Varšuva kreipiasi į Graikiją bei kitas nuo to paties nukentėjusias Europos šalis kaip potencialias sąjungininkes.

Praėjusiais metais Lenkija oficialiai pareikalavo maždaug 1,3 trilijono eurų kompensacijos – sumos, prilygstančios jos metiniam bendrajam vidaus produktui.

Savo ruožtu Graikija už Antrojo pasaulinio karo metais nacių Vokietijos okupantų padarytą žalą siekia gauti daugiau kaip 300 mlrd. eurų kompensaciją.

Nors Vokietija teigia, kad ieškiniai dėl žalos atlyginimo buvo patenkinti po karo, Lenkijos užsienio reikalų viceministras Arkadiuszas Mularczykas (Arkadjušas Muliarčykas) antradienį pareiškė, kad Varšuva tikslui pasiekti bendradarbiaus su kitomis nuo nacių okupacijos nukentėjusiomis šalimis.

„Šalys, kiekviena atskirai, nesugebėjo įvykdyti teisingumo aukoms... Todėl turime dirbti kartu, kad pasiektume teisingumą“, – sakė jis Atėnuose vykusioje konferencijoje dėl žalos atlyginimo. Prie jos organizavimo prisidėjo ir Lenkijos užsienio reikalų ministerija.

„Žala ir nuostoliai neginčijami, – teigė jis. – Duomenys neginčijami. ... Buvo nužudyta 5,2 mln. lenkų. Po karo Lenkijos gyventojų skaičius sumažėjo 11,4 mln. žmonių, o 2,1 mln. lenkų buvo naudojami priverčiamiesiems darbams.“

Prokopis Pavlopulas (Prokopis Pavlopoulos), 2015–2020 metais ėjęs Graikijos prezidento pareigas, sakė, kad Atėnų pretenzijos buvo atgaivintos 1990 metais suvienijus Vokietiją, turint omenyje, kad pokarinis šios šalies susiskaldymas buvo nurodytas kaip priežastis kompensacijas apriboti.

„Žinoma, Vokietija atsiprašė už savo veiksmus ir elgėsi sąžiningai“, – teigė P. Pavlopulas.

„Vokietijos pareigūnai visada dalyvauja renginiuose, skirtuose (Antrojo pasaulinio karo nacių žiaurumams) paminėti. Tai pagirtina, tačiau tai nepaneigia reikalavimų dėl kompensacijos. Tie reikalavimai egzistuoja“, – pridūrė jis.

Graikijos pretenzijos buvo oficialiai atnaujintos 2019 metais, valdant ankstesnei kairiųjų vyriausybei. Vėlesnė konservatyvioji administracija, nors ir viešai nespaudė Berlyno, pareiškė mananti, kad šis klausimas tebėra neišspręstas.

Antradienį vykusiame renginyje dalyvavo Graikijos miestų, kuriuose nacių okupantai malšindami ginkluotą pasipriešinimą žudė civilius ir kuriuose kasmet rengiami atminimo renginiai, merai ir atstovai.

Tokią sumą interviu Vokietijos žiniasklaidos grupei „Funke“ nurodė Ukrainos teisingumo ministras Denysas Maliuska.

Kyjivas ketina Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje siekti, kad būtų priimta rezoliucija, kuria remiantis būtų sukurtas tarptautinis žalos atlyginimo mechanizmas.

„Norime, kad mums būtų atlyginta visa žala, kurią Rusija savo agresyviu karu padarė Ukrainai“, – sakė ministras.

Kita vertus, Vokietijos naujienų agentūra DPA pažymi, Ukrainos nuostoliai dėl Rusijos invazijos vertinami daug daugiau, visgi įvardinta suma maždaug atitinka Didžiosio septyneto (G-7) šalyse įšaldyto Rusijos centrinio banko turto vertę.

D. Maliuska pareiškė, jog Ukrainai turi būti sudarytos galimybės pasinaudoti šiais Rusijos aktyvais, taip pat šios šalies valstybinių įmonių turtu užsienyje bei konfiskuotu Rusijos oligarchų turtu.

Vokietija taip pat turėtų informuoti Ukrainą, kiek Rusijos aktyvų yra Vokietijoje, pridūrė Ukrainos ministras.

Teisės eksperto teigimu, reparacijų klausimas Tarptautiniame Teisingumo Teisme gali būti svarstomas tik tuo atveju, jeigu abi ginčo šalys dėl žalos atlyginimo sutaria. Todėl, pasak jo, pagrindinė sąlyga siekiant reparacijų išmokėjimo yra ta, kad Rusija ne tik pralaimėtų karą, bet ir pripažintų savo atsakomybę.

Visų pirma D. Žalimas atkreipia dėmesį, kad reparacijos sąvoka apima ne tik materialinės, tačiau ir moralinės bei politinės žalos atlyginimą.

„Reparacija yra tiesiog plačiąja prasme žalos atlyginimas. Žalos ir materialinės, ir vadinamosios moralinės arba politinės. Reparacijos pagrindinė forma yra restitucija, bet dažniausiai ji yra neįmanoma, tai kompensacija, kuri padengtų visą galimos restitucijos vertę, kad sumokėta turėtų būti tokia suma, kokia tikėtina būtų reikalinga atkurti kiek įmanoma teisėtą situaciją, įskaitant net ir negautą naudą atskirais atvejais. Tai čia mes kalbame apie tarpvalstybinę atsakomybę“, – Eltai teigė D. Žalimas.

D. Labučio / ELTOS nuotr.

„Na o politinė arba moralinė, tai satisfakcija, tai yra kaltų asmenų patraukimas atsakomybėn, visų pirma atsiprašymas, be abejo, ir garantijos, kad niekada panašus elgesys nepasikartos. Visa tai įeina į reparacijų sąvoką“, – taip pat pažymėjo jis.

D. Žalimas atkreipia dėmesį, kad reparacijų taikymui nėra numatytas bendras mechanizmas. Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas D. Žalimas pabrėžia, kad siekiant, kad šalis agresorė išmokėtų reparacijas, visų pirma nukentėjusiai valstybei reikia suformuluoti atitinkamą reikalavimą.

Todėl manytina, kad net jeigu ir Tarptautinis Teisingumo Teismas duos kokį nors nurodymą, tai ji nevykdys. Tai Rusiją galima priversti tik prievarta ką nors tokio įvykdyti.

Tuomet, pasak teisės eksperto, šį klausimą reikėtų spręsti derybomis arba kitais ginčų sprendimo būdais.

„Atskirais atvejais galima kalbėti apie tokią perspektyvą, kaip, pavyzdžiui, šiandieną pradėtą nagrinėti Ukrainos prašymą dėl to, kad Rusija galbūt pažeidžia konvenciją dėl genocido. Atskirais atvejais tai gali turėti jurisdikciją tarptautiniai teismai, bet bendrai šiuo klausimu visą jurisdikciją galėtų turėti būtent Tarptautinis Teisingumo Teismas, kuris šiandieną (prašymą – ELTA) dėl genocido nagrinėja“, – teigė jis.

Visgi D. Žalimas atkreipia dėmesį, kad Tarptautinis Teisingumo Teismas bendros jurisdikcijos dėl visos žalos atlyginimo neturės tol, kol abi ginčo šalys su ja nesutiko.

Todėl, pasak jo, šioje situacijoje Rusija reparacijas Ukrainai išmokėti turėtų tik, jei pripažintų savo atsakomybę.

„Dėl apskritai visos žalos atlyginimo tai Tarptautinis Teisingumo Teismas jurisdikcijos, deja, neturės tol, kol šalys jam pačios savo sutikimu neperdavė savo ginčo teismui. Tai šia prasme tikėtis to klausimo išsprendimo labai greitai tikrai netenka“, – sakė D. Žalimas

Todėl VDU dekanas sako, kad faktinė sąlyga, kad Rusija būtų įpareigota mokėti reparacijas Ukrainai, yra Rusijos karo pralaimėjimas. Kitu atveju, D. Žalimo nuomone, Rusija ir toliau nepaisytų tarptautinių teismų nurodymų.

„Aišku, tai nėra teisinė sąlyga, bet faktiškai aš tai matau tikrai, kada Rusija šitą karą pralaimės. Nes šiaip jau, kaip jūs matote, beje, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas jau yra nurodęs Rusijai nutraukti karo veiksmus arba tiksliau bombardavimus, bet Rusija tiesiog nevykdo tarptautinių teismų nurodymų“, – akcentavo jis.

„Todėl manytina, kad net jeigu ir Tarptautinis Teisingumo Teismas duos kokį nors nurodymą, tai ji nevykdys. Tai Rusiją galima priversti tik prievarta ką nors tokio įvykdyti. O šiaip, kad visavertiškai kalbėti apie reparacijas, tai, be abejo, būtina sąlyga yra Rusijos pralaimėjimas. Tada gal net ir derybomis išsispręstų, nereikėtų gal net ir teismų, kas ten žino“, – pridūrė jis.

D. Žalimas mano, kad taip pat yra gan nerealu tikėtis, kad Rusija Ukrainai galėtų padengti visą padarytą žalą. Taip pat, pasak jo, kol kas naivu tikėtis, kad šis reparacijų klausimas galėtų greitai būti išspręstas.

„Tikėtis, kad čia greitai kažkas ateis iš šono, greitai įves tvarką ir privers Rusiją mokėti pinigus, tai yra tiesiog naivu. Tikrai taip greitai nebus, bet tarptautinė bendrija, aš manau, ilgalaikėmis pastangomis tikrai gali tą pasiekti“, – sakė D. Žalimas.

„Svarbu, kad Rusija pripažintų, kad turi pareigą mokėti už padarytą žalą, nebūtinai taip tiesiogiai nurodant priežastį“, – taip pat pažymėjo jis.

Apie reparacijas Ukrainai užsiminė ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Ukrainos prezidentas Rusijos valdžią paragino mokytis žodžius „reparacija“ ir „kontribucija“.

Vasario 24-osios rytą Rusija pradėjo agresyvų ir tarptautinės bendruomenės pasmerktą karinį įsiveržimą į Ukrainą. Vakarų bendruomenė, į tai reaguodama, Rusijai paskelbė labai griežtas sankcijas ir ekonominę bei karinę paramą Ukrainai. Vakarų bendruomenė kaltina Kremlių Ukrainoje tikslingai griaunant miestus ir žudant nekaltus civilius.

ELTA primena, kad Rusijos, kaip SSRS teisių perėmėjos ir tęsėjos, atsakytų už sovietinę Baltijos valstybių okupaciją jau buvo nesėkmingai reikalauta atlyginti okupaciniu laikotarpiu padarytą žalą. 2000 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą dėl okupacijos žalos atlyginimo. Tuo tarpu tuometinės Vyriausybės sudaryta komisija nustatė, kad sovietų okupacijos padaryta žala Lietuvai siekia apie 20 mlrd. JAV dolerių.

Visdėlto Rusija tiek į Lietuvos, tiek į kitų Baltijos valstybių reikalavimus nesureagavo.

W. Steinmeieris interviu Vokietijos laikraščiui „Rheinische Post“ sakė, kad šalis turi istorinę pareigą nenusigręžti nuo dujotiekio, atkreipdamas dėmesį į Vokietijos įsiveržimą į Sovietų Sąjungą Antrojo pasaulinio karo metu.

M. Morawieckis feisbuko įraše sakė besidžiaugiąs, kad W. F. Steinmeieris pripažįsta, jog Antrojo pasaulinio karo padariniai gali turėti įtakos šiandienos politiniams ir ekonominiams sprendimams.

„Lenkija niekada nesulaukė reparacijų, nepaisant nacistinės Vokietijos padarytos didžiulės žalos. Buvo nužudyta 6 mln. lenkų. Į griuvėsius paversta tūkstančiai miestų ir kaimų, įskaitant Lenkijos sostinę Varšuvą“, – parašė M. Morawieckis, kartu prisegdamas sunaikintos sostinės nuotrauką.

Lenkija niekada nesulaukė reparacijų, nepaisant nacistinės Vokietijos padarytos didžiulės žalos.

Tačiau premjeras sakė, kad „Nord Stream 2“ statybų negalima laikyti kompensacijos forma – jos verčiau tik pakenks Europos solidarumui, teigė M. Morawieckis.

„Tiltų tarp Europos ir Rusijos statybos negali vykti virš Vidurio ir Rytų Europos galvų“, – sakė Lenkijos premjeras.

W. F. Steimeierio komentarai sukėlė pasipriešinimą ir Ukrainoje – šalyje, pro kurią šiuo metu į Europą transportuojama didžioji rusiškų dujų dalis.

Lenkijos konservatyvi valdančioji partija „PiS“ pastaraisiais metais ne kartą iškėlė reparacijų klausimą. Vokietijos vyriausybė atmeta šalies reikalavimus, teigdama, kad jie buvo patenkinti susitarimu „Du plius keturi“, pasirašytu 1990 m.

„Šiuo metu nebėra klausimo, kad tai taptų kliūtimi mūsų valstybių santykiuose“, – sakė savo pirmo vizito į Berlyną išvykęs lenkų diplomatijos vadovas Jacekas Czaputowiczius (Jacekas Čaputovičius), šias pareigas gavęs praėjusią savaitę.

„Ieškome sprendimų... Diskutuoti turėtų ekspertai“, – sakė jis po derybų su Vokietijos diplomatijos vadovu Sigmaru Gabrieliu (Zigmaru Gabrieliu).

Varšuva yra „atvira diskusijoms“, pareiškė J. Czaputowiczius.

Vokietija atmeta Lenkijos pretenzijas ir nurodo 1953 metais priimtą tuometinio komunistų režimo sprendimą atsisakyti reikalavimų dėl kompensacijos.

1953 metais Lenkijos komunistinė valdžia pasirašė susitarimą, kuriuo atsisakė pretenzijų Vokietijai. Tačiau dabartinė Lenkijos dešiniųjų „Įstatymo ir teisingumo“ (PiS) vyriausybė tvirtina, kad tas susitarimas buvo sudarytas diktuojant Sovietų Sąjungai, ir abejoja jo teisėtumu.

Reparacijų klausimas daug metų buvo laikomas išspręstu, bet liepą jį vėl iškėlė PiS pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis (Jaroslavas Kačynskis).

Lenkų deputatai rugsėjo mėnesį įsteigė parlamentinį komitetą, kuriam buvo pavesta įvertinti reparacijų, kurias, pasak jų, skolinga Vokietija, mastą, bet nenustatė termino, iki kurio turi paskelbti savo išvadas.

Lenkijos užsienio ir vidaus reikalų ministrai yra nurodę, kad potencialių reparacijų suma gali siekti 1 trln. JAV dolerių (apie 810 mlrd. eurų).

„Norime Lenkijoje surengti tokius debatus; tai yra svarbu“, – pareiškė J. Czaputowiczius.

„Turime teisę žinoti neseną istoriją ir komunistinį laikotarpį, kai lenkų lyderiams nebūdavo leidžiama priimti savo sprendimų“, – pridūrė jis.

S. Gabrielis savo ruožtu pabrėžė, kad esama „aiškios teisminės vyriausybės pozicijos, pagal kurią nėra priežasčių kalbėti apie reparacijas“

Tačiau atsižvelgus, kad šiuo klausimu Lenkijoje verda debatai, „jei kiekviena pusė nsieks to ignoruoti..., tada gal galima būtų spręsti tą klausimą moksliškai“, sakė Vokietijos užsienio reikalų ministras. Tačiau, pasak jo, konkretaus plano patikėti šį klausimą ekspertams ar istorikams nėra.

Per Antrąjį pasaulinį karą Lenkija buvo užpulta nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos.

Per nacių okupaciją 1939–1945 metais žuvo apie 6 mln. Lenkijos piliečių, tarp jų – 3 mln. žydų, Varšuva buvo iš esmės nušluota nuo žemės paviršiaus.

Kontroversija kilo tokiu metu, kai Berlyno ir Varšuvos santykiai yra įtempti dėl virtinės teismų reformų, kurių ėmėsi 2015 metais į valdžią atėjusi PiS.

Praėjusį mėnesį ES pradėjo precedento neturintį drausminį procesą dėl Varšuvos vykdomų teismų sistemos reformų. Briuselis tvirtina, kad jos kelia grėsmę demokratijai, nes suteikia vyriausybei teismų kontrolę.

„Norime pradėti darbą Lenkijos parlamente, kurio tikslas – Lenkijai priklausančių Vokietijos reparacijų dydžio analizė“, – naujienų agentūrai PAP sakė komiteto pirmininkas Arkadiuszas Mularczykas (Arkadjušas Mularčykas).

„Taip pat norime aiškumo dėl teisinių būdų ar variantų pateikti šias pretenzijas“, – pridūrė jis.

A.Mularczykas, valdančiosios partijos „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) narys, pažymėjo, kad nėra nustatyta, kada komitetas turi pateikti analizės rezultatus.

Reparacijų klausimas jau daug metų laikomas išspręstu, bet liepą jį vėl iškėlė PiS pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis (Jaroslavas Kačynskis).

Anksčiau šį mėnesį Lenkijos premjerė Beata Szydlo (Beata Šydlo) sakė, kad Varšuva „turi teisę“ reikalauti reparacijų.

Tačiau Vokietijos vyriausybės atstovas Steffenas Seibertas (Štefenas Zeibertas) atsakė, kad šis klausimas jau buvo išspręstas, kai „Lenkija 1953 metų rugpjūtį priėmė teisiškai privalomą sprendimą ... atsisakyti reikalauti tolesnių karo reparacijų“.

Tuometės Varšuvos komunistinės vyriausybės 1953 metais pasirašytu susitarimu dėl reparacijų skelbiama, kad Lenkija atsisako kelti Vokietijai bet kokias pretenzijas dėl karo žalos atlyginimo.

Vis dėlto PiS vyriausybė reiškia abejones, ar ši pokario sutartis yra galiojanti, nes ji, anot konservatorių, buvo sudaryta diktuojant Sovietų Sąjungai.

Anksčiau šį mėnesį Vokietijos ir Lenkijos prezidentai susitarė, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas „ramiomis diskusijomis“.

Lenkijos užsienio ir vidaus reikalų ministrai yra nurodę, kad potencialių reparacijų suma gali siekti 1 trln. JAV dolerių (apie 850 mlrd. eurų).

Per Antrąjį pasaulinį karą Lenkija buvo užpulta nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos.

Per nacių okupacija 1939–1945 metais žuvo apie 6 mln. Lenkijos piliečių, tarp jų 3 mln. žydų, o Varšuva buvo iš esmės nušluota nuo žemės paviršiaus.

Kaip rodo praeitą mėnesį paskelbti apklausos rezultatai, 51 proc. lenkų nepritaria siūlymams reikalauti iš Vokietijos kokių nors reparacijų, bet 24 proc. tokiai galimybei pritaria.

Įtakinga Lenkijos Katalikų Bažnyčia anksčiau šį mėnesį perspėjo, kad šalies dešiniojo sparno lyderių „prasti sprendimai“ gali „pakenkti“ ryšius su Vokietija.

Šiuo metu PiS vyriausybė tiek šalyje, tiek užsienyje yra griežtai kritikuojama dėl virtinės reformų, anot kritikų, žlugdančių demokratiją ir įstatymų viršenybę Lenkijoje.

Valdančiosios partijos „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) deputatas Arkadiuszas Mularczykas (Arkadiušas Mularčykas) sakė, kad Seimo tyrimų biuras rengia analizę apie galimybę reikalauti reparacijų.

Planuojama, kad analizės išvados bus parengtos iki rugpjūčio 11 dienos.

Lenkijos gynybos ministras Antoni Macierewiczius (Antonis Macerevičius) antradienį sakė, kad vokiečiams dabar derėtų „pamėginti grąžinti siaubingą skolą Lenkijos žmonėms“.

Per Antrąjį pasaulinį karą, prasidėjusį 1939 metais Vokietijos invazija į Lenkiją, žuvo beveik 6 mln. Lenkijos piliečių ir šaliai buvo padaryta milžiniška materialinė žala, įskaitant beveik visišką sukilusios Varšuvos sugriovimą.