31-erių dvasininkas buvo suimtas po to, kai jo globojamai ketverių metų mergaitei sutriko sveikata ir buvo atliktas testas dėl gonorėjos, o jo rezultatas buvo teigiamas.

J. Webbas tvirtino, kad mažametė lytiškai plintančia liga užsikrėtė ne lytinio akto metu, o pasinaudojusi vienu iš jo rankšluosčių arba maudydamasi vonioje.

Tačiau prokurorė Bailey Taylor teigė, kad nėra pagrįstų įrodymų, galinčių patvirtinti, jog keturmetė užsikrėtė nuo vandens vonioje. „Jei taip būtų, gonorėjos atvejų būtų daug daugiau“, – sakė ji.

Misionierius nuteistas 25 metams dėl seksualinės prievartos prieš jaunesnį nei 12 metų asmenį, penkeriems metams dėl kaltinimo kraujomaiša ir dvejiems metams dėl pavojaus sukėlimo vaikui.

Amerikietis, kelerius metus regione gyvenusio misionieriaus sūnus, buvo pagrobtas viename sode Masalatos kaimo, esančio už 400 km į rytus nuo sostinės Niamėjaus, pakraštyje, sakė Birnin Konio departamento prefektas Ibrahimas Abba Lele.

Pareigūnas iš pradžių sakė, kad buvo pagrobtas misionierius, bet vėliau paskelbė patikslintą pranešimą.

Daugiau detalių apie amerikiečio dingimą kol kas neskelbiama.

Nigeris yra didžiuliame ir skurdžiame Sachelio regione, kur vyksta džihadistų sukilimas, nusinešęs tūkstančius gyvybių ir privertęs šimtus tūkstančių gyventojų palikti namus.

Šiuo metu regione įkaitais laikomi keli vakariečiai, įskaitant pagalbos darbuotoją amerikietį Jeffery Woodke'ą, kuris 2016 metų spalį buvo pagrobtas Abalako mieste Nigeryje ir, kaip manoma, išvežtas į kaimyninį Malį.

Nigerio prezidentas Mahamadou Issoufou pernai rugsėjį sakė turintis informacijos, kad J. Woodke'as yra gyvas ir geros sveikatos.

Anksčiau šį mėnesį Malyje pagrobėjai per šalies vyriausybės surengtą apsikeitimą belaisviais paleido tris europiečius, tarp jų 75 metų prancūzų humanitarinės pagalbos darbuotoją Sophie Petronin.

Atgijusi senelių žemė

Į Lietuvą H.Šulcas paprastai atvyksta du ar tris kartus per metus. Šį kartą gimtinėje jautėsi ypatingai, nes grįžo gražių sukaktuvių proga – 40 metų misionieriško darbo Afrikoje ir 50 metų kunigystės. "Spalio pabaigoje buvo ir mano gimtadienis", – priduria kunigas H.Šulcas.

Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas norėjo paminėti šias datas ir Klaipėdos parapijoje, kurioje gimė kunigas H.Šulcas, aukojo Mišias ir suruošė šventę. "Vos tik įėjau į bažnyčią, pasijutau pakiliai, – dalijasi įspūdžiais kunigas misionierius. – Mano senelis ir tėvelis buvo vokiečiai, o jų žemėje, kurią aš paveldėjau, įsteigiau Jaunimo sodybą. Po Mišių kaip tik ten vykome."

H.Šulcui niekaip neišdyla iš atminties vaizdas, kurį išvydo į Klaipėdą atvykęs prieš du dešimtmečius. "Nesupratau, ar čia Nikaragva, ar Afrika, nes žmonės taip pat, kaip ir ten, puolė prie šiukšlių kalnų. Tada buvo šalta, vėjuota, seni žmonės ir vaikai juodomis rankomis, radę gabalą duonos, jį iškart ir suvalgydavo. Aš buvau labai sukrėstas. Tada kilo mintis, kad reikia kažką daryti. Nenorėjau paveldėtos senelių žemės imti, bet kadangi ji būtų atitekusi kitiems, nusprendžiau įkurti Jaunimo sodybą. Joje šiandien lankosi ir kunigai, ir vienuoliai, vyksta rekolekcijos, mokymai suaugusiems ir užsiėmimai vaikams. Nuostabus jausmas matyti, kad senelio žemė atgaivinta, ant jos stovi pastatų. Norėjau ir ūkį čia sukurti, kad galėčiau arklį su vežimu turėti ir su pypke bei skrybėle važinėtis. Tačiau atsirado kitų darbų, teko šią idėją atidėti", – šypsosi kunigas H.Šulcas.

Pasak jo, kaskart sugrįžęs į Tėvynę jis išgyvena širdies, proto ir jausmų pakilimą. "Jaunimo sodyboje Kėkštų kaime žmonės rūpinasi beveik šimtu vaikų. Pirma mergina, kurią anuomet ištraukiau iš to šiukšlyno, šiandien jau yra baigusi universitetą", – sako misionierius.

Nelengva vaikystė

Kunigas H.Šulcas gimė Klaipėdoje, ją paliko penkerių, todėl nedaug teatsimena. "Bet pamenu karo triukšmą ir momentą, kai turėjome bėgti į bunkerį. Skeveldra pataikė į mano tėtį, man matant jis žuvo. Pamenu liūdną mamos veidą prie lango, kai ji girdėdavo šūvius. Taip pat pamenu mūsų namą Gėlių gatvėje, kaip mūsų aplankyti dviem arkliais traukiamu vežimu atvažiavo senelis. Namas tebestovi, neseniai ir pats jį aplankiau", – panyra į prisiminimus H.Šulcas.

"Tėčio tėtis mus su broliu ir mama atsivežė gyventi į Vokietiją. Mama jauna liko našlė. Sunkūs laikai – maisto nebuvo, ligos kamavo, todėl būdama 30 metų sakydavo, kad greitai mirs", – dalijasi skausmu kunigas.

Mano mama sakydavo: "Jeigu žmonės sugyventų kaip laukiniai gyvuliai, tai mūsų žemė būtų rojus." Mama Ruandoje išbuvo penkerius metus, padėjo man kurti Jaunimo sodybą.

H.Šulcas mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje. Nors gyventi pokario Vokietijoje nebuvo lengva, tuos laikus jis prisimena kaip labai gražius. "Džiaugiuosi, kad gimnazija labai gerai išmokė lietuvių kalbos. Gyvenome buvusiose kareivinėse, berniukai buvo atskirti nuo mergaičių. Buvo ir skautai, kurie man labai patiko. Dažnai būdavo šalta, nes negaudavome anglių pasišildyti, ir būdavome alkani, nes maisto labai trūko. Pavakariams gaudavome pietų likučių – arba bulvių, arba kopūstų. O vakarienei valgydavome duoną su trupučiu taukų, kuriuos atsiųsdavo iš Amerikos. Kartais – dar gabalėlis sūrio, ir baigta. Dešros vakarienei niekada nebuvau matęs", – pasakoja jis.

Maištinga siela

Misionierius neslepia, kad paauglystėje buvo tikras maištautojas. "Dvylikos buvau įsimylėjęs gražią lietuvaitę Tamarą. Iš neturėjimo ką veikti rūkiau, nors ir labai nepatiko, bet reikėjo pasirodyti, kad aš – ne mažiukas. Eidavome į susprogdintą oro uostą daužyti ten besimėtančių plytų, kurios buvo aplipusios cementu. Tą cementą nudaužyti buvo labai sunku, daug vargti reikėdavo, kad paskui plytas galėtume parduoti. O už gautus pinigus eidavome į kiną ar rūkyti nusipirkdavome", – sugrįžta prisiminimais į ankstyvą paauglystę.

"Kartkartėmis gimnazijoje vyko ir šokiai, bet mus, mažiukus, anksti išvarydavo. Į šokius leisdavo tik tuo atveju, jei paruošdavai kokį nors pasirodymą, pavyzdžiui, pakoncertuodavai su gitara. Bet kai mus anksti išvarydavo, iš nuobodulio susigalvodavome, ką veikti", – šypsosi kunigas.

"Vieną tokį šeštadienio vakarą labai gerai prisimenu. Draugavau su vadinamaisiais skustukais – skustagalviais, paprastai tariant. Nuskusta galva anksčiau išduodavo, kad turi blusų. Tie berniukai buvo tikri chuliganėliai, bet man buvo smagu su jais išdykauti. Per vienus šokius padegėme paraką, kurio radome apleistame oro uoste, ir sukėlėme rimtą sumaištį – net gaisrininkų prireikė. Yra tekę ir mergaite persirengti, kad galėčiau patekti į jų gyvenamą aukštą. Žinoma, mane sučiupo, gavau bausmę savaitę skusti bulves. Esu ir elektrą mergaitėms išjungęs, ir visaip gąsdinęs. Buvau tikrai išdykęs, mane mokytojai dažnai tampydavo už ausų ar antausį suduodavo – bet tada tai buvo normalu. Tik reikia suprasti, kad visa tai darėme iš nuobodumo, nes mokytojai nesugebėjo mūsų sudominti", – atvirauja misionierius.

Gyvenimą pakeitęs svečias

Viskas pasikeitė, kai į vieną berniukų skautų stovyklą atvyko svečias iš Italijos – kunigas. H.Šulcas visada manė, kad jie yra labai nuobodūs – juodai apsirengę, o bažnyčioje kalba apie tai, ko vaikas nesuprasdavo.

"Tas kunigas ieškojo mokinių, kurie vyktų mokytis į jų įkurtą mokyklą Italijoje. Joje tuo metu buvo ne vienas lietuvių kunigas. Keli vaikai vėliau išvyko į Italiją ir rašė laiškuose, kad ten labai įdomu, smagu ir šilta, ūkininkai kviečia vynuogiauti, o tais laikais vynuoges buvau matęs tik paveiksle nupieštas. Taip pat rašė, kad kartu su kunigais futbolą žaidžia, iškylauja, nereikia daug mokytis. Viskas labai sudomino, bet labiausiai – paskutinė laiško dalis", – juokiasi šviesą spinduliuojantis kunigas.

Jis anuomet nusprendė, kad nori ten važiuoti, bet reikėjo gauti gimnazijos kapeliono rekomendaciją. "Aš beveik nesilankydavau mišiose, ir jis man pasakė: "Ateik į Mišias, tada kalbėsimės." Davė man kelis feningus, už kuriuos tada galėdavome net tris saldainius nusipirkti, ir paprašė nuvalyti jo dviratį – tada mane ir sudomino. Pasirodo, ir kunigai gali važinėtis dviračiais ir būti normalūs žmonės, nes iki tol galvojau, kad tik apie Dievą kalbėti moka. Po to metus lankiausi Mišiose. Galiausiai kapelionas pasirašė rekomendaciją, o aš išvykau į Italiją", – pasakoja H.Šulcas.

Saleziečių katalikų vienuolių kongregacijos tikslas yra tarnauti ir evangelizuoti jaunimą, ypač apleistą ir vargstantį, todėl kunigai buvo labai draugiški, nuoširdžiai rūpinosi vaikais.

"Atostogų metu tie, kurie negalėdavome grįžti namo, o mes dažnai negalėjome, nes neturėjome pinigų, stovyklaudavome Alpių kalnuose. Kunigų šiluma pakeitė mamos švelnumą, kurio labai trūko. Viskas iš tiesų buvo puiku, bet aš vis tiek neturėjau didelės motyvacijos mokytis", – neslepia saleziečiu tapęs kunigas.

Šiandien palinkėčiau visiems būti giedresniems ir daugiau šypsotis vienas kitam – ko jums trūksta, kad jūs tokie paniurę? Nuotaikos tokios, lyg tuoj bus karas.

Nustebinęs apsisprendimas

Kunigai skatino H.Šulcą mokytis, ir nors iš pradžių tai jam nepatiko, vėliau pajuto, kad juo kažkas rūpinasi. "Aš tai įvertinau ir po truputį ėmiau mokytis", – pasakoja jis.

"Vieną dieną, kai jau reikėjo svarstyti apie savo ateitį, kunigas paklausė, kuo norėčiau būti. Aš dar nebuvau apsisprendęs, jis tada ir pasiūlė man tapti kunigu. Niekada nedrįsau apie tai nei pagalvoti – juk Vokietijoje Vasario 16-osios gimnazija manęs vos į pataisos namus neišsiuntė. Taip, būdamas aštuoniolikos metų, apsisprendžiau tapti kunigu. Parašiau mamai, ji išsigando, kad sūnus, kuriam patikdavo mergaitės, nori tapti kunigu. Brolis net sakė, kad mūsų keliai išsiskirs, jei tapsiu kunigu. Bet kai stojau, atvyko ir mano mama. Italija jai gyvybę išgelbėjo, nes iki tol jos sveikata buvo labai silpna. Čia ji pakeitė mitybą, valgė daug žalių daržovių, citrinų ir obuolių – taip rekomendavo vienas italų gydytojas. Ir jos organizmas puikiai išsivalė, nes iki tol Vokietijoje jai tekdavo valgyti tik bulves, duoną ir lašinius. Ji atjaunėjo. Mano pasirinktas kelias prailgino jos gyvenimą – ji gyveno iki 90 metų", – šiltai pasakoja H.Šulcas.

Bijojo it velnio

H.Šulcui teko padirbėti kapelionu, bendrabučio vedėju ir sporto mokytoju Vasario 16-osios gimnazijoje, kurioje pats mokėsi. Saleziečiams perėmus misiją Brazilijoje, 1971–1975 m. ten ėjo vikaro pareigas, o San Paule dirbo su jaunimu.

Prieš Ruandą jis vyko pas saleziečius į pietinę Belgiją, kad išmoktų prancūzų kalbos. Šiandien kunigas laisvai kalba devyniomis kalbomis. "Prieš tai Brazilijoje jau buvau išmokęs portugalų kalbos, todėl išmokti prancūziškai man tereikėjo šešių mėnesių. Atvykus į Ruandą buvo labai sunku – jų kalba nebuvo panaši į jokią iki tol mokėtą. Bet baisiausias buvo ne kalbos barjeras, o tai, kad vaikai manęs bijojo ir pamatę bėgdavo į šalį. Nuo kolonijinių laikų išliko nuostata, kad baltasis žmogus yra velnias", – pasakoja kunigas H.Šulcas.

"Kolonistai išnaudojo afrikiečius, grobė jų naudingąsias iškasenas, o jei europiečiai būdavo nepatenkinti jų darbo našumu – nukirsdavo rankas arba dažnai mirtinai plakdavo begemoto odos rimbais. Kai kurie afrikiečiai net galvojo, kad jų dingusius vaikus suvalgydavo ne kas kitas, o baltieji žmonės. Man iš pradžių buvo labai sunku, bet po truputį kartu su kitais norėjusiais padėti kunigais pradėjome teikti medicininę pagalbą vienišiems ir ligotiems, ne tik vaikams. O ten pensijų nėra, žmonių gyvenimo trukmės vidurkis – 45 metai, jie nesulaukia jokios pagalbos. Todėl ir turi daug vaikų su viltimi, kad iš jų kuris nors padės senatvėje", – atveria skaudžią realybę.

Mama palaikė ir padėjo

Ilgainiui Ruandoje H.Šulcas įkūrė Jaunimo sodybą. "Šiandien ji yra didelė, 400 žmonių, turi savo gimnaziją, Aukštesnį informatikos, gastronomijos ir statybos institutą. Nuolat gyvena 120 našlaičių. Kai tą vietą įsigijau, beveik už nieką ją gavau – buvo plika kalva ir tik keli krūmai. O dabar – pilna medžių, kurių mums labai reikia, nes čia yra keturios virtuvės, kurios maistą verda ant ugnies", – pasakoja kunigas.

Jis prisimena, kaip su mama, kuri taip pat atvyko į Ruandą padėti pasirūpinti vaikais, keliaudavo į nacionalinį parką fotografuoti gamtos. "17 val. čia būna gražiausia šviesa – švelni, nes už valandos jau leidžiasi saulė. Tuo metu galima padaryti gražiausias nuotraukas. Antilopės ir buivolai ganosi – nuostabus vaizdas. Mano mama sakydavo: "Jeigu žmonės sugyventų kaip laukiniai gyvuliai, tai mūsų žemė būtų rojus." Mama Ruandoje išbuvo penkerius metus, padėjo man kurti Jaunimo sodybą", – dalijasi kunigas H.Šulcas.

"Ji buvo gamtos vaikas, augo Žemaitijoje, vaikščiodavo basomis ir maudydavosi šaltame upės vandenyje – buvo tvirta. Gal iš jos paveldėjau meilę gamtai ir gyvūnams. Mano senelis, mamos tėtis, kuris mirė dar man negimus, labai gerbė gamtą, gyvulius ir Sutvėrėją. Įstrigo mamos pasakojimas, kaip jis obelis sodino. Sušaukdavo vaikus, nusiimdavo skrybėlę ir sakydavo: "Vaikai, dėkokime Dievui už šitą obuolį, kurį mums davė." Tada peiliu supjausdydavo ir duodavo gabalėliais. Jis savo vaikams perdavė dėkingumą gamtai. Tą pajautą turiu ir aš", – neabejoja misionierius.

Patyrė daug netekčių

Kunigas H.Šulcas Jaunimo stovyklą Ruandoje įsteigė 1982 m., tačiau 1994 m. prasidėjęs Ruandos genocidas per 100 dienų beveik tris kartus plotu už Lietuvą mažesnėje šalyje pasiglemžė milijoną gyventojų. Žuvo ir didžioji dalis Jaunimo sodybos vaikų – mačetėmis ir peiliais nužudyti ir tie vaikai, kuriuos H.Šulcas nepriklausomybės pradžioje buvo atsivežęs į Lietuvą.

Pats kunigas žiauraus likimo išvengė, bet buvo persekiojamas. Jį išgelbėjo Jungtinių Tautų kariškiai. Kuriam laikui turėjęs palikti Ruandą, kunigas gyveno Vokietijoje, o po dviejų mėnesių grįžęs į šią Afrikos šalį ir surinkęs padėjėjų būrį atstatė Jaunimo sodybą našlaičiams vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per genčių tarpusavio karus ar mirę iš bado.

"Kolonializmas padarė labai daug blogo – sunku apsakyti. Man teko girdėti iš lietuvių: "Tu dirbi su laukiniais." Bet Lietuvoje – civilizuotoje šalyje, Europoje – žmonės irgi žudo. Esu šventiniu laikotarpiu, nuo šv.Kūčių iki Naujųjų, Lietuvos skaitęs apie kasdien įvykdytą bent po vieną žmogžudystę. Ten tokiu šventu metu, net turint laisvai prieinamus ginklus, kuriuos tiekia patys europiečiai, nėra nė vienos žmogžudystės. Tai kaip mus tada reikėtų pavadinti?" – klausia kunigas.

Per ilgus gyvenimo Afrikoje metus matęs daug neteisybės ir patyręs skaudžių netekčių, kunigas H.Šulcas mano, kad pasirinkus blogio kelią jau nebegalima nieko padaryti. "Nėra jokio skirtumo – juodasis ar baltasis, lietuvis, vokietis ar rusas. Istorijoje įvairiais tarpsniais buvo visokių žiaurumų – dabar gyvename ramiau, nors aplink yra karų ir, Dieve, saugok mus. Mes nežinome, kas dar gali nutikti", – sako jis.

"Juodasis žemynas buvo išplėštas – ne vienas rimtas pasaulio žurnalistas apie tai knygas rašė. Ruandoje, Konge, kitose šalyse europiečiai ieškojo mineralo koltano, kuris reikalingas telefonų, kompiuterių ir kitų prietaisų baterijoms gaminti. Ir dabar vyksta tas pats. Šiandien čia labai daug kinų, kurių industrijai reikia žaliavų. Laivais šiukšlės gabenamos į Afriką – iki Šiaurės ašigalio ir Antarktikos pilna plastiko, banginiai jį ryja ir miršta. Jei žmogus būtų tikrai protingas ir mylėtų artimą, pasaulis būtų kitoks. Krikščionių programa graži, bet norint ją įvykdyti kasdienybėje – labai sunkus kelias. Todėl Afrikos ateitis bus gera tik tada, jei baltieji liausis ją išnaudoti", – tokias prognozes skelbia kunigas H.Šulcas.

Gyvenimas – kova

Jis prisimena, kai 1992 m. pirmą kartą atvyko į Lietuvą sugriuvus geležinei uždangai, apie kurią nuolatos girdėdavo dar nuo mokyklos laikų. "Buvau ir Vilniuje, ir Kaune. Mačiau Lietuvos policiją – nebe miliciją – ir džiaugiausi atmosfera, kad čia kuriamas naujas kraštas. Toks jausmas tada gatvėse buvo apėmęs, kad visi esame lyg pažįstami, lyg giminės. Visi buvo labai nuoširdūs. Šiandien palinkėčiau visiems būti giedresniems ir daugiau šypsotis vienas kitam – ko jums trūksta, kad jūs tokie paniurę? Nuotaikos tokios, lyg tuoj bus karas", – klausdamas šypsosi misionierius.

"Afrikoje žmonės tikrai skursta, bet turi labai daug vilties ir pasitikėjimo gyvenimu. Yra labai daug žmonių, kurie laukuose dirba visą dieną tik už vieną eurą, o turi išmaitinti visą šeimą. Bet jie labai svetingi ir dalijasi viskuo, ką turi, nors turi labai mažai", – negali nepastebėti jis.

Ruandoje praleisti dešimtmečiai kunigą H.Šulcą išmokė šypsotis ir pasitikėti gyvenimu. Gyvenimas be sunkumų yra ne gyvenimas, įsitikinęs jis. "Sunku žmogui subręsti be kovos, nes gyvenimas ir yra kova, jame yra kančios. Gerai aprūpintame pasaulyje žmonės neišmoko kartais iškentėti, aukotis. Nesakau, kad reikia ieškoti papildomos kančios, bet reikėtų ištverti daugiau. Afrikoje žmonės turi labai kovoti už savo kasdienybę, egzistenciją. To aš išmokau iš jų", – sako nepaprasto nuoširdumo kunigas salezietis.

Istoriniame Goa valstijos mieste, šalia didžiausios Indijos katedros, atidengtas paminklinis akmuo Andriui Rudaminai – pirmajam lietuviui, išsilaipinusiam Indijoje.

Ceremonija surengta rugpjūčio 23 dieną, simboliškai pažymint 390-ąsias A. Rudaminos išsilaipinimo Indijoje metines, pirmadienį pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Jėzuitui A.Rudaminai skirtas balto marmuro akmuo iškilo didžiausių Indijoje katalikiškų maldos namų – Sė katedros – kieme. UNESCO saugoma katedra yra Senojoje Goa – mieste, kuris XVI–XVIII amžiuje buvo portugalų kolonijos sostinė.

Atidengdamas paminklą Lietuvos ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša pabrėžė, kad A.Radaminos asmenybė sujungia praeitį ir dabartį, drąsą ir nuolankumą, Lietuvą ir Indiją.

„Nuo šiol Lietuvių sąmonėje Goa bus ne tik populiarus kurortas, bet ir vieta, kur prasidėjo Lietuvos santykių su Indija istorija“, – teigė ambasadorius.

Jėzuitų misionierius A.Rudamina į Goa atvyko 1625 metų rugpjūčio 22 dieną.

Gimęs Vilniaus apylinkėse, Rudaminoje (pasak kitų šaltinių – Daugėliškyje, Švenčionių apsk.), A.Rudamina baigė Vilniaus jėzuitų kolegiją, vėliau studijavo Vakarų Europoje – Vokietijoje ir Belgijoje. Grįžęs į Lietuvą, 1618 metais pasiprašė į Jėzuitų ordiną. Po poros metų buvo išsiųstas tęsti studijų į Romos jėzuitų kolegiją. 1623-iaisiais jis įšventintas į kunigus.

Visą laiką jautęs pašaukimą vykti į misijas, A.Rudamina šį savo troškimą ne kartą raštu išdėstė Jėzuitų ordino vadovybei, kuri jo prašymą galiausiai patenkino. 1624 metais jis leidosi į Lisaboną, o iš ten 1625 metais pavasarį laivu išplaukė į Indiją, kurią pasiekė po penkių mėnesių kelionės, rugpjūčio 22 dieną.

Indijoje A.Rudamina praleido mažiau nei metus. Susirgęs maliarija, 1626-aisiais buvo perkeltas į švelnesnio klimato šalį – Kiniją, kur misijonieriavo iki gyvenimo pabaigos. Jis mirė 1631 metų rugsėjo 5 dieną Fudžou provincijoje, kur ir palaidotas.

Paminklinis atminimo akmuo pirmajam lietuviui, išsilaipinusiam Indijoje, – tai bendras Lietuvos ambasados Indijoje bei Goa ir Damano arkivyskupijos projektas.

„Prasidėjus Afrikos kolonizacijai, stipriosios valstybės, tokios, kaip  Belgija, Anglija, Portugalija ir kitos, vedamos savo imperialistinių interesų, išnaudojo žmones juodam ir kruvinam darbui. Praėjo daug laiko, tačiau dabar vyksta modernus ir po subtiliu šydu pasislėpęs kolonializmas“, – sako KTU apsilankęs misionierius Hermanas Jonas Šulcas.

Gausi akademinės bendruomenės ir kauniečių auditorija susirinko į KTU Kultūros centre vykusį susitikimą su išskirtine asmenybe – Ruandoje (Afrika) jau 37 metus misionierišką misiją atliekančiu kunigu H. J. Šulcu. Dvasininką į Universitetą pakvietė KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakultetas (MGMF).

Susitikimas prasidėjo dokumentinio filmo peržiūra apie mažos Afrikos valstybės Ruandos kasdienybę. Susirinkusieji liko apstulbę ir sukrėsti pamatę kaip skurdžiai žmonės šioje valstybėje gyvena, patirdami nuolatinį badą ir vandens trūkumą, kaip vaikų gyvenimas nutrūksta nesulaukus nė paauglystės.

KTU MGMF dekanė doc. dr Bronė Narkevičienė pasveikino visus susirinkusius į kilnios asmenybės paskaitą ir paskatino sekti jo pėdomis: „Kiekvienas savyje atraskime drąsos ir ryžto keistis patiems ir keisti kitus, darant gerus darbus ir neprašant už tai atlygio“.

Be tokių misionierių, kaip H. J Šulcas, afrikiečių kasdieninis gyvenimas taip ir liktų tik bandymu išgyventi. Nuo 1978 m. Musha kaime dirbęs ir gyvenęs kunigas vietiniams vaikams įkūrė jaunimo sodybą ir mokyklą, kuriose jie mokomi gyvenimo įgūdžių bei amatų, laikomi gyvuliai, auginamos daržovės. Berniukai mokosi dar ir šaltkalvio, automobilių remontininko amato, mergaitės – siūti, keramikos darbų.

Vaikams Afrikoje mokslas – ypatinga dovana, nes raštingi vaikai turi galimybę gyventi geriau ir padėti savo sunkiais besiverčiančiomis šeimoms.

Liūdina dabartinės tragedijos

Itin šiltas susitikimas su misionieriumi vyko pokalbio forma. Kunigas atvirai atsakinėjo į auditorijos klausimus ir palietė skaudžias šių dienų tragedijas.

„Mane skaudina ir liūdina „Germanwings” tragedija, Ukrainos tautos kančia dėl priešiškos kaimynės veiksmų.  Mūsų visų uždavinys yra ginti, kurti ir gražinti mūsų pasaulį. Galime padėti vienas kitam padėti solidarizuodamiesi su vienas kito skausmu.

Esame vienas pasaulis, negalime nusisukti nuo kitų problemų. Būdamas kunigu, dažnai išgirstu klausimus,  kaip Dievas leidžia atsitikti tragedijoms pasaulyje, kodėl visagalis nenutraukia bereikšmio kraujo praliejimo, ar galima tikėti į Dievą, kai aplinkui tiek daug neteisybės?

Mano atsakymas toks: Dievas sutvėrė mus sąmoningus, protingus ir laisvus savo veiksmų pasirinkime. Ir jei kažkas rytoj norės paspausti karo mygtukus, Dievas tą leis, nes jis negali prieštarauti sau ir uždrausti kito laisvės. Nekaltinkime Dievo, kad jis tą  leidžia. Geriau, pradėkime kiekvienas nuo savo širdies apvalymo ir padėkime vienas kitam“, – kalbėjo H. J. Šulcas.

Afrika išnaudojama iki šiol

Stebina ir misionieriaus atsidavimas Afrikai. Kunigas jau moka 9 užsienio kalbas, tačiau per keletą metų išmoko ir ruandiečių kalbą. Kitas iššūkis Ruandoje buvo atrasti ryšį su Afrikos vaikais.

„Afrikoje vaikai buvo įbauginti baltųjų žmonių mito. Vaikai buvo primokyti, jei jie elgsis blogai, tėvai atiduos juos baltiesiems žmonėms, kurie valgo vaikus. Todėl pradžioje ryšį su vaikais buvo sunku atrasti. Tačiau, įdėjus daug darbo, laiko ir pastangų, visgi susidraugavau su jais ir man pavyko vystyti jaunimo sodybos veiklą“, – pasakojo H. J. Šulcas.

Paklaustas, kodėl Afrikoje situacija  gerėja tik nežymiai, nepaisant tokių misionierių ir savanoriškų projektų, skirtų padėti Afrikai veiklos. Kunigas J. H. Šulcas atsakė:

„Visų pirma žmonių nuomonė, kuri dažnai yra suformuota medijos, yra per daug neigiama ir pesimistinė. Žmonės galvoja: „Ech, Afrika, nieko ten nepakeisi, visi ten laukiniai“. Tačiau turiu pripažinti, kad dalis tiesos tame yra. Afrikoje – mažai vystymosi perspektyvų, ji negali eiti pirmyn, nes žmonės ją nuolat išnaudoja.

Prasidėjus Afrikos kolonizacijai, stipriosios valstybės, tokios, kaip  Belgija, Anglija, Portugalija ir kitos, vedamos savo imperialistinių interesų, išnaudojo žmones juodam ir kruvinam darbui. Praėjo daug laiko, tačiau dabar vyksta modernus ir po subtiliu šydu pasislėpęs kolonializmas.

Didžiosios galybės ir toliau išnaudoja afrikiečius, kurie ieško naudingų iškasenų, mineralų kurie yra panaudojami išmaniųjų technologijų gamyboje. Atlyginimas už šį darbą, kurį gauna afrikiečiai yra visiškai neadekvatus produkto pardavimo rinkoje. Kita problema, kodėl Afrika nejuda į priekį – Afrikos diktatoriai. Kurie ilgą laiką, naudodami žiauriausias priemones valdė valstybes“, – atskleidžia misionierius.

Apsilankę Afrikoje galite pasijusti laimingesni

„Nepaisant viso šio blogio, kurį patiria Afrikos vaikai. Kiekvienam iš jūsų rekomenduoju ten apsilankyti ir pasijusti  iš tiesų laimingesniais.

Trisdešimt septynerius metus, aš gyvenu Afrikoje ir nesu matęs nuoširdesnių žmonių nei afrikiečiai, aš iš jų išmokstu pamiršti savo bėdas – jie yra basi, gyvenantys molio namuose, bet jie turi tokį užkrečiantį giedrumą, jie moka džiaugtis smulkmenomis, jie moka dalintis su savo draugais paskutiniu košės šaukštu. Afrikos gamtos ir gyvūnų kontingento grožis taip pat nepalieka abejingų. Man  liūdna, kad ji taip niokojama”, – apgailestavo H. J. Šulcas.

Vieno vaiko paruošimas į mokyklą, reikalingo inventoriaus nupirkimas Ruandoje tekainuoja 20 eurų. Neretai iš šios sumos dar yra taupoma ir vaiko gerovei ateityje, pavyzdžiui įsigyti namą, perkami naminiai gyvūnai.

Popiežius Pranciškus trečiadienį per mišias Kolombe, į kurias susirinko šimtai tūkstančių tikinčiųjų, kanonizavo pirmąjį Šri Lankos šventąjį, Indijoje gimusį misionierių Juozapą Vazą, kurio kanonizavimo buvo siekiama 300 metų.

Kanonizacijos mišių po atviru dangumi pradžioje popiežiui paskelbus Juozapą Vazą šventuoju, ėmė aidėti varpai, o minia pratrūko plojimais. J.Vazas buvo 17-ojo amžiaus misionierius iš Goa, kuris Šri Lankoje atgaivino Katalikų Bažnyčią tais laikais, kai olandų kolonistai, kalvinistai, persekiojo katalikus.

Popiežius, kuris antradienį pavargo pradėjęs vizitą kepinant saulei, trečiadienį atrodė atsipalaidavęs. Stovėdamas žaižaruojančio vandenyno ir besiritančių bangų fone jis miniai, susirinkusiai promenadoje prie jūros, pasakė, kad J.Vazas buvo religinės tolerancijos, kuri yra svarbi ir Šri Lankai, pavyzdys.

„Šventasis Juozapas parodo mums religinių skirtumų peržengimo taikos vardan svarbą“, – sakė Pranciškus savo homilijoje, kuri buvo sakoma angliškai ir kuri susirinkusiesiems buvo verčiama į sinhalų ir tamilų kalbas.

Tokia žinia yra aktuali šaliai, bandančiai atsigauti po ilgo karo tarp daugiausia budistų sinhalų ir hinduistų tamilų.

„Kaip mus moko šv. Juozapo Vazo gyvenimas, nuoširdus Dievo garbinimas duoda ne diskriminacijos, neapykantos ir smurto vaisius, o pagarbos gyvybės šventumui, pagarbos kitų orumui ir laisvei, ir atsidavusio įsipareigojimo dėl visų gerovės vaisius“, – sakė pontifikas.

J.Vazas, kuris slapta atvyko į Šri Lanką ir buvo sučiuptas kaip įtariamas šnipas, gimė 1651 metais Indijos Goa regione, kuris tada buvo portugalų kolonija.

Būdamas 36 metų amžiaus, jis, išgirdęs apie olandų vykdomus persekiojimus ir apsimetęs elgeta, išvyko į pietus, į šalį, kuri tada buvo padalyta į karalystes, ir daug metų užsiėmė sielovada saugomas vieno budistų karaliaus.

Daugiau kaip pusė milijono žmonių susirinko į popiežiaus mišias parke „Galle Face Green“, kuriame driekiasi didelė pieva ir kur mišioms buvo pastatyta didelė scena; kai kurie jų geriausias vietas užsiėmė iš vakaro ir čia praleido naktį po atviru dangumi.

Popiežius, kurios po sunkios pirmosios vizito Azijoje dienos atrodė pailsėjęs, atvyko gerokai iš anksto, kad turėtų galimybę pasisveikinti su minia. Jis buvo išlipęs iš savo „papamobilio“ pabučiuoti ligonių ir neįgaliųjų.

Tai tapo didžiausio dėmesio sulaukusiu renginiu šioje vietoje nuo 2009 metų, kai tuometinis prezidentas Mahinda Rajapaksa (Mahinda Radžapakša) vadovavo pergalės paradui po karo pabaigos.

Daugelis atėjusiųjų turėjo mylimų žmonių, kurie negalėjo dalyvauti, nuotraukas. Tarp jų buvo 54 metų Srimathi Fernando (Šrimati Fernando), kurios vyras sveiksta po infarkto.

„Atėjau anksti, kad užsiimčiau vietą priekyje, kad galėčiau parodyti šią nuotrauką Šventajam Tėvui ir gauti palaiminimą jam“, – sakė ji.

Pirmadienį Pranciškus ragino Šri Lanką, kurios dauguma gyventojų yra budistai, atskleisti tiesą apie savo ilgą pilietinį karą ir suartinti religines bendruomenes.

Pranciškus, kuris lėtai kalbėjo angliškai, sakė, kad krikščionys turėtų sekti J.Vazo pavyzdžiu ir siekti taikos, teisingumo ir susitaikymo Šri Lankoje.

Juozapo Vazos pakėlimas į altorių garbę iliustruoja Pranciškaus dalykišką prieigą dėl kanonizavimo, siekiant patenkinti tikinčiųjų poreikius dėl naujų šventų figūrų, ypač – tose pasaulio dalyse, kur Katalikų Bažnyčia dar auga.

Pranciškus yra apėjęs Bažnyčios taisykles ir nepaisęs nuostatos, pagal kurią kanonizacijai reikia antro kandidatui į šventuosius priskiriamo stebuklo.

Tik maždaug 6-7 proc. Šri Lankos gyventojų, kurių iš viso yra 20 mln., yra katalikai, bet ši religija yra laikoma vienijančia jėga, nes ją išpažįsta ir tamilai, ir gyventojų daugumą sudarantys sinhalai. Budistų šioje saloje yra dešimtkart daugiau nei katalikų.

„Mums tikrai reikia tokių žmonių kaip jis, kad būtų užtikrinta taika ir darna šioje šalyje“, – kalbėdama apie popiežių sakė viena moteris, prisistačiusi Fathimos (Fatimos) vardu ir vilkėjusi tradicinius musulmoniškus drabužius. Maždaug 10 proc. Šri Lankos gyventojų išpažįsta islamą.

Po mišių Pranciškus turi sraigtasparniu nuskristi į vieną šventovę salos šiaurėje esančiame Madhaus mieste, kuri per karą buvo apšaudyta artilerijos sviediniais.

J.Vazą beatifikavo popiežius Jonas Paulius II, prieš 20 metų lankydamasis Šri Lankoje.

Madhaus Dievo Motinos šventovėje – katalikų maldininkų traukos centre, kuriame lankosi ir kitų tikėjimų žmonės, – Pranciškus pasimels. Tai bus pirmas popiežių apsilankymas toje šiaurinėje tamilų teritorijoje, kurią nuniokojo 25 metus trukęs Šri Lankos pilietinis karas, kilęs tamilams reikalaujant nepriklausomos valstybės dėl to, ką jie laiko sinhalų daugumos vykdoma diskriminacija.

Tikimasi, kad Pranciškus dar kartą paragins siekti susitaikymo tarp sinhalų ir tamilų, tarp skirtingas religijas išpažįstančių žmonių, kad būtų užgydytos karo žaizdos.

Popiežiaus vizitas Šri Lankoje buvo surengtas vos penki mėnesiai po to, kai jis apsilankė Pietų Korėjoje ir tai rodo, kokią didžiulę reikšmę Vatikanas priskiria Azijai ir jos potencialui kalbant apie didesnį tikinčiųjų skaičių.

Ketvirtadienį Pranciškus išskris į Filipinus, kur jo nekantriai laukiama jau keli mėnesiai. Popiežius dominuoja šios šalies naujienose, jo vizitas yra sukėlęs tikrą atitinkamos prekybos karštligę.

Tai jau antras Pranciškaus vizitas Azijoje siekiant sustiprinti Katalikų Bažnyčios pozicijas besivystančiose šalyse. Ši pontifiko kelionė bendrai truks savaitę. 

Ragina „atlyginti“ už karo metų „blogį“

Popiežius Pranciškus sakė, jog turi būti „atlyginta“ už to konflikto metu padarytą „blogį“.

Popiežius taip pat ragino šio 37 metus trukusio konflikto, kuris pareikalavo 100 tūkst. gyvybių ir nuniokojo tamilų dominuojamą salos šiaurę, aukas pademonstruoti atlaidumą.

„Čia šiandien yra šeimų, kurios labai nukentėjo per tą ilgą konfliktą, sudraskiusį Šri Lankos širdį“, – sakė jis, melsdamasis Madhaus Dievo Motinos šventovėje – katalikų maldininkų traukos centre, kuriame lankosi ir kitų tikėjimų žmonės.

Šri Lankos gyventojai turėtų prašyti „malonės atlyginti už mūsų nuodėmes ir visą tą blogį, kurį pažino ši žemė“, sakė jis šimtams tūkstančių maldininkų.

Pontifikas paragino etnines tamilų ir sinhalų bendruomenes „atkurti vienybę, prarastą“ per pilietinį karą, kuris baigėsi tik 2009 metais.

Madhus, esantis už 300 km į šiaurę nuo Kolombo, karo metu beveik visą laiką buvo „nešaudymo zona“, kurioje glaudėsi ir krikščionys, ir kitų tikėjimų žmonės, bėgę nuo smurto.

Tačiau jis vis tiek ne kartą buvo apšaudytas iš artilerijos pabūklų. Dėl tų smūgių tamilų sukilėliai ir vyriausybinės pajėgos kaltina vieni kitus.

Centrinės Afrikos Respublikos Babvos mieste sekmadienį aštuonių ginkluotų asmenų grupė pagrobė lenkų katalikų misionierių, antradienį pranešė Lenkijos popiežiškųjų misijų draugijų vadovas.Romos katalikų kunigą iš Tarnuvo tėvą Mateuszą Dziedzicą (Mateušą Dzedzicą) naktį pagrobė grupė ginkluotų vyrų, norinčių jį iškeisti į savo lyderį, kuris dabar yra sulaikytas kaimyniniame Kamerūne, nurodė jis.

„Pagrobėjai sakė atstovaujantys „Centrinės Afrikos liaudies demokratinei asamblėjai“ – grupuotei, maištaujančiai prieš dabartinę vyriausybę“, – sakė kongregacijos vadovas Tomaszas Atlasas (Tomašas Atlasas).

„Jie nekėlė jokių reikalavimų. Sakė, kad nori iškeisti pagrobtą misionierių į savo lyderį, kuris šiuo metu kalinamas Kamerūne“, – pridūrė jis.

Pagrobėjai iš Babvos misijos norėjo pagrobti ir kitą kunigą, tačiau po derybų šios minties atsisakė.

Pagrobėjai dirba sukilėlių lyderiui Abdoulaye Miskine (Abdulajui Miskinei), o su pagrobtuoju misionieriumi yra elgiamasi gerai, nurodė T.Atlasas.

A.Miskine yra buvęs musulmonų sukilėlių koalicijos „Seleka“, valdžiusios Bangį nuo 2013 metų kovo iki gruodžio, sąjungininkas.

Jis buvo suimtas pernai ant Kamerūno ir CAR sienos ir nuo tada yra nelaisvėje Kamerūne.

Jo grupuotė ir anksčiau buvo susijusi su pagrobimais. Gegužės mėnesį JAV ėmėsi sankcijų prieš A.Miskine ir dar keturis asmenis iš buvusios Centrinės Afrikos Respublikos.

Lenkijos užsienio reikalų ministerija paskelbė pranešimą, kuriame patvirtino informaciją apie pagrobimą ir nurodė, kad suformavo specialią grupę, kuri rūpinsis kunigo išlaisvinimu.

M.Dziedzicius yra vienas iš 32 lenkų misionierių, šiuo metu dirbančių CAR, sakoma ministerijos pranešime.

Pagyvenęs ispanų kunigas, kuris Vakarų Afrikoje užsikrėtė Ebolos virusu, antradienį Madrido ligoninėje mirė – penkios dienos po to, kai buvo evakuotas iš Liberijos, pranešė ligoninės atstovė.

75 metų katalikų kunigas Miguelis Pajaresas (Migelis Pacharesas), kuris rugpjūčio 7 dieną buvo parskraidintas į Madridą, Ispanijoje buvo gydomas eksperimentiniu JAV gamybos serumu „ZMapp“. Ebolos virusu jis užsikrėtė Šv.Juozapo ligoninėje Liberijos sostinėje Monrovijoje, kur dirbo.

Dėl naujo Ebolos viruso protrūkio jau mirė 1 014 žmonių, o dar 1 847 yra juo užsikrėtę, rodo naujausi Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenys.

52 žmonės mirė rugpjūčio 7-9 dienomis trijose Vakarų Afrikos valstybėse, kurios yra atsidūrusios epidemijos centre: Gvinėjoje, Liberijoje ir Siera Leonėje.

Tuo periodu Gvinėja pranešė apie šešis naujus mirties atvejus ir 11 naujų užsikrėtimo atvejų, Liberija – apie 29 mirties ir 45 užsikrėtimo atvejus, o Siera Leonė – apie 17 mirties ir 13 užsikrėtimo atvejų.

PSO pritarė eksperimentinių vaistų naudojimui kovoje su Ebolos viruso protrūkiu

Ženeva, rugpjūčio 12 d. („Reuters“-BNS). Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) medicinos etikos ekspertų komisija antradienį uždegė žalią šviesą dar neišbandytų vaistų arba vakcinų naudojimui mėginant pažaboti Vakarų Afriką krečiantį mirtinai pavojingo Ebolos viruso protrūkį.

Tačiau Jungtinių Tautų sveikatos priežiūros organizacija pabrėžė, kad eksperimentiniai vaistai nuo Ebolos viruso turi būti naudojami tik užtikrinant „informuotą sutikimą, pasirinkimo laisvę, konfidencialumą, pagarbą asmeniui, orumo išlaikymą ir bendruomenės įtraukimą“.

Etikos komisija buvo susirinkusi tartis, ar įvairūs eksperimentiniai vaistai ir vakcinos nuo Ebolos viruso galėtų būti naudojami mėginant suvaldyti protrūkį Vakarų Afrikoje, nors tie preparatai dar nėra visiškai išbandyti ir licencijuoti.

PSO komisijos posėdis buvo sušauktas, kai dviem amerikiečiams medicinos darbuotojams, užsikrėtusiems Ebolos virusu Liberijoje, buvo duota eksperimentinio preparato „ZMapp“, gaminamo JAV biotechnologijų bendrovės „Mapp Biopharmaceutical“.

Dėl naujo Ebolos viruso protrūkio jau mirė 1 014 žmonių, o dar 1 847 yra juo užsikrėtę, rodo naujausi Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenys.

Karštinė, raumenų skausmai, vėmimas, viduriavimas, o kai kuriais atvejais – organų nepakankamumas ir vidinis kraujavimas. Tokie yra Ebolos viruso simptomai. Kol kas šio viruso protrūkis – Afrikoje, tačiau kas žino, ar vieną dieną šis mirtinas užkratas nepasieks Vakarų Europos ar Jungtinių Valstijų. Baimintis, pasak pasaulio sveikatos apsaugos specialistų, yra pagrindo.

"Virusas kaip miško gaisras"

Vakarų šalių imunologai šį kartą su baime žvelgė į Ebolos viruso plitimą Vakarų Afrikoje. Iš karto trys šalys, iš karto šimtai mirusiųjų... Anksčiau Ebola šienavo gyvybes kaimiškose vietovėse, kurias buvo galima nesunkiai izoliuoti, dabar gi daugelis mirtinų šios ligos atvejų užfiksuota didžiuosiuose Afrikos miestuose, tarp jų Nigerijos didmiestyje Lagose. Iš čia kyla daug į Vakarų Europą ir JAV skrendančių lėktuvų.

Viruso protrūkio epicentras – trys Vakarų Afrikos šalys: Siera Leonė, Gvinėja ir Liberija. Užsikrėtusiųjų Ebolos virusu čia – beveik pusantro tūkstančio, o mirusiųjų nuo ligos – daugiau kaip 700.

Tarp užsikrėtusiųjų virusu buvo ir keli vakariečiai. Vienas amerikietis mirė Lagose, kai parskrido iš Liberijos.

Mokslininkai įspėjo, kad virusas gali išplisti "kaip miško gaisras", nors šį kartą ne toliau, nei Vakarų Afrikos valstybės. Kita vertus, imunologai tvirtina, jog ši krizė Afrikoje – naujas reiškinys. Pasak jų, labai tikėtina, kad vieną dieną virusas gali atsidurti Jungtinių Valstijų teritorijoje.

Pavojingas virusas

Paprastai tariant, Ebola, dažnai pasitaikantis virusas Afrikoje, yra karštligė. Ją sukelia Ebolos virusas. Liga – reta, tačiau sunki ir dažnai mirtina. Vakcinos nuo šios ligos – kol kas eksperimentinės.

Ji perduodama per tiesioginį sąlytį su gyvais ar mirusiais užsikrėtusiais asmenimis su krauju ar kitais kūno skysčiais, nesaugių lytinių santykių metu. Taip pat šia liga galima užsikrėsti po tiesioginio sąlyčio su mirusių ar gyvų laukinių gyvūnų, kaip antai beždžionių, miško antilopių ir šikšnosparnių, krauju ir kitais kūno skysčiais.

Johnas Ashtonas, britų medicinos profesorius, pareiškė, kad vakcina nuo Ebolos viruso nekuriama, nes farmacijos kompanijos nenori investuoti lėšų kurdamos vaistus nuo ligos, kuri dažniausiai būdinga Afrikos šalims.

Pasak profesoriaus, tokia pati situacija susiklostė pasaulyje kilus AIDS epidemijai. Vaistų nuo šios ligos imta ieškoti tik tuomet, kai liga tapo ne tik Afrikos, bet ir Vakarų pasaulio problema.
Ebolos virusas, pasak turimų šiuo metu duomenų, pražudo beveik 90 proc. juo užsikrėtusiųjų. J.Ashtonas tvirtino, kad Vakarų pasaulis turi reaguoti į kylančią grėsmę.

"Žinoma, turime reaguoti. Lygiai taip pat, jei toks protrūkis kiltų Europoje. Tai, kad farmacijos pramonė neinvestuoja lėšų Ebolos vakcinai kurti, – skandalas. Ne paslaptis, kad jų nuomone, kartais tiesiog neapsimoka ieškoti vaistų, nes jie neatsipirks", – dėstė profesorius.

Su juo sutiko daugelis kitų ekspertų. Pasak jų, Ebolos virusas, skirtingai, nei pvz., ŽIV, smogia tam tikram regionui kaip žaibas, o vėliau vėl pranyksta.

Taigi, farmacininkams neapsimoka investuoti į tokios vakcinos kūrimą, nes neaišku, koks ateityje bus pelnas.

Ebolos virusą mokslininkai studijuoja jau daugiau nei dešimtmetį.

Pasak jų, Ebolos virusas – pavojingas, nes apima beveik visą žmogaus organizmą,  ne tik kvėpavimo arba virškinimo sistemas. Kita vertus, Ebola nėra taip plačiai perduodama, kaip ŽIV virusas, nes daugelis žmonių netrukus po užsikrėtimo šiuo virusu miršta.

Per pirmąją Ebolos epidemiją nuo šio viruso mirė apie 3 tūkst. žmonių, o užsikrėtusiųjų buvo apie 5 tūkst.

Ebola atrasta 1976 m. ir nuo to laiko keletas Ebolos variantų sukėlė epidemijas Kongo Demokratinėje Respublikoje, Gabone, Ugandoje ir Sudane, kurių metu užfiksuotas nuo 50 iki 90 proc. mirtingumas.

Šiuo metu daugiausiai užsikrėtusiųjų – Vakarų Afrikoje. Mirtingumas siekia nuo 60 iki 80 proc.

Ligos plitimas – nekontroliuojamas?

Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) generalinė direktorė Margaret Chan praėjusią savaitę įspėjo, kad virusas Afrikoje tampa nevaldomas.

"Virusas sparčiai plinta. Jei situacija toliau blogės, padariniai gali būti katastrofiški. Kalbu ne tik apie aukų skaičiaus didėjimą, tačiau poveikį socioekonominei situacijai paveiktose valstybėse ir galimą viruso plitimą už Afrikos ribų", – įspėjo PSO vadovė.

Vakarų šalys ėmėsi atsargumo priemonių. Žmonės buvo įspėti vengti Ebolos viruso protrūkio epicentru tapusių Vakarų Afrikos valstybių. Tačiau Jungtinių Valstijų pareigūnai pareiškė, kad ketina parvežti į šalies teritoriją užsikrėtusius virusu amerikiečius. Juos bus bandoma gydyti eksperimentinėmis vakcinomis.

Praėjusią savaitę į JAV buvo parskraidintas virusu užsikrėtęs Kentas Brantly. Šis savanoris medikas užsikrėtė virusu Liberijoje, bandydamas padėti vietiniams gyventojams.

Dar viena užsikrėtusi – samariečų misijos narė Nancy Writebol. Moteris buvo išskraidinta antruoju reisu.

Kontroliuoti Ebolos viruso plitimą – sudėtinga. Pirma, nėra vakcinos nuo šio viruso. Antra, medikams, kurie gydo ligonius, pirmiausia reikia izoliuoti pacientus.

Tačiau daugelio Afrikos miestų, kuriuose sergama Ebolos liga, turi tarptautinius oro uostus.

Pavyzdžiui, amerikietis Patrickas Sawyeras Liberijoje užsikrėtė virusu, o mirė Nigerijos uostamiestyje Lagose, į kurį nuskrido lėktuvu. Sveikatos apsaugos specialistai visą savaitę bandė nustatyti, su kiek asmenų amerikietis galėjo turėjo kontaktų. Manoma, kad jų gali būti apie 60.

Ligos plitimas didžiuosiuose Afrikos miestuose labiausiai gąsdina sveikatos specialistus. Mat anksčiau Ebolos atvejai buvo fiksuojami daugiausia kaimiškose vietovėse.

Nigerija kelia daugiausiai problemų. Lagosas – didžiausias Nigerijos miestas – turi 21 mln. gyventojų. Jis yra svarbus transporto mazgas vakarinėje Afrikos dalyje.

PSO specialistams ypač daug nerimo kelią ne tik prasta priežiūra, bet ir tai, kad Nigerijos gydytojai šiuo metu streikuoja dėl mažų algų ir prastų darbo sąlygų.

Parskraidino į tėvynę

Jungtinėse Valstijose sprendimas parskraidinti į šalies teritoriją du užsikrėtusius Ebola žmones sukėlė diskusijų bangą.

Kai kurie sakė, kad taip rizikuoti negalima, tačiau sveikatos specialistai tvirtino, jog JAV yra visos sąlygos kontroliuoti ligą.

K.Brantly į JAV buvo atskraidintas privačiu greitosios pagalbos lėktuvu, o paskui nuvežtas į moderniausią izoliatorių ligoninėje.

Lėktuvas, kuriame įrengtas specialus izoliatorius, nutūpė Dobbinso oro pajėgų rezervo bazėje šalia Atlantos Džordžijoje. Angare lėktuvą pasitiko greitosios pagalbos automobilis ir keli automobiliai. Tada mašinų kolona važiavo per Atlantą į Emory universitetinę ligoninę. Emory ligoninėje 2002 –2003 m. buvo gydomi vadinamuoju SARS virusu, kuris paplito Azijoje, užsikrėtę asmenys.

Šią savaitę paskelbta, kad amerikiečio būklė gerėja, nors medikai pridūrė, jog "Ebola –  bauginanti liga, nes ji yra itin žudanti".

Bijo kaip raupsuotųjų

JAV verslo ir televizijos magnatas Donaldas Trumpas teigė, kad tokiems pacientams turėtų būti uždrausta grįžti į JAV.

Tuo metu vienas Pietų Korėjos universitetas paskelbė neįsileidęs į tarptautinę konferenciją trijų Nigerijos piliečių, nes bijoma, kad šie gali būti užsikrėtę virusu.

Taip pat Pietų Korėjos valdžia paskelbė draudžianti medicinos savanorių keliones į Vakarų Afriką.

Didžiojoje Britanijoje paniką sukėlė Londono "Gatwick" oro uoste susmukusi moteris, kuri ką tik buvo grįžusi iš Siera Leonės. Tiesa, britų sveikatos ekspertai patvirtino, kad moters mirė dėl natūralių priežasčių. Birmingamo mieste taip pat buvo izoliuotas vienas britas, kuris, kaip skelbiama, sunegalavo po skrydžio iš Vakarų Afrikos.

Didžiosios Britanijos visuomenės sveikatos ekspertai prieš savaitę perspėjo šalies medikus ir pasienio tarnybų darbuotojus imtis priemonių, užtikrinančių, kad į šalį nepatektų Ebolos virusas.
Honkongo spauda paskelbė, kad vienai moteriai, sugrįžusiai iš kelionės po Afriką, staiga pasireiškė būtent Ebolos virusui būdingi simptomai – galvos ir pilvo skausmai, karščiavimas. Moteris karantino sąlygomis buvo paguldyta į ligoninę.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija taip pat paskelbė raginimą Lietuvos piliečiams atsisakyti kelionių į Vakarų Afrikos šalis.

Siūloma apskritai nevykti į Ebolos viruso epicentru tapusią Sierą Leonę, taip pat susilaikyti nuo nebūtinų kelionių į kaimynines šalis – Liberiją ir Gvinėją.

Lietuvos sveikatos apsaugos pareigūnai pastebėjo, kad baimintis dėl viruso išplitimo Lietuvoje nereikėtų, tačiau vykstantiesiems į Afriką reikėtų būti budriems ir vengti kontaktų su galimai užsikrėtusiais asmenimis, mirusiais nuo viruso, taip pat laukiniais gyvūnais, nevalgyti žvėrienos, laikytis higienos.

Ebolos virusas: svarbiausi faktai

• Virusas pavadintas pagal Ebolos upę Kongo Demokratinėje Respublikoje (KDR), šalia kurios 1976 m. užregistruotas pirmasis ligos protrūkis.

• 1990 m. užregistruotas panašus virusas Restono mieste Virdžinijoje (JAV) tarp beždžionių, importuotų iš Filipinų. Jis pavadintas Ebola-Reston. Šis Ebolos viruso variantas plito oru, bet žmonių aukų nebuvo – nors keturi asmenys buvo nustatyti kaip nešiojantys virusą, nė vienas iš jų nesusirgo.

• Ebolos epidemijos kilo Konge (1995 m. ir 2003 m.), Gabone (1994, 1995 ir 1996 m.), Ugandoje (2000 m.) ir dar kartą Sudane (2004 m.). Iki šių metų didžiausia Ebolos epidemija kilo Konge (2005 m.)

• Ebolos viruso simptomai – staiga pakilusi temperatūra, silpnumas, galvos skausmas, vėmimas ir kepenų problemos. Pacientai gali mirti praėjus vos kelioms dienoms po užsikrėtimo. Jiems pasireiškia smarki karštinė ir raumenų skausmas, vėmimas, viduriavimas, o kai kuriais atvejais – organų nepakankamumas ir nesuvaldomas kraujavimas.

• Inkubacinis laikotarpis – maždaug 3 savaitės. Žmonės gali galvoti, kad yra peršalę arba pavargę.

Kada ir kaip kilo naujoji epidemija?

• Paskutinė Ebolos viruso epidemija prasidėjo maždaug kovo mėnesį. Daugiausia aukų virusas nusinešė Gvinėjoje, tačiau netrukus pasklido į kaimynines šalis – Liberiją ir Sierą Leonę. Birželio mėnesį paprastai kaimuose plintantis virusas buvo užfiksuotas Liberijos sostinėje Monrovijoje.

• Liepos mėnesį pranešta, kad Ebolos virusas Afrikoje nusinešė beveik 500 žmonių gyvybes.

• Liepos pabaigoje dėl mirtino viruso protrūkio Liberijos, Siera Leonės ir Gvinėjos vyriausybės paskelbė nepaprastąją padėtį. Pasak pareigūnų, 60 – 90 dienų truksiančios nepaprastosios padėties metu policija ir saugumo pajėgos ribos gyventojų judėjimą Ebolos viruso paveiktuose regionuose.

Didinamas medikų budrumas

Sveikatos apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijų atstovai aptarė grėsmes dėl Ebolos karštinės protrūkio Vakarų Afrikos šalyse, Lietuvoje siūloma toliau teikti informaciją keliautojams, didinti medikų budrumą. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro vertinimu, rizika, kad infekcija gali būti įvežta į ES šalis, bei rizika turistams užsikrėsti paveiktose šalyse yra labai maža.

Panikos dėl viruso kelti nereikia.

"Panikos dėl Ebolos viruso grėsmės kelti nereikia", – sakė Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Epidemiologinės priežiūros skyriaus vedėja Galina Zagrebnevienė. Pasak specialistės, galimybė užsikrėsti bendruomenėje labai maža, o reali rizika kyla vykstantiems į tris Vakarų Afrikos valstybes, kuriose yra ligonių – Gvinėją, Liberiją, Sierą Leonę. "Užsikrėsti visiems žmonėms rizikos nėra, ypač tose teritorijose, kuriose nėra užregistruotų ligonių. Ligoniai šiuo metu užregistruoti trijose Afrikos valstybėse – Gvinėjoje, Liberijoje, Siera Leonėje. Rizika užsikrėsti bendruomenėje labai labai maža, užsikrečiama tiesioginiai kontaktuojant su ligonio krauju, šlapimu, seilėmis arba tvarkant mirusį asmenį, šarvojant, laidojant. Užsikrėsti viešajame transporte, parduotuvėje, kur nėra ligonių, iš tikrųjų galimybių nėra", – BNS sakė Epidemiologinės priežiūros skyriaus vadovė. "Didžiausia rizika ir daugiausia viruso išsiskiria, kai ligonis vemia, viduriuoja, kraujuoja. Tad, jei Lietuvos gyventojas, išvykęs į Afriką, nekontaktavo su akivaizdžiai sergančiais asmenimis, neslaugė tokio ligonio, karščiuojančio, viduriuojančio, vemiančio, jokios rizikos užsikrėsti Ebolos virusu tam žmogui nebuvo. Jei žmonės nedalyvavo jokiose apeigose, neslaugė ligonių, nėra buvę ligoninėse, negyveno ten, kur akivaizdžiai sirgo ir mirė afrikiečiai, rizika yra minimali arba jos nėra", – aiškino G.Zagrebnevienė.

Europos Sąjungos (ES) aukščiausia vykdomosios valdžios institucija penktadienį pareiškė, kad mirtinai pavojingo Ebolos viruso paplitimo Bendrijoje grėsmė yra „itin menka“, nors Pasaulinė sveikatos organizacija šio viruso epidemiją paskelbė tarptautinio masto ekstremalia visuomenės sveikatai situacija.

„Noriu užtikrinti piliečius, kad Ebolos viruso grėsmė ES narėms yra itin menka“, - sakė ES sveikatos reikalų komisaras Tonio Borgas (Tonijus Borgas).

„Taip yra todėl, kad palyginti nedaug žmonių, keliaujančių į ES, gali būti užsikrėtę šiuo virusu, be to, jis perduodamas tik per tiesioginį kontaktą su asmens, kuriam pasireiškia ligos simptomai, kūno skysčiais“, - sakė eurokomisaras.

„Taip pat svarbu turėti galvoje tai, kad Bendrijoje galioja labai aukšti sveikatos apsaugos ir ligų profilaktikos standartai“, - pabrėžė jis.

Ketvirtadienį Ispanija parskraidino namo Liberijoje Ebolos virusu užsikrėtusį misionierių Miguelį Pajaresą (Migelį Pacharesą).

Šis 75 metų katalikų kunigas tapo pirmuoju žmogumi iš Europos, užsikrėtusiu Ebolos virusu per dabartinį jo protrūkį. Medikai sako, kad jo būklė stabili.