Savaitgaliniai turgūs, mugės pavasarį paprastai būna verste užverstos vaismedžių, vaiskrūmių, dekoratyvinių augalų sodinukais. Suaktyvėja prekyba medelynuose. Pradedančiam sodininkui sunku susiorientuoti tokioje gausoje, juolab kad pardavėjai moka įsiūlyti savo prekę. Kaip išsirinkti sodinuką, kaip jį pasodinti ir prižiūrėti, kad greičiau galėtume mėgautis derliumi, KD skaitytojams papasakojo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Juozas Lanauskas.

Atlikite namų darbus

Pirmiausia apžiūrėkite savo sklypą – kur sodinsite, koks dirvožemis jūsų sklype, kiek turite vietos. Patikimuose šaltiniuose internete paskaitykite apie veisles ir išsirinkite norimas. Sodininkavimo pradžiai patartina rinktis obelaites, nes jas lengviausia užauginti mūsų klimato sąlygomis. Nepradėkite nuo persikų, nektarinų, abrikosų... Nepatyrusiems sodininkams bus sunku. Tai ne mūsų krašto augalai, tad priežiūros jiems reikės ypatingos. Galima auginti ir kriaušes, vyšnias, trešnes – jos pas mus taip pat neblogai auga.

Rinkdamiesi obelis atkreipkite dėmesį į jų vaisių sunokimo laiką – geriausia rinktis ir ankstyvo, ir vidutinio, ir vėlyvo derliaus obelaites.

Svarbi sklypo vieta

Pasitaiko, kad sklypai būna suformuoti į pakalnę, tuomet paprastai namas statomas ant kalno, o sodui skiriama dalis leidžiasi į pakalnę. Tai blogiausias variantas. Nesodinkite sodinukų pakalnėje, nes ten susilaiko šaltas oras tiek žiemos metu, tiek vaismedžiams žydint, vyrauja drėgmė, labiau puola ligos, tad jauni medeliai vargs, gali greičiau nušalti. Nesodinkite vaismedžių arti krūmų, medžių – ten taip pat kaupiasi drėgmė.

Sodą geriausia veisti aukštesnėje vietoje. Jei vis dėlto nutarsite sodinti nuokalnėje, žiūrėkite, kad už sodinamų vaismedžių liktų sklypo dar žemiau, kad turėtų kur rinktis šaltas oras.

Juozas Lanauskas: jeigu jau jums patiko sena sodyba, jos aplinką senosios obelys tiesiog papuoš. Kokie gražūs tie senieji medžiai, tik, žinoma, juos reikia apgenėti, nupurkšti nuo kenkėjų ir ligų. LAMMC SDI nuotr.

Patikrinkite dirvožemį

Kastuvą įbeskite į žemę ten, kur žadate sodinti medelius. Jeigu galite kasti lengvai – puiku. Jeigu kastuvas atsimuša į kietą žemę ir kasti labai sunku, reikia tiesiog kapoti, atsisakykite minties ten sodinti. Jauni sodininkai dažnai daro klaidą – iškasa didelę, plačią duobę, pripila geresnės žemės ir tuomet sodina. Pamiršta, kad auganti obelis ar kitas vaismedis po kelerių metų šaknis paskleis kur kas toliau nei iškasta duobė ir joje suberta geresnė žemė. Tada augalas pradės skursti, mažės derlius.

Jeigu dirvožemis labai lengvas, patartina jį pasunkinti – įpilkite priemolio ar kitokios sunkesnės žemės, tada laistoma dirva ilgiau išlaikys drėgmę, medelis greičiau ir geriau įsikibs į žemę. Bet kokioje žemėje sodinant, svarbu ją pagerinti kompostu (ne šviežiu mėšlu).

Sodinimas gazonuose

Dažnai žmonės įsirengia namus, sklypą apsėja pievute ir tik tada sugalvoja sodinti medelių. Pievoje jie daro gazonus – apie 80 cm skersmens skritulyje išima velėną, plotą giliai sukasa. Tai gera praktika, nes žolės šalia medelių negali būti. Prie kamieno būtinai turi būti tiesiog dirva. Per žolę medelio stiebą lengvai pasiekia kenkėjai. Be to, laistant ar tręšiant visas naudingas medžiagas pirmiausia sugers, pasisavins žolė, o ne medelis.

Kenksminga: prie pasodintos obelaitės kamieno jokiu būdu negalima palikti žolės, nes ja medelį pasiekia kenkėjai. Partnerio nuotr.

Neprisipirkite per daug

Prieš perkant vaismedžius reikėtų apgalvoti, kiek verta sklype jų sodinti. Pirmiausia – kiek jums reikia derliaus, kad jį sunaudotumėte. Kitaip vargsite su krituoliais, krintančiais lapais, o ir rudenį, nuskynę obuolius, vargu ar turėsite kur laikyti.

Gerai paskaičiuokite ir savo sklypo dalies, kur veisite sodą, plotą. Jei vietos mažai, patogiau sodinti žemaūges arba pusiau žemaūges obelaites, tačiau turėkite galvoje, kad visą jų gyvenimą joms bus reikalingos atramos. Tačiau jas galima sodinti labai arti viena kitos – kas 1,20–1,50 m.

Prieš perkant vaismedžius reikėtų apgalvoti, kiek verta sklype jų sodinti. Pirmiausia – kiek jums reikia derliaus, kad jį sunaudotumėte. Kitaip vargsite su krituoliais, amžinai krentančiais lapais, o ir rudenį nuskynę gerus obuolius ar turėsite juos kur laikyti.

 

Labai svarbu, į kokį medelį veislė įskiepyta, būtent nuo to priklauso, kokio dydžio jis užaugs. Net tos pačios veislės obelys vienos gali būti labai aukštos, kitos – žemos. Tai pasakyti turėtų pardavėjas.

Tad, prieš eidami pirkti sodinukų, turite tiksliai žinoti, kur ir kiek jų sodinsite.

Kaip išsirinkti?

Nėra kategoriško atsakymo, kas geriau – sodinukas vazone ar atviromis šaknimis. Atkreipkite dėmesį, kaip atviros šaknys atrodo. Jeigu vaismedžiai tiesiog iškasti ir sustatyti į krūvą, – nepirkite. Šaknys turi būti maiše apdėtos drėgna molinga žeme ar kokia specialia medžiaga, kad laikytų drėgmę. Jei šaknys apdžiūvusios – nieko gero iš sodinuko nebus.

Ankšta: nusipirkti sodinukai vazonuose gali būti sodinami bet kada, tačiau nereikėtų laikyti per ilgai – šaknims mažai vietos, o jie nori augti. Partnerio nuotr.

Nusipirktų iškastų sodinukų negalima labai ilgai laikyti. Vazonuose pirktus galima palaikyti ilgiau, tačiau, išėmus iš vazono, šaknis reikėtų pakedenti, nes jos bus susiraizgiusios, ir plačiau paskleisti į šonus. Jeigu vazone augaliukas augo metus, bus lengviau, jeigu dvejus – šaknis išskirstyti jau sunkiau.

Iškasti sodinukai lietuviams nuo seno buvo priimtini, visi mūsų sodai užauginti iš tokių. Tiesiog reikia pirkti labai atidžiai. Sodinukas turėtų būti dvimetis. Jis turi turėti kamieną, 3–4 ar net 5 šonines šakas ir viršūnę. Kamienas turi būti gana aukštas. Kartais parduodami augalai, kurių šakelės gana žemai. Sodinant jos atsidurtų po žeme, tad reikėtų jas nukirpti, taip sumažinant šakelių skaičių, o tai negerai. Kas turi daugiau sodininkystės žinių, gali pirkti ir vienmetinukus, bet jiems reikės daugiau priežiūros.

Pradedantiems reikėtų rinktis veisles, atsparesnes miltligei, rauplėms. Apie jas irgi turėtų informuoti pardavėjas.

Kada geriausia sodinti?

Geriausias metas sodinti – balandis, tačiau tai nėra griežta taisyklė. Sodinti galima kad ir žiemą, jei tik galima įkasti žemę, ar labai ankstyvą pavasarį. Svarbu, kad žemė nebūtų per daug šlapia, įmirkusi. Jeigu šlapia, o dar ir sunkia žeme užspausime šaknis, kai dirva išdžius, jos bus tarsi užbetonuotos.

Puošmena: obelaitė pavasarį nudžiugins nuostabaus grožio žiedais. Partnerio nuotr.

Medeliams nesvarbu, kad žemė šalta. Sodinant rudenį yra daugiau rizikos, nes, jeigu medelis iškasamas anksti, dar nesibaigus jo vegetacijai, jis gali būti lepesnis ir žiemą pašalti. Jeigu vis dėlto norite sodinti rudenį, turite įsitikinti, kad sodinukas neiškastas, pavyzdžiui, rugsėjo viduryje. Jis turi būti iškastas tik apie spalio vidurį, kai būna visiškai subrendęs, tada tikrai atlaikys šalčius. Kitaip yra su augančiais vazonuose – jų sodinimo laikas ilgesnis, sodinti juos galima bet kada. Tačiau per ilgai laikyti vazonuose taip pat negalima, nes augaliukas nori augti, o vietos nėra.

Kada tręšti, purkšti?

Jau maždaug po mėnesio pasodintą medelį reikėtų pirmą kartą negausiai patręšti salietra, azotu. Nupurkšti nuo amarų, nes jaunus medelius jie labai puola. Labai dažnai ir gausiai vaismedžių tręšti nereikia, nes jie nepasižymi dideliu apetitu, bet tai priklauso ir nuo dirvos.

Keičiasi klimatas, atsiranda naujų ligų, naujų kenkėjų, kurių anksčiau nebuvo. Pavyzdžiui, vyšnias, trešnes daug kur puola kirminai. Visa bėda, kad Lietuvoje neįregistruota pakankamai efektyvių augalų apsaugos priemonių, kurias būtų galima naudoti kenkėjams naikinti.

Ar kirsti senas obelis?

Labai dažnai nusipirkus senas sodybas, sklypuose būna likę senų vaismedžių. Būna, kad jie iš karto šalinami. Vis dėlto skubėti nereikėtų. Jeigu jums patiko sena sodyba, jos aplinką senosios obelys tiesiog papuoš. Kokie gražūs tie senieji medžiai, tik, žinoma, juos reikia apgenėti, nupurkšti nuo kenkėjų ir ligų. Genėjimas – dar vienas mokslas, kurį reikia išmanyti. Pasimokykite iš patyrusių meistrų arba gerai pastudijuokite internete. Tačiau vėlgi – iš patikimų šaltinių, nes dabar internete galima rasti ir labai neprofesionalių patarimų.

Dermė: nusipirkę seną sodybą neišpjaukite senų vaismedžių – jie sukuria vienovę su namais. Pixabay.com nuotr.

Obelis – visam gyvenimui

Renkantis, sodinant obelaites ar kitus vaismedžius pirmiausia reikia prisiminti, kad jie sodą puoš ir jums duos derlių ne vienus metus. Kartais obels užtenka visam gyvenimui. Tačiau ją visus tuos metus reikės prižiūrėti, tik tuomet ji džiugins gausiu ir kokybišku derliumi.

Reikės genėti, balinti, tręšti ir purkšti nuo ligų, kenkėjų. Kiekvieną rudenį reikės grėbti lapus, rinkti ir skinti obuolius, galvoti, kur išmesti pūvančius krituolius, kur saugoti žieminius vaisius, galbūt – kaip juos perdirbti. Tai didelis rūpestis ir be žinių čia neapsieisi. Tad žinokite, kad nuolat reikės domėtis vaismedžių auginimo subtilybėmis, pačiam daug ką išmokti, nes kad ir kiek klausytum patarimų, geriausia viską patirti pačiam.

Derlius: prisisodinus vaismedžių per daug, rudenį turėsite rūpintis, kur dėti obuolius. Pixabay.com nuotr.

Vis dėlto sveikinu sodų puoselėtojus, ypač – jaunimą, kuris bando įsiveisti sodą. Tai graži tradicija, geras ir sveikas užsiėmimas, o ir nauda. Juk savo obuolio skonis su niekuo nepalyginamas.

Agluonėnai nuo seno garsėja kiekvienam prieinamu sodu.

Pavasarį jis džiugina akį nepaprastu žydėjimu, vasarą jame malonu rasti šešėlį ir erdvių žaidimams.

Ir rudenį šis sodas yra svetingas kiekvienam agluonėniškiui ir pravažiuojančiajam, obuolių pasirinkti gali kas tik nori.

Septintus metus prieš didžiąsias metų šventes Agluonėnų žmonės puošia ne tik kelias eglutes, bet ir sodo obelis. Kasmet taip padabinama vis daugiau medžių.

Šiemet spalvingais žaislais ir šviečiančiomis girliandomis nušvito 28-ios obelys ir dvejos sūpuoklės.

Sode papuoštos dvi gyvos eglės – didelė ir greta jos auganti maža, dar viena eglutė džiugina akį prie seniūnijos pastato.

Agluonėnų seniūnė Laima Tučienė atskleidė, kad pirmaisiais metais obelis puošdavo seniūnijos darbuotojai. Vėliau imta raginti vaismedžius dekoruoti šeimas, kaimynus, seniūnijoje esančių įstaigų darbuotojus, atskirus kaimus.

Daivos Janauskaitės nuotr.

"Obelų puošimas pernai virto bendruomenės švente. Vieną dieną sukviesti žmonės dalijosi patirtimi, kaip padabinti medžius kuo ryškiau, kad jie matytųsi iš tolo. Po to vyko šventė – degėme laužą, kepėme dešreles, visi drauge vaišinomės. Niekas kitas taip neburia bendruomenės, kaip bendras darbas ir džiaugsmas matant, kas iš to išėjo. Gaila, kad šiemet teko šios idėjos atsisakyti. Susirinko pora dešimčių žmonių. Sodas – didelis, todėl vieni kitus tik matėme, atstumai buvo pernelyg dideli, kad keltume grėsmę. Labai tikimės, kad kitais metais galėsime be apribojimų ruoštis šventėms, ir Agluonėnų žmonės dar aktyviau puoš sodą", – kalbėjo L.Tučienė.

Pamatyti neįprastų grožybių verta išsiruošti prieš sutemas, kad dar šviesoje pavyktų išvysti žaisliukus, o tamsoje pasigrožėti vaismedžius nušviečiančiomis girliandomis.

Portalas kauno.diena.lt jau rašė apie situaciją prie Kauno daugiabučių, kurių langus užstoja per arti augantys medžiai. Po šio rašinio  į redakciją kreipėsi K. Baršausko gatvės 82-ojo namo gyventoja Elvyra. Moteris skundėsi, kad prie daugiabučio augančios obels šakos siekia jos balkoną ir trukdo.

Anot jos,  po langais augančiais medžiais nepatenkinti ir kiti kaimynai, ypač sunkiai sergantys.  Moteris teiravosi, ar galima genėti obelis patiems gyventojams.

Nuvykau prie minėto namo. Elvyra parodė obelis, kurios, pasak jos, sodintos prieš 50 metų ir dabar yra menkavertės.

„Aš gyvenu antrame aukšte, o alyvinė obelis didelė, lygi su keturių aukštų namu. Man trukdo obels šakos, siekiančios balkoną. Neturime namo bendrijos. Kreipiausi į bendrovę „Kauno butų ūkis“. Man paaiškino, kad jei noriu kreiptis į miesto savivaldybę dėl obelų nugenėjimo, reikia surinkti 50 proc. +1 proc. gyventojų, pritariančių tam, parašų. Tačiau to padaryti negaliu, nes name labai daug butų yra išnuomota, jų savininkų neįmanoma rasti. Todėl nėra galimybės surinkti reikiamo kiekio parašų. Nejaugi patiems negalima nugenėti menkaverčių obelų?“ – pasakojo Elvyra.

Surinkti parašų negaliu, nes name labai daug butų yra išnuomota, jų savininkų neįmanoma rasti.

Ji teigė, kad šalia langų auganti obelis nedžiugina ir senyvo amžiaus, ligotų kaimynių. „Vienai jų – 94 metai, jai reikalinga priežiūra. Kita moteris taip pat turi sveikatos problemų“, – sakė kaunietė.

Trečiadienį prie K. Baršausko gatvės 82-ojo namo apsilankėme kartu su „Kauno dienos“ fotografu.

Pamačiusi mus prie namo vaikščiojančius ir fotografuojančius, priėjo pirmame aukšte gyvenanti moteris.  „Aurelija Kairaitienė“, – prisistatė.

Po jos buto langais auga medeliai, krūmai, tačiau moteris tvirtina, kad jie visiškai netrukdo, o suteikia jaukumo, ramybės ir žavesio.  Ji stebėjosi, kad kažkam užkliuvo obelys, kurios nėra labai arti langų.

„Dažnai sėdžiu balkone, geriu kavą, gėriuosi žaluma ir kaifuoju. Aš už žalią aplinką“, – teigė A.Kairaitienė.

Pasak jos, kur kas didesnė blogybė – šalia namo esantis šabakštynas. Moteris jį aprodė: „Pažiūrėkite, nuo vasaros pradžios čia netvarkoma. Ateina jaunuoliai, jie rūko ne tik cigaretes, bet ir žolę. Tą vietą tikrai būtina sutvarkyti“.

Komentaras

Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė: 

„Jeigu būtų suformuotas sklypas, tai galėtų patys gyventojai be leidimo tvarkyti obelis, nes vaismedžiai nesaugotini.

Tačiau jei tai yra valstybinė žemė,visus želdinius kirsti, genėti ar kitaip pertvarkyti turi savivaldybė (paslaugos teikėjas UAB „Kauno gatvių apšvietimas“).

Kadangi tos obelys sodintos seniai, galbūt ir pačių gyventojų, todėl reikalingas 50+1 proc. gyventojų sutikimas, kad namo gyventojai žinotų apie jų gyvenamojoje aplinkoje tvarkomus medžius. Parašus turi rinkti ne pareiškėja, o namo administratorius.“

"Mano kieme pasirodė krokų pumpurų. Šios svogūninės gėlės seniai nužydėjo, tokiu metu jų vegetacija jau būna baigta, tad net lapelių iš po žemės nematyti. O šį rugpjūtį jie netikėtai vėl sudygo, pasirodė pirmieji pumpurai", – pasakojo viena sodininkė.

Kita gėlininkė nustebo išvydusi žiedus sukrovusius rododendrus. Kitame kieme rudeniop netikėtai pražydo magnolija.

Klaipėdos universiteto Botanikos sodo vaistinių augalų kuratorė Liuda Razmuvienė paaiškino, kad rudeninis augalų žydėjimas – ne toks jau retas reiškinys.

"Pasitaiko, kad obelys ar kiti medžiai sukrauna žiedus ir rudenį. Ši vasara buvo labai sausa, todėl palijus, kai augalai gerai pasisotino drėgme, jie vėl ėmė skleisti žiedus. Jei žiema bus vėsi, tokie augalai gali nušalti. Bet man atrodo, kad ši žiema nebus itin žvarbi", – spėjo specialistė.

Man atrodo, kad ši žiema nebus itin žvarbi.

Klaipėdos botanikos sode šią vasarą taip pat buvo augalų, kurie gerokai nukentėjo nuo sausros. Todėl sodo darbuotojų nebestebina keistas jų elgesys.

"Gamtoje daug ekstremalumų, tad ir augalai keičia savo elgseną. Dėl sausros daug medžių net numetė lapus. Todėl, gavę drėgmės, jie lyg pradėjo naują vegetaciją. Ėmė leisti lapus, o kiti, žiūrėk, ir pražysta. Nesistebiu, kad žiedus sukrovė rododendrai. Nieko jiems nenutiks. Tik žiemai gal vertėtų pridengti. Bet šių metų žiema augalus kankino ne šalčiu, o didele drėgme. Jei nėra sausų ir šaltų žiemų, augalo vegetacija nesibaigia, jis nepailsi, neturi ramybės periodo", – tikino kita sodo darbuotoja Rita Goliakovienė.

Specialistai pastebėjo, kad šios vasaros pabaiga kaip niekad dvelkia rudeniu.

"Naktys jau labai vėsios, o rytai primena tikrą rudenį. Aš esu iš Palangos, tad galiu pasakyti, kad pajūryje naktimis jau šalta. Kiti skuba grybauti, o man atrodo, kad bus blogai su grybais šiais metais. Per vėsios jau naktys grybams", – padarė išvadą L.Razmuvienė.

Suskubusių rudeniop žydėti augalų specialistės pataria jokiu būdu netręšti.

"Augalus tręšiame liepos pabaigoje ir paliekame ramybėje. Blogiau, kai medžiai ima leisti ūglius, jie tikrai nespės sumedėti, vadinasi, gali apšalti. Rudeninis žydėjimas augalams nekenkia, dažniausiai antrą kartą žiedų sukraunama negausiai, tai neturėtų labai išsektini augalų", – nuramino R.Goliakovienė.

– Ar žmonės, atėję į medelyną, patys teiraujasi dekoratyvinių obelų, ar reikia jas parodyti?

– Žmonės žino, kas tai yra, o perka akimis. Ypač tai pastebėjome pavasarį, kai tos obelaitės žydi ar tik pradeda žydėti. Labai daug reikšmės turi ekspozicija – kaip žmonės mato medelį, kaip jis atrodys po kelių ar keliolikos metų. Dekoratyvines obelis perka kaip dovaną krikštynoms, jubiliejams ir pan.

– Sakote, kad perka remdamiesi grožiu. Ar vėliau nebūna pretenzijų, kad nesulaukta obuolių?

– Obuoliukų vis tiek būna. Dažniausiai manęs prašo pačios gražiausios obelaitės, niekas nenori prastesnių ar pigesnių. Iš karto turi būti geras vaizdas – medelis lygiu kamienu, gražus vainikas, kad nereikėtų to laukti penkerius metus... Tokios yra žemaūgės obelaitės, aukštaūgės žydi vėliau. Medelis turi būti vazone, tuomet nekils klausimas, ar jis prigis, ar neprigis.

– Tokių obelų veislių gali būti 800. Kiek jų galima rasti pas jus?

– Tikrai neturime tokios didelės kolekcijos, bet yra ką pasiūlyti. Pavyzdžiui, Salaspilio botanikos sode yra 28 veislės, o tai tikrai daug. Kai ten buvau ir paklausiau, kuri yra gražiausia, man pasakė, kad tai – Rojaus obelis, žydinti tamsiai raudonais žiedais. Jos lapai rausvi, jų apačia tamsesnė. Tad yra gražus kontrastas tarp žiedų ir lapų.

Dar viena rūšis – „Royalty“. Šios obels žiedai tamsiai raudoni, tokie jie visą vasarą. Bet žiedai nėra raudoni, tad nėra ir kontrasto, reikia prieiti ir į žiedus pasižiūrėti iš arčiau. Labai įdomi krūminė (saržento) obelis „Tina“, kilusi iš šiaurės Kinijos ir žydinti baltais žiedais. Ji žydi dviem savaitėmis vėliau, kai visos kitos obelys jau baigia žydėjimą. Ši obelis skleidžia raudonus pumpurus, o paskui atrodo kaip baltas debesis, net šakų nesimato. Kadangi ji skiepyta prie žemės, iš pradžių būna žema, paskui siekia 1,5 m.

– Yra ir obelų, užaugančių iki 10 m.

– 10 m – tai maždaug trijų ar keturių aukštų namas. Labai mažai kas turi tokius didelius sklypus. Paklausiausia obelis yra „Royal Beauty“ – svyruoklinės formos, aukštu kamienu (1,8–2 m). Jos šakos svyra iki žemės, žydi raudonais žiedais, o obuoliukai valgomi nuo spalio vidurio. Jie labai suminkštėja ir galima valgyti tarsi vyšnią be kauliuko. Tad ši obelis turi visus privalumus.

– Išvardijote keletą obelų. Kiek jų galima auginti Lietuvoje? Ar ne visas iš tos gausybės?

– Lietuvoje reikėtų pasirinkti – ar reikia dekoratyvinio efekto ir obuoliukų, kurie maži kaip vyšnios, ar reikia didesnių. Taip pat nuspręsti, kas su jais bus daroma, kaip jie bus panaudojami. Kalbant tik apie žiedus, jei medis augs priešais namą, svarbu, kad jis neterštų aplinkos. Juk nukritusius obuolius reikia surinkti. Tuomet puikiausias medelis, kuris gali atstoti gluosnį, – Rojaus obelis. Kuo ji senesnė, tuo gražesnė. Ši obelis žydi pavasarį, yra svyruoklinė, turi obuoliukų.

– Ar dekoratyvinių obelų auginimas labai skiriasi nuo įprastų?

– Zuikiai graužia ir dekoratyvines, ir paprastas obelis. Kuo brangesnė obelis, tuo greičiau jos galite netekti – tai kaip Merfio dėsnis. Bet visos sąlygos yra tokios pat. Medžiui reikia paruošti tinkamą duobę, kad ten būtų ir komposto, ir juodžemio. Jei sodinama svyruoklinė obelis, kurios kamienas siekia 1,8–2 m, tai reikalingas gražus kuolas, ne įkaltas baslys. Taip pat sodinti reikia tokioje vietoje, kur bus galima žydėjimu džiaugtis – ne kampe, o arčiau namų, reprezentacinėje vietoje. Žalos medžiui gali pridaryti mažas šuniukas, kuriam obelis bus tarsi pagalys – jis apgrauš kamieną. Svarbu ir veislės. Savo medelyne stengiamės pardavinėti tokias, kurios neserga rauplėmis, kad nereikėtų purškimo nuo ligų. Beje, obelis gali pulti amarai, tuomet reikėtų profilaktinio purškimo nuo kenkėjų.

– Ar yra įdomių veislių, tarkime, kelių spalvų žiedais?

– Šiuo metu propaguojame medelius, kuriuose įskiepytos 3–5 veislės. Pavyzdžiui, kad vienas medelis turėtų raudonų, rausvų ir baltų žiedų. Tokia obelis turi tris šakas, išsidėsčiusias erdvėje į skirtingas puses. Sulaukiama trijų skirtingų žydėjimų ir skirtingų spalvų obuoliukų. Dar vienas įdomus variantas – saržento obelis „Tina“, kuri, galima sakyti, obuoliukų neduoda, nes jie yra žirnio dydžio.

– Pats augintojas obelų neįskiepys, tam reikia specialisto, ar ne?

– Niekas nedraudžia ir patiems praktikuotis, skiepyti, bet mūsų medelyne galima pasirinkti iš įvairių variantų.

– Jei dekoratyvinių obelų auginimas nedaug skiriasi nuo įprastų, vadinasi, ir dabar jas galima sodinti?

– Dauguma galvoja, kad obelis galima sodinti tik pavasarį, balandžio mėnesį, arba rudenį, spalio mėnesį. Taip buvo gal XIX–XX a., o dabar produkcija auginama vazonuose ir ją galima sodinti visą pavasarį, vasarą ir rudenį. Tol, kol neužšąla dirva. Lietuvoje medelį reikėtų pasodinti likus dviem savaitėms iki pilno atšalimo, o tai maždaug lapkričio 15 d. Ir dabar pas mus ateina žmonės, nes galima stebėti, kaip medis vystosi.

– O kaip obelų panaudojimas? Ar tinka gyvatvorėms? Kaip jas panaudoti funkcionaliai?

– Abejoju, ar tinka gyvatvorei, tačiau obelis galima pasodinti kaip užtvarą, kai nesinori matyti kokio nors pastato, sandėlio ir pan. Tuomet geriau rinktis vienos rūšies obelis. Panaudoti galima ir obuoliukus. Jie yra maži, tačiau vitamino C turi keliskart daugiau nei didelis obuolys. Tad suvalgydami saują obuoliukų, kurie gal ir ne itin skanūs, aprūpinsime savo organizmą šiuo vitaminu. Verta pagalvoti, ar norime savo skrandį užpildyti beverte mase, ar geru produktu. Žinoma, tokius obuoliukus galima panaudoti ir kulinarijoje – orkaitėje kepant mėsą ar žuvį, vėliau įdėti ten rojaus obuoliukų, kad pakeptų 15 minučių. Tai – puikus garnyras. Iš šių obuoliukų gaminamas skanus kompotas, vynas.

– Papasakokite apie floristiką.

– Taip, rojaus obuoliukus galima panaudoti puošiant puokštes, net sales. Naudoti galima ne tik rojaus obuoliukus, bet ir kitas veisles – dar smulkesnius obuolius. Lenkijoje teko matyti, kaip prieš Kalėdas rojaus obelų šakelėmis puošiamos palangės – jos būna apsnigtos, o obuoliai padengti šerkšnu.

– Jei yra net 800 galimų veislių, žmonės gali pasiklysti. Kaip orientuotis?

– Reikia rinktis gal iš kokių dešimties veislių, 800 yra per daug. Dažniausiai žmonės renkasi obelis, kurių žiedai rausvi, raudoni. Obelys su baltais žiedais yra ne tokios populiarios, nebent – kaip kontrastas. Visuomet pasirenkamas gražiausias medis, o aktualus ir dydis, ir forma. Tam reikia suvokimo.

– Kas dažniausiai renkasi dekoratyvines obelis?

– Tai visuomet kūrybingi žmonės, kas jie bebūtų. Tradicinis klausimas, kurio sulaukiame, – ką įdomaus turite. Tuomet siūlomi skirtingi variantai, pasakojama apie privalumus.

– Kokios obelų kainos?

– Jos svyruoja. Obelis vazone gali kainuoti nuo 12 iki 50 eurų. Obelis, kurioje įskiepytos kelios veislės – apie 27 eurus. Galima nusipirkti obelį plikomis šaknimis už 8 eurus, tačiau iki žydėjimo reikėtų porą metų palaukti.

Luksnėnų soduose žydi kriaušės, tik pradeda skleisti žiedus obelys. Pavasarinių šalnų dar nėra, tačiau po žiemos zuikiai nugraužė kelis šimtus medelių, kiti vaismedžiai džiūsta, nes žieves puola ligos. Pasak sodininkų, žievei gydyti nedelsiant būtinas preparatas topsinas. Tačiau  jis neregistruotas Lietuvoje, tad vėl teks prašyti Augalininkystės tarnybos leidimo įsivežti iš Lenkijos. 

„O gauti leidimą, ilgai užtrunka, pavyzdžiui, kai sodą kirto ledai ir iš lapų liko skutukai, tai po mėnesio gavau leidimą įvežti preparatą, kuris apgydo lapus ir sodas nežūsta. Preparatą reikia naudoti kas valandą. Tai dabar irgi po mėnesio gausiu leidimą, o medžiai nuo zuikių jau džiūsta“, – nusivylimo neslėpė Elena Žilinskienė, Alytaus rajono UAB „Luksnėnų sodai“ direktorė.

„Pas mus daug kas neregistruota. Konkurencija nelygi, nes Lenkijoje vienos sąlygos, pas mus – kitos. Pas mus sunkiau užauginti“, – sakė sodininkas Audrius Vaitkunskas.

Kaimynai lenkai turi kelis kartus didesnį asortimentą pigesnių augalų apsaugos priemonių, nes Lenkija priskirta kitai Europos Sąjungos zonai.

Po kelerius metus trukusių sodininkų priekaištų tik dabar Augalininkystės tarnyba atsižvelgė į Žemės ūkio bendrovių prašymą ir imasi įteisinti Lietuvoje vieną lenkišką preparatą kitu būdu.

„Jei preparatas yra įregistruotas kitoje ES valstybėje, pagal abipusio vertinimo procedūrą, atlikus jo įvertinimą, jį galima registruoti Lietuvoje. Tam skirta  120 dienų, o rinkliava tik 144 eurų“, – kalbėjo Augalininkystės tarnybos vadovas Sergejus Fedotovas.

Kitais metais ES šalyse numatoma peržiūrėti augalų apsaugos sistemą, tad gal ir Lietuvos soduose bus galima naudoti daugiau preparatų.

Ankstyvas pavasaris ankstina kai kuriuos darbus sode, kurių nereikia atidėlioti, nes antraip vaismedžiai gali nukentėti. Kartu atkreipkime dėmesį į spygliuočius ir visžalius sodo augalus.

Nevėluokime baltinti

Jei orai kovą bus giedri, net trečdalis mėnesio dienų gali būti saulėtų. Būtent tokiomis dienomis kyla saulės smūgio vaismedžiams pavojus. Mat dieną jų kamienai labai įkaista, o naktį, jei temperatūra taps minusinė, smarkiai atvėsta. Dėl tokios galimos ir šį pavasarį temperatūrų kaitos įtrūksta vaismedžių žievė, pagelsta dekoratyviniai spygliuočiai. Tad verta pagalvoti apie vaismedžių apsaugą nuo saulės smūgio ir, žinoma, kenkėjų.

Šitaip atšilus orams, dabar, o ne kovo pabaigoje ar balandį, reikia baltinti vaismedžių kamienus specialiu skiediniu, kurio galima nusipirkti specializuotose sodo ir daržo reikmenų parduotuvėse. Baltinti tinka nelietinga diena, kai oro termometro gyvsidabrio stulpelis pakilęs virš nulio. Tokiu metu baltinant kamienus iš dalies sunaikinamos kai kurių grybų sporos, obuolinio vaisėdžio vikšrai bei kiti kenkėjai, žiemojantys žievės plyšiuose.

Pravers ir lentelės

Prieš baltinant kamienus verta atsargiai nugrandyti grandikliu seną, supleišėjusią medžio žievę, jei tai nebuvo nepadaryta iki šiol. Atliekant šį darbą, reikėtų dirvos paviršių aplink kamieną uždengti polietileno plėvele ar kita medžiaga, kad būtų lengva surinkti pavojingas sodui nuograndas ir jas sudeginti. Kartu būtina pašalinti visas ant vaismedžių likusias kaboti vaisių mumijas – jose knibžda vaismedžių priešai, kuriuos reikėtų sudeginti kartu su nuograndomis.

Nuo saulės smūgio (ne nuo kenkėjų) vaismedžių kamienus galima apsaugoti ir lentelėmis, kuriomis pridengiamas kamienas iš pietų ir pietvakarių pusės. Tinka ir kitos parankinės priemonės (pavyzdžiui, storesnis popierius ar maišinis audeklas). Jautrius spygliuočius ir visžalius augalus (pavyzdžiui, rododendrus), kad jie nepagelstų nuo saulės, reikėtų uždengti specialiu tamsiu šešėliniu audiniu (jo galima nusipirkti specializuotose parduotuvėse).

Saugokime jaunas obelaites

Saulės smūgiui labai jautrios jaunos obelaitės, todėl pravartu užmesti šieno ant jaunučių, vos 1,5 m aukščio vaismedžių šakelių. Tačiau vėjuoti orai gali paversti niekais tokią priedangą. Todėl pravers minėtas tinklinis tamsus audinys, kuriuo pridengiami nuo aitrių pavasarinių spindulių spygliuočiai ar visžaliai augalai.

Jei sodas liko rudenį nepatręštas, tai galima padaryti šio mėnesio pabaigoje, išberiant apie vaismedžius mineralinių trąšų (tik ne azoto) mišinius ir įterpiant jas (pavyzdžiui, kauptuku) į dirvą. Su taip dabar įprastu lietaus vandeniu trąšos iki pavasario pasieks šaknis.

Oras palankus retinti serbentų ir agrastų krūmus. Ant serbentų krūmų neverta palikti senesnių nei ketverių metų stiebų, o ant agrastų – senesnių nei septynerių.

Eglės dalia

Vasaris, anot garsiosios žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės – eglės mėnuo. Deja, šio visad žalio medžio lietuviai ilgai vengė ir net nesodino gimus dukrai. Kodėl? Pasak E.Šimkūnaitės, lietuviai nuo seno eglę laikė mirties, nelaimės medžiu – keliuką į namus, kur pašarvotas mirusysis, smulkiomis eglišakėmis išbarstydavo, karstą eglių šakomis apkaišydavo. Laidoti veždami, vežimą ar net sunkvežimį jaunomis eglaitėmis papuošdavo, supiltą kapą eglutėmis apsmaigstydavo. Kol tokių eglučių spygliai žali, nenurudę, nenubyrėję, laikydavo ženklu, kad mirusysis nori su gyvaisiais bendrauti, pasakyti jiems tai, ko gyvas pasakyti nespėjęs.

Žolinčių akademijos receptų lobyne esama gaiviai kvepiančių receptų, kurių pagrindas – eglių spygliai.

Vitamininis gėrimas: 30 g eglės spyglių nuplauti šaltu vandeniu, sudėti į termosą ir užpilti 200 g verdančio vandens. Palaikyti 20 min., nukošti. Saldinti medumi ar cukrumi. Gerti per dieną 2–3 kartus. Šį gėrimą patariama vartoti kenčiantiesiems nuo reumatizmo ir ypač – tuberkuliozės.

Vitamininis gėrimas su spanguolėmis: 25 g eglės spyglių, 250 g karšto vandens, 20 min. palaikyti termose, nukošti. Skaninti spanguolių arba svarainių sultimis.

Tepalas: tinka pūlingoms žaizdoms, sumuštoms vietoms gydyti, esant sąnario išnirimui. Tepalas ruošiamas, imant lygiomis dalimis eglės spyglių, vaško, medaus, aliejaus. Viską pakaitinti ir palikti valandai.

Vanta: eglės šakų vanta mažina reumatinius, galvos skausmus, gerina miegą. Žolinčių akademijos vadovė kaunietė Danutė Kunčienė pataria naudoti eglės pumpurų nuovirą, sergant kvėpavimo takų uždegimais, lėtiniu plaučių uždegimu, reumatizmu, podagra, tulžies pūslės uždegimu. "Tyrimais įrodyta, kad sibirinės eglės šakelė net perpus sumažina mikrobų kiekį ligonio kambaryje", – priminė D.Kunčienė.

Prieš Vėlines Joniškės kapinėse apsilankiusi klaipėdietė buvo šokiruota ten esančios netvarkos. Prie kapo vedantis takelis buvo padengtas storu supuvusių obuolių sluoksniu, dvokė raugu. Problemų kapinėse kelia ir išsikerojęs ąžuolas, kurio šaknys verčia paminklus ir tvoreles. Uostamiesčio gyventoja stebisi, kodėl problemos nėra sprendžiamos jau daugelį metų.

Prikrito ant kapo

Iš Joniškės kapinių ketvirtadienio vakarą grįžusi klaipėdietė Genovaitė Miltenienė neslėpė, kad jai reikia laiko atsigauti. Moterį sujaudino netvarka 34 šių kapinių kvartale.

Ramybėje čia ilsisi ir prieš daugiau nei 40 metų palaidota jos mama.

„Kas savaitę aplankau anapilin iškeliavusius artimuosius. Tikrai nesitikėjau, kad prieš mirusiųjų pagerbimo dienas gali būti tokia netvarka“, – tvirtino moteris.

G.Miltenienei labiausiai užkliuvo 34-ame kapinių kvartale prie tako auganti obelis. Nuo didelio medžio buvo prikritę obuolių. Jie mėtėsi ant kapaviečių.

Obuolių buvo daug ir ant takelio. Dalis jų jau supuvę, susidarė košė. Sklido nemalonus raugo kvapas.

„Vaizdas kaip karikatūroje. Viduryje kapinių obelis, gausu obuolių. Skamba kaip anekdotas“, – pasakojo klaipėdietė.

Pasak G.Miltenienės, viena moteris per tuos ant tako gulinčius obuolius vos nesusižalojo. Ji paslydo.

„Gerai, kad viskas laimingai baigėsi. Pargriuvusiai moteriai niekas nelūžo“, – tvirtino moteris.

Klaipėdietės teigimu, kad obelis kels problemų, buvo aišku tada, kai ją pasodino. Lankydama artimųjų kapus, moteris visada spėliodavo, kada kapinių prižiūrėtojai pašalins medį.

„Vis mąsčiau, kad gal jau kitais metais kažkas imsis darbų. Tokiam medžiui kapinėse tikrai ne vieta. Kol obelis buvo maža, rūpesčių nekėlė. Dabar ji didelė. Šiemet obuolių derlius taip pat gausus. Vaizdas tikrai keistas. Ar sunku buvo nupjauti tą obelį?“ – klausė klaipėdietė.

Renka ir giles

Daug rūpesčių 34 kvartale palaidotų žmonių artimiesiems kelia ir čia augantis didžiulis ąžuolas. Plačiašakio gilės rudenį nuolat krenta ne tik ant tako, bet ir kapų.

Anot G.Miltenienės, ąžuolo šaknys labai išsikerojusios. Jos jau pasiekė kitą kapinių kvartalą. Ąžuolo šaknys verčia paminklus, esančius apie 50 metrų spinduliu nuo jo.
Klaipėdietė prisiminė, kad prieš daugiau nei penkerius metus jai teko tvarkyti paminklą. Jis buvo pasviręs. Tačiau netrukus paminklas ir vėl pradėjo virsti į priekį.

„Iš pradžių maniau, kad gal darbininkai netinkamai darbus atliko. Tačiau jie paaiškino, jog problema – ąžuolo šaknys. Sakė, kad kol šis medis augs, visi verks“, – prisiminė moteris.

Klaipėdietė vylėsi, jog paminklas iki pavasario nenugrius: „Domėjausi, kiek kainuos atstatymas. Sakė, kad daugiau nei praėjusį kartą. Gaila, kad yra tokia situacija. Paminklą statėme dar tarybiniais laikais. Visi trys vaikai susidėjome“.

Duobkasiai keikia šaknis

Pasak G.Miltenienės, ąžuolo šaknys problemų kelia ne tik jiems. Keli paminklai jau buvo nuvirtę.

„Teko kalbėti su vienu senuku. Jis atsiklaupęs verkė. Kapo, kurį jis lanko, paminklas buvo visai nuvirtęs. Teko girdėti, kad kitas kryžius griuvo. Net nuskilo nukrisdamas. Kiekvienam žmogui skauda širdį dėl tokių dalykų. Tačiau visi padejuoja, bet nieko nedaro“, – stebėjosi moteris.

Ąžuolo šaknys rūpesčių kelia ir duobkasiams. Klaipėdietė prisiminė, kaip prieš metus atvažiavo į kapines aptvarkyti mamos kapo. Moteris išgirdo besikeikiančius duobkasius.

„Pagalvojau, kad gal kokia nelaimė atsitiko – susižalojo. Pasiteiravau, kas įvyko, gal galiu kuo padėti. Vyrai guodėsi, kad jau būtų kelias duobes iškasę per laiką, kol dirbo. Visur vienos medžio šaknys. Net per karstą buvo perlindusios. Medis drumsčia mirusiųjų ramybę. Judina juos“, – tvirtino moteris.

Klaipėdietei nesuprantama, kodėl dėl vieno medžio kentėti turi visi. Jai keista, kodėl kapinių prižiūrėtojai nesprendžia problemos.

„Negi nemato? Gal nepavaikšto po kapines? Prieš kurį laiką buvo nupjautas vienas netoliese esantis ąžuolas. Pamaniau, kad pašalins ir šį, tačiau jis liko. Suprantu, kad ąžuolas šventas medis, bet jam kapinėse ne vieta“, – pabrėžė klaipėdietė.

Anot moters, jei šis ąžuolas toks svarbus prižiūrėtojams, iš jo galėtų sukurti skulptūrą, kuri papuoštų kapines: „Galėtų kokį nors rūpintojėlį išdrožti. Būtų geriau“.

Siūlo uždrausti tujas

G.Miltenienės nuomone, kapinėse apskritai nereikia medžių. Jie galėtų augti tik prie įėjimo ir pagrindinio tako. Sodinti plačiašakių šoniniuose keliukuose nebūtina. Jie tik sukelia problemų.

„Apsodina, o rūpintis nėra kam. Vasarą liepų žiedai kapus teršia, rudenį – lapai, gilės, obuoliai. Dar šermukšniai kai kuriose vietose auga. Kapinės virsta sodu, daržu ar parku. Taip neturėtų būti. Mieste medžiai šalinami, o šventoje vietoje niekas netvarkoma“, – piktinosi moteris.

Anot klaipėdietės, kapinėse derėtų uždrausti sodinti ir tujas. Jei jos prižiūrimos, problemų nekyla, tačiau yra kapų, kur jos pamirštos. Peraugusios tujos teršia kitus kapus, per jas neįmanoma praeiti.

„Žmonės sutvarko kapus, papučia vėjas, ir vėl šiukšlynas. Matyt, tie, kurie sodino tujas, yra išvykę ar dėl kitų priežasčių negali lankyti mirusių artimųjų kapų ir jų prižiūrėti. Dėl to kenčia visi kiti“, – teigė klaipėdietė.

G.Miltenienė pabrėžė, kad kapinių prižiūrėtojai turėtų peraugusias tujas išpjauti neatsiklausę.

Vagys nugvelbė chrizantemą

Pasak klaipėdietės, kad ir kaip būtų gaila, Joniškės kapinės yra pamirštos prižiūrėtojų. Anot moters, jie nebent apšluoja prie pagrindinio tako, o atokiau esančiose vietose šiukšlių nesurenka.

„Joniškės kapinės tikrai neturi gero šeimininko. Dėl to nėra tvarkos. Gėda net svečius atvykusius atsivesti. Gal Lėbartuose geriau tvarkomasi. Kur matyta, kad turi eiti per
supuvusius obuolius?“ – klausė moteris.

G.Miltenienė tvirtino, kad Joniškės kapinėse trūksta ir saugumo. Vagys jos artimųjų kapą išniekino du kartus. Prieš šešerius metus nuo paminklo buvo pavogtas bareljefas.

Ilgapirščiai pasisavino ir ant kapo pasodintą chrizantemą.
Klaipėdietė pasakojo, kad teko lankytis kitų miestų kapinėse: Šiaulių, Pakruojo. Jos moteriai paliko didelį įspūdį. Kapinės tvarkingos, prie takelių neauga medžiai.

Laukia lankytojų prašymų

Klaipėdos savivaldybės Kapinių priežiūros skyriaus vedėja Zina Stankienė pabrėžė, kad Joniškės kapinės tikrai nėra pamirštos. Jos nuolat prižiūrimos, tvarkomos.

„Iškirtome ir labai daug savaime išaugusių krūmų, ir medžių pašalinome nemažai“, – teigė vedėja.

Pasak Z.Stankienės, medžiai kertami ne jų vegetaciniu laikotarpiu. Tai daroma atsižvelgiant į lankytojų prašymus. Gavus juos, yra kviečiama komisija. Ji įvertina kiekvieną medį.

Gavus leidimą, medis yra pašalinamas. Kada tai daroma, priklauso nuo turimų lėšų.

„Kapinės yra labai subtili vieta. Kiekvienas turi savų sentimentų. Negalime nuspręsti už kitus žmones, ar jiems patinka vienas ar kitas medis, ar obelis turi augti, ar ją reikia pašalinti. Priešingu atveju gali kilti konfliktų“, – komentavo vedėja.

Z.Stankienės teigimu, jei problemų lankytojams kelia vienas ar kitas medis, jie turėtų kreiptis į tarnybą ir pateikti prašymą, kad plačialapis būtų pašalintas. Tada bus svarstoma, ar imtis darbų.

Dažniausiai šalinami medžiai, kurie pavojingi, sausuoliai. Jie kertami tais atvejais, kai medžių šaknys verčia paminklus, ardo kapus.

„Į kiekvieną prašymą reaguojame, bet be leidimo šalinti medžių negalime. Kiekvieno augalo mes juk nesužiūrėsime. Labai svarbu, kad mums praneštų, kur yra problema“, – pabrėžė vedėja.

Visų pašalinti negalima

Joniškės kapinės atidarytos prieš daugiau nei pusšimtį metų. Anot Z.Stankienės, nemažai medžių ar krūmų čia pasodino patys mirusiųjų artimieji.

„Matyt, žmonės nepagalvojo, kad ateityje medis užaugs ir kels rūpesčių. Gal ir patys jėgų nebeturėjo ateiti ir prižiūrėti. Joniškės kapinėse mes nepasodinome nė vieno medžio. Iš kur čia atsirado obelis, sunku pasakyti“, – dėstė vedėja.

Z.Stankienė pabrėžė, kad tarnyba nepraktikuoja medžių sodinimo kapinėse. Keletas jų buvo pasodinta plečiant Lėbartų kapines. Tačiau nors plotai buvo dideli, plačiašakių ten žaliuoja nedaug.

Pasak vedėjos, mirusiųjų artimieji skirtingai žiūri į medžius. Vieniems jų reikia, kitiems – ne.

„Kai kurie žmonės tikrai gražiai susitvarko. Medžiai Joniškės kapinėse yra seni. Tikrai negalima drastiškai visų pašalinti. Kils didelis nepasitenkinimas. Kam patiktų, kad svetimas ateitų ir tvarkytų jo kapavietę? Kiekvienas kapas turi atsakingą asmenį, kuris privalo jį prižiūrėti“, – komentavo vedėja.

Z.Stankienė aiškino, kad kapinėse galima sodinti ne visus medžius ir kitus želdinius. Draudžiama sodinti tuos, kurių plačios lajos, žiedynai ar vaisiai gali teršti aplinką.

Komentaras

Valerija Jankūnaitė

Klaipėdos krašto papročių, tradicijų ir folkloro ekspertė, etnologė

Medžiai nuo gilios senovės lietuviams buvo svarbūs. Tautosakoje yra labai daug jų reikšmių. Kapinėse medžiai buvo sodinami neatsitiktinai. Žmonės tikėjo, kad sielos apsigyvena juose. Medžiai – jų šaknys ir šakos – yra vėlių kelias į dangų. Kapinės visada būdavo ant aukštų kalnelių, prie bažnytėlių. Žmonės kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią, o grįždami užsukdavo aplankyti mirusių artimųjų. Tai turėjo labai didelę reikšmę. Manau, kad tokiose kapinėse, kuriose auga daug medžių, yra daugiau paslapties. Pomirtinis gyvenimas yra paslaptis. Mes juo tikime ir galvojame, kaip bus.

Paskutinę spalio savaitę bus baigtas skinti obuolių derlius Lietuvos versliniuose soduose. Aiškėja, kad jis bus ne ką mažesnis nei pernai. Iki pavasario jų turėtų užtekti Lietuvos vartotojams, o tai reiškia, kad valgysime išskirtinės kokybės, natūralius, šviežius, chemiškai neapdorotus, įvairių skonių vaisius. Ir šių metų derliaus obuolių kainos neturėtų labai skirtis nuo pernai metų derliaus.

Apie šių metų obuolių derlių ir šios rinkos tendencijas įvykusioje spaudos konferencijoje kalbėjo  Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ prezidentas, UAB „Naradava“ direktorius Aloyzas Grigalis, VšĮ „Ekoagros“ direktorius  Gintaras Nagulevičius ir Žemės ūkio kooperatyvo "Lietuviško ūkio kokybė" direktorius Mindaugas Maciulevičius.

Pasak M. Maciulevičiaus, sodininkystė Lietuvoje augantis, perspektyvus sektorius, bet lietuviškų obuolių mums vis dar trūksta. Šiuo metu patenkiname tik 50 procentų poreikio, pavasarį lietuviškų obuolių jau sunku rasti. Bet sėkmingai plečiasi obuolių perdirbimas. Vis daugiau gaminama sulčių, tyrių, džemų, sūrių.

Kas trukdo sodininkystei augti

Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ prezidentas sako, kad sodininkystės verslas negreit duoda pelną. Investuoti reikia daug – įveisti vieno hektaro sodą kainuoja apie 30 tūkstančių litų,  o jis atsiperka tik maždaug 8-9-tais metais. Tai su sąlyga, kad verslinis augintojas pasistato ir modernią saugyklą, kuri yra labai brangi. Čia sodininkai pasigenda didesnės valstybės paramos ir tai nėra dovana, nes plečiant, stiprinant sodininkystės ūkius kuriasi naujos darbo vietos, didėja į valstybės biudžetą sumokamų mokesčių.

Vartotojau, įvertink išskirtinę kokybę

Ekologinės gamybos ir išskirtinės kokybės žemės ūkio ir masto sertifikavimo bei kontrolės įstaigos „Ekoagros“ vadovas G. Nagulevičius atkreipė dėmesį į išskirtinę lietuviškų obuolių kokybę. „Ekoagros“ griežtai kontroliuoja Lietuvos versliniuose soduose auginimus obuolius nuo lauko iki jų pardavimo. „Ekoagros“ sertifikuoti produktai yra žymimi ženkleliu „Kokybė“, o tai garantuoja, kad obuoliai tikrai išauginti Lietuvoje, išauginti naudojant mažiau cheminių medžiagų, nėra genetiškai modifikuotų medžiagų. Be to jie greitai pasiekia vartotoją, visada švieži. Tokiu garantijų neturi importiniai obuoliai.

Lietuvoje nė vienas iš dvidešimties sodininkystės ūkių neturi obuolių vaškavimo technologijos. O vašku padengti užsieniniai obuoliai gali būti ir 2 metų senumo. O dar pabandyk jį nuplauti – ir valgom su visu vašku.

Be to galime pasigirti turį labai didelį lietuviškų  obuolių veislių, o tuo pačiu ir skonių asortimentą. Jei įpratome, kad atvežtiniai obuoliai yra kelių pagrindinių veislių ir jų skoniai labai panašūs, tai lietuviškų turim nuo saldžių ir gaivių kaip mūsų obuolių karalius „Auksis“ iki kietų ir rūgštokų kaip „Antaniniai“. Pasirinkimas labai didelis ir kiekvienas gali rasti pagal savo skonį. 

Lietuviškus obuolius į mokyklas

Žemės ūkio ministerija ir versliniai sodai inicijuoja naują projektą „Lietuviški vaisiai ir daržovės – į mokyklas“. A. Grigalių teigimu, jau kitais metais planuojama pradėti tiekti į mokyklas ir darželius lietuviškus obuolius, o tai reiškia, kad mūsų vaikai maitinsis sveikiau.

Žemės ūkio kooperatyvas „Lietuviško ūkio kokybė“ ir Lietuvos verslinių sodų asociacija „Vaisiai ir uogos“, bendradarbiaujant kartu su VšĮ „Ekoagros“ prie prekybos centro „Akropolis“ spalio 26 dieną organizavo jau tradicinę šventę „Visos sodų spalvos“. Joje pristatyta beveik 50 skirtingų Lietuvoje augančių obuolių veislių Šventės metu buvo renkamas didžiausias obuolys, galima buvo paragauti ir įsigyti įvairiausių sulčių bei jų mišinių, klausti patarimų, išsirinkti skaniausias obuolių veisles, labiausiai patikusias sultis.

Šalies sodininkai tinklalapiui LRT.lt tvirtina, jog šiemet obuolių derlius – daug mažesnis nei praėjusiais metais. Vieni ūkininkai peikia užsitęsusią žiemą, kiti tvirtina, kad obelys yra pavargusios nuo praėjusių metų. Ir nors, anot jų, obuolių trūks ir parduotuvėse, verslinių sodų asociacija liepia nekaltinti žiemos, o lietuviškų obuolių esą galėsime graužti į valias.

Tikisi 30 proc. mažesnio derliaus

„Beveik tuščias sodas, – paklaustas, koks šiųmetis obuolių derlius, atsako Ukmergės rajone ūkininkaujantis Juozas Kulėšius. – Sudėtinga šiemet, nėra obuolių. Ko gero, tokia situacija yra dėl vėlyvo pavasario – obelys trumpai žydėjo, neužsimezgė.“

Sodininkas skaičiuoja praėjusiais metais priskynęs 7–8 tonas obuolių, o šiemet žieminių obuolių tikisi priskinti bent toną. „Bet mano ūkis – ekologinis, jis visai kitoks, nes neleidžia purkšti, obelis sunkiau apsaugoti nuo ligų. Situaciją matau iš savo varpinės, kaip sekasi kitiems ūkininkams, negaliu pasakyti, tačiau čia žydėjimas buvo labai trumpas“, – pripažįsta J. Kulėšius.

Gerokai mažesnis derlius nei praėjusiais metais ir Biržuose – čia ūkininkaujantis Viktoras Rinkevičius prognozuoja 30 proc. mažesnį derlių. „Po ilgos žiemos ir trumpo pavasario žydėjimas buvo tik savaitę. Matyt, ir bitės mažiau spėjo skraidyt“, – sako V. Rinkevičius. Praėjusiais metais ūkininkas teigia priskynęs 800 tonų, šiemet tikisi pasiekti bent 500.

Tuo metu bendrovės  „Luksnėnų sodai“ direktorė Elena Žilinskienė nedrįsta prognozuoti, kiek tiksliai pavyks priskinti obuolių šiemet, tačiau džiaugiasi išvengusi antradienį praūžusios audros.

„Jei ji būtų kliudžiusi, situacija būtų gerokai pakitusi. Ačiū Dievui, nekliudė. Derlių turėsime vidutinį, žinoma, daug mažesnį nei praėjusiais metais, bet ir gerai. Nes rankų darbo daug, o naudos – labai nedaug“, – kalba Alytaus rajone besidarbuojanti verslininkė.

E. Žilinskienė, kitaip nei kiti kalbinti sodininkai, dėl prasto derliaus linkusi kaltinti ne praėjusią žiemą, bet vasarą. „Praėjusiais metais buvo perteklius, daug kur obelys yra stipriai nukentėjusios, pavargusios. Kita priežastis – didžiuliai kenkėjų antplūdžiai ir ligos. Dzūkijos žemės taip pat nėra itin pritaikytos sodams auginti, čia šiemet buvo per sausa, medžiai nesugebėjo įsisavinti kai kurių medžiagų“, – priežastis vardija pašnekovė.

Obuolių trūks ir prekyboje?

Savo ruožtu Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos" direktorius Darius Kviklys pastebi, kad šios žiemos kaltinti negalime, nebent kelias praėjusias, kai įšalo dalis sodų.

„Kai kurios veislės tąkart įšalo, dalis ploto sumažėjo, todėl ir derlius neatsistatė. Tačiau, mūsų duomenimis, šiais metais Lietuvoje jis nesumažėjo, nebent atskiruose ūkiuose. Kaip versliniuose soduose buvo skinami obuoliai praėjusiais metais, taip ir šiais – nei daugiau, nei mažiau. Sunku pasakyti tonų tikslumu, tačiau lietuviškų obuolių bus. Jau dabar prasidėjo vasariniai“, – pastebi D. Kviklys.

Tuo metu V. Rinkevičius oponuoja, kad bent jau iš jo ūkio obuolių į parduotuves iškeliaus tikrai mažiau. „Mūsų strategija yra ne kiekybė, o aukštesnė kokybė. Skinant ir saugant stengiamės pateikti kuo kokybiškesnį produktą, kad obuoliai nebūtų sugadinti, apdaužyti. Tada norisi ir kainą geresnę gauti. Šiemet tikimės 1 Lt už kilogramą, bet kainas diktuoja užsienio tiekėjai, kurie užima didžiąją dalį rinkos, ir mes savųjų diktuoti nelabai galime“, – tvirtina V. Rinkevičius.

Panašiai kalba ir E. Žilinskienė, kuri tikina gyvenanti ne iš rudeninių obuolių, bet tų, kuriais prekiauja nuo sausio. „Įmonė gyvena iš tų obuolių, kuriuos sugeba pasidėti ir parduoti žiemą. Dabar apskritai nėra lietuviškų obuolių, mes turime nelygias sąlygas su Lenkija. Tenka konkuruoti su šalimi, kuri vos ne penktadaliui Europos pristato vaisių. Pas juos PVM 5 proc., pas mus – 21 proc. Štai ir kaina obuolių“, – tęsia E. Žilinskienė.

Tačiau ūkininkė neabejoja, kad lietuviški obuoliai – kur kas skanesni. Esą kuo viskas labiau modernizuota, tuo obuolys labiau prilygsta runkeliui. „Mes obuolį sunokiname sode, nelaikome jo per vasarą. Tuomet ir skonis kitas, negalime naudoti chemijos, nors mums jos ir nereikia. Mūsų obuoliai geresni, skanesni, saldesni“, – lietuvišką produkciją giria E. Žilinskienė.

Pasak D. Kviklio, kaip visada, didžiausių obuolių derlių laukiama Biržų, Pasvalio rajonuose. Jau prekyboje pasirodžiusių vasarinių obuolių kainos panašios kaip ir praėjusiais metais. „Lietuvos rinka atsigauna sausio–vasario mėnesiais, kai baigiasi gyventojų obuoliai, sumažėja Lenkijos eksportas ir, praėjus didžiosioms šventėms, vėl atsiranda pinigų“, – apibendrina asociacijos direktorius.