Autobusas – sausakimšas. Moksleiviai po pamokų grįžta namo. Vaizdelis kaip visada: paaugliai, patogiai įsitaisę, sėdi, o vyresnio ir senyvo amžiaus žmonės stovi.

Ir štai stotelėje jau Tauralaukyje iš autobuso šiaip taip išsibrauna senutė ir tik tada pastebiu, kad ji – su ramentu. Sunkiai paeina.

Niekas jai nepadėjo išlipti, autobuse vietos neužleido! Nes sėdintys paaugliai, spėju, stengėsi jos „nepastebėti“.

Nuo to vaizdo man tapo liūdna, keletą dienų mintys vis sukosi apie šį matytą epizodą.

Noriu kreiptis į visų tų paauglių ir ne tik paauglių tėvus: ko verti jūsų prabangūs automobiliai ir gražūs namai užmiestyje, jeigu jūs savo vaikų sąmonėje neišugdėte užuojautos silpnesniam, neišmokėte jų pagarbos žmonėms?

Ko vertas jūsų turtas, jeigu savo atžalų neišmokėte žmoniškumo, jeigu jų krūtinėse plaka ne širdis, o ledo gabalas? Ko jūs patys galite senatvėje sulaukti iš tokių beširdžių?

Reikia aiškinti vaikams, kodėl būtina gerbti kitus žmones, kokios elgesio taisyklės galioja viešoje vietoje, pvz., viešajame transporte.

Neretai susidaro įspūdis, kad kai kurie moksleiviai apie tai nieko nėra girdėję. Vos tik įlipę į autobusą, garsiai įsijungia savo džeržgiančią mobiliojo telefono muziką, stumdosi, trupindami ant sėdimos vietos, kemša popkornus, šūkauja tarsi laukiniai ir t. t.

Apie sėdimos vietos neužleidimą senukams aš jau nekalbu.

Neseniai teko važiuoti autobusu, ir buvo itin nemalonu, kai įlipęs beveik aklas žmogus su neregio lazdele nebuvo pakviestas atsisėsti. Klupinėjo aplinkui ieškodamas, kur prisiglausti, kol pagaliau viena mergaitė užleido jam vietą.

Nežinau ko reikėtų, kad šitas vaikų nesupratimas ir jų nekultūringas, bjaurus elgesys pasibaigtų? Nors, kai girdi suaugusias moteris (taip ir norisi pasakyti bobas), klykiančias per visą autobusą į mobiliuosius net intymius dalykus, supranti, kas dėl vaikų (ne)kultūros kaltas.

Kalta ir mūsų visų tolerancija blogiui.

Neseniai teko pietauti kavinės terasoje prie Anikės aikštės. Ten jau vaišinosi trys rusiškai kalbančios poros su vaikais. Jų triukšmą dar galima buvo ignoruoti, bet kitą dalyką – niekaip. Vaikai pirmyn atgal važinėjosi po terasą paspirtukais – tiesiai padavėjoms po kojomis. Buvo baisu, kad kuri nors jų suklups, susižeis.

Jaunieji supertėveliai net nemanė savo vaikų perspėti. Nebuvo jokios reakcijos ir iš kavinės administracijos pusės. Turbūt bijojo padaryti pastabą, kad, neduok Dieve, neįžeistų vaikučių ir jų mamyčių.

Atsikvėpėme, kai pagaliau ši kompanija susėdo į prabangius savo automobilius ir išvažiavo.

Internete skaitau nemažai pasisakymų, kad esą pas mus per daug draudimų. Siūlyčiau tiems komentatoriams paskaityti Vokietijos arba Šveicarijos Baudų katalogą, kad suprastų, kas yra tvarka ir kodėl privalu jos laikytis.

Gaila, žinoma, pinigų, bet ką daryti? Ar geriau kentėti, tai yra „spragilų muzikos“ dūžių klausyti ir stebėti, kaip nuo decibelų virpa langai?

Galėtų Selas ir jam prijaučiantieji pasiskaityti ką nors tema „Music torture“ / „kankinimas muzika“.

Tada gal ir mus atjaustų.

Na, pagaliau tegul atlikėjas koncertuoja, bet ne šalia gyvenamųjų namų. Ar būtina vykdyti jo užgaidą koncertuoti būtent Klaipėdos vasaros estradoje? Kas jis? Dievas, kuriam viskas leidžiama?

Galimo leidimo motyvas mūsų neįtikina. Leisti koncertuoti, nes, matote, tūkstančiai jaunimo atstovų to prašo ir net reikalauja.

Tokia logika vadovaujantis, galima toli nueiti. Nes greitai tūkstančiai jaunuolių gali pareikalauti prieš koncertą dar ir prekiauti narkotikais. Negi valdžia leis? Juk tūkstančiai prašo. Absurdas...

Gyvenau Tauralaukyje. Persikrausčius į nuosavą namą teko gyventi su labai daug pelių bei žiurkių.

Po kurio laiko įsigijome katę, ir problemos kaip nebūta.

Ten pragyvenome 16 metų be šių graužikų. Kad ir kaip katinai kai kuriems nepatiktų, jų naikinti nederėtų. Nesakau, kad turi būti katinų perteklius, galima ir civilizuotai kontroliuoti jų skaičių.

Dabar gyvenu kitoje vietoje. Mėgstu pasivaikščioti dviem gatvėmis – Girininkijos ir Mažojo Kaimelio. Į akis man krenta toks kontrastas.

Vaikštant gražia gatve porą kartų mačiau baisias, dideles žiurkes, gulinčias ant gatvės. Veikiausiai pervažiuotas. Tačiau niekada toje gatvėje nemačiau kačių.

Neseniai, vaikščiodama kita, Mažojo Kaimelio gatve, pamačiau vaikštančią gražią katę. Ten niekada neteko matyti tų bjaurių, pilvus išvertusių žiurkių.

Ten, kur katės, žiurkių tikrai nėra. Tačiau sodų bendrijoje yra žmonių, kurie nuolat nuodija kates. Kodėl? Man tai vis dar kraupi paslaptis. Gal jie jaučia malonumą?