Daugiausiai žmonės minėjo radę varnėnų kiaušinių.

Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys tikino, kad neverta tikėti liaudies prietarais.

„Koks badas? Vadinasi, jau tūkstantį metų badas tęsiasi. Kiekvieną pavasarį tai nutinka. Ne patys paukščiai meta savo kiaušinius, o konkurentai“, – paaiškino ornitologas.

Internete žmonės svaičiojo, kad esą varnėnų kiaušinius išmeta ir šarkos.

Vadinasi, jau tūkstantį metų badas tęsiasi.

„Kokia šarka turi būti, kad į inkilą įlįstų? Varnėno patelė, padėjusi kiaušinius, iš karto nepuola perėti. Ji visą dieną gali nelįsti į inkilą. O kiaušinių niekas nesaugo. Atskrenda konkurentų pora ir išmeta kiaušinius. Varnėnų pora nori, kad tik jos vaikai išgyventų. Svetimų genų jiems nereikia“, – paaiškino V. Jusys.

Senovės lietuviai turėjo įvairiausių prietarų, bylojančių apie neva gresiantį badą. Prastus orus ir badmetį prognozuodavo iš įvairiausių reiškinių, padedančių nuspėti orus.

„Lietuviai visko prisigalvoja. Juk sakydavo, kad gegutė niekur neiškrenta, o rudenį vanagu virsta, kad nereikėtų išskristi“, – juokėsi V. Jusys.

Ventės rage V. Jusys kukuojančią gegutę girdėjo vakar.

„Kai kas jau prieš dešimt dienų matė gegutę“, – tikino gamtininkas.

Vytautas Jusys. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Paklaustas, ar vis dėlto gali būti, kad varnėnų kiaušiniai tiesiog sušalo, todėl tėvai jais atsikratė, V. Jusys patikino, kad šalnos būna tik žemės paviršiuje, inkilams jos nebaisios.

„Paukščiai nežino, ar kiaušinyje yra gyvybė, ar ne. Jaunikliai jau būna užaugę, o blogi kiaušiniai dar lieka lizde“, – teigė V. Jusys.

Jis pyksta, kai neišmanėliai feisbuke komentuoja gamtos reiškinius nieko apie juos neišmanydami.

„Kiekvienais metais vis tas pats. Viskas kartojasi. Gegužės viduryje arba antroje jos pusėje visi komentuos aptiktus kiaušinių lukštus. Jei kiaušinio lukšte skylė bus šone, vadinasi, kažkas kiaušinį suvalgė. Jei kiaušinis gražiai perpus skilęs, reiškia, jauniklis išsiritęs, o tėvai lukštus išmetė“, – aiškino V. Jusys.

V. Jusys reziumavo – aptikus išmestą varnėno kiaušinį, reikia dairytis konkurentų poros, o ne apie badą galvoti.

„Pas mus varnėnai mėgsta serenčių, saulučių žiedus nuskinti. Pasirodo, patinas gėlių patelei į lizdą neša“, – apie paukščių gyvenimo keistenybes pasakojo ornitologas.

Prieš savaitę šernas buvo įsisukęs į V. Jusio daržą.

Ventiškis spėjo nufotografuoti, kaip šernas ramiausiai skabo jo sėtus žirnius.

Išvytas keturkojis po valandos vėl sugrįžo į tą patį daržą. Tiesa, pavytas, risnojo tarpueiliais, tvarkingai.

Šernas pridarė daug bėdų vietiniams – ne tik iškniso bulvių lysves, bet išarė visą pievelę centrinėje Ventės kaimo aikštelėje.

Išpuoselėta pievelė po rytinio šerno pasivaikščiojimo atrodo lyg po karo.

Vieni grožisi šerno klajonėmis, kiti – ne itin džiaugiasi.

Socialiniame tinkle ventiškiai net ėmė diskutuoti, ar ne laikas duoti vietinei įžymybei vardą?

Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumo ir jūrų gamtos skyriaus vedėjas Saulius Karalius socialiniame tinkle prie kolegos gamtininko V. Jusio nuotraukos pasidalijo komentaru su prisiminimais apie Ventės ragą.

„Geri prisiminimai apie Ventės rago šernus. Leonas Jezerskas (ilgametis Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas) paprašė manęs ir mano kolegos Ginto pasaugoti nuo šernų jo pasodintų bulvių sklypelį. Mes tada dar buvome studenčiokai ir ten atlikome praktiką. Įdavė tokius pykštukus šernams nubaidyti ir, o varge, butelaitį vyno, kad linksmiau būtų saugoti. Mes tą vynelį staigiai patvarkėme ir, aišku, saldžiai užmigome prie sklypelio pastatytoje palapinėje. Ryte praplėšiame akutes – o siaube, laukas kruopščiai nuartas, taip pat ir prie pat „sargų“ palapinės. Būtumėte jūs matę Leono veidą, apie leksiką neminėsiu“, – prisiminė S. Karalius.

Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys nufilmavo apie 800 pilkųjų žąsų būrį.

„Prie Sausgalvių dar 500 šių paukščių mačiau. Dar tiek pat gulbių. Paukščiams – jau pavasaris“, – šypsojosi V. Jusys.

Sausio 14-ąją Vilkaviškio rajone pastebėtas vienuolikos pempių būrelis.

Ornitologas paaiškino, kad šie paukščiai greičiausiai į pamarį atskrido iš piečiau esančių žiemojimo vietų.

„Tie, kas žiemojo Olandijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ar Danijoje, skrenda į šiaurę“, – sakė V. Jusys.

Jausmas kaip pavasarį.

Nors pempės jau pastebėtos pietiniuose šalies rajonuose, pamaryje jų dar ne itin gausu.

„Pats nemačiau, bet kolega sakė, kad ir pas mus jau yra pempių. Matė ir dirvinių sėjikų. Ką vadinti pavasario šaukliais? Visus paukščius, grįžtančius ne laiku, vadinkime pavasario šaukliais. Ir zylės pradeda čiulbėti. Šiuo metu pavasario šaukliu galime vadinti pilkąsias žąsis“, – tikino V. Jusys.

Vytautas Jusys. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Anksčiausiai kiaušinius pradeda dėti kryžiasnapiai.

„Dažniausiai vasarį arba kovą jie deda kiaušinius. O šiemet gal jau ir sudėjo. Europoje šie paukščiai kiaušinius deda visais metų mėnesiais, net gruodį ar lapkritį“, – pasakojo V. Jusys.

Ar tai reiškia, kad paukščiai pranašauja ankstyvą pavasarį?

„Ne, paukščiai pavasario nenumato, orų nepranašauja. Jie naudojasi sąlygomis. Atšilo, tad jie ir atskrido. Ledas ištirpo, žolytė žalia. O žąsys žolę skabo. Jausmas kaip pavasarį. Tik betrūksta vieversio giesmės“, – pastebėjo ornitologas.

Daugiau kaip 850 tūkstančių – tiek paukščių per savo gyvenimą sužiedavo legenda tapęs ilgametis aplinkos apsaugos sistemos darbuotojas L.Jezerskas. To pakartoti dar niekam nepavyko.

Šis ištikimas gamtos riteris, eidamas 93-iuosius, atgulė amžinojo poilsio ne kur kitur, o Ventėje, kurioje praleido didžiąją dalį savo gyvenimo.

Beveik septyniasdešimt metų jis paskyrė paukščiams ir jų tyrimams, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui ir Ventės rago ornitologinei stočiai.

Daugiau kaip 850 tūkstančių – tiek paukščių per savo gyvenimą sužiedavo legenda tapęs ilgametis aplinkos apsaugos sistemos darbuotojas L.Jezerskas.

1947 m., vos baigęs gimnaziją, L.Jezerskas pradėjo dirbti zoologijos muziejuje laborantu ir prof. T.Ivanausko patartas ėmė tyrinėti paukščius.

Nuo 1954-ųjų žieduodavo sparnuočius jų migracijų metu Ventės rage ir Kuršių nerijoje.

Dar po 20 metų tapo Ventės rago ornitologinės stoties vedėju ir persikėlė gyventi į Ventę, prie Kuršių marių.

L.Jezerskas laikinai buvo paskirtas šiam darbui, kad šiek tiek aptvarkytų byrančią stotį, tačiau tai pavirto keturiasdešimčia išbandymų metų.

Jo rūpesčiu buvo pastatytas stoties administracinis pastatas, naujos didžiosios gaudyklės paukščiams, kurias galima naudoti ne tik migracijų sezonais, bet visus metus.

Ornitologo paskaitų, persunktų humoro, nuginkluodavusiu bet kokį niurgzlį, išklausė tūkstančiai ekskursantų.

Ventėje jis gyveno, dirbo, mirė ir čia palaidotas. Labai simboliška, bet prie jo kapo apsilanko ir paukščiai, nors kapinės yra gana tamsios, apaugusios dideliais medžiais.

"Gyvenu netoli kapinių, kasdien po keletą kartų pro jas praeinu. Tai štai vieną rytą pamačiau prie L.Jezersko kapo vaikštinėjantį gandrą. Anksčiau gandrų ten nesu pastebėjęs. Bet čia turbūt tas pats, kuris gyvena pas mus ant ūkinio pastato stogo. Pats sužiedavau jį. Šią gegužę jis susiporavo su mūsų sena gandriene, "našle", kurios partneris pernai žuvo. Tik keistas tas naujas jos vyras, užuot vaikus prižiūrėjęs, mėgsta grožėtis savo atvaizdu lange, kartais snapu pabeldžia į stiklą. Paminklas blizga, tai jis turbūt vėl į save žiūrėjo", – šypsojosi V.Jusys.

"Pirmą kartą mačiau tokį reiškinį. Mane net palaimintuoju  pavadino. Nežinau, ar čia gerai ar blogai. Prieš keletą metų teko matyti trigubą vaivorykštę. Bet šios forma – tikrai neįtikėtina", – tikino V.Jusys.

Dviguba vaivorykštė užfiksuota Neringos pusėje. Tuo metu saulė tekėjo iš rytų ir buvo dar žemai.

Vieni sako, kad galėjo būti atspindys nuo ledo. Bet rimto paaiškinimo niekas nežino.

"Vieni sako, kad galėjo būti atspindys nuo ledo. Bet rimto paaiškinimo niekas nežino. Nuo jūros atspindys negalėjo susidaryti, nes gerai matyti, kur vaivorykštė susilieja su horizontu, šis taškas yra prieš nerijos horizontą", – stebėjosi V.Jusys.

Ornitologą labiausiai nustebino tai, kad viena vaivorykštė krypsta į dešinę, o antroji yra statmena.

"Kai susidaro dvigubos vaivorykštės, antroji dažniausiai būna pirmosios atspindys ir spalvų eiliškumas būna atvirkščias", – teigė V.Jusys.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimato ir tyrimų skyriaus vedėjas Donatas Valiukas stebėjosi Ventėje užfiksuotu reiškiniu.

Donatas Valiukas: tai – kažkas labai reto.

Aš pirmą kartą matau, kad dvi vaivorykštės suformuotų skirtingas trajektorijas.

"Kol kas neturiu paaiškinimo. Tai – kažkas labai reto. Persiunčiau nuotraukas kolegoms ir jie neturi paaiškinimo. Tiesa, Nyderlanduose kažkas panašaus buvo fiksuota. Tokiam reiškiniui reikia dviejų šviesos šaltinių. Atspindys negalėtų suformuoti tokios stambios vaivorykštės", – svarstė D.Valiukas.

Jis paaiškino, kad vaivorykštė susidaro, kai saulės spinduliai lūžta vandens lašeliuose, esančiuose ore.

"Aš pirmą kartą matau, kad dvi vaivorykštės suformuotų skirtingas trajektorijas. Viena vaivorykštė nueina dešiniau, o kita lyg yra atskira ir nėra pirmosios atspindys, nes spalvų seka nėra atvirkščia", – kalbėjo D.Valiukas.

Mįslė: V.Jusio Ventėje užfiksuota dviguba vaivorykštė kėlė klausimų klimatologams – kaip galėjo susiformuoti antroji vaivorykštė, kai danguje tėra vienas šviesos šaltinis? Vytauto Jusio nuotr.

2015 m. V.Jusys užfiksavo trigubą vaivorykštę. Tą kartą dvi vaivorykštės turėjo vieną ir tą patį susikirtimo tašką ties horizontu, o trečioji vaivorykštė buvo vienos jų atspindys, nes spalvų seka joje užfiksuota atvirkščia.

Mokslininkai trijų vaivorykščių pasirodymą danguje įvardijo kaip itin retą reiškinį, pasirodantį kartą per 250 metų.

Apie tokio tipo vaivorykštes būdavo kuriamos legendos – neva jos gale galima rasti aukso puodą.

Trigubos vaivorykštės susidaro vienu metu vykstant šviesos lūžiui, dispersijai ir trigubam atspindžiui.

Pirminė vaivorykštė susikuria saulės spinduliams perskrodus vandens lašelį 138 laipsnių kampu.

Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys sakė, kad sekmadienio pavakare stirninas į tinklus pateko labai netikėtai.

„Ką tik buvau patikrinęs tinklus, juose nieko nebuvo. Nusprendžiau nueiti prie marių pafotografuoti. Žvilgtelėjau į tinklus ir nustėrau. Juose buvo įkliuvęs nematytas svečias“, – juokėsi V.Jusys.

Stoties vedėjui teko elgtis atsargiai, nes stirninas buvo užėjęs už mažiausiems sparnuočiams skirtų tinklų.

„Labai geri mūsų tinklai, net stirnos nesupranta, kad yra kliūtis. Panašu, gyvūnas yra dvejų metų, turi ragiukus. Ventėje aplink namus blaškosi penkios stirnos. Viską šlamščia – tujas, braškes, tulpes tinklais turime dengti, kitaip nuėstų iki šaknų“, – apie stirnų kaimynystę pasakojo V.Jusys.

Į paukščių gaudykles yra patekę įvairių žvėrelių, dažniausiai – šermuonėliai, kiaunės, lapiukai.

Tačiau vienas nelauktas svečias buvo itin nustebinęs ornitologus – į tinklus pakliuvo žebenkštis. Plėšrūnas nesuėdė nė vieno paukščio, nes tuo metu buvo audringas oras, ir sparnuočiai neskraidė.

2015 m. į tinklus buvo įkliuvę du stirniukai. Tinkluose aptinkama ir ežių, ir žalčių, ir sraigių, laumžirgių. Net žiurkę ornitologai yra matę.

Pasitaiko, kad gyvūnai pridaro tinkluose skylių, taip sukeldami ornitologams papildomų rūpesčių.

„Bebrui problemų nėra, jis prasigraužia skylę ir išeina. Tenka lopyti. O iš kur voverės į tinklus sulenda, net pats nežinau“, – stebėjosi V.Jusys.

Paukščių danguje matyti vis mažiau, tad Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys fotoaparato objektyvą nukreipė sau po kojomis.

„Po šalčių, kurie pamaryje laikėsi kelias dienas, labai mažai paukščių. Praktiškai tik vienas kitas praskrenda. Ramu. Tačiau oras kvepia pavasariu. Tik niekas nežino, kiek ilgai tai truks. Yra buvę tokių metų, kai baisūs šalčiai užklupo balandžio pabaigoje, tuomet net daug paukščių žuvo“, – prisiminė V.Jusys.

Laukimas: sausio pabaigoje lazdynas jau brandina žiedus.

Nors Kuršių marios šiuo metu vis dar užšalusios, trečiadienio pavakarę V.Jusys pamario pievose fotografavo visai ne žiemiškus vaizdus.

„Pievose jau kalasi laukiniai augalai, kažką iš skėtinių šeimos fotografavau. Į kadrą pakliuvo ir lazdyno žiedas, kuris netrukus gali skleistis“, – pasakojo V.Jusys.

Paprastojo lazdyno žiedai yra vienalyčiai, o kuokeliniai žiedai žirginiuose – vyriškos lyties, kurie išauga vėliau.

Pabudimas: pamario pievose – artėjančio pavasario ženklai. (V. Jusio nuotr.)

Dendrologai aiškina, kad pagal paprastojo lazdyno žydėjimo pradžios laiką yra sprendžiama ankstyvojo pavasario pradžia.

Paprastai pavasarį Lietuvoje lazdynai gali pradėti žydėti įvairiu laikotarpiu – dažniausiai kovo arba balandžio mėnesiais, prieš sprogstant lapams, bet vidutinė žydėjimo pradžios data – apie kovo 23 d.

Kartais lazdynai pražysta ir vasarį.

Klaipėdiečiai, savaitgalį laiką leidę pamaryje, stebėjosi įspūdingais vaizdais. Keliautojams teko akis ir burną dengti dėl masiškai į orą pakilusių uodų. Laimei, šie gyviai nekanda, tik erzina, lįsdami į nosį ir burną.

"Uodai trūkliai gyvena vandenyje ir beveik vienu metu išsirita. Nuo balandžio po truputį jų vis daugėjo, tačiau savaitgalį, smarkiau pašildžius saulei, jų spiečiai ėmė kilti debesimis. Tai tikrų tikriausios šių vabzdžių vestuvės", – tikino Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys.

Virš Kintų savaitgalį pakilusius uodų spiečius buvo galima įžiūrėti kilometro atstumu.

Atrodo, jog dūmai į dangų kyla.

Uodų spiečiai atrodė lyg viesulo stulpai, tad klaipėdiečiams, savaitgalį stebėjusiems šį reiškinį, kilo mintis, kad dega Kintų miškas.

"Atrodo, jog dūmai į dangų kyla. Tačiau toks reiškinys yra puota paukščiams ir kitiems gyviams. Tokiu metu net aklos kregždės išgyventų, jei į sieną neatsitrenktų. Paukščiams bereikia tupėti ant šakų išsižiojusiems, uodai patys į snapą skrenda. Paukščiams maisto ieškoti nereikia", – sakė V.Jusys.

Panašų reiškinį V.Jusys fiksavo prieš dvejus metus, taip pat gegužės pabaigoje.

"Antra šių uodų banga turėtų pasirodyti rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje. Iš tų kiaušinių, kuriuos dabar sudės uodai, išsiris lervutės, o po to ir patys uodai", – kalbėjo V.Jusys.

Sausį – ridikėlių derlius

Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys sausio 21 d. šiltnamyje nurovė ridikėlius.

"Buvau internetu pirkęs kiniškos sėklos. Nerovėme, palikome sėklai, štai ir pasisėjo. Šių ridikėlių valgomi ne tik gumbai, bet ir lapai, jie traškūs, nėra kartūs. Va, ir mėgaujamės salotomis", – juokavo V.Jusys.

Jis sakė, kad, lauke vyraujant kelių laipsnių šilumai, šiltnamyje drąsiai galima būtų sėti naują ridikėlių partiją, špinatus.

Bulviakasis – gruodį?

Klaipėdos rajone sodininkaujanti Nerija tikino, kad visą žiemą šeimą aprūpina šiek tiek kitokiomis salotomis.

"Rudenį darže liko nenurautų burokėlių. Nors jie nespėjo subrandinti gumbų, tačiau visą žiemą važiuojame į sodą prisiskinti jų lapų salotoms", – tikino daržininkė Nerija.

O štai jos kaimynė pasakojo visą žiemą darže raunanti morkas, kurių pasėjo dar rudenį. Šiltnamyje tebeveši pankolis, kurio šviežiomis šakelėmis skaninamos sriubos, salotos.

V.Jusys antrino, kad šiltnamyje krapus ir jis teberauna.

Vytautas Jusys / Redakcijos archyvo nuotr.

"Šalčių nebuvo, kur neaugs. Nors gamtoje viskas bunda, bet paukščiai dar negrįžta. Miške žydi alksniai ir lazdynai, žalčialunkių pumpurai sprogsta. Žiemos šiemet nebuvo. Venckuose gruodį mačiau, kaip kažkas kombainu bulves kasė. Galės netrukus sodinti. Rusnė per metus du derlius užaugina, balandį jie jau bulves sodina. Dabar galės kovą sodinti", – juokėsi V.Jusys.

Laukia paukščių migracijos

Ornitologai aiškina, kad pirmieji pavasario šaukliai paukščiai į Lietuvą pradeda grįžti vasario pradžioje.

"Tik juos sunku pamatyti. Kažkas stebėjosi gandrą šiuo metu pamatęs, bet gandrai dažnai žiemoja čia, kaip ir garniai. Va, gervė jau būtų įvykis. Aš per Kalėdas Svencelėje mačiau, bet ji ten buvo likusi žiemoti", – tikino ornitologas.

Pavasario šaukliais turėtų būti vadinami vieversiai taip pat jau nebeteko savo titulo. Ventės ornitologai prieš Naujuosius metus stebėjo pamaryje žiemojančius vieversius.

"Dabar sunku pasakyti, kas čia žiemoja, o kas čia parskrido. Aiškiau bus tik tuomet, kai piečiau esančių valstybių ornitologai ims skelbti apie pastebėtą pirmąją gausesnę migraciją", – patikino V.Jusys.

Nors ornitologai fiksuoja stebintys varnėnus, antis, garnius, tačiau tikrieji pavasario pranašai turėtų būti poromis parskrendantys paukščiai, pavyzdžiui, pilkosios žąsys.

"Jos būna vienos ankstyviausių. Žiemojančių nedaug jų buvo. Pirmųjų pavasario pranašų laukiame po savaitės – vasario pirmomis dienomis. Jau galime pradėti kalbėti apie pavasarį", – pastebėjo V.Jusys.

Vytauto Jusio nuotr.

Toks gausus ryškiaspalvių drugelių antplūdis pastebėtas pirmą kartą. Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys spėjo, jog ši migrantų banga Ventę veikiausiai pasiekė iš Pietų Europos.

"Aš nežinau, kur jie keliauja. Europoje turime savų migrantų. Ne vieno jų klausiau ir nė vienas nepasakė. Va, ir dabar skaičiuoju 581-ąjį laumžirgį ir klausiu, kur jis skris. Bet neatsako jis man, parazitas", – juokavo V.Jusys.

Mokslininkai neseniai išsiaiškino, jog šie vabzdžiai kasmet migruoja iš Šiaurės Europos į Afriką, ir atgal.

"Esu jų matęs už poliarinio rato, Norvegijoje. Vabzdžiai irgi migruoja. Šie skrido prieš vėją", – tikino V.Jusys.

Birželio 7-ąją į Ventės rago paukščių gaudykles pateko tūkstančiai šių drugelių. Juos skaičiavo V.Jusys ir Vytautas Eigirdas. Iš vienos gaudyklės išleista apie 300, iš kitos gaudyklės su penkiomis kameromis – 1,3 tūkst. drugelių. Dar apie 2,7 tūkst. usninukų išleista iš didžiosios gaudyklės.

Šių vabzdžių tyrinėtojai skelbia, jog vasarai baigiantis milijonai usninukų būriais migruoja į pietus. Jie skrenda vidutiniškai 500 metrų aukštyje, todėl yra beveik nepastebimi.

Sulaukę palankių vėjų, maždaug 45 km/val. greičiu jie patraukia į tolimąją Afriką ir įveikia apie 15 tūkst. km atstumą. Kelionė prasideda netoli šiaurės poliaračio ir baigiasi pietuose, Vakarų Afrikos drėgnuosiuose miškuose. Tai dvigubai toliau nei nuskrenda Šiaurės Amerikoje gyvenantys drugeliai monarchai.

Mokslininkai teigia, jog kelionėje šie drugiai ir veisiasi – pereina visą vystymosi ciklą. Kol pasiekia Afriką ir grįžta atgal, pasikeičia šešios jų kartos.