Sutapo dvi datos

Paklaustas apie litą penkiolikmetis vargiai išspaustų bent vieną su juo susijusį prisiminimą, o garbaus amžiaus miestietis pasakytų, kad „prie lito“ gyventi buvo lengviau, ir nesunkiai išvardytų, kiek sviesto pakelių už 10 eurų jis galėjo įsigyti 1993-aisiais, litui grįžus, ir 2014-aisiais, prieš jam pasitraukiant.

Lietuvos banko rūmuose Kaune, kur savu laiku buvo laikomas nesuskaičiuojamas skaičius litų kupiūrų, šią savaitę buvo prisimintos ne tik paskutinės oficialiosios Lietuvos valiutos gyvavimo dienos, bet ir diena, kai šalyje buvo pradėta rašyti lito istorija. Nors valstybė gyvavo nuo 1918 m. vasario 16 d., būtent 1922 m. buvo pradėtos esminės valstybės socialinio, politinio ir finansinio gyvenimo trajektorijas brėžusios reformos. Viena iš jų – pinigų reforma.

„Lygiai prieš 100 metų, 1922-aisiais, įrašytos net kelios bankininkystės ir pinigų istorijai svarbios datos. Visų pirma buvo įsteigtas Lietuvos bankas, kuris pirmąją savo darbo dieną auksinus pradėjo keisti į litus. Šis faktas rodė, kad pradėjo funkcionuoti nacionalinė pinigų sistema“, – pasveikinęs konferencijos „Litas: šimtmečio kelias“ svečius ir pranešėjus Lietuvos banko valdybos narys Simonas Krėpšta tęsė istorinę kelionę.

Įžanga: visus sveikino Lietuvos banko valdybos narys S.Krėpšta. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Ilgainiui litas, anot jo, tapo viena stabiliausių to meto pasaulio valiutų ir savotišku valstybės laimėjimų simboliu, stipraus identiteto dalimi. Žmonių tikėjimas savo laisve ir vienybe XX a. pabaigoje lėmė lito sugrįžimą. Du kartus atlikęs ypač reikšmingą vaidmenį – tapęs vienu iš tautos identiteto ir nepriklausomybės simbolių, litas talpino lietuvišką simboliką, atspindėjo šalies istoriją, priminė svarbiausias lietuvybės puoselėjimo asmenybes.

Būrys pranešėjų

Pranešimus konferencijai paruošė dvylika skirtingų sričių mokslininkų, specialistų, ekspertų, akademinės bendruomenės narių, numizmatų ir istorikų.

Vienas pirmųjų prieš auditoriją stojo Karolis Tumelis. Lietuvos banko Pinigų muziejaus vyresnysis specialistas sekė britų pėdsakais steigiant Lietuvos banką 1919–1922 m. ir tą patį kvietė daryti susirinkusiuosius. Kiek vėliau jo vietą užėmė istorikas, Lietuvos nacionalinio muziejaus Numizmatikos rinkinių skyriaus numizmatas Eduardas Remecas. Konferencijos svečiams jis papasakojo apie lito pavadinimo kilmę ir priminė kitus vardus, kuriais siūlyta pakrikštyti Lietuvos valiutą. Taip susirinkusieji sužinojo apie auksiną, lietą, muštinį.

„Dalis įvairioje literatūroje minimų pavadinimų oficialiai net nebuvo svarstyta. Pavyzdžiui, toks pavadinimas, kaip kirptukas, buvo paminėtas tik kartą Seimo nario iš salės, o guldenas, frankas ir markė buvo minimi tik kaip palyginimai, o ne kaip siūlymai. Tik kaip idėja buvo minimi tokie pavadinimai, kaip kaltas ar muštas, rublis, arfa ir grašis. Svarstyta ir balsuota buvo tik dėl lito, auksino, muštinio, lyros, lieto ir vyčio“, – apie lito pavadinimo kilmę kalbėjo E.Remecas.

Humanitarinių mokslų daktaras, etnologas, kultūros istorijos tyrinėtojas Ignas Narbutas savo pasakojimu grąžino į 1922-ųjų rugsėjį, kai į Prahą išvyko komisija, prižiūrinti lietuviškų pinigų spausdinimą. Komisijos pirmininku tąsyk buvo paskirtas Adomas Varnas. Taip prasidėjo nacionalinės Lietuvos valiutos, kurios idėja užgimė 1919-ųjų vasarą, kelias.

Nacionalinė valiuta – litas, tarpukario visuomenei reiškė tautinį pasididžiavimą, o jo stabilumas vykstant ekonominėms krizėms buvo labai svarbus aspektas.

Litas karikatūrose

Istorikas Edvinas Vaidotas papasakojo apie litų klastojimą ir valstybinių institucijų kovą su netikrų pinigų platinimu Lietuvoje 1922–1940 m.

Lietuvos banko Pinigų muziejaus vyresnysis specialistas, Lietuvos banko monetų kūrimo komisijos narys Tomas Grėlis atvertė 1918–1940 m. spaudą ir kvietė dirstelėti į Lietuvos banko ir Lietuvos pinigų karikatūras. Anot T.Grėlio, to meto leidiniuose buvo spausdinamos humoreskos, feljetonai, humoristiniai eilėraščiai, rašytinės parodijos ir kitų žanrų kūriniai. Nemažą vietą užėmė ir vizualinė, meninė satyra – karikatūros, kurių buvo galima rasti ir periodinėje spaudoje. Kaip ir šiandien, karikatūrose tarpukariu nemažą dalį užėmė ekonominė šalies būklė. Kritikuojamos didelės kainos, politiniai ekonominiai sprendimai, pašiepiamos su finansiniu sektoriumi susijusios asmenybės.

Ko gero, svarbiausia to meto finansinio sektoriaus institucija buvo Lietuvos bankas, kurio esminė funkcija buvo pinigų emisija. Savo pranešimu R.Grėlis apžvelgė ryškiausias šio laikotarpio karikatūras, kuriose būtų atspindimas Lietuvos bankas, su juo susijusios asmenybės, svarbiausi įvykiai ir, žinoma, piniginis vienetas – litas.

Pažintis: pasibaigus konferencijai dalyviai buvo kviečiami apsidairyti po banko erdves. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Svarbus J.Tūbelio vaidmuo

Humanitarinių mokslų daktarė, istorikė, Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijos tyrinėtoja, paskelbusi dešimtis mokslinių straipsnių, penkias mokslines monografijas, parengusi įvairių autorinių ir kolektyvinių leidinių tarpukario Lietuvos valstybės ir visuomenės raidos tematika dr. Ingrida Jakubavičienė savo pranešimu pabrėžė ministro pirmininko Juozo Tūbelio vaidmenį išlaikant lito stabilumą.

„Nacionalinė valiuta – litas tarpukario visuomenei reiškė tautinį pasididžiavimą, o jo stabilumas vykstant ekonominėms krizėms buvo labai svarbus aspektas. Lito stabilumą užtikrino aukso ir valiutos atsargos, vertybiniai popieriai ir griežta Lietuvos banko pinigų politika. Šią politiką aktyviai vykdė J.Tūbelis“, – kalbėjo istorikė I.Jakubavičienė.

Nuo 1927 m. gegužės ėjęs finansų ministro pareigas, 1929-aisiais, rugsėjį tapęs ministru pirmininku, nuo 1938 m. spalio iki pat savo mirties J.Tūbelis ėjo Lietuvos banko valdytojo pareigas, taigi Lietuvos finansais rūpinosi ilgiau nei dvylika metų. Kaip pasakojo I.Jakubavičienė, lito stabilumas iš esmės buvo politinis sprendimas. Dauguma J.Tūbelio politinės veiklos tyrinėtojų sutaria, kad pagrindinės jo nuostatos finansų politikoje buvo valstybės biudžeto subalansuotumas, didelis taupumas, neproduktyvių išlaidų varžymas, užsienio skolų vengimas. Per 1929–1933 m. krizę daugelyje valstybių buvo devalvuotos valiutos, o Lietuvos Vyriausybė nusprendė to nedaryti. J.Tūbelio biografijos tyrinėtojas ekonomistas Jonas Rudokas teigia, kad stabilios lito vertės palaikymas krizės metais davė valstybei ir jos piliečiams nemažai naudos. Tvirti valdžios pažadai nemažinti lito vertės palaikė jo autoritetą šalyje, didino pasitikėjimą savo valstybe: 19 tūkst. gyventojų laikė 42 mln. litų valstybės taupomosiose kasose ir taip jai padėjo išgyventi krizę.

Kaip litas virto litu

Idėja, kad Lietuvai reikia nacionalinės valiutos, kilo dar 1919-ųjų pradžioje. Anot istoriko Andriaus Grodžio, tuo metu norėta įvesti lietuviškus pinigus, tačiau Lietuva buvo ekonomiškai priklausoma nuo Vokietijos. Be to, tam sukliudė tebesitęsusios nepriklausomybės kovos.

Prie plano įvesti nacionalinę valiutą sugrįžta 1921 m. Tuo metu Lietuvos biudžetas buvo subalansuotas, prekybos balansas teigiamas, tačiau šalyje cirkuliavo auksinai, anksčiau buvę ostmarkėmis, tad nuolat krintantis Vokietijos markės kursas darė neigiamą įtaką.

Intensyvėjanti finansinė suirutė Vokietijoje, kai markės vertė tiesiogine to žodžio prasme krito ne dienomis, bet valandomis, tapo akstinu lietuviams. Buvo nuspręsta kuo skubiau įvesti nacionalinę valiutą. 1921 m. pradėtas ruošti savų pinigų išleidimo projektas, kuriam vadovavo finansų, prekybos ir pramonės ministras Ernestas Galvanauskas. Galų gale 1922 m. pavasarį Vyriausybės aprobuotas įstatymas tų pačių metų vasarą buvo perduotas Steigiamajam Seimui.

Adomas Galdikas. Triptikas Lietuva. 1936–1937.

Kaip ir vėliau ne kartą nutiko, priėmus principinį sprendimą, imta klaidžioti smulkmenose: politikai, visuomenė ietis laužė dėl piniginio vieneto pavadinimo.

Dar 1919 m. pradžioje buvo nuspręsta naujajai Lietuvos valiutai suteikti muštinio pavadinimą, tačiau 1922-aisiais radosi ir naujų pavadinimo variantų: nuo dolerio, kirptuko, lieto, lyros, vyčio, auksino, net ruginio, iki lito. Pasak A.Grodžio, muštinio pavadinimą valiutai palaikė daugelis, nes tuo pačiu vardu XVIII a. LDK buvo vadinami dukatai. Vis dėlto muštinis liko lito šešėlyje, nes didžiąja balsų dauguma Seimas pasisakė už litą ir centą.

Įamžinti motyvai

Nacionalinės valiutos idėjai suteikus teisinį karkasą, teko rūpintis jo materialine išraiška. Būtent ji ir akcentuojama Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Menas ir pinigai“. Parodos kuratorės – Daina Kamarauskienė, Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė.

Litas susiejo meno ir finansų pasaulį. Pirmąją nacionalinę valiutą kūrė garsiausi to meto tapytojai, grafikai: Adomas Galdikas, Adomas Varnas, Juozas Zikaras, Antanas Žmuidzinavičius. Nenuostabu, kad kuriant pinigus naudoti simboliai ir alegorijos atliepė tuo metu tapyboje, grafikoje, skulptūroje plačiai naudotus motyvus. Parodos autoriai siekė surasti sąsajas, kaip tie vaizdai ir įvaizdžiai cirkuliavo tarp meno kūrinių ir pinigų, vertybinių popierių dizaino.

Nepriklausomybės idėjai diktuojant visus jaunos respublikos gyvenimo aspektus, litas, tapęs ypač svarbiu nacionalinės tapatybės ženklu, atliepė ir to meto mene aktualizuotas temas ir motyvus.

Parodoje kalbama apie mūsų nepriklausomybės ženklus, kurie leido išlikti ir nepasiduoti.

„Svajonių Lietuva“, „Tautą įkvepiantys herojai“, „Žemės maitintojos simboliai“, „Valstybės kūrėjai“ – šios temos buvo būdingos tiek meno kūriniams, tiek pinigams. Tai, anot parodos organizatorių, rodo, kad polinkis romantizuoti ir idealizuoti buvo itin reikalingas, norint išsaugoti savo nacionalinę tapatybę. Grėbėja, artojas, verpėja ir sėjėjas tapo žemės maitintojos ir gausos simboliais.

Įdomu ir tai, kad čia eksponuojami ir meno kūriniai, kuriuose figūruoja tarpukariu tautinį pasididžiavimą atspindėję, o sovietmečiu lietuvio orumą palaikę įvaizdžiai. Ekspozicija atskleidžia, kokie santykiai siejo žinomą skulptorų Juozą Zikarą su prezidentu Antanu Smetona ir Jonu Basanavičiumi, kodėl pirmieji litų banknotai vadinti mėlynmargiais murzininaisiais, kodėl paskolos lakštai buvo parduodami priverstinai, ką gaminant pinigus reiškė pantografo išradimas, kokį kelią turėjo nueiti dailininkas, kad jo projektas taptų pinigu.

Pasipriešinimo ženklai

Vis dėlto ekspozicija neapsiriboja vien tik lito vizualinės raiškos analize. Joje litas pristatomas kaip nepriklausomybės ženklas.

„Prisimename, kaip 2014 m. gruodžio 31 d. su paskutiniais laikrodžio dūžiais palydėjome lietuvišką valiutą litą ir pasitikome eurą. Kiek dar metų mintyse konvertavome eurus į litus? O kiek jau yra žmonių, kurie lito nėra rankose turėję? – retoriškai klausia parodos organizatoriai. – Šiandien, kai visai greta grėsmė, naikinanti ne tik žmones, bet ir tautų identiteto simbolius, ši istorinė tema tampa vėl labai aktuali, nes parodoje kalbama apie mūsų nepriklausomybės ženklus, kurie leido išlikti ir nepasiduoti.“

Kartu su partneriais Lietuvos nacionaliniu dailės ir Vytauto Didžiojo karo muziejumi rengiamoje parodoje pristatomas ne tik tarpukaris: analizuojami abiejų nepriklausomybės laikų litai.

1940-aisiais prasidėję naujasis okupacijų periodas litą pavertė tyliu pasipriešinimo ženklu. Tarpukario oficialiojo stiliaus įvaizdžiai sovietinio totalitarizmo metais tapo laisvės ir mūsų tylaus pasipriešinimo simboliais.

Sovietizuotoje Lietuvoje su ypatinga pagarba buvo branginti tarpukario Lietuvos simboliką turintys daiktai. Pavyzdžiui, sidabrinis litas su prezidento A.Smetonos profiliu kaip didžiausia relikvija buvo perduodamas jaunajai kartai ir saugomas slapčiausioje namų vietoje. Slapčiausioje, nes už vadinamosios buržuazinės atributikos laikymą ir platinimą buvo galima užsitraukti saugumo struktūrų nemalonę; tai intensyviausių represijų laikotarpiu galėjo baigtis tremtimi ar įkalinimu.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir jos piniginį vienetą, didelė tarpukario simbolikos dalis buvo perkelta ir į naujuosius litus. Šiandien apolitiškai atrodantys banknotai ir monetų modeliai su Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos herbais tarpukariu kėlė itin jautrius klausimus – šie vaizdai palaikė valstybės teritorinio vientisumo idėją.

Kas? Paroda „Menas ir pinigai“.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 28 d.

Dulkėtu keliu

Istoriko Andriaus Grodžio teigimu, idėja, kad Lietuvai reikia nacionalinės valiutos, kilo dar 1919-ųjų pradžioje: „Jau tada buvo norėta įvesti lietuviškus pinigus, tačiau Lietuva buvo ekonomiškai priklausoma nuo Vokietijos. Tuo metu reikėjo kurti karines pajėgas ir trūko padengiamųjų vertybių. Dėl to dar 1919 m. pradžioje Lietuva norėjo pasiskolinti pinigų iš Didžiosios Britanijos, kurie taptų nacionalinės valiutos stabilumo garantu. Nepaisant ekonominių sunkumų, tų pačių metų viduryje planuota įvesti piniginį vienetą muštinį, tačiau tam sukliudė tebesitęsusios nepriklausomybės kovos.”

Be to, kaip knygoje „Pinigai Lietuvoje 1915–1944“ teigia Vladas Terleckas, tik 1921 m. buvo sugrįžta prie plano įvesti nacionalinę valiutą. Tuo metu Lietuvos biudžetas buvo subalansuotas, prekybos balansas teigiamas, tačiau augo infliacija dėl nuolat krintančio Vokietijos markės kurso. Markės nuvertėjimas, sekęs po Versalio sutarties, kai Vokietijai buvo nustatytos reparacijos, paveikė ir Lietuvą, kurioje cirkuliavo auksinai, anksčiau buvę ostmarkėmis.

Pradžia: pirmieji tarpukario Lietuvos pinigai buvo popieriniai – tiek litai, tiek centai. / Pinigų muziejaus archyvo nuotr.

Nuolat pinganti markė skatino Vokietiją išsaugoti ekonominę uniją su Lietuva dėl dvišalės prekybos. Dėl to Vokietijos derybininkams buvo svarbu įrodyti, kad būsima lietuvių nacionalinė valiuta bus silpna. Vis dėlto markės kurso kritimas, kuris 1921 m. siekė 97,8 proc., nebuvo naudingas Lietuvai, todėl buvo nuspręsta anksčiau nei 1923 m. įvesti nacionalinę valiutą.

Daugelis Seimo narių siūlė valiutai įvairius vardus: dolerį, kirptuką, lietą, litą, muštinį, lyrą, vytį, auksiną ar ruginį.

1921 m. pradėtas ruošti savų pinigų išleidimo projektas, kuriam ėmėsi vadovauti finansų, prekybos ir pramonės ministras Ernestas Galvanauskas. Galų gale 1922 m. pavasarį Vyriausybės aprobuotas įstatymas tų pačių metų vasarą buvo perduotas Steigiamajam Seimui, tačiau daugiausia klausimų kėlė piniginio vieneto pavadinimas.

Vardo paieškos

Anot istoriko A.Grodžio, dar 1919 m. pradžioje buvo nuspręsta naujajai Lietuvos valiutai suteikti muštinio pavadinimą: „1919 m. Vyriausybė nusprendė naują valiutą pavadinti muštiniu, tačiau dėl lėšų stokos pinigų spausdinimui ir nestabilaus biudžeto plano įgyvendinti nepavyko. 1922 m. ruošiant savų pinigų projektą daugelis Seimo narių siūlė valiutai įvairius vardus: dolerį, kirptuką, lietą, litą, muštinį, lyrą, vytį, auksiną ar ruginį. Muštinio pavadinimą valiutai palaikė daugelis, nes tuo pačiu vardu XVIII a. LDK buvo vadinami dukatai.”

Vis dėlto muštinis liko lito šešėlyje, nes didžiąja balsų dauguma Seimas pasisakė už litą ir centą. Patvirtinus valiutos pavadinimą, toliau vyko pinigų spausdinimo darbai, kurie nebuvo sėkmingi. Iš pradžių Vyriausybė nutarė spausdinti pinigus Čekoslovakijoje ir pasirašė sutartį su A.Hasės spaustuve. Deja, pinigai Prahoje galėjo būti išspausdinti tik 1923 m., todėl Vyriausybė buvo priversta ieškoti alternatyvų. Siekiant paskubinti litų išleidimą į apyvartą, buvo pasirašyta sutartis su O.Elsnerio pinigų spaustuve Berlyne.

Pagal susitarimą, Vokietijoje pinigų banknotai buvo atspausdinti per tris savaites, tačiau tik dviejų spalvų ir ant prastesnio popieriaus. Dėl to pirmaisiais lito gyvavimo metais nebuvo pasitikima naująja valiuta, banknotai gana dažnai buvo padirbinėjami.

Nepasitikėjimas įveiktas

„Ar tik ne per brangūs tokie eksperimentai?“ – tokį klausimą 1922 m. rugpjūčio 15 d. „Tėvynės balso“ laikraščio straipsnyje „Finansinė alkemija“ iškėlė tautininkas A.Voldemaras. Buvęs ministras pirmininkas kartu su Antanu Smetona itin kritikavo lito įvedimą dėl įvairių priežasčių.

Pradžia: pirmieji tarpukario Lietuvos pinigai buvo popieriniai – tiek litai, tiek centai. / Pinigų muziejaus archyvo nuotr.

Pirmiausia, anot A.Voldemaro, lito pavadinimas buvo nusižiūrėtas nuo latvių lato ir visiškai neteisingas: „Iš krašto vardo Latvija latviai sudarė savo „latą“, mūsiškiai iš „Litva“ – litą.“ Be to, buvęs ministras pirmininkas manė, kad valiuta dėl Lietuvos vardo turėjo būti lietas, o auksino atsisakymas turėjo reikšti milijoninius nuostolius.

Galima sakyti, kad tautininkų partijos atstovo priešinimasis pinigų reformai – natūralus, nes tuo metu jo nebuvo ministrų kabinete.

Be to, priešinimasis pinigų reformai kilo ne tik iš tautininkų, bet ir iš verslininkų, ūkininkų. Dėl nepasitikėjimo naująja valiuta daugelis verslininkų, prekybininkų ir ūkininkų liko prie auksino. Dalis ūkininkų atsisakė tiekti savo produktus arba parduodavo tik už auksinus, manydami, kad lito kursas gali žlugti.

Vis dėlto spartėjantis markės kurso kritimas iš apyvartos išstūmė auksiną, tačiau Lietuvos valiutų rinkoje išliko svarbus JAV doleris. Iki pat 1923 m. vasario mokesčius buvo galima susimokėti doleriais, todėl JAV valiuta Lietuvoje ir toliau cirkuliavo.

Baimė litui neįsitvirtino visuomenėje, todėl netgi ir po 1990 m. kovo 11 d. buvo vėl įvesta nacionalinė, tarpukariu gimusi, valiuta.

Algos rubliais

Pasak Statistikos departamento, didžiausius atlyginimus 1990 m. gaudavo dirbantieji kreditavimo ir valstybinio draudimo sektoriuose (399 rublius), taip pat valdymo srityje (310 rublių), mokslo įstaigose (332 rublius), mažiausius – kultūros darbuotojai (175 rublius). Didesniais už vidutinius atlyginimus galėdavo pasigirti troleibusų vairuotojai (352 rublius) ir dirbantieji statybose (396 rublius). 2020 m. daugiausia uždirbdavo (vidutiniškai po 2 tūkst. eurų) aukščiausio lygio vadovai.

1990 m. vidutinės mėnesio pajamos vienam šeimos nariui siekė 217 rublių. Dar apie 776 rublius per metus vidutiniškai žmonės gaudavo pajamų iš asmeninių pagalbinių ūkių (kolūkiečiai – net 3,2 tūkst. rublių).

Ką už šiuos pinigus buvo galima įsigyti? Statistikos departamentas primena, kad 1 kg jautienos tuo metu kainavo 2,24 rublio, dešros ir rūkytos mėsos gaminiai – 4,20 rublio, bulvių 1 kg – 19 kapeikų. Šiuo metu vidutinė jautienos kumpio kaina – 6,64 euro už 1 kg, bulvių – 26 centai.

Kaip tuo metu skelbė statistika, darbininkų ir tarnautojų šeimos vienam nariui per metus vidutiniškai tekdavo po 92 kg mėsos ir mėsos produktų, įskaitant lašinius. Už vidutinį atlyginimą 1990 m. lietuvių šeima galėjo įsigyti 96,8 kg jautienos arba 1,2 t bulvių. 2021 m. vidutinės mėnesio algos užtektų nusipirkti 145 kg jautienos arba 3,7 t bulvių.

Avalynės pora 1990 m. vidutiniškai kainavo apie 30 rublių, kojinių arba puskojinių pora – 2,3 rublio. 2020 m. vyriškų medvilninių kojinių pora vidutiniškai kainavo 3,19 euro.

Pokyčiai gyvenant su litu

Statistikos departamentas, Lietuvai minint nepriklausomybės 25-metį ir besirengiant įsivesti eurą, skaičiavo, kaip keitėsi šalies gyventojų perkamoji galia nuo 1994-ųjų iki 2014-ųjų pabaigos.

2014 m. ketvirtąjį ketvirtį, palyginti su 1994 m. tuo pačiu laikotarpiu, už vidutinį šalies ūkio neto (į rankas) darbo užmokestį buvo galima įsigyti daugiau: 506 kg smulkaus baltojo cukraus, 321 l pasterizuoto pieno (2,5 proc. riebumo), 115 kg kiaulienos kumpio be kaulo, 83 kg ruginių miltų duonos, 78 kg aukščiausios rūšies virtos dešros, 66 kg jautienos kumpio be kaulo, 36 kg sviesto (82–82,5 proc. riebumo), 31 l – 40 proc. alk. degtinės.

Kaip ir nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, didžiausia gyventojų piniginių vartojimo išlaidų dalis tenka maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams, tačiau ši dalis sumažėjo beveik perpus (1992 m. ji sudarė 44,8 proc., 2015 m. – 24,7 proc. visų piniginių vartojimo išlaidų). Lietuvos gyventojai mažesnę nei 1992 m. išlaidų dalį skiria alkoholiui ir tabakui, drabužiams ir avalynei, būstui apstatyti, įrangai ir namų priežiūrai bei viešbučiams, kavinėms ir restoranams, bet daug didesnę – transportui, būstui, elektrai, dujoms ir vandeniui, sveikatos priežiūros, poilsio ir kultūros bei ryšių prekėms ir paslaugoms.

Infliacija lydėjo nuolat

Lietuvai įsivedus eurą, infliaciją reguliuoja Europos Centrinis Bankas, siekiantis, kad infliacija visose ES šalyse būtų apie 2 proc. Iki tol, išskyrus kelerius metus, ji pas mus būdavo didesnė.

Infliacija nustatoma stebint pagrindinių prekių ir paslaugų kainų pokyčius. Dažnai vienos kainos krenta, kitos kyla, tad vieni žmonės kainų pokyčius pajunta labiau nei kiti.

Statistika byloja, kad, Lietuvai įsivedus eurą, oficiali statistika rodė, jog vidutinės kainos sumažėjo beveik 1 proc., didelės infliacijos Lietuvoje nebuvo, nors daugelis žmonių pajuto, kad prekės pabrango. Vis dėlto tokią statistiką tuo metu lėmė kiti veiksniai – atpigusi nafta, kviečiai, pieno produktų perteklius dėl Rusijos embargo ir kt. Šios prekės itin svarbios kasdienio vartojimo krepšeliui ir tuo metu paslėpė kylančias kitų prekių ir paslaugų kainas.

Valiutos lėmė brangimą?

Kaip kainas nuolat (ir į didžiąją pusę) koregavo kiekviena pinigų reforma – valiutų pasikeitimai? Pasak Statistikos departamento, darbo užmokestį galima lyginti nuo 1994 m., ankstesniu laikotarpiu keitėsi valiutos, vyko dideli kainų svyravimai.

Per 1994–2014 m. laikotarpį minimali mėnesinė alga padidėjo 17,8 karto ir 2014 m. sudarė 292 eurus (1994 m. – 16,4 euro). Minimalios mėnesinės algos ir vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio santykis 1994 m. sudarė 17,4 proc., 2014 m. – 43,2 proc.

Per 20 metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje padidėjo 7,2 karto ir 2014 m. sudarė 676,4 euro, 1994 m. – 94,2 euro: valstybės sektoriuje išaugo 6,7 karto ir 2014 m. sudarė 720,1 euro (1994 m. – 107,4 euro), privačiajame – 7,9 karto ir 2014 m. sudarė 654 eurus (1994 m. – 82,5).

Beje, praėjusiais metais nuo minimo atskaitos taško prieš 26 metus vidutinis atlyginimas į rankas buvo padidėjęs jau 10,2 karto, iki 967 eurų.

1990 m. atkūrus nepriklausomybę, Lietuva vis dar priklausė rublio zonai, todėl tik 1992 m. gegužės 1 d. greta rublių į apyvartą išleisti jų pakaitalai − talonai (vadinamieji žvėreliai, nes ant jų buvo pavaizduoti gyvūnai), kurie tų pačių metų spalio 1 d. tapo vienintele teisėta mokėjimo priemone Lietuvoje. Rubliai į talonus buvo keičiami santykiu 1:1. Tačiau laikinieji šalies pinigai pigo ne dienomis, o valandomis. Rytą valiutos keitykloje įsigijęs vieną JAV dolerį vakare už jį ten galėjai gauti keletu "žvėrelių" daugiau. Baigiantis šių pinigų cirkuliavimo laikotarpiui dolerio kaina perkopė gerokai per 500 laikinųjų talonų.

1993 m. birželio 25 d. litas vėl sugrįžo po daugiau kaip 50 metų pertraukos − į apyvartą išleisti litai ir centai. Laikini pinigai talonai buvo keičiami į litus santykiu 1 litas už 100 talonų. Nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2002 m. vasario 1 d. litas buvo susietas su JAV doleriu santykiu 1 doleris už 4 litus.

2002 m. vasario 2 d. litas susietas su euru tuo metu galiojusiu santykiu – 3,4528 lito už vieną eurą, šis santykis išliko iki lito pakeitimo euru. 2015 m. sausio 1 d. Lietuvoje įvesta bendroji Europos valiuta – euras.

Komentaras

Laura Mociūnaitė, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnioji ekonomistė

Per pastarąjį dvidešimtmetį vartojimo krepšelis Lietuvoje reikšmingai priartėjo prie vakarietiškojo. 2000 m. gyventojai maistui, įskaitant alkoholį ir tabaką, skyrė apie 44 proc. savo išlaidų ir tai buvo maždaug dvigubai daugiau nei vidutiniškai ES. Kylant pragyvenimo lygiui, maisto išlaidų dalis reikšmingai sumažėjo ir praėjusiais metais sudarė jau tik 28 proc. Ypač reikšmingai sumažėjo duonos ir grūdų produktų, mėsos išlaidų dalis vartojimo krepšelyje. Šių maisto prekių grupių išlaidų dalis krito daugiau nei perpus ir dabar sudaro atitinkamai 3 ir 4 proc. Vartojimo krepšelio pokyčiai atspindėjo ir dėmesį sveikai gyvensenai. Daržovių dalis vartojimo krepšelyje išaugo ir dabar sudaro vidutiniškai 2,3 proc., o, pavyzdžiui, vaisiams tenkanti išlaidų dalis beveik nepasikeitė.

Mažėjant maisto išlaidų daliai vartojimo krepšelyje, išaugo paslaugų ir pramonės prekių dalis. Per minėtą laikotarpį paslaugų išlaidų dalis vartojimo krepšelyje padidėjo nuo 17 iki 27 proc. Tam reikšmingą įtaką turėjo kilęs pragyvenimo lygis, kuris sudaro galimybę didesnę išlaidų dalį skirti, pavyzdžiui, pramogoms. Tiesa, per šį laikotarpį stipriai išaugo ir paslaugų kainos, kurių augimą skatino sparčiai kilęs darbo užmokestis. Dabar daugiau išlaidų skiriama įvairioms paslaugoms, tačiau išsiskiria apgyvendinimo, poilsio ir kultūros, asmens priežiūros (pavyzdžiui, kirpyklų) paslaugos. Vien šioms paslaugoms tenkančių išlaidų dalis analizuojamu laikotarpiu išaugo daugiau nei dvigubai (nuo 3 iki 6,7 proc.). Pramonės prekių dalis vartojimo krepšelyje per dvidešimtmetį padidėjo beveik 11 proc. ir dabar sudaro 34 proc. Didelę įtaką tokiam pokyčiui turėjo pagerėjusios galimybės įsigyti automobilius – išlaidų automobiliams dalis vartotojų išlaidų struktūroje padidėjo beveik 2 proc.

Vis dėlto 2020 m. buvo išskirtiniai. Atnaujinti vartojimo krepšelio duomenys rodo, kad vartotojų išlaidų struktūra dėl prasidėjusios pandemijos ir priemonių, skirtų jai suvaldyti, keitėsi kitaip nei įprastai. Apribojus paslaugų veiklą ir gyventojams vengiant rizikos užsikrėsti, išlaidų paslaugoms dalis per metus sumažėjo nuo 30 iki 27 proc. Ypač reikšmingai sumažėjo restoranams ir viešbučiams skirtų išlaidų dalis. Šių paslaugų dalis vartojimo krepšelyje per metus sumažėjo beveik trečdaliu ir pernai sudarė 4,8 proc. Gyventojams daugiau laiko praleidžiant namuose didėjo maisto išlaidų dalis – ji praėjusiais metais padidėjo 1,6 proc. Analizuojant vartotojų išlaidų struktūrą išsamiau, galima pamatyti ir daugiau pandemijos atspindžių. Dėl dažnesnio darbo iš namų ir dėl kurį laiką apriboto judėjimo tarp savivaldybių mažėjo degalams tenkanti išlaidų dalis. Daugiau laiko praleisdami namuose gyventojai daugiau dėmesio skyrė namams atnaujinti ir darbo vietoms įsirengti – išaugo baldų ir kitų būsto apstatymo reikmenų, namų ūkio prietaisų ir kompiuterių išlaidų dalis.

Paslaugoms ir pramonės prekėms skirtas išlaidas veikė ir technologinis proveržis bei kokybės pokyčiai. Per 20 metų kompiuteriai tapo nepakeičiama darbo priemone, o mobilieji telefonai jau seniai atlieka kur kas daugiau funkcijų nei tik komunikacijos. Todėl nenuostabu, kad laidinio telefono įrangai ir paslaugoms tenkanti išlaidų dalis sumažėjo daugiau nei 30 kartų ir dabar sudaro tik 0,1 proc. vartojimo krepšelio. O mobiliojo telefono įrangos ir ryšio paslaugoms, asmeniniams kompiuteriams ir internetui, priešingai, skiriama išlaidų dalis išaugo nuo 0,6 iki 3,5 proc. Tiesa, kurį laiką sparčiai didėjusi asmeninių kompiuterių išlaidų dalis jau daugiau nei dešimtmetį mažėja. Tai, tikėtina, susiję su keliais veiksniais. Visų pirma, gerokai išaugo apsirūpinimas kompiuteriais: remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2000 m. juos turėjo tik kas devynioliktas namų ūkis, 2007 m. – jau beveik kas antras, o 2020 m. kompiuterį turėjo dauguma namų ūkių (jo neturėjo maždaug kas ketvirtas). Be to, tobulėjant technologijai, jie reikšmingai atpigo. Pavyzdžiui, 2020 m. asmeninį kompiuterį buvo galima įsigyti beveik trečdaliu pigiau nei 2010 m. Labai svarbu ir tai, kad mobilieji telefonai tapo kompiuteriais kišenėse ir gali atlikti daug kompiuterio funkcijų. Greitai tobulėjantiems ir vis išmanesniems tampantiems mobiliesiems telefonams skiriama išlaidų dalis auga ir palyginti nedaug atsilieka nuo asmeninių kompiuterių išlaidų dalies.

Nepaisant per dvidešimtmetį stipriai pasikeitusios vartotojų išlaidų struktūros, Lietuvos ir kitų ES šalių vartojimo krepšeliai vis dar skiriasi. Maisto išlaidų dalis Lietuvoje (28 proc.) pernai vis dar beveik 5 proc. viršijo vidutiniškai ES tenkančią dalį, o paslaugoms skirdami apie 27 proc. vartojimo išlaidų atsiliekame dar daugiau – ES paslaugoms pernai skirta 39 proc. Išlaidų struktūrą lyginant su, pavyzdžiui, Vokietijos, atotrūkis dar didesnis – Vokietijoje paslaugoms tenka daugiau nei 44, o maistui – tik 17 proc. visų vartojimo išlaidų. Tiesa, kaimyninėse Baltijos šalyse situacija panaši kaip ir Lietuvoje – maisto ir paslaugų išlaidų dalys reikšmingai nesiskiria.

Vartojimo krepšelio skirtumams įtakos turi ne tik pajamų lygis, vartojimo įpročiai, tačiau ir skirtingas kainų lygis šalyje. Gana didelį svorį vartojimo krepšelyje sudarančio maisto kainos 2019 m. Lietuvoje sudarė apie 80 proc., o paslaugų kainos – tik 52 proc. ES kainų lygio.

Centukų kratosi ir pirkėjai, ir pardavėjai. Jei diskusijos baigsis sprendimu atsikratyti smulkmės, kas laimės? Teks kainas apvalinti ir perrašyti. Pagal matematikos dėsnius. Jei paskutinis skaičius mažesnis nei 5, į mažąją pusę, jei didesnis, į didžiąją.

Absoliuti dauguma kainų lietuviškose parduotuvėse baigiasi devynetuku. Tad 9 centai virs 10, 19 centų – 20, 29 centai – 30, 39 centai – 40, 49 centai – 50, 59 centai – 60, 69 centai – 70, 79 centai – 80, 89 centai – 90, 99 centai – 1 euru. Pirkėjams tikrai palengvės. Tos raudonos mažučiukės monetos tik pinigines drengia ir vietą užima.

Paprastas žmogus net nepajus, o pardavėjams pasunkės. Kišenės. Centas prie cento – euras. Euras prie euro – šimtas. Ir t.t.

Vieniems litai virto eurų šimtinėmis, kitiems – jau tik dešimtinėmis, o treti vietoj litų tik euro centus įsivedė.

Visų valdžios institucijų atstovai bei vadovai kaip visada teisinsis, kad pabrangimas beveik nepastebimas. Na, per nago juodymą. Bet ir tas nago juodymas valstybei irgi naudingas. Suapvalinus kainas, į biudžetą keliaus papildomos, kad ir nelabai didelės, 21 proc. PVM sumelės.

Prieš penkerius metus pereinant prie bendros europinės valiutos, ne visi vienodai laimėjo. Vieniems litai virto eurų šimtinėmis, kitiems – jau tik dešimtinėmis, o treti vietoj litų tik euro centus įsivedė. Ir vietoj talonų įsivedant litus panašiai nutiko. Ką bekalbėti apie tuos laikus, kai vieni piliečiai už viso gyvenimo rublines santaupas tik rulonėlį popieriaus beįpirko, o kiti sugebėjo rūmus įsigyti?

Nesvarbu kokia, didelė ar menka, pinigų reforma, ji palanki tik mažumai piliečių. Visada pasinaudojama tuo, kad dauguma visuomenės finansiškai neišprususi, pavargusi, neturinti laiko, o, svarbiausia, nedrįstanti valdžios paklausti, kodėl neįstengia jos apsaugoti nuo visiškai legalių apgaulių.

Balandžio pabaigoje apyvartoje esančių litų banknotų vertė siekė 319,4 mln. litų, monetų – 114,1 mln. litų, arba atitinkamai 92,5 mln. ir 33 mln. eurų. Balandžio pabaigoje apyvartoje taip pat buvo 18,7 mln. litų vertės numizmatinių monetų.

Pasak Lietuvos banko Grynųjų pinigų departamento Politikos, emisijos ir kontrolės skyriaus viršininko Egidijaus Paleckio, nors keičiančių litus į eurus vis mažėja, šis procesas išlieka pakankamai aktyvus.

„Gyventojai vis dar pakankamai aktyviai keičiasi litus į eurus: šių metų pirmąjį ketvirtį Lietuvos banke atlikta 3,9 tūkst. litų keitimo operacijų, kurių metu pakeista daugiau kaip 3 mln. litų, o per visus 2018 metus atlikta 19 tūkst. litų keitimo operacijų, iš viso į eurus pakeista 13,3 mln. litų“, – BNS sakė E. Paleckis.

„Žinoma, kad dalis litų į Lietuvos banką negrįš – jie yra sunaikinti arba pamesti, dalis gyventojų litus pasiliko atminčiai“, – pridūrė jis.

Žinoma, kad dalis litų į Lietuvos banką negrįš – jie yra sunaikinti arba pamesti, dalis gyventojų litus pasiliko atminčiai.

E. Paleckis taip pat pabrėžė, kad nors į eurus vis dar neiškeistų litų suma atrodo išties įspūdingai, ji sudaro tik nedidelę dalį prieš euro įvedimą apyvartoje buvusių litų.

„Palyginus litų, buvusių apyvartoje 2013 metų gruodžio mėnesį, dar prieš paskelbiant sprendimą priimti Lietuvą į euro zoną, sumą, matyti, kad didžioji dalis, tai yra daugiau nei 97 proc. banknotų ir beveik 57 proc. monetų jau iškeisti į eurus“, – sakė E. Paleckis.

Lietuvos banko duomenimis, likus metams iki euro įvedimo – 2014 metų pirmąjį ketvirtį – apyvartoje buvo 11,278 mlrd. litų, prieš pat euro įvedimą 2014-ųjų pabaigoje – 5,805 mlrd. litų, po euro įvedimo 2015 metų pabaigoje – 535,3 mln. litų.

Lietuvos bankas litus į eurus nemokamai keičia neribotą laiką.

Valdiškoji statistika

Statistikos departamentas kiekvieną mėnesį fiksuoja prekių ir paslaugų, suskirstytų į 12 kategorijų, kainas. Jų bendras lygis, vos įvedus eurą 2015 m., pradėjo kilti jau pirmąjį tų metų ketvirtį (1,23 proc.), nors teoriškai neturėjo to nutikti. Mat dar visą pusmetį kainos verčiant litus į eurus (1 euras = 3,4528 lito) turėjo būti apvalinamos į pirkėjui naudingą pusę. Jų kilimas sustojo 2015-ųjų antroje pusėje, iki 2016 m. pirmąjį ketvirtį net sumažėjo iki 0,16 proc. lyginant su paskutinėmis lito dienomis. Tačiau vėliau kiekvienais metais kainos pamažu kilo, o dabar bendras pabrangimas nuo 2015 m. pradžios, Statistikos departamento skaičiavimais, siekia 10,32 proc.

Vertinant pagal atskiras kategorijas, euro cirkuliacijos metais labiausiai – 26,2 proc. – pabrango restoranų ir viešbučių paslaugos. Alkoholis ir tabakas – 22,3 proc., poilsis ir kultūra – 13,83 proc., švietimas – 11,08 proc. Pigo tik ryšių paslaugos – beveik 6,1 proc.

Realioji statistika

Vis dėlto žmonės stebi kitokius kainų pokyčius. Prieš dvejus metus Lietuvą sujudino neregėtų kainų "kalafiorų skandalas". Visuomenė net planavo rengti trijų dienų parduotuvių boikotą. Žmonių nepasitenkinimą pabudino socialiniuose tinkluose paskelbtas žinomo atlikėjo Marijono Mikutavičiaus įrašas apie prekybos centre pastebėtą žiedinių kopūstą (kalafiorų) kainą: vieno kaina tada pasiekė kosminį lygį – 3,99 euro. Dabar šis lygis kritęs perpus, gegužės 22-ąją prie žiedinių kopūstų švietė 1,99 euro etiketė.

Kaip keitėsi kitos ne akcinės kainos nuo 2014-ųjų gegužės Lietuvos prekybos centruose? Tarkime 0,5 kg pakuotė maltos kavos "Jacobs" pabrango 32 proc. – nuo 3,76 euro iki 4,99. 1 l butelis saulėgrąžų aliejaus "Natura" vietoj 1,69 euro dabar kainuoja 2,68 euro (59 proc. daugiau), "Rokiškio naminės" grietinės 400 g indelis vietoj 1,33 euro kainuoja 1,75 euro (24 proc. daugiau), 0,7 l stiklainis konservuotų žirnelių vietoj 1,03 euro kainuoja 1,59 euro ( 53 proc. daugiau), 1 kg kiaulienos sprandinės be kaulo vietoj 3,19 euro kainuoja 4,59 euro (44,9 proc. daugiau).

Kuo tikėti?

"Yra sričių, kurios ryškiausiai rodo kainų pokytį. Tai turgus ir paslaugos, – paklaustas, kurios kainos atspindi tikrąją padėtį, "Kauno dienai" atsakė Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius Gediminas Navaitis. – Ypač turgus, kuris kad ir koks būtų, kad ir kokių grupių kontroliuojamas, simboliškai atstovauja rinką. Pabrangimą galima apskaičiuoti bet kurią turgaus kainą pavertus į litus.

Šiandien girdime, kad lietuviškos braškės, kai jos pasirodys, kainuos maždaug 10 eurų. Bet juk ar kada jos kainavo 34 litus?

Šiandien girdime, kad lietuviškos braškės, kai jos pasirodys, kainuos maždaug 10 eurų. Bet juk ar kada jos kainavo 34 litus? Tokios kainos niekada nė įsivaizduoti nebuvo galima. Aišku, ekonomistai pasakys, kad tai yra viena kaina, ištraukta iš konteksto."

Tačiau prof. G.Navaitis mano, kad nereikėtų įsitraukti į ginčą dėl statistikos. Statistikos departamentas mini savas kainas, o ne tas, kurias mes visi matome. Didelė tautos dalis bando gretinti savo potyrius, pastebėjimus su oficialiąja statistika. Anot jo, apie tai galima su humoru pasakyti, kad esame tarsi disertacijos gynime ir svarstome tyrimo metodologiją. Tai – ir liūdna, ir juokinga, kad tiek daug žmonių vienu metu diskutuoja apie socialinių ir ekonominių tyrimų metodologiją. Akivaizdu, oficialioji statistika pradėjo smarkiai neatitikti gyvenimiškos patirties.

"Pagrindinis matas, pagal kurį Lietuva bando gyventi ir apskaičiuoti, tai, kas su ja vyksta, – sakė Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius. – Esminis principas – jeigu nematuosi, tai ir nevaldysi. Reikia matuoti tą reiškinį, kurį valdai. Taigi pagrindinis matas, kuriuo viską skaičiuojame yra bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienam gyventojui. Jis lyginamas su kitomis šalimis, kartais džiaugiamės rezultatais, kartais sakome, kad turėtų būti pokyčių.

Tačiau vieną ar kitą gyvenimo kokybės dalyką galime išmatuoti ir kitu matu. Čia kyla esminis klausimas: kodėl Lietuvoje iki šiol nematuojamas, neskelbiamas bendros nacionalinės laimės indeksas? Kalbos apie tai, kad išmatuoti būtų sunku, yra visiškai absurdiškos. Kad valstybinės statistikos organizacijų milijoninio biudžeto kontekste pridėti dar 10 ar 20 tūkst. eurų neįmanoma, net kalbėti kvaila būtų.

Problema ne tai, kad toks matavimas būtų labai sudėtingas. Pasaulinės patirties šioje srityje yra tikrai daug. Mūsų valdantieji ir valdžiusieji įvairiausiais būdais vengė šito mato. Nes jis visiškai kitaip parodytų mūsų visuomenės situaciją, kitokius pokyčius."

A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

Kainos tik Vakaruose panašios

Prof. G.Navaičio teigimu, nuolat kalbame apie migraciją, žinome, kad žmonės išvažiuoja ne tik dėl žemesnio materialinio lygio. Dėl nepagarbos, dėmesio stokos, nesaugumo ir daugybės kitų dalykų. Visa tai rodytų, kad mažėja bendros nacionalinės laimės indeksas. Pradėjus jį matuoti, kiltų paprastas klausimas: kas daroma arba ko nedaroma, kad šis indeksas keistųsi pozityvia linkme? Tada būtų daug sunkiau kai kurias problemas, temas nutylėti. Kone kiekvienas svarbesnis sprendimas galėtų būti gretinamas su klausimu, ar tai didina bendrą visuomenės laimę? Atsirastų galimybių pažvelgti ir į kainų situaciją.

"Turime pripažinti, kad bendros didžiulės ES rinkos dalyje kažkokios kainos bus pastebimai mažesnės, kai neturime priemonių joms reguliuoti. Pavyzdžiui, savos valiutos, – aiškina psichologas, psichoterapeutas. – Tada neišvengiamai kyla kitas klausimas. Kodėl kainų augimas pastebimai lenkia atlyginimų didėjimą?

Paimkime visiems akivaizdžiai matomą situaciją. Prekės "Lidl" parduotuvėje. Iš esmės jų kainos ne kažin kiek skirsis nuo esančių Vokietijoje. Tačiau kasininkė, kuri pardavinėja tas pačias prekes, dirba tuo pačiu kasos aparatu, dirba tiek pat laiko, gauna atlyginimą keletą kartu mažesnį nei Vokietijoje. Dėl to šiandien visuomenės dėmesys turėtų būti nukreiptas ne į kainų mažinimą (tai, ko gero, neįmanoma), bet į adekvačių atlyginimų siekį."

Atlyginimai auga ne taip greitai

Nuolat akcentuojama, kad vien per metus atlyginimai Lietuvoje padidėjo vidutiniškai 10 proc.

Šiame kontekste, G.Navaičio teigimu, reikia žinoti, kas auga greičiau – ar atlyginimai, ar kainos: "Jei atlyginimai, mūsų šalis yra klestinti, turime džiaugtis savo gyvenimu. Kadangi atrodo, kad kainos auga greičiau, mes nesame klestinčioje valstybėje. Jei vienodai auga ir kainos, ir atlyginimai, esame tokio lygio, kokio ir buvome. Jei kainos padidėjo 10 proc. ir atlyginimai 10 proc., atrodo, realių pokyčių neįvyko, tačiau nuvertėjo santaupos, jei jos nebuvo indeksuotos, o to nebuvo.

Mūsų valdžios propagandistai mėgsta akcentuoti vieną aspektą: nuostabu, kad auga atlyginimai. Bet atrodo, kad jie kylančių kainų neaplenkė. Nesiremiu konkrečiais skaičiais, kalbu apie bendros nacionalinės laimės pojūtį, nes jis visuomenei yra svarbesnis už statistikos skaičius. Pinigų skaičius irgi nėra svarbus. Jei nori tapti milijonieriumi, galima lengvai juo virsti. Nuėjus į banką ir mūsų pinigus išsikeitus į baltarusiškus ar ukrainietiškus. Bet kai reikės pirkti bus svarbu, ne kiek turi milijonų, o kiek tas milijonas vertas kaip pirkimo vienetas."

Kokia tikroji kaina?

Prekių pabrangimo parduotuvėse nenuneigsi. Tačiau kiekvieną savaitę galima kažką nusipirkti už pusę kainos. Kai kuriems pirkėjams susiformavo įprotis pirkti tik tas prekes, kurioms taikoma labai didelė 40–50 proc. akcijos kaina. Parduotuvės, pasirinkusios tokią kainų politiką, vis tiek nebankrutuoja.

Prof. G.Navaitis primena, kad akcijos būna dvejopos. Vienos – nereikšmingos, bet pritraukiančios. Kitos rengiamos, nes reikia ištuštinti sandėlius nuo užsigulėjusių ar besibaigiančio galiojimo prekių.

Tarp 100 didžiausių šalies įmonių nerasime sunkiai besiverčiančių ar bankrutuojančių prekybininkų.

"Pardavimas be pelno, kitaip tariant, kad nebūtų nuostolio. Nuostolingai paprastai nepardavinėjama. Yra toks terminas "už tikrąją kainą", – pastebi psichologas, psichoterapeutas. – Žmonės, žvelgdami į kainas, pirkdami už pusę kainos, galėtų vadovautis ne tik savo emocijomis, bet ir atsiversti visiems prieinamas didžiųjų įmonių finansines ataskaitas. Tarp 100 didžiausių šalies įmonių nerasime sunkiai besiverčiančių ar bankrutuojančių prekybininkų."

Tiesa, pasižiūrėjus į tas didžiųjų įmonių ataskaitas, nesunku pamatyti, kad pelnai dažniausiai nėra dideli, tad ir pelno mokesčiai į valstybės biudžetui nėra reikšmingi.

"Čia vėl reikia grįžti prie bendros nacionalinės laimės indekso, – įsitikinęs profesorius. – Ką nors norint gauti, reikia investuoti. Visada kyla klausimas, iš kur paimti laimei pinigų? Lietuvoje nuolat atsinaujina diskusijų apie apmokestinimą. Visi kaip ir sutaria, mokesčiai turi egzistuoti. Ginčijamasi tik dėl to, ar mokestis turėtų būti lygus, kai visi moka tam tikrą gautų pajamų procentą, nepriklausomai, ar uždirba 1 eurą ar 1 mln. eurų. Ar turėtų būti progresinis mokestis. Ką šiandien šioje srityje siūlo moderni laimės ekonomika? Ji siūlo itin didelio turto, kuris neskirtas vartoti, apmokestinimą. Nes didelis turtas yra ir valdymo įrankis. Ekonomistas Thomas Piketty, pasisakydamas Jungtinių Tautų renginyje, pateikė apskaičiavimus, kad užtektų papildomai 10 proc. apmokestinti turtą, vertą daugiau nei 1 mlrd. eurų, ir papildomai 1 proc. tą, kurio vertė daugiau nei 1 mln. eurų, kad šioje planetoje neliktų skurdo ir socialinių problemų. Didžiosios korporacijos išsisuka nuo mokesčių, bet jos veikia pagal esančius įstatymus."

„Kiekvienas turi teisę pasiūlyti, bet, manau, toks sprendimas nepadėtų pasiekti tų tikslų, kurių norima. Vien kalbant apie mūsų šalies ekonomiką, verslą bei klausimus su eksportu ir mūsų šalies susiliejimą betarpiškai su kitomis rinkomis, tai nematau tokios perspektyvos. Nors gyventojai pasisakytų referendume, galbūt dalis vienaip ar kitaip. Tai yra, manau, daugiau toks parodomasis siūlymas, na, bet kiekvienas tokią teisę turi arba Seimo valia, arba gyventojų parašais referendume“, - teigė S. Skvernelis.

Europos Parlamento narys, buvęs prezidentas R. Paksas siūlo surengti referendumą dėl lito sugrąžinimo. Tokiomis mintimis jis pasidalino savo internetinėje svetainėje.

„Tautos referendumui jokiu būdu negali būti keliamas dvigubos pilietybės įteisinimo klausimas, kuris dirbtinai yra susietas su nacionalinės pilietybės išsaugojimu emigracijoje, o iš tiesų gali tapti „Trojos“ arkliu galutiniam mūsų tautinės tapatybės sunaikinimui. Šiandien teisinėje sistemoje egzistuoja įvairios referendumų formos nuo privalomųjų iki konsultacinių (patariamųjų), tačiau dar nėra įteisintas „imitacinis referendumas“, kuris galėtų būti pirmasis pavyzdys, jeigu dabartiniai valdantieji vis dėlto surengtų visuomenės spektaklį dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Lietuviai neturi valdžiai įrodinėti savo prigimtinės pilietybės teisių. Tai Konstitucinis Teismas turėtų nusileisti iš neregėtų aukštybių, iš kur nebesimato nei žmogaus, nei Tautos, nei valstybės. Manyčiau, kur kas prasmingiau būtų surengti Tautos referendumą dėl nacionalinės valiutos lito sugrąžinimo“,- rašo R. Paksas.

Kur kas prasmingiau būtų surengti Tautos referendumą dėl nacionalinės valiutos lito sugrąžinimo.

Jo nuomone, „tai tikrai būtų geriausias būdas palikti neperskaičiuotas prekių ir paslaugų kainas, kurių dydžiai visiškai sutaptų su dabartiniais, o tariamiems ekonomistams, tvirtinusiems, jog Lietuvoje įvedus eurą niekas nepabrangs, išsivaduoti iš melo tikrovės“.

Kaip vieną iš primetamų klausimų R. Paksas vertina planuojamą surengti referendumą dėl dvigubos pilietybės.

„Ką iš tiesų reikštų dvigubos pilietybės įteisinimas Lietuvoje, niekas deramai ir atsakingai nėra ištyręs, įvertinęs bei išsiaiškinęs, nors viešajame diskurse spekuliatyviai remiamasi įvairiausiais pasaulio pavyzdžiais, nutylint faktą, jog tai yra liberalizmo ideologijos ir pasaulėžiūros plėtra paremta politika“,- sako R. Paksas.

Jo vertinimu, pilietybė tapo be galo politizuotu klausimu, kuris skaldo visuomenę ir iš anksto suponuoja galimybę manipuliuoti būsimais sprendimo rezultatais.

„Esu įsitikinęs, kad skubotai sukurptas referendumo vajus, įstatymų kaitaliojimas ir bandymai manipuliuoti piliečių interesais reiškia įsigalint labai blogą praktiką ir valstybės diskreditaciją. Referendumo įstatymas negali būti kaitaliojimas tarsi pagal užsakymą, nepriklausomai nuo to, kokio rango yra užsakovas, kur - Briuselyje, Vilniuje, Vašingtone ar Maskvoje jis sėdėtų. Pirmiausia reikia pripažinti svarbią aplinkybę, kad Lietuvoje emigracijos katastrofa valdžios institucijų nėra adekvačiai suvokiama ir vertinama. Todėl neatmesčiau tokios galimybės, jog dvigubos pilietybės įteisinimu tarsi (ne) sąmoningai norima paslėpti šios socialinės katastrofos padarinius“,- sako R. Paksas.

Emigracija, pasak jo, yra ilgalaikės valstybės politikos pasekmė, tarsi nebylus piliečių liudijimas, kad mūsų valstybės reikalai vis labiau krypsta netinkama linkme.

Sukrečiantys skirtumai

Praėjus dvejiems metams, išsaugota 2014-ųjų gruodį prekybos centruose gautos sąskaitos už prekes, paneigė bet kokius mitus, kad įvedus eurą Lietuvoje produktų kainos nepasikeitė.

Akivaizdu, jog jos tikrai labai pakito ir ne pirkėjų naudai.

Penkių grūdų batonas prieš dvejus metus kainavo 2,39 lito (0,69 euro), dabar – 0,99 euro. Taigi gaminys pabrango 30 euro centų.

Tiek pat pabrango ir juoda penkiagrūdė duona, kuri prieš dvejus metus kainavo 3,29 lito (0,96 euro), dabar – 1,26 euro.

Glaistytų varškės sūrelių kaina šoktelėjo tris su puse karto. 1,5 litro talpos šaltinio vandens "Christaline" butelis – daugiau nei du kartus (kainavo 0,89 lito arba 0,26 eurą, dabar kainuoja 0,56 euro).

Plikyti auksiniai ryžiai (4x100 g) kainavo 0,72 euro, po dvejų metų – 1,09 euro.

Grikiai pabrango 29, biri žalioji arbata "Dilmah" šoktelėjo 32 euro centais.

Tai tik maža dalis produktų, kurių kainų pokyčiai akivaizdūs.

Ir taip atsitiko po to, kai šalies valdžia pasirūpino priimti įstatymus, draudžiančius kelti kainas euro įvedimo dieną, taip pat pasiūlė Geros verslo praktikos memorandumą, prie kurio prisijungė ir nepiktnaudžiauti euro įvedimu viešai įsipareigojo per 4,2 tūkst. Lietuvos įmonių ir įstaigų.

Statistika rodo ką kita

Statistikos departamento pateiktoje lyginamojoje 2014-ųjų ir 2015-ųjų šimto pagrindinių vienarūšių vartojimo prekių ir paslaugų kainų pokyčių lentelėje matyti kiek kitokie rezultatai.

Pagal šiuos duomenis juoda raikyta duona užpernai atpigo 7 proc., lyginant su tuo pat laikotarpiu 2014 m., šviesi raikyta duona – beveik 9 proc., sausainiai pakeliuose iš kvietinių miltų – 6 proc.

Penkiais procentais atpigo jautienos kumpis be kaulo, 9 proc. – viščiukai broileriai, 7 proc. – aukščiausios rūšies virtos dešrelės.

Anot statistikos, 2015-ųjų gruodį, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2014 m., beveik 13 proc. atpigo 2,5 proc. riebumo pasterizuotas pienas tetrapake, beveik penktadaliu – 9 proc. riebumo varškė popierinėje pakuotėje, dešimtadaliu – apelsinai.

Statistikos duomenimis, 2015 m. lyginant su 2014-aisiais, labiausiai brango grikių kruopos (14,9 proc.), šaldyta jūros lydekos filė be odos (10,6 proc.), obuoliai (14,5 proc.), žaliosios vynuogės su sėklomis (86 proc.), pomidorai (55 proc.), baltagūžiai kopūstai (40,4 proc.).

Prekybininkai gina savo garbę

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas nesiginčijo, kad produktų kainos pakilo, ir esą, jei jos nekiltų, "mūsų ekonomika būtų labai rimtoje bėdoje".

"Augant ekonomikai, didėjant atlyginimams ir kitoms išlaidoms, be abejo, auga ir produktų kainos. Tai yra visiškai normalu ir nėra jokio kriminalo. Ar tam turėjo įtakos euro įvedimas? Manau, lygiai tiek pat, kiek ir bet kurio kito tik mūsų šaliai būdingo įstatymo priėmimas, kad ir darbo rinkos reguliavimas. Tas kainų lyginimas turi būti objektyvius, vertinant tiek ekonominę logiką, tiek rinkos dėsningumus", – įsitikinęs L.Vilimas.

Pasak L.Vilimo, mažmeninių prekybos tinklų kasdienių vartojimo prekių pardavimo pelningumas yra vienas mažiausių visoje rinkoje.

"Maistą ar kasdienes prekes pardavinėjantys prekybininkai dirba mažiausia pelno marža. Nors apyvarta yra didelė, bet pelningumas – vienas mažiausių", – pabrėžė L.Vilimas.

Brangimą lėmė ir emigracija

Anot L.Vilimo, prekybininkai stebi rinką ir vartotojų poreikius. Ir jei vartotojams kai kurios prekės tampa per brangios, prekybininkai ieško alternatyvų – pigesnių, bet panašios kokybės.

"Dėl kainų kilimo kai kuriuos atsakymus turėtų duoti gamintojai ir tiekėjai. Sutinku, kad ir nė vienas prekybininkas nedirba labdaros sąlygomis, ir nepardavinėja prekių veltui. Jie turi savo maržą, tai yra normalu. Bendrai nei kaltų, nei nekaltų dėl kainų kilimo nėra. Mes veikiame atviroje rinkoje ir esame priklausomi nuo globalių reiškinių. Be to, pas mus mažėja vartotojų, nes prekių vienetais parduodama mažiau. Vadinasi, dėl parduodamų mažesnių kiekių, kad išsilaikytų, prekybininkai turi taikyti didesnes kainas, tokia yra reali situacija", – tvirtino L.Vilimas.

Taigi tuo tarsi pripažįstama, kad produktų kainos parduotuvėse vis dėlto kilo.

Pasak L.Vilimo, skaičiai rodo, kad apyvarta šiais metais, buvo rekordinė, tačiau vertinant vienetais parduotus produktus, jie esą nesiekia prieškrizinio lygio.

L.Vilimas neslepia, jog taip atsitiko todėl, kad vartotojų Lietuvoje nėra tiek daug. Žmonės esą nepradėjo valgyti 2–3 kartus daugiau.

Be to, daug lietuvių važiuoja apsipirkti į Lenkiją. O mažai Lietuvos rinkai tai yra labai didelis ir svarbus pinigų nutekėjimas į kitą šalį.

"To negalime uždrausti žmonėms daryti. Visa tai yra susiję su tuo, kad kainos pas mus yra tokios, kokios yra. Kadangi konkurencija tarp prekybininkų ir tiekėjų Lietuvoje yra tikrai didelė, nes rinka yra maža, esame atviri visiems, kurie čia gali laisvai ateiti, steigtis, prekiauti, gaminti, bet kainos vartotojams, lyginant su kitomis ES šalimis, yra pačios mažiausios. Pigiau nei pas mus tik Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje. Kitas klausimas yra mūsų atlyginimų dydis", – dėstė L.Vilimas.

Nesupranta, kas nutiko

Ekonomistė, Seimo narė Aušra Maldeikienė pasakė atvirai, jog, praėjus dvejiems metams po euro įvedimo, maisto produktų kainos susilygino, kokios buvo esant litui.

A.Maldeikienė tikino, kad jai dar lig šiol labai sunku patikėti, kad šitaip drastiškai galėjo viskas brangti.

Jokios rimtos analizės, kodėl jos taip išaugo, nepateikė nei patys gamintojai, nei Seimo narės kolegos, ekonomistai. O pabrango beveik viskas, be išimties.

"Viešoje erdvėje gamintojai bando aiškintis, kad labai brango paslaugos, augo darbo užmokestis. Tačiau algos išaugo tik keliais procentais. Todėl dėl kainų kilimo jokio įtikinamo atsakymo neturiu. Paaiškinimai, kad maža rinka, todėl kainos didelės, man dvelkia nesąmone. Man atrodo, kad tai monopolinės rinkos pasekmė, nes beveik neliko smulkių gamintojų ir prekiautojų. Kodėl gi Lenkijoje tokios situacijos nėra? Ir tik todėl, kad po sistemos pasikeitimo iš socialistinės į laisvą rinką lenkai stengėsi riboti stambių objektų kūrimąsi", – teigė A.Maldeikienė.

Esą ir mūsų žmonės apie 2000-uosius ekonomistų buvo įspėjami į nedidelius miestelius neįsileisti stambių prekybos tinklų parduotuvių.

"Ir pati jiems tą sakiau, kad jei jie turės stambaus tinklo parduotuvę, neturės darbo vietų. Klausiau, ar jie pagalvojo, ką veiks jų vaikai? Jie man sakė, kad tinklų parduotuvėse kainos mažesnės. Pradžioje tikrai jos buvo mažesnės, o dabar? Ir ką šitoje situacijoje toliau daryti, aš, deja, neturiu nuomonės. Aš vaikštau į parduotuves, kaip ir visi, ir matau, kad maistas yra nerealiai brangus. Bet rašysiu ir reikalausiu Vyriausybės paaiškinimo, kodėl taip yra", – tvirtino A.Maldeikienė.

Suveikė M.Šalčiūtės dėsnis?

Pasak A.Maldeikienės, užsipulti Statistikos departamentą dėl esą visuomenės klaidinimo, kalbant apie kainų mažėjimą, yra neteisinga.

Seimo narė pasiūlė palyginti esamas buitinės technikos kainas, kurios dabar yra akivaizdžiai mažesnės nei buvo prieš kelerius metus.

Beje, ir degalai vis dar pigesni, nei buvo.

"Visa tai – buitinė technika, degalai ir kita, įskaičiuota į vartojimo prekių ir paslaugų krepšelį, todėl ir atrodo, kad bendras pirkinių krepšelis tarsi ir neišaugo. Nepaisant, kad labai pakilo maisto produktų kainos. Ir statistikai čia niekuo dėti. Nes jie skaičiuoja, ar auga šalies ekonomika, ar ne. Tačiau, kodėl taip brangsta maistas, rišlaus paaiškinimo rasti kol kas neįmanoma. Kainos man – gili paslaptis. Kaip ekonomistė, negalėjau net įtarti, kad taip bus. Ir, regis, Monikos Šalčiūtės dėsnis, kad įvedus eurą kainos prisitaikys "vienas prie vieno", suveikė", – liūdnai pajuokavo Seimo narė.

„Lietuvos pašto“ atstovas Tomas Bašarovas sako, kad ši diena svarbi pašto ženklų kolekcininkams.

Lito vertės pašto ženklai leisti kiek daugiau nei du dešimtmečius nuo tada, kai 1993-aisiais įvesta nacionalinė valiuta litas.

Pirmasis toks pašto ženklas išleistas pažymint popiežiaus Jono Pauliaus  II apsilankymą Lietuvoje.