Priepuolių neprisimena

Britų superžvaigždė prisipažino jau kurį laiką sergantis reta lunatizmo forma – vyras negali ištverti naktį neatvėręs šaldytuvo. Teigiama, kad tokia būklė vargina maždaug du procentus populiacijos.

„Jau daugiau nei metus su manimi vyksta keisti dalykai. Aš valgau per miegus! Kadangi viskas įvyksta man būnant nesąmoningam, rytais nieko neprisimenu, todėl ilgą laiką net nežinojau sergąs šiuo sutrikimu“, – paskelbė R. Williamsas. Kartu dainininkas pasiguodė, kad atsidaręs šaldytuvą ieško toli gražu ne kokių salotų, o saldaus maisto.

Kamuojant šiam sindromui nakties metu vieną ar daugiau kartų keliamasi ir valgoma. Persivalgoma neišsibudinus, todėl net neprisimenama, kad buvo toks epizodas.

Nenuostabu, kad šis ligotas potraukis atsiliepė ir jo fizinei formai – garsenybė priaugo papildomo svorio. Dėl šio naktinio įpročio R.Williamsui tenka laikytis griežtos dietos tam, kad būtų atsvertas cukraus kiekis, kurį vyras gauna valgydamas per miegus. Dienos metu jam būtina valgyti išskirtinai sveiką maistą, o tai dainininką labai liūdina. Pavyzdžiui, prieš koncertą atlikėjas suvalgantis vištienos ir salotų porciją.

Tiesa, su antsvorio problemomis dainininkas susiduria ne pirmą kartą. Svorio atsikratyti jam ypač sunku buvo nustojus vartoti antidepresantus. „Jie sugadino mano medžiagų apykaitą. Aš bėgau ir ėjau mylias, tačiau svoris niekur nedingsta...“ – tuomet kalbėjo atlikėjas. Fizinei jo formai susigrąžinti prireikė specialios kūno rengybos programos.

Labdaros fondo globėjas

Kalbėdamas apie praeities demonus – psichikos sutrikimus ir kovą su priklausomybe nuo antidepresantų – R. Williamsas atviravo, kad jam visada trūko pakankamos savivertės ir pasitikėjimo.

„Ši mano gyvenimo varomoji jėga – tiek prakeiksmas, tiek palaiminimas“, – sakė vyras. Be to, jis pridūrė, kad neurozė kartu yra įdomus dalykas. Dainininko manymu, daug geriau būti šiek tiek „sulaužytam“ ir kalbėti apie pažeidžiamumą.

Neatsitiktinai neseniai R. Williamsas tapo pirmuoju labdaros fondo „Music Support“ globėju. Labdaros organizacija rūpinasi nuo alkoholizmo, priklausomybės ir protinių, emocinių ar fizinių sveikatos sutrikimų kenčiančiais muzikos industrijos atstovais. R. Williamsui tokio pobūdžio veikla yra gerai žinoma, nes pernai miręs ilgametis žvaigždės vadybininkas Davidas Enthovenas buvo vienas labiausiai su priklausomybėmis kovojęs muzikos atstovas.

Be to, milijonines minias pavergusio balso savininkas sugebėjo atsisakyti ir dar vieno sveikatą žalojančio įpročio – rūkymo. Anksčiau surūkydavęs po 60 cigarečių per dieną dainininkas galiausiai visai metė rūkyti. Tai buvo jo vestuvinė dovana žmonai Aydai Field, su kuria po trejų metų draugystės susituokė 2010-iais. Po poros metų šeima susilaukė mergaitės, o 2014 m. – sūnaus.

Tarp kita ko

R. Williamso karjera prasidėjo vaikinų grupėje „Take That“ 1990 metais. Po penkerių metų jis paliko grupę ir pradėjo solo karjerą, po to kai su grupe pardavė 25 milijonus įrašų.

Dainininko albumų pardavimai viršija 55 milijonus, singlų pardavimai viršija 17 milijonų, atlikėjas yra pelnęs daugybę apdovanojimų. R. Williamsas pateko į Gineso rekordų knygą, kai per vieną dieną pardavė daugiau nei 1,6 mln. bilietų į savo 2006 metų pasaulinį turą.

2004-aisiais R. Williamsas buvo įtrauktas į Jungtinės Karalystės muzikos šlovės alėją, po to kai buvo išrinktas geriausiu 90-ųjų atlikėju.

Specialisto komentaras

Emocinio valgymo specialistė, psichologė Irina Nikončukienė:

– Naktiniai persivalgymai – tai tarsi miego ir valgymo sutrikimų derinys. Kamuojant šiam sindromui nakties metu vieną ar daugiau kartų keliamasi ir valgoma. Persivalgoma neišsibudinus, todėl net neprisimenama, kad buvo toks epizodas. Tai, kad buvo valgyta, kartais suprantama tik iš tuščių maisto pakuočių ar ištuštėjusio šaldytuvo.

Kitas naktinio persivalgymo variantas: naktį keliamasi ir persivalgoma esant sąmoningos būsenos. Tokiam pacientui atrodo, kad nepavalgius nepavyks užmigti, taip tarsi nusiraminama prieš miegą. Taip pat naktiniai valgymai gali būti ir pastovaus persivalgymo sutrikimo dalis, kai kartojasi persivalgymo epizodai ir dieną, ir naktį.

Persivalgymą sukelia stresas, įtampa, vienišumas ar kiti intensyvūs jausmai. Ryte dažniausiai jaučiamas sunkumas, pilnumas, todėl naktiniai persivalgytojai linkę praleisti pusryčius. Naktiniams persivalgytojams gali būti būdingas antsvoris, nepasitenkinimas kūnu. Naktiniai valgymai dažniausiai stipriai sutrikdo įprastą miego režimą, trūksta miego valandų. Tai didina įvairių sveikatos problemų riziką – antrojo tipo diabeto, padidėjusio kraujospūdžio, antsvorio ir kt.

Pablogėja nuotaika – galima pasiekti depresijos lygį. Taip pat dienos metu gali lydėti bendras nuovargis, sumažėjęs darbingumas, irzlumas, nerimas, sunkumas susikaupti.

Naktinio persivalgymo epizodus dažnai lydi gėdos jausmas, sąžinės priekaištai, todėl žmogui neretai sunku kreiptis pagalbos, arba jis tikisi, kad problema nėra labai rimta ir savaime kažkada išsispręs. Įveikiant ilgai kamuojantį naktinio persivalgymo sindromą keleto psichologo konsultacijų nepakanka. Problema neatsirado per naktį, todėl ir pasveikti reikia laiko: mėnesių, kartais metų.

Nuomonės

UŽ

Seimo narys liberalas Eugenijus Gentvilas:

– Laikančiųjų naminius gyvūnėlius Lietuvoje daugėja, todėl leisti su gyvūnais lankytis tam tikruose paplūdimiuose – racionalus sprendimas. Galima pasveikinti ministrą nuo draudimų politikos atsigręžus į laisvesnio požiūrio politiką.

Neturėtų būti atvertos durys keturkojus atsivesti į visus paplūdimius, būtina paisyti higienos, užtikrinti saugumą, ypač vaikų, kurie paniškai bijo šunų.

Pagirtina, kad nėra noro viską reguliuoti „iš viršaus“ – teisė nuspręsti, į kurį paplūdimį galima atsivesti gyvūnus, paliekama savivaldai. Jeigu yra tik vienas paplūdimys prie ežero, turbūt savivaldybė turės proto neleisti į jį ir keturkojų. Bet jei šalia ežero yra penki paplūdimiai, kodėl vienas negali būti paskirtas poilsiui kartu su augintiniais?

Tikiuosi, ir prie jūros bus surasta kokia zona, kur žmonės su jais galės saugiai ateiti. Ne vasaros metu ir pats atvažiavęs į mišką prie jūros leidžiu šuniui palakstyti ten, kur nėra viešojo paplūdimio zonos.

Be abejo, neturėtų būti atvertos durys keturkojus atsivesti į visus paplūdimius, būtina paisyti higienos, užtikrinti saugumą, ypač vaikų, kurie paniškai bijo šunų. Pavyzdžiui, pažįstu tokių žmonių, kurie negali ateiti pasisvečiuoti kartu su vaikais, nes bijo mūsų šunelio, kuris nėra nieko nuskriaudęs.

Ne paslaptis, kad ir dabar daug žmonių veržiasi į paplūdimius su šunimis, nors tai nėra leidžiama. Manau, kad kai yra totalus draudimas, kyla natūralus prieštaravimas arba kitos išeities neturint pasirenkamos neleistinos vietos. O paskirta konkreti zona kaip tik paskatintų žmones ugdytis ir atsakingiau elgtis. Tada nebeliks argumentų vestis augintinį į bendrą paplūdimį. Tuomet ir bausti bus galima tuos, kurie nesilaikys civilizuotos tvarkos.

PRIEŠ

Seimo narys konservatorius Antanas Matulas:

Paversti visų žmonių paplūdimį kelių ar keliolikos gyvūnų mylėtojų rojumi – visai nelogiškas žingsnis.

– Galima tik apgailestauti dėl tokio eilinio nelogiško sprendimo, kuris tik įneša sumaišties. Keista, kad sveikatos apsaugos ministras užsiima tokiais dalykais, juk jis pirmiausia turėtų rūpintis žmonių sveikata ir gerove, o ne šunų. Jau seniai nusistovėjo tradicija, kad negalima augintinių vestis į paplūdimį, ir dauguma žmonių tai priima kaip protingą, normalų veiksmą.

Apskritai jau dabar mūsų paplūdimiuose trūksta tvarkos – šūkauja vaikščiojantys prekybininkai, o jei dar atsiras šunų, tai išvis bus sunku kalbėti apie poilsį. Juk yra žmonių, kuriems nepatinka gyvūnai, juo labiau bus teršiama, maudomasi tame pačiame vandenyje. Jau ir dabar įpareigoti surinkti augintinių išmatas tą daro tik kokie 15–20 procentų žmonių.

Gyventojai jau buvo susitaikę su mintimi, kad yra atskiros vietos vedžioti šunis. O paversti visų žmonių paplūdimį kelių ar keliolikos gyvūnų mylėtojų rojumi – visai nelogiškas žingsnis. Manau, bandysime kelti šį klausimą Sveikatos reikalų komitete. Niekas anksčiau nekėlė tokios problemos. Kaip tik esu sulaukęs skundų, kad žmogui sudaromas diskomfortas deginantis, maudantis, kada šalia esama šunų. Tačiau ne atvirkščiai, kad būtų bėda, jog neleidžiama atsivesti gyvūnų. Pats kadaise turėjau pudelį, kuris, atrodo, visai neagresyvus šuo, tačiau ne kartą išgąsdino kaimynus. Taigi tai labai abejotinas sprendimas.

Tarp kita ko

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) specialistai primena, kad labiausiai paplitusios šunų ir kačių platinamos ligos yra toksokarozė, toksoplazmozė ir echinokokozė. Augintiniai su ekskrementais išskiria ligos sukėlėjus – kiaušinėlius ar oocistas. Pakliuvę į vandenį, ant dirvožemio, daiktų kiaušinėliai ilgai išsilaiko gyvybingi. Užsikrečiama, kai kiaušinėliai ar oocistos per burną patenka į žarnyną. Dažniausiai ligos sukėlėjai patenka nuo nešvarių rankų, valgant neplautas uogas, vaisius, daržoves. Vaikai užsikrečia žaisdami smėlio dėžėse, vejose, kuriose yra šunų ir kačių išmatų. Ant maisto produktų, aplinkos paviršių kirmėlių kiaušinėliai gali patekti su dulkėmis, juos gali pernešti tarakonai ar musės. Užsikrėsti galima ir per užterštą atvirų telkinių vandenį.

Apie tai, kaip reikėtų tinkamai atžalą paruošti mokyklai, pasakoja pichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė.

– Kokius namų darbus patartumėte atlikti pirmokų tėvams?

– Pasirengimas eiti į pirmąją klasę šiek tiek primena pasiruošimą lankyti darželį, tik atsižvelgiant į tai, kad septynmečiai, žinoma, yra brandesni už dvimetukus ar trimetukus, šis pasiruošimas gali būti daug paprastesnis. Puiku, jei yra galimybė būsimąjį pirmoką supažindinti su mokytoju (mokytoja) – tokiu būdu jis žinos, kad mokykloje jo lauks bent vienas jau šiek tiek pažįstamas žmogus. Apžiūrėkite mokyklą, klasę, kartu nueikite iki mokyklos, kad vaikas žinotų, kokiu keliu jam reikės kasdien vaikščioti (net jei ir neketinate jo iškart paleisti eiti į mokyklą vieno).

Nauji, nežinomi dalykai kiekvienam mūsų kelia nerimą, todėl toks susipažinimas su aplinka ir mokytoju padės būsimam pirmokėliui jaustis saugiau. Reikėtų nepamiršti, kad svarbus ir dienos režimas: jei vaikas vasarą atostogavo ir ėjo gultis bei keltis vėlai, būtų naudinga likus porai savaičių jau mokytis atsigulti ir atsikelti tokiu laiku, kaip tą reikės daryti einant į mokyklą.

– Kas paprastai tėveliams kelia didžiausią rūpestį?

Kalbėkite apie mokytojus ir mokyklą pagarbiai, pabrėždami, ką gero ten galima gauti, artimuosius taip pat paraginkite vaikų akivaizdoje nekalbėti negatyviai.

– Dažniausiai nerimaujama, kaip vaikui seksis mokytis, ar jis gebės susikaupti pamokų metu, ar bus mėgiamas klasėje, turės draugų, kaip sutars su mokytoju. Neretai tėvams kelia rūpestį, jei vaikas dar neišmoko skaityti, rašyti ar skaičiuoti. Šią temą galima aptarti su būsimąja mokytoja: kaip ji pati patartų, ar būtina vaikui įgyti šių įgūdžių dar prieš prasidedant mokslo metams, ar geriau vasarą atsipūsti, o visko, ko reikia, jis išmoks jau būdamas pirmoje klasėje.

Bendravimo su bendraamžiais įgūdžius galima ugdyti sudarant vaikui galimybes susitikti su jo amžiaus vaikais: pavyzdžiui, leidžiant laiką kartu su giminaičiais ar draugais, turinčiais panašaus amžiaus vaikų, lankyti mokyklėles, važiuoti į stovyklas. Dėmesiui ugdyti galima rasti daugybę įvairių būdų, nebūtinai tiesiogiai atspindinčių tai, ką vaikai veikia mokykloje: galima ne tik rūpintis, kad vaikas pusvalandį ramiai išsėdėtų, skaitydamas knygelę ar piešdamas, bet ir suplanuoti „tylos žygį“, kur kažkiek laiko visi eitų tylėdami, mokytis surasti tam tikros spalvos gėlių pievoje ar akmenėlių – pajūryje, suskaičiuoti savo žingsnius iki medžio ir panašiai.

– Neretai norėdami gero tėveliai tik atgraso atžalą nuo mokyklos...

– Jeigu nenorite, kad vaikai nuo pat pirmųjų klasių pradėtų vengti ir išsisukinėti nuo mokyklos, stenkitės atžalų ja negąsdinti ir kalbėti kaip galima pozityviau. Neretai nutinka, kad tėvai, jausdami, jog nesugeba suvaldyti vaikų elgesio, ima grasinti: „Pradėsi eiti į mokyklą, pamatysi, kas ten tau bus, jeigu taip neklausysi“. Arba: „Pasakysiu tavo mokytojai, kaip tu elgiesi“. Natūralu, kad tokiomis situacijomis vaikas mokyklą ima sieti su bausme ir gėda, vieta, kur jam reikia eiti, nes neklauso tėvų ir yra kuo nors netikęs.

Tam, kad vaikai norėtų mokytis ir sužinoti ką nors naujo, labai svarbu, jog jiems patiktų mokykla ir jie ten gerai jaustųsi emociškai. Kalbėkite apie mokytojus ir mokyklą pagarbiai, pabrėždami, ką gero ten galima gauti (išmokti naujų dalykų, susirasti draugų, įdomiai praleisti laiką), artimuosius taip pat paraginkite vaikų akivaizdoje nekalbėti negatyviai.

– Vaikui paruošti užtenka tėvų indėlio ar naudinga pasitelkti ir kitus specialistus?

– Jeigu vaikui lengvai sekėsi įgyti naujų įgūdžių priešmokyklinėje grupėje (pažinti raides, rašyti, skaičiuoti), jis turi draugų, geba sukaupti dėmesį kryptingai veiklai, neatrodo įsitempęs, dėl ko nors nerimaujantis, taisyklingai taria garsus ir formuluoja sakinius, sutaria su tėvais ir broliais bei seserimis, domisi naujais dalykais – tuomet papildomos specialistų pagalbos tikrai nereikia. Tačiau jeigu kokioje nors vaiko gyvenimo srityje jam nesiseka, matote, kad vaikas dėl to išgyvena arba nuogąstaujate, kad tai gali sukelti sunkumų vėliau – tuomet gali būti naudinga pasitarti su specialistais.

Moksleiviui svarbu ir gebėti mokytis (tam reikia gebėjimo sukaupti dėmesį, išmokti naujų dalykų), ir bendrauti su bendraamžiais, klausyti suaugusiojo (mokytojo). Be to, labai svarbu tai, kad net ir esant sunkumų, kurie, atrodo, visiškai nėra susiję su mokykla (pavyzdžiui, persikraustymas į naują gyvenamąją vietą, sunki senelio liga ir panašiai), mokymosi rezultatai gali labai reikšmingai nukentėti. Suprantama, kad liūdnas ir nerimaujantis vaikas sunkiau susikaups per pamokas, neišgirs, ką pasakoja mokytojas, prasčiau įsimins tai, ką jam reikia išmokti.

Svarbu žinoti, kad dauguma atvejų vaikui trukdantys sunkumai neišsisprendžia greitai ir lengvai. Neretai tėveliai kreipiasi į specialistus likus kelioms savaitėms iki pirmosios klasės, tikėdamiesi, kad vaikas taps drąsesnis, išmoks tinkamiau bendrauti su vaikais ir suaugusiaisiais, klausys vyresniųjų, tačiau dažniausiai šie sunkumai atsirado ne per savaitę ir ne per mėnesį, todėl ir juos sušvelninti įmanoma tik ilgesnės psichoterapijos metu. Norint vaikui padėti reikėtų numatyti, kad reguliariai lankytis pas specialistus gali prireikti ilgesnį laiką (kelis mėnesius, visus mokslo metus ar net ne vienerius metus).

– Nustebote, kai jūsų paskutinioji knyga Pasaulio kulinarinių knygų apdovanojimuose užėmė trečią vietą?

– Pirmoji nuostaba aplankė dar tada, kai buvo nominuota. Juk knygų iš įvairių pasaulio šalių konkursui daug pasiūlyta. Žinoma, kai sužinojau užėmusi garbingą trečią vietą, buvo malonu, nes ir konkurentai pakankamai stiprūs pasitaikė. Konkurse daugiau vertinamas ne turinys, bet daugiau tai, kaip knyga vizualiai apipavidalinta, kiek atitinka šiuolaikines tendencijas. Beje, toks kulinarinių knygų konkursas yra vienintelis pasaulyje.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado aistra kulinarijai?

– Meilė maistui, jo gamybai „įaugusi“ kraujyje nuo mažumės. Ją įskiepijo močiutės ir mama: visada buvo įprasta maistą gaminti namuose, mano močiutė Druskininkuose ruošdavo patiekalus dzūkiškoms vestuvėms. Kol gyvenau su tėvais, tiek daug negamindavau, daugiau namiškius palepindavau savaitgaliais. Kai ištekėjau, maždaug prieš dvidešimt metų, prasidėjo mano kulinarinė karjera (šypsosi).

– Tai, kad neturite specialaus išsilavinimo, netrukdo dalyti patarimus apie sveiką mitybą?

Savęs jokiu būdu netapatinu su mitybos specialistais ar juo labiau dietologais. Paprasčiausiai esu tinklaraštininkė, kuri stengiasi šeimą maitinti sveikiau ir nori patirtimi pasidalinti su kitais.

– Nesu profesionali kulinarė, greičiau – namų virtuvės profesionalė. Savęs jokiu būdu netapatinu su mitybos specialistais ar juo labiau dietologais. Paprasčiausiai esu tinklaraštininkė, kuri stengiasi šeimą maitinti sveikiau ir nori patirtimi pasidalinti su kitais. Todėl knygų serijoje apie sveiką maistą į pagalbą pasikviečiau dietistę – ji aprašė kiekvieną receptą, įvertino naudą sveikatai. Tai, kas susiję su sveikata, turi aiškinti išmanantys žmonės. Mano tikslas – dalintis receptais, kurie būtų ir sveiki, ir skanūs. Bet neturiu jokių pretenzijų ką nors smulkiau aiškinti apie sudedamąsias medžiagas, jų naudą ar kenksmingumą ir pan. Aišku, pati rinkdamasi produktus parduotuvėje atidžiai analizuoju etiketes.

– Negi išties lietuviams prireikė mokytis gaminti maistą iš sezoniškų produktų?

– Tuo metu, kai prieš septynerius metus pradėjau rašyti tinklaraštį, apie maisto sezoniškumą dar nelabai kas kalbėjo. Kai atsirado prekybos centrai, daržovių, vaisių pasiūla „ištrynė ribas“ tarp metų laikų. Tuomet vos ne gero gyvenimo pavyzdžiu tapo tai, kad gali ir žiemą nusipirkti pomidorų, agurkų ir pasidaryti graikines salotas. Tačiau į kokybę kreipta mažiau dėmesio. Vis dėlto pastaraisiais metais situacija yra pasikeitusi. Lietuviams ima daugiau skirti dėmesio maisto sezoniškumui – juk tokie produktai yra daug sveikesni, maistingesni.

– Šiandien dažnas teisinasi, kad suktis virtuvėje paprasčiausiai neturi laiko.

– Išties ne visada tam reikia tiek daug laiko, kiek gali atrodyti. Tereikia imti ir daryti. Pavyzdžiui, dabar populiarus augalinis pienas. Pasižiūrėkite į parduotuvėje parduodamą migdolų pieną, kiek jis galioja, kokia jo sudėtis – ten greičiausiai vos trys procentai migdolų yra. O pačiam pasigaminti migdolų pieno yra vienas juokas. Tereikia vakare užmerkti stiklinę migdolų, o ryte išbrinkusius riešutus sudėti į trintuvą ir įpylus tris stiklines vandens suplakti. Vieną kartą perkošti per sietelį, kiek pasaldinti ir viskas. Tai – paprastas pavyzdys, kad sveikai maitintis nėra sudėtinga. Tereikia noro. Mano knygos ir turėtų pagelbėti norintiesiems pradėti gyventi sveikiau, bet nebūtinai kardinaliai keisti mitybą. Patys skaitytojai pastebi, kad receptai nėra sudėtingi ir nereikia iš pagrindų keisti valgiaraščio.

– Visgi nemažai žmonių peržvelgti mitybą ryžtasi tik jau ligoms prispaudus.

– Šiandien dažnai sveika mityba prilyginama svorio metimui. Tačiau į tai kurdama receptus tikrai nesiorientuoju. Sveikas maistas duoda ilgalaikę naudą, o ne greitą rezultatą. Daugelis žmonių paprieštarauja, kad štai esam jauni, valgom traškučius, šokoladus ir gerai jaučiamės. Tačiau toks nesveikas maistas veikia kaip uždelsto veikimo bomba. Kol jaunas, juo gali pakankamai ilgai maitintis. O po to organizmas staiga duoda suprasti, kad teršei savo kūną. Sveikas maistas – tai ilgalaikė investicija į save.

– O su vaikų užgaidomis virtuvėje kovoti netenka?

– Be abejo, jiems visada kyla ir ne tokio sveiko maisto pagundų. Tačiau stengiuosi ieškoti alternatyvų, jų mėgstamus patiekalus padaryti sveikesnius. Pavyzdžiui, penktadieniais kartu su šeima kepame picas. Tai nėra taip nesveika, bet, kai jas gamini namuose, pasirenki kokybiškus produktus. Vaikų mėgstamus mėsos kukuliukus vietoj džiūvėsėlių pagardinu įvairiausiomis daržovėmis ir kepu orkaitėje. Garnyrui galima patiekti kietagrūdžių miltų makaronų – gausime puikų maistingą patiekalą.

Pataria specialistė – grožio pajėgos.lt salono kirpėja stilistė Deimantė Dubinaitė.

Be kepuraitės nė iš vietos

– Nepasirūpinus tinkama plaukų priežiūra šiltuoju metų laiku, jie gali nušiurti, imti lūžinėti, prarasti spalvą. Norint to išvengti prieš ruošiantis saulės vonioms pirmiausia patariama nepamiršti kepuraitės ar kito galvos apdangalo.

Taip pat vasarą būtina pasirūpinti tinkama apsauga nuo ultravioletinių spindulių. Geriausia rinktis visą plaukų priežiūros ir formavimo priemonių liniją – pradedant šampūnu, baigiant kosmetika. Ieškant labiausiai tinkančios priemonės svarbu nepamiršti įvertinti ir plauko struktūros – ar jis tiesus, ar banguotas, ar garbanotas.

Vasarą iššūkiu plaukams tampa ne tik saulė, bet sūrus vanduo. Veikdamas kartu su saule jis dar labiau blukina plaukus (galima sakyti, veikia kaip natūralus peroksidas).

Kosmetiką su UV apsauga būtinai turi naudoti šviesių plaukų savininkės ir albinosai. Jų oda itin jautri, todėl tinkamos apsaugos reikalauja ne tik kūno, bet ir galvos oda. Priešingu atveju, gali atsirasti net žaizdelės, o skyrimo vietoje, jei vaikštoma be galvos apdangalo, pradėti plonėti oda. Taip sukuriamas termoefektas, kurio pasekmė – plaukų slinkimas. Toks termoefektas poveikiu net prilygsta nepageidaujamų plaukelių šalinimo procedūrai.

Nenaudojant plaukų priežiūros priemonių su apsauga nuo saulės blondinėms plaukai gali pradėti pūstis, šakotis, tapti matiniai. Brunetėms saulė ypač nepalanki dėl spalvos blukinimo.

Vengti sūraus vandens

Vasarą iššūkiu plaukams tampa ne tik saulė, bet sūrus vanduo. Veikdamas kartu su saule jis dar labiau blukina plaukus (galima sakyti, veikia kaip natūralus peroksidas). Jeigu plaukas yra porėtas (dažniau toks būna blondinių ir garbanių), po maudynių jūroje jis gali „surinkti“ ne tik dumblius ir kitus elementus, bet ir druską. Dėl to plaukas gali pradėti lūžinėti, tapti matinis. Atgaivinti plaukus šiuo atveju padėtų giluminio valymo šampūnas. Ypač tai svarbu padaryti, jei po to norima naudoti keratinines priemones. Priešingu atveju, plaukus galima greitai sugadinti.

Giliai valantis šampūnas rekomenduojamas tiek brunetėms, tiek blondinėms. Visgi jo nepatartina naudoti kasdieną, tačiau po maudynių jūroje jis reikalingas. Toliau plaukams atgaivinti geriausia naudoti keratininę priemonę (kaukę arba kondicionierių) bei natūraliai drėkinančią priemonę.

Apskritai geriausia būtų stengtis galvos nepanardinti arba užsidėti plaukimo kepuraitę. Kitu atveju, jei plaukas porėtas, po atostogų iš kirpėjos galite išgirsti verdiktą – plaukus reikės nurėžti.

Aliejukas gali „sukepti“

Kalbant apie aliejukus, norėčiau pabrėžti, jog tai, kad jis apsaugo plauką nuo karščio ir saulės, nėra tiesa. Jei jau nieko kito nėra po ranka, naudoti aliejuką būtų mažesnė blogybė, nei išvis nenaudoti jokios priemonės. Tačiau iškart prieš pat einant degintis juo padengus plauką, aliejukas ant jų gali tiesiog „sukepti“.

Nenorintiems nei naudoti kosmetikos, nei dėtis kepuraitę ir plaukams jau esant paveiktiems nepalankių veiksnių, pagelbėti galėtų sisteminis plaukų atkūrimas. Tai šiek tiek panašu į veido valymą. Pavyzdžiui, tuomet yra naudojamas giliai valantis šampūnas, pH atkurianti kaukė, keratinas ir antioksidacinė drėkinamoji kaukė.

Verta žinoti

Jei daug laiko praleidžiate  prie jūros ar baseino, patartina plaukus papurkšti nenuplaunamu kondicionieriumi, kuris padės išvengti jūros druskos bei chloro daromos žalos.

Šiltuoju sezonu leiskite plaukams išdžiūti natūraliai, jei įmanoma, visiškai atsisakykite plaukų džiovintuvo.

Nepamiršti tinkamos plaukų priežiūros vasarą turėtų ir vyrai. Dėl didesnės plaukų slinkimo rizikos kepuraitę dėvėti būtina. Turintieji ilgesnius plaukus turėtų nepamiršti ir kondicionieriaus su apsauga nuo UV.

Jei vėjas suvėlė kaltūną

Susivėlusius plaukus iššukuoti puikiai padės specialios plastmasinės (vadinamosios vonios ar dušo) šukos. Mitas tai, kad pirmiau reiktų plaukus ištepti kokiu aliejumi ar kita priemone ir tik tada bandyti iššukuoti. Taip pat į pagalbą gali ateiti šeriniai šepečiai (juos geriau naudoti ant drėgnų plaukų). Tačiau jei plaukai gerokai susivėlę, nereikėtų skubėti plauti galvos, o geriau šukuoti panaudojus kondicionierių.

Įtarė virusinę infekciją

Jauna kauniečių šeima dėl sūnelio būklės sunerimo praėjusios savaitės trečiadienį. Vaikas pirmiausia pradėjo viduriuoti, pakilo temperatūra, tačiau, kaip sako Jono mama, blogai nesijautė.

„Elgėmės kaip esant virusinei infekcijai ar apsinuodijimui – stengėmės vaikui duoti pakankamai skysčių, be to, temperatūra nebuvo tokia aukšta, kad ją reikėtų mažinti“, – pasakojo Daiva.

Tačiau penktadienį vakare moteris pastebėjo, kad sūnaus savijauta suprastėjo. Jis pasidarė vangesnis, vien tik gulinėjo lovoje. Įtardami, kad Jonas neteko per daug skysčių, tėvai suskubo jį nuvežti į Kauno klinikas.

Motinos intuicija neapgavo

Dažniausiai žmonės ir užsikrečia suvalgę užterštą gyvūninį maistą: kiaušinius, paukštieną, pieną, rečiau kiaulieną, jautieną.

„Gydytojai sureagavo profesionaliai, infuzijos būdu ėmė atkurti skysčių netekimą. Tačiau po kokių dešimties valandų pamatė, kad vaiko būklė visgi negerėja – jis toliau viduriuoja, temperatūra laikosi virš 39 laipsnių“, – aiškino pašnekovė.

Tuomet vaikas paguldytas į Vaikų ligų skyrių. Kelis kartus atlikti kraujo tyrimai kažkokių įtarimų nesukėlė. „Nors tegalėjau ligoninėje praleisti keletą valandų – namie maitinu šešių mėnesių dukrytę – ir tą laiką prie sūnaus budėjo vyras, mačiau, kad Jonui blogai. Anksčiau jis turėdamas temperatūros ar susirgęs virusine infekcija taip blogai niekada nesijautė. Todėl nenurimau ir sakiau, kad reikia toliau daryti tyrimus“, – pasakojo Daiva.

Pasirodo, motinos intuicija neapgavo: atlikus pasėlio tyrimą pirmadienį berniukui buvo diagnozuota salmoneliozė ir paskirtas gydymas antibiotikais.

Ligos priežastis – kol kas mįslė

Vaiko ligos diagnozė Daivai buvo netikėta. „Niekaip nepavyksta „atsekti“, ką vaikas užkrėsto galėjo suvalgyti. Jis nevartojo jokių rizikingiems priskiriamų produktų – nei vištienos ar kiaušinio, sūrio, o tortų ar kitų gaminių su kremais nemėgsta, tad ir nevalgo.

Dar labiau stebina tai, kad užsikrėtė tik vienas šeimos narys – juk maistą visi valgome tą patį. Juo labiau tikrai vartojame gerai apdorotą, sveiką maistą, šiaip gyvename sveikai, dažnai būname gryname ore, pakankamai judame. Nekalbu jau apie elementarią higieną, rankas paprastai dezinfekuoju vien išėjus iš parduotuvės. Be to, gyvename ne kaime, vaikas negalėjo iš šulinio vandens atsigerti ar kaimiško pieno“, – svarstė moteris.

Šiandien Daiva džiaugiasi, kad sūnus sveiksta ir tikisi, kad daugiau niekas iš šeimos narių šios nemalonios infekcijos nepasigaus. „Nors iš pradžių atrodė, kad gal kiek per jautriai sureagavę nuskubėjom į ligoninę, tai buvo teisingas sprendimas. Kai liga paūmėjo, medikai jau buvo šalia ir galėjo profesionaliai suteikti reikiamą pagalbą“, – kalbėjo moteris.

Interviu

Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos gydytoja vaikų gastroenterologė, vaikų ligų gydytoja dr. Rūta Rokaitė:

– Kada rizikuojama užsikrėsti salmonelioze?

– Salmoneliozė – viena dažniausių infekcinio viduriavimo priežasčių pasaulyje. Ligą sukelia bakterijos, kurios gyvena ir dauginasi naminių gyvūnų bei paukščių, kai kurių roplių, vėžiagyvių bei naminių gyvūnų žarnyne ir į aplinką patenka su išmatomis, užkrėsta gyvūnų mėsa, pienu, kiaušinių lukštu. Taigi dažniausiai žmonės ir užsikrečia suvalgę užterštą gyvūninį maistą: kiaušinius, paukštieną, pieną, rečiau kiaulieną, jautieną.

Taip pat bakterijų į žmogaus organizmą gali patekti per gyvūnų išmatomis užkrėstas daržoves, maistą gali užkrėsti jį tvarkantys asmenys, nenusiplovę rankų, pasinaudoję tualetu. Į maistą salmonelės gali patekti nuo virtuvės įrankių ar aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo dorota žalia mėsa bei vištiena, taip pat nuo salmonelėmis užterštų rankų. Salmonella gali būti randama išorinėje aplinkoje, pvz., atviro telkinio vandenyje, srutose, nuotekose, užkrėsto gyvūno išmatoms patekus ant kailio.

Didžiausias sergamumas salmonelioze stebimas šiltuoju metų laiku, kai aplinkos temperatūra netinkamai laikomame maiste yra optimali bakterijoms daugintis.

– Šiuo atveju neprisimenama, kad vaikas būtų galėjęs suvalgyti rizikingo produkto. Gali visa šeima vartoti tą patį maistą, o užsikrėsti tik vienas žmogus?

– Imlumas infekcijai yra visuotinis. Atliktų tyrimų su sveikais savanoriais metu nustatyta, kad vidutinis ligą sukeliantis bakterijų kiekis – apie 1 mln. Sveiko žmogaus organizme daugelį mikroorganizmų sunaikina skrandyje esančios rūgštys. Ne visi užsikrėtusieji gali susirgi. Tai labiausiai priklauso nuo amžiaus, imuninės sistemos ir bendros sveikatos būklės.

Svarbus pačių bakterijų patogeniškumas, su maistu patekęs jų kiekis. Labiausiai pažeidžiama grupė yra maži vaikai, senyvo amžiaus žmonės, imuniteto sutrikimų, lėtinėmis, ypač skrandžio bei žarnyno, ligomis sergantys asmenys. Lietuvoje didžiausias sergamumas nustatomas vaikams iki šešerių metų.

– Kokie pagrindiniai simptomai lydi infekciją?

– Pirmieji salmoneliozės simptomai pasireiškia po 12–72 valandų po užsikrėtimo. Liga prasideda ūmiai, pagrindiniai jos simptomai yra karščiavimas, viduriavimas, neretai su gleivėmis, kraujo priemaiša, vėmimas, spazminio pobūdžio pilvo skausmai, rečiau galvos skausmas. Pagrindinė ligos sukeliama komplikacija – dehidratacija, kuriai esant laiku nesiėmus priemonių gali kilti rimtas pavojus sveikatai bei gyvybei.

Dehidratacija ypač pavojinga kūdikiams, mažiems vaikams, neretai prireikia gydymo ligoninėje. Taip pat bakterijų gali patekti į kraują. Išplitus infekcijai galimas sepsio susiformavimas, kurio metu gali būti pažeidžiamas bet kuris vidaus organas. Sunkios žarnyno infekcijos metu, bakterijai patekus į kraują reikalingas gydymas antibiotikais.

– Priminkite, kokia efektyviausia prevencija siekiant išvengti salmoneliozės?

– Labai svarbus tinkamas maisto apdorojimas, paruošimas ir laikymas, nes salmonelės, esant palankioms sąlygoms, gali toliau daugintis užkrėstame maiste. Rekomenduojama nevartoti žalio ar nepakankamai termiškai apdoroto gyvūninio maisto: mėsos, vištienos, kiaušinių, pieno. Kiaušinius prieš ruošiant visada reikėtų nuplauti po tekančiu vandeniu, virti ne trumpiau nei 5 minutes, dar tiek pat palikti karštame vandenyje.

Tinkamai iškepta ar rūkyta paukštiena neturi būti rausva ties kaulu. Vengti kryžminio maisto užteršimo: ant tos pačios pjaustymo lentelės neruošti valgymui paruoštų, apdorotų bei termiškai neapdorotų produktų. Gaminant paukštienos patiekalus, vengti kontakto su kitu maistu, kruopščiai plauti maisto gaminimo įrankius, rankas.

Taip pat rekomenduojama vengti produktų, kuriuose naudojami termiškai neapdoroti kiaušiniai, pavyzdžiui įvairūs tortai, pyragaičiai. Labai svarbu tinkamai laikyti maisto produktus jiems rekomenduojamoje temperatūroje. Plauti rankas po sąlyčio su gyvūno ar sergančio salmonelioze žmogaus išmatomis. Rankų higiena ypač svarbi slaugant sergantį ligonį.

Greitai pablogėjo rodikliai

Sumenksta raumenų masė, padidėja cholesterolio koncentracija, atsiranda medžiagų apykaitos sutrikimų – tai pastebėta ištyrus jaunų sveikų žmonių organizmo pokyčius po dviejų savaičių tinginiavimo. Toks gyvenimo būdas gali padidinti širdies ligų, antrojo tipo diabeto, kitų lėtinių susirgimų bei ankstyvos mirties riziką. Tyrimo rezultatai buvo pateikti Porte (Portugalija) vykusiame Europos nutukimo kongrese.

Liverpulio universiteto mokslininkai ištyrė 28 asmenis, kurių vidutinis amžius buvo 25 metai. Tyrėjai paprašė, kad eksperimento dalyviai fizinį aktyvumą sumažintų 80 proc., pavyzdžiui, nuo 10 tūkst. – 1500 kasdienių žingsnių.

Fizinio aktyvumo stoka laikoma tyliuoju visuomenės žudiku, nes gali skatinti mirtinas ligas.

Po 14 dienų paaiškėjo, kad tiriamieji prarado apie trečdalį kilogramo raumenų masės, talijos padidėjo vienu centimetru. Taip pat pablogėjo kepenų riebalų, „blogojo“ cholesterolio kiekio rodikliai, bendras širdies ir kvėpavimo organų fizinis aktyvumas. Eksperimentui pasibaigus grupės nariai sugrįžo prie savo ankstesnių fizinio aktyvumo įpročių, tačiau pasiekti savo buvusių sveikatos rodiklių jie negalėjo pasiekti per dvi savaites.

Per mažai judama

Fizinio aktyvumo stoka laikoma tyliuoju visuomenės žudiku, nes gali skatinti mirtinas ligas. Kaip pastebi dienraštis „The Daily Telegraph“, Britanijos nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos (NHS) specialistai rekomenduoja suaugusiesiems per savaitę aktyviai judėti bent 150 minučių. Tačiau daugelis žmonių taip nesielgia. Daugiau nei ketvirčio britų fizinis aktyvumas per savaitę nepasiekia net pusvalandžio.

Mokslininkai pabrėžia, kad kasdieninis fizinis aktyvumas yra labai svarbus norint išlaikyti gerą sveikatą, sumažinti nutukimo, kitų ligų – net ir vėžio – riziką. Todėl žmonės turėtų vengti ilgą laiką sėdėti.

Pratimus reikia atlikti reguliariai – kaip kasdien valomės dantis. Tingios vasaros atostogos ypač kenkia vaikams, nes formuoja blogus įpročius. Galima pasirinkti įvairius kasdieninius pratimus: lipti laiptais, važiuoti dviračiu, keliauti į darbą pėsčiomis, darbuotis sode ir kt.

Tarp kita ko

Pernai Lietuvos sveikatingumo klubų asociacijos užsakymu atliktos visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausos rezultatai parodė, kad tik mažiau nei pusė Lietuvos gyventojų atranda laiko sportui ar aktyviam laisvalaikiui.

Tik 45 proc. apklaustųjų tikslingai sportuoja arba planuoja aktyvų laisvalaikį: 38 proc. respondentų sportavimui skiria iki 6 val. per savaitę, 4 proc. – 6–10 val. per savaitę, 3 proc. – daugiau kaip 10 val. per savaitę. Apklausoje dalyvavo 18–75 metų amžiaus šalies gyventojai. Tyrimo metu buvo apklausti 1009 respondentai.

– Praėjusių metų Europos pirmenybėse likai vos per žingsnį nuo aukso medalio. Tad šįkart turėjai vienintelę užduotį – jį laimėti?

– Nors prieš porą metų laimėjau Europos žaidynes, o pernai Europos čempionate likau antras, šiųmetį aukso medalį išties išskirčiau kaip vieną svarbiausių apdovanojimų. Realiai dabar trejus metus iš eilės išsilaikau Europos stipriausiųjų trejetuke. Tačiau emocijos dėl pergalės jau spėjo nuslūgti – nespėja praeiti vienos varžybos, o jau gyveni kitomis.

Gerai, jei pasieki tam tikrus rezultatus, tada gali išvykti treniruoti į šiltesnius kraštus. Bet pamenu seniau žiemą ir spiginant minus dvidešimčiai laipsnių šalčio su trenerio mašina po pamokų važiuodavome iki Elektrėnų.

Dinamika yra didžiulė. Šį sezoną po olimpiados nusprendžiau dalyvauti visur, kur tik įmanoma, – ir jaunimo grupėje, kuriai dar paskutinius metus priklausau, ir suaugusiųjų varžybose. Dar laukia du pasaulio taurės etapai, jau neskaičiuoju varžybų mūsų šalyje.

Štai savaitgalį vyko Lietuvos baidarių ir kanojų irkluotojų čempionatas, startavau ne vienoje rungtyje. Ateinančiomis dienomis laukia Pasaulio jaunimo irklavimo čempionatas. Tikiuosi, po jo kelias dienas poilsiui pavyks skirti.

– Ilgesnių atostogų sau leisti negali?

– Kai jau ne vaikas būdamas pradėjau rimtai sportuoti, dabar bene pirmą kartą turėsiu kelias poilsio dienas. Reikia atsikvėpti ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai.

– Varžybos dažniau pareikalauja daugiau psichologinės nei fizinės ištvermės?

– Nors oras nedžiugino, buvo lietinga, psichologiškai buvau nusiteikęs kovoti iki galo, realiai neturėjau ką prarasti. Tačiau šįkart bene pirmą kartą per karjerą taip išsikroviau fiziškai. Anksčiau po varžybų praeidavo kelios valandos ir atsigaudavau, o šįkart iki pat nakties ir galva svaigo, ir silpna buvo... Kitą dieną po kelionės irgi nebuvau kupinas energijos. Grįžę gydytojai atliko būtinus tyrimus. Reikia įvertinti visus niuansus, nuolat stebėti organizmo būklę. Labai svarbu nepersistengti, „nesuvaryti“ širdies.

– Daugumos sportininkų laikas „suskaičiuotas“. Irkluotojų karjera ilga?

– Vieni anksti ją baigia, tačiau yra ir tokių baidarininkų, kurie ir sulaukę 47-erių irkluoja ir medalius sugeba laimėti. Bet šiaip, manau, iki kokių 33-erių metų galima drąsiai sportuoti. Jeigu organizmas gerai laiko, ir iki 40-ies metų. Tačiau jaunimas irgi nesnaudžia, greitai progresuoja, todėl darosi sunku išsilaikyti. Kai jaunesni „remia prie sienos“, darosi sunku psichologiškai.

– Kokio amžiaus pirmą kartą paėmei irklą į rankas?

– Buvau trylikos. Tiesiog klasės draugai sportavo, užsiėmė kanojų irklavimu, nusprendėme su pusbroliu irgi pamėginti, sustiprėti fiziškai. Nuėję užsirašyti pas kanojų ir baidarių trenerius galvojom būsim „kitokie“ ir pasirinksim baidares. Tačiau, matyt, taip likimas lėmė, kad baidarių trenerio tądien nebuvo. Pradėjus irkluoti netruko apimti azartas – tai vieną, tai kitą draugą aplenki. Atsimenu, Plungėje gerų sąlygų nebuvo – nei normalių valčių, nei irklų. Tai netgi surengdavo treneris vidines varžybas dėl geresnio irklo. Antrąjį sezoną jau ne su mediniu, o pačiu paprasčiausiu plastikiniu irklu galėjau varžytis (juokiasi).

˜– Kada supratai, kad su šiuo sportu siesi ateitį?

– Kai gerėjo rezultatai, po truputį ėmiau laimėti prizus. Profesionaliai sportuoti, galima sakyti, pradėjau prieš penkerius metus. Tuomet dar mokiausi mokykloje, tad keldavausi sportuoti anksčiausiai, dar prieš pamokas, po jų vėl skubėdavau į treniruotę. Prisiversti irkluoti niekada nereikėjo, treneriui kaip tik tekdavo pristabdyti. Galutinai apsisprendžiau dėl karjeros, kai tapau Europos jaunių vicečempionu.

– Panašu, kad vandens sporto šakos šiandien išgyvena pakilimą.

– Išties turime daug tituluotų sportininkų ir kai pastaraisiais metais visi pasiekė gerų rezultatų, atsirado didžiulė konkurencija. Nežinau, kokioje sporto šakoje dar susibūrę tiek pasaulinio lygio sportininkų. Dabar kaip tik vyksta kartų kaita, bet rezultatai neblogėja.

– Gal lietuviai netgi atras naują „antrąją religiją“?

– Krepšinis yra krepšinis (juokiasi). Mums dar toli iki tokio populiarumo, dar reikėtų kelerių metų. Aišku, rezultatai kyla, pavyzdžiui, akademinio irklavimo sportininkai, plaukikai šiais metais puikiai pasirodo. Vandens sportas klesti, nors sąlygos nėra pačios geriausios. Pavyzdžiui, Vilniuje realiai nėra jokios irkluotojų bazės.

– Gerų sąlygų trūkumas, matyt, mažina irklavimo patrauklumą tarp jaunų žmonių?

– Nereikia kažkokių „fontanų“, bet nors didžiuosiuose miestuose galėtų būti padorios bazės, kur galima būtų bent vasarą sportuoti. Tarkim, prie Žaliųjų ežerų nėra nei dušų, nei kur persirengti. Nekalbu jau apie valčių laikymo vietą. Dabar visi jauni sportininkai, vaikai turi važiuoti į Trakus.

Nekalbu jau apie žiemą. Gerai, jei pasieki tam tikrus rezultatus, tada gali išvykti treniruoti į šiltesnius kraštus. Bet pamenu seniau žiemą ir spiginant minus dvidešimčiai laipsnių šalčio su trenerio mašina po pamokų važiuodavome iki Elektrėnų. Susigrūsdavome autobusiuke (kartą – net šešiolika žmonių dvylikos vietų mašinoje), persirengti irgi tekdavo vos ne lauke. Tačiau tuomet buvo svarbu, kad tik būtų kokios nors sąlygos irkluoti (šypsosi).

Paskendo tarp vaistų

Kelly prisimena, kad erkė jai įkandusi dar prieš trylika metų. Tuo metu tėtis pašalino gyvį pincetu ir manyta, kad tuo viskas baigsis. Tačiau tai buvo tik visų merginos kančių pradžia – ją ėmė varginti nuolatiniai kūno, ypač galvos ir pilvo, skausmai, miego sutrikimai.

Tokie negalavimai galbūt ir galėjo likti paslaptyje, jei ne 2013-aisias Kelly šou „Mados policija“ filmavimo metu merginą užklupę traukuliai. „Ligoninėje atlikę tyrimus gydytojai nustatė, kad būta daug randų smegenų žievėje, todėl padarė prielaidą, kad tokių priepuolių turėjau anksčiau man net ir nežinant“, – pasakojo Kelly.

Paskendusi tarp gausybės vaistų (net ir medikamentų nuo skausmo, nors nuo jų Kelly anksčiau buvo priklausoma) receptų moteris prisimena buvusi visiškai be energijos. „Atrodžiau kaip tuose filmuose, kur psichikos ligonė sėdi įsisupus į džemperį supamojoje kėdėje ir bukai žiūri į sieną kiaurą dieną“, – sakė ji.

Gydėsi kamieninėmis ląstelėmis

Atrodo, žmogus niekuo nesiskundžia, o po metų kitų atsiranda sąnarių skausmai, širdies problemos, nemiga, pažinimo sutrikimai.

Norėdama išsiaiškinti savo negalavimų priežastį Kelly kaip paskutinio šiaudo griebėsi alternatyvios medicinos specialisto konsultacijos. Patikrinus įtarimą dėl Laimo ligos atsakymas buvo teigiamas – trečia neurologinė ligos stadija. Dainininkė nedelsdama išvyko į Vokietiją, kad gautų kamieninių ląstelių terapiją. Ilgą laiką Kelly slėpusi ligą, nes bijojo, kad atsivys praeities šešėlis ir dėl jos neįprastos elgsenos žmonės pirmiausia ims kaltinti narkotikus. „Kai pamačiau, kad ne aš viena kenčiu nuo šios ligos, nusiraminau ir supratau, kokia tai didžiulė problema. Tai – itin sekinanti liga, kuri ilgą laiką gali nebūti diagnozuota“, – kalbėjo Kelly.

Sudėtinga istorija

Ne mažiau paini ir sudėtinga yra pačios Laimo ligos istorija Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1975 m. kažkas neįprasto ėmė darytis su Konektikuto valstijos Lyme miestelio gyventojais. Vaikai ir suaugusieji ėmė skųstis odos bėrimais, sąnarių patinimu, sunkiu nuovargiu, net daliniu paralyžiumi. Iš pradžių sveikatos specialistai įtarę, kad tokią reakciją sukėlė vabzdžių įkandimai, kurių smarkūs išpuoliai pasitaikydavo vasarą.

Tačiau daugiau atvejų ėmus fiksuoti tarp gyvenančiųjų labiau miškingose teritorijose, imta ieškoti kitų priežasčių. Nepaisant to, pirmojo Laimo ligos protrūkio aukos ne vienerius metus gyveno be konkrečių atsakymų, kas jiems nutiko. Tik 1981 metais atrasta, kad Laimo ligą sukėlė pelių ir elnių pernešamos bakterijos, kurias perduoda erkės.

Prognozuoja infekcijos šuolį

Nors žinoma dešimtmečius, pastaruosius penkerius metus Laimo liga išgyvena tam tikrą „pakilimą“ ir sulaukia vis daugiau visuomenės dėmesio. Daug užsienio įžymybių atvirai prakalbo apie susidūrimą su liga, dažniausiai – minėtąja lėtine jos forma.

Dalindamiesi savo patirtimi žymūs žmonės ne tik padeda didinti sąmoningumą, bet ir surinkti daugiau lėšų, kurios būtų skirtos moksliniams tyrimams plėtoti, švietimo iniciatyvoms.

Deja, kol kas tai neduoda apčiuopiamų rezultatų – anksčiau išaiškintų ligos atvejų nepadaugėjo. JAV Laimo liga pagal paplitimą yra antra liga po ŽIV infekcijos. Per metus nustatoma maždaug 329 tūkst. naujų Laimo ligos atvejų, o šiemet mokslininkai prognozuoja didžiausią infekcijos šuolį šalyje.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 2017 m. sergamumas Laimo liga (LL) Lietuvoje išlieka panašus į praėjusių metų: sausio–gegužės mėnesiais registruoti 294 LL atvejai. 2015 m. – 283 atvejai.

Komentaras

Gydytojas infektologas Alvydas Laiškonis:

– Po erkės įkandimo atsiradęs migruojantis raudonis odoje – pagrindinis Laimo ligos požymis. Tuomet žmogui kelioms savaitėms paskiriamas antibiotikas ir pasveikstama. Tačiau minėtasis raudonis gali atsirasti ne visada, juo labiau erkės galima net nepastebėti. Atrodo, žmogus niekuo nesiskundžia, o po metų kitų atsiranda sąnarių skausmai, širdies problemos, nemiga, pažinimo sutrikimai. Tada pradėjus ieškoti ligos randami tik vėlyvieji antikūnai, vadinamieji imunoglobulinai G.

Tačiau nustatyti, kada įkando erkė, tuomet sudėtinga. Ir dažnai šeimos gydytojai skiria gydymą neįvertindami lėtinės ligos formos, kuri nepasiduoda įprastam gydymui. Tada liga pereina į antrą, trečią stadiją, žmogus kankinasi ir ilgainiui yra invalidizuojamas. Laiku nepastebėjus Laimo ligos išgydyti praktiškai neįmanoma. Taigi, rekomenduojama vien esant įtarimui, kad erkė galėjo įsisegti, praėjus ne mažiau kaip keturioms-penkioms savaitėms atlikti specialų tyrimą. Nuo kitos erkių platinamos ligos – erkinio encefalito – efektyviausiai apsaugo vakcina.

Kova su Laimo liga

Krisas Kristoffersonas

Nors garsiam aktoriui, dainų autoriui ir atlikėjui Krisui Kristoffersonui įtarta Alzheimerio liga, pasirodo, atminties sutrikimų ir kitų negalavimų priežastimi buvo Laimo liga. Įtariama, kad dar būnant dvylikos aktoriui diagnozuota fibromialgija irgi galėjo būti pirmasis Laimo ligos požymis.

Avril Lavigne

Prieš porą metų 32-iejų dainininkė Avril Lavigne dėl Laimo ligos prie lovos buvo prikaustyta penkis mėnesius ir manė, jog miršta. „Buvo laikas, kai visą savaitę negalėjau praustis po dušu, nes vos pastovėjau ant kojų, – prisimena atlikėja. – Atrodė, kad kažkas iš manęs išsunkė visą gyvybę.“

Kathleen Hanna

Lėtinė Laimo ligos forma amerikiečių dainininkei ir aktyvistei Kathleen Hanna buvo diagnozuota 2005 m. Ligai nustatyti gydytojams prireikė šešerių metų. Daug sudėtingų šio laiko momentų parodyta dokumentiniame filme „The Punk Singer“.

Shania Twain

Garsiai kanadiečių dainininkei Shania Twain erkė įkando 2000 m. per patį koncertinio turo įkarštį. Stipriai pasirodymus apsunkinę simptomai atsirado greitai. Labiausiai infekcija pakenkė moters balsui – kurį laiką ji net negalėjo dainuoti, teko pradėti intensyvią kalbos terapiją.

Pasirūpinti sveikatos draudimu

Pasak medicinos centro „Northway“ šeimos gydytojo Valerijaus Morozovo, jei visi šeimos nariai yra sveiki, dideliu vaistų kiekiu ruošiantis į kelionę, ypač jei išvyka nėra tolima, apsikrauti nereikėtų.

„Dažnai norėdami apsidrausti žmonės stengiasi prisiimti kuo daugiau įvairių medikamentų, tačiau toks požiūris nėra teisingas. Neverta vaistų imti vien dėl to, kad dėl jų kažkada prireikė kaimynui. Prieš vykstant į užsienį vis dėlto geriausia susitvarkyti sveikatos draudimą ir esant reikalui kreiptis į gydytoją“, – patarė šeimos gydytojas V. Morozovas.

Įvairiuose forumuose mamos įprato lengva ranka viena kitai dalyti patarimus, kokie vaistai vertesni dėmesio.

Jis atkreipė dėmesį į dar vieną blogą tendenciją – įvairiuose forumuose mamos įprato lengva ranka viena kitai dalyti patarimus, kokie vaistai vertesni dėmesio. „Tuomet rūpestingos mamos skuba jų pirktis arba prašyti gydytojų recepto. Tačiau taip ne tik bereikalingai švaistomi pinigai, bet ir rizikuojama sukelti pavojų sveikatai“, – įspėjo gydytojas.

Be reikalo nepiktnaudžiauti

V. Morozovo pastebėjimu, itin populiaru šiandien tapo, reikia ar nereikia, įsigyti adrenalino švirštą ir pasiruošti jį vos spėjus įgelti kokiam vabzdžiui.

„Jei nėra nustatyta alergija, tokių priemonių imtis nereikėtų. Tą patį galima pasakyti ir apie antialerginius vaistus. Juos vėlgi skubama vartoti vos įkando uodas, nors šis alerginės reakcijos nesukelia, o tik patinimą. Taip, vaistai šiek tiek gali numalšinti niežėjimą, tačiau čia pagelbėti gali ir bet koks vėsinantis tepaliukas. Jei nustatyta, kad vaikas yra alergiškas ar serga kita liga, tėvai tą paprastai žino ir turi specialių priemonių, jei sutrikimas paūmėtų“, – pridūrė šeimos gydytojas.

Specialistas taip pat įspėjo ir dėl vaistų nuo pykinimo. „Jie yra įrašyti į vienų pavojingiausių medikamentų sąrašą. Ypač atsargiai šie vaistai skiriami vyresnio amžiaus žmonėms ir vaikams, pacientams, turintiems rimtų sveikatos sutrikimų. Jei žmogus itin kenčia nuo supimo, didžiąją kelionės dalį praleidžia vemdamas, medikamentą reikia išsirinkti itin atidžiai konsultuojantis su gydytoju“, – kalbėjo V. Morozovas.

Pasak jo, nereikėtų pamiršti ir tokių paprastų patarimų – išjungus oro pagalvę vaiką galima persodinti į priekį, laive pasitarus su įgula taip pat surasti vietą, kur mažiau supa.

Ką būtina pasiimti

Kaip pagrindinius kelionių vaistinėlėje būtinus turėti medikamentus gydytojas išskyrė vaistus nuo skausmo ir karščiavimo. Taip pat nereikėtų pamiršti tvarsliavos – pravartu turėti įvairių pleistrų, kurie tiktų skirtingoms žaizdoms, jie turėtų nealergizuoti. Individualiai reikėtų išsirinkti ir dezinfekavimo priemonę. Alergiški jodui turėtų rinktis dezinfekantą be šios medžiagos.

Dar viena V. Morozovo išskirta grupė vaistų, kuriais reikėtų atidžiai pasirūpinti – odos priežiūros priemonės. „Tai – apsauginiai kremai nuo saulės, drėkinamieji tepalai nuo nudegimų, vabzdžius atbaidantys preparatai. Taip pat galima įsigyti ir priemonių, nuraminančių odą po vabzdžių įkandimų“, – vardijo šeimos gydytojas.

Jis pridūrė, kad naudojant bet kokias ant odos tepamas vaistines medžiagas didesnio atsargumo reikėtų imtis ruošiantis ilgesnį laiką praleisti saulėje. „Net jei uodo įkandimo vietą patepėte raminamuoju tepalu, prieš einant degintis odą reikėtų nuplauti. Fototoksinė reakcija gali sukelti daug daugiau problemų nei dėl uodo įkandimo varginantis niežėjimas“, – įspėjo gydytojas.

Geriau kreiptis į medikus

Į egzotiškus kraštus keliautiesiems dažnai pateikiamos bendro pobūdžio rekomendacijos dėl skiepų ir reikalingų pasiimti vaistų. Tačiau, V. Morozovo nuomone, iš tiesų būdami čia turime labai miglotą suvokimą apie tikrą situaciją svečioje šalyje.

„Galiu pateikti tokį pavyzdį: žmogus ima vartoti nemalonų šalutinį poveikį turinčius vaistus nuo maliarijos, o pasirodo, tuo metu šalyje net nėra uodų aktyvumo“, – pastebėjo pašnekovas. Todėl išsamesnės informacijos jis patarė teirautis kelionių organizatoriaus arba sutinkančiųjų asmenų šalyje.

„Bene dažniausiai į tokias keliones išsiruošę pacientai prašo išrašyti antibiotikų, kurie, tarkim, pagelbėtų kokios disbakteriozės atveju. Vis dėto mes nežinome, kuo konkrečiai užsikrečiama toje šalyje, preliminarų gydymą galime paskirti tik pagal labiausiai toje teritorijoje paplitusį sukėlėją. Be abejo, nemaloniems simptomams sumažinti galima pasiimti gerųjų bakterijų (ne maisto papildo, o vaistinės medžiagos), tačiau rimčiau sunegalavus rekomenduojama kreiptis į tos šalies medikus, kurie gali geriausiai suteikti specifinę pagalbą“, – aiškino šeimos gydytojas.

Verta žinoti

Ruošiant kelionių vaistinėlę, ypač įtraukiant anksčiau nevartotų preparatų,  rekomenduojama pasikonsultuoti su savo gydytoju. Taip pat – įvertinti žygio ar išvykos trukmę, vietą, kaip greitai turėsite galimybę sulaukti medikų pagalbos.