Taip jau susiklostė aplinkybės, kad į mane kreipėsi Klaipėdos "Memelio mokyklos" darbuotoja Dainora, kad pasidalyčiau mintimis apie 1991-ųjų sausio 13 d. įvykius prie Girulių televizijos bokšto. Papasakoti turėjau ką – prabudėjau anuomet visą naktį prie televizijos bokšto ir su kaimynu Rimantu Budriu kibirais nešiojome karštą arbatą iš namų televizijos bokšto gynėjams. Papasakojau, kaip greitosios pagalbos automobiliu (kad niekas nestabdytų) iš Girulių televizijos bokšto į Vilnių buvo gabenamas siųstuvas, kuriuo tada iš parlamento buvo galima transliuoti žinias.

Vaikų grupę nuo pat miesto iki pat Girulių bibliotekos lydėjo ir krašto apsaugos savanoris, mieste gerai žinomas visuomenininkas bei mano kolega seniūnaitis Aurimas Mockus. Girulių bibliotekos-bendruomenės namų patalpose (bibliotekininkės Linos dėka gavome plotą) jis labai įtaigiai ir aiškiai (kariškai) perteikė vaikams patriotiškumo pamokėles. Jas su didžiuliu malonumu išklausiau ir aš. Žodžiu, nuotaika buvo pakili.

Tokios pačios jos tikėjausi ir vakare per jubiliejinį bėgimą nuo Girulių televizijos bokšto iki Klaipėdos savivaldybės. Jau pats bėgimo pasirinktas laikas (20 val.) man kėlė abejonių dėl tokio renginio sėkmės. Tokiu metu dauguma vaikų klausosi pasakėlių per "Labanakt vaikučiai". Vadinasi, ir tėvai su jais.

Šiam renginiui nesu abejingas, ko gero, nesu jo praleidęs nė vienais metais. Jau nuėjus į vietą po 19 val. supratau, kad jam tinkamai nepasiruošta. Kariuomenės mašinos stovėjo vos ne ant bėgikų starto linijos. Silpnas apšvietimas (galėjo jį sustiprinti papildomais šviestuvais), beveik bėgikų starto vietoje telkšojo didžiulė ir gili bala. Kadangi ji buvo paskendusi tamsumoje, tai ne vienas bėgikas "pamirkė" savo avalynę ir kojas.

Tokio "malonumo" neišvengiau ir aš, vos tik atėjęs į renginį. Autobusas, kuriame buvo registruojami dalyviai, buvo pastatytas taip, kad mašinos iš Vasarotojų g. negalėjo pasukti į Rasytės g. Tik renginio pabaigoje truputį pajudėjo į priekį ir taip atvėrė tą Rasytės g. Balą buvo galima dienos metu pašalinti arba bent jau aptverti. Taip pat tuo metu turėjo būti galimybė (juk žiema, vakaras) bėgimo dalyviams susišildyti bent jau arbata.

Atėjus starto laikui, bėgikai pradėjo organizatorius raginti, kad būtų duotas startas. Dėl neaiškių priežasčių jis gerokai vėlavo.

Kiek man yra tekę stebėti, tai starto linija būdavo prie paminklinio akmens. Dabar ji atsidūrė, pagal pirmųjų bėgikų stovėjimo vietą kone 30 metrų arčiau miesto. Kai jau bėgikai, kaip ir prie Seimo Sausio 13 d. minėjimo metu, ėmė kelti triukšmą, išėjo moterėlė ir išlemeno: "Trys, du vienas – bėgame." Jokio startinio pistoleto šūvio, jokio garsiakalbio, valdžios atstovo sveikinimo žodžio. Iš "didelės" kalbos atmintyje liko tik "bėgsime iki savivaldybės".

Po viso to pasijutau stipriai sugadinta nuotaika, o ką jau kalbėti apie bėgimo dalyvius, lydinčius asmenis. Žiūrovų buvo tik tiek, kiek mašinų, atvežusių bėgikus, nors pačių bėgikų buvo gana nemažai.

Tokios nepagarbos tokiam svarbiam renginiui nesitikėjau. Kai perskaičiau "Klaipėdos" dienraštyje straipsnį "Atsigręžėme į Laisvės gynėjus", tai pamaniau, kad nors dalelė to rūpesčio galėjo būti parodyta Giruliuose prie televizijos bokšto. Turėtų būti didelė gėda tokio renginio organizatoriams.