Ventės rage į specialias gaudykles įkliuvo pirmieji vieversiai. Per dieną – trys.

„Vieversį nėra taip paprasta pagauti, nes jie į gaudykles nepapuola, jie pievų paukščiai. Tai specialiai pastačiau ant pievos tokią voratinklinę gaudyklę, tokį trikampį, paleidau vieversio giesmelę. Kadangi jie dabar migruodami būriais keliauja ir ieško kas kur tupi, nepastebėję įkliūva į tą tinklą“, – pasakojo ornitologas Vytautas Eigirdas.

Vieversiui bus užmautas žiedas, kad ateityje sugavus būtų aišku, kur jis keliauja.

Ornitologams smalsu ir kaip keičiasi vieversių gyvenimas, tad juos matuoja ir sveria. Nors Vieversio diena – Vasario 24-oji, šie pavasario pranašai pastebėti itin anksti, gruodžio pradžioje. Tuomet žvalgėsi pavieniai, o didžioji vieversių migracija prasidėjo vasarį.

„Dabar dar toks pereinamasis laikotarpis, kai pas mus atskrenda tie, kurie žiemoti buvo atskridę ir kurie žiemojo: čimčiakai, tūbuotieji suopiai, sniegstartės. Tai dabar galima ir vieversį pamatyti, ir sniegstartę“, – kalbėjo V. Eigirdas.

Paukščių spiečiai skraido virš užlietų pamario pievų. Čia paukščiams rojus, nes maisto gausu. Itin daug žąsų ir gulbių giesmininkių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Paukščiai pagal orus gyvena. Tad, anot ornitologo, jau įprasta, kad sparnuočiai daug ankščiau pavasarį praneša nei kalendorinis ateina.

„Man pavasaris – pats įdomiausias. Viskas atbunda, paukščių daugėja, giesmių gausėja. Vakar dar vėsoka buvo, o šiandien jau zylės traukia giesmeles ir varnėnai inkilus tvarko“, – sakė ornitologas.

Kai kurie sparnuočiai jau ir vestuves kelia.

„Pilkosios žąsys porelėm vieni kitus vaiko, jau išsiskiria iš būrio poros. Jūriniai ereliai irgi prie lizdų tvarkosi, kai kurie gal jau ir perėti pradės. Pelėdos aktyviai ūbauja, dabar jau pats vestuvių metas jaučiasi. Dar pirmieji, bet požymius tikrai galima pamatyti gamtoje“, – pasakojo V. Eigirdas.

Nors kai kas tikina ir gandrus matę, bet ornitologas abejoja ar jie sugrįžėliai.

Kadangi ornitologai stebi gandrus jiems pritvirtinę siųstuvus, tai žino, kad gandrai dar už tūkstančių kilometrų.

„Aš spėčiau, kad čia žmonių priglausti, laikyti kažkur prieglaudose ar tvartuose uždaryti kokie silpnesni. Kai žmonėms atrodo, kad jau pavasaris, ir paleidžia. Gandrai randa maisto, jiems pakaks, bet kiek sekame siųstuvais sveikus laukinius paukščius, kaip tik šiandien žiūrėjau, tik vienas pajudėjo šiaurės kryptimi, kuris buvo nuskridęs žiemoti net iki Pietų Afrikos“, – aiškino ornitologas.

Gandrų laukiama kovo viduryje. Tuomet Nemuno deltoje jau turėtų būti šimtatūkstantiniai sparnuočių būriai. Jų čia suskaičiuojama apie 300 rūšių. Tada virš Ventės rago bus iškeltos ir didžiosios paukščių gaudyklės.

Vieversio diena laikoma vasario 24-oji, tačiau būrius vieversių ornitologai pastebėjo vasario 14-ąją.

„Tai ne tik meilės diena, bet ir vieversių parskridimo diena. Mačiau, kad vieversiai skrido Smiltynėje. Daug pranešimų, kad vieversius matė Tauragės, Kauno rajonuose. Jau matyti, kad jie traukia visa jėga“, – patikino gamtininkas Saulius Karalius.

Jis paaiškino, kad klasikiniais pavasario šaukliais laikomi vieversys, pempė ir varnėnas.

„Štai sulaukiau pranešimo, kad Kaune švilpavo varnėnas. Ir pats ryte varnėną išgirdau prie Senosios perkėlos pastato. Savo akimis mačiau – tupi ir švilpauja. Žiemojančių varnėnų Klaipėdoje šią žiemą nemačiau, tad stebėjau, tikėtina, parskridusįjį varnėną“, – tikino S. Karalius.

Jau pranešama apie pavasarį visiškai rimtai.

Pajūryje užfiksuoti būriai gulbių giesmininkių.

„Apie 70 paukščių melodingai trimitavo. Jau pranešama apie pavasarį visiškai rimtai. Ten, kur yra maisto, stebimi šimtai žąsų. Jos jau, matyt, nebeketina niekur skristi. Kai buvo atšilę, prie Girkalių, Klaipėdos rajone, buvo nufotografuotas 50-ies pempių būrys. Pempės matytos Šventojoje ir Nemuno deltoje. Viskas. Prasidėjo. Artimiausiomis dienomis paukščių išvysime ir išgirsime vis daugiau“, – prognozavo gamtininkas.

Ornitologai kiek anksčiau užfiksavo pavienes parskrendančias gerves. Jos dideliais būriais dar neskrenda.

„Bet tai – stiprūs paukščiai, ištvermingi, todėl jie nebijo atšalimų. Taip, pavasaris artėja“, – reziumavo S. Karalius.

Saulius Karalius. Vytauto Petriko nuotr.

Senovės lietuviai vasario 24-ąją, kai minima Vieversio diena, spėdavo orus. Buvo manyta, kad jei vieversys parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei vieversys parskrenda vėliau nei vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas.

„Klimato kaita sujaukia visus prietarus. Prieš keletą metų esu tuose pačiuose Girkaliuose matęs žiemojančių vieversių būrį, apie 60–70 paukščių. Pavasario nešėjai pas mus gali pražiemoti, jei žiemos pasitaiko šiltos“, – prisiminė S. Karalius.

Ar šiais metais ankstyvi vieversiai pranašauja šaltą pavasarį? S. Karalius abejoja.

„Jau trejus metus iš eilės būna šalti pavasariai. Nors žiemos, atrodė, nebuvo itin baisios. Kai nėra padorios žiemos, pavasaris iškrečia ekscesų. Norėtųsi, kad žiema būtų padori ir pavasaris toks, kaip priklauso“, – teigė S. Karalius.

„Pievos ir vanduo – abu labai svarbūs dalykai. Pievose gulbės maitinasi. Aišku, ir vandenyje randa kažkiek maisto. Sužaliavusias naujai žolytes, šaknis rauna, bet nemažai laiko praleidžia ir laukuose, javuose, ražienose, kur randa pakankamai maisto“, – sakė ornitologas Vytautas Eigirdas. 

Regis, keistus šokius gulbės giesmininkės viena prieš kitą šoka plunksnas kedendamos. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Turbūt aiškinasi santykius, kur toliau traukti, ar apie orus šnekasi“, – aiškino ornitologas.

Gulbės skuba užsiimti perėjimo vietas. Dalis jų pas mus žiemojo, bet didesni – grįžusiųjų pulkai.

Vieversių dar negirdėti ir nematyti, bet tokiu oru jau galima tikėtis išvysti ir juos. Vieversys man – pagrindinis pavasario pranašas.

 

„Gulbės vadinamos netolimaisiais migrantais. Kai gruodžio viduryje buvo paspaudęs šaltukas, vandens telkiniai užšalo, gausiai prisnigo, tai jos pasitraukė piečiau link Lenkijos ar Vokietijos, kitos galėjo ir iki Olandijos nuskristi. O atitirpus ledams, sniegui, jos jau iškart keliauja į savo perėjimo vietas“, – apie šių sparnuočių kasdienybę pasakojo ornitologas.

Pamario gyventojai sako, kad sparnuočiai nutupia ne šiaip – praneša apie ateinantį pavasarį.

„Pirmosios apie pavasarį praneša gulbės. Jos čia pulkais suskrenda“, – teigė pamario gyventojas.

Pavasarį jau nori skelbti ne tik gulbės ar žąsys, bet ir kiti paukščiai.

„Sausio pradžioje pasirodė pirmosios gervės. Jos, panašiai kaip ir gulbės, yra tie netolimieji migrantai. Vos nutirpus pievoms ir kai jau gali rasti maisto, jos iškart skuba grįžti namo. Dar sausį ant ledo lakstančių ir pempių matėme. Tiesa, dar vieversių negirdėti ir nematyti, bet tokiu oru jau galima tikėtis išvysti ir juos. Vieversys man – pagrindinis pavasario pranašas“, – sakė V. Eigirdas.

Nors didžiosios paukščių sugrįžtuvės būna kovo pradžioje, sparnuočiai pagal orus gyvena. Tad esą net sunku pasakyti, kada pirmieji paukščiai grįžo namo.

„Kai kurie jau grįžo gruodžio pabaigoje. Gamtos pasaulyje tai gana normalus reiškinys, nes jeigu nebūna didelių šalčių, žiema – šilta, kiti gali puikiai čia ir peržiemoti“, – dėstė V. Eigirdas. 

Pasak ornitologo, kadangi paukščiai akylai stebi orus, pas mus atskridę netolimieji migrantai vėl gali nuskristi į žiemavietes, jeigu šalčiai dar užkluptų.

Keturi pempių būriai sekmadienį fiksuoti ir virš Klaipėdos. Apie šimtą pempių stebėjo Lietuvos jūrų muziejaus specialistas Saulius Karalius.

Ventėje, be pempių, laukuose ornitologas Vytautas Eigirdas fiksavo būrius vieversių ir pilkųjų žąsų.

Pavasaris atėjo per vieną dieną.

„Jei kas nors praėjusios savaitės pabaigoje būtų pasakęs, kad pirmadienį žieduosiu vieversius, nebūčiau patikėjęs. Šiandien jau penkiolika paukščių sugavau voratinkline gaudykle. Pavasaris atėjo per vieną dieną. Šeštadienį pasirodė pavieniai paukščiai, sekmadienį migracija įsibėgėjo, o pirmadienį paukščiai jau masiškai skrenda“, – pasakojo Ventės rago ornitologinės stoties ornitologas V.Eigirdas.

Pavienes pempes ornitologas fiksavo ir anksčiau, tačiau šiuos paukščius specialistas vadina netolimais migrantais.

Vytautas Eigirdas / Asmeninio archyvo nuotr.

Vieversiai dažniausiai perimvietėse pasirodo apie vasario 24 d., kuri vadinama Vieversio diena.

Senoliai manė, kad jei vieversys parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei vieversys parskrenda vėliau nei vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas.

„Matyt, su šiltų orų banga jie ir parskrido. Tikėtina, kad šie paukščiai laikėsi kažkur netoliese, o vos tik atšilus grįžo į perėjimo vietas“, – pastebėjo V.Eigirdas.

Savo charakteriu šis šaltasis dešimtadienis lyg ir netilpo į vasario orų charakterio apibūdinimus – buvo vienodai šaltas ir žvarbus. Didžiausia laimė – kasdien švietusi saulė, kurios žiemą pas mus nebūna per daug.

Atverčiame kovo kalendoriaus lapą. Jame pažymėta pavasario pradžia. Jos teks dar palaukti, nors šalčiai ruošiasi trauktis – iš pietvakarių nešama šiluma turėtų pakeisti orus. Net nežinia, kas mums geriau, – ar smagus šaltukas, ar šlapdriba, ledu apkepę takai ir keliai. Rinktis neleista, todėl priimsime viską, ką duos gamta.

Beje, šiomis šaltomis dienomis ne kartą girdėjau klausiant, o kada ta žiema pasibaigs. Žinoma, taip paklausti dera po trejeto „rimtos“ žiemos mėnesių – dabar tai skambėjo keistai. Matyt, geriau tiktų klausimas, ką mums paliks šios dešimt šaltų dienų. O be ženklo jos neišeis.

Lietuva – didelė šalis. Rytiniame jos pakraštyje, šiaurėje sniego yra bent per gerą sprindį. Taigi, čia sniegas uždengė žemę, daug ką apsaugojo nuo šalčio. Tiesa, nuo sušalimo jis saugojo ežerų ledą – po sniego pūku jo sluoksnelis storėjo labai nežymiai.

Ant didžiųjų Aukštaitijos ežerų ledas vos 10–15 cm. Tačiau vakarų ir pietvakarių krašte be sniego storėjo ne tik ledas, bet ir įšalo sluoksnis. Čia žemė įšalo jau daugiau kaip pusę metro. Ūkininkai kalba, kad tai gali pavėlinti šio pavasario arimą ir sėją.

Prieš savaitę, vasario 24-ąją, turėjo sugrįžti vieversiai. Sąlygų juos pasveikinti nebuvo, paukščiai tebėra kažkur prie šaltojo fronto krašto – o jis siekia net Vidurio Europą. Tik pirmąją kovo dekadą, šylant orams, galime tikėtis vieversių, varnėnų, pempių, gervių. Paukščiai tikrai neskubės, nes tikrasis pavasaris gana vangus ir turėtų prasidėti tik apie kovo vidurį.

Net ir per didžiuosius šalčius nerimo zylės – aukštyn kylanti saulė daug svarbesnė už kitus aplinkos veiksnius. Geniai, bukučiai, kovai, o vakarais – naminės pelėdos įsijungė į bendrą pavasario nuojautos pasveikinimą.

Paskutiniai akordai lapių rujoje, vis dar tęsiasi vilkų, lūšių ruja – gamtoje laiką skaičiuoja ne kalendorius ir termometras, o kur kas svarbesni veiksniai. Kai kurių jų net neįmanoma įvardyti – tiesiog jie yra, pagal juos dėliojamas gyvenimas, gyvybės ciklai.

Apdairieji pavasariui ruošėsi žiemą – sukalė inkilus, surūšiavo augalų sėklas, net pasėjo ir augina daigus, kurių prireiks po poros mėnesių. Kiti visa tai daro dabar. Gal ir ne per vėlu. Svarbu inkilus iškelti per kovą. O augalus sėti, sodinti tada, kai šalnos ir žiemos sugrįžimai negali pažeisti jų daigų.

Apie tai dar bus laiko kalbėti ir tą daryti – esame tik pačioje kalendorinio pavasario pradžioje.

Anot jo, švelnesnėmis žiemomis šalyje vis dažniau pasilieka kovai – prieš keliasdešimt metų tokie atvejai buvo pavieniai, kovai su vieversiais pirmieji atskrisdavo į Lietuvą.

– Kokie paukščiai jau turėtų būti sugrįžę ir skelbti, kad baigiasi žiema, artėja pavasaris?

– Manoma, kad pirmieji sugrįžta vieversiai, bet iš tiesų Lietuvoje anksčiausiai pasirodo pilkosios žąsys. Jos grįžta į perėjimo vietas Nemuno deltoje ir Žuvinto rezervate, kai vandens telkinius dar dengia ledas. Tarp pirmiausia pasirodančių paukščių – vieversys, varnėnas ir pempė. Atskrenda ir kovai, kurie žiemoja vakarų Europoje, bet, dalinai, ir Lietuvoje.

– Iš kur parskrenda paukščiai?

– Šie paukščiai žiemoja ne pietinėse šalyse, o vakarų Europoje – Anglijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Vienas kitas varnėnas žiemą pasilieka ir Lietuvoje, tai nestebina. Įprastais žiemojančiais paukščiais tapo kovai, paprastieji suopiai. Žiemas jie leidžia Lietuvoje – jei atšąla, pasitraukia link Lenkijos, o kai šalčiai atslūgsta, vėl masiškai pastebimi mūsų šalyje.

Švelnesnėmis žiemomis kovas jau neretai čia žiemojantis paukštis. Prieš keliasdešimt metų tokie atvejai buvo pavieniai. Kovai buvo tie paukščiai, kurie, kartu su vieversiais, pirmieji atskrisdavo į Lietuvą.

– Sinoptikai žada, kad kita savaitė bus šilta. Kokių dar paukščių sulauksime?

– Lietuvoje jau šiuo metu pastebimi pavieniai ir mano jau minėti pempė, varnėnas, vieversys. Pastarųjų matyti Biržuose. Ornitologai pastebi tik pavienius individus, žmonės to nemato. Pavasarinė migracija prasideda tada, kai oras būna šiltas, geras, kai ateina šiluma. Tuomet pasirodys daugybė pempių, varnėnų.

Kol kas tik drąsiausieji bando ir bando sugrįžti. Nemažai paukščių jau yra Lenkijoje. Manau, kad atėjus šilumos bangai paukščiai tikrai nudžiugins savo giesmėmis.

– Ar paukščiai grįžta į tas pačias vietas? Kaip suranda jas, keliaudami iš taip toli?

– Yra daug neatsakytų klausimų apie tai, kaip paukščiai sugeba rasti tikslią vietą. Manoma, kad yra keli orientavimosi lygmenys, yra magnetinis laukas, svarbi dienos trukmė ir pan. Atskridę į Lietuvą, tą kraštą, kuriame peri, jie įsimena geografinius kraštovaizdžio ypatumus.

Moksliškai įrodyta, kad kai kurie paukščiai grįžta į savo vietą – tai stambieji, plėšrieji, kai kurie vandens paukščiai (gulbės, antys). Į tas pačias kolonijas grįžta ir kovai – tiksliai ten, kur perėjo. Jei sąlygos nepasikeičia, tai būna tinkama vieta veistis.

– Kokio paukščio grįžimas į Lietuvą reiškia, kad žiemos jau nebebus?

– Manau, kad tai reikš masinis paukščių parskridimas – kai išgirsime vieversio giesmę, o pakelėse bus matomi didesni pempių būriai. Kai prie savo inkilo pradeda lankytis varnėnai, tai jau tikras pavasaris. Dabar pirmieji paukščiai rodo, kad jis jau artėja, lipa mums ant kulnų, jau prie pat Lietuvos. Tačiau dar niekaip nesulaukiame šilumos, o tokie nepalankūs orai, kaip šlapdriba neskubina paukščių masiškai grįžti.

Šiais metais pirmieji sugrįžę dirviniai vieversiai stebėti Juodkrantėje ir Biržuose. Vasario 21-ąją vienas dirvinis vieversys praskrido Likėnėlių kaimo laukais Biržų rajone. Kitą vieversį užfiksavo stebėtojas skrendantį virš Juodkrantės. Vieversio pasirodymas po ilgos žiemos tapatinamas su pavasario žadinimu.

Pernai pirmieji vieversiai stebėti vasario 7 d. Vieversys užfiksuotas ir pamaryje, užliejamų pievų fone. Ar tikėti prietaru, kad ankstyvas vieversio pasirodymas pranašauja ilgą ir niūrų pavasarį? Ornitologai tikina, kad paukščiai apie pavasarį nenusimano. Tačiau tai, kad iš šiltųjų kraštų jau sugrįžo žąsys, gervės ir net pempės, leidžia spėti, kad pavasaris – ne už kalnų.

Atėjus krikščionybei, vasario 24-oji tapo Šv. Motiejaus diena. Šv. Motiejus buvo apaštalas, krikštijo pagonis, turėjo sugebėjimų gydyti žmones. Su šia diena buvo susiję keletas prietarų. Merginoms šią dieną buvo draudžiama šukuotis plaukus, neva vištos vasarą iškapstys daržus. Buvo nepatariama šią dieną sijoti miltų – bijota, kad pasėlius užpuls amaras.

Iki šios dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos buvo gėdijamos: „skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“.

Tikėta, kad, jei nori būti labai greitas, reikia šią dieną du kartus apibėgti aplink trobą, nubėgti į kaimo galą ir atgal. Tuomet būsi greitas kaip vieversys.

Lietuva gyvena pavasariu ir Velykų laukimu. Dėl Velykų neabejoja niekas – jos bus bet kokiu oru, bet kurį pavasario mėnesį. Šiemet jos gana ankstyvos. Žinoma, per Velykas mūsų namuose netrūks žalumynų, kurių patys pasiruošėme, pasisėjome, pridaiginome. O gamtoje pavasaris tikrai be naujos žalios spalvos.

Žadama šiluma Velykų dieną turėtų dar labiau sustiprinti šventės jausmą. O po Velykų pavasaris turėtų būti kitoks – nieko keista, juk kovas jau baigsis.

Ką tik Lietuvoje buvo nepavasariškai balta ir švaru. Savaitgalį iškritęs sniegas baltavo ant žemės, medžių, stogų. Kai kur jo sluoksnis siekė 15 ar net daugiau centimetrų, taigi jame buvo sukaupta daug vandens. Iškritęs ant nesušalusios žemės, jis tirpo iš apačios, o vanduo gėrėsi dirvon. Ten, jos giluminiuose sluoksniuose, dar jaučiamas drėgmės stygius, tad ištirpusio sniego vandens vargu ar teks upeliams. Taip būtų įvykę, jei būtų liję.

Kaip sniegą sutiko augalai ar paukščiai? Jie tuo labai nesistebėjo. Aktyvių augalų dar nedaug, jie ramiai gulėjo po sniegu. Žvėrims sniegas nesukėlė jokių nepatogumų, o paukščiams, sugrįžusiems iš pietų, turėjo būti jei ne staigmena, tai nors šioks toks išbandymas.

Stebėjau vieversius, kuriuos sniegas suvijo prie lauko kelių. Jie čia kapstė sniegą, lesė žolių sėklas. Pempės bėgiojo pabaliais, vis linksėjo – matyt, lesalo tikrai rado. Žąsys ir gulbės giesmininkės braidė po sniegą, gnaibė želmenų viršūnes. Žvaliausiai jautėsi baltoji kielė – lakstė ledu, purpsėjo ir vis lesė, stvarstė.

Visa tai baigėsi, dabar pavasariška laisvė visiems. Po Velykų ar net per jas reikia žvalgytis baltųjų gandrų – šiaip ar taip rytoj ne tik Didysis penktadienis, bet ir Gandrinės, Blovieščius, gandrų sugrįžimo diena. Jeigu jūsų sodybos gandrų lizdui ko nors trūksta, jeigu jis apaugo šakomis, atžalomis, skubėkite pasirūpinti, kad gandrai turėtų kaip sugrįžti į savo namus.

Ko gero, prieš Velykas apie tai ir reikėtų kalbėti – apie žolės gaisrus. Tačiau jų grėsmė artėja – štai ims džiūti žolė ir, neduok Dieve, pradės rūkti padangė. Nedarykite to, nenaikinkite mūsų gamtos, neskubinkite klimato kaitos. Nedarykite sau ir kitiems gėdos. Ir ne tik prieš Velykas, ne tik šį pavasarį. Visada!

Europoje gyvenančių paukščių individų skaičius šiuo metu yra 421 mln. mažesnis, lyginanti su padėtimi prieš tris dešimtmečius, o dabartinė aplinkos būklė nepalanki daugeliui įprastų rūšių, sakoma pirmadienį paskelbtoje studijoje.

Šis populiacijų nuosmukis susijęs su moderniais žemės ūkio metodais ir buveinių nykimu arba jų būklės blogėjimu, nurodoma straipsnyje, paskelbtame mokslo žurnale „Ecology Letters“.

„Tai perspėjimas, kurį skelbia paukščiai visoje Europoje. Aišku, kad mūsų aplinkos tvarkymas nepalankus daugeliui labiausiai įprastų rūšių“, – rašo Didžiosios Britanijos karališkosios paukščių apsaugos draugijos, vienos iš šio tyrimo lyderių, atstovas Richardas Gregory (Ričardas Gregoris).

„Tuo pačiu metu vykdoma visų paukščių ir jų buveinių išsaugojimas bei teisinė apsauga yra būtina, siekiant panaikinti šių nuosmukių padarinius“, – pridūrė jis.

Studijos autoriai nustatė, kad apie 90 proc. viso populiacijų sumažėjimo įvyko tarp dažniausių paukščių rūšių, tokių kaip kurapkos, vieversiai, kregždės ir varnėnai.

Tuo tarpu kai kurių retesnių paukščių populiacijos pastaraisiais metais pagausėjo – veikiausiai dėl aplinkosaugos projektų ir rūšių teisinės apsaugos.

Įprastų paukščių rūšių populiacijų staigus sumažėjimas kelia nerimą, „nes būtent ši paukščių grupė žmonėms teikia daugiausiai naudos“, – sakė Ekseterio universiteto tyrėjas Richardas Ingeris (Ričardas Ingeris).

„Reikšmingas dažnų paukščių (populiacijų) sumažėjimas gali gana neigiamai paveikti žmonių visuomenę“, – pažymėjo R.Ingeris.

Mokslininkai individų skaičiaus sumažėjimą nustatė išanalizavę duomenis apie 144 Europos paukščių rūšis, surinktus per tyrimus 25 šalyse, dažnai prisidedant savanoriams tyrėjams.

Mokslininkai ragina didinti aplinkosaugos pastangas, vykdant didelio masto aplinkos gerinimo projektus, tokius kaip miestų žaliųjų erdvių plėtrą ir skatinant aplinkai palankų ūkininkavimą.