas komplikuojasi. Jei tris paras laikosi didesnė nei 38 laipsnių temperatūra ir su ja nebesusitvarkome, reikėtų nedelsiant kreiptis į gydytoją“, – patarė vaistininkė.

Pirmiausia – gerti daug skysčių 

Š. Bokertės pastebėjimu, patiems peršalimą galima gydytis tik tuomet, jeigu organizmas nėra linkęs į komplikacijas.

„Pirmoji ir pagrindinė priemonė peršalus – gausus šiltų skysčių vartojimas. Prikimus labai veiksminga priemonė yra garai, inhaliacijos su druska, sodos ar natrio chlorido tirpalu. Pastarąjį rekomenduojame, nes nuo jo inhaliatorius neapsineša druskų nuosėdomis“, – patarė vaistininkė.

Ji priminė gerti čiobrelių, liepų, medetkų, ramunėlių arbatas. Jei yra kosulys, galima gerti ir sudėtines arbatas nuo peršalimo – šios ypač patinka vaikams, nes yra skanesnės.

Prasidėjęs čiaudulys, sloga, kosulys gali komplikuotis į pūlingą anginą, kvėpavimo takų sutrikimus – bronchitą ar plaučių uždegimą.

Taip pat galima vartoti čiulpiamų pastilių ar purškalą gerklei. Jei užgulusi nosis, rekomenduojama jūros vandeniu praplauti nosies gleivinę: jei stipresnė sloga – stipresnį, hipertoninį, jeigu lengvesnė – paprastą, izotoninį jūros vandenį. Jei labai sunku kvėpuoti, galima vartoti nosies lašus, tačiau ne ilgiau nei dešimt dienų.

Sudėtinių vaistų nuo peršalimo nepatariama vartoti ilgiau nei 3–4 dienas, o vaistų vartojimo dažnumas priklauso nuo to, kiek jų sudėtyje yra paracetamolio – kuo jo daugiau, tuo vaistų vartoti reikia mažiau, paprastai 1–3 kartus per dieną.

Verta žinoti

Kaip atskirti peršalimą nuo gripo? Juo susirgus žmogus neretai net valandos tikslumu gali prisiminti, kada jam staiga pasidarė bloga: apėmė silpnumas, apatija, pradėjo krėsti šaltis, skaudėti raumenis, akis. Inkubacinis ligos periodas: dvi trys dienos. Po to – sloguojama, kosėjama, skauda gerklę. Sergant gripu kyla aukšta temperatūra – per 38 °C ar 39 °C.

Čiaudulys dažniausiai mus užklumpa atšalus orui ir paprastai yra siejamas su slogos pradžia.

Tai procesas, kai žmogus staigiai iškvėpia orą per nosį dėl nosiaryklėje prisikaupusių dulkių, alergenų, mikrobų ir gleivių. Visos šios nereikalingos organizmui medžiagos, užuot nukeliavusios gilyn į kvėpavimo takus, išmetamos su oru lauk.

Žinoma, čiaudėti yra į sveikatą mums, bet ne į sveikatą aplinkiniams. Kaip tik dėl šios priežasties jų ir atsiprašome. Atsiprašinėti ar ne – etiketo klausimas. O prisidengti burną ir nosį čiaudint – higieninė būtinybė, kurią privaloma žinoti kiekvienam.

Keičiantis orams ir per šalčius išvengti virusinių ligų kur kas sudėtingiau, nes žmogus daugiau laiko praleidžia patalpose, kuriose ventiliacija ne visada yra tinkama. Dėl to atsiranda itin didelė tikimybė pasigauti infekciją nuo čiaudinčio draugo ar kolegos. Tačiau jei nepamiršime ir neignoruosime čiaudėjimo etiketo taisyklių, apsaugosime aplinkinius nuo nelauktos ligos.

Žmonėms, kurie bando susilaikyti nečiaudėję, dažniau būdingi šie padariniai: kraujuoja iš nosies, trūkinėja kraujagyslės. Stengiantis sulaikyti čiaudulį, užspaudus nosį, gali plyšti ausies būgnelis.

Čiaudėjimo taisyklės

Kosint ar čiaudint būtina užsidengti burną ar nosį nosinaite (geriau vienkartine) ir nusisukti.

Jei neturite nosinės – kosėti ar čiaudėti į drabužius, kurie nekontaktuoja su atvira ranka ir veikia kaip oro filtras (geriausia į alkūnės linkį, skverną).

Neužsidengti burnos ar nosies delnu.

Nosiai valyti ar išsišnypšti naudoti vienkartines nosinaites, jas panaudojus išmesti į šiukšlių dėžę ir nedelsiant nusiplauti rankas.

Nekosėti ir nečiaudėti kitų žmonių draugijoje – geriau išeiti į vietą, kur nieko nėra.

Sergant neiškvėpti oro į kito žmogaus pusę.

Vengti kontakto su didelės gripo komplikacijų rizikos grupės žmonėmis: mažais vaikais, nėščiosiomis, pagyvenusiais, ligotais žmonėmis.

Sveikas žmogus, atsidūręs kito žmogaus kosėjimo ar čiaudėjimo zonoje, turėtų nuo jo pasitraukti, trumpam sulaikyti kvėpavimą.

Įdomūs faktai apie čiaudulį

Čiaudulys – automatinis refleksas, jei jis prasidėjo, sustabdyti neįmanoma.

Už čiaudulį atsakingas centras yra galvos smegenų apatinėje dalyje. Jį pažeidus, žmogus nebegali čiaudėti.

Čiaudulio metu 44,7 m per sekundę greičiu pasklinda apie 40 tūkst. lašelių.

Jei nesilaikoma čiaudėjimo taisyklių, ankštose ir gausiai žmonių lankomose vietose galima perduoti mikrobus iš karto 150 kitų individų.

Miego metu mes nečiaudime, nes nervai, kurie atsakingi už šį refleksą, taip pat ilsisi.

18–35 proc. žmonių čiaudulį išprovokuoja netikėta ryški šviesa.

Čiaudulys gali turėti psichologinę priežastį. Baimė, liūdesys, jaudrumas ir kitos emocijos gali išprovokuoti čiaudulį.

Čiaudulio metu visos šios nereikalingos organizmui medžiagos, užuot nukeliavusios gilyn į kvėpavimo takus, išmetamas su oru lauk. Žinoma, čiaudėti yra į sveikatą mums, bet ne į sveikatą aplinkiniams. Prisidengti burną ir nosį čiaudint – higieninė būtinybė, kurią privaloma žinoti kiekvienam.

Čiaudėjimo taisyklės

Kosint ar čiaudint, būtina užsidengti burną ar nosį su nosinaite (geriau vienkartine) bei  nusisukti.

Jei neturite nosinės – kosėti ar čiaudėti į drabužius, kurie nekontaktuoja su atvira ranka ir veikia kaip oro filtras (geriausia į alkūnės linkį, skverną).

Neužsidengti burnos ar nosies delnu.

Nosiai valyti ar išsišnypšti naudoti vienkartines nosinaites, jas panaudojus išmesti į šiukšlių dėžę ir nedelsiant nusiplauti rankas.

Nekosėti ir nečiaudėti kitų žmonių draugijoje – geriau išeiti į vietą, kur nieko nėra.

Sergant neiškvėpti oro į kito žmogaus pusę.

Vengti kontakto su didelės gripo komplikacijų rizikos grupės žmonėmis: mažais vaikais, nėščiosiomis, pagyvenusiais, ligotais žmonėmis.

Sveikas žmogus, atsidūręs kito žmogaus kosėjimo ar čiaudėjimo zonoje, turėtų nuo jo pasitraukti, trumpam sulaikyti kvėpavimą.

Dažnai plauti rankas su muilu ir šiltu tekančiu vandeniu – apie 20 sekundžių. Jei muilo ir vandens nėra, galima naudoti antibakterinius rankų gelius, drėgnas servetėles, skirtas rankų higienai.

Užsidėti kaukę, kad apsaugotume sveikus asmenis.

Įdomūs faktai apie čiaudulį

Čiaudulys yra svarbus – jis apsaugo mūsų kūną. Tai labai svarbi imuninio proceso dalis, kuri padeda išsaugoti gerą sveikatą.

Čiaudulys – tai automatinis refleksas, jei jis prasidėjo, sustabdyti neįmanoma.

Žmonėms, kurie bando susilaikyti nečiaudėję, dažniau būdingos šios pasekmės: kraujuoja iš nosies, trūkinėja kraujagyslės.

Jeigu stengsitės sulaikyti čiaudulį užspausdami nosį, tai gali baigtis ausies būgnelio plyšimu.

Už čiaudulį atsakingas centras yra galvos smegenų apatinėje dalyje. Jį pažeidus, žmogus nebegali čiaudėti.

Čiaudulio metu 44,7 m/s greičiu pasklinda apie 40 000 lašelių.

Jei nesilaikoma čiaudėjimo taisyklių – ankštose ir gausiai žmonių lankomose vietose galima perduoti mikrobus iš karto 150 kitų individų.

Miego metu mes nečiaudime, nes nervai, kurie atsakingi už šį refleksą, taip pat ilsisi.

18–35 proc. žmonių čiaudulį išprovokuoja netikėta ryški šviesa.

Čiaudulys gali turėti psichologinę priežastį. Baimė, liūdesys, jaudrumas ir kitos emocijos gali išprovokuoti čiaudulį.

Nusičiaudėti vienu mėginimu pavyksta ne visada. Yra žmonių, kuriems nusičiaudėti vienu mėginimu nepavyksta beveik niekada: po pirmojo nusigriaudėjimo paaiškėja, kad bręsta ir antrasis, o paskui – gal ir trečias ar net dešimtas. "Į-sveikatų" iš aplinkinių galima sulaukti tiek, kad pasidarys nepatogu. Kodėl nepavyksta nusičiaudėti vienu ypu?

Kaltų reikia ieškoti organizmo "pučiamųjų sekcijoje" (šiuo atveju, nosies "pučiamųjų"). Čiaudulį įprastai sužadina gleivinę sudirginančios dalelės ar kiti išoriniai dirgikliai, vienaip ar kitaip pasiekiantys mūsų "šnipą" (pvz., kai kuriuos žmones vargina čiaudulys nuo saulės spindulių).

"Tada išskiriami histaminai, kurie ir suerzina nosyje esančias nervines ląsteles, – aiškina Klivlando universitetinės ligoninės alergologė Dawn Zacharias. – Taip aktyvuojamas čiaudėjimo procesas. Nusičiaudėjimas yra galingas į aplinką nukreiptas iškvepiamo oro gūsis, kuriuo mėginama iš šnervių ar gilesnių nosies gleivinės segmentų išprašyti nekviestus svečius."

Jei nusičiaudėjus dirginimas nosyje nesiliauja, "pabūklas" užtaisomas dar kartą, o tada tenka krūptelėti nuo pakartotinos salvės ar net nuo keleto jų. Tai reiškia, kad pirmoji salvė buvo silpna ir neatliko savo darbo.

"Čiaudėdami mėginame išsivalyti nosies angas, todėl alergiški žmonės čiaudi gerokai dažniau – juk net ir nusičiaudėjus, alergenai gal ir išsiunčiami iš nosies gleivinės, bet aplinkoje jų būna tiek, kad jie netrukus vėl į ją sugrįžta, – aiškina medikė. – O jei čiaudite peršalęs, tarp nusičiaudėjimų būna gerokai ilgesnės pauzės."

O kaipgi čiaudėjimo mašinos? Na, asmenys, kurie griaudėja, tarkim, 15-os salvių serijomis? Tai gali reikšti, kad to asmens "dumplės" per silpnos arba jas įnervinanti neuronų sistema ne tokia funkcionali kaip jūsų.

"Priklausomai nuo asmens nervinių jungčių būklės, jo čiaudėjimas gali būti nepakankamas, kad iš gleivinės būtų pašalinti dirgikliai, - pasakoja D. Zacharias. – Tokiu atveju, pamėginkite nosį išsišnypšti ar kitaip išsivalyti. Kitaip tariant, alergenus iš ten išprašykite rankiniu būdu."

Bet juk apie 18-20 proc. žmonių čiaudi ne dėl dulkių ar alergenų, o dėl ryškios šviesos. Šis fenomenas sąlygotas genetikos ir vadinamas šviesos čiaudulio refleksu. Jo mechanizmai dar nėra iki galo išaiškinti. Kai kurie tyrėjai mano, jog tokį čiaudulį gali sukelti staigus vyzdžio susitraukimas – šie procesai sudirgina ir čiaudulio nervus. Tačiau tai – tik hipotezė.

Ką gi, jei priėjote išvadą, kad jūsų čiaudėjimo aparatas per silpnas, nenusiminkite ir džiaukitės, kad tas jūsų aparatas ne per stiprus.

"Paauglė dukra ėmė garsiai knarkti. Dienomis ją kamuoja nuolatinė sloga, čiaudulys. Spėjame, kad tai alergija, tačiau nesuprantame, kokia. Dažniausiai čiaudėti pradeda gulėdama lovoje. Šalia jos yra knygų lentyna. Gal laikas išmesti senas knygas?" – susirūpinusi klausia 40 m. Marija.

Knarkia daugybė žmonių, nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties. Tad tai daro ir jauni žmonės. Viena dažniausių jų knarkimo priežasčių – ūmi kvėpavimo takų liga. Pavyzdžiui – alergija.

Alergija dulkių erkutėms pasireiškia šienligės ir astmos simptomais: nosies tekėjimu, čiauduliu, niežuliu, akių ašarojimu, dusuliu. Taip pat gali sustiprėti egzema. Alergijos simptomai dėl užteršto oro: tabako dūmų, automobilių išmetamųjų dujų, gali pasireikšti stipriau.

Į klausimą atsako gydytoja alergologė, klinikinė imunologė Nemira Vaičiulionienė:

– Dulkių erkučių randama patalynėje, čiužiniuose, kilimuose, spintose, prigrūstose rečiau nešiojamų drabužių. Jei žmogus jautrus dulkių erkutėms, kyla alerginė sloga. Naktį, atsigulus į lovą, kur erkučių koncentracija maksimali, paūmėja slogavimas, paburksta gleivinė, susiaurėja kvėpavimo takų praeinamumas orui. Tada žmogus pradeda knarkti. Tačiau knarkimas tik vienas simptomų. Jei tai tikrai alergija, tuomet turi būti ir sloga.
Patalynės užvalkalus reikėtų keisti bent kas savaitę. Skalbti ne mažesnėje nei 60 laipsnių temperatūroje. Skalbiant žemesnės temperatūros vandeniu dulkų erkutės nežūsta, dažnai kaupiasi užvalkalų kampučiuose. Pati patalynė turėtų būti sintetinė. Negalima teigti, kad tokioje erkučių visiškai nėra, tačiau daugintis jų populiacijai sudėtingiau.
Čiužinius ir kilimus reikia siurbti su geru dulkių siurbliu. Geras siurblys – su Hepa filtru, kad neišpūstų dulkių atgal iš siurblio, ir giluminio siurbimo funkcija. Taip pat stengtis pirkti ne minkštus, o odinius baldus. Nesandėliuoti daugybės drabužių.
Kilimų apskirtai patarčiau neturėti. Taip pat laikyti uždengtas knygų lentynas, nes atvirai laikomos knygos kaupia dulkes ir taip pat šiek tiek turi įtakos alergijos paaštrėjimui.

Alerginės reakcijos pasiekė masinės epidemijos lygį, perspėja gydytojai ir vaistininkai. Pastarųjų teigimu, augalų žydėjimo sezono metu vaistinėse kasdien tenka konsultuoti po kelias dešimtis pacientų, kuriuos vargina alerginė sloga, įvairūs bėrimai ir dusulio priepuoliai. Specialistų pastebėjimu, didelė dalis gyventojų nežino savo alergenų, todėl gydosi netinkamai.

„Įvairiomis alergijomis žmonės skundžiasi ištisus metus, bet kai prasideda augalų žydėjimas, tai tampa tikra epidemija. Prieš kokius septynis metus besiskundžiančių alergijomis buvo gerokai mažiau. Jei žiemomis kas antras-trečias pacientas skundžiasi peršalimu, tai vasarą – užburkusiomis akimis, užgulusia arba varvančia nosimi, odos bėrimais, dusuliu“, – pažymėjo vaistinių vaistininkė Gintarė Krikščiūnienė.

Jos teigimu, neretai žmonės nežino šių simptomų priežasčių, tad arba nesigydo, arba tai daro netinkamai, pavyzdžiui, retkarčiais išgeria antihistamininio vaisto tabletę ir net neįtaria, kad alergija nuo to tikrai nemažės. „Todėl mums dažnai tenka konsultuoti ir aiškinti, kaip kovoti su alergija“, – sakė vaistininkė. Anot G. Krikščiūnienės, alergizuoti gali viskas, kas mus supa – net vanduo ir oras.

„Pačios populiariausios alergijos yra dulkių erkutei ir žiedadulkėms. Alergiški žiedadulkėms kenčia visą šiltąjį laikotarpį ir nesigydydami negali džiaugtis vasaros teikiamais malonumais, o kenčiantys nuo dulkių erkutės – visus metus, jeigu nepašalino jos iš savo aplinkos. Taip pat dažnai alergija pasireiškia pelėsiui, kosmetikos ir higienos priemonėms, tam tikriems maisto produktams. Vertėtų žinoti, kad alergijos priežastimi būna ir žarnyno parazitai, kurie į organizmą patenka nesilaikant higienos normų“, – vardijo vaistininkė.

G.Krikščiūnienė atkreipė dėmesį į tai, kad jaunesni žmonės dažnai supranta apie alergijas, bet vyresni pacientai sunkiai patiki, kad alergija yra rimta liga. „Dažnas gyventojas vartoja vaistus slogai gydyti, kosuliui slopinti, nes mano, jog paprasčiausiai peršalo. O išties neretai šiuos simptomus lemia alergenai, pavyzdžiui, pelėsiai, esantys namuose. Tikėtina, kad pakeitus aplinką ir tinkamai išvalius namus, liga praeitų savaime, nereikėtų nė gydymo. Tačiau vyresni žmonės sunkiai patiki, kad dėl to gali būti kalti jų namai“, – sakė ji.

Šeimos gydytojos Gretos Latakės iš Gargždų teigimu, alergija neaplenkia nei vienos amžiaus grupės, tačiau dažniausiai tai yra vaikai ir komplikacijos bei ligos progresavimas jiems yra itin pavojingos. „Dažniausia alergijos komplikacija yra alerginė bronchinė astma, kurios galima išvengti laiku imantis tinkamų priemonių. Vaikams grėsmę keliantys simptomai dažniausiai pasireiškia nuolatine sloga ir kosuliu, suaugusiems labiau būdingas dusulys. Pagrindinė prevencinė ir gydymo priemonė - išsiaiškinti alergeną ir jo vengti, tačiau ne visi į tai adekvačiai reaguoja ir įvertina pavojų“, - sakė šeimos gydytoja.

„Camelia“ vaistininkė G.Krikščiūnienė priminė, kad pirmiausia reikėtų palengvinti alergiją keliančius simptomus - vaistinėse pasiūloma ir gydomųjų, ir barjerinių ir prevencinių priemonių, kurios slopina kosulį, dusulį, bėrimus ir pan., mažina alergeną pačioje aplinkoje, apsaugo nuo alergeno patekimo į kraują su juo susidūrus. „Tačiau jei nepašalinsime alergeno iš žmogaus aplinkos, nevengsime kontaktų su juo, alergijos gydymas nebus šimtu procentų sėkmingas“, - apibendrino G.Krikščiūnienė.

Galbūt nesusimąstėte, tačiau aplinka daro įtaką net ir tokiam spontaniškam veiksmui, kaip jūsų čiaudulys.

Čiaudėjimas atrodo vienas labiausiai nevaldomų reiškinių. Nepaisant to, turėdami klausą žmonės gali pakoreguoti čiaudulio sukuriamą garsą. Anglakalbiams būdingu „achoo” kurtieji nepasižymi – jų čiaudulio skambesys yra tiesiog oro, staigiai išsiveržiančio iš kvėpavimo takų, sukeliamas garsas.

„Kurtieji čiaudi natūraliai, o klausą turintys asmenys jaučia būtinybę pridėti garso efektų,“ – teigia dalinai kurčias žurnalistas Charlie Swinbourne.

Skirtingose kultūrose pastebimas savitas čiaudėjimo stilius, todėl jums įprastas garsas gali būti visiškai svetimas kitakalbiams. Pavyzdžiui, prancūzai čiaudi „achoum”, o japonai savo čiaudulį vadina „hakashun“. Lietuviai, kaip turbūt pastebėjote, dažniausiai savo čiaudulį apibūdina „apči“.

Šio keisto reiškinio priežastį bandė paaiškinti Bencie Woll, kurčiųjų bendravimą tiriantis mokslininkas, dirbantis University College London.

Nors dalis čiaudulio skambesio neišvengiamai yra nevaldoma, žmonės geba subtiliai koreguoti garsą atsižvelgdami į tai, koks skambesys jų aplinkoje laikomas normaliu. Panašiu principu vadovaujasi ir juokas. Juokiantis būtinai išleidžiame garsą, tačiau mokame jį patylinti ar pagarsinti.

Swinbourne mano įžvelgęs tai žmonių elgsenoje. „Vos tik žmonės jaučia artėjantį čiaudulį, jų smegenys išsiunčia pavojaus signalus: ‚Atsargiai, tu ruošiesi čiaudėti. Viešumoje. Skambėk normaliai.‘ Ir akimirksniu atsiranda reikalingas garso efektas – ah-choo.“

Toks nepastebimas spaudimas neišsiskirti savo čiaudulio sukeliamu garsu paveikia net pusiau kurčią Swinbourne. Jo paties čiaudulys viešumoje nesąmoningai tampa panašus į „achoo“, o namie – tylesnis ir natūralesnis.