– Teisiniu požiūriu, kas yra vaikas, ir kas ir už ką gali patirti pasekmes už vaiko interesų neužtikrinimą?

– Įstatymuose yra numatyta, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų. Tam tikrais atvejais, teismas gali šį amžių sumažinti, pripažindamas, kad būdamas ir jaunesnio nei 18 metų amžiaus vaikas gali savarankiškai įgyvendinti savo teises, pvz. jaunesniam nei 18 metų asmeniui leidžiama sudaryti santuoką, savarankiškai tvarkyti gaunamas pajamas. Nors vaikas yra iki 18 metų, tačiau už pačio vaiko neteisėtus veiksmus, jis gali būti baudžiamas jau nuo 16 metų, o tam tikrais atvejais ir nuo 14 metų.

Judita Sungailaitė

– Kas yra vaiko atstovas?

– Vaiko atstovai yra tėvai. Be abejo, būna išimčių, pvz. jei tėvai yra neveiksnūs. Tai atvejais, kai tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, vaikams yra paskiriami globėjai, rūpintojai, kurie taip pat privalo užtikrinti vaikų interesus.

Tėvai ir kiti vaikų atstovai turi pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Mūsų teisinė sistema nenumato tėvams jokių galimybių savanoriškai atsisakyti teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams. Taigi, net ir kylant bet kokiems sunkumams auginant vaikus, tėvai negali nusišalinti nuo vaikų priežiūros pareigos, o jiems vengiant tai daryti, kyla atsakomybė už tokį jų elgesį. Būtina atkreipti dėmesį, kad net ir tėvams gyvenant atskirai, už vaiko auklėjimą ir priežiūrą, neatsižvelgiant su kuo vaikas gyvena, abu tėvai atsako bendrai ir vienodai. Nei vienas iš tėvų negali išvengti atsakomybės už vaikų nepriežiūrą, pasiteisindami, jog vaikas su juo negyvena.

– Kokiu būdu gali būti pažeidžiami vaiko interesai(teisės)?

– Vaiko atstovai gali būti baudžiami už blogą elgesį su vaiku. Dažnai žmonės skirtingai vertina tai, kas yra blogas elgesys su vaiku. Kas vienų žmonių vertinama kaip neleistinas elgesys su vaiku, kiti gali manyti, kad tai normalus vaiko auklėjimo būdas. Specialistų nuomone, blogas elgesys su vaiku – tai vaiko vystymosi poreikių ignoravimas. Pagal įstatymus vaikas turi teisę į mokslą, į būstą, į jo poreikių užtikrinimą, ir tai privalo garantuoti vaiko atstovai. Blogas elgesys su vaiku gali būti: fizinė prievarta, seksualinė prievarta, vaiko nepriežiūra, moralinė prievarta ar tapimas smurto šeimoje liudininku.

Blogas elgesys su vaiku gali būti: fizinė prievarta, seksualinė prievarta, vaiko nepriežiūra, moralinė prievarta ar tapimas smurto šeimoje liudininku.

Fizinis smurtas gali būti vienkartinis veiksmas arba pasikartojantys veiksmai – mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.). Vaikų seksualinis išnaudojimas gali pasireikšti išprievartavimu, seksualiniu tvirkinimu, vaiko panaudojimu pornografijai, kita seksualinio pobūdžio veikla vaiko atžvilgiu. Nepriežiūra – tai nuolatinis ir rimtas nesirūpinimas vaiku ar nesugebėjimas apsaugoti vaiko nuo bet kokio pavojaus, pvz. ir šalčio, ir badavimo, arba nesugebėjimas užtikrinti vaiko priežiūros, dėl ko pablogėja vaiko sveikata ir vystymasis. Dažniausiai bet kurios iš minėtų smurto formų beveik neišvengiamai būna susijusios ir su psichologiniu arba emociniu smurtu. Ši smurto forma pasireiškia – nuvertinimu, menkinimu, žeminimu, šmeižtu, grasinimu, gąsdinimu, atskyrimu, kvailinimu, judėjimo laisvę apribojančiais veiksmais, sukeliančiais ar sudarančiais sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emocinei, psichinei, dvasinei, moralinei ar socialinei sveikatai ir raidai.

Tėvų ir kitų atstovų pareiga užtikrinti, kad vaikai jokia forma nepatirtų netinkamo elgesio su jais. Nekyla abejonių, kad vaikui augant rūpestingoje šeimoje, net nereikėtų galvoti apie tai, kad būtent artimiausioje aplinkoje vaikas galėtų patirti blogą elgesį su juo. Arba, jei nustatomi tokie neteisėti veiksmai su vaiku, privaloma skubiai imtis priemonių sustabdyti tokį elgesį, padėti vaikui. Deja, pasitaiko atveju, kai vaikai patiria netinkamą elgesį artimoje aplinkoje iš savo tėvų, artimų giminaičių.

– Kokiais atvejais vaiko atstovai gali būti baudžiami baudomis?

– Už nepilnamečių nuo 14 iki 16 metų padarytus pažeidimus administracinėn atsakomybėn gali būti traukiami jų tėvai: tėvams gali būti surašomas protokolas ir jie baudžiami už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Yra susiformavusi nuostata, kad jeigu vaikas daro pažeidimus, tėvai galimai netaikė tinkamų auklėjimo priemonių, kurios suformuotų vaiko teisingą požiūrį į elgesį ir visuomenines nuostatas.

Tokia nuostata atsispindi ir teisiniame reglamentavime. Jeigu administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką padarė nepilnametis, kuriam iki šios veikos padarymo nebuvo suėję 16 metų, atlikus tyrimą, informacija apie šią veiką ir ją padariusį nepilnametį turi būti perduota savivaldybės administracijos direktoriui, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybai. Tai parodo, kad nepilnamečio vaiko elgesio problemų priežasčių ieškoma šeimoje, auklėjime, o nustačius, kad vaiko netinkamas elgesys susiformavo dėl šeimoje egzistuojančių nuostatų, tėvai dėl netinkamo savo tėvų pareigų įgyvendinimo gali būti traukiami atsakomybėn. Jeigu nustatyti pažeidimai nesukelia sunkių pasekmių, nėra sistemingi, tėvams paprastai skiriama bauda.

– Ar gali vaiko atstovai sulaukti laisvės atėmimo bausmės dėl elgesio su vaiku?

– Už nepilnamečių vaikų padarytus nusikaltimus tėvai neatsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tais atvejais, kai nustatomos sunkios pačių tėvų veiksmų pasekmės, kurios yra sukeliamos vaikams: kai tėvai naudoja fizinį, seksualinį ar emocinį smurtą prieš vaikus, arba dėl vaikų nepriežiūros vaikų sveikatai, jų interesams kyla sunkios pasekmės, pvz. tėvams nesirūpinant vaikų maitinimu, dėl ko vaikams dėl netinkamos mitybos nustatomas išsekimas, sveikatos sutrikimai; arba jeigu tėvai nesirūpina tinkama vaikų apranga, dėl ko vaikai patiria kūno nušalimus. Net tais atvejais, kai nelaimingo atsitikimo metu nukenčia vaikas, tėvai gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Pavyzdžiui, mažametis vaikas būdamas statomame name iškrito iš antro aukšto ir patyrė sunkius sužalojimus. Su vaiku buvęs tėvas buvo traukiamas atsakomybėn dėl neatsargaus sveikatos sutrikdymo, nes tėvas nesiėmė visų priemonių, kad užtikrintų saugų vaiko buvimą pavojingoje aplinkoje, dėl ko buvo sutrikdyta vaiko sveikata.

Taip pat tėvams gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė už neteisėtus veiksmus vaikui ir šeimai, tai yra už vaiko palikimą, kai vaiko atstovas, palieka negalintį savimi pasirūpinti mažametį vaiką be būtinos priežiūros, norėdamas juo atsikratyti; įtraukimą nepilnamečio į girtavimą ar nusikalstamą veiką; už naudojamą smurtą šeimoje. Laisvės atėmimo bausmė yra numatyta ir tais atvejais, kai vienam iš tėvų yra teismo nustatyta pareiga išlaikyti vaiką, tačiau yra vengiama ją vykdyti, atlikus tyrimą vengiančiajam gali tekti pasiaiškinti teisme, o už tai yra numatyta maksimali bausmė – laisvės atėmimas iki 2 metų.

– Kada ir kodėl vaikas gali būti paimamas iš šeimos?

– Šiuo metu visuomenėje vyraujanti nuomonė, kad vaikai lengvai gali būti paimami iš šeimos, yra mitas. Be abejo, Vaiko teisių apsaugos specialistai turi teisę ir pareigą reaguoti į situacijas, kurios pavojingos vaikui, tačiau šios institucijos atstovai vaiką gali patalpinti globos namuose ar pas globėjus tik labai trumpam laikui, o vėliau šį klausimą sprendžia teismas. Pažymėtina, kad procesas teisme nėra paprastas. Proceso metu yra užtikrinamos vaikų ir tėvų teisės, tėvams skiriama teisinė pagalba, yra aiškinamasi visos susiklosčiusios situacijos aplinkybės ir ieškoma geriausio vaiko interesus atitinkančio sprendimo. Ir dar norėtųsi pabrėžti, kad visais atvejais vaiko teisių apsaugos specialistai atvykę į įvykio vietą, pirmiausia ieško galimybės perduoti vaikų priežiūrą vaikų artimiems giminaičiams.

Klausimas dėl vaiko paėmimo iš šeimos sprendžiamas nustačius realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei jo gyvenamojoje aplinkoje. Tokia aplinka gali būti nustatoma tokiais atvejais: kai kyla pavojus vaiko gyvybei ir sveikatai; kai vaikas paliktas be priežiūros arba paliktas prižiūrėti asmenims, kurie netinkamai juo rūpinasi; kai tėvai yra dingę ir jų ieškoma; kai tėvai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių.

Dažniausiai realus pavojus šeimoje būna konstatuojamas, kai tėvai sistemingai smurtauja prieš vaikus, ilgą laiką nesirūpina ir netinkamai prižiūri vaikus. Dažniausiai tai nebūna vienkartinis, netyčinis veiksmas ar neapgalvotai susiklosčiusi situacija – tai būna ilgalaikiais ir sistemingais neteisėtais veiksmais padaroma žala vaiko interesams.

Emocinis vaikų apleistumas – šiandieninio gyvenimo rykštė

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus psichologė Romalda Stasionienė sako, kad vaiko teisių specialistai dažniausiai susiduria su kritiniais atvejais, kai akivaizdžiai yra netenkinami ar prastai tenkinami vaiko fiziniai bei ugdymosi poreikiai. Tačiau nuo emocinio apleistumo (emocinės nepriežiūros) kenčia neretas vaikas vadinamose „normaliose“ šeimose. Emocinį vaiko apleistumą iš šalies greitai pastebėti nėra lengva. Labai svarbu, kad tėvai patys suvoktų, jog žaloja vaiką ir kuo skubiau liautųsi tai darę.

„Emociniu apleistumu galima vadinti tokią vaiko būseną, kai yra neatliepiama jo emociniams poreikiams. Vaikai gali būti viskuo aprūpinti materialiai, lankyti kelis būrelius, bet patirti emocinę nepriežiūrą. Tėvai, siekdami karjeros ar vystydami verslą, mažai skiria dėmesio vaikui. Kartais jie labiau domisi pažymiais, bet ne vaiko išgyvenimais. Vaiko pasiekimai jiems neretai būna svarbesni, nei jo emocinė gerovė. Vaikų pasiekimai tėvams padeda patenkinti savo pačių poreikį jaustis svarbiu. Vaikų nesėkmės juos nuvilia. Vietoj paguodos ir padrąsinimo, vaikas gauna žinią – „tu mane nuvylei“, – sako psichologė.

Pasak specialistės, emociškai apleistų vaikų problemas tėvai nuvertina, ignoruoja, savo rūpesčius laiko svarbesniais. Augdamas vaikas negauna pakankamai emocinio palaikymo, padrąsinimo ir tai gali sukelti ilgalaikių pasekmių.

„Emocinis apleistumas vaikystėje gali turėti skaudžių pasekmių visam žmogaus gyvenimui. Šią smurto formą patiriantis vaikas tiek vaikystėje, tiek vėliau suaugęs gali išgyventi vidinę tuštumą, socialinį nerimą, savęs nuvertinimą. Jis gali nuolat siekti įtikti kitiems, turėti polinkį į saviagresiją, priklausomybes“, – sako vaiko teisių gynėja.

Nepriežiūros formos

Nepriežiūra – nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas, darantis žalą ar keliantis pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai. Išskiriamos trys nepriežiūros formos – fizinė, emocinė ir ugdymosi. Pasak vaiko teisių specialistų, dažnai problemų turinčioje šeimoje vaikai greta nepriežiūros patiria ir kitų smurto formų – fizinį, psichologinį, seksualinį, todėl pasekmės būna kompleksinės.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vyriausioji specialistė–gynėja Simona Zlatkauskaitė sako, kad su vaiko nepriežiūra susiduria beveik kasdien, daugiausia pranešimų – apie fizinę nepriežiūrą.

„Pavyzdžiui, iš mokyklos gauname pranešimų, kad vaikas ateina nuolat alkanas, nenusiprausęs, kad nuo jo dvelkia nemalonus kvapas. Netgi gauname pranešimų, kad vaikas sukandžiotas blakių. Būna pranešimų ir iš gydymo įstaigų. Pavyzdžiui, gydytojų manymu, vaikui būtinas stacionarus gydymas, tačiau tėvai nesutinka guldyti į ligoninę, nesutinka su gydytojų diagnoze. Atsisakymas suteikti vaikui būtiną pagalbą irgi yra nepriežiūra“, – sako specialistė.

Fizinė nepriežiūra – tai vaiko fizinių poreikių netenkinimas: nuolatinis vaiko palikimas be priežiūros, išvarymas iš namų, nenuosekli priežiūra, nuolat besikeičiantys vaiką prižiūrintys žmonės (gal net nepažįstami vaikui), vaikas paliekamas asmenims negebantiems užtikrinti priežiūrą – per jauniems, neįgaliems, apsvaigusiems ir panašiai.

Pasak R. Stasionienės, sveikai vaiko raidai svarbi ir emocinė jo būsena. Jei tėvai ar kiti juo besirūpinantys suaugusieji nepadeda vaikui susidoroti su sudėtingais jausmais, neatliepia jo emocinių poreikių, tai vadinama – emocine nepriežiūra. Specialistai išskiria pagrindinius emocinius vaikų poreikius – tai saugus prisirišimas (vaiko poreikis patirti meilę, besąlyginį priėmimą, saugumo jausmą); autonomija (vaiko poreikis jaustis gebančiu, savarankišku, suaugusiems skatinant tapatumo vystymąsi); laisvė išreikšti savo jausmus ir norus (ir nebūti atstumtam ar nubaustam dėl to); žaidimas ir spontaniškumas (poreikis būti spontanišku ir kūrybišku, laimingu, džiaugsmingu vaiku); realistiškos ribos.

Dar viena nepriežiūros forma – ugdymosi nepriežiūra. Ši smurto forma paprastai pastebima tuomet, kai vaikas pradeda lankyti ugdymo įstaigą.

„Ugdymosi nepriežiūrai priskirtume leidimą vaikui neiti į mokyklą ar netgi skatinimą neiti. Tam priežasčių gali būti įvairių. Pavyzdžiui, tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys neleidžia jam eiti į mokyklą, kad vaikas prižiūrėtų mažesnius brolius ar seseris, atliktų kitas suaugusiųjų pareigas. Kartais vaikas skatinamas neiti į mokyklą ir tuo pačiu jį prižiūrinčių asmenų yra įtraukiamas į nusikalstamą veiklą, skatinamas elgetauti, vagiliauti“, – sako specialistė.

Pasak specialistės, ugdymosi nepriežiūrai priskiriamas ir nesirūpinimas vaiko specialiaisiais ugdymosi poreikiais.

Skurdas nėra laikomas nepriežiūra

R. Stasionienė ramina tėvelius, kad skurdas ar nepriteklius dėl objektyvių priežasčių tikrai nėra laikomas nepriežiūra. „Kartais tėvai nuogąstauja, kad gali būti apkaltinti nepriežiūra dėl to, kad neišgali nupirkti vaikui norimo daikto, padaryti namie remonto ar kad neturi erdvesnio būsto. Sunkesnė materialinė padėtis tikrai nereiškia, kad vaikas patirs nepriežiūrą“, – pabrėžė specialistė.

„Tėvai galbūt stengiasi vaikus prižiūrėti ir aprūpinti, bet jie tiesiog neturi resursų, kad tai padarytų tinkamai. Jei matome, kad šeimoje tiesiog yra skurdas ir nepriteklius, mes tikrai to nelaikome nepriežiūra“, – pridūrė S. Zlatkauskaitė.

Kaip atpažinti, kad vaikas galimai patiria nepriežiūrą?

Pasak R. Stasionienės, galimos nepriežiūros požymiai didžiąja dalimi priklauso nuo to, kokio amžiaus yra vaikas.

Nepriežiūrą galima įtarti jei:

– kūdikis ar mažas vaikas yra apatiškas, neverkia, nesišypso, nežaidžia, neatliepia į kitų žmonių kalbinimą, stokoja smalsumo, linguoja, daužo galvą, įvairiai perdėtai save ramina, perdėtai save stimuliuoja, nesikreipia pagalbos į tėvus, prastai vystosi, nors jo raida vėluoja, o tėvai to nepastebi. Pasak specialistės, pastebėjus išvardintus požymius, taip pat svarbu įvertinti, ar vaikas neturi kokių nors raidos sutrikimų.

– Mokyklinio amžiaus vaikas dažnai apsiverkia, yra depresiškas, ateina į mokyklą nepusryčiavęs, užmiega pamokų metu, sunkiai susikaupia. Ateina į mokyklą per anksti arba po pamokų neina namo, dažnai vėluoja ar nelanko mokyklos, dažnai atrodo atsiribojęs, neatlieka namų darbų, nesistengia, sistemingai gadina mokyklos daiktus, mokymosi priemones. Yra padidintai aktyvus ar per mažai aktyvus, meluoja, vagia iš draugų, elgiasi žiauriai. Vaiko dantys neprižiūrėti, netaisyti, jis neturi akinių, nors vaikui jų reikia, nesilaiko higienos, nuo vaiko sklinda blogas kvapas.

„Dažniausiai sutrikęs elgesys liudija ilgalaikę nepriežiūrą, yra jos pasekmė. Tokie vaikai gali turėti sunkumų santykiuose su bendraamžiais, dažnai bendrauja su vyresniais, taip siekdami bet kokia kaina sulaukti to, ko negavo iš savo tėvų. Pamenu vieną vaiką, kuris mokykloje pasilikdavo tol, kol budinti išprašydavo ir liepdavo eiti namo. Vėliau, paaugęs vaikas nuolat bėgdavo iš namų. Kaskart, kai surasdavo jį policija, tai leisdavo jam pasijusti svarbiam, reikalingam“, – pasakoja R. Stasionienė.

Kokia pagalba teikiama, jei vaikas patiria nepriežiūrą?

Kadangi vaiko nepriežiūra yra viena iš smurto rūšių, į pranešimą apie galimą nepriežiūros atvejį vaiko teisių gynėjai reaguoja kaip į pranešimą apie smurtą – vykstama į vaiko gyvenamąją vietą. „Įvertiname vaiko gyvenimo sąlygas. Pirmiausia pasikalbame su vaiku, išklausome jo nuomonę, tada kalbamės su tėvais. Jei matome, kad šiuo metu aplinka namuose tikrai nėra tinkama vaikui gyventi, kad vaikui reikalinga kita gyvenamoji vieta, jei tikrai matome rizikos veiksnių – rūpinamės vaiko perkėlimu į saugią aplinką“, – sako S. Zlatkauskaitė.

Pasak specialistės, apgyvendinant vaiką saugioje aplinkoje, prioritetas visada teikiamas biologinei šeimai – ieškoma vaiko giminaičių, artimais emociniais ryšiais susijusių asmenų, pas kuriuos vaikas galėtų jaustis saugiai ir kurį laiką pagyventi, kol bus teikiama pagalba tėvams. Jei minėtų asmenų rasti nepavyksta, vaikai laikinai apgyvendinami pas globotojus ar krizių centruose.

„Kai vaikui randame saugią aplinką, vertiname šeimoje esamą situaciją, nustatome pagalbos poreikį ir kreipiamės į savivaldybę, inicijuodami atvejo vadybą. Priklausomai nuo esamų rizikos veiksnių, šeimai teikiama pagalba“, – sakė vaiko teisių gynėja. Pasak jos, jei nustatoma, kad tėvams trūksta socialinių įgūdžių auginti ir tinkamai prižiūrėti vaiką – siūloma lankyti tėvystės įgūdžių mokymus.

Susidūrus su vaiko nepriežiūra, dažnai išaiškėja, kad tėvai turi žalingų įpročių, yra priklausomi nuo alkoholio, psichotropinių medžiagų. Tokiais atvejais jiems siūloma kreiptis į priklausomybės ligų centrus, lankyti gydymo programas.

Socialiniai darbuotojai dažnai lankosi šeimoje, tikrina, ar tėvai sprendžia turimas problemas, ar keičia savo gyvenimo būdą, ar gerina gyvenimo sąlygas vaikams. Dedamos visos įmanomos pastangos, kad vaikas galėtų sugrįžti į savo biologinę šeimą.

Anot tarnybos, tėvams vaiko nepriežiūra yra vis dar labiausiai neaiški iš visų smurto formų.

„Pagal apibrėžimą tai įvardijama kaip nuolatinis tėvų ar globėjų negebėjimas užtikrinti vaiko pagrindinių fizinių ir emocinių – psichinių – poreikių patenkinimo ir galintis padaryti didelę žalą vaiko sveikatai ar raidai“, – rašoma pranešime.

Pasak tarnybos, smurtą patyrusiems vaikams buvo teikiamos socialinės paslaugos, medicininė, psichikos sveikatos specialistų, taip pat švietimo ir teisinė ar kita reikalinga pagalba.

Nuo sausio šalyje įsigaliojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimai, kuriais sunkumų dėl vaikų priežiūros patiriančioms šeimoms suteikiama daugiau galimybių pasikeisti, o esant grėsmei, vaikus bus siekiama pirmiausia perduoti giminaičiams.

Pakeitimais atsisakoma ligšiolinių grėsmės lygių nustatymo, o kiekvienas vaiko atvejis vertinamas individualiai. Nustačius, kad vaikui kyla pavojus, atsiranda galimybė jį su vienu ar abiem tėvais laikinai apgyvendinti krizių centre. Jei nustatoma, kad tėvai kelia pavojų vaiko sveikatai ar gyvybei, laikinai vaiko priežiūrai būtų pirmiausia pasitelkiami giminaičiai ir kiti artimieji. Stiprinama ir mobiliųjų komandų – psichologų, socialinių darbuotojų, su proklausomybės ligomis dirbančių specialistų pagalba.

2018 metų liepą įsigaliojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimai, kuriais uždraustas visų formų smurtas prieš vaikus ir fizinių bausmių taikymas.

Vadinamoji „Mato reforma“ priimta po to, kai mirė Kėdainiuose motinos Monikos Kaziukaitytės ir jos sugyventinio Gedimino Kontenio sumuštas mažametis Matas.

BNS apžvelgia penkias svarbiausias naujoves.

1. Centralizuota sistema ir pagalba visą parą

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai tampa pavaldūs buvę visi Lietuvos savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyriai, jie turės dirbti pagal vienodus standartus.

Šalyje veiks 12 tarnybos teritorinių skyrių, jiems priklausys vietose dirbantys vaiko teisių specialistai, mobiliosios komandos, budėtojai. Skyriai įpareigoti visą parą, taip pat švenčių bei poilsio dienomis, užtikrinti vaiko teisių apsaugą, reaguoti į visus raštu, žodžiu ar kitokiomis priemonėmis gautus pranešimus apie vaiko teisių pažeidimus.

Pradės dirbti atvejo vadybininkai, jie užtikrins operatyvaus pagalbos organizavimo vaikui ir šeimai inicijavimą, koordinavimą.

2. Nustatyti terminai reaguoti.

Jei pranešimas susijęs su galimu smurtu prieš vaiką, vaiko teisių specialistai įpareigoti į jį reaguoti ne vėliau kaip per 6 val. nuo pranešimo gavimo. Jei pranešimas susijęs su galimais kitais vaiko teisių pažeidimais, specialistai turi jį nagrinėti ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo gavimo.

Kai nustatoma, kad šeimoje yra grėsmė vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei (kitaip – antras grėsmės lygis), vaikas turės būti paimamas iš šeimos.

3. Vaikai negalės likti vieni.

Vaiko atstovai pagal įstatymą turės pasirūpinti, kad vaikas iki 6 metų be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros.

4. Paslaugos šeimai.

Pagalbą šeimai, kai vaikui nustatytas antrasis grėsmės vaikui lygis ir dėl šios priežasties vaikas bus paimtas iš atstovų pagal įstatymą (tėvų), teiks mobilioji komanda (psichologas, socialinis darbuotojas ir specialistas, dirbantis su turinčiais priklausomybių). Mobili komanda su šeima intensyviai dirbs 14 dienų, po to bus sprendžiama, ar į ją gali grįžti vaikas.

Kitais atvejais švietimo, socialines ir pan. paslaugas šeimoms, kurios susiduria su sunkumais ir negali vienos susidoroti su iššūkiais, kaip ir iki šiol turės teikti savivaldybės.

5. Daugiau psichologų apklausose.

Nuo liepos 1 dienos tampa privalomas psichologų dalyvavimas mažamečių (iki 14 metų) nukentėjusiųjų ar liudytojų apklausose. Psichologas turės dalyvauti nepilnamečių (iki 18 metų) nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei, sveikatai, laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaikui ir šeimai, dėl pelnymosi iš nepilnamečio prostitucijos ar nepilnamečio įtraukimo į prostituciją.

Policijos departamento duomenimis, 16 val. gautas Prienų vaiko teisių tarnybos darbuotojos pranešimas, kad Birutės gatvėje neblaivūs asmenys neprižiūri vaiko. Atvykę pareigūnai 1974 metais gimusiam vyrui nustatė 2,19 prom. girtumą, 1975 metais gimusiai moteriai – 2,30 prom. girtumą. Kartu buvusi dvejų metų jų anūkė laikinai apgyvendinta Prienų ligoninėje.

Po kelių valandų į Bendrąjį pagalbos centrą paskambino vyras ir dėl to, kad buvo paimta anūkė, pagrasino susprogdinti namą ir pats susisprogdinti. Vyras sulaikytas ir uždarytas į areštinę, pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Policijos departamento duomenimis, 21.15 val. gautas pranešimas, kad Alytuje, Jurgiškių gatvėje esančiame bute, dvi moterys girtauja ir neprižiūri mažamečių vaikų.

Nuvykus minėtu adresu, bute rasta neblaivi dvidešimtmetė, kuriai nustatytas sunkus 2,59 promilės girtumas, bei trylikos ir trejų metų vaikai. Ant trejų metų mergaitės rankos pastebėti sužalojimai. Mažametė ir dėl rankos nudegimų, kuriuos patyrė apsiplikiusi karštu gėrimu, paguldyta į ligoninę.

Iš 1989 metais gimusios moters, kuriai nustatytas 1,13 promilės girtumas, Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojoms perduota ketverių metų jos dukra (g. 2013 m.), taip pat paimtas ir perduotas trylikametis.

Pirmadienio naktį 0.20 val. gautas pranešimas, kad Druskininkų savivaldybėje, Viečiūnų miestelyje, pagalbos laukia 12 metų vaikas, kurį neblaivi motina išvarė iš namų.

Nurodytu adresu nuvykę policijos pareigūnai rado berniuką. Atvažiavę į jo namus, pareigūnai rado neblaivią (1,69 prom.) 43 metų motiną.

Ji paaiškino, kad nerado cigarečių, todėl pažadinusi sūnų, jį apšaukė, o jis išsigandęs pabėgo.

Namuose rastas dar vienas mažametis – 5 metų vaikas, pranešė policija.

Abu vaikus policija perdavė greitosios medikams. Jie juos išvežė į Druskininkų ligoninę priežiūrai.

Pradėtas įvykio aplinkybių patikslinimas.

Trečiadienio vakarą 19 val. 27 min. policija gavo socialinės darbuotojos pranešimą, kad namuose Akmeniškių kaime neblaivūs tėvai neprižiūri savo mažamečių vaikų.

Nurodytu adresu nuvykę policininkai rado neblaivią 29-erių metų moterį (1,72 prom.) ir 29-erių metų vyrą (2,47 prom.).

Su neblaiviais tėvais buvę 1-erių, 3-ejų ir 5-erių metų vaikai perduoti kaimynei, pranešė policija.