„UNRWA finansavimas vis dar sustabdytas. Kad tai pasikeistų, turėsime sulaukti realios pažangos“, – sakė Baltųjų rūmų Nacionalinio saugumo tarybos atstovas Johnas Kirby (Džonas Kerbis).

Šis kanalas, remdamasis aukšto rango šaltiniu Egipte, paskelbė, kad „dėl kelių ginčytinų susitarimo punktų daroma didelė pažanga“.

Egiptas, Kataras ir pagrindinės Izraelio sąjungininkės Jungtinės Valstijos tarpininkavo ankstesniuose derybų etapuose, tačiau kol kas nepavyko pasiekti veiksmingo susitarimo šešis mėnesius trunkančiam karui užbaigti.

„Al-Qahera“ pranešė, kad Kataro ir „Hamas“ delegacijos išvyko iš Kairo ir turėtų grįžti „per dvi dienas, jog užbaigtų susitarimo sąlygas“. Tuo metu JAV ir Izraelio delegacijos Egipto sostinę turėtų palikti „ateinančiomis valandomis“. Televizijos stotis pridūrė, kad artimiausias 48 valandas konsultacijos turėtų tęstis.

Egiptas, Kataras ir Jungtinės Valstijos siekia, kad beveik penkis mėnesius trunkančiame Izraelio ir „Hamas“ kare būtų nutraukta ugnis, o naujausiame pasiūlyme raginama šešioms savaitėms nutraukti kovas prieš prasidedant Ramadanui.

Pasiūlyme taip pat siūloma paleisti įkaitus, pagrobtus per spalio 7-osios „Hamas“ išpuolį, kuris sukėlė karą, mainais į Izraelio laikomus palestiniečių kalinius.

Su Egipto žvalgybos tarnybomis susijęs kanalas „Al-Qahera News“ citavo neįvardytą aukšto rango pareigūną, sakiusį, kad „Egiptas ir toliau deda daug pastangų, kad paliaubos būtų sudarytos iki Ramadano“ – musulmonų pasninko mėnesio, kuris prasideda kovo 10 arba 11 dieną.

„Derybose padaryta didelė pažanga“, – sakoma pranešime po to, kai sekmadienį Kaire prasidėjo naujausios derybos. Jose nėra Izraelio atstovų.

Pasak vieno aukšto rango JAV pareigūno, Izraelis iš esmės sutiko su siūlomų šešių savaičių paliaubų sąlygomis, pagal kurias taip pat būtų padidintas pagalbos tiekimas į Gazos Ruožą.

Nuo karo pradžios pernai vasarį Maskvos puolimas užsitęsė dar vieną žiemą, tačiau pastaraisiais mėnesiais frontas Rytų ir Pietų Ukrainoje beveik nejudėjo.

„Mūsų daliniai gerokai pasistūmėjo į priekį į šiaurės rytus nuo Novopokrovkos“, – socialiniame tinkle „Telegram“ pranešė Maskvos paskirtas Rusijos okupuotos Zaporižios srities vadovas Jevgenijus Balickis.

Novopokrovka yra maždaug už 20 km į rytus nuo Robotynės, kurią Ukrainos kariuomenė paskelbė atkovojusi vasarą, bet nuo to laiko stengiasi ją išlaikyti.

J. Balickis teigė, kad Rusijos pajėgos „ne tik išlaiko liniją, bet ir pamažu juda į priekį“.

Kyjivas šio pranešimo nekomentavo, bet sakė, kad rusų atakos tęsiasi palei visą fronto liniją, taip pat ir pietuose.

„Zaporižios srityje gynybos pajėgos atrėmė tris priešo atakas teritorijose į šiaurę nuo Priutnės ir į vakarus nuo Novopokrovkos“, – sakoma kasdienėje kariuomenės ataskaitoje.

Šie laimėjimai dar labiau apsunkintų Ukrainai išlaikyti kontrolę Robotynėje, nes Rusijos pajėgos kontroliuoja teritoriją į vakarus, pietus ir rytus nuo šio kaimo.

Robotynės, mažo pietinio kaimelio, atsiėmimas rugpjūčio mėnesį buvo įvardijamas kaip sėkmingas Ukrainos kontrpuolimo rezultatas. Nuo to laiko Ukrainos pastangos susigrąžinti prarastą teritoriją buvo lėtesnės, nei tikėtasi.

Nuo praėjusiais metais pradėto puolimo pradžios Rusija kontroliuoja didelius Zaporižios regiono plotus.

Tačiau pagrindinį Zaporižios regiono centrą tebekontroliuoja Ukraina.

J. Stoltenbergas sakė, kad kai Rusija pradėjo invaziją, jos kariuomenė buvo laikoma antra pagal stiprumą pasaulyje, ir pridūrė: „Dabar Rusijos kariuomenė yra antra pagal stiprumą Ukrainoje.“

„Ukrainiečiai pamažu įsitvirtina ir tai įrodo mūsų paramos svarbą, taip pat mūsų gebėjimą ir norą tęsti paramą“, – Europos Sąjungos įstatymų leidėjams sakė J. Stoltenbergas.

„Tai sunkios ir sudėtingos kovos, tačiau jiems pavyko pralaužti Rusijos pajėgų gynybines linijas ir jie juda į priekį“, – pridūrė jis.

Pastarosiomis dienomis Ukraina teigė, kad per įtemptą puolimą pralaužė stipriai įtvirtintą pirmąją Rusijos gynybos liniją pietuose.

Ukraina kontrpuolimui vykdyti iš NATO narių gavo vakarietiškos ginkluotės, įskaitant tankus ir šarvuočius.

Beveik nė viename kare nesulauksime tik tos pusės, kurią palaikome, pergalių. Bus blogų ir gerų dienų. Turime būti su Ukraina ne tik gerais, bet ir blogais laikais.

Tačiau Kyjivas pripažįsta, kad kelis mėnesius trukęs veržimasis pietų kryptimi buvo lėtesnis, nei tikėtasi, o ukrainiečių pajėgos patyrė daug nuostolių.

Pranešama, kad Ukrainos kariai turi vis dažniau rengti mažesnio masto pėstininkų atakas dėl rusų įrengtų tankių minų laukų.

„Vargu ar kada nors istorijoje mūšio lauke matėme daugiau minų nei šiandien Ukrainoje. Taigi buvo akivaizdu, kad tai bus labai sunku“, – sakė J. Stoltenbergas.

„Tačiau ukrainiečiai nusprendė pradėti puolimą, nes jie ketina išlaisvinti savo žemę, ir jie daro pažangą. Galbūt ne tiek daug, kiek tikėjomės, bet jie palaipsniui įgyja pozicijas, maždaug po 100 metrų per dieną“, – sakė jis.

„Beveik nė viename kare nesulauksime tik tos pusės, kurią palaikome, pergalių. Bus blogų ir gerų dienų. Turime būti su Ukraina ne tik gerais, bet ir blogais laikais“, – kalbėjo J. Stoltenbergas.

Jis tvirtino, kad „mes juos palaikome, kai jie laimi, o jei pralaimi, mes esame su Ukraina“.

Rusijos įsiveržimas į Ukrainą paskatino JAV vadovaujamą NATO karinį aljansą sustiprinti savo pajėgas rytiniame flange ir išplėsti narių gretas.

J. Stoltenbergas sakė, kad tikisi, jog Turkija kuo greičiau pritars Švedijos narystei, kai vėl susirinks jos parlamentas.

Turkų prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas), ištisus mėnesius blokavęs Švedijos stojimą į NATO, šią vasarą Vilniuje vykusiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime sutiko atverti kelią Stokholmo narystei.

„Mūsų pajėgų žengimas Bachmuto kryptimi yra pirmoji puolimo sėkmė vykdant Bachmuto gynybos operaciją“, – sakė Ukrainos sausumos pajėgų vadas Oleksandras Syrskis.

Pramoninis rytinis miestas, kuriame kadaise gyveno apie 70 000 žmonių, praktiškai virto griuvėsiais per ištisus mėnesius trunkančias žiaurias kovas.

„Kelios pastarosios dienos parodė, kad galime judėti į priekį ir naikinti priešą net tokiomis itin sudėtingomis sąlygomis“, – sakė O. Syrskis.

„Mes kovojame turėdami mažiau išteklių nei priešas. Tuo pat metu mums pavyksta sugriauti jo planus“, – pridūrė jis.

O. Syrskio komentarai pasirodė po to, kai Rusijos samdinių grupės „Wagner“, kuri vadovauja Rusijos puolimui Bachmute, vadovas pareiškė, kad reguliarioji Rusijos kariuomenė pabėgo iš miesto flangų.

Veiklos pradžia – Gedimino gatvėje

Pirmieji įstaigos veiklos metai – 1997-ieji – pagal apimtį, palyginti su dabartimi, skiriasi kaip dangus ir žemė. Tuo metu buvo daug mažiau automobilių, miesto centre – taip pat. Rinkliava už parkavimą pirmiausia pradėta rinkti tik Gedimino gatvėje. Ten pastatytas ir pirmasis parkomatas.

Tuometės techninės galimybės buvo daug menkesnės nei dabar, bet ieškota tais laikais kuo patogesnių vairuotojams atsiskaitymo būdų. Įstaiga įdiegė specialių parkavimo kortelių sistemą. Šias korteles reikėdavo įdėti į parkomatą, o jų neturintys sumokėdavo kontrolieriui, tada šis į parkomatą įdėdavo jam įstaigos išduotą kortelę, gautą bilietą paduodavo vairuotojui.

Jau kitais veiklos metais parkavimo ribos išplėstos, pradėti diegti leidimai centre gyvenantiems asmenims, atsirado galimybė įsigyti mėnesinius leidimus. Paskui gana greitai pradėta statyti parkomatus, kurie priėmė monetas, pradėti naudoti vienkartiniai parkavimo bilietai, kuriuose reikėdavo nutrinti automobilio parkavimo pradžios laiką. Nuobaudą už nesumokėtą parkavimą atstodavo parkomato kortelės – nusižengę mokamo parkavimo taisyklėms vairuotojai jų galėdavo nusipirkti iš kontrolieriaus, o kitu atveju medžiagą perimdavo policija.

Tais laikais kontrolieriai turėjo teisę pardavinėti korteles ir nutrinamus bilietus. Inkasaciją iš parkomatų irgi vykdydavo įstaigos darbuotojai.

Pirmieji panaudojo mobiliųjų telefonų galimybes

2002 m. mobilieji telefonai daugeliui žmonių jau buvo tapę būtinybe, todėl nuolat turimi kišenėse. Įstaiga „Parkavimas Kaune“ pirmoji Lietuvoje pasiūlė galimybę apmokėti už parkavimą SMS žinute. Darbuotojai nepaisė iššūkių, nors tuometės techninės galimybės neleido paprastai kontroliuoti tokio būdo mokėjimų. Ant automobilio turėjo būti lipdukas, informuojantis apie galimybę mokėti už parkavimą SMS ir kokio telekomunikacijų paslaugų operatoriaus paslaugomis naudojasi vairuotojas.

Kaip pasakoja įstaigos „Parkavimas Kaunas“ direktorius Justas Limanauskas, kontrolieriams tekdavo skambinti į biurą, o ten esanti operatorė prisijungdavo prie tam tikro mobiliojo ryšio operatoriaus duomenų bazės. „Darbuotoja pagal valstybinį numerį patikrindavo, ar sumokėta už transporto priemonės parkavimą, ir šią informaciją perduodavo kontrolieriui. Įstaigoje vienu metu daugiausia yra dirbę 35 kontrolieriai“, – sakė J. Limanauskas.

Tobulėjo kontrolės būdai

Pasak vadovo, nuolatinis dėmesys technologijoms leido gerinti kontrolę, daryti ją patogesnę tiek darbuotojams, tiek vairuotojams. 2009 m. atsisakyta ratų blokavimo, nors tai pareikalavo tam tikrų sąnaudų – kontrolieriams reikėjo nupirkti fotoaparatus, kad jais galėtų fiksuoti pažeidimus ir užklijuoti ant automobilio lango lapelį su informacija. Jeigu vairuotojas per tam tikrą laiką nenusipirkdavo parkavimo kortelės,  medžiaga būdavo perduodama policijai.

2013 m. vietoj parkavimo kortelių įvestas didesnis rinkliavos mokestis už visą dieną, o jo nesumokėjus medžiaga pradėta perduoti ne policijai, o Kauno miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriui. Tuo metu nusižengimo informaciją perduoti buvo sudėtinga – visos fotonuotraukos būdavo įrašomos į kompaktinį diską, pridedama pažeidimo medžiaga ir tada šis paketas dėžėje gabenamas į Kauno miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių.

Maždaug prieš septynerius metus kontrolieriai ėmė tikrinti automobilius pasitelkę informacines technologijas. „Darbuotojai naudojo planšetes, kuriose įdiegta įranga patikrindavo, ar sumokėta už automobilio parkavimą per operatorių, ar vairuotojas turi leidimą. Kontrolieriams jau nuo 2016 m. nereikia skambinti į biurą, viskas matyti ekrane“, – kalbėjo J. Limanauskas.

Jau seniai nereikia vežti sukauptos pažeidimų medžiagos į Kauno miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių, nes įdiegus naują programą viską galima perduoti elektroniniu būdu.

Įstaigos darbuotojams nereikia užsiimti ir parkomatų inkasacija – jų saugumo labui nuo 2016 m. parkomatų inkasavimas perduotas šias funkcijas vykdančiai įmonei.

Kaunas buvo pirmasis Lietuvos miestas, kuriame nuo 2018 m. už parkavimą parkomatuose galima atsiskaityti banko kortelėmis.

Toliau diegiamos inovacijos

„Šiuo metu kontrolieriai naudoja naujausią programinę įrangą, jiems net nereikia įvesti valstybinio numerio, nes programa pati skenuoja valstybinius numerius ir pateikia atsakymą, ar sumokėta už parkavimą“, – teigė J. Limanauskas.

Ant stiklų jau nebeklijuojami lapeliai, nes nešiojamais spausdintuvais atspausdinamas lapukas įdedamas į įmautę ir paliekamas ant automobilio priekinio stiklo už valytuvo. Kontrolieriai dėl saugumo aprūpinti vaizdo registratoriais.

Siekdami sumažinti Kauno miesto centrinės dalies oro taršą kontrolieriai važinėja elektromobiliais. Šiuo metu baigiama įdiegti nauja technologija ant elektromobilio, kuri leis iš važiuojančio automobilio skenuoti valstybinius numerius ir labai greitai nustatyti pažeidėjus.

Technologijos: kairėje – seno tipo parkomatas, kuriame atsiskaitoma specialia išankstinio mokėjimo, daugkartinio naudojimo kortele, o dešinėje – naujo tipo parkomatas liečiamu ekranu ir atsiskaitymo programėle galimybės. (Evaldo Butkevičiaus, Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Patogumai vairuotojams

Technologijos dar 2016 m. leido atsisakyti materialių leidimų ir vietoje jų naudoti elektroninius. „Nepamirštos ir išmaniųjų technologijų siūlomos galimybės – Kaune prieš šešerius metus pradėjo veikti „Unipark“ programėlė, kuria, kaip ir SMS būdu, galima mokėti už faktiškai stovėtą laiką“, – sakė J. Limanauskas. Dabar Kauno mieste už parkavimą galima susimokėti net trimis skirtingomis programėlėmis.

Keitėsi ir parkomatai. Prieš penkerius metus nupirkti naujo tipo parkomatai. Jie išsiskyrė tuo, kad juose reikia įvesti automobilio valstybinį numerį, todėl nereikia palikti parkavimo bilieto ant prietaisų skydelio, mat kontrolieriai savo planšetėse mato visą informaciją. Senieji parkomatai su nesaugiomis jų mokėjimo kortelėmis išmontuoti,  atsisakyta vienkartinių nutrinamų bilietų.

Kaunas buvo pirmasis Lietuvos miestas, kuriame nuo 2018 m. už parkavimą parkomatuose galima atsiskaityti banko kortelėmis. Kitais metais įdiegta naujovė – užmaršties mokestis, kai, gavus pranešimą apie nesumokėtą rinkliavą, galima ją sumokėti bet kuriame miesto parkomate, ne tik banke, įstaigos biure ar pašte.

Administruoja ne tik parkavimo zonas

„Parkavimas Kaune“ mieste plečia savo veiklą ir jau rūpinasi ne tik automobilių stovėjimo aikštelėmis ir rinkliava mokamose parkavimo zonose. Šią vasarą kauniečius ir miesto svečius suplanuotu maršrutu plukdė laivas „Žalgiris“. Pramoginis laivas kursavo tarp Nemuno salos ir Zapyškio.

„Parkavimas Kaune“ administruoja ir naują laivų prieplauką Neptūno įlankoje, kempingus Jonavos gatvėje ir Raudondvario plente, išduoda prekybos leidimus prekiauti Kauno miesto viešosiose vietose, leidimus įvažiuoti į valstybės saugomas teritorijas.

Praraja su realybe

„Šiaurinė žvaigždė Lietuva: kūrybingų žmonių valstybė, kurioje norisi gyventi“ – tokie turėtume būti po 27 metų. Naujoje Valstybės pažangos strategijoje iki 2050 m., kurią ketinama patvirtinti jau Seimo pavasario sesijoje, – ambicija tapti pavyzdžiu ir kitoms šalims.

2012-aisiais priimtoje ateities vizijoje iki 2030 m. kartota, kad būsime sumani šalis, kurioje gera gyventi ir dirbti, o pagal pripažintus tarptautinius indeksus pateksime į Europos šalių dešimtukus.

Deja, nepatekome nė į vieną. Štai pagal konkurencingumo indeksą esame septyniolikti, gyvenimo kokybės – šešiolikti, laimės – 22 vietoje, pagal demokratijos indeksą pirmaisiais strategijos įsigaliojimo metais Lietuva įvertinta net aukštesniu balu nei dabar.

„Strategijoje 2020 metams buvo numatyta, kad bent vienas Lietuvos universitetas būtų tarp 500 geriausiųjų pasaulyje pagal ARWU reitingą. 2030 m. tas vienas jau turėtų būti tarp 300 geriausiųjų. Ką turime šiandien? ARWU informuoja, kad 2022 m. VU yra tarp 701 ir 800, o kitų iš viso nėra. Ir ką? Nieko. Dabar kuriame strategiją 2050 metams. Juk strategijas kurti visada linksmiau, nei jas įgyvendinti. Tačiau norėtųsi atvirkščiai – mažiau popierinių tikslų ir daugiau ambicijos“, – feisbuke rašo Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas.

Neatitikimas: A. Lašas primena: strategijoje planuota, kad 2020 m. bent vienas Lietuvos universitetas bus tarp 500 geriausiųjų pasaulyje, 2030 m. – tarp 300. Dabar Vilniaus Universitetas (VU) – tarp 701 ir 800, o kitų iš viso nėra. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kodėl mūsų strategijos nevirsta realybe?

Bendraautorių ratas

Ar tai, kad, vos persiritus per ligšiolinės strategijos galiojimo pusiaukelę, prireikė naujos, reiškia jos fiasko? „Ne, ligšiolinė strategija nepatyrė fiasko. Pasikeitė realybė, pasaulis, gal ne tiek Lietuvoje, kiek aplink mus, ir tie išorės pokyčiai mums irgi svarbūs. Tad reikia atnaujinti požiūrį į ilgalaikę ateitį. Kokiam laikotarpiui būtų prognozės, tai nuolat atnaujinamas dalykas“, – sako premjerės patarėjas, Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050” rengimo koordinatorius Darius Žeruolis.

Dabar kuriame 2050 m. strategiją. Juk strategijas kurti visada linksmiau, nei jas įgyvendinti. Tačiau norėtųsi atvirkščiai.

Niekas neabejoja, kad pasaulis sparčiai keisis ir toliau, tad ar yra prasmės šiais sparčiai besikeičiančiais laikais prognozuoti tokiam ilgam laikotarpiui – daugiau nei ketvirčiui amžiaus? D. Žeruolis primena, kad valstybės laikosi skirtingo požiūrio: vienos suplanavusios iki 2050-ųjų, kitos iki 2035-ųjų ar 2040-ųjų. 2050-ieji – simbolinė data, XXI a. vidurys, bet, pasak jo, yra ir praktinių būtent tokio laikotarpio pasirinkimo argumentų, nes tokios trukmės perspektyva aptarta ir europiniu mastu, ypač dėl klimato kaitos, į tai orientuojamasi energetikos, susisiekimo, atskirose viešosios politikos srityse. „27 metai ne tokia tolima ateitis – tai įsivaizduojama distancija ir ateitis“, – mano D. Žeruolis.

Be to, nuo ankstesnės strategijos rengimo patobulėjusi ateities projektavimo metodologija leidžia prognozuoti objektyviau. Lietuvoje pirmą kartą tokiu mastu išbandomas ateities įžvalgų metodas. Strategijoje „Lietuva 2030“ ateitis projektuota daugiau pagal tuometę šalies būklę. D. Žeruolis pasakoja, kad dabar bandoma įsivaizduoti ateitį, kuri dar yra šiek tiek už horizonto, o tada atgalinio žingsniavimo būdu sudėlioti vadinamuosius kelrodžius, kaip galėtume ją pasiekti.

Parengti keturi ateities raidos scenarijai – „Puikus naujasis pasaulis“, „Šiaurinė žvaigždė“, „Amžinas įšalas“ ir „Kapanojimasis“. „Šiaurinė žvaigždė“ – tai, ko Lietuvai norėtume, bet kelrodžiuose bus numatytas pasirengimas ir mažiau palankiems scenarijams. Tai dar vienas skirtumas nuo strategijos iki 2030-ųjų: ten buvo vienas matymas, kokios Lietuvos norime be alternatyvų. Dabar matome, kad iš dalies ir dėl mažiau prognozuojamo pasaulio ateitis gali būti visokia, ne tik tokia, kokios norime.

D. Žeruolis vardija ir kitus pokyčius strategijos rengimo procese. Ankstesnioji rengta bene trejus metus, bet mažiau įtraukiu būdu. Rengėjų branduolį sudarė tuometė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, buvo ryški jo paties asmeninė lyderystė, ir žmonės, kurie apie Lietuvos ateitį mąstė labai panašiai. Mažesnėje bendraminčių grupėje sutarti paprasčiau, bet tada kyla klausimas, kaip įtikinti kitus.

Dabar strategija pasieks Seimą maždaug po pusantrų metų nuo jos rengimo pradžios. Ją rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Seimo Ateities komitetu, Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA) ir VU, bet šįsyk šiame darbe dalyvavo daugiau žmonių, nebūtinai vienodai mąstančių, įtraukta daug ekspertų, per šimtas kūrėjų – įvairių organizacijų, įvairiausių sluoksnių atstovų, daugiau tariamasi su visuomene.

Procesas: D. Žeruolis aiškina, kad strategijos „Lietuva 2050“ kelrodžiuose atgalinio žingsniavimo būdu bus sukonkretinta, kas turi įvykti iki 2025-ųjų, iki 2030-ųjų ir t. t., kad 2050 m. būtų pasiektas tikslas. (Justino Auskelio nuotr.)

Utopija ar įgyvendinama

Ar ir naujoji strategija nėra utopinės tobulos visuomenės aprašas su daug lozungų apie valstybės atsparumą, lietuviškos tapatybės puoselėjimą, išsimokslinusią ir kūrybingą visuomenę, ekonominę gerovę ir socialinį saugumą, bendruomeniškumą, harmoningą santykį su gamta, tolygiai vystomus regionus.

Kaip tai bus įžeminta, kokie konkretūs pamatuojami tikslai bus keliami? Pavyzdžiui, kaip bus pamatuota, ar įgyvendintas toks siekis: „Siekiame, kad 2050-aisiais neliktų perskyros tarp piliečio ir valstybės, – pasitikėti valstybe reikštų pasitikėti pačiu savimi.“

D. Žeruolis pripažįsta: „Strategijos – gal niekada 100 proc. neišsipildanti svajonė. Net jei viskas išsipildytų, nereiškia, kad visuomenei neliks problemų, jos bus kitokios nei dabar. Pavyzdžiui, tokiu atveju kaip viena pagrindinių įvardyta, kuo užpildyti gyvenimą, kai turi daug laisvalaikio, kokią prasmę tada turi pats gyvenimas. Kelrodžiuose atgalinio žingsniavimo būdu bus sukonkretinta, kas turi įvykti iki 2025 m., iki 2030 m. ir t. t., kad 2050 m. būtų pasiektas tikslas.“

Visi jau seniai sutaria, kad reikalingas proveržis švietimo, skaitmeninių technologijų ir žmonių kompetencijų didinimo, pasitikėjimo tiek valstybe, tiek vieni kitais srityse. „Šiuo aspektu sutaps su ankstesniąja, nes juk nesugalvojome naujos realybės, svajonė radikaliai nesikeičia. Didelė dalis turinio ir tikslų, kurie buvo formuluoti, išliks“, – D. Žeruolis tikina, kad turinio tęstinumas bus: išliks kūrybiškų, išsilavinusių, išmanių, atsakingų žmonių visuomenės siekis, valdymo tobulinimas, tik šįsyk šios srities uždaviniai suformuluoti kiek aštriau.

Jo nuomone, per dešimtmetį nuo ankstesnės strategijos priėmimo įvyko žymių pokyčių: ne tik visai šalia mūsų prasidėjo karas, bet ir klimato kaita spartesnė, nei buvo prognozuojama, kai buvo rengiama strategija 2030-iesiems, tad tai irgi atsispindės.

Dažna kritika, kad surašyti strategijas sugebame, bet joms įgyvendinti neskiriama nei konkrečių darbų, nei lėšų. Pasak D. Žeruolio, kol kas neapsispręsta, kuo bus matuojama pažanga, bet lyginimosi vieta tarptautiniuose indeksuose, kaip strategijoje iki 2030-ųjų, greičiausiai, bus atsisakyta. „Tačiau ne todėl, kad nė viename nepavyko patekti į dešimtuką. Vizija – kūrybingų žmonių šalis, kurioje norisi gyventi, ir čia užkoduotas įsipareigojimas, noras, kad žmonės patys norėtų rasti būdą, kaip tai pamatuoti. Pamatuojamumas priklausys ir nuo to, kokius kelrodžius nusistatysime.“

Jis pripažįsta, kad, nors „Lietuva 2050“ vadiname strategija, nes taip toks dokumentas įvardytas Strateginio valdymo įstatyme, bet labiau tiktų vadinti ateities vizija, nes strategijose paprastai būna įvardytos konkretesnės kryptys, sankaba su lėšomis. Jei Seimas pritars strategijai „Lietuva 2050“, parengus kelrodžius pagal įvairias kryptis bus pateiktos Nacionalinio pažangos plano korekcijos, peržiūrėtos atsakomybės ir finansai.  Tačiau D. Žeruolis aiškina, kad finansinė perspektyva numatoma ilgiausiai dešimčiai metų.

Dažnai piktinamasi, kad teorinėms strategijoms tik švaistomi valstybės pinigai. Tad kiek planuojama išleisti strategijos „Lietuva 2050“ rengimui? Pasak D. Žeruolio, be prie strategijos rengimo dirbančios Vyriausybės kanceliarijos ir STRATA, Seimo Ateities komiteto komandos, papildomai projektui finansuoti išleista apie 300–400 tūkst. eurų, daugiausia ekspertų darbui atlyginti. Dar numatyta patirtinė paroda – galimos ateities scenarijus pristatyti platesnei visuomenei, kad ji galėtų ne tik perskaityti strategijos tekstą. Kiek tai gali atsieiti, paaiškės viešajame konkurse.

Seime laukia pritarimo

Jau šio pavasario sesijoje strategija „Lietuva 2050“ turi būti pateikta parlamentarams vertinti. 2012 m. gegužę strategija iki 2030-ųjų priimta be didelio politinio palaikymo, oponentams kartojant, kad vizija – konservatorių rinkimų agitacijos įrankis, o ne visai valstybei reikalingas dokumentas. Prieš balsavo tik trys, bet opozicijoje buvę socialdemokratai susilaikė.

Svarbiausia reikėtų prisiminti jau 150 metų nepaneigiamą JAV prezidento Abraomo Linkolno įžvalgą: „Geriausias būdas nuspėti savo ateitį yra ją sukurti.“ 

Seimo Socialdemokratų frakcijos narė Rasa Budbergytė tikisi, kad šįsyk parlamentas naująją strategiją turėtų sutikti palankiai: „Negaliu būti objektyvi, nes kaip Seimo Ateities komiteto narė esu labai įsitraukusi į jos rengimo procesą. Tačiau tikrai nebūtų teisinga, jei ji būtų traktuojama kaip valdančiųjų produktas. Tai Valstybės pažangos tarybos, kurioje yra visų opozicinių frakcijų atstovų, darbo vaisius. Negaliu atmesti galimybės, kad gali būti opozicijos noras pademonstruoti, jog ji yra opozicija, ir nepritarti strategijai. Tačiau kaip socialdemokratų deleguota į Valstybės pažangos tarybą bandysiu kolegas įtikinti ją palaikyti. Valstybei reikia turėti tokių strateginių dokumentų ir juos įgyvendinti.“

Socialdemokratė džiaugiasi, kad šįsyk siūlymai aptariami labai įvairiuose sluoksniuose, aktyviai įtraukiama ir visuomenė, tad tai nėra tik teoretikų gražiai surašytas dokumentas.

Opozicijos pritarimo leidžia tikėtis ir tai, kad, kaip primena D. Žeruolis, įpareigojimas pateikti Seimui strategijos projektą paveldėtas dar iš buvusios valdančiosios daugumos, kuri dabar ir yra opozicija: 2020 m. keitėsi strateginio valdymo sistema ir įpareigota pagal ją iš naujo peržiūrėti ilgalaikę pažangos strategiją.

Tačiau ir 2012-aisiais Seime užteko balsų ateities vizijos dokumentui priimti, bet jis netapo nei valdžios planu, nei visuomenės įkvėpimu. Dabar Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūno pavaduotojas Algirdas Butkevičius, kuris tais metais, kai buvo priimta strategija iki 2030-ųjų, tapo premjeru, nesijaučia jos ignoravęs. Atsakymą, kodėl ji liko dūlėti stalčiuose, jis įžvelgia tokį: „Tai nebuvo bloga strategija, ji parengta remiantis mokslininkais, ekspertais, įvertinant mūsų šalies situaciją ir galimus uždavinius. Kai kurie politikai gal buvo nepatenkinti, kad mažai jų buvo įtraukta į strategijos rengėjų grupę. Didžioji problema, su kuria susiduriame dėl strategijų, tai politikų požiūris: žiūrima, kas rengė, jei pateikta politinių oponentų, ignoruojama. Be to, strategijų prirengiame, bet negalvojame apie jų įgyvendinimą.“

R. Budbergytė pasakoja, kad, rengiant naują strategiją, buvo diskutuota, kodėl nebuvo įgyvendinta ankstesnė strategija ir ką daryti, kad taip nenutiktų ir su naująja. Strateginiai dokumentai turi probleminį atspalvį: yra politinių ciklų, o naujai atėjusi valdžia bando ignoruoti, ką padarė pirmtakai. Priemonės, naudojamos naujai strategijai kurti, įtvirtintos ir pakeistame Strateginio valdymo įstatyme, be to, remiamasi naujais ateities įžvalgų prognozavimo metodais, leidžiančiais numatyti ilgesnį laikotarpį, ir tai nėra būrimas iš kavos tirščių. Jais remdamasi strateginius dokumentus rengia ir Europos Komisija. Be to, pabrėžia R. Budbergytė, dabar Seime yra Ateities komitetas, kuris vykdys parlamentinę priežiūrą, kad strateginiai dokumentai neliktų vien popieriuje, kaip nutiko su strategija 2030-iesiems, kuri buvo pamiršta.

Procesas: D. Žeruolis aiškina, kad strategijos „Lietuva 2050“ kelrodžiuose atgalinio žingsniavimo būdu bus sukonkretinta, kas turi įvykti iki 2025-ųjų, iki 2030-ųjų ir t. t., kad 2050 m. būtų pasiektas tikslas. (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Kaip atspėti ateitį

Ateities strategija gali padėti pasirengti iššūkiams, sutelkti valstybės valdžios ir piliečių bendras pastangas užsibrėžtiems tikslams siekti. Tačiau, atrodo, kai išsikovojome nepriklausomybę, atsikratėme rusiškos kariuomenės, įstojome į NATO ir ES, naujos bendros valstybei idėjos užsibrėžti nesugebėjome nei valdžios ir teoretikų surašytose strategijose, nei iniciatyvose „iš apačios“, nei vis fantazuojamose valstybės įvaizdžio lozunguose apie drąsią šalį. Nepasiekėme Seimo patvirtintoje strategijoje užsibrėžtų tikslų nei įgyvendindami 2018-ųjų vasarį po visuomenės balsavimų atrinktas idėjas „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ ar dėl dvigubos pilietybės.

Gal tikslai utopiniai? Štai, svarstant strategiją „Lietuva 2030“, jos oponentai ironizavo, kokia krizė turėtų ištikti pažangiausias šalis, kad mes jas staiga aplenktume. Tą patį klausimą galima užduoti ir dabar: ar užges šiandienos šiaurinės žvaigždės Suomija, Švedija ar Danija, pirmaujančios pagal įvairius vertinimus kaip laimingiausios, aukščiausios gyvenimo kokybės, demokratijos, darnios visuomenės šalys, jei jų lyderystę užsimojo perimti Lietuva?

Kita vertus, jei susifokusuoja ne į lozungus, o į konkretų tikslą, jį pasiekti įmanoma. Štai Estija paskelbė idėją tapti „e-Estonia“ – skaitmenine visuomene, ir to link sparčiai ėjo, arba užsimojo to, ko dabar siekia visos pažangios šalys, – kokybiško švietimo, ir iš vidutiniokės tapo Europos lydere, prestižiškiausiame tarptautiniame tyrime PISA aplenkė net savo mokytoją Suomiją.

Gal ir mums vertėtų sekti estais, kurie valstybės mastu savo strateginius siekius formuluoja konkrečiau? Svarbiausia reikėtų prisiminti jau 150 m. nepaneigiamą JAV prezidento Abraomo Linkolno įžvalgą: „Geriausias būdas nuspėti savo ateitį yra ją sukurti.“

Komentaras

Guoda Cibaitė, Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) politikos analitikė

Kad tinkamai pasiruoštų naujos ilgalaikės valstybės pažangos strategijos rengimo procesui, STRATA atliko septynių valstybių (Airijos, Estijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Arabų Emyratų, Singapūro ir Suomijos) strategijų rengimo praktikų ir patirčių apžvalgą. Šios šalys neseniai baigė rengti savo ilgalaikes strategijas, o tam naudojo prognozavimo ar ateities įžvalgų (angl. foresight) metodus.

Ne visos analizuotos šalys turi vieną dokumentą, kuris apimtų visas valstybės raidos sritis, bet viską apimantis požiūris būdingas strategijoms „Estija 2035“, „Ispanija 2050“, „JAE šimtmetis 2071“, „Projektas Airija 2040“. Bendras vienijantis vardiklis – ilgalaikių strategijų rengimo procesu norima puoselėti vyriausybės ir visuomenės ilgalaikės perspektyvos matymo, strateginio mąstymo kultūrą, įveikti „short-termism“ (įprastinio politinio-rinkiminio ciklo diktuojamos kasdienės politinės darbotvarkės) iššūkį.

Kai kurios šalys (Ispanija, Singapūras, Estija) renkasi pragmatiškesnes veiksmų plano (vadinamąsias roadmaps stiliaus) strategijos rengimo prieigas, kitos, pavyzdžiui, Suomija, labiau vizijas. Suomijos Vyriausybės pranešimų apie ateitį rengimas skirtas labiau politiniam dialogui tiek su ateities vyriausybėmis, tiek su visuomene plėtoti, ilgalaikio mąstymo ir tęstinumo, išeinančio už vieno rinkimų ciklo ribų, politinei kultūrai formuoti ir puoselėti.

Skiriasi ir šalių platesnės visuomenės įtraukimo lygis tiek rengiant pačią strategiją, tiek ir kituose procesuose. Pavyzdžiui, Estijos ir Suomijos procesai labai įtraukūs. Šią praktiką perėmėme ir rengdami strategijos „Lietuva 2050“ projektą – organizavome susitikimus-diskusijas su piliečiais „Ekspedicijos į 2050-ųjų Lietuvą“ įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, vienas nuotoliu įvyko ir su diasporos atstovais, Piliečių tarybą.

Ateities įžvalgų taikymas rengiant strategijas yra paplitusi prieiga, kuri ypač aktuali pastaruoju metu, siekiant stiprinti į ateitį orientuotą valdyseną (angl. anticipatory governance) – puoselėti toliaregiškesnį matymą strateginiame valdyme ir viešojoje politikoje. Tarptautinės institucijos, tokios kaip EBPO, pabrėžia šio metodo privalumus šiandieniame sunkiai nuspėjamame ir greitų technologinių pokyčių kupiname pasaulyje, kadangi jis padeda identifikuoti esminius pokyčius, tendencijas, kurie darys įtaką politikos formavimui ateityje, ir ragina imtis atitinkamų veiksmų. Jį plačiai naudoja ir dabartinė Europos Komisija, kai rengia strateginio prognozavimo ataskaitas, kurios apima kelių dešimtmečių laiko horizontą ir padeda pagrįsti ES politikos formavimą, įskaitant ilgalaikių ES strategijų rengimą. „Lietuva 2050“ – pirmoji tokia prieiga rengiama ilgalaikė mūsų šalies pažangos strategija.

„Padaryta reikšminga pažanga... įskaitant diskusijas dėl sutarties teksto ir jo įgyvendinimo“, – žurnalistams sakė J. Cleverly Madride vykusioje spaudos konferencijoje, kurioje taip pat dalyvavo Ispanijos užsienio reikalų ministras Jose Manuelis Albaresas (Chosė Manuelis Albaresas).

JK sprendimas dėl „Brexito“ sukėlė abejonių dėl Gibraltaro ateities ir nuogąstavimų dėl „kietosios sienos“ su ES atsiradimo, tačiau likus kelioms valandoms iki oficialaus JK išstojimo iš bloko 2021-ųjų sausio 1 dieną, derybininkai pasiekė svarbų susitarimą, leidžiantį JK užjūrio teritorijai naudotis Šengeno zonos taisyklėmis.

Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir ES derybininkai posėdžiavo, kad suderintų susitarimo detales ir užtikrintų laisvą judėjimą palei JK anklavo, esančio Pirėnų pusiasalio pietiniame pakraštyje ir besiribojančio su Ispanija, sieną.

„Aptarėme, kad tai galėtų paskatinti precedento neturintį ekonominį augimą visiems regiono gyventojams“, – sakė J. Cleverly po kelių valandų derybų su kolega iš Ispanijos.

Skelbiama, kad derybos turėjo užsitęsti iki pat vakaro.

„Esame tvirtai pasiryžę kuo greičiau pasiekti susitarimą“, – pridūrė jis, o taip pat išreiškė įsitikinimą, kad įmanoma „suderinti sutartį, kuri apsaugotų mūsų pozicijas dėl suvereniteto“.

Bendras naudojimasis oro uostu

Gibraltaras yra strateginės svarbos uostamiestis: kiekvieną dieną jo sieną kerta apie 15 tūkst. žmonių, kasdien atvykstančių čia dirbti.

Dauguma jų yra ispanai, gyvenantys skurdžiame kaimyniniame La Linėjos mieste.

„Abu sutarėme kuo greičiau siekti galutinio susitarimo“, – sakė J. M. Albaresas.

Mažiau nei prieš mėnesį ispanų užsienio reikalų ministras pateikė išsamią informaciją apie Jungtinės Karalystės pasiūlymą panaikinti Ispanijos ir Gibraltaro pasienio tvorą, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos laisvam judėjimui.

J. M. Albaresas trečiadienį pareiškė, kad tai taip pat apimtų ir „bendrą naudojimąsi (anklavo) oro uostu“.

Gibraltaro vyriausiasis ministras Fabianas Picardo (Fabianas Pikardas), kuris derybose dalyvavo nuotoliniu būdu, spaudos konferencijos metu teigė, kad tai buvo „labai pozityvus susitikimas“.

Jis taip pat pridūrė, kad „vis dar išlieka nesutarimų sričių“, paminėdamas, kad Gibraltaras jau „atmetė bendro naudojimosi oro uostu koncepciją“.

Vos 6,8 kv. km ploto Gibraltaro teritorija yra visiškai priklausoma nuo importo kasdien būtiniausiomis prekėmis aprūpinti 34 tūkst. gyventojų, todėl susitarimas su Ispanija ir JK yra labai svarbus norint išvengti tarpvalstybinės prekybos sulėtėjimo dėl naujų muitinės procedūrų.

1713 metais Ispanija atidavė Gibraltarą Jungtinei Karalystei, tačiau Madridas jau seniai nori jį susigrąžinti.

„Akivaizdu, kad ukrainiečiai padarė didžiulę pažangą, ypač šiaurės rytuose, ir tai yra mūsų teikiamos paramos rezultatas. Tačiau pirmiausia tai yra ypatingos Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir ukrainiečių tautos drąsos ir atsparumo rezultatas“, – žurnalistams Meksike sakė A. Blinkenas.

„Dar negalima tiksliai pasakyti, kur tai nuves. Rusai Ukrainoje tebeturi labai daug pajėgų, taip pat įrangos, ginklų ir šaudmenų. Kaip matėme, jie ir toliau beatodairiškai ją naudoja ne tik prieš Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, bet ir prieš civilius gyventojus bei civilinę infrastruktūrą“, – pridūrė A. Blinkenas.

Kyjivas teigia, kad jo žaibiškas kontrpuolimas šiaurės rytinėje Charkivo srityje yra labai sėkmingas ir kad reikšmingų laimėjimų pasiekta pietinėje Chersono srityje.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pirmadienį pareiškė, kad ukrainiečių pajėgos šį mėnesį iš Rusijos atkovojo 6 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijos.