Kaip pranešė Šiaulių policija konfliktas įvyko Dariaus ir Girėno gatvėje.

25-erių įtariamasis (3,21 prom.) uždarytas į areštinę. 22 metų vyras, prieš kurį smurtauta, buvo blaivus.

„Kenkėjais ir lervomis mintančios skruzdės ypač svarbios miško ekosistemai. (...) Tačiau kuo didesnis skruzdėlynas – tuo labiau vilioja šernus. Skruzdėlynai pritraukia šernus dėl to, kad nuo jų besigindamos skruzdės gausiai purškia skruzdžių rūgštį. Ši rūgštis atbaido kitus parazitus, esančius ant šernų kailio – blusas, utėles ar įvairias erkutes“, – pranešime cituojamas Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio Kartenos girininkas Vytautas Lukauskas.

„Todėl šernai kartais ne tik aktyviai knisa skruzdėlynus, bet ir juose voliojasi, taip pat rankioja skruzdžių kiaušinius ir lervas, ir jų žala skruzdžių kolonijai tampa nepataisoma“, – pridūrė jis.

Pasak Valstybinių miškų urėdijos, girininkai, pamatę miške naujai besiformuojantį skruzdėlyną, jį aptveria, taip pat sutaiso ir keičia naujais pasenusius ar pažeistus aptvarus. Tam pasirenkami skirtingi būdai – miške galima pamatyti skruzdėlynus aptvertus ir trikampe, ir keturkampe tvorele.

Anot miškininkų, jų kuolai smeigiami kuo toliau nuo skruzdėlyno, kad nepažeistų jo požeminės dalies.

„Tai ką matome miške ant žemės – tik mažoji dalis skruzdžių kolonijos, nes didžioji dalis skruzdėlynų įsikūrusi net iki dviejų metrų po žeme“, – sakė V. Lukauskas.

Kaip teigia Valstybinių miškų urėdija, skruzdėlynus taip pat atakuoja ir meletos, tačiau paukščiai nepadaro tokios žalos kaip šernai.

Galbūt jums yra tekę matyti (gyvai ar kokiame nors vaizdo siužete), kaip skruzdės sulimpa viena su kita ir pradeda plūduriuoti. Toks plaustas dreifuoja tol, kol potvynis nuslūgsta arba pasiekiama sausuma. Daugeliui atrodo, kad ugninės skruzdėlės moka bendrauti tarpusavyje ir idealiai koordinuoja savo veiksmus, nuspręsdamos, kur kuri turi prilipti, kad plaustas būtų stiprus ir plūdrus. Džordžijos Technologijų universiteto mokslininkai dabar nusprendė pažiūrėti, kaip ugninės skruzdėlės sulimpa į tokias sudėtingas konstrukcijas.

Iš pažiūros atrodo, kad skruzdėlės laksto be jokio plano ir struktūros. Tai – neorganizuotas chaosas, tačiau jau po keliolikos minučių jos vis tiek kažkaip sukuria sudėtingas struktūras. Pavyzdžiui, plaustus ar bokštus. Galbūt tai, ką mes matome kaip bereikšmį atsitiktinį bėgiojimą, yra kažkoks socialinis skruzdžių susitarimas? Ne, mokslininkai nustatė, kad jos iš tikrųjų bėgioja kur papuolusios. Svarbu bėgti aukštyn, jei šalia yra koks nors augalo stiebas.

Ugninės skruzdėlės bėga į viršų, kol galiausiai susiduria su kokia nors sustojusia bendražyge. Tai joms reiškia, kad laikas sustoti ir susikabinti į krūvą. Taip suformuojamas vienas aukštas. Sulipusios skruzdėlės neatsikabina, o per jas į viršų bėga kitos. Kadangi struktūra nėra organizuota, ji nėra stabili ir dažnai griūva. Tačiau tuomet atsipalaidavusios skruzdės vėl bėga į priekį. Taip susiformuoja Eifelio bokšto formos struktūra.

Įdomu tai, kad ji yra tuščiavidurė. Skruzdės dažnai nukrenta į jos vidų, tuomet pasitraukia į išorę ir vėl bėga į viršų. Oro tarpas visoms joms leidžia kvėpuoti. Panašiai viskas vyksta ir statant plaustą, tik, kadangi nėra jokio stiebelio, kuriuo būtų galima lipti į viršų, konstrukcija išsiplečia, o ne auga į viršų. Priešingai nei mano daugelis, apačioje likusios skruzdės nėra aukojamos bendram labui – jos gali kvėpuoti dėl ypatingos savo kvėpavimo sistemos ir beveik visada išgyvena.

Jei susidūrėte su jūsų valdose apsigyvenusiomis kaimynėmis – skruzdėlytėmis, žinokite, kad įsikūrėlių lengvai neišprašysite. Tačiau, jei jūsų kieme išdygo skruzdėlynas, yra būdas, kaip perkelti jį į kitą vietą, sako gamtininkas Andrėjus Gaidamavičius.

LRT skaitytojas Zenonas iš Palaumenių teigia susiduriantis su gana įprasta problema. „Mano kieme pūpso didžiulis skruzdėlynas. Labai myliu gamtą, bet skruzdėlės kelia daug nepatogumų man ir mano šeimai. Kaip saugiai ir nenuskriausdamas gamtos galėčiau iškelti tą skruzdėlyną iš savo kiemo? Ar tai daryti galima?“ – klausia jis.

Jam atsako gamtininkas A. Gaidamavičius. Anot jo, perkelti skruzdėlyną į naują vietą tikrai galima. „Kažkada, kai miškuose trūkdavo skruzdėlių, miškininkai tokiu būdu jas daugindavo – pernešdavo skruzdėlyną supylę jį į kibirą“, – pasakoja A. Gaidamavičius.

Zenonui jis siūlo pasielgti taip pat, tik įspėja, kad pernešti reikia ne tik skruzdėlyno viršutinę dalį, bet ir apatinę, pasėmus šiek tiek žemių. Tačiau pastarųjų esą svarbu nesumaišyti su pačiu skruzdėlynu.

„Svarbiausia, kad kartu su skruzdėlėmis būtų paimta motinėlė. Skruzdės – kaip ir bitės, šie vabzdžiai yra jų giminaičiai. [...] Motinėlė paprastai tokiuose skruzdėlynuose būna po žeme“, – aiškina A. Gaidamavičius.

Jei motinėlė liks toje pačioje vietoje, kur ir buvusi, ji ten toliau gyvens su likusiomis skruzdėlėmis. „Ta motinėlė kurs naują savo palikuonių kartą, o tos kitos skruzdėlės, kurios bus perkeltos be motinėlės, paprasčiausiai žus“, – teigia gamtininkas ir priduria, kad skruzdėlės tarnauja motinėlei ir be jos negali gyventi.

Jis pasakoja, kad perkeltos skruzdėlės toliau sau rankioja šapelius ir kuriasi naują skruzdėlyną.  „Bet reikia pasistengti paimti kuo daugiau skruzdėlių, kad neliktų didelė dalis jų. Šios skruzdėlės pasimes ir neras kelio“, – sako specialistas.

A. Gaidamavičiaus teigimu, skruzdėlės orientuojasi pagal kvapą. Kvapai esą žymi vietas, kur yra pačių skruzdėlių kvapai. Jei skruzdėlė atsiduria visiškai naujoje vietoje, pasak gamtininko, ji iš pat pradžių pasimeta.

Skruzdėlyną reikėtų perkelti į saugią vietą, kur jis netrukdytų kitiems. Tik jei jį nunešite netoli, gali būti, kad skruzdėlės sugrįš. „Jei 50 metrų – jos gali sugrįžti, bet, jei toliau, – vargu“, – patikslina specialistas.

Mažos faraoninės skruzdėlytės gali patekti net į šaldytuvą, sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius. Jis pataria, ką daryti, kai užpuola šie maži vabzdžiai.

Į LRT radiją paskambinusi Margarita iš Vilniaus sako kenčianti nuo mažų jos butą užpuolusių skruzdėlyčių. Moters žodžiais, jos ją tiesiog „ėda“. „Vasario mėnesį viena kita pasirodydavo bute, o dabar... Jau trys paros be miego, nerandu sau vietos, visur eina, puola, graužia – negaliu. Mažytės jos, vos matomos. Ką daryti?“ – klausia susirūpinusi moteris.

Jai atsako gamtininkas Selemonas Paltanavičius. Anot jo, šie maži vabzdžiai – maždaug prieš šimtą metų pas mus paplitusios faraoninės skruzdėlytės. Gamtininkas pasakoja, kad jos gyvena sienų plyšiuose ir kartais net tokiuose mažuose, kad sunku įmatyti. Šios skruzdėlytės ieško maisto produktų, o būdamos labai nedidelės, patenka net į šaldytuvus.

„Tai nelabai malonus vaizdas. […] Reikėtų nusipirkti augalų apsaugos priemonių, kurios yra nuo skruzdėlių, ir išdėlioti prie tų skruzdėlių takelių. Tai pati veiksmingiausia priemonė“, – sako S. Paltanavičius.

Jo žiniomis, seniau kovai su faraoninėmis skruzdėlėmis buvo naudojam borokso milteliai, kurie buvo sumaišomi su medumi arba su kokia nors kita saldžia mase, pavyzdžiui, sirupu.

„Bet nežinau, ar šiandien vaistinėse borokso galima nusipirkti, todėl geriau parduotuvėse pirkti jau paruoštas priemones“, –  teigia S. Paltanavičius.

Nors pavasario pradžią manėme gimus anksčiau, kovo pirmomis dienomis, tačiau tik dabar atsirado tikrojo pavasario ženklų - sukruto rudosios miško skruzdėlės. Beveik penkis mėnesius jų šeimos praleido pažeminės lizdo dalies gelmėse, dabar jos atveria antžeminės savo namų dalies angas ir veržiasi į paviršių. Iš arti pažvelgus į judančią skruzdėlių masę gali susidaryti įspūdis, kad vabzdžiai yra pasimetę ir nesustodami juda be jokio tikslo. Tačiau gamtoje to nebūna!

Rudosios miško skruzdėlės (lot. Formica rufa), viena gausiausių ir dėl savo veiklos - pastebimiausių skruzdėlių rūšių. Jos biologija ir ekologija ištirta gana nuodugniai. Kai kur šių skruzdžių skruzdėlynų labai tanku, tačiau daugiausia jų mišriuose ar spygliuočių miškuose. Labai svarbų vaidmenį skruzdėlių gyvenime vaidina šviesa ir saulės šiluma, todėl skruzdėlynai įkuriami atvirose, vėjo neužpučiamose vietose. Beje, saulės apšviestose miško aikštelėse skruzdėlynai būna žemi, po tankiom medžių šakomis - siekiantys metro aukštį ar dar aukštesni. Ši priklausomybė yra lyg pati paprasčiausia fizikos dėsnių iliustracija - kur šviečia saulė, ji pajėgia sušildyti ir mažą skruzdėlyno kupolą. O štai pavėsyje tam reikia didelio statinio.

Skruzdėlyną sušildo originaliu būdu

Skruzdėlės, kaip ir visi vabzdžiai, puikiai jaučiasi šiltu oru, ypač šviečiant ir šildant saulei. Anksti pavasarį (kai kada - miške dar tvyrant sniegui) saulei šviečiant jos jau kruta lizdo viršuje. Šis judėjimas turi savo prasmę: saulėje sušilę vabzdžiai lenda į požemį, kuriame yra žiemiškai šalta, ir nuneša ten mažą dalelę šilumos. Sunku nustatyti, kiek kartų visos skruzdėlyno skruzdėlės turi sušilti, o po to - leistis „apačion“, kad po žeme esančios lizdo dalies temperatūra pakiltų vienu laipsniu.

Gali būti, kad tai pasiekiama tik per keletą saulėtų dienų. Beje, saulei nusigręžus ar artėjant vakarui skruzdėlės slepiasi lizde ir uždaro visas angas į savo saugius namus. Net baugus lietus skruzdėlyno nepermerkia.

Kol kas skruzdėlės nesimaitina, nuo skruzdėlyno niekur nekeliauja - žemė dar šalta, vabzdžiams nepatraukli. Tačiau kažkiek maisto, matyt, surenkama nuo greta augančių medžių, kurių kamienais skruzdėlės aktyviai kopinėja. Tikėtina, kad šis maistas tenka skruzdėlei motinai ir jaunikliams.

Vidurio Europoje gyvena apie 130 skruzdėlių rūšių, Lietuvoje kol kas aptikta perpus mažiau. Matyt, entomologų laukia dar nemažas darbas.

O rudosios miško skruzdėlės, nors ir gerai pažįstamos, gyvena daug sudėtingesnį gyvenimą nei mums atrodo. Viena tokių ypatybių - jų naujų skruzdėlynų steigimas. Birželio - rugpjūčio mėnesiais išsirita sparnuotos skruzdžių motinos, kurios apvaisintos skrenda kuo toliau nuo savo lizdų, nukrinta ant žemės, jų sparneliai nulūžta ir sutrupa.

Kai viena patelė nugalabija kitą

Vienai jaunai motinai naują šeimą kurti ir lizdą statyti būtų sunku, ji to nesugebėtų, nes moka tik dėti kiaušinėlius. Ji įsibrauna į kitos biologiškai artimos, bet mažesnės rūšies lizdą, nugalabija čia esančią patelę ir pradeda dėti kiaušinėlius. Motinos netekusios vietinės skruzdėlės maitina įsiveržėlę, prižiūri jos kiaušinėlius ir jauniklius. Po kiek laiko lizde tikrųjų šeimininkių nelieka, šis lizdas priklauso jau rudosioms miško skruzdėlėms.

Nereikėtų manyti, kad čia paminėtas pavyzdys toks vienintelis. Daugelio vabzdžių tarpe, o skruzdėlių - ypač dažnai, biologijos bruožai susiformavę taip, kad apie juos išgirdę žmonės nustemba ar net pasipiktina. Tačiau mūsų nuostaba negali nieko pakeisti - gamta gali gyventi tik pagal šias taisykles. Rudosios miško skruzdėlės taip pat negali rinktis, kaip joms pradėti naujų lizdų kūrimą, nes tą joms „sugalvojo“ gamta.