– Susitarti dėl pokalbio nebuvo lengva, teisinotės dideliu užimtumu...

– Darbas būna toks intensyvus, kad kartais namo grįžtu vakare taip ir nepapietavęs. Nelieka laiko kavos puodukui ar pasisėdėjimui su kolegomis. Valgau stačiomis ir bėgdamas. Mama pasakodavo, kad, kai mažas buvau, taip pat valgydavau bėgdamas.

– Metams bėgant jau norisi gyventi lėčiau, labiau mėgautis gyvenimu. Jums dar neatėjo toks laikas?

– Nuoširdžiai prisipažinsiu, atėjo: norisi sulėtinti tempą, šiek tiek ir sulėtinau. Gal kalta ir pandemija, kuri sumažino pacientų srautus, operacijų skaičių. Sumažėjo įtampos ir darbinio streso. Abu su žmona medike pajutome, kad dabar anksčiau baigiame darbus. Anksčiau namo negrįždavau be 19 valandos. Sulaukdavau ir žmonos skambučio pasiskubinti. Kol dukros gyveno kartu, turėjome tradiciją – vakarienę visada valgyti kartu ir dalintis dienos potyriais. Tai buvo ne tik malonioji dienos, bet ir vaikų auklėjimo bei saviauklos dalis.

– Kaip iš darbo kasdienybės persijungdavote į namų aplinką?

– Buvome su žmona susitarę prie stalo nekalbėti apie profesinius dalykus, nors apie tai dažnai diskutuodavome, patardavome vienas kitam: aš dirbu chirurginiame profilyje, žmona – terapiniame. Turbūt mūsų pašnekesiai profesinėmis temomis namuose su žmona, kolegomis turėjo įtakos, kad abi dukros pasirinko odontologiją. Nors neįmanoma visiškai persijungti nuo darbo rūpesčių. Naktimis, kai skyriuje guli koks probleminis pacientas, atsibudęs ieškau blogos jo savijautos priežasties. Naktiniai konsiliumai su savimi kartais padeda rasti išeitį. Apie pacientus, kuriems viskas klojasi gerai, naktimis negalvoju.

– Daktare, turite vieną didžiausių patirčių Klaipėdoje gydant stuburo susirgimus. Su kokiomis bėdomis žmonės į jus kreipiasi?

– Taip, neurochirurgu dirbu 40 metų. Didžiąją darbo dalį skyriau stuburo chirurgijai, tad natūralu, kad susikaupė didžiulė patirtis. Mūsų medicinos sistema tokia, kad į mane kreipiasi ne tik tie pacientai, kuriuos reikia operuoti.

Daugelį kartų teko stažuotis užsienio klinikose. Mane žavėdavo ten taikoma praktika: pacientas pas neurochirurgą ateina su didžiuliu paketu duomenų, tyrimų. Specialistui tik reikia susipažinti su paciento ligos istorija ir priimti sprendimą dėl operacijos.

Nuo pat pradžių kryptingai, mažais žingsniais ėjau ta linkme, paskui žingsniai tapo dideli ir neliko jokio noro ir laiko griebtis dar ko nors.

Pas mus pacientas į neurochirurgą dažniausiai kreipiasi su tuščiu lapu. Jis ateina su savo problema, skausmu. Ne-siųsi šeimos gydytojui, kad nueitų visus reikiamus kelius. Prasideda didžiulis darbas su tyrimais, diagnozės nustatymu ir tik tada priimamas sprendimas, kokį gydymą rinktis. Šis procesas atima daug laiko ir energijos. Seniau tokių konsultacijų per dieną turėdavau iki 20 ir daugiau, dabar sumažinau. Norisi kiekvienam pacientui skirti pa-kankamai laiko, kad galėtum atsakyti į labiausiai rūpimą klausimą: ką daryti? Norisi, kad konsultacija būtų maksimaliai naudinga ir nukreiptų žmogų tinkama linkme. 80–90 proc. pacientų nereikia operuoti. Į nedidelį, 14 lovų skyrių guldau tik tuos, kuriems reikia operacijos.

Dažniausia stuburo patologija – juosmens tarpslankstelinių diskų išvaržos. Būna įgimti arba įgyti stuburo kanalų susiaurėjimai, onkologiniai susirgimai, stuburo traumos ir jų pasekmės, kurie pasireiškia stuburo skausmais, kojų tirpimais, vaikščiojimo bei judėjimo apribojimais. Stuburo chirurgija – skausmo chirurgija. Apčiuopti tą skausmą, užjausti pacientą yra didžiulis dalykas. Kartais matau, kad pacientas kenčia didžiulį skausmą, tačiau jo nereikia operuoti. Galvoju, kaip jam padėti. Jei gyvenime nesi patyręs didelio fizinio skausmo, negalėsi užjausti kito. Stengiuosi, kad užuojautos lygis pacientui būtų kuo didesnis.

– Viename interviu esate sakęs, kad entuziazmas stuburo chirurgijoje turi būti labai pamatuotas. Ką turėjote omenyje?

– Pasaulyje padaroma iki 20–25 proc. operacijų, kurių buvo galima išvengti. Kai žmogus ateina su didžiuliu skausmu, kartais kyla noras operuoti. Daug metų dirbu neurochirurgijoje, atrodo, jau turėčiau būti pasisotinęs: atliktų operacijų skaičiai dideli, rezultatų būna gerų ir blogų, bet vidinis variklis nenusilpęs ir norisi operuoti. Tačiau nereikia persistengti. Laikausi principo: jei gali neoperuoti, geriau to nedaryk.

Chirurgui reikia būti labai sąžiningam paciento ir savo paties atžvilgiu. Jeigu įvertinęs visus dalykus abejoji, sustok. Būtina pagalvoti, kas paciento laukia po operacijos. Be to, reikia įvertinti, ar galima operuoti. Nemažai pacientų turi puokštę gretutinių ligų, tad operacinė rizika labai didelė. Ar reikia, ar bus geriau, ar galima – šiuos tris dalykus reikia sudėti ir įvertinti operacijos būtinybę.

Kai išleidžiu pacientą namo visada prašau, kad jei bus blogai, nebijoti kreiptis pakartotinai. Net ir gerai padaryta operacija ne visada duoda trokštamą rezultatą.

– Iš daugelio jūsų pacientų tenka girdėti padėkas už tai, kad išvadavote nuo skausmo, pastatėte ant kojų tiesiogine žodžio prasme. Kaip jūs vertinate tuos atsiliepimus?

– Malonu, kai žmogus ateina su skausmu, sunkiai vaikščiodamas ar net atvežamas, o iš ligoninės išeina atbulas – dėkodamas bei tau lenkdamasis. Tai glosto savimeilę. Rodo, kad esi teisingame kelyje ir atlieki darbą, kuriam esi pašauktas. Esu sakęs, kad ne aš darau, o Viešpats iš aukščiau dirba mano rankomis. Tai yra sėkmė, kurios nenusipirksi. Ir man ne visada sekasi.

Stuburo chirurgija tokia, kur ne visada būna geri rezultatai. Prieš daugelį metų teko dalyvauti konferencijoje, kur neurochirurgas iš Rusijos pasakojo apie 100 proc. sėkmingas operacijas. Kolegos iš kitų šalių neiškentė: „Ko-lega, jūs meluojate. Gyvenime taip nebūna.“

– Pacientai jus dažnai vadina gydytoju pagal pašaukimą, iš didžiosios raidės. Įdomu, kada pajutote tą pašaukimą?

– Jaunystėje daug sportavau, galima sakyti, profesionaliai: buvau bėgikas ir slidininkas. Mūsų kraštuose, Ignalinoje, tai buvo populiaru. Neturėjau gerų fizinių duomenų, bet buvau stiprios valios. Sporte gali būti labai talentingas, bet šito neužtenka. Treniruotėse ir varžybose turi priversti save kentėti, atsipalaidavęs pirmos vietos nepasieksi. Be didžiulių pastangų pirmas nebūsi. Gyvenime taip pat reikia sugebėti išsikelti sau maksimalius tikslus. Mėgstu vienu žingsniu būti priekyje, lenkti kitus.

Mūsų šeimoje buvo penki sportininkai, keturi pedagogai. Tėvas griežtai pasakė, kad vienas turi būti kuo nors kitu. Buvau jauniausias. Tėvas buvo reiklus, skatino mokytis, bet rasdavo ir gerą žodį. Tai turėjo man įtakos. Šeimoje buvau pirmas medikas. Tai buvo racionalus pasirinkimas.

Anksčiau noras būti lyderiu gal net sukeldavo pavydą. Bet tai reikalaudavo pastangų. Sovietiniais laikais į neurochirurgijos kliniką Vokietijoje važiavau 7 ar 8 kartus už savo lėšas, kur pačiam teko rūpintis ir kelių savaičių pragyvenimu. Reikėdavo traukiniu važiuoti į Maskvą, gauti vizą į Vakarų Vokietiją. Žiemą tris dienas tekdavo laukti gyvoje eilėje prie Vokietijos ambasados Maskvoje. Kas kelias valandas tikrindavo sąrašus: jei nerasdavo, išbraukdavo. Nakvodavau stotyje, traukinio vagone. Gavęs vizą traukiniu važiuodavau į Rytų Vokietiją, perėjęs sieną pa-tekdavau į Vakarų Vokietiją ir iš Berlyno važiuodavau į Hanoverį.

Stažavausi Hanoverio neurochirurgijos klinikoje pas tuomet garsiausią pasaulyje profesorių, Pasaulio neurochirurgijos asociacijos prezidentą M. Samii. Geras pažįstamas laidavo už mane, kad ten patekčiau. Profesorius sakė: „Pas mane atvažiuoja iš viso pasaulio ir ne visi patenka. Bet tu, Jonai, turi laimę, aš tave priimsiu.“ Stalčiuje turiu pluoštą sertifikatų. Važiuodavau į stažuotes Švedijoje, Austrijoje, Šveicarijoje – rinkdavausi šalis, kur kalbama vokiškai. Ten pamatydavau tai, ko pas mus dar nebuvo. Kartais tai prilygdavo kosmosui. Pajusdavau kitokį mąstymo lygį. Grįžus tik reikėjo energijos įgytą patirtį įgyvendinti čia. Ne visad būdavo lengva, ne visada su-laukdavau palaikymo.

– Prieš daugiau nei 25 metus vienas pirmųjų Lietuvoje, Klaipėdoje – pirmas pradėjote daryti modernias stuburo operacijas. Pasakojote, kad instrumentai, su kuriais tuomet dirbote, turi savo istoriją.

– Švedijoje man leido prisirinkti nebenaudojamų instrumentų. Gal su 30 kilogramų geležies – medicinos instrumentų – važiavau namo. Muitinėje galvojo, kad vežu kontrabandą. Išgelbėjo pusmečio stažuotės sertifikatas. Prieš 30 metų užsienio ir mūsų klinikos labai skyrėsi. Bet mes išmokome ir dabar beveik niekuo nenusileidžiame.

Mano atliktų modernių stuburo operacijų skaičius kasmet gerokai augo. Po 15 metų darbo neurochirurgijoje laimėjau konkursą ir tapau dabartinės Klaipėdos universiteto ligoninės Neurochirurgijos klinikos vedėju. Klinikoje kasdien ne tik atlikdavau stuburo operacijas, bet dar ir buvau atsakingas už 50 lovų skyriuje gydomų pacientų. Darbo krūvis ir įtampa buvo nežmoniška. Po 10 metų pakvietė dirbti čia, į Respublikinę Klaipėdos ligoninę, gavus neatremiamą pasiūlymą. Kiekvieną šeštadienį važiuodavau pas savo pacientus į ligoninę, ir dabar taip darau.

Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje susikoncentravau tik į stuburo chirurgiją. Man palengvėjo. Dirbu darbą, kuri beprotiškai mėgstu.

– Negaliu baigti interviu nepaklausus, kodėl stuburas? Atrodo, kad tai viena sudėtingiausių medicinos sričių, kur klaida gali brangiai kainuoti.

– Taip, teisingai pastebėjote, tai sunki specialybė: fiziškai ir emociškai. Nuo pat pradžių kryptingai, mažais žingsniais ėjau ta linkme, paskui žingsniai tapo dideli ir neliko jokio noro ir laiko griebtis dar ko nors. Šiais laikais sudėtinga daug dalykų daryti tobulai. Medicina, suprantama ir neurochirurgija, šiais laikais tapo siaurai specializuota. Gal talentingas žmogus ir sugeba viską daryti tobulai. Aš nesu toks talentingas, bet šioje srityje siekiu iš savęs išspausti maksimumą.

Panaudojant naują ir modernią galvos smegenų audinio mikrodializės parametrų ir deguonies kiekio nustatymo įrangą, Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje jam buvo išgelbėta gyvybė. Naujoji įranga ir inovatyvus gydymo metodas Lietuvoje ir Baltijos šalyse buvo taikytas pirmą kartą.

„Sutelktas Neurochirurgijos klinikos specialistų darbas, patirtis ir naujų pažangių metodikų diegimas yra klinikos siekis, kad galėtumėme ir toliau būti regiono lyderiais gydydami sunkius galvos smegenų pažeidimus bei galėdami gelbėti ne tik mūsų pacientų gyvybes, bet ir grąžinti juos į pilnavertį gyvenimą“, – pabrėžė Neurochirurgijos klinikos vadovas prof. Arimantas Tamašauskas.

Rugsėjo 15 dienos rytą Vilius prisimena kaip per miglą. „Pamenu, kad vykome į vestuves pasveikinti artimų draugų, tačiau šventės metu nukritau nuo laiptų. Reanimacijoje atsibudau tik po 2 savaičių“, – kalbėjo vyras.

Artimieji pasakojo, kad į nelaimės vietą skubiai atvyko greitoji medicinos pagalba ir jis buvo atvežtas į Kauno klinikų Skubios pagalbos skyrių. Sunkią galvos smegenų traumą patyrusio Viliaus sveikatos būklė buvo sunki, sąmonės būklė nuolatos blogėjo, greitai ištiko koma, o gyvybinės funkcijos buvo palaikomos tik medicinine aparatūra.

Pagal galvos smegenų traumos išeičių prognozavimo skaičiuokles – paciento mirtingumo tikimybė siekė daugiau nei 30%, o sunkios negalios tikimybė, jei pacientas išgyvens, – 60%. Vilius buvo skubos tvarka operuotas ir pervežtas į Kauno klinikų Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyrių – didžiausią specializuotą neurochirurginio profilio intensyviosios terapijos skyrių Lietuvoje ir Baltijos šalyse.

Pasak šio skyriaus vadovo dr. Tomo Tamošuičio, tokių pacientų gydymas yra sudėtingas, daug kompetencijos ir lėšų reikalaujantis procesas, o geriausi rezultatai pasiekiami specializuotuose centruose, kuriuose gydoma daug pacientų, naudojama moderniausia įranga ir dirba profesionalai.

„Artimieji man pasakojo, kad tuo metu nė kiek nedvejojo Kauno klinikų medikų profesionalumu ir priimamais sprendimais dėl mano gyvybės gelbėjimo ir naujo taikomo gydymo – džiaugiuosi, kad mane patikėjo į jų rankas“, – teigė pacientas.

Viliaus sveikatos būklė gerėjo ne tik dėl profesionalių gydytojų pastangų. Šiais metais Neurochirurgijos klinikos Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyrius buvo aprūpintas pačia moderniausia medicinine įranga, kurios dėka gaunama dar daugiau duomenų apie paciento smegenų metabolizmą, aprūpinimą deguonimi – tai galvos smegenų audinio mikrodializės parametrų ir deguonies kiekio nustatymo įranga.

Kaip aiškina gydytojas anesteziologas-reanimatologas dr. T. Tamošuitis, šie parametrai stebimi implantavus daviklius tiesiai į galvos smegenis. Pasaulinėje praktikoje jie vertinami kaip auksinis standartas, nes matavimai atliekami tiesiogiai, o ne iš išvestinių dydžių. Taikant išplėstinį galvos smegenų metabolizmo vertinimą, gydytojai anesteziologai-reanimatologai gauna tikslesnę ir ankstyvesnę informaciją apie patologinius galvos smegų procesus, nei tai būtų galima pastebėti taikant tik standartinę stebėjimo įrangą. Taip galima anksčiau pradėti reaguoti ir keisti paciento gydymo taktiką.

Kauno klinikų nuotr.

„Taikydami naująją paciento stebėjimo ir gydymo metodiką, mes tarsi iš naujo pažvelgiame į sudėtingą galvos smegenų pažeidimo procesą bei galime jį daug geriau kontroliuoti ir užtikrinti patį geriausią įmanomą gydymo rezultatą savo pacientams. Vaizdžiai tariant, tai tarsi po vaikščiojimo tamsiame kambaryje su daugybe baldų uždegti šviesą“, – sako Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovas dr. T. Tamošuitis.

Po intensyvaus gydymo paciento būklė pagerėjo,  jis atgavo sąmonę, o buvęs kairės pusės galūnių paralyžius išnyko ir po 2 savaičių Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje Vilius buvo perkeltas į Neurochirurgijos klinikos Galvos smegenų traumų skyrių, kuriame toliau sėkmingai stiprėja ir tęsia ankstyvą reabilitaciją.  Praėjus daugiau laiko po traumos ir reabilitacijos, tikimasi visiško paciento pasveikimo.

„Aš ir mano šeima norime nuoširdžiai padėkoti greitosios medicinos pagalbos darbuotojams už operatyvų pirmosios pagalbos suteikimą, ačiū Skubios pagalbos skyriaus ir ypatingai Neurochirugijos intensyvios terapijos skyriaus personalui, kurie ne tik išgelbėjo mano gyvybę, bet ir teikė visą reikalingą informaciją mano artimiesiems, kurie tuo metu budėdami šalia manęs nerimavo.“

Neurochirurgijos klinikos gydytojos anesteziologės-reanimatologės Diana Damanskytė ir Akvilina Trilikauskienė dalyvavo stažuotėje Švedijos Karolinskos universitetinėje ligoninėje, kur sėmėsi patirties iš šių metodikų atradėjų ir diegėjų. Klinikos gydytojas neurochirurgas Šarūnas Tamašauskas pirmą kartą neurochirurginėje praktikoje Lietuvoje sėkmingai implantavo net keletą skirtingos paskirties daviklių į paciento galvos smegenis.

Nauja įranga įsigyta įgyvendinant projektą „Kauno klinikose teikiamų skubios pagalbos paslaugų kokybės bei prieinamumo užtikrinimas“, kuris finansuojamas 2014-2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos lėšomis.

Neurochirurgijos intensyvios terapijos skyriuje dirbantys gydytojai jau kurį laiką sunkias galvos traumas patyrusiems pacientams gydyti naudoja modernius daugiarūšės (muldimodalinės) diagnostikos ir gydymo principus. Tradiciškai, gydant sunkias galvos smegenų traumas patyrusius pacientus, vadovaujamasi tarptautinėmis rekomendacijomis, kurios nurodo pagrindinius gyvybinius ir smegenų veiklos parametrus, kurių privaloma siekti. Tačiau, kaip teigia gydytojas reanimatologas, šiame intensyviosios terapijos skyriuje taikomas individualizuotas požiūris į pacientą, o gyvybiniai ir smegenų veiklos parametrai nustatomi konkrečiam pacientui ir tik tada koreguojami atsižvelgiant į individualius poreikius ir situaciją.

Sekant S. Canavero reguliariai pristatomas naujienas, atrodo, jog nuo pat idėjos pristatymo mažais žingsniais judama tikslo link. Ankstesnių eksperimentų metu chirurgas naudojo cheminę medžiagą – polietileno glikolį (PEG) pažeistų pelių, žiurkių ir šuns stuburo nervų sujungimui, taip pat paskelbė transplantavęs beždžionės galvą.

O šįkart, kartu su Xiaopingu Renu – kolega neurochirurgu iš Kinijos buvo atlikta serija eksperimentų, kurių metu pelės galva buvo persodinama žiurkei. Techniškai operacijos įgyvendintos sėkmingai, tačiau to negalima pasakyti apie pooperacinį laikotarpį. Kai kurios žiurkės išgyveno po keletą dienų, kitos gaišdavo netrukus po operacijos. Vidutinė gyvenimo trukmė siekė tik 36 valandas.

Tačiau S. Canavero teigimu, ilgai išlaikyti gyvūnus gyvus visai nebuvo jo pagrindinis tikslas. Visa tai, ką jis daro, esą tik įrodymų kaupimas ir pasiruošiamieji darbai prieš operaciją su gyvu žmogumi – savanoriu Valerijumi Spiridonovu, kenčiančiu nuo raumenų atrofijos. Neurochirurgo nuomone, šiandieninės chirurginės procedūros ir galimybės jau beveik leidžia tai padaryti.

Tačiau, kaip ir anksčiau, taip ir dabar, didžioji dalis mokslo ir gydytojų bendruomenės laiko jo uždavinius neįgyvendinamais, o dabartinius pasiektus rezultatus metodologiškai silpnais ar net niekiniais bei visiškai nieko neįrodančiais.

Toliau pateikiami trys pagrindiniai argumentai, rodantys, kad žmogaus galvos transplantacija šiandien dar nėra įmanoma.

Galva negali funkcionuoti pati savaime

Bet kuris organas, vos pašalintas iš organizmo, tik labai ribotą laiką išlieka gyvybingas. Pavyzdžiui, atšaldžius ir naudojant vandeninį druskos tirpalą, inkstus gyvybingus ir tinkamus transplantacijai galima išlaikyti iki 48 h, kepenis – iki 24 h, širdį – viso labo 10 h.

Tačiau galva – ne organas. Tai keliolikos organų visuma. Smegenys, akys, ausys ir klausos aparatas, hipofizė ir seilių liaukos, galų gale oda. Norint transplantuoti galvą, reikia ne tik užtikrinti gausų pagalbinį kraujo tiekimą (dauguma galvoje esančių organų deguonies pokyčiams, mitybinių medžiagų pokyčiams daug jautresni nei pavyzdžiui inkstai ar kepenys), bet ir daryti tai nepaprastai greitai.

Kol kas nėra jokių neginčijamų įrodymų, jog tai gali pavykti su žmonėmis. Kaip rodo rezultatai, net ir su gyvūnais ne visada pavyksta.

Imuninis atsakas

Kiekvienas žmogus turi savitus pirštų antspaudus. Labai panašiai ir kiekvienas žmogaus organas turi unikalius baltymus, būdingus tik konkrečiam organizmui. Štai dėl ko persodinus kokį nors organą recipientas privalo visą savo likusį gyvenimą gerti imuninę sistemą slopinančius vaistus. Persodintas organas jam yra svetimas ir gresia didelė jo atmetimo tikimybė.

Grįžtant prie galvos transplantacijos, galima ir vėl pakartoti – galva ne organas. Atmetimo rizika transplantuojant galvą – daug didesnė.

Stuburo smegenų sujungimas

Jei laikytumėmės nuostatos, jog dabartinės chirurgijos galimybės leidžia prisiūti galvą prie kito kūno, t.y., leidžia kartu susiūti kraujagysles, nervus, minkštuosius audinius, tai vis vien dideliu iššūkiu lieka smegenų sujungimas.

Norint, kad organizmas su transplantuota galva būtų fiziškai aktyvus, reikia nugaros smegenis sujungti su galvos smegenimis. Kitu atveju, net ir po sėkmingos transplantacijos, pacientas žemiau kaklo bus paralyžiuotas. Tačiau, deja, jokių neginčijamų įrodymų, jog įmanoma sujungti nutrauktas smegenis, nėra.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT) paskelbus, kad Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimai dėl neurochirurgijos paslaugų koncentravimo Kauno klinikose prieštarauja Konstitucijai, ministrė Rimantė Šalaševičiūtė teigia, jog nebus atsisakoma praktikos centralizuoti tam tikrų ligų gydymą Vilniaus ir Kauno universitetinėse ligoninėse.

Ministrė sako, kad teismo sprendimas, kuris yra neskundžiamas, bus įgyvendintas labiau argumentuojant sprendimus.

„Teismo sprendimas yra pakankamai ilgas, mes vykdysime jį, laikysimės. Nuostatas, kurios yra prieštaraujančios, išmesime, o tai, kas neprieštarauja, mes surasime būdų, kaip sudėlioti, kad teisės aktas būtų kokybiškesnis“, - BNS antradienį sakė ministrė.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Seimo narių konservatorių Audroniaus Ažubalo, Vidos Marijos Čigriejienės ir Antano Matulo inicijuotą bylą, praėjusią savaitę konstatavo, kad kai kurie R.Šalaševičiūtės sprendimai dėl neurochirurgijos paslaugų koncentravimo vienoje vietoje neparemti įstatymais, todėl pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.

Anot teismo, neurochirurgijos paslaugų centralizacijai „būtinas išsamus, aiškus ir tinkamai atliktas pagrindimas“, ministrų įsakymai negali būti priimti „nesant įstatyminio pagrindo“.

Anot R.Šalaševičiūtės, Lietuvoje iš viso planuojamas šešių centrų steigimas - po tris Kauno klinikose ir Santariškėse Vilniuje. Du iš šių centrų esą galėtų tapti Europos lygmens centrais, kas esą leistų ne tik pritraukti daugiau pacientų, bet ir gauti Europos Sąjungos paramos lėšų.

„Atkreipiu dėmesį, kad referencinius centrus mes steigiame pagal aprašą tiktai universiteto ligoninėse“, - BNS sakė ministrė.

Miestiečiams gerai žinomą mediką Vytautą Grykšą, jo žodžiais tariant, darbas "veža". Vienas ilgiausiai Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbančių neurochirurgų – 1-ojo skyriaus vedėjas pasakojo "pasirašęs" netikėtai avantiūrai. Prieš dešimtį metų kurpęs planus išvykti į sostinę jis atsisakė šios idėjos ir, iš Kauno pasikvietęs jaunus kolegas, užsimojo atgaivinti skyrių.

Klaipėdietis turi ir kitų įdomių amplua – namuose jis įsirengė nedidelę studiją, pats išmoko groti gitara ir, pasinėręs į bliuzo garsus, pasakojo taip atsipalaiduojantis po operacijų. Kartu su žmona, taip pat medike, jie skaičiuoja ketvirtą dešimtį bendro gyvenimo drauge ir pripažįsta, kad pagaliau atrado laiko pasidžiaugti nuveiktais darbais.

Operavo laive

– Pradžia, ko gero, nebuvo lengva. Prisimenate ją?

– Prisimenu kaip šiandien: sėdžiu pas vyriausiąjį gydytoją ant minkštasuolio ir laukiu priėmimo. Nors karjeros pradžioje negalvojau apie neurochirurgiją, tačiau vos pradėjęs operuoti pamėgau savo darbą. Prieš keliolika metų į Klaipėdą atplaukė didelis karinis laivas su operacine. Kadangi jame buvo lietuvis, kuriam buvo diagnozuotas smegenų auglys, karinė vadovybė sutarė, kad kartu su laivo mediku operuosime tą naviką. Operacija pavyko ir, plaukiant į Švediją, vaikinas atsigavo iš komos. Tai buvo maloni patirtis.

– Dažnai tenka susidurti su ypatingomis situacijomis?

– Tenka. Rimtų operacijų metu sugaišti daugiau laiko, tai reikalauja ypatingo dėmesio, patyrimo, tačiau ilgainiui pripranti. Visada būna pirmas kartas, net ir asai nuo kažko pradeda. Nugalėjus iššūkius apima geras jausmas – eini namo ir jauti padaręs mažą stebuklą. Dažnai dar operacijos metu gali nuspėti, kad pacientas bus laimingas, nes viską padarei tinkamai. Tas jausmas "veža". Todėl chirurgai yra truputį darboholikai, garbėtroškos, mėgsta pasipuikuoti.

– Svarbu būti įvertintam?

– Žinoma, tai malonu. Ar aktorius nelaukia ovacijų? Kiekvienas to nori, ypač sulaukus brandaus amžiaus. Neurochirurgija – specifinė sritis. Mes labiau specializuojamės stuburo patologijos srityje. Klaipėdoje tėra apie 10 praktikuojančių neurochirurgų, o visoje Lietuvoje – apie 80. Aš tai vadinu subtilia filosofija, nes nervų ligos apima faktiškai tik mikrochirurgines operacijas. Ateinančiam jaunimui tai vis dar atrodo egzotiškai. Pats kurį laiką dirbau galvos chirurgu, bet pastaruosius 10 metų gilinuosi į stuburo patologijas. Kadangi viskas labai greitai keičiasi, svarbus yra patirties dalijimasis su kolegomis. Ne tik tarp vietinių, bet ir užsienio gydytojų. Ne visą reikiamą informaciją gali rasti knygose, yra ir neviešinamų dalykų, skirtų siauram žmonių ratui.

– Kodėl būtina gilinti žinias užsienyje?

– Svarbiausia – tobulėjimas ir meilė darbui. Stažuotės užsienyje, lankymasis profesiniuose kursuose, kontaktų užmezgimas tam padeda. Lietuvoje tobulėti galimybių nėra, nes tiek Kaune, tiek Vilniuje gydymo įstaigų lygis yra panašus. Stebuklų čia neišvysi. Todėl būtina pasižvalgyti po užsienį.

– Kur pats lankėtės?

– Ilgą laiką bendravome su amerikiečiais, buvau bendradarbiavimo programos, skirtos gydytojų tobulinimuisi, iniciatorius. Amerikiečiai atvykdavo pas mus, o mes – pas juos. Atskridę į Lietuvą, visiškai svetimą šalį, jie stebėdavosi mūsų darbu. Buvome neseniai atgavę nepriklausomybę, pilni entuziazmo, bet jiems atrodėme kaip kačiukai – veržlūs, žingeidūs, bet visiškai be patirties. Kiekviena naujovė mus stebino. Atvykus svečiams iš užsienio, rengdavome dideles vaišes, išleisdavome tam daug pinigų, o vėliau įsidrąsinę jie paklausė: "Jei neturtingai gyvenate, kodėl taip prabangiai vaišinatės?". Dabar tai skamba labai logiškai, bet tuomet atrodė, kad tokiu būdu parodome jiems savo draugiškumą. Ši mainų programa iš tiesų buvo abipusiai maloni, įžiebė naujovių proveržį, padėjo man subręsti kaip asmenybei. Patys daug kartų vykome į Ameriką, teko Klivlande operuoti sunkų ligonį.

– Pats nepanorote pasilikti JAV?

– Buvo tokių svarstymų, Amerikoje jaučiausi gerai. Tačiau didelėje šalyje esti milžiniška konkurencija, taip pat pabijojau, kad mano jaunai šeimai tai bus per didelis išbandymas. Mačiau kitų lietuvių emigrantų vargą svečiose šalyse, skyrybas, tai mane sulaikė.

Suvedė medicina

– Anksti sukūrėte šeimą?

– Regina yra šeimos gydytoja, todėl vaikams, spėju, atsibosdavo klausytis mūsų nesibaigiančių pašnekesių apie mediciną. Gerai, kai interesai sutampa, tačiau svarbiausia – meilė. Gyvenime esame nemažai nuveikę, todėl šiuo metu norisi ramybės, pasigrožėti, pasidžiaugti tuo, ką per 32-ejus gyvenimo drauge metus nuveikėme. Pats esu iš Veiviržėnų – šviesaus, gražaus miestelio, čia baigiau mokyklą. Ir veiklos ten nemažai būta. Dabar nuvažiuoju tik į kapines, nieko artimo neliko, gal vienas kitas tų laikų mokytojas. Mano žmona – protingas žmogus, vertina šeimą, auklėjome vaikus paprastų abėcėlinių gyvenimo tiesų, supratimo, kad ne viskas mūsų rankose.

– Vaikai jūsų pėdomis seka?

– Ne. Dukra Asta mėgsta džiazą, yra baigusi muzikos mokyklą, dainuoja. Vilniuje ji užsiima turto vertinimu, o sūnus Vytautas sukinėjasi Klaipėdoje, yra architektas. Medicinos jie nepasirinko, ko gero, jų charakteriui tai netinkama specialybė. Sūnus – menininkas, krapštukas, mėgsta fantazuoti, projektuoti, dukra nenustygsta vietoje, tikra vadybininkė.

Įkvėpė pasiūlymas

– Studijavote Vilniuje, nekilo minčių pasilikti sostinėje?

– Tiesa, prieš 10 metų ketinau su šeima išvykti į Vilnių. Man buvo pažadėta darbo vieta, jau buvome sostinėje įsigiję būstą, bet gyvenimas susiklostė kitaip. Persigalvojau, kai ligoninėje atsirado laisva Neurochirurgijos skyriaus vedėjo vieta, buvau pakviestas eiti šias pareigas. Užgimė mintis, kad čia irgi galima kažką sukurti, man buvo atrištos rankos. Matydamas, kad vienas čia nieko nepadarysiu, pasikviečiau jauno kraujo iš Kauno. Nuvažiavau pasižiūrėti, kaip dirba pradedantieji medikai, sutikau perspektyvių žmonių. Pasiūliau jiems Klaipėdoje susikurti sau geras darbo sąlygas ir dauguma sutiko – kartu su šeimomis atvažiavo dirbti į uostamiestį. Buvau jų sėkmės Klaipėdoje garantas, todėl nešiau didelę atsakomybę. Į skyriaus organizavimą teko įdėti daug jėgų, net ir bemiegių naktų.

– Ar esame toli pažengę šioje srityje?

– Mūsų šalis technologijų atžvilgiu dar nėra tokia pajėgi, kaip didžiosios, tokios, kaip Vokietija, JAV, Japonija. Stabdo ir ribotos finansinės galimybės. Kuo didesnis technologijų progresas, tuo valstybei brangesnės paslaugos. Todėl tenka rinktis kuklesnį gyvenimą ir daug ko atsisakyti. Tačiau rutinines problemas sprendžiame sėkmingai. Šių dienų žmonių negalavimai ateina dar iš vaikystės – nejudraus gyvenimo būdo, sunkaus fizinio darbo ar genetinių nesklandumų. Ne kiekvieną skausmą reikia operuoti, žmonės kartais tiesiog nori patarimo, ir tai yra mano didžiausia misija – malonu, kai žmogus klausia tavo asmeninės nuomonės. Tiesa, aš visuomet pirmenybę teikiu komandiniam protui, nors šuo metu tai nėra taip populiaru. Jaunieji yra auklėjami mąstyti individualiai ir, atėję dirbti į kolektyvą, jaučiasi asmenybėmis, reikalauja dėmesio, vietos po saule. Tai yra gerai, bet nereikėtų atsisakyti tartis.

Ilsisi su muzika

– Kokias spragas įžvelgiate Lietuvos medicinos sistemoje?

– Kraštutinį taupymą, kuris kokybės atžvilgiu yra pavojingas. Medicininių reikmenų ar laiko. Tarkime, norite nuoširdžiai pasikalbėti su gydytoju, išsakyti savo rūpesčius, o tam reikia bent jau valandos. Tačiau vieno žmogaus vizitui yra skirta tik penkiolika minučių. Per tą laiką medikas turi apžiūrėti pacientą, įsigilinti į jo bėdą, užpildyti popierius. Kokybė, savaime suprantama, nukenčia. Dingsta bendravimo malonumas, jis tampa paviršutinis. Tuomet ir pats žmogus nusivilia, esą daktaras buvo išsiblaškęs, skubėjo, užsiėmęs kitais reikalais. Dar blogiau, kai apkrautas pašaliniais darbais gydytojas ateina operuoti. Manau, kiekvienam pacientui įdomu, ar jį operuoja pailsėjęs, susikaupęs gydytojas. Taip pat dažnas ligonis su savo bėdomis paskęsta ilgiausiose eilėse, todėl kai kurie ir veržiasi į mažesnes ligonines. Didžiosiose po operacijos gali tikėtis nebent rezidento apsilankymo, tave operavęs gydytojas, ko gero, neateis, nes turės šimtus kitų darbų.

– Vadinasi, yra didelis darbo užimtumas?

– Daugelis gydytojų dirba keliose darbovietėse. Apskritai formalizmas šiuo metu klesti. Tai yra didelė bėda. Jis užmuša meilę darbui. Gydytojai, užuot atsigavę, eina dirbti dar į kelias įstaigas – tempas didžiulis ir, užuot ilsėjęsi, dirba iki pervargimo. Pats esu tinginys, nes niekuomet nedirbau dviejose vietose, neturėjau papildomų konsultacijų kitoje ligoninėje, maniau, kad neverta blaškytis. Verčiau skirti laiką profesinių žinių gilinimui. Anksčiau daug keliaudavau, tekdavo net ir kelis kartus per metus vykti į užsienį, tai atimdavo daug laiko. Gaila, bet pastaruoju metu pastebiu tarp kolegų tvyrančias konkurencines nuotaikas. Nors sveikas konkuravimas vertinamas kaip progreso dalis, aš nemanau, kad medicinos srityje šalia turėti kolegą konkurentą yra gerai. Dirbdamas su nuoširdžiu draugu gali pasiekti geriausių rezultatų. Konkuruoti dėl paciento ar pareigybių – man nepriimtina filosofija. Visa, ką turiu gyvenime, laimėjau ne kova, o atsidavimu.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Pastaraisiais metais taip nebepavargstu. Gyvenu vaikais, šeima, muzikuoju. Nors niekam apie tai nesiskelbiu, bet dievinu bliuzą. Įsigijau gerą aparatūrą, įsirengiau studiją ir pats išmokau groti gitara. Ši muzika mane nuramina, ji specifinė, skirta ne visiems, bet kiekvieną kartą ji gali suskambėti vis kitaip. Tai tartum savotiška improvizacija. Studijoje laikas labai greitai bėga.

– Be neįskaitomos rašysenos, kokiais dar keistumais pasižymi gydytojai?

– Ko gero, nerasite išraiškingų medikų, dažniausiai tai nuobodūs ir pilki žmonės, nes į mediciną eina specifinės asmenybės. Tiesa, talentingos. Jie yra sausi, garbėtroškos, jų praktiškumas gali stulbinti – retai kada pamatysi apsirengusį madingai, pradedant nuo šukuosenos ir baigiant avalyne. Jei televizijoje pastebi kalbinamą mediką, jis atrodo kukliai, praktiškai. Jokio papildomo laiko išvaizdai. Gyvenimas jiems labai greitai prabėga – nusipirkai kostiumą, žiūrėk, jau išėjo iš mados.

Vizitinė kortelė

Gimė 1959 m. spalio 1 d. Veiviržėnuose Klaipėdos rajone.

1983 m. baigė neurochirurgijos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.

Klaipėdos universitetinės ligoninės 1-ojo neurochirurgijos skyriaus vedėjas.

Lietuvos neurochirurgų draugijos valdybos narys.

Stažavosi užsienyje, JAV.

Supurtyto kūdikio sindromas gali turėti itin grubias pasekmes, perspėja Vaikų ligoninės neurochirurgas Ramūnas Raugalas. Jis atkreipia dėmesį, kad vaiko juokas, žaismingai jį mėtant į orą, ne visada reiškia jo džiaugsmą.

„Norėčiau pasakyti, kad kelių mėnesių vaikas juoku gali reaguoti ne tik į džiaugsmą, bet ir į gąsdinančią situaciją. Tai – baimė. Tai nereiškia, kad vaikui tai labai patinka“, – LRT Radijui sako R. Raugalas.

1972-aisiais supurtyto vaiko sindromą pirmą kartą aprašė vaikų rentgenologas Johnas Caffey. Estija – viena iš pirmųjų Rytų Europos šalių, pripažinusi šį sindromą. Pirmą kartą šioje šalyje jis diagnozuotas 1999 m. Lietuvoje apie šį sindromą pradėta rašyti neseniai. Ši diagnozė paprastai diagnozuojama jaunesniems nei dvejų metų vaikams.

– Ar dažnai tenka gydyti vaikus su sukrėsto kūdikio sindromu?

– Tokių vaikų tenka gydyti kiekvienais metais. Būna vienas ar keletas pacientų. Deja, bet tikslios statistikos pasakyti negaliu, nes kaip atskiras nozologinis vienetas [Nozologija – medicinos šaka, tirianti ligų formų klasifikavimą, ligų atsiradimo priežastis, raidą, klinikines ligų ypatybes – LRT.lt] ši liga neregistruojama. Pagal tarptautinę ligų klasifikaciją, kurią naudoja mūsų sveikatos apsaugos, gydymo įstaigos, sukrėsto vaiko sindromas nėra išskiriamas.

– Kas tai yra? Ar galime kalbėti apie tėvų smurtą, ar yra galimos kažkokios kitos šio sindromo išsivystymo priežastys?

– Dažniausiai tai – smurtinis sužalojimas, kai kūdikis paimamas už rankų, krūtinės ir stipriai supurtomas. Tokio purtymo metu dėl gana sunkios galvos, silpnų sprando raumenų, galvytė įgauna greitėjimo-lėtėjimo judesį, vadinamą akceleracija-deceleracija. Gležnos galvos smegenys traumuojamos į kaukolės vidinius nelygimus.

Vaikas vis dėlto yra gležnas sutvėrimas. Jo galva, galvos smegenys – ypač gležnos. Tuo metu kiekvienas neadekvatus dirgiklis gali turėti lemiamų pasekmių. Sužalojamos ne tik galvos smegenys, bet ir atsiranda kraujosruvos tinklainėse. Sukrėsto kūdikio sindromo esmę ir sudaro įvairūs galvos smegenų sužalojimai, kraujavimas akių tinklainėse ir santykinai nedideli išoriniai sužalojimai, kurių gali ir nebūti.

Dažniausiai tai – tyčinis sužalojimas – tėvai praranda kantrybę, kai vaikas verkia. Būna asocialių šeimų, kur tėvai, paveikti alkoholio, nemoka kitaip elgtis su verkiančiu vaiku. Įtakos gali turėti pogimdyvinės mamų depresijos. Neskaitant to, kad nesusivaldė, tėvai sau kaltės kažkokiu kitu būdu neprisiima.

Deja, pasitaiko ir netyčinių sužalojimų. Jų, tenka pripažinti, yra gana nedaug. Pasitaiko, kai užspringusį vaiką intensyviai bandoma gaivinti, purtant už kojų. Taip pat šiuo metu populiarios vadinamosios dinaminės mankštos. Tuos pratimus reikėtų atlikinėti tikrai taisyklingai ir tik išmokus pas kvalifikuotą specialistą. Pačiam, pasimokius iš „YouTube“ ar susiradus informaciją kažkur kitur internete, pasiskaičius, nutarti pamėginti nerekomenduočiau.

– Minėjote, kad pasitaiko tokių atvejų, kad sindromas sukeliamas, gaivinant užspringusį kūdikį. Kaip jį tuomet gaivinti?

– Užspringusį kūdikį galima švelniai palaikyti žemyn galvą. Tuo metu pliaukštelėti per nugarytę tikrai galima. Labai geras metodas – kažkokį kąsnį, kurį matome burnoje, tiesiog ištraukti pirštais, bet, esant vertikalioje pozicijoje, vaiką stipriai daužyti per nugarą ar, paėmus už kojų, stipriai kratyti, nuleidus jį žemyn galvą, tikrai nerekomenduočiau.

– Ką pasakytumėte tiems tėvams, kurie žaidžia, vaikus mėtydami aukštyn, – išmesdami gana aukštai ir jį pagaudami, vaikui juokiantis?

– Esu šių mankštų priešininkas, bet, žinoma, tai yra tėvų teisė. Šiuos pratimus rekomenduočiau atlikti tik su kvalifikuoto instruktoriaus priežiūra. Norėčiau pasakyti, kad kelių mėnesių vaikas juoku gali reaguoti ne tik į džiaugsmą, bet ir į gąsdinančią situaciją. Tai – baimė. Tai nereiškia, kad vaikui tai labai patinka.

– Nesusivaldymas, alkoholis, užspringimas – pagrindinės priežastys, dėl ko atsiranda sukrėsto kūdikio sindromas. Kas būna paskui? Kokios to pasekmės?

– Tai – sunki trauma, paliekanti gilius sužalojimus, grubius liekamuosius reiškinius. Labai dažnai šis sindromas pasibaigia paciento mirtimi. Neurochirurgui tenka taikyti chirurginio gydymo metodus – implantuojami intrakranijinio slėgio davikliai, kurie matuoja slėgį galvos viduje. Tai leidžia anesteziologams, reanimatologams, intensyvios terapijos gydytojams tiksliai gydyti pacientą. Šalinami pakraujavimai į galvos smegenis.

Liekamieji reiškiniai – grubūs. Dažniausiai – raidos sutrikimas, epilepsija, hidrocefalija [galvos smegenų vandenė – LRT.lt], regos sutrikimai. Sveikstantys pacientai iš intensyvios terapijos skyriaus keliami į neurochirurgijos, o po to gydymą tęsia reabilitacijos skyriuje. Tai – ilgas gydymas.

– Kaip motyvuoja tėvai, kodėl jie atvežė savo vaiką?

– Dažniausiai greitoji medicinos pagalba kviečiama dėl ryškaus sąmonės sutrikimo – mes vaiko nebepažadiname, arba tada, kai įvyksta traukulių priepuolis. Visi šie vaikai papuola į intensyvios terapijos skyrių sutrikusios sąmonės, komos būsenoje. Tik tuomet, tiriant pacientą, paaiškėja tikrosios priežastys, kodėl jis atvyko į gydymo įstaiga. Tėvai dažniausiai neigia – nežinome, buvo su aukle, viskas lyg ir buvo gerai, buvo porą dienų ramesnis.

Tai anaiptol nėra asocialių šeimų bėda. Tiek tvarkingų, socialių, tiek ir asocialių šeimų vaikai papuola į mūsų gydymo įstaigą dėl sukrėsto vaiko sindromo. Mes, medikai, gydome. Yra teisėsaugos institucijos, kurios aiškinasi aplinkybes, nes tai – sunkus sveikatos sutrikdymas. Apie visus įtartinus atvejus pranešame policijai.

– Ar teko girdėti, kad buvo nubaustų tėvų?

– Teko. Tiesa, jų nėra daug. Prieš porą metų buvo nubausta viena mama Vilniuje. Taip pat, kaip ekspertui, teko dalyvauti teismo posėdyje dėl paciento, gydyto Kaune praeitą vasarą.

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose pradėtas taikyti naujas Lietuvoje neurochirurginis metodas. Į žmogaus smegenų skilvelių sistemą įvedamas specialus kateteris su tam pritaikyta endoskopine kamera (med. šuntoskopas). Tokiu būdu iš vidaus yra apžiūrima smegenų skilvelių sistema – identifikuojamos anatominės struktūros bei galimos kliūtys normaliai smegenų skysčio tėkmei skilvelių sistemoje. Implantavus skilvelinį vamzdelį, suformuojama uždara šuntuojanti sistema, leidžianti smegenų skystį drenuoti į pilvo ar širdies ertmes. Taikydami naujausias endoskopinių operacijų metodikas, VUL Santariškių klinikų neurochirurgai tikisi geresnių smegenų skystį drenuojančių operacijų rezultatų. Jų manymu, jos yra lengvesnės, preciziškesnės ir ypatingai naudingos operuojant vaikus.

VUL Santariškių klinikose gydytas 21 metų vaikinas, kuriam dėl  labai sunkios galvos smegenų traumos anksčiau buvo atliktos kelios galvos smegenų operacijos. Anot VUL Santariškių klinikų Neurochirurgijos skyriaus vedėjo dr. Roberto Kvaščevičiaus, pacientas po gyvybei pavojingos traumos, chirurginio reabilitacinio gydymo grįžo namo, tačiau praėjus keliems mėnesiams  išsivystė hidrocefalija (galvos smegenų vandenė*).  Pirmoji smegenų šuntuojanti operacija davė gerą, tačiau laikiną klinikinį efektą. Šį pacientą VUL Santariškių klinikų neurochirurgai operavo naujuoju būdu - įvedus į galvos smegenų skilvelį kateterį su specialia endoskopine kamera (med. šuntoskopas) smegenų skysčio perteklius buvo nukreiptas į pilvo ertmę. Neurochirurgas R. Kvaščevičus sako, kad dažniausiai tokios šuntavimo operacijos būna nesudėtingos ir jos yra atliekamos, taikant klasikinius operacijų  būdus.

"Tačiau būna ir sudėtingesnių atvejų, kuomet dėl potrauminių pakitimų skilvelių viduje susiformuoja pertvaros ar cistos. Operuojant klasikiniu būdu, kateterio padėtis gali būti neteisinga, nustoja veikti šuntas, grįžta ligos simptomai ir tenka pacientą operuoti dar kartą. Papildomai taikant minėtą naująjį endoskopinį metodą, galima tikėtis mažiau operacinių komplikacijų ir geresnių atokių rezultatų" – sakė medikas.

*Hidrocefalija, tai liga, kai dėl įvairių priežasčių – traumos, kraujo išsiliejimo, infekcijos,  sutrinka galvos smegenų skysčio nutekėjimas ir atsiranda spaudimas į galvos smegenis. Pagrindiniai ligos simptomai yra galvos skausmai, atminties, mąstymo sutrikimai, apsunkinta eisena, koordinacijos sutrikimai.

Opozicinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija antradienį pasikvietusi sveikatos apsaugos ministrę socialdemokratę Rimantę Šalaševičiūtę dėl paskelbtų pertvarkų sveikatos apsaugos srityje jos veltui laukė dvidešimt minučių.

Pasigedus R.Šalaševičiūtės ir pradėjus jos ieškoti, paaiškėjo, kad ministrė su premjeru Algirdu Butkevičiumi suplanavo vizitą į sanatoriją „Pušyno kelias“ ir pamiršo informuoti konservatorių frakciją, jog neatvyks - taip pranešta per frakcijos posėdį.

„Pasipiktinimas mūsų visiškai teisėtas ir suprantamas, frakcija susirenka, iš anksto susitarusi su ministre, ir ministrė neateina“, - sakė frakcijos seniūnas Andrius Kubilius.

Nors ir nesulaukę ministrės, konservatoriai išklausė sanatorijos „Pušyno kelias“ atstovus. Jie išsakė nuogąstavimus, kad nebus paisoma pažadų, jog Vaiko raidos centras įsikurs tuščiose sanatorijos patalpose, ir reabilitacijos centras bus perkeltas į Druskininkus.

Sanatorijos socialinė darbuotoja Eglė Valečkienė pažymėjo, jog tokiu atveju Vilnius liks be vaikų reabilitacijos centro, o tam priešinasi sanatorijoje besigydančių vaikų tėvai. Pasak jos, per savaitę surinkta 4 tūkst. parašų, kad sanatorija nebūtų iškelta.

„Mes manome, kad tai gali labai stipriai pakenkti vilniečių poreikiui turėti tokias paslaugas arčiausiai Vilniaus, ypač, kai tos paslaugos čia įsikūrusios ir tinkamos kokybės teikiamos. Dėl psichikos raidos centro, iš tikrųjų būtų galima perkelti į laisvas patalpas „Pušyno kelyje“, - reagavo A.Kubilius.

Sveikatos reikalų komiteto narys Antanas Matulas sakė, jog reabilitacijos centrą norima perkeltį į Druskininkus, į sanatoriją „Saulutė“, kuri nesurenka vaikų, bet nepagalvojama apie vilniečius tėvus.

„Jie nori perkelti, bet nepagalvoja apie vilniečius tėvus, nes čia patogu, čia sostinė. Kaunas turi, kiti miestai turi, o Vilnius - neturi. Tikrai labai įdomi situacija“, - kalbėjo A.Matulas. Jis pripažino, kad reikia spręsti Vaiko raidos centro patalpų problemas, bet ne kitų vaikų reabilitacijos sąskaita.

Į Vilniuje esančios sanatorijos „Pušyno kelias“ patalpas iki rugsėjo 1 dienos planuojama perkelti senose patalpose sostinės Žvėryno rajone įsikūrusį Vaiko raidos centrą. Iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tam Sveikatos apsaugos ministerijai perduodami aštuoni pastato korpusai. Sanatorijai atlaisvinus šias patalpas, vaikai reabilitacijai bus nukreipiami į Druskininkų „Saulutės“ sanatoriją.

Konservatoriai ministrės antradienį taip pat norėjo pasiteirauti dėl neurochirurgijos paslaugų perkėlimo iš Vilniaus į Kauno klinikas. Sveikatos apsaugos ministrė R.Šalaševičiūtė pasirašė įsakymą dėl neurochirurgijos paslaugų optimizavimo plano 2014-2010 metams, įsteigiant vieną Neurochirurgijos kompetencijos centrą.

Konservatoriai atkreipia dėmesį, kad Vilniaus universiteto klinikų Neurochirurgijos skyriui įrengti išleista 2,9 mln. eurų, ir kreipėsi į Vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu stabdyti ministrės įsakymą.

Į patyrusių Lietuvos, tarp jų – ir uostamiesčio, medikų perspėjimo signalus buvo įsiklausyta laiku. Lieka tikėtis, kad daug negatyvių pasekmių galėjęs turėti neurochirurgijos paslaugų optimizavimo planas, kuris šiuo metu yra sustabdytas, nebeatgims.

Buvusio SAM ministro Vytenio Povilo Andriukaičio užmojai kėlė nerimą daugeliui šalies neurochirurgijos specialistų, neramino pacientus, kurie būgštavo, jog reikalinga medicininė pagalba taps sunkiau pasiekiama. Iš pradžių medikų bendruomenei valdžios atstovai tvirtino, jog planuojamos reformos į Kauno klinikas nukreiptų tik sergančiuosius itin retomis ligomis. Visoje šalyje neurochirurgai per metus sulaukia vos apie 40 tokių pacientų.

Ypač sudėtingų operacijų sukoncentravimą viename Lietuvos didmiesčių galima suprasti bei pritarti tokiam žingsniui. Visgi dauguma medikų buvo apstulbę, kuomet optimizavimo iniciatoriai prabilo apie visų planinių neurochirurginių ir netgi onkologinių operacijų nukreipimą į Kauną. Jų Klaipėdos mieste per metus atliekama apie 300.

Kaip Sveikatos apsaugos ministerijos Kolegijos narys buvau nustebintas, kad Kolegijoje šiuo klausimu visiškai nebuvo diskutuota –  kalbėta tik apie pačių sudėtingiausių neurochirurginių operacijų ateitį Lietuvoje. Medikai atsidūrė „prieš faktą“, kuris galėjo nulemti šios medicinos srities sužlugdymą mūsų šalyje. Proteguojant Kaune esančią įstaigą būtų itin nukentėję Klaipėdos krašto žmonės.

Galima pasidžiaugti, kad naujoji SAM ministrė Rimantė Šalaševičiūtė ir su ja dirbanti komanda suprato pavojus, kurie buvo užkoduoti pirmtako sprendimuose ir nedelsiant juos sustabdė. Kokios žalos jie galėjo atnešti?

Pirmiausiai, būtų paminti pacientų interesai. Planinėms operacijoms besiruošiantys žmonės ir jų artimieji turėtų jaudintis ne tik dėl sveikatos būklės, bet ir rūpintis gan varginančia kelione. Laikas, išlaidos transportui, galvosūkiai dėl nakvynės kitame mieste norint lankyti ir slaugyti ligonį – visa tai būtų stipriai prislėgę pacientus ir jų šeimos narius.

Teigiu – „būtų“ ir viliuosi, kad sustabdytas ankstesniojo ministro sprendimas bus galutinai panaikintas apsaugant ne tik pacientus, apie kuriuos reikia pirmiausiai kalbėti, bet ir aukštos kvalifikacijos medikus. Kas nutiktų su dabartinių specialistų, dirbančių su moderniausia technika, įgūdžiais, palikus jiems galimybę teikti tik „bazinę“ neurochirurginę pagalbą? Be praktinio pritaikymo medikai prarastų sunkiu darbu įgytą kvalifikaciją ir nemaža dalis gydytojų greičiausiai pakeltų sparnus iš Klaipėdos.

Analogiškas scenarijus neaplenktų ir kitų miestų. Toks optimizavimo modelis išties nenuteikia optimistiškai!

Itin svarbu įvertinti situaciją, žmonių poreikius, o tai, kad daugybei pacientų kokybiškas neurochirurgines paslaugas galime teikti čia pat, Vakarų Lietuvoje, įvardinti kaip didelį pliusą. Kita vertus, tai nereiškia, kad nėra tobulintinų dalykų. Nelogiška, neefektyvu neurochirurgines paslaugas teikti net trijose gydymo įstaigose Klaipėdos mieste – Klaipėdos universitetinėje, Respublikinėje ir Vaikų ligoninėse. Esu už tai, kad šios paslaugos būtų sukoncentruotos vienoje vietoje. Manau, kad Klaipėdos universitetinės ligoninės medikai turi didžiausią patirtį neurochirurgijos srityje ir ten galėtų formuotis šių paslaugų teikimo centras.

Toks optimizavimas pacientams suteiktų daugiau aiškumo, sustiprėtų ir pats neurochirurgijos „flangas“, nes visi geriausi neurochirurgijos specialistai mieste dirbtų kartu. Ar tokia vizija įgis realius kontūrus, priklausys tik nuo minėtų gydymo įstaigų vadovų sutarimo sėdus prie konstruktyvių diskusijų stalo. Raginčiau šiam žingsniui ryžtis.

Kokia medicina bus po penkerių, dešimties metų? Gal bus sutramdytos ligos žudikės arba sugebėsime jų išvengti? Medicinos ir technologijų mokslininkai apie ateitį kalba  optimistiškai, bet gyvenimo be ligų nežada.

Naujausi metodai – Kaune

Aparatėlis, pridėtas prie ausies, gali sumažinti skausmą, paspartinti žaizdų gijimą, palengvinti depresijos ir kitų ligų simptomus. Marškinėliai, kuriuos dėvite, gali perspėti apie gresiantį insulto pavojų. Už tabletę vos didesnė praryjama kamera mato skrandį ir žarnyną iš vidaus, o iškvėpto oro tyrimai parodo, ar žmogus neserga šių organų vėžiu.
Netikite? Tuo įsitikinsite per artimiausius 5–10 metų, nes šios naujosios technologijos jau sukurtos ir veržiasi į klinikinę praktiką. Vieni šių metodų sukurti Kaune, Kauno technologijos universitete (KTU), kiti nuo metų pradžios bus pradėti diegti Kauno klinikose.

Medicinos mokslas pasaulį nustebina labai dažnai. Atradimai atveria kelius neįtikimiems diagnostikos ir gydymo metodams ir, svarbiausia, nustato ligų priežastis, kurių galbūt bus įmanoma išvengti.

Gelbsti nuo amputacijos

"Inovatyvus aparatas, kuriuo stimuliuojama parasimpatinė nervų sistema, atsakinga už relaksaciją, ramybę ir regeneracinius procesus, kuriamas bendradarbiaujant KTU bei Austrijos Vienos technikos ir medicinos universitetams. Techninės įrangos tobulinimu rūpinasi kauniečiai – biomedicininės inžinerijos profesoriaus Eugenijaus Kaniušo vadovaujama komanda", – pasakoja Karolina Paulonytė, KTU viešųjų ryšių projektų vadovė.

Mokslininkai yra nustatę, kad stimuliuojant parasimpatinę nervų sistemą sukeliami gijimo procesai. Taip ne tik sumažėja skausmas, bet ir gerėja periferinė kraujotaka. Prisotintas deguonies kraujas skatina žaizdų gijimą.

"Į šio metodo išradėją medicinos mokslų daktarą Jozsefą Constantiną Szelesą kreipiasi žmonės, praradę viltį, kad žaizdos užgis, ir rengiasi galūnių amputacijai. Esu matęs atvejų, kai, pritaikius elektrinę parasimpatinės nervų sistemos stimuliaciją ir kitus gydymo metodus, žmonės atsistoja ant kojų ir net žaidžia tenisą", – apie tiesiog stebuklus darantį metodą pasakoja E.Kaniušas.

Paprastesnę šio aparato versiją jau dabar galima įsigyti, tačiau šiuo metu lietuvio mokslininko vadovaujama inžinierių komanda jam kuria papildomų galimybių ir platesnį pritaikymą.

Apie insultą – iš anksto

KTU Biomedicininės inžinerijos instituto doktorantas Andrius Petrėnas kartu su kolegomis kuria širdies monitoringo sistemą, kuri atpažintų smegenų insulto grėsmę ir, laiku paskyrus gydymą, sumažintų jo pavojų.

"Mūsų sukurtas metodas geba patikimai atpažinti net ir labai trumpus, kelių sekundžių trukmės, trumpalaikius prieširdžių virpėjimo epizodus. Dėl ne ne iki galo  pasišalinančio kraujo gali susidaryti krešulių, kurie, patekę į smegenis, gali sukelti insultą", – vieną iš sunkios ligos priežasčių įvardija A.Petrėnas.

Yra nustatyta, kad prieširdžių virpėjimas insulto riziką padidina penkis kartus.

Jaunieji KTU mokslininkai šiuo metu bando integruoti širdies veiklos stebėsenos sistemą į išmaniuosius marškinėlius. Jie siųstų pranešimą į, pavyzdžiui, išmanųjį telefoną, kuris pagal A.Petrėno su kolegomis sukurtą algoritmą išanalizuotų situaciją ir praneštų, ar yra pavojus.

"Tokios patogios monitoringo sistemos kol kas nėra, o mūsų sukurtas metodas gerai aptinka net ir trumpiausius prieširdžio virpėjimo epizodus. Gydytojams tai būtų puiki pagalba atpažįstant simptomus dar iki tol, kol liga nepasiekė kritinio lygio", – tikino KTU biomedicinos inžinerijos doktorantas A.Petrėnas.

Surenkamas robotas skrandyje

Ne vienas ligonis vengia tyrimų dėl to, kad jie sudėtingi, reikalauja valios pastangų.

Galima pasidžiaugti, kad jau sukurta už tabletę vos didesnė praryjama kamera, kuri daro skrandžio ir žarnyno nuotraukas. Vis dėlto tokių įrenginių galimybės ribotos, nes papildomos funkcijos neišvengiamai didina jų matmenis.

Skelbiama, kad grupė Prancūzijos, Šveicarijos ir Ispanijos mokslininkų (ARES) tiria būdus sujungti kelioms kapsulėms, kurios, prarytos atskirai, skrandyje susimontuotų į sudėtingesnį įrenginį. Tokiame mechanizme kiekviena kapsulė atliktų skirtingą vaidmenį: viena fotografuotų, kita tiektų energiją, dar kita imtų mėginius. Prijungę magnetus kapsulių galuose, mokslininkai tikisi sukurti į gyvatę panašų robotą, kuris galėtų pats susikonstruoti skrandyje.

"Technologinis perversmas medicinoje planuojamas gana didelis", – pabrėžia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gastroenterologijos klinikos vadovas profesorius Limas Kupčinskas.

Jis patvirtino, kad naujoji kapsulė, ją prarijus, skrandyje bus valdoma per atstumą ir galės labai detaliai apžiūrėti šį organą, atlikti biopsiją, kitas mažas manipuliacijas. Dabar tai gastroenterologai atlieka valdydami įvestą endoskopą.

"Ateityje visa tai taps panašu į operacijas, kai chirurgas valdo kompiuterį, o visą darbą atlieka robotas. Tai labai brangios technologijos", – pabrėžė Europos ir pasaulio mediciną puikiai žinantis L.Kupčinskas.

Tyrimai iš oro

Profesorius L.Kupčinskas ne tik kaip puikus specialistas, bet ir kaip mokslininkas yra plačiai žinomas užsienyje. Neatsitiktinai jo vadovaujama LSMU Gastroenterologijos klinika 2014-aisiais pradeda "EuroNanoMed" trejų metų projektą. Jį vykdys kartu su kolegomis iš Vokietijos, Švedijos ir Izraelio.

"Nanomedicina – kol kas abstraktus terminas, vartojamas atliekant mokslinius tyrimus, bet ateityje tai itin pasitarnaus ligų diagnostikai. Užsienio mokslininkai sukūrė aparatą prototipą, kuris iškvepiamame ore nustato lakias dujines medžiagas. Taip visai neinvaziniu būdu galima diagnozuoti ankstyvos stadijos skrandžio ir žarnyno vėžį", – projekto tikslus paaiškino profesorius L.Kupčinskas ir pridūrė, kad neatsitiktinai šunys užuodžia sergantį vėžiu ligonį.

Atradimams įdiegti į klinikinę praktiką reikia ir laiko, ir lėšų. Vien naujiems vaistams sukurti reikia nuo 10 iki 15 metų. Profesorius L.Kupčinskas viliasi, kad, pastaruoju metu sparčiai vystantis šiuolaikinėms biotechnologijoms, leidusioms įsigilinti į daugelio ligų gijimo mechanizmus, per penkmetį atsiras naujų vaistų nuo hepatito C. To labai reikia.

"Dabar turime neblogų vaistų, bet kai kuriems ligoniams jie yra efektyvūs tik apie 40 proc. Naujųjų vaistų klinikinių bandymų trečios stadijos rezultatai džiugina: šių vaistų efektyvumas siekia iki 95 proc. Taigi, galima tikėtis, kad po penkerių metų hepatitas C, kurį sukelia virusas, o uždegimas pereina į kepenų cirozę ir kepenų vėžį, per penkerius metus bus įveiktas", – optimistinių prognozių nestokoja profesorius L.Kupčinskas.

Vis dėlto jis perspėja, kad kepenų ligų neišvengsime ir sergančiųjų jomis gali netgi padaugėti dėl antsvorio, hipodinamijos, netinkamos mitybos. Dėl šių priežasčių jau dabar vis daugiau vakariečių diagnozuojamas kepenų suriebėjimas, o kartu su juo – metabolinis sindromas, cukrinis diabetas, polinkis sirgti išemine širdies liga. Neišvengiamai Vakaruose didėja kepenų cirozės grėsmė.

Personalizuoto gydymo sėkmė

"Keičiantis gyvenimo būdui, esant tam tikriems aplinkos rizikos faktoriams, ne visai sveikam gyvenimo būdui gydytojams darbo tikrai užteks, ir nereikia tikėtis, kad mokslininkų atradimai išspręs visas problemas, jei žmogus nesistengs sveikai gyventi", – pastebi profesorius L.Kupčinskas.

Medicina, pabrėžia jis, vis labiau personalizuojama. Tai leidžia daryti žmogaus genomo tyrimai, galimybės nustatyti jo pakitimus, ligos variantą ir individualią reakciją į vaistus. Pavyzdžiui, daugumą sergančiųjų opiniu kolitu, Krono liga sėkmingai veikia vieni iš vaistų, skirti imuninei sistemai subalansuoti.

"Bet maždaug 5 proc. ligonių nuo tų vaistų sumažėja baltųjų kraujo kūnelių – leukocitų. Nustačius genotipą galima iš anksto žinoti, kokia bus reakcija, parinkti gydymą be šalutinio poveikio. Manyčiau, kad per 5–10 metų personalizuotos medicinos galimybės labai išsiplės", – nepaliauja tikėti puikiomis medicinos galimybėmis profesorius L.Kupčinskas, raginantis nešvaistyti sveikatos.

Kaip išgydyti ląstelę

"Dešimtmetis nėra ilgas laikotarpis, per kurį būtų radikaliai išsispręsta vėžio problema. Kol kas pasaulyje susirūpinimas onkologinėmis ligomis tik didėja dėl augančio sergančiųjų skaičiaus", – kalbėdama apie vieną pikčiausių žmonijos ligų LSMU Onkologijos ir hematologijos klinikos vadovė profesorė Elona Juozaitytė susirūpinimo neslepia.

Pasaulio mokslininkai labai daug dirba onkologijos srityje. Svarbiausias tikslas – surasti priemonių sumažinti vėžio išsivystymo galimybę.

"Visiems seniai žinoma, kad didelį poveikį sveikatai daro mus supanti aplinka ir gyvenimo būdas. Propaguojant sveiką gyvenseną, galima bandyti stabilizuoti augantį sergamumą vėžiu. Tačiau mokslininkai vis giliau grimzta į kompleksinę daugelio genų polimorfizmų, aplinkos faktorių ir jų tarpusavio sąveikos analizę. Keičiant aplinką, kurioje vyksta normalios ląstelės transformacija į maligninę, gal būtų įmanoma reversija?" – svarsto habilituota mokslų daktarė E.Juozaitytė.

Tokio pobūdžio eksperimentiniai darbai kelia labai didelį susidomėjimą. Bandoma individualizuoti ir vėžiu sergančiųjų gydymą, pasitelkus molekulinės biologijos atradimus. Dažnai tai, pabrėžia profesorė, suprantama paviršutiniškai. Mokslininkai žvelgia giliau, atrasdami naviko genetinius ypatumus, analizuodami signalo perdavimo ląstelėje mechanizmus, individualiai pagal tam tikrų receptorių raišką kurdami ir įdiegdami į klinikinę praktiką naujos kartos biologinius vaistus. Lygiagrečiai tobulėja lokalaus vėžio gydymo technologijos.

"Kiekvienais metais atsiranda tobulesni spindulinio gydymo metodai, nukreipti į tikslų naviko sunaikinimą ir, atrodo, kad ateinančiais dešimtmečiais, ankstyvėjant vėžio diagnostikai, spindulinės terapijos vaidmuo tik didės", – įsitikinusi profesorė E.Juozaitytė.

Mokslas ir praktika – greta

"Manau, kad ateinantį dešimtmetį visoje medicinoje labai sustiprės trys tendencijos: multidiscplininis-komandinis gydymas, subspecializacija tradicinėse medicinos srityse ir sudėtingų ligonių koncentracija ekspertiniuose multidisciplininiuose centruose", – tokią mediciną ateityje mato LSMU Neurochirurgijos klinikos vadovas profesorius Arimantas Tamašauskas.
Ir pateikia pavyzdį: neurochirurgijoje specializuosis neuroonkologija, kraujagyslių neurochirurgija ir panašiai.

Šios tendencijos jau ryškėja ir JAV, ir Vakarų Europos šalyse. Kai kur rengiamos, o kai kur parengtos direktyvos, rekomendacijos, paremtos įrodymais pagrįstais medicininiais tyrimais.
"Sunkiomis ir retomis ligomis sergantys žmonės bus gydomi tik ten, kur specialistai turi didelę konkrečios ligos gydymo patirtį. Todėl mažės mažų specializuotų ligoninių, sudėtingų pacientų gydymas bus koncentruojamas dideliuose multidisciplininiuose centruose, kuriuose bus ir gydoma, ir moksliškai tiriama ligų etiopatogenezė, praktiškai diegiami mokslo pasiekimai. Gydymas taps vis labiau personalizuotas, atsižvelgiant į paciento individualias savybes – genetinius, metabolinius ypatumus ir panašiai", – prognozuoja profesorius A.Tamašauskas.

Jo vadovaujamuose Neuromokslų institute ir Klinikoje, kaip ir geriausiuose neurochirurgijos centruose pasaulyje, jau dabar matomos tendencijos derinti fundamentinį mokslą su neurochirurgijos praktika.

"Fundamentiniai tyrimai neuromokslų srityje yra labai brangūs, todėl įvairiuose šios srities centruose dirbama tik tam tikromis kryptimis. Pas mus tiriami neuroonkologiniai susirgimai ir jų genetiniai pakitimai, biocheminiai pokyčiai sergant degeneraciniais CNS susirgimais, neurofiziologiniai CNS mechanizmai ir pan. Ieškoma dėsningumų ir veiksnių personalizuoti gydymą", – pabrėžė profesorius A.Tamašauskas.

Kiemo interesų žala

"Manau, ateinantį dešimtmetį stiprės mokslo tendencijos ir galbūt jau bus įdiegti pirmieji mokslu pagrįsti metodai gydyti kai kuriuos smegenų audinio pažeidimus ląstelių transplantacijomis", – ypatingą gydymo būdą pristato profesorius A.Tamašauskas.

Jis pridūrė turįs vilties, kad Lietuvoje dabartinei Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybei, kuri remiasi įrodymais ir apibendrintomis išsivysčiusių šalių rekomendacijomis bei prognozuojamomis tendencijomis pasaulio medicinoje, nesutrukdys tęsti reformų įvairių specialistų ambicijos, kiemo interesai ir politikų spaudimas.

"Lietuva per maža, kad galėtų sau leisti išbarstyti tiek žmogiškąjį, tiek technologijų potencialą, ypač aukštai specializuotos medicinos srityse, po miestus ir miestelius. Retos ir sudėtingos patologijos koncentravimas centruose yra neišvengiamas norint suteikti kokybišką pagalbą, tik lieka klausimas, ar mes būsime tarp modernių šalių, ar vėl reformuosime mediciną, nuo pasaulio ir Europos pavėlavę 20 metų", – ne be ironijos kalba profesorius.

Stebuklingų tablečių nebus

Europoje, JAV dėl specializuotos kokybiškos medicinos pagalbos važiuojama tūkstantį kilometrų. Lietuvoje tolimiausi atstumai iki universitetinių ligoninių – 200 km.

"Manau, kad Lietuvos neurochirurgijoje tikrai turės atsirasti modernių technologijų, tokių, kaip gamma peilis, koncentruotais gamma spinduliais gydantis įvairias ligas, hibridinės operacinės, kuriose kartu dirbs ir intervenciniai radiologai, ir bus atliekamos atviros minimaliai invazinės operacijos taikant intraoperacinio magnetinio rezonanso ir kompiuterinės tomografijos kontrolę", – dalijasi mintimis profesorius A.Tamašauskas.

Jo įsitikinimu, bendroje komandoje dirbs neurochirurgai, neurologai, intervenciniai radiologai, neurofiziologai ir kitų specialybių gydytojai.

"Tikrai nemanau, kad po 10 metų žmonės nesirgs ar pasveiks išgėrę stebuklingą tabletę. Manau, jie gaus daug aukštesnio lygio pagalbą su mažesne rizika ir geresniais rezultatais", – sako auksinių rankų neurochirurgas A.Tamašauskas.