Jau vienuoliktasis VDU kamerinio orkestro sezonas ypatingas ne tik tiek pat metų skaičiuojančio tarptautinio festivalio „Avanti“ programa – jis žymi ir Lietuvos universiteto šimtmetį.

Šis orkestras – vienintelis tokio pobūdžio kolektyvas Kaune. „Orkestras, kaip ir festivalis, auga drauge. Kiekvienais metais atrandame ir pristatome profesionalių atlikėjų ir kolektyvų, aktyviai kuriame. Festivalis gimė turint mintį, kad nenorime groti vien to, ko iš mūsų prašo užsakovai. Vienintelis būdas groti tai, ką norime patys, – rengti savo festivalį", – apie tai, kaip radosi idėja kartą per metus suorganizuoti koncertų ciklą pasakojo orkestro vadovė Rita Bieliauskaitė.

Festivalis – tai ir proga plėtoti ryšius, ieškoti naujų kompozitorių, užsakyti naujų kūrinių, pasikviesti įvairių atlikėjų. Svarbu ir tai, kad kamerinę muziką Kaune pristatančio festivalio koncertai nemokami.

Festivalį atidarys vienos geriausių Lietuvos smuikininkės Marijos Pranskutės pasirodymas su orkestru. Šį titulą atlikėja pelnė 2021 m. VI tarptautiniame J.Heifetzo smuikininkų konkurse. Jos griežiamas solo jau skambėjo su pagrindiniais Lietuvos orkestrais ir įvairių kamerinių ansamblių sudėtyje, kartu su Aleksejumi Igudesmanu, Nigeliu Kennedy, Davidu Nebeliu, Mari Samuelsen, Vytautu Sondeckiu ir kt. Ovacijos griaudėjo Prancūzijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Austrijoje, Pietų Amerikoje ir Kinijoje. Smuikininkės iniciatyva susibūręs fortepijoninis trio „Meta“ laimėjo XVIII tarptautinį Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos atlikimo konkursą Vilniuje ir sulaukė klausytojų simpatijų įvairiuose tarptautiniuose konkursuose.

Solistė: muzikos šventę atidarys viena geriausių Lietuvos smuikininkė M.Pranskutė. / VDU nuotr.

Programa įsibėgės su Kauno fortepijoniniu trio: Lina Krėpštaite (fortepijonas), Indre Andruškevičiūte (smuikas), Asta Krištaponiene (violančelė). 2011 m. susikūręs Kauno fortepijoninis trio per savo gyvavimo metus surengė virš 200 koncertų, pelnė publikos simpatijų ne tik Kaune, bet ir laimėjo Didįjį prizą ir specialųjį prizą Italijoje, tarptautiniame „Le Camenae d’oro“ konkurse 2019 m., apdovanotas Lietuvoje, Lenkijoje. Nyderlandų dienraštis „Leeuwarder Courant“ muzikantes pristatė kaip puikų kartu kalbantį trio, kurio puikios muzikinės detalės ir aukšta garso pusiausvyros kokybė.

Koncertinėje programoje „Šalom muzika“ įtrauks jaunieji talentai. Čia pasirodys VDU Muzikos akademijos profesorių Sabinos Martinaitytės ir Audronės Eitmanavičiūtės studentai. Skambės litvakų, žydų ir lietuvių kompozitorių darbai.

Festivalis gimė turint mintį, kad nenorime groti vien to, ko iš mūsų prašo užsakovai. Vienintelis būdas groti tai, ką norime patys, – rengti savo festivalį.

Festivalio uždarymo puošmena – virtuozo smuikininko Džeraldo Bidvos ir dirigento Vytauto Lukočiaus drauge su VDU kameriniu orkestru atliekama programa.

D.Bidva jau ne vieną dešimtmetį lyderiauja dirbdamas su orkestru "Kremerata Baltica" ir Lietuvos kameriniu orkestru. Jis įrašė daugiau kaip 20 kompaktinių plokštelių, sulaukusių įvertinimo visame pasaulyje. Su orkestrais sugrojo begalę koncertų garsiausiose pasaulio salėse ir festivaliuose. Kaip solistas ir lyderis, jis kviečiamas groti kameriniuose ansambliuose, prestižiniuose festivaliuose Zalcburge, Lokenhauze (Austrija), Gštade ir „Les muséiques“ Bazelyje (Šveicarija), Risoro kamerinės muzikos festivalyje (Norvegija), Kronberge (Vokietija) ir daugelyje kitų.

Tarptautiniam kamerinės muzikos festivaliui „Avanti“ pasibaigus, VDU kamerinis orkestras kvies į koncertus Kauno valstybinėje filharmonijoje su jaunaisiais fortepijono lyderiais ir chorinės muzikos šventę Kretingoje.

Gruodį orkestro lauks turas su Merūnu Vitulskiu – aplankys net dešimt Lietuvos miestų. Naujuosius metus kolektyvas tradiciškai pasitinka programa „Vienos operečių perlai“. Vasarį drauge su choru „Adoramus“ laukia koncertų ciklas, skirtas Ukrainai, – „Suteik ramybę mūsų laikams“ Vilniuje, Kaune ir Rygoje.

Pagrindinė renginio programa numatyta Žemuosiuose ir Aukštuosiuose Šančiuose, į kuriuos sugužės užsienio trupės iš Švedijos, Belgijos, Prancūzijos, Čekijos ir Baltijos regiono. Kaip ir kiekvienais metais, dalis programos bus pristatoma ir už Kauno ribų: Ukmergėje, Prienuose ir Šventojoje.

Kiekvienais metais „Cirkuliacija“ vis labiau stiebiasi į viršų. Šiais metais pirmą kartą festivalio metu vyks net keturių tarptautinių šiuolaikinio cirko tinklų renginiai: konferencijos, susitikimai, kūrybinės dirbtuvės profesionalams, work-in-progress ir pitch sessions, kurių metu bus pristatyti Baltijos regiono kūrėjai.

Šiemet Lietuvos kultūros tarybos, Kauno miesto savivaldybės finansuojamas festivalis kartu su partneriais Prancūzų institutu Lietuvoje, Prienų kultūros ir laisvalaikio centru, Ukmergės kultūros centru bei Palangos kultūros ir jaunimo centru panirs į skirtingus santykius tarp dviejų kūrėjų.

Festivalio „Cirkuliacija“ meno vadovas Gildas Aleksa pasakoja, kad spektakliai yra itin kruopščiai atrinkti ir gilūs: „Nekils minčių apie tai, kad cirkas yra tik pramoga. Kils minčių apie tai, kiek daug galima cirku pasakyti.“

– Tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ pagrindinė programa numatyta Žemuosiuose ir Aukštuosiuose Šančiuose. Kodėl pasirinktos šios Kauno vietos? Kokią simbolinę reikšmę turi programos pavadinimas „Duetai“?

– Cirkuliacijos programa yra sudaryta kuratorystės principu. Kaip kuratorius turi vizualų meną išdėlioti tam tikru būdu ir tam tikroje erdvėje, taip ir mes ieškome ypatingų ir autentiškų sienų mūsų spektakliams. Jei kitų metų ir mikrorajonų estetiniai, ir istoriniai aspektai lėmė programos sudarymą, Šančiai sudomino savo esmine savybe – tai yra vienas mikrorajonas, padalytas į dvi dalis. Koks tarp jų santykis? Jei pasižiūrėsime cirko meno akimis, šie mikrorajonai padalyti hand-to-hand principu: Aukštieji ir Žemieji, beveik vienas ant kito. Norėjosi dvigubėjimą, kuris nežinia, kaip pasireiškia identiteto ir socialinėje plotmėje, išreikšti tiesiogiai ir kviesti tik tuos spektaklius, kurie turi du atlikėjus. Šių metų programa iš esmės panirs į skirtingus santykius tarp dviejų žmonių. Tai tema, kuri kasmet aktualėja.

Atkaklumas: festivalio meno vadovas G.Aleksa nepailsta bandydamas keisti tautiečių požiūrį į cirką, pabrėždamas išskirtines šio meno galimybes. / Organizatorių nuotr.

– Kokius esminius šių metų festivalio akcentus vertėtų išskirti? Kuo renginys skirsis nuo praeitų metų „Cirkuliacijos“ programos?

– Be pagrindinės programos, būtina paminėti šių metų festivalio svarbą Europos kontekste. Po ilgos pertraukos didžiausias Europos šiuolaikinio cirko ir gatvės teatro tinklas „Circostrada“ nusprendė savo visuotinį suvažiavimą organizuoti būtent „Cirkuliacijoje“. Tokio lygio ir dydžio suvažiavimas pirmą kartą vyksta Baltijos regione. Šios programos kontekste nusprendėme pristatyti Baltijos šalių menininkus, organizacijas ir jų projektus – daugiau nei 100 profesionalų. Tai turėtų pastūmėti į priekį Lietuvos menininkus, suteikti didesnį tarptautinį matomumą. Tam padės ir festivalio metu vyksianti atranka į Europos platformą „circusnext“. Mūsų regiono menininkai turės galimybę papulti į platformą su savo būsimais projektais, gauti rezidencijų ir paramos jiems įgyvendinti. Na, kad nebūtų maža, festivalio metu taip pat vyks kitas keistu pavadinimu projektas – „Samovar Circles“. Tai įvairiausius Baltijos ir Šiaurės šalių protus vienijantis „savi-viralas“, kurio metu ieškoma naujų atsakymų į ateities klausimus šiuolaikinio cirko kontekste.

– Pagrindinėje programoje trupės iš įvairių Europos kampelių – Švedijos, Belgijos, Prancūzijos ir Čekijos. Kuo užsienio profesionalai nustebins šiais metais? Kokių naujų šiuolaikinio cirko disciplinų išvys žiūrovai?

– Nemažai metų kovojame, kad žmonės domėtųsi ne spektaklių disciplinomis, o jų temomis. Norėtųsi išgirsti klausimą ne apie triukus, o apie turinį. Tad, kalbant apie tai, galiu pasakyti, kad šiemet spektakliai bus kaip niekada geri ir gilūs. Nekils minčių apie tai, kad cirkas yra tik pramoga. Kils minčių apie tai, kiek daug galima cirku pasakyti.

Festivalį pradėsime nuo nuostabios cirko šeimos ir jos dokumentinio cirko spektaklio „Korobka“, o pabaigsime kita šeima iš Prancūzijos ir jos romantine komedija „Ir džiaugsme, ir varge“ didžiulėje cirko palapinėje. Programos viduryje belgai nagrinės patį primityviausią, priešistorinį žmogaus-žmogaus atradimą. CUIR kūrėjai panirs į paieškas tarp jojimo, imtynių ir romantinių santykių, kiniško stulpo meistras papasakos jautrią, asmeninę istoriją apie jo ligą ir priklausymą nuo 2 m ilgio deguonies vamzdelio. Čekų menininkės sukurs cirko instaliaciją vienoje iš Šančių laiptinių.

Vis dar susilaukiame nuostabos dėl paties žodžio „cirkas“ vartojimo. Matyt, kol festivalis egzistuos, tol teks kovoti su stereotipais.

– Pakalbėkime apie judesio galią. Programose nagrinėjamos šiandien itin jautrios temos – tarpžmogiškas ryšys, dabarties vertė ar kova tarp gyvenimo ir mirties. Kodėl yra svarbu garsiai kalbėti šiomis giliomis temomis dabartiniame kontekste?

– Iš esmės daugelis pasaulio ir žmonijos istorijos problemų kyla iš nesugebėjimo sugyventi arba koegzistuoti. Šių metų programa koncentruojasi ne į žmogų ir jo galimybes, o į erdvę tarp tų žmonių ir tos erdvės galimybių. Šiais ypač sunkiais laikais yra sunku rasti tinkamų žodžių – žinau iš teatro srities, kaip dramos teatras arba netenka prasmės savo kalbomis, arba šauna pro šalį. Visgi, „Cirkuliacijos“ meno srovė mėgina apčiuopti neįvardytą, neįžodintą erdvę, kurioje mes jaučiame, kad tai bent kažkiek yra apie mus.

Organizatorių nuotr.

– Papasakokite apie „Cirkuliacijos“ programą regionuose. Kodėl tęsiate keliones į mažesnius miestus? Ar žingsnis po žingsnio šiuolaikinis cirkas tampa populiarus ir už didžiųjų miestų ribų?

– Tolygi prieiga prie aukšto lygio kultūros neturi būti suteikiama kaip atlygis už vertę. Mes jau seniai su šiuo festivaliu neklausiame savęs, kas verta, o kas neverta. Pernai atkampiose vietose rodėme lėtus, rimtus cirko spektaklius ir žmonės juos stebėjo itin rimtai, diskutavo su menininkais po spektaklių, domėjosi tiek jais, tiek pačiu menu. Su šiuolaikiniu cirku yra prabanga, kad nesvarbu, kuriame mieste pristatai programą – ar didmiestyje, ar regione, – žiūrovas tikriausiai šį meną mato pirmą kartą. Net Kaune, cirko centre „Cirko Sapiens“, pristatydami rezidencijas vis dar susilaukiame nuostabos dėl paties žodžio „cirkas“ vartojimo. Matyt, kol festivalis egzistuos, tol teks kovoti su stereotipais. Juk vartojame kalbą, kurioje žodis „cirkas“ naudojamas neigiama reikšme. Visgi, šiais metais mūsų miestai-partneriai yra itin motyvuoti padaryti viską, kad pristatytų „Cirkuliacijos“ programą savo bendruomenei ir mes stengiamės šias patirtis padaryti kokybiškas ir gilias.

– Su kokiais maloniais ar sudėtingais iššūkiais teko susidurti, planuojant tokio masto tarptautinį festivalį?

– Visų pirma, kasmet vis kitur organizuojant festivalį, kyla sunkumų su tinkamų erdvių paieška. Bet kokia vieta, reikalinga projekto partneriams susitikti, pristatyti, pakalbėti, – yra iššūkis. Visgi, visa tai yra įveikiama dėl itin aktyvios vietos bendruomenės, kuri padėjo surasti patalpas, kuriose ir pristatysime programą.

Epicentre – duetai

Tarptautinis šiuolaikinis cirko festivalis „Cirkuliacija“ kruopščiai atrinktą programą pristatys birželio 4–12 d. Kaune, birželio 8–9 d. Prienuose, birželio 17 d. Šventojoje ir birželio 19 d. Ukmergėje.

Profesionalios trupės iš Švedijos, Belgijos, Prancūzijos, Čekijos ir Baltijos regiono nustebins meistriškais ir skirtingais pasirodymais tiek ore, tiek ant žemės. Temų diapazonas platus – vieni yra paruošę poezijos, rokenrolo ir humoro mišinį, kiti nagrinės savęs įgalinimą, tarpžmogišką ryšį, dabarties vertę ar kels egzistencinius klausimus apie cirko tapatybę.

Festivalį pradės švedų cirko šeima ir jos dokumentinio cirko spektaklis „Korobka“, o pabaigs kita šeima iš Prancūzijos ir jos romantinė komedija „Ir džiaugsme, ir varge“. Programos viduryje belgai nagrinės patį primityviausią, priešistorinį, žmogaus-žmogaus atradimą. Kūrėjai iš Prancūzijos spektaklyje CUIR kalbės apie tarpžmogišką ryšį, kiniško stulpo meistras Jesse Huyghas papasakos jautrią asmeninę istoriją, kuri dabar priklauso nuo 2 m deguonies vamzdelio. Čekijos menininkės sukurs cirko instaliaciją vienoje Šančių laiptinių.

Pagrindinė „Cirkuliacijos“ programos tema – duetai, konceptualiai pristatoma dualistiniame Kauno rajone – Žemuosiuose ir Aukštuosiuose Šančiuose.

„Šančiai sudomino savo esmine savybe – tai yra vienas mikrorajonas, padalytas į dvi dalis. Jei pasižiūrėsime cirko menininko akimis, šie mikrorajonai padalyti hand-to-hand principu: Aukštieji ir Žemieji, beveik vienas ant kito. Norėjosi šitą dvigubėjimą išreikšti tiesiogiai ir kviesti tik tuos spektaklius, kuriuose dalyvauja du atlikėjai. Šių metų programa iš esmės panirs į skirtingus santykius tarp dviejų žmonių. Tai tema, kuri kasmet aktualėja“, – sakė G.Aleksa.

Tema: cirko akrobatikos numeriais praturtintas „Big Wolf Company“ iš Estijos pasirodymas „Trys seserys“ atskleis šiaurės šalių moterų portretą. / Organizatorių nuotr.

Vieni pagrindinių šių metų festivalio svečių – belgų duetas Vejde Grindas ir Vincent'as Bruyninckxas – spektaklį H O M A N pristatys Prienų kultūros ir laisvalaikio centre. Pasitelkdami nuoširdumą ir humorą, menininkai scenoje nagrinėja egzistencinius klausimus.

Pajūryje, Šventosios centrinėje miesto aikštėje, festivalis dovanos nemokamą dviejų pasirodymų vakarą. Programoje – ore siaučiančios akrobatės „Big Wolf Company“ iš Estijos ir akrobato Džiugo Kunsmano ir šokėjo Adriano Carlo Bibiano duetas.

Festivalio uždarymas vyks Ukmergėje. Čia bus pristatytas cirko pasirodymas šeimai „Drabužiai ir mes“, kurį parodys sparčiai Lietuvoje populiarėjanti trupė „Kanta Company“. Vakarą Ukmergėje užbaigs premjera – Vilniuje 2016 m. įkurtos šiuolaikinio cirko trupės „Taigi cirkas“ naujausias darbas „Up to this point“ (liet. „Iki šiol“).

Šiais metais pirmą kartą festivalio metu vyks net keturių tarptautinių šiuolaikinio cirko tinklų renginiai: konferencijos, susitikimai, kūrybinės dirbtuvės profesionalams.

Po ilgos pertraukos didžiausias Europos šiuolaikinio cirko ir gatvės teatro tinklas „Circostrada“ nusprendė savo visuotinį suvažiavimą organizuoti būtent „Cirkuliacijoje“. Šios programos kontekste bus pristatyti Baltijos šalių menininkai, organizacijos ir jų projektai. G.Aleksa viliasi, kad tai pastūmės į priekį Lietuvos menininkus. Be to, festivalio metu vyksianti atranka į Europos platformą „circusnext“. "Mūsų regiono menininkai turės galimybę patekti į platformą ir gauti paramą savo projektams įgyvendinti“, – sako G.Aleksa.

Festivalio metu vyks ir projektas keistu pavadinimu – „Samovar Circles“. Tai skirtingus Baltijos ir Šiaurės šalių protus vienijantis „saviviralas“, kurio metu šiuolaikinio cirko kontekste bus ieškoma atsakymų į netolimos ateities klausimus.

– Kaip festivalio programos sudarytoja, nuolat keliaujate po įvairius festivalius ir meno muges – nuo Amerikos, Kanados iki Australijos ir Azijos. Kiek vidutiniškai spektaklių per metus pamatote? Kaip neapsisuka galva nuo tokios gausos renginių? Tikriausiai skiriasi emocija tą patį renginį žiūrint devintą ryto ir devintą vakaro? Galbūt turite sistemą, kaip žymitės patikusius / nepatikusius atlikėjus ir esant tinkamai progai pakviečiate juos į Lietuvą?

– Keliaudama dažniausiai atlieku keletą funkcijų – ne tik ieškau spektaklių festivalio programai, gilinuosi į skirtingas patirtis, bet ir pristatau Lietuvos šokį, mūsų kūrėjus, ieškau įvairiausių tarptautinių ryšių ir idėjų bendriems projektams. Ne kartą buvau nusprendusi skaičiuoti, kiek per metus pamatau spektaklių, bet sezono viduryje skaičių pametu, tad tiksliai atsakyti negaliu, spėju – apie 200–300 skirtingų spektaklių, trumpų darbų pristatymų.

Žiūrėti spektaklius yra viena mano darbo dalių, per laiką išmoksti tai daryti taip, kad galva nesisuktų (šypsosi). Turiu pripažinti, kad jau seniai nebesu paprasta žiūrovė, labai retai pavyksta atsijungti nuo profesijos. Tiesą sakant, laikas didelės įtakos spektaklių žiūrėjimui neturi, visos emocijos ir įspūdžiai dažniausiai priklauso nuo matomo darbo ir atlikėjų. Išdirbta sistema pasigirti negaliu, manyje tvyro lengvas kūrybinis chaosas, palikę įspūdį darbai visada yra mano atmintyje ir pasitaikius progai jie atsiduria festivalio programoje.

– Pagal kokius kriterijus atrenkate pasirodymus festivalio programai? Su kai kuriomis trupėmis derybos užtrunka, tad galbūt jau esate numačiusi spektaklius 2020 ar 2021 m.?

– Sunku labai konkrečiai atsakyti, nes kriterijų ir sąlygų, kodėl vieni darbai atsiranda programoje, o kiti ne, yra labai daug, ir tai ne visada priklauso nuo mūsų norų. Programą lemia kūrėjų užimtumas, finansai, festivalio prestižas, turimos erdvės, festivalio vizijos, tikslai ir pan. Esu ne kartą minėjusi, kad festivalis yra tarsi didelė mozaika, kuri dėliojasi ne vienus metus. Žiūrovas pamato tik galutinį jos variantą. Festivalio programa formuojama metus, dvejus, kartais trejus į priekį, tad galiu drąsiai pasakyti, kad jau žinome kitų metų programos apmatus ir jau kalbamės su pirmais 2021 m. festivalio dalyviais.

– Ar yra vienas pagrindinis jungiamasis visos festivalio programos akcentas? Ką šių metų programa norite pasakyti žiūrovams?

– Vienos konkrečios temos ar fokuso festivalis neturi. Lietuva vis dar nėra šalis, kurioje kiekvieną mėnesį būtų galima pamatyti vieną ar kelis užsienio šiuolaikinio šokio kūrėjų darbus. Žiūrovai su tarptautine šokio scena dažniausiai gali susipažinti per tarptautinius šiuolaikinio šokio festivalius arba kai užsienio choreografai yra pakviečiami statyti spektaklių Lietuvoje.

Norime kurti atvirą ir draugišką erdvę diskusijoms, atradimams ir naujoms pažintims, skatinti kritinį mąstymą, plėsti pažintį su skirtingomis kultūromis.

Turint tokią šiuolaikinio šokio ekosistemą, festivalis iš dalies atlieka pažintinę funkciją ir per plačią programą pristato gaires ir kryptis, vyraujančias tarptautiniame kontekste. Šiais metais turime keletą akcentų: šiuolaikinio šokio teatras ir naujos jo formos, šiuolaikinio šokio ir gatvės stilių sintezė, Baltijos šokio platforma, šiuolaikinio cirko atlikėjai šokio pasirodymuose. Šių metų programa kviečia žiūrovą atviro ir betarpiško pokalbio. Norime kurti atvirą ir draugišką erdvę diskusijoms, atradimams ir naujoms pažintims, skatinti kritinį mąstymą, plėsti pažintį su skirtingomis kultūromis.

– Šokio spektakliai vyksta scenose, šalia scenų, visiškai be scenų – muziejuose, lauke, ant krovininio konteinerio ir pan. Ar erdvės tampa pasirodymų dalimi? Suteikia išskirtinę emociją?

– Spektakliai, rodomi netradicinėse erdvėse, kuria visai kitokį, artimesnį, santykį su žiūrovu. Tas pats spektaklis skirtingose erdvėse gali atrodyti labai skirtingai, perteikti skirtingas emocijas. Erdvė, oras, metų laikas, jeigu spektakliai vyksta lauke, visada suteikia darbui skirtingų spalvų. Šiais metais turime nuostabią dviejų šokio spektaklių programą, kurią pristatysime MO muziejuje. Esu tikra, kad atviro muziejaus aura įneš naujų spalvų ir į Jameso Batcheloro (Australija) bei Annamarios Aimone’s (Italija) darbus, o darbai suteiks erdvei naujos energijos.

– Festivalis trunka dvi savaites, o jei žmogus gali pamatyti tik vieną spektaklį – kurį pasirinkti?

– Visiems rekomenduoju nepraleisti didžiausio šiųmečio renginio – šiuolaikinio šokio ir cirko pasirodymo po atviru dangumi „Origamis“ (Prancūzija).

– Per festivalį vyks ne tik spektakliai, bet ir diskusijos bei vakarėliai – kaip ruošiatės tokiam renginių maratonui?

– Vaikštau į sporto klubą (juokiasi).

– Ką norite, kad pamatytų ir pajustų į Lietuvą atvykstančios Europos ir pasaulio šokio žvaigždės?

– Mūsų tikslas – sudaryti sąlygas svečiams pažinti mūsų kultūrą, kūrėjus ir fantastišką žiūrovą, nors pažintis su publika – tiesiog neišvengiama. Dažniausiai dalyviai Lietuvoje praleidžia tik keletą dienų, tad siekiame, kad per tą laiką visos jų patirtys būtų tik pačios geriausios.

Kaip nepasiklysti programoje. Ką man žiūrėti, jei:

– Esu hipsteris?

– Guilherme’o Miotto ir Corpo Maquinos „Dar blogiau“ (Nyderlandai) ir Manuelio Roque’o „bang bang“ (Kanada).

– Negaliu palikti namuose vieno vaiko?

– „CocoonDance“ spektaklį „Impulsas“ (Vokietija).

– Į svečius atvyko teta iš užsienio?

– Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklį „Kaunas Zoo“.

– Pats kuriu poeziją, mačiau Oskarą Koršunovą, stosiu į akademiją?

– Euripidžio Laskaridžio „Titanus“ (Graikija) ir Emile’io Pineault „Normalius troškimus“ (Kanada).

– Lankausi kasmet, viską mačiau, niekuo nesustebinsite?

– Ateikite pažiūrėti Marlene Monteiro Freitas „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“ (Žaliasis Kyšulys / Portugalija).

– Noriu būti su elitu?

– Christo Papadopoulo „Opus“ (Graikija).

Jos drąsiai imasi įgyvendinti savo kūrybines idėjas ir svajones. Nepriklausomos menininkės, dirbusios skirtingų choreografų ir režisierių komandose, už savo bendrą debiutinį darbą – šiuolaikinio šokio performansą „B ir B dialogas“ nominuotos šių metų Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui. Jaunoms atlikėjoms pati nominacija yra tarsi nedidelis įrodymas, kad juda teisingu kūrybiniu keliu. Įvertinimai ir įsibėgėjanti karjera suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, tačiau atlikėjos pripažįsta, kad kartais reikia didelių valios pastangų nepasiduoti esamai kultūros sistemai ir visko nemesti. Tačiau į klausimą, ar įsivaizduoja save be šiuolaikinio meno scenos, abi atsako trumpu ir užtikrintu – „ne”.

Apie jauno menininko kelią, sunkumus ir išbandymus, kuriamus personažus, įkvėpimo ieškojimą „Instagram” ir apie tai, ką turi bendro su Naomi Cambell, kalbame su menininkėmis A. Lisičkinaite ir G. Grinevičiūte.

- Kaip jūsų gyvenime atsirado šokis?

Agnietė Lisičkinaitė: Šokti pradėjau būdama šešerių, kai tuo metu lankytos dainavimo studijos mokytoja mano tėvams pasakė: „Gal jūs geriau šokius pabandykit, nes ji daugiau straksi nei dainuoja”.

Greta Grinevičiūtė: Šoku nuo mažens – lankiau visus įmanomus šokio būrelius, nenustygau vietoje. Pavyzdžiui, tėtis su močiute žiūri televizorių, o aš aplink juos nesustodama „maluosi”. Girdžiu juos sakant – „Greta, ko tu čia staipaisi prieš televizoriaus ekraną, juk nepermatoma”. Palangoje, kur augau, nebuvo išvystytos šiuolaikinio šokio kultūros, tačiau prisimenu, kaip namie arba mokykloje mėgau „išsidirbinėti” – judesiu, tekstu, muzikos pojūčiu. Ko gero, dabar tai galėčiau įvardinti kaip savotiškas šiuolaikinio šokio užuomazgas manyje.

- Šokio būreliai vaikystėje – pramoga. O kaip reagavo artimieji, renkantis šokio studijas? Ar nesiūlė rinktis kiek stabilesnių profesijų?

Agnietė: Tėtis norėjo, kad būčiau stomatologė, nes tuo metu taisėsi dantis ir dejavo, kaip tai brangu (juokiasi). Bet kadangi šokau nuo vaikystės, man regis, niekam nekilo klausimų, kokią specialybę aš rinksiuosi.

Greta: Šeima visada buvo itin atvira mano pasirinkimui, niekada neribojo ir neskatino rinktis kelių, kurie manęs netraukė. Šiuo atžvilgiu, pakankamai palankiai priėmė ir mano sprendimą stoti į šokio specialybę. Tiesa, pasiūlymų iš savo artimiausios aplinkos išnaudoti galimybes kitose sferose sulaukiu dar ir dabar.

- Tad nuoširdžiai, kiek kartų norėjosi viską mesti?

Agnietė: Studijuojant bakalauro trečiame kurse skambinau tėvams ir sakiau – „viskas, nebegaliu“. Trečiame kurse daugeliui būna krizė, kurią tiesiog reikia išgyventi. Magistro pirmame kurse jau rimtai buvau pradėjusi dvejoti, net prašymą išeiti parašiau ir pas dekanę pokalbyje buvau – atkalbėjo (šypsosi). Dabar labai džiaugiuosi, jog baigiau studijas. Nors sunkumų buvo daug – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos sąlygos, didžiulis krūvis, konkurencija, bet esminis ir sunkiausias, man regis, yra suvokimas, kad tai be galo sunki specialybė. Nuolat turi kovoti su valia, neleisti sau sustoti ir tobulėti. 

Greta: Buvau itin užtikrinta savo pasirinkimu. Kvestionuoti jį pradėjau tik kiek vėliau, kai studijos buvo baigtos. Tačiau studijų metais, išgirdusi klausimą – „ar tikrai nori čia būti” – mane apimdavo siutas. Nesuprasdavau, kaip žmonės gali klausti tokio klausimo, kai 24 valandas per parą skiri būtent šiai specialybei, kai atsiduodi šimtu milijonų procentų, kai logiškai nematai tame ekonominės naudos ar milžiniškų perspektyvų, dar tuo metu ne itin pripažintoje meno srityje. Tomis akimirkomis norėdavosi šaukti – kokia idiote jūs mane laikote? Jei nenorėčiau čia būti – tikrai nebūčiau. Ir pripažįstu, kartais kildavo minčių viską mesti ir išvykti į negyvenamą salą, kurioje su artimiausiais ir svarbiausiais žmonėmis galėtume sukurti savo bendruomenę, kurioje niekada ir prieš nieką nereikėtų „atsiskaityti”, kur visada visi darytų tai, ką iš tikrųjų nori ir nereikėtų teisintis. Tokių minčių vis dar kyla.

Pamenu, Agnietė citavo tėčio žodžius, kad darbas yra tuomet, kai tau moka. Tačiau kokia yra realybė šiuolaikinio šokio rinkoje?

Agnietė: Tėtis taip sako iki šiol (juokiasi). Ir iš dalies aš sutinku, bet ne pinigais viskas matuojama. Kartais projektuose dalyvauji dėl pažinčių, kontaktų, ateities planų, o tai irgi yra pelnas, tik kitoks. Pirmieji honorarai buvo juokingi , bet man atrodo, kad reikia nuo kažko pradėti. Dar ir dabar pasitaiko, kai rodai spektaklį Kaune ir atskaičiavus mokesčius bei kelionės išlaidas uždirbi 1 eurą. Patirtis! (juokiasi). Čia kaip ir bendrabutyje pagyventi studijuojant – būtina.

Gera: Pirmieji darbai ir honorarai – juokinga ir prisiminti – darbų buvo, o honorarų ne. Ir tai supranti, nes esi jaunas, nepatyręs, į pasiūlymus dirbti prie vieno ar kito projekto žvelgi kaip į patirtį, o visuomenės požiūris – juk darai tai, kas tau patinka, tai satisfakcija savaime turėtų būti tavo atlygis, tikrai nepadėjo greičiau įsitvirtinti finansiškai. Tačiau kiekvienas vaismedis subręsta ir pradeda duoti vaisius, jei tik jo nesuėda amarai. Sunki pradžia, o kam ji būna lengva?

- Sunkumo akimirkomis nepasvarstote apie darbą nuo 8.00 iki 17.00 val., su pietų pertrauka?

Agnietė: Niekada! Nors niekada nesakyk niekada, bet niekada....

Greta: Ne.

- Kokios veiklos teko imtis, kad išgyventi ir tęsti šokėjų karjerą?

Agnietė: Studijų metais vasarai išvykau padirbėti į Londoną ir netikėtai tapau modelio Naomi Campbell namų tvarkytoja – šveisdavau jau ir taip blizgantį sidabrinį stalą bei lygindavau jos apatines kelnaites – labai smagi patirtis. Aišku, daug valyta ir Lietuvoje. Taip pat, nemenkas stažas ir vaikų gimtadienius vedant (juokiasi). Kiekvienas iš tų darbų man vis labiau padėdavo suprasti, kad aš teisingame kelyje!

Greta: Po pirmo kurso teko dirbti Londone „Naval and Military Club”, itin prestižinėje ir saugomoje vietoje, kurioje lankėsi garsiausi konsulai, ambasadoriai ir kiti įtakingi žmonės. Kiekvieną vasarą dirbdavau padavėja ar barmene, idant mokslo metais galėčiau visą dėmesį skirti mokslams. Ketvirtame kurse teko dirbti ir studijų metu, nes poreikiai didėjo, o profesinių užsakymų nedaugėjo. Buvo ypatingai sudėtingas laikas, tiek fiziškai tiek psichologiškai, bet esu dėkinga už šią patirtį, nes ji privertė permąstyti savo prioritetus ir siekius.

- Kas padeda tokiomis akimirkomis nesustoti ir eiti pirmyn – talentas, užsispyrimas ar noras įrodyti, kad pasirinkote teisingai?

Greta: Pirmyn veda tikėjimas, jausmas, užtikrintumas, aplinka. Pojūtis, jog darai tai, ką šiuo gyvenimo tarpsniu ir turėtum daryti, kol kas neleidžia sustoti.

Agnietė: Visko po truputį. Aš, kol kas, net negaliu įsivaizduoti savęs darančios kažką kitą, bet ne dėlto, kad aš neturėčiau pomėgių ar aistrų, tiesiog kūno kalba man kol kas yra pati artimiausia.

- Ar didelė konkurencinė kova norint patekti į trupę, kitų choreografų darbus?

Greta: Ko gero, blogai, tačiau niekada nejaučiau milžiniškos konkurencijos, intrigų ir panašių dalykų, kaip rodo muilo operose. Gal todėl, kad pati esu linkusi atsiriboti ir nereaguoti į tokius dalykus, nes tai neskatina judėti, o verčia mirkti intrigų, konkurencijos sultyse. Verčiau savo energiją nukreipti į kūrybinius impulsus nei į apkalbas ar jaudinimąsi, kas ką kaip ir kodėl apie tave pasakė. Bet žinoma, kai kolega yra vertinamas labiau už tave, verčia kvestionuoti daug dalykų, tačiau niekada, bent jau manęs, nevelia į kovas ar intrigas. Mes šiaip ar taip nuolatos kovojame. Kam dar save apsunkinti papildomais, niekur nevedančiais mūšiais?

Agnietė: Trupė Lietuvoje yra tik viena – Kauno šokio teatras „Aura”. Net nežinau, ar į ją patekti sunku, nes norėjau likti Vilniuje. Lietuvoje choreografai retai rengia viešas atrankas, tad turi tave atsiminti tinkamu metu ir pakviesti. Arba ne... Tačiau tokia situacija verčia ne sėdėti ir laukti, kol tave kur nors pakvies, o pačiam, kaip atlikėjui, augti ir tobulėti. Tai yra didžioji paskata kurti pačiai! Taip gimė spektakliai „Popular problems” (choreografės ir atlikėjos Agnietė Lisičkinaitė bei Sigita Juraškaitė, Menų spaustuvė – aut. past.), taip gimė ir mūsų su Greta darbas „B ir B dialogas“, taip gims dar kažkas – ir viskas iš to noro šokti!

- Su kuriais choreografais ar režisieriais norėtumėte kurti?

Agnietė: Įdomių kūrėjų yra begalė! Šiuo metu neatsisakyčiau jokio kūrėjo pasiūlymo, jaučiu, kad dar per mažai patirties turiu, norisi patyrinėti giliau save ir aplinką. Tad vasarą su Greta vyksime repetuoti ir dirbti į Ameriką.

Greta: Norėčiau bent kartą padirbėti su visais Lietuvos choreografais. Taip pat, užsieniečiai Johannes Wieland, Alainas Platelis ar kiti nemažiau žinomi choreografai, kūrėjai yra milžiniškas įkvėpimo šaltinis, darbas su jais būtų neįkainojama patirtis. Tačiau, jų trupės dalimi nenorėčiau tapti, labiau norėčiau turėti savo komandą su kuria kartu kurtume.

- Kur semiatės įkvėpimo ir idėjų savo darbams, kūrybai?

Agnietė: Viskas ateina ir išeina natūraliai – žmonės, pokalbiai, asmeninės patirtys, filmai, knygos, parodos, kolegų darbai... Daugelis dalykų gali inspiruoti! Net „Instagram”. Ten dažnai gimsta „B ir B dialogas“ personažų idėjos.

Greta: Iš savo ir pakeleivių gyvenimų, knygų. Kosminio stulpo, kuris kartais tiesiog persmelkia smegenis, jausmus, visą esybę, kai kurie tai vadina atsitiktinumu.

- Kokiuose darbuose jus galima pamatyti šiuo metu? Ar galėtumėte sakyti, kad gyvenate ne tik šokiu, bet ir iš šokio?

Agnietė: Šiuo metu daugiausia dirbu su mūsų „B ir B dialogas“ projektu, jo viešinimu, pasirodymų derinimu. Šoku Urbanistinio šokio teatro Low Air spektaklyje „Šventasis pavasaris" ir Šokio teatro AIROS spektaklyje „Chimeros karoliai".

Mano vienas iš tikslų – gyventi iš šios profesijos ir įrodyti sau, kad tai įmanoma. Dabar galiu pasakyti – taip, tai įmanoma! Turiu daug pedagoginės veiklos, tai man labai patinka, nes aš dalinuosi šokiu, ir nesvarbu scenoje ar pamokoje.

Greta: Įvardinti skaičių nebūtų per daug sudėtinga, jei skaičiuočiau. Skaičiuoti man nesiseka, tačiau galiu patikinti, kad šiuo metu gyvenu iš savo profesijos, kuriu ir dalyvauju kūrybiniuose procesuose su žmonėmis, su kuriais yra be galo įdomu, vertinga dirbti, bendradarbiauti. Patikėkit manim – svajokit labai atsargiai, nes jos, bjaurybės, pildosi (šypsosi). Tai apie ką svajojau studijuodama, pastaraisiais metais pradėjo pildytis, jei pildysis ir toliau – laukia puikus, iššūkių kupinas gyvenimas.

Šokio spektaklis „B ir B dialogas“ kovo 23 d. 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje

Choreografės ir atlikėjos  Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė, dramaturgė  Sigita Ivaškaitė, scenografė ir kostiumų dailininkė  Laura Darbutaitė, video montažo režisierius  Jonas Tertelis, šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis.

Šokio spektaklis Šventasis pavasaris balandžio 7 d. 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje

Urbanistinio šokio teatras Low Air, choreografai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė, atlikėjai Agnietė Lisičkinaitė, Raidas Petrauskas, Brigida Gruodytė, Laurynas Žakevičius, Lukas Karvelis ir Airida Gudaitė, scenografė Šarūnė Pečiukonytė, šviesų dailininkas Vilius Vilutis.