"Mano veiklos prioritetai – švietimo, kultūros įstaigų, stadionų, sporto aikštynų atnaujinimas ir modernizavimas, darbo užmokesčio mokytojams, socialiniams, kultūros, ikimokyklinių ir kitų įstaigų darbuotojams didinimas, naujų vietų vaikų darželiuose kūrimas išnaudojant visas galimybes", – pirmuosius ir svarbiausius darbus einant naujas pareigas, kurias pradėjo eiti prieš dvi savaites, vardijo vedėjas.

Matematikos ir vadybos magistro laipsnius turintis J.Petkevičius nuo 2001 m. dirbo direktoriumi įvairiose Kauno rajono ugdymo įstaigose, tad iš patirties žino jų – tiek mažų, tiek didelių – situaciją ir aktualijas.

2001–2013 m. dirbdamas Neveronių vidurinės mokyklos (dabar Neveronių gimnazija) direktoriumi įgijo vadybinės ir socialinio bendravimo patirties, reikalingos dirbant nedidelėje kaimo mokykloje, bendradarbiaudamas su kultūros centru susipažino su kultūrinio darbo organizavimo specifika.

2014–2018 m. J.Petkevičius vadovavo didžiausiai Kauno rajono ir vienai didžiausių Lietuvos mokyklų – Garliavos Jonučių progimnazijai. Prieš trejus metus ši progimnazija laimėjo pirmą vietą Lietuvos mokyklų bendruomenių metų konkurse Kauno apskrityje ir buvo pripažinta "Bendruomeniškiausia mokykla" už visapusišką bei atvirą bendradarbiavimą su tėvais ir bendruomene, tėvų diskusijų klubo "Tėvų seimas" darbo plėtojimą, "Tėvų lyderių" projekto įgyvendinimą.

Pernai Garliavos Jonučių progimnazija įtraukta į Lietuvos švietimo ir mokslo ministro patvirtintą 30 Stiprią geros mokyklos požymių raišką turinčių mokyklų sąrašą.

J.Petkevičius turi patirties vykdant ES finansuojamus investicinius projektus. Kartu su Neveronių bendruomenės centru 2011–2013 m. buvo parengti ir įgyvendinti vietos investiciniai projektai "Neveronių bendruomenės patalpų ir Neveronių vidurinės mokyklos sporto salės remontas" ir "Naujų kaimo jaunimo laisvalaikio užimtumo formų sukūrimas mažinant socialinę atskirtį", davę bendruomenei didesnę nei 130 tūkst. eurų naudą.

J.Petkevičius taip pat yra "Lyderių laiko 3" Kauno rajono savivaldybės pokyčio projekto komandos narys.

Naujasis vedėjas ketina vykdyti veiklą vadovaudamasis pasidalytosios lyderystės principais, išnaudojant visas kaitos ir tobulėjimo galimybes: dalyvauti projektuose, programose, diegti naujoves, inovacijas visoje sistemoje.

"Remdamasis susitarimais su bendruomenėmis, tobulinsiu kultūros, švietimo ir sporto įstaigų veiklą, kad ji visiškai tenkintų Kauno rajono gyventojų poreikius, atlieptų jų lūkesčius ir teiktų kokybiškas paslaugas", – tikino J.Petkevičius.

„Europa visada buvo kultūrų mozaika – mūsų žemynas pasižymi įvairove, kuria grindžiama mūsų Europos tapatybė. Kai įkūrėme savo sąjungą, pasirinkome palaikyti šią įvairovę bei pradėti integracijos, atvirumo ir apsikeitimo projektą“, – sakoma bendrame aukšto rango ES atstovų pareiškime, paskelbtame pirmadienį, Tarptautinę kultūros įvairovės dieną.

„Būtent todėl sąjungos viduje ir už jos ribų remiame kultūros įvairovę politika bei tokiomis programomis, kaip „Creative Europe“ ir „Erasmus+", – teigiama Briuselyje paskelbtame dokumente.

F. Mogherini ir T. Navracsicsius priminė, kad 2018-ieji ES paskelbti kultūros paveldo metais, o šios iniciatyvos tikslas yra „paskatinti visus atrasti ir tirti Europos kultūros paveldo įvairovę kaip svarbų mūsų tapatybės komponentą“.

Jie pabrėžė, kad ES diplomatija kultūros srityje nukreipta į bloko ir partnerių interesų gynimą.

„Vienas pagrindinių mūsų prioritetų šioje srityje yra kultūros paveldo ir įvairovės saugojimas, kova su neteisėta prekyba kultūros vertybėmis ir dalyvavimas tarpkultūriniame dialoge“, – pareiškė F. Mogherini ir T. Navracsicsius.

Jie taip pat pažymėjo, kad Bendrija palaiko tokias iniciatyvas, kaip Timbuktu ir Malio senovinių rankraščių restauracija, Irako Mosulo ir Vakarų Balkanų paveldo projektus.

„Šiandien patvirtiname, kad ES yra ištikima kultūros paveldo saugojimo reikalui“, – sakoma bendrame ES valdžios atstovų pareiškime.

Kovo 8-sios dienos kalendoriaus lapelyje įrašyta tarptautinė Moters diena. Kodėl ji taip plačiai pažymima ir kodėl nėra Vyrų dienos? Beje, kalendoriuje ši minėtina diena atsirado prieš šimtą metų – ji susijusi su darbininkių teisių judėjimu, prasidėjusiu Vokietijoje. Lietuvoje ši diena tapo žinoma, kai rašytoja ir visuomenininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė prakalbo apie moterų pilietines teises.

Moteris – gyvybės nešėja, o tai labai daug ką pasako. Dievas ir gamta ją sukūrė tobulai: iš grožio ir išminties. Tačiau žmonių visuomenė, vadovaujant vyriškajai pusei, pasinaudojusi moters prieraišumu namų židiniui, apribojo jos teises spręsti bendrus genties, tautos, valstybės reikalus. Toks procesas vyko bemaž visose pasaulio kultūrose; jo suformuotos nuostatos tapo įtvirtintos religinėse ideologijose. Tačiau laiko mašina negailestingai trupina praeities atgyvenas; moderni visuomenė turi atstatyti istorijos raidoje padarytas skriaudas, neteisybes moteriai. Būtent tai ir primena tarptautinė Moters diena. Ir jau jokiais būdais ne sovietmečio perversišką tariamos pagarbos moteriai demonstraciją.

Tradiciniame lietuvių kalendoriuje tokios ypatingos šventės nebuvo, seniau jos nė nereikėjo. Gili ir nuoširdi pagarba moteriai čia reiškiama kaip būsimai ar jau esamai motinai. Motinystė kasdien būdavo pamaloninama švelniausiais žodžiais ir gražiausiais jausmais. Tautosakos rinkėjas Vilius Kalvaitis savo 1910 metais išleistoje knygelėje „Lietuviškų vardų klėtelė“ surašė net 99 malonybinius kreipinius, kaip pašaukti mamą, mamaitę, močiužę, mamulėlę, motinėlytę, mamyčiukę, mamužytę... Lietuviui motinos vardas yra šventas. Tai atsispindi ir mūsų bažnytinėse šventėse. Kalendoriaus rate – devynios Švč. Mergelės Marijos, Dievo Motinos šventės, tarsi žvaigždės jos nimbo vainike.

Bet štai laikmečio skersvėjai sugriovė tradicinės šeimos instituciją. Patriarchalinės šeimos irimas prasidėjo dar prieškariu, vaikams išvažiuojant dirbti ir gyventi į miestą. Ir prireikė tokios dienos, kad primintų šventą pareigą motinai. Nutarta Motinos dieną minėti pirmąjį gegužės sekmadienį.

Toliau – dar gražiau... Susidūrę su azijietiškomis klajoklių kultūromis, patyrėme baisų dalyką – motinos vardas ten suteršiamas keiksmu. Ir toks keiksmas prilipo mūsų kalboje! Jaunimui jį įdiegdavo sovietų armijoje, kur kiekvienas įsakymas privalėjo būti keiksmu „pastiprintas“.

Praėjo 25 metai, bet tas rusų armijos dvokas dažnai teršia nepriklausomos Lietuvos orą. Nėra tai toks nekaltas dalykas, tariamo šaunumo demonstracija, nes žodis tampa kūnu... Taigi tai susiję nepagarbiu elgesiu su mergina, smurtu šeimoje, panieka seniesiems. Nesmagu apie tokius dalykus kalbėti, tad geriau atverskime kokį mūsų istorijos puslapį, kalbantį apie tikrą pagarbą moteriai.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentuose dažnai pažymima, kad vienas ar kitas teisinis veiksmas atliktas „pagal paprotį“. Ir netgi tarp karališkųjų asmenų. Pavyzdžiui, 1562 m. valdovas Žygimantas Augustas, tekindamas savo seserį Kotryną už Suomijos kunigaikščio Jono, „pagal paprotį klausė karalaitės prie jos sesers, ar sutinka savo valia tekėti“.

Paprotinė teisė sudarė mūsų valstybės pirmųjų teisės sąvadų – Kazimiero teisyno ir Lietuvos Statuto – pagrindą. Statuto pirmoji redakcija buvo priimta 1529 metais. Šie svarbiausi valstybės dokumentai atspindi baltiškojo etnoso papročių specifiką, tarkime, ištekėjusi moteris vertinama labiau negu vyras – už jos sužalojimą ar nužudymą nustatyta dvigubai didesnė bauda. Už merginą, atitekančią iš kito krašto, jos būsimasis vyras turėjo mokėti dvaro pareigūnui „kiaunės” mokestį (vadinamą dokumentuose rusėnų kalba kunica). O mergina, ištekanti už to paties krašto vyro, kiaunės mokesčio nemokėjo, bet pirmą kartą eidama į javapjūtę vaitui „iš savo delno” turėjo duoti 3 uolektis drobės.

Ir štai, kas svarbu mūsų etninėje kultūroje: moteris lietuviškoje šeimoje buvo ne tik „trijų namų kerčių laikytoja“, bet ir pagrindinė tautos tradicijų saugotoja bei perteikėja: nuo lopšinės kūdikėliui iki palaiminamo duonos kepalo.

Bet kaipgi atsitinka, kad mūsų mielosios, gražiosios, darbščiosios moterys virsta raganomis? Štai šiandien vienoje smagiausių iš tradicinių kalendorinių švenčių – Užgavėnėse – neabejotinai persirengėlių būryje sutiksime tokią kūtvėlą. Senojoje baltų mitologijoje ir religijoje Ragana yra miško dievaitė. Vardo etimologija kalba apie jos išskirtinumą visuomenėje, gal aiškiaregystę, pranašavimo ir gydymo gebėjimus. Tad tikėtina, kad raganomis vadintos kaimo žiniuonės, žolininkės.

Tačiau folklore sakoma, kad raganos Jurginių naktį užnuodijančios sulą, per Jonines skrendančios į sueigas ant Šatrijos kalno, apsižergusios avilį. „Pikta akimi“ jos galinčios nužiūrėti gyvulių prieauglį ar net kūdikį. Raganų kenkėjiškos galios ypatingai atsiskleidžia Joninių (Rasos šventės) rytmetį, kada jos gali atimti kaimynų karvių pieną. Labai tikėtina, kad neigiamus bruožus įvaizdis įgavo po Lietuvos krikšto, o ypač – Europoje plintant raganų teismams. Tačiau ligai ištikus ar kitai bėdai prispyrus, kaime kreipiamasi į „raganavimo“ patirtį turinčias moteris.

Pagarba moteriai lietuviškose etnokultūrinėse tradicijose siejasi su visa persmelkiančia gyvybės adoracija. Tai stipriai išreiškiama pavasariui žengiant į mūsų šalį.

Indonezijos šokiai, mongoliški burtai iš ožio kaulų, japoniški origami stebuklai, kaligrafijos pamokos ir arbatos gėrimo ceremonijos. Tai tik dalis įdomybių, kurias galima buvo patirti Azijos kultūros dieną Vytauto Didžiojo universitete.

Pasakoja istorijas

„Aš esu Eglė. Metus gyvenau Indonezijos Javos saloje ir mokiausi tradicinio šokio“, – VDU didžiojoje salėje susirinkusiems smalsuoliams prisistatė įvairiaspalviais drabužiais vilkinti mergina.

Žvarbią dieną basomis kojomis scenoje stovinti šokėja žiūrovus ne tik privertė nusirengti striukes, bet ir nusiavus batus patiems išmokti Indonezijos šokio žingsnelių.

Mergina pasakojo, kad ją užbūrė šokyje vyraujančios spalvos, garsai ir judesiai, kurių kiekvienas, net plaukų pasišukavimas, gali papasakoti atskirą istoriją.

„Sunkiausia buvo pajusti ritmą ir išmokti judesius, kurių kiekvienas turi savo garsą. Visus šokius, kuriuos išmokau Indonezijoje, vadinau arba kosmosu, arba paukščių judesiais. Kosmosas, nes viskas čia yra labai tiksliai apskaičiuota, bet yra ir daug paukščių šokinėjimo, nepaaiškinamų judesių“, – apie techniką pasakojo Eglė, parodžiusi šokį iš Sunda regiono, kuriame gyvena labai stiprios ir valdingos moterys.

Jokių žirklių

Universiteto fojė studentai iš Azijos mokė kaligrafijos meno, demonstravo kimono dėvėjimo techniką, kvietė pasimėgauti japoniškos arbatos ceremonija. Mažiausiai dėmesio sulaukė du vaikinai, stovintys prie stalo, nukloto popieriniais gyviais.

Origami bendruomenei atstovaujantys studentai pasakojo dalyvaujantys įvairiuose renginiuose, supažindinančiuose su Japonijos kultūra – rengia dirbtuves, veda paskaitas.

„Vienas popieriaus lapas, jokių žirklių – tokios taisyklės“, – pabrėžė Paulius Mielinis, origamiu susidomėjęs paskutinėse mokyklos klasėse ir tam skyręs visą savo laisvalaikį. Jis pripažino, kad tokiam menui reikia didelio kruopštumo, tikslumo ir netgi matematikos išmanymo.

„Kiekvienas lankstinys yra 90 proc. matematikos ir 10 proc. meno. Viską reikia apskaičiuoti. Pirmiausia objektą susigalvoji galvoje, po to jį perkeli ant popieriaus į schemą, ir tik tada lankstai“, – apie sudėtingą procesą pasakojo entuziastas.

Vyko visą savaitę

Pirmame aukšte šurmuliavo blusturgis, kuriame galima buvo įsigyti įvairiausių daiktų iš Azijos šalių. Kaip nors įdomiau save stengėsi pristatyti Kinijos, Korėjos, Japonijos kultūros klubai. Prie vieno stalo buvo galima sužaisti ir tradicinių kiniškų stalo žaidimų iš degtukų, kaladėlių ir ožio kaulų.

Mongolijoje gyvenęs vaikinas pasakojo, kad ožio kaulai ten naudojami burtams. Per šeimos šventes žmonės sugalvoja norą, meta kauliukus ir žiūri, kokia puse jei pasisuks. Tai parodo, per kiek metų jų noras išsipildys.

Tą pačią dieną renginio organizatoriai siūlė sudalyvauti paskaitoje apie kinų tradicinę mediciną ir praktiškai atlikti sveikatingumo pratimus. Vakare Azijos kultūros gerbėjų laukė studento iš Japonijos akustinis koncertas.

Azijos kultūros diena tebuvo viena įspūdingos Azijos savaitės programos dalių. Nuo pat pirmadienio VDU Azijos studijų centras kartu su japonų, korėjiečių ir kinų kultūros klubais „Hashi“, „Hallyu“ ir „Wu wei“ kvietė dalyvauti kalbų konkursuose, gaminti egzotiškus patiekalus, išmokti kovos menų. Penktadienį, Žinių dieną, vyks protmūšis apie Azijos šalis.

Prieš kelias dienas pavarčiau 2014-iesiems skirtą, Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje išleistą stalo kalendorių. Leidinio tema – istoriniai įvykiai, jungę Lietuvą su Skandinavija. Kiekvieną mėnesį iliustruoja koks nors faktas, bendras mums ir Šiaurei, tad kalendoriaus sudarytojams teko pasukti galvą, ieškant dvylika pozityvių siužetų. Kai kuriuos teko timptelėti iki rišlios istorijos – štai, rugpjūčiui skirtame lape nupiešti du arkliai, didelis ir mažas, ir parašyta, kad "viena iš teorijų teigia, jog lietuviškas posakis "ramus kaip belgas" kilo iš tarpukario Lietuvoje danų ūkininkų augintų belgiškos veislės arklių, kurie pasižymėjo itin ramiu būdu".

Kitų mėnesių atvartuose šiaurietiškos jungtys buvo stipresnės – yra ir vikingų antpuolis (sausis), ir 1991 m. Norvegijos telekomo padovanota palydovinio ryšio antena. Nepamirštos, be abejo, 1655 m. Jonušo Radvilos pasirašyta Kėdainių unija (kovas), kurioje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) sutiko prisijungti prie Švedijos karalystės, bei Kazio Preikšo tarpukario plėtojama geopolitinė Baltoskandijos idėja (liepa).

Šios abi koncepcijos niekada net nepriartėjo prie realybės, ir, jei ne Vazų dinastija (vasaris), 80 metų karaliavusi Abiejų tautų respublikoje, bei didingas Islandijos akibrokštas, pripažįstant (gruodis) atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, Šiaurės šalių biurui tektų kalendorių iliustruoti tik istoriniais anekdotais, fragmentais ir keistenybėmis.

Bet skandinaviškos, šiaurietiškos Lietuvos idėja, ar bent tokios idėjos siekiamybė nėra, pasirodo, visiškai prapuolusi. Aš kalbu ne apie politines ar ekonomines Lietuvos šiaurietiškėjimo iniciatyvas, o smarkiai gilesnes, privačias, mentalines nuostatas, kurių aptinku pačiose netikėčiausiose situacijose.

Šią vasarą, o gal ir anksčiau, perskaičiau specifinę knygų rinkos naujieną, kurioje buvo rašoma, kokią dalį įvairiose šalyse parašyti detektyvai užima anglakalbėje kriminalinės literatūros rinkoje. Šioje ataskaitoje džiugiai aptikau, kad šiokias tokias pozicijas ten turi ne tik skandinavų, bet ir Čekijos su Lenkija rašytojai. Atradimu, ilgai nelaukęs, pasidalijau savo "Facebook" profilyje. Žinutė su nuoroda į šaltinį buvo maždaug tokia: "Džiaugiuosi, kad ne tik Borisas Akuninas, bet ir mūsiškiai patenka į verstinės literatūros reitingų viršūnes." Ir po akimirkos skaičiau įnirtingą diskusiją. Manęs paklausė, ką aš turiu omenyje, rašydamas "mūsiškiai". Rytų Europą, šiek tiek nustebęs atsakiau. Man keli žmonės nedelsiant paaiškino, kad jie visiškai nesitapatina su Rytų Europa. "O su kuo gi tapatinatės?", paklausiau. "Su Skandinavija. Su Šiaurės Europa. Mes – ne rytiečiai, o šiauriečiai", – atsakė mano pašnekovai. Net loštelėjau iš nuostabos. Mes, turėdami už nugaros milžinišką LDK su ukrainiečiais ir baltarusiais, šimtmečiais lenkiškai kalbėjusiu, rusėniškai rašiusiu elitu, vengrų kilmės karaliumi, įkūrusiu universitetą, bendrą valstybę su ta pačia Lenkija, nesame Rytų Europa? Atvirkščiai, tyliau galvojau – mes esame Rytų Europos mentalinis deimantas, o ne niūrios, svetimos ir karingos Šiaurės pietinis pakraštys. O tyliai galvojau todėl, kad ir aš noriu būti šiauriečiu. Bent labiausiai matomame, dizaineriškame lygyje. Aš norėčiau, kad pas mus viskas būtų kaip pas juos. Kopenhagos dizaino muziejuje prie Jenso Quistgaardo rašomojo stalo raudojau iš estetinio pasigėrėjimo, o Helsinkio dizaino muziejuje kelias valandas prastovėjau žiūrėdamas į Alvaro Aalto krėslą (meluoju, žinoma. Kopenhagoje aš tik pavydžiai atsidusau, o į krėslą žiūrėjau gal dvi minutes. Bet tai irgi yra ilgai – pabandykit patys dvi minutes žiūrėti į fotelį).

Norint tapti išoriniais skandinavais, tektų stipriai padirbėti privačiame fronte. Viešai – parduotuvėse, žurnaluose, mugėse, parodose – lietuviškas dizainas yra skandinaviškas, suteikiant šiam apibūdinimui ne stiliaus, o kokybės prasmę, bet realioje aplinkoje jį absoliučiai nustelbia mūsų simpatiškai erzinantis Rytų europietiškumas, kurio svarbiausias estetinis principas – puošti papuošalą. Mums neužtenka plokštumos grožio – mes ją išlenkiam, angas transformuojam į arkas, kėdes slepiam po audiniu ir užrišam kaspiną, žvakę ant stalo apipinam kapinių vainikų dydžio ikebanomis, kalėdinių lempučių girliandas perkam kuo ryškesnes, bet – vengiam grynų spalvų, paviršius dažydami keisčiausiais mišrūnais. Išorinis lietuviškas skandinavas turi sukąsti dantis, ir ryžtingai keisti mylimas plyteles medžiu ar jo imitacija, trenkti per rankas lubų lipdinį klijuojančiam meistrui, ir liūdnai atsisakyti rusiško ampyro stiliaus baldų komplekto. Ir dar daugelio kitų mielų daiktų ir dalykėlių.

Ir tuomet atsakyti į svarbiausią klausimą – ar tokios aukos vertos rezultato? Ir kas jis yra, tas rezultatas? Nusimesti Rytų Europos įvaizdį? Įtikinti šiauriečius, kad mes jau esam Baltoskandija? Patiems jaustis jaukiau susikurtoje šiaurietiškoje aplinkoje?

Vilniaus Gedimino prospekte, buvusioje savivaldybėje, kelerius metus veikia nedidelis prekybos centras, negudriai pavadintas "Gedimino 9". Vasarą nauji savininkai pradėjo jo rekonstrukciją, ir rudeniop ją beveik baigė. Kai įėjau ir pamačiau pasikeitimus, šiek tiek įtūžau. T.y. įtūžo mano vidinis skandinavas. Lietuvių architektų sukurtas funkcionalus interjeras pasikeitė kardinaliai: vietoj neutralių grindų atsirado ryškiai ornamentuotas, poliruotomis granitinėmis plytelėmis klotas holas su nedidelio Versalio vertais paradiniais laiptais. Buvusius tobulai skandinaviškus aptvarus iš medžio, stiklo ir chromuoto plieno pakeitė tankios metalinės, baltai dažytos tvorelės su auksu tviskančiais ranktūriais. Balta spalva ir auksas! Kur aš tai mačiau? Maskvos Aukso žiede. Tūkstančiai baltų cerkvių su auksuotais kupolais. Mano įtūžis greitai rado palankią kitų vidinių šiauriečių aplinką. Mes burbėjom ir kūrėm teorijas, kad naujieji savininkai interjerą specialiai pakeitė tam, kad buvę LDK piliečiai, šiandieniai svarbūs pirkėjai, "Gedimino 9" centre pamatytų jiems įprastą stilių ir pinigus leistų lengviau.

Mes buvome ypatingai, kardinaliai neteisūs. Tai ne mūsų architektai bandė atspėti pirkėjų iš Rytų skonio kriterijus. Naująjį interjerą mums, o ne jiems, privilioti sukūrė Švedijos architektė. Ji stengėsi pataikyti į mūsų skonį, kuris jai susidėliojo toks – poliruotas granitas, balta tvorelė ir auksas. Ir juk negali ypatingai ginčytis, ar ne? Net jei mano vidinis skandinavas labai to norėtų.