PINIGINIŲ ŠIUKŠLĖS

Sausio 1-ąją sukako penkeri metai, kai Lietuva vietoj lito įsivedė eurą. Šios gražios sukakties proga atsirado puiki proga bankininkams, prekybininkams padiskutuoti, gal vertėtų atsisakyti smulkiausiųjų euro centų. Išties, už 1, net už visus 2 centus nieko nenupirksi. Tačiau jie cirkuliuoja.

Centukų kratosi ir pirkėjai, ir pardavėjai. Jei diskusijos baigsis sprendimu atsikratyti smulkmės, kas laimės? Teks kainas apvalinti ir perrašyti. Pagal matematikos dėsnius. Jei paskutinis skaičius mažesnis nei 5, į mažąją pusę, jei didesnis, į didžiąją.

Absoliuti dauguma kainų lietuviškose parduotuvėse baigiasi devynetuku. Tad 9 centai virs 10, 19 centų – 20, 29 centai – 30, 39 centai – 40, 49 centai – 50, 59 centai – 60, 69 centai – 70, 79 centai – 80, 89 centai – 90, 99 centai – 1 euru. Pirkėjams tikrai palengvės. Tos raudonos mažučiukės monetos tik pinigines drengia ir vietą užima.

Paprastas žmogus net nepajus, o pardavėjams pasunkės. Kišenės. Centas prie cento – euras. Euras prie euro – šimtas. Ir t.t.

Vieniems litai virto eurų šimtinėmis, kitiems – jau tik dešimtinėmis, o treti vietoj litų tik euro centus įsivedė.

Visų valdžios institucijų atstovai bei vadovai kaip visada teisinsis, kad pabrangimas beveik nepastebimas. Na, per nago juodymą. Bet ir tas nago juodymas valstybei irgi naudingas. Suapvalinus kainas, į biudžetą keliaus papildomos, kad ir nelabai didelės, 21 proc. PVM sumelės.

Prieš penkerius metus pereinant prie bendros europinės valiutos, ne visi vienodai laimėjo. Vieniems litai virto eurų šimtinėmis, kitiems – jau tik dešimtinėmis, o treti vietoj litų tik euro centus įsivedė. Ir vietoj talonų įsivedant litus panašiai nutiko. Ką bekalbėti apie tuos laikus, kai vieni piliečiai už viso gyvenimo rublines santaupas tik rulonėlį popieriaus beįpirko, o kiti sugebėjo rūmus įsigyti?

Nesvarbu kokia, didelė ar menka, pinigų reforma, ji palanki tik mažumai piliečių. Visada pasinaudojama tuo, kad dauguma visuomenės finansiškai neišprususi, pavargusi, neturinti laiko, o, svarbiausia, nedrįstanti valdžios paklausti, kodėl neįstengia jos apsaugoti nuo visiškai legalių apgaulių.