Daugiau kaip dešimt metų Londone gyvenanti Guoda kuria vitražus, kurie žavi ir Lietuvos, ir Jungtinės Karalystės stiklo meno gerbėjus. Galbūt Guodos noras įamžinti monarchę ne toks ir tolimas – G. Kvietinskaitei pavyko laimėti prestižinį architektūrinio vitražo konkursą „Stevens Competition“, kurio sėkmė įkvepia kurti tolesnius kūrybinius projektus.

„Visuomet žavėjausi tradiciniu vitražu – jo technika ir istorija. Noriu prisidėti prie šio amato atgimimo. Noriu, kad žmonės vitražą priskirtų ne tik sakraliai bažnytinei aplinkai. Noriu, kad atrastų jį žvelgdami per šiuolaikinio meno prizmę“, – skatina dailininkė.

Ji sutiko papasakoti apie gyvenimą megapolyje, Kauną, svajones ir tarsi iš naujo jaunesnės publikos atrandamą vitražo trauką.

Pažino stiklo prigimtį

Guoda sako, kad stiklo magiją ji jautė nuo pat vaikystės. „Puikiai pamenu nuo bažnyčių langų krintančius vitražų stiklo spalvų atspindžius, jų žaismą su saulės šviesa languose“, – romantišką vaizdinį prisimena dailininkė, kuri ne tokią žaismingą stiklo prigimtį pradėjo geriau pažinti tik baigusi mokyklą ir pasirinkusi mokytis dekoratyvinės stiklo plastikos.

Studijuojant tuometės Kauno kolegijos Justino Vienožinskio fakultete, jai teko pabandyti įvairių stiklo meno technikų, kurį laiką semtis patirties stiklo amato tradicijomis garsėjančioje Turkijoje ir įsitikinti, kad stiklas – magiška, bet gana įnoringa medžiaga.

„Studijų metais teko prisiliesti prie įvairių stiklo technikų – ir pūtimo, ir liejimo, ir netgi karolių darymo. Grįžusi iš studijų pagal studentų mainų programą supratau, kad vis dėlto vitražas mane domina labiausiai“, – prisimena Guoda ir apie vitražo gimimą pasakoja itin paprastai.

Stiklo lakštai rėžiami rėžtuku, tuomet, jei reikia, išpjautos detalės tapomos specialiais dažais ir „užkepamos“ krosnyje.

Pasak jos, viskas prasideda nuo eskizo pieštuku ar kompiuteriu, o tada galutinai išgrynintas piešinys perkeliamas ant popieriaus lapo: „Kai jau turime norimą dizainą, braižome švino linijas, kur turėtų jungtis stiklo detalės. Toks piešinys–brėžinys tampa projektu, pagal kurį pjaustomos reikalingos stiklo plokštelės.“

Guoda apibūdina įprastą vitražo kūrimo procesą: stiklo lakštai rėžiami rėžtuku, tuomet, jei reikia, išpjautos detalės tapomos specialiais dažais ir „užkepamos“ krosnyje. Galiausiai ištapyti ir karščiu apdoroti elementai jungiami pasitelkiant švino juosteles. „Tada lituojame, cementuojame ir instaliuojame“, – nedaugžodžiauja, nors iš tiesų procesas ilgas, lėtas ir reikalauja meistrystės.

Kūrybos aplinkkeliai

Kadaise sunkumų neišsigandusi mergina nusprendė vitražo technika sukurti ir baigiamąjį diplominį projektą. Padedama menininkų A. Rimkevičiaus ir D. Dirsytės, ji sukūrė diptiką. Kūriniai neliko nepastebėti – kartu su diplomu jaunoji menininkė buvo įvertinta ir Juozo Zikaro premija.

Filmininkas Jonas Mekas./ G. Kvietinskaitės asmeninio archyvo nuotr. 

Vis dėlto ankstyvas įvertinimas Lietuvoje neužtikrino patogių kūrybos sąlygų ir neleido užsidirbti kasdienės duonos. Guoda, kaip ir daugelis jaunų žmonių, ieškodama naujų galimybių po studijų pasuko į Londoną. Čia ji dirbo įvairius darbus, kol galiausiai įsitvirtino pedagogikos srityje.

„Tapyti galima kambaryje, bute, tačiau dirbti su stiklu taip neišeina. Vitražo gamybai yra būtinos tinkamos sąlygos, reikalingos atskiros patalpos“, – paaiškina ji.

Dailininkė pasakoja, kad stiklas visa jėga į jos kūrybinį gyvenimą sugrįžo prieš gerus penkerius metus, kai pagaliau pavyko atrasti tinkamą studiją ir bendraminčių. Šiuo metu ji kūrybos erdvę nuomojasi kartu su vienu vitražo menininku iš Lenkijos, kai kada jie imasi kartu realizuoti bendrų sumanymų: „Didesnių matmenų vitražai jau yra komandinis darbas, nebe individualus. Dirbant po vieną visa tai gali užtrukti metus. Jei yra duetas, vienas gali pjaustyti stiklo detales, kitas – kaipmat jas tapyti. Tada prasideda montavimas į bendrą visumą.“

Atradusi tinkamas sąlygas, prieš daugiau nei dvejus metus Guoda išdrįso išbandyti jėgas tarptautiniame architektūrinio stiklo konkurse „Stevens Competinion“. Kiekvienam jo dalyviui keliama užduotis pateikti stiklo kūrinio projektą, detalizuojant dizaino sumanymą, parengiant meninį ir techninį įgyvendinimo aprašymą.

Godą sudomino konkurse teikiamos galimybės: viena jų – kurti objektą visuomeninę paskirtį turinčiai ir eksponuoti tinkamai erdvei, o antroji – laimėtojui realiame statinyje įgyvendinti solidžios apimties kūrinį. Ne paslaptis, kad dideliam vitražui naudojamos medžiagos ir atliekami darbai – brangus malonumas, todėl nuosavomis lėšomis tokie dirbiniai finansuojami itin retai.

Guodai sėkmė konkurse nusišypsojo dalyvaujant antrą kartą – praėjusiais metais ji nuskynė pergalę. Dailininkės iš Lietuvos kūrinys jau puošia vieną iš prestižinių Londono mergaičių gimnazijų. „Iš pradžių nerimavau, kad laimėjimo nesugebėsiu įgyvendinti dėl didelių matmenų. Mano darbas buvo 2,5 m ilgio ir 2 m pločio. Tačiau šiandien galiu pasakyti: svarbiausia yra pradėti daryti, visa kita išsirutulioja proceso metu.“

Guodos nuomone, dalyvavimas panašaus lygio konkursuose kūrybinės laisvės nevaržo. „Nors juose pateikiama tematika, tačiau tik nuo paties menininko priklauso, kaip jis sugebės tai atspindėti savo kūrinyje“, – sako ji.

Tradicijos ir naujovės

Šiuo metu Guoda darbuojasi kurdama solidžios apimties užsakymą – jos kurtų vitražų ciklas bus kabinamas prestižiniame viešbutyje „Hilton“, Estijoje.

Pasak jos, šiandienos pasaulyje dėl praktinio pritaikomumo privačiuose interjeruose populiariausias yra plonastiklis, švino juostelėmis sujungtas vitražas, kurio optimaliausias plotis siekia iki 1,5 m. Platesnio formato vitražo darbai kuriami itin retai, kadangi susiduriama su techninėmis įgyvendinimo aplinkoje kliūtimis. Pasirodo, didesniems, storastikliams vitražams kurti naudojamas cementas, tačiau šis gerokai pasunkina patį stiklo gaminį.

Nutinka, kad didesnis langų ar kitų stiklinių elementų svoris draudžiamas dėl konkretaus statinio techninių savybių. Tokiu atveju dirbiniai kuriami pasitelkiant skirtingas alternatyvas: smėlio srove šlifuojami stiklo raštai, ant vientiso stiklo rašto naudojamas emalis, taikomas pigmentuotas laminavimas arba tiesiog klijuojamos specialios plėvelės.

Guoda įžvelgia, kad išvardyti alternatyvūs būdai kai kada savo pobūdžiu gali labai nutolti nuo tradicinio vitražo. Jai, kaip ir ne vienam kūrėjui, kyla retorinis klausimas: ar tai dar apskritai galima pavadinti menu? Vis dėlto ji džiaugiasi, kad vitražo menas nenustumiamas į paraštes:

Šiandieniame pasaulyje vitražas mažais žingsneliais tampa vis dažnesniu architektų ir interjero dizainerių pasirinkimu.

„Nors vitražo niša yra gana siaura, džiugu, kad vis daugiau žmonių tuo domisi. Man regis, šiais laikais vitražas išties išgyvena atgimimą – tai lemia architektų, interjero dizainerių ir pačių užsakovų skonis. Žmonės nori naujovių. Šiame viskuo perpildytame pasaulyje, sakyčiau, vėl tapo madinga modernioje aplinkoje turėti objektą, kuris sukurtas ne per vieną dieną.“

Subtilūs skirtumai

Anot jos, palyginti su Lietuva, Jungtinėje Karalystėje gerokai didesnis tradicinio vitražo meistrų poreikis, ypač vertinami meistrai, gebantys dirbti tradiciniais būdais.

Autoportretas./ G. Kvietinskaitės asmeninio archyvo nuotr. 

„Situaciją paaiškinti galima tuo, kad gausu karalienės Viktorijos epochos statinių. Jie čia plačiai paplitę, vertinami ir tausojami, tokių namų išskirtinumas – paradinių įėjimų dekoravimas vitražais. Praėjus geram šimtmečiui nuo tos eros atsirado būtinybė šiuos laiko nuniokotus dirbinius atnaujinti. Taigi vitražų restauracijos paklausa čia gerokai didesnė“, – pasakoja menininkė.

Jungtinėje Karalystėje, anot pašnekovės, galioja griežtos paveldo normos, net ir individualų Viktorijos epochos stiliaus gyvenamąjį namą įsigijęs asmuo negali keisti langų kaip panorėjęs. Kas kita – modernioji architektūra, čia laisvės gerokai daugiau.

„Teisybę sakote, kad vitražas nepigus malonumas, kaip ir kiekvienas kitas meno kūrinys. Tačiau tai santykinis dalykas. Lietuvoje jis tiesiog niekada nebuvo tiek išpopuliarėjęs, kiek Vakarų valstybėse. Tik šiandieniame pasaulyje vitražas mažais žingsneliais tampa vis dažnesniu architektų ir interjero dizainerių pasirinkimu“, – sako menininkė.

Nuo Londono iki Kauno

Nors Guoda daugybę metų gyvena nebe Lietuvoje, tačiau gimtosios vietos nuvertinimo liga neserga. Anot jos, nors kosmopolitinis Londonas vilioja, tačiau jame lengva pavargti nuo tokios minios, kurioje kiekvienas kiek įmanydamas stengiasi save kuo originaliau išreikšti.

Praėjusią vasarą daug laiko leidusi gimtajame Kaune vitražo menininkė liko sužavėta programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatyvomis, kuriose Lietuvos ir užsienio menininkų idėjos realizuotos netikėčiausiose erdvėse. „Buvo visko stebėtinai daug: nuo interaktyvių žaidimų ir instaliacijų iki parodų, filmų, performansų, spektaklių – reikėjo tik spėti rinktis pagal savo skonį“, – įspūdžius prisimena menininkė.

Guodai atrodo, kad jos gimtasis miestas yra vertas pagarbos: „Kaunas yra atviras kultūros ir meno naujovėms. Tikiu, kad menininkai, grįžę iš užsienio šalių ar dar tik grįžtantys, parsiveža vertingų naujų idėjų, kurios gali būti naudingos mūsų miestui. Kaune į viešumą einantis menininkas tikrai gali būti išgirstas ir įvertintas.“

Menininkė pati mielai eksponuotų savo kūrybą Kaune: „Noriu ištraukti į viešumą savo kūrybinius darbus, tad galvoju artimoje ateityje rengti personalinę darbų parodą. Jų yra užtektinai, kad tai pavyktų įgyvendinti.“

Pokalbio pabaigoje paklausta, ko palinkėtų tiems, kurie dega meile stiklui (nesvarbu, ar žiūrėdami, ar kurdami), Guoda sako: „Kviečiu mėgautis šiuo šimtmečiais gyvuojančiu amatu, nepriklausomai nuo to, ką jis puošia – interjerą ar eksterjerą. Pamilkime vitražą iš naujo, nes jis ištisus amžius džiugino savo ilgaamžiškumu ir įspūdingumu mūsų protėvių kartas. Neleiskime jam užgesti ir atraskime šį nuostabų meną mūsų moderniame pasaulyje.“

Viena naujausių ir intensyviausių jos kūrybinių veiklų – kostiumų kūrimas programos „Kaunas 2022“ Šiuolaikinio Kauno mito trilogijai. Trečiąjį trilogijos veiksmą, pavadintą „Sutartis“, pirmą ir paskutinį kartą gyvai bus galima pamatyti lapkričio 26 d.

S.Straukaitė pasakoja, kad šį kartą pasirodymo artistams prireiks apie 100 kostiumų. Pokalbio metu paaiškėja, kad jų idėjas įkvėpė ir tekančių upių, ir plastiko maišelių, ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų vaizdiniai.

Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiantis įspūdingo masto teatralizuotas pasirodymas, kuriam S.Straukaitė kuria kostiumus, rengiamas kartu su gausia Lietuvos menininkų kūrybine grupe: režisieriumi Gediminu Šeduikiu, kompozitore Zita Bružaite, scenografe Sigita Šimkūnaite, choreografe Agnija Šeiko ir kitais. Tarp atlikėjų – dainininkų Jeronimo Miliaus, Monikos Pleškytės vardai, pagrindinis šokėjas – Petras Lisauskas. Kartu su solistais rikiuojasi visas Kauno muzikinio gyvenimo branduolys: orkestras, kvartetas, ansambliai, chorai, vokalinės ir choreografinės grupės.

Kostiumus daugiau kaip 20 spektaklių sukūrusi ir dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanota menininkė daro nemažą įtaką ir lietuviškam mados pasauliui. Daugiau kaip 20 metų S.Straukaitė kartu su kitais kūrėjais organizuoja festivalį „Mados infekcija“. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje jos kūryba apibūdinama kaip nonkonformistinė, paradoksali, su avangardo ir transformacijos elementais.

Atspirtis pagrindinių veikėjų kostiumams buvo Neries ir Nemuno vaizdiniai, tarsi vyro ir moters įsikūnijimai, vandens metafora.

Nepaisant skambių epitetų ir įvertinimų, menininkė apie kūrybą kalba be perdėtų intonacijų, ramiai, su lengva humoro gaidele. „Darau darbus iš širdies – pažiūrėsime, kaip pavyks“, – apie pasirengimą „Sutarčiai“ sako ji. S.Straukaitei teatras ir mada – it du susisiekiantys indai, o inspiracijų kūrybai gimsta sutikus bendraminčių.

– Kaip nutiko, kad jūs atsidūrėte „Sutarties“ kūrybinėje grupėje?

– Mes su G.Šeduikiu, S.Šimkūnaite bendradarbiaujame dar nuo to laiko, kai vyko Giedriaus Kuprevičiaus operos „Prūsai“ Vilniuje ar Klaipėdoje Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymai. Palaipsniui bendras darbas kėlėsi ir į kitus projektus. Mes bendraminčiai – gerai jaučiamės kartu, visi vieni kitus suprantame. Kurdami daug kalbamės, nebijome pasakyti, siūlyti vienas kitam idėjų, net pakritikuoti. Smagu, kai pavyksta sutikti tokią komandą. Pas mus nėra tokio susiskirstymo – čia mano, čia tavo ar pan. Visi kartu sergame už gerą galutinį rezultatą.

Apskritai mane labai traukia darbas tokio didelio masto projektuose. Aš visa savo esybe už mūsų lietuvišką kūrybinę industriją, už Lietuvos kūrėjus ir jų bendradarbiavimą. Štai ir „Sutartyje“ bus originali kompozitorės muzika, specialiai pasirodymui sukurta choreografija ir dar daug kitų įdomių dalykų.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Ramybė. / Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus nuosavybė.

– Kokiu ritmu šiandien gyvenate jūs ir „Sutartyje“ dirbanti komanda? Atrodo, kad iki pasirodymo laiko liko ne tiek ir daug. Stereotipiškai įsivaizduotume: kuo arčiau spektaklis ar pasirodymas, tuo daugiau nemiegotų naktų, sprendžiamų problemų...

– Gyvename artėjančio renginio nuotaikomis, ruošiamės labai intensyviai – tarkim, kostiumai gaminami visu pajėgumu. Ar būna gyvenime nemiegotų naktų? Nutinka visko, bet stengiamės profesionaliai organizuoti procesą ir darbą. Man pačiai visada norisi pradėti kuo anksčiau, netempti, nelaukti paskutinės minutės. Darbui skirtas laikas prabėga akimirksniu – nepajunti, kad jau finišas. Dar panašiuose dideliuose projektuose, žiūrėk, iškyla įvairių techninių problemų. Kaip žinoma, ir „Sutartis“ – labai įdomus, bet kartu ir labai sudėtingas projektas. Viską reikia labai gerai apgalvoti, net ir išbandyti. Štai ir dabar kuriame kostiumus, kurie bus testuojami. Pabandome, pasižiūrime, kaip veikia, ir judame toliau.

– Prabilote apie kostiumus. Papasakokite apie juos daugiau. Kiek jų kuriate? Iš kur sėmėtės įkvėpimo sumanymams? Kokias šiuolaikinio miesto mito gijas pynėte? Kokias žinutes norėtumėte nusiųsti „Sutarties“ žiūrovams?

– Tiksliai neskaičiavau, tačiau „Sutartyje“ tikrai bus apie 100 kostiumų. Visada taip būna: pradedi skaičiuoti ir tada – vaje, kiek daug! Na, bet čia būdinga dideliems pastatymams. Šokėjai, chorai, solistai – visus reikia tinkamai aprengti.

Atspirtis pagrindinių veikėjų kostiumams buvo Neries ir Nemuno vaizdiniai, tarsi vyro ir moters įsikūnijimai, vandens metafora. Nuo pirmųjų arijų tai bus kaip vandens versmė. Ji panaši į žmogaus jaunystę, kai gyvastis teka, kunkuliuoja, dar viskas prieš akis. Visa tai išauga į upės tėkmę ir simbolizuoja žmogaus brandą. Metų naštą ir slopstantį judesį parodo ledas – upė sušąla, apšarmoja, pabąla.

Dar viena inspiracija buvo M.K.Čiurlionis. Būtent su jo vardu labai norisi sieti Kauną, nes čia yra jo muziejus, daugybė žmonių lengvai atpažįsta jo kūrybą. Kas gali būti gražiau? Ir kodėl gi nepanaudojus čiurlioniškos spalvų paletės?

– Tai, ką pasakojate, yra tarsi vaizdiniai iš praeities. Kokios šiuolaikinės inspiracijos padiktavo kūrybinius sumanymus?

– Nuolat girdime, kad globali problema – plastikas. Viskas juo užteršta, ypač vanduo, vandens telkinių pakrantės. Kodėl jo nepanaudojus kilnesniam tikslui, pavyzdžiui, kostiumams? Net ir taip galima kovoti su tarša. Būtent šio spektaklio kai kuriuos kostiumų elementus kuria Greta Germanavičiūtė, pagal specialią technologiją pakartotinai panaudodama plastiko gaminius.

Beje, spektakliui naudojome ne tik plastikinius maišelius, iš atliekų kategorijos atkeliauja senos, nereikalingos vaizdajuostės. Jas irgi galima pritaikyti ir sukurti objektą, meno kūrinį. Prisiminiau Žilviną Kempiną ir jo vaizdajuosčių instaliacijas.

Beje, kurdama kostiumus, kartu siekiu ir tvarumo. Nusprendžiau 30 šokėjų kostiumus kurti transformuojamus, kai tą patį drabužį galima panaudoti įvairiems choreografijos sprendimams. Žinoma, yra pagunda dėl efekto kaskart prikurti daugybę kostiumų, bet ar iš tiesų to reikia? Juk galima būti ir taupiam galvojant apie galimų atliekų kiekį, juk šis pastatymas – vienkartinis.

– Kaip jums teatras siejasi su mada? Juk kuriate ne tik operų pastatymams?

– Sakyčiau, man teatras ir mada yra kaip du susisiejantys indai, jie papildo vienas kitą, atveria daug daugiau prasmių, platesnį jų lauką. Teatre panaudoju tai, kas ateina iš mados pasaulio – ir pati labai daug naudojuosi teatrine patirtimi. Būtent teatre gimsta supratimas ir apie apšvietimą, ir apie teatro magiją, ir optines iliuzijas ar net apgaules. Teatralizuoti pasirodymai pereina ir į madą. Visi nuo to tik laimi – būdamas kostiumų dailininku ir drabužių dizaineriu gali atsinaujinti, įkvėpimo semtis abiejuose srityse. Man nesinori kartotis. Tam tikra prasme, tik paneigdamas save gali atrasti, sukurti kažką naujo.

Teatras suteikia daug galimybių nuolat tobulėti – paleidi į sceną kostiumus ir tada supranti, kas suveikia, o ko kitą kartą nebereikėtų daryti. Kai esi jaunas, dažnai nematai galutinio rezultato – sukuri kostiumus scenai ir galvoji: Dieve, ką aš padariau, kas čia bus! Vėliau, kai įsižiebia rampų šviesos ir viskas susijungia į visumą – kostiumas suveikia, atrodo visai kitaip, negu manei. Šiandien, turint patirties, tokios metamorfozės nebegąsdina, jau nebebijai. Įsivaizduoju, kiek nerimo būna jauniems kūrėjams. Pasitikėjimo savimi suteikia per daug metų įgyta patirtis. Tačiau nesinori užsistovėti, stengiesi kurti vis kitaip, taigi smagu dirbti su jaunais žmonėmis, jie suteikia daug naujų inspiracijų.

– Kaip šiandien apibūdintumėte savo kūrybos braižą? Kaip jis formavosi? Teko girdėti, kad pirmoji profesinė pažintis su kostiumų dizainu, mada kadaise užsimezgė būtent Kaune.

– Kurdama kostiumus aš nesismulkinu, darau tarsi plačiais potėpiais, stengiuosi įžvelgti architektūrinį sprendimą, aprėpti visumą, žvelgti tarsi kiek iš tolo. Nemėgstu paskęsti smulkmenose ir mikrodetalėse. Labiau patinka dirbti platesniais mostais, potėpius daryti laisva ranka. Stengiuosi neužsižaisti, nes juk kostiumus realizuoja kiti žmonės, jie negali paskęsti smulkmenose. Norisi matyt idėją, tūrius, svarbu pajausti medžiagas. Beje, to pirmiausia išmokau Kaune, kai nuo keturiolikos metų atvažiavau čia mokytis.

Kaunas žymi svarbų mano gyvenimo etapą – į jį, į tuometį Stepo Žuko dailės technikumą kažkada pasukau, kad galėčiau įgyti daugiau žinių apie madą. Tai nuostabi meno mokykla ant Pelėdų kalno. Kurdama šiame projekte galėjau prisiminti, kokioje gražioje aplinkoje ir su kokiais žmonėmis mes mokėmės. Tai padėjo formuotis estetiniam suvokimui, prioritetams. Kaunas mane ir šiandien žavi kaip miestas, ypač jo modernizmas, šiemet jis tiesiog nusipelnė būti dėmesio centre. Mane jis nustebino tuo, kad parodė užmojį – tapo tikra kultūros sostine. Dabar tiesiog akivaizdu, kaip svarbu turėti sodrią kultūrinę aplinką – tai žmones įkvepia į ją įsitraukti. Iki tol klaidinęs įspūdis, kad Kaunas tuščias, sklaidosi. Savo akimis matėme, kiek Kaune susitelkia žmonių į kultūros renginius, kokios eilės prie muziejų, kokia judri, gyvybinga gali būti miesto erdvė. Beje, mados talentų konkursas „Mados injekcija“ taip pat persikelia į Kauną – šiemet gruodžio pradžioje jis vyks Kauno centriniame pašte.

Organizatorių pastangomis iššūkis, regis, įveiktas – šiltuoju metų sezonu kiekvieną savaitę nuo ketvirtadienio iki sekmadienio Rotušės aikštė tapdavo traukos centru, galinčiu pasiūlyti įvairių kultūrinių patirčių. Žiūrovai turėjo galimybę pamatyti Lietuvos ir užsienio grupių koncertų, spektaklių, dalyvauti interaktyviose dirbtuvėse ar diskusijose.

Pasak E.Aleksandravičiūtės, sudarydama programą komanda laikėsi nuostatos, kad sau įdomių veiklų čia rastų kiekvienas Kauno gyventojas ir miesto svečias. „Siekėme, kad „Vasaros scena“ nebūtų vieno žanro ar įprastų pasirodymų scena, todėl stengėmės programą kurti taip, kad čia vietos rastų įvairios kultūros formos“, – sako ji.

Keturių mėnesių sezoną „Vasaros scena“ baigs jau šį savaitgalį. Rugsėjo 16-ąją eksperimentatorė, elektroninės muzikos kūrėja, po GISCHT slapyvardžiu besislepianti Ursula Winterauer iš Austrijos ir Lietuvos atlikėja, vadinamosios „new nostalgia“ krypties atstovė Rūta MUR. Scenos uždarymo savaitgalį, o kartu ir keturių mėnesių maratoną vainikuos šveicarai „Tim Freitag“, garsėjantys nenuspėjamais pasirodymais, ir publikos pamėgta lietuvių roko grupė „Abudu“.

Renginių maratonui priartėjus prie finišo pats metas pakalbėti su E.Aleksandravičiūte  apie tai, kaip gimė ši tarptautiškumu, įvairove ir atvirumu miestui pasižyminti renginių programa.

– Kuo išsiskiria miesto festivaliai, panašios į „Vasaros sceną“ programos? Juk čia nėra palapinių, kelių dienų linksmybių, atostogų nuotaikos, kokia būna vadinamuosiuose „open air“ festivaliuose?

– Miesto renginiai, ypač atviri, turi tendenciją suformuoti tam tikrą poilsio ir pramogų zoną, kur žiūrovas nesijaučia įpareigotas bilieto kainos ar būtinybės dalyvauti. Kartu tai puiki proga supažindinti klausytoją su įvairaus stiliaus muzika – nuo roko iki džiazo ar klasikos.

Būtent į tai ir atsižvelgėme, pristatydami klausytojams mažiau Lietuvoje žinomas, bet užsienyje vertinamas grupes iš skirtingų šalių. Kartu kūrėme galimybes Lietuvos atlikėjams užmegzti ryšius su užsienio organizatoriais ar muzikos industrijos atstovais. Tokiu principu buvo organizuotas „Santakos“ renginys „Vasaros scenoje“, kur šalia užsieniečių pasirodė ir lietuvių grupės.

Programą rengėme kartu su kolege, programos „Kaunas 2022“ tarptautinių ryšių vadove ir „Vasaros scenos“ kuratore Dovile Butnoriūte. Tai ji pasistengė, kad turėtume galimybę scenoje pristatyti tiek daug užsienio atlikėjų iš įvairiausių pasaulio šalių. „Vasaros scenoje“ matėme muzikantus iš Aliaskos, Čilės, Niujorko, Kipro, Taivano.

Daug atlikėjų atvyko iš Europos šalių – norėjome taip pažymėti, kad „Vasaros scena“ yra Europos kultūros sostinės scena, ir pristatyti skirtingas kultūras ir muziką, kurią įprastai retokai girdėtume Lietuvoje. Dauguma užsienio atlikėjų pasirodė mūsų šalyje pirmą kartą. Buvo smagu pamatyti jų reakcijas į miestą ir vietinę auditoriją.

– Kurie projekto partneriai jums ypač pagelbėjo? Kam dėkinga „Vasaros scenos“ komanda? Galbūt buvo pasirodymų, kurie pademonstravo stiprų ryšį tarp miestų, valstybių?

– Vos pradėję planuoti programą, kreipėmės į užsienio ir Lietuvos partnerius ir programos „Kaunas 2022“ ambasadorius, kviesdami juos prisijungti prie „Vasaros scenos“ programos. Esu labai dėkinga kolegoms už ne vienų metų įdirbį mezgant ryšius ir partnerystes: tai leido praturtinti programą išskirtiniais pasirodymais. Taip pas mus atsirado cirkas, savanorystės metų paminėjimas, Jono Meko filmo „Misterijos“ pristatymas, įgrotas jo draugų „Rocket Sci“, ir daug kitų veiklų.

Bendradarbiaudami su užsienio partneriais, turėjome progą ne tik pristatyti skirtingus atlikėjus, bet ir parodyti miestų ar šalių draugystę – taip mūsų programoje atsirado „Tartu 2024“ savaitgalis, koncertavo grupė iš Liuksemburgo „Tuys“, išskirtinį projektą, pasakojantį švedų legendas, padėjo atvežti Vekšės miesto savivaldybė, Taivano atlikėjus ant scenos pristatė gerbiamas Taivano atstovybės Vilniuje vadovas Ericas Huangas, JAV ir Lietuvos valstybinių ryšių šimtmetį paminėjome su JAV ambasadoriumi... Tokių šiltų draugystės akimirkų turėjome kiekvieną mėnesį.

Džiugina ir tai, kad prie „Vasaros scenos“ renginių prisideda savanoriai, talkinantys ir kitoms programos „Kaunas 2022“ iniciatyvoms. Jiems tai puiki proga mokytis, bendrauti su atlikėjais ir galbūt patiems prisijungti prie kultūros sektoriaus.

Didžiausias atradimas – ištroškę atlikėjai po ilgų pandemijos mėnesių.

– Kurie iš pasirodymų suteikė daugiausia jaudulio organizatoriams ir atlikėjams? Kodėl? Galbūt buvo kokių netikėtumų, kurie, vaizdžiai tariant, sumaišė kortas, tačiau galiausiai viskas baigėsi dar geriau, negu buvo planuota?

– Tikriausiai daugiausia jėgų reikėjo startuojant gegužės pradžioje, kaip ir visada būna naujuose projektuose. Didžiosios programos „Kaunas 2022“ šventėje „Santaka“ teko pabūti labiau susikaupusiems, nes tą savaitgalį visas Kaunas buvo pilnas didžiulių renginių, todėl būta kiek didesnių logistinių ir komunikacijos iššūkių. Kita vertus, kuo renginys yra techniškai sudėtingesnis, tuo man pačiai įdomiau yra dirbti.

Kalbant apie artistus, reikia pasakyti, kad Oskaro Koršunovo teatro aktoriai prieš spektaklį „Vestuvės“, pasirodo, jaudinosi kiek daugiau negu įprastai, nes ne kasdien toks spektaklis rodomas atviroje scenoje, o dar ir nemokamai – visiems norintiems. Buvo sunku prognozuoti, kokia bus auditorija, ar ji susirinks, įsitrauks, palaikys? Vis dėlto kauniečiai įrodė, kad jie ištroškę kultūros, todėl dar gerokai iki spektaklio visos kėdės buvo užimtos, o publika – pasiruošusi šiltai sutikti aktorius.

– Pakalbėkime apie siurprizus. Kurie pasirodymai buvo neįprasti tipiniam savaitgalio lankytojui? Kas „Vasaros scenoje“ pateikė didžiausių netikėtumų? Pavyzdžiui, iš pradžių buvo manyta vienaip, tačiau vėliau tai pasisuko kita linkme? Gal buvo kitokių atradimų?

– Per visą vasarą pristatėme tikrai skirtingos muzikos, pasirodymų, pramogų, bet pastebėjau, kad nuoširdžiausios ir atviriausios reakcijos susilaukė klasikinė muzika – styginių orkestro pasirodymai, ant scenos skambantys fortepijonai. Tokia muzika dažnai slepiasi filharmonijose, salių viduje, o pas mus staiga ji tapo prieinama visiems. Buvo labai gražu stebėti, kaip praeiviai stabteli net repeticijų metu, filmuoja, ploja, nuoširdžiai šypsosi.

Tikėjomės gana ramaus grupės iš Kipro „Monsieur Doumani“ pasirodymo, bet vos jiems įpusėjus Rotušės aikštė tapo šokių aikštele. Grojant vokietėms „Umme Block“, susirinko šimtai žmonių, nors vardas, rodos, niekam nežinomas. Galiausiai žiūrovai kartu dainavo dainas, kurias girdėjo pirmą kartą. Tokių naujo atradimo pavyzdžių buvo ne vienas.

Kauno publika įrodė, kad šiltai priima daugelį atlikėjų. Matėsi, kad mielai klausosi Jurgos, „Golden Parazyth“, „Beissoul&Einius“ koncertų, leidosi į šokius su „The Roop“. Pasirodyti scenoje kvietėme ne tik žinomus Lietuvos vardus. Radome progų suteikti daugiau dėmesio pradedantiesiems – kauniečiui „Benny B“, grupei „Gruodis“, dainininkei Godo Yorke ir pan. Smagu matyti, kad turime tiek talentų, kurie drąsiai pristato savo kūrybą.

Scenoje turėjome galimybę išvysti nemažai premjerų, surengti simbolišką „Ukrainos dieną“, kuri su partneriais iš Ukrainos pradėta planuoti dar iki karo. Mums pirmą kartą gyvai savo elektroakustinę simfoniją „Laws of Distraction“ pristatė talentinga lietuvė atlikėja Monikaze kartu su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru, vokiečiai „Toy Toy“ nustebino didžiuliu muzikiniu profesionalumu, o štai grupei iš Taivano „Lucy“ teko groti per itin stiprią liūtį. Vienu metu atrodė, kad vėjas juos tiesiog nupūs nuo scenos, tad pasirodymą sustabdėme. Tik vėliau sužinojome, kad tai pirmas jų koncertas ne tik Europoje, bet ir apskritai užsienyje.

Didžiausias atradimas – ištroškę atlikėjai po ilgų pandemijos mėnesių. Užsidarę savo namuose, jie sukūrė naujų programų, kurias pagaliau galėjo pristatyti gyvai. Iš jų veidų buvo matyti, koks džiaugsmas pasirodyti žmonėms, užmegzti gyvą ryšį, pristatyti kūrybą naujoje vietoje.

– Kas liks Kaunui, žiūrovui, Lietuvai, jos kultūros žemėlapiui po šio projekto?

– Norisi, kad ir „Vasaros scena“ paliktų pėdsaką Kaune – suteiktų impulsą žiūrovui daugiau pasidomėti teatru, muzika, iki šiol negirdėtais užsienio ar Lietuvos atlikėjais, apskritai, mieste sukurtų dar didesnį kultūros poreikį. Kartais žmonės per visus rūpesčius pamiršta, kad reikia poilsio ne tik kūnui, bet ir smegenims, o kultūra, atsiskleidžianti įvairiomis formomis, gali atpalaiduoti, įtraukti, netgi tapti tam tikra terapija.

Ji pabrėžia, kad iš detalių sudėliotas hipių paveikslas negali būti rekonstruojamas plokščiai, tik per drabužius, nors jų vaidmuo iš tiesų svarbus.

Kaip pasakoja tyrėja, tuomečiai hipiai buvo negausi, tačiau itin pastebima sovietmečio visuomenės dalis, kurią išskyrė noras atrodyti ir elgtis kitaip, negu buvo įprasta. Vakaruose, kitapus geležinės uždangos, pagaminti ar čia, Lietuvoje, pačių rankomis sumeistrauti hipiški apdarai simbolizavo oponuojantį požiūrį į sovietinę tikrovę, nestandartinį gyvenimo būdą, o svarbiausia – milžinišką laisvės troškimą, degusį bendraminčių rate.

Drabužių, nuotraukų ir kitų hipių subkultūrą liudijančių eksponatų galima išvysti R.Žukienės kartu su kolegomis kuruojamoje parodoje „1972. Pramušti sieną“, kuriai atsirasti impulsą suteikė 1972 m. Kaune nutikę įvykiai: Romo Kalantos žūtis ir miestiečių reakcijos.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pristatoma paroda, kuri šiuo metu eksponuojama Kauno centriniame pašte, atskleidžia daugiasluoksnį aštuntojo dešimtmečio kultūros kontekstą.

1972 m., po Romo Kalantos susideginimo ir žmonių demonstracijų Kauno centre, pasibaigusių masiniais suėmimais, sovietinės valdžios akys ir propagandos strėlės nukrypo būtent į hipių gretas. Esą, kurgi kitur, jeigu ne šitų ryškiaspalvių veltėdžių galvose gali gimti piliečių moralę gadinančios ir maištą kurstančios idėjos? Apie tai ir daugiau – pokalbyje su R.Žukiene.

Išlikusiose laikmečio nuotraukose matyti versto avikailio viršutiniai drabužiai. Vadindavom juos „dublionkėmis“, net pačiai teko tokią pasisiūti.

– Kaip atsitiko, kad šalia R.Kalantos ir kitų pasipriešinimo įvykių staiga pradėti linksniuoti hipiai? Jie tapo tarsi labiau pastebimi?

– Šiomis aplinkybėmis nukentėjo ir skaudžiai nubaustas buvo daugiausia jaunimas. Anų laikų dokumentai, kurie eksponuojami ir parodoje, byloja: pasipriešinimo eitynėse dažniausiai suimti ir į pareigūnų rankas papuolė 8–9 klasių profesinių ir vidurinių mokyklų moksleiviai, darbininkiškų profesijų jaunimas, plušėjęs gamyklose, kombinatuose, statybose. Kurie iš jų buvo hipiai, o kurie ne – sunkiau identifikuoti. Valdžiai tai buvo spjūvis į veidą: juk Sovietų Sąjungoje buvo proletarų hegemonija, o čia štai faktas prieš nosį – nepatenkinti proletarai stojo prieš sistemą. Tada reikėjo rasti, ką apkaltinti. Ir čia labai tiko hipiai. Aišku, kad jų buvo, tačiau dalyvavo ne tik jie. Tiesiog valdantieji apkaltino hipių bendruomenę, nes tai buvo ryškūs žmonės, kurie išsiskyrė iš minios ir elgesiu, ir išvaizda. Ta bendruomenė – kaip ryški dėmė pilkoje masėje. Hipių subkultūra Lietuvoje sulig šiais įvykiais nebuvo nuslopinta. Mano ankstyvoje jaunystėje teko mokytis tuomečiame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Ten tikrai pleveno hipiška dvasia, nors jau buvo praėjęs geras dešimtmetis nuo R.Kalantos žūties. Šitas hipiavimo pulsas net ir po tiek metų buvo gyvas, ypač tarp menininkų, kokiais mes save laikėme.

– „Hipiai – vaikinai ilgais plaukais, mūvintys džinsus, ir jų stilingos merginos, seginčios mini sijonėlius.“ Taip savo straipsnyje „Kauno hipiai: unikalus septintojo–aštuntojo dešimtmečių reiškinys“ apibrėžia tyrėja Rita Banienė. Kuo Jūs papildytumėte hipių įvaizdį?

– Trumpų mini sijonų mada iš tiesų gyvavo ne tik tarp hipių merginų, ko gero, labiau septintajame dešimtmetyje. Tas mini – savotiškas iššūkis, ypač sovietinėje visuomenėje. Juk jis galėjo kažkieno akimis būti ir nesaikingas, sukeldavo konfliktų su vyresniąja karta. Prisiminkime sovietinę mokyklinę uniformą, kurią mergaitės privalėjo dėvėti. Tuomet nuolat kildavo opus klausimas: tai kiek gi sprindžių aukščiau kelių gali būti leistina?

Iraiška: aprangos stilius atspindėjo jaunų žmonių norą maištauti prieš komunistinės ideologijos primestus visuomenės standartus. / Kauno miesto muziejaus nuotr.

Atkreipčiau dėmesį, kad kiek vėliau tarp moterų išpopuliarėjo ir maksi ilgis – absoliučiai ilgi sijonai, tarsi žemę šluojančios suknelės, dažniausiai vasarinės. Drabužis turėjo plazdėti. Štai JAV, Kalifornijoje, kur hipių judėjimas buvo ypač intensyvus, plonos, plazdančios suknelės ar tunikos buvo populiarios dėl šilto klimato. Dažnai jose buvo pabrėžiama krūtinės sritis, tai daryta ir iškirpte, ir suimta po krūtine siūle, įsiūta juosta. Maksi drabužis kartu buvo ir egzotiškumo ženklas, ir laisvo, neįkalinto kūno išraiška.

Kadangi mūsų klimatas – ne tik karštos vasaros, plonų drabužių nepakanka. Išlikusiose laikmečio nuotraukose matyti versto avikailio viršutiniai drabužiai. Vadindavom juos „dublionkėmis“, net pačiai teko tokią pasisiūti. Darbas nelengvas, būtina naudoti metalinius antpirščius. Versti kailiniai – anokia naujiena Lietuvoje, jų neatrado hipiai. Greičiau, kaimo žmonės, valstiečiai. Mūsų žemės ūkio šalyje kailiadirbystės tradicijos gyvavo ilgai, juk net fabriką Kaune turėjome.

Garderobo papildymas – karoliai. Ir jų nemažai, daugiausia naudoti plastikiniai, mediniai. Vieną eilę karolių rekomendavo nešioti elegantiškoji Coco Chanel. Hipėms, o ir ne tik joms, reikėjo penkių šešių eilių. Egzotiškumo įspūdį sustiprindavo ir iš Rytų kultūrų atkeliavę raštai, ornamentai. Mėgta prisiūti aplikacijas, lopus ant drabužių, daug aprangos detalių – megztos, nertos. Sovietmečio moterys tam panaudodavo netgi kiliminius siūlus, kurie būdavo nelegaliai išnešami iš tekstilės fabrikų. Daugelis dailesnių drabužių buvo pagaminti namuose, pačių moterų, kartais tai padarydavo užsakytos siuvėjos.

– Koks hipių vaikinų įvaizdis? Drabužiai, šukuosenos?

– Ilgi vaikinų plaukai buvo dar vienas iššūkis ir konflikto su supančia aplinka taškas. Faktas, kad sovietmečiu vaikinams auginti juos, studijuojant aukštosiose mokyklose, buvo žymiai sunkiau, egzistavo akylesnė istudentų švaizdos kontrolė. Jiems vyko karinio rengimo paskaitos, buvo tam skirtos katedros, o ten ir susekdavo tokias šukuosenas, jas drausdavo. Tie, kurie nestudijavo, galėjo auginti plaukus kiek drąsiau. Aišku, jaunimas išrasdavo tam tikrų gudrybių. Viena jų – surišti plaukus į mazgą ir mėginti paslėpti po apykakle, neva, čia nieko nėra.

Vaikinai hipiai mėgo nešioti išilgai dryžuotas kelnes, dabar jos atrodo gal ir keistai: itin aptempti klubai, šlaunys ir labai plati apačia. Jie mėgo gėlėtus marškinius, kurie privalėjo būti labai įliemenuoti. Jeigu pirktų marškinių tiesus kirpimas – ne problema, net vyrukai mokėjo patobulinti jų siluetą, patys nusiūdami jų šonus. Yra užfiksuotas toks komiškas amžininkų prisiminimas: kartą vienoje Kauno mokykloje moksleivis atėjo savo plačių kelnių pakraščius pasidabinęs mažomis lempelėmis su baterija. Lemputės žybčioja, visus juokina, o mokytojams – nenormalus elgesys, išvarė tądien jį iš pamokų. Juk tais laikais buvo kuriama uniformuota visuomenė, visi tokie pokštai – nereikalingi. Apie džinsus verta pakalbėti atskirai.

Parduotuvėse būdavo bulgariškų, firmos „Ryla“ džinsų, bet šie buvo gerokai prastesni. Kaip ir lietuviški, kuriuos siuvo Vilkaviškyje buvęs fabrikas.

– Ar tikrai tais laikais džinsai buvo populiariausias pasirinkimas? Jūsų nuomone, ką simbolizavo tuomečiam sovietiniam jaunimui šis drabužis?

– Pasirinkimas? Na, čia netinka toks žodis, jis skamba kaip klaida. Sovietmečiu rinktis tiesiog nebuvo iš ko. Parduotuvėje, būdamas eilinis pilietis, galėjai rasti kažką, kuo gali tiesiog prisidengti savo kūną, bet apie įvairovę, estetiką, grožį – nėra kalbos.

Džinsai buvo daugiau svajonė, be galo trokštamas daiktas. Svajonę pavykdavo įgyvendinti toli gražu ne visiems. Slapta nelegaliai parduodami jie galėjo kainuoti net 100 rublių, kai vidutinis atlyginimas siekdavo 80–90. Kodėl jų jaunimas taip troško? Galbūt sovietinės Lietuvos hipiams tai buvo pasiturinčios, kapitalistinės visuomenės ženklas, anapus sienos gyvenimo atspindys, Amerikos simbolis. Beje, būtent iš jos į sovietinės Lietuvos juodąją rinką patekdavo dalis džinsų. Parduotuvėse būdavo bulgariškų, firmos „Ryla“ džinsų, bet šie buvo gerokai prastesni. Kaip ir lietuviški, kuriuos siuvo Vilkaviškyje buvęs fabrikas. Deja, jų audinys neblukdavo natūraliai, kaip tai nutikdavo nešiojant originalius. Todėl vėl atsirasdavo gudrybių – kai kas juos blukindavo trindami plytomis. Bet, tuomečių stileivų požiūriu, tai jau visai ne tas.

Istorija: parodoje pristatomi aštuntojo dešimtmečio alternatyviąją kultūrą iliustruojantys eksponatai. / M. Plepio nuotr.

Kadangi džinsai buvo visomis prasmėmis brangus daiktas, savininkai juos sunešiodavo iki skutelių, iki absoliutaus susidėvėjimo. Juos ir lopydavo, ir adydavo – kad tik jie kuo ilgiau tarnautų. Dėl to mūsų parodos ekspozicijoje lankytojams galime parodyti tik vienus džinsus, kurie išliko iki šiandienos saugojant tai kaip brangaus žmogaus atminimą.

– Suintrigavo faktas, kad džinsai į sovietinę Lietuvą patekdavo iš Amerikos. Kaip? Apskritai, kaip jų gaudavo jaunimas?

– Dažniausiai per siuntinius iš Vakarų. 1944 m. vykusi didžioji emigracija į Vakarus lėmė, kad daug lietuvių atsidūrė už geležinės uždangos. Pasibaigus stalinizmui, spaudžiant Vakarams, pamažu ryšiai tarp giminaičių sovietinėje Lietuvoje ir užsienyje atkurti. Savaime suprantama, korespondenciją sekdavo saugumas, bet siųsti daiktus nebuvo draudžiama. Taip atkeliaudavo ir džinsai. Jeigu netyčia atsiųsdavo per didelius – ne problema, galima susisiaurinti, didesnis liūdesys, jei per maži, tada tenka kažkam kitam perleisti. Nutikdavo, kad ne visas atsiųstas gėrybes sunaudodavo pati šeima, kai kas imdavosi prisidurti parduodami. Tai buvo nelegali veikla, spekuliacija. Taigi stengtasi parduoti tik patikimiems žmonėms, per pažįstamus. Prekyba galėjo vykti įvairiose vietose. Pavyzdžiui, ateini į Žaliakalnio namuką neva arbatos gerti. Tada iš slėptuvės ištraukia gėrybių parduoti. Dar buvo jūreiviai, jie irgi parveždavo prekių.

Už džinsus ne mažiau paklausios buvo vinilinės plokštelės, apskritai, roko muzika hipiams buvo be galo svarbi. Pokalbiai apie muziką, kai labai brangiai kažkam pavyksta įsigyti įrašą, taip pat buvo neatsiejamas atributas.

– Kas tuomečiams hipiams diktuodavo madas? Kas buvo jų dievaičiai? Įkvėpimo šaltiniai? Juk mados pulsui pajusti, regis, reikia pavyzdžių.

– Džinsų ar kitų drabužių madas tuometis jaunimas nusižiūrėdavo iš tų informacijos šaltinių, kurie tik papuldavo į rankas. Na, kad ir tuometis „Nemuno“ žurnalas. Pavyzdžiui, jame publikuota vakarietiškų madistų nuotrauka su neigiamo pobūdžio komentaru, esą, štai, žiūrėkite, koks tas kapitalistinis jaunimas netvarkingas ar pan. Bet tavo akys rodo priešingai – oho, kaip madingai. Žodžiu, kas norėjo, tas atsirinko. Labai pasitarnaudavo lenkiški, čekiški, vokiški žurnalai, netgi kubietiškas buvo. Įdomiausi buvo vinilinių plokštelių viršeliai ir atlikėjai – va, kur matosi visas įvaizdis – ir drabužis, ir šukuosena. Parodoje eksponuojame Kristupo Petkūno savadarbius žurnalus, jie suklijuoti iš įvairių iškarpų.

Mūsiškiai idealizavo kapitalizmą, o vakariečiai buvo linkę daryti atvirkščiai. Kai kuriems jų imponavo pačių nepažintas socializmas.

– Kokia žinutę taip atrodydami Kauno hipiai norėjo nusiųsti pasauliui? Kokias vertybes jie transliavo savo apranga tuometei visuomenei? Kaip manote, ar Kauno hipių ir, pavyzdžiui, kokio San Fransisko hipių vertybės galėjo būti tokios pačios?

– Įdomus skirtumas ir paradoksas tarp Lietuvos, sovietinių ir Vakarų hipių. Mūsiškiai idealizavo kapitalizmą, o vakariečiai buvo linkę daryti atvirkščiai. Kai kuriems jų imponavo pačių nepažintas socializmas, jie aršiai kritikavo savo kapitalistinę visuomenę. Vis dėlto, esminės idėjos buvo tos pačios – absoliuti laisvė ir taika. Svarbios laisvos meilės ir laisvo sekso idėjos. Jiems visiems norėjosi laisvo pasaulio, įvairovės, išradingumo, originalumo. Visa tai ir atsispindėjo aprangoje.

Iš pirmo žvilgsnio hipiai gali pasirodyti gana paviršutiniški: siekė efekto, visuomenės erzinimo savo apranga, elgesiu. Bet Lietuvoje tai buvo apsiskaičiusio, sąmoningo jaunimo karta, kuri sėmė mažai prieinamas žinias. Pavyzdys – anglų kalba. Daugelis jos sovietmečiu realiai išmoko ne mokykloje, o iš vakarietiškos muzikos. Dainų tekstus jaunimas rašydavosi klausydamas naktimis slapčia radijo, kuris buvo slopinamas. Tai buvo besilavinantys, muzika, filosofija besidomintys ir laisvės trokštantys žmonės. Nereikėtų idealizuoti hipių. Tai buvo įdomus reiškinys, sąmoninga karta – bet vien juodos arba baltos spalvų čia negali būti.

Kas? Paroda „1972. Pramušti sieną“.

Kur? Kauno centriniame pašte.

Kada? veikia iki rugpjūčio 31 d.

Renginių geografija

Rugpjūtį ir rugsėjį programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ inicijuojamus pasirodymus galės pamatyti ne tik didžiųjų koncertų salių Kaune lankytojai. Žydų muzikos melodijos skambės Čekiškės, Babtų, Vilkijos, Kulautuvos, Zapyškio, Kačerginės miesteliuose, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno gausios žydų bendruomenės.

„Istorijų festivalio“ Litvakų programa – puikus akstinas dar kartą klausytojams atrasti klezmerių muzikos skambesį ir ją grojančius žmones. Pasak A.Gotesmano, šioje muzikoje susimaišo visa emocijų gama – klezmeris apima ir melancholiją, ir džiaugsmą, ir šėlsmą. Šiuolaikiniame muzikos pasaulyje klezmerio kūrėjai melodijas interpretuoja naujai ir drąsiai „miksuoja“ su džiazo ar net elektronikos garsais.

„Tam tikra prasme klezmerių muzikos likimas panašus kaip ir afromuzikos – ji keliavo ten, kur keliavo ją muzikuojantys ir klausantys žmonės, jie nešėsi ją su savimi, sugėrė tai, kas buvo aplinkui“, – lygina A.Gotesmanas.

Tradicijos žemėlapyje – ir Lietuva

Klezmeris – tradicinė neliturginė Rytų Europos žydų muzika. Klezmeriais kadaise vadinti klajojantys žydų liaudies muzikantai, grojantys ansambliuose. Tokias kapelas šeimos kviesdavo pagriežti įvairiomis progomis – dažniausiai prireikdavo vestuvėms, baliams, bar micvoms, t.y. pažymint berniukų pilnametystę. Keliaujantys ansambliai neaplenkdavo ir didesnių masinių susibūrimų, mugių.

XVIII a. pab.–XX a. pr. gyvavusi klajojančių žydų liaudies muzikantų tradicija apėmė Ukrainą, Lenkiją, Besarabiją, Galiciją. Dėl plačios geografijos klezmerių muzikai įtaką darė vokiečių, ukrainiečių, lenkų, rumunų ir kitų tautų muzikinis folkloras.

Anot A.Gotesmano, klezmerių muzika savo prigimtimi yra judesio muzika, niekas laidotuvėse jos negrodavo: „Ji turi savitą atlikimo manierą – be greito ritmo ir tempo ji neegzistuoja. Būna viena kita lėta daina. Na, bet ne paslaptis, visa žydų muzika yra mažoras minore arba minoras mažore. Čia ir liūdesys, ir džiaugsmas tampa vieniu. Ta muzika gali būti visokia.“

Klezmerių keliai vedė ir į Lietuvos miestus, ir miestelius. Pavyzdžiui, žinomas faktas, kad klezmerių melodijos skambėjo ir tarpukario Kaune – atvykstantys muzikantai griežė garsiajame „Metropolio“ restorane.

Klezmeriais kadaise vadinti žydų liaudies muzikantai, grojantys klajojančiuose ansambliuose.

Paprastai klezmerių ansamblyje grodavo trys muzikantai: būtinai reikėjo smuiko, klarneto, būgno su lėkštelėmis. „Tais laikais jokios žydų vestuvės nebuvo įsivaizduojamos be smuiko ir klarneto skambesio“, – pasakoja atlikėjas. Tokie instrumentai – lengvi ir puikiai tinkantys kelionėms.

Pasak A.Gotesmano, tradicinis klezmerių atlikimo būdas yra specifinis, todėl kai kurie klarneto garsai gali sudaryti klaidingą pirmą įspūdį. „Ypatinga atlikimo maniera, kartais atrodo klausytojui, kad klarnetas klysta, tačiau taip nėra – tai specialūs „dengimai“, ta muzika taip ir turi skambėti. Jei išimtume iš tos sudėties kažką, tai ir nebeliktų to bendro konteksto, to šurmulio, to „draivo“, vidinio pojūčio, to skrydžio. Klezmerių muzika turi savyje daug svingo“, – sako jis.

Štai kontrabosas, trimitas, fleita klezmerių orkestruose atsirado žymiai vėliau – kai prieš keletą dešimtmečių tradicinius klezmerių kūrinius atrado ir ėmė naujai interpretuoti profesionalūs, netgi akademinį išsilavinimą turintys muzikantai. Taip trūkinėjanti klezmerių muzikos tradicija atgijo –  įgijo naujų pavidalų.

Vardai ir veidai

Pasak A.Gotesmano, klezmerių muzika, kadaise skambėjusi privačiose šventėse, pamažu įžengė į koncertų sales: „Šiais laikais klezmeris tapo tokiu gana universaliu dalyku. Žydų liaudies muzika, folkloras, skambėjęs mažame ratelyje, trijų ar keturių muzikantų muzikinis dialogas šiais laikais išaugo į orkestrus, bendras kolektyvų jungtis, dideliam muzikantų būriui skirtas aranžuotes.“

Daugiau negu du dešimtmečius šalia džiazo, dėstymo studentams, teatro projektų, festivalių organizavimo ir įvairių eksperimentų klezmerių muziką propaguojantį A. Gotesmaną ypač džiugina jaunoji Lietuvos muzikantų karta, tęsianti klezmerių muzikos atradimus. Tarp jų – orkestras „Rakija Klezmer Orkestar“, grojantis balkanišką, čigonišką muziką ir litvakišką klezmerį.

„Klezmeris – viena iš mano veiklos sričių, ji papildė mano žinias, mano atlikimo praktiką. Labai smagu, kad jį pamėgo ir kiti. Atsirado jaunimo, kuris groja labai stilingai ir itin daug įdeda savęs į tos muzikos populiarinimą“, – sako A.Gotesmanas.

Anot jo, ypač didelis indėlis atvedant šią muziką į didžiąsias pasaulio scenas priskirtinas trimitininkui Frankui Londonui ir jo grupei „The Klezmatics“ iš JAV. A.Gotesmanas su F.Londonu prieš daugybę metų susipažino viename renginyje Rusijoje. Jis džiaugiasi, kad pažintis nenutrūko ir F.Londoną pavyko pasikviesti į pirmąjį Baltijos šalyse organizuotą klezmerių muzikos festivalį Vilniuje, tąkart jis grojo su jungtiniu klezmerių orkestru. Taip pat grupė „The Klezmatics“ prieš daugiau negu penketą metų koncertavo Vilniaus rotušėje.

A.Gotesmanui ne mažiau įdomūs ir kolegų klezmerių muzikos eksperimentai, kuomet ji suskamba kiek kitaip ir naujai: „Tikra tiesa, kad klezmerių muzika šiandien glaudžiai susijusi su džiazu. Daug atlikėjų atranda gryną folklorinį kūrinį ir jį naujai interpretuoja.“

Pasak jo, taip gimsta ir galima išgirsti netikėtų kokteilių, kuriuose ir Kubos ritmai, ir šiuolaikinės elektronikos garsai, ir netgi avangardiniai eksperimentai. „Gana tradiciniu repertuaru, bet savitu pateikimu man visada imponuoja kūrėjas iš JAV Johna Zorna, Vokietijos atlikėjas Karstenas Troyke, kompozitorius ir muzikantas Dmitri Slepovitchius ir, aišku, dainininkė Marija Krupoves.“

Pastarąją A.Gotesmanas mini itin dažnai. Pasak jo, muzikės Marijos Krupoves žinios ir pastangos siekiant atkurti žydų muzikos paveldą yra milžiniškos. Ji kartu su kolega Lietuvoje ir Baltarusijoje yra surengusi daugybę žydų muzikos tyrinėjimo ekspedicijų, per kurias muzikos kalba užrašyti žmonių atmintyje likę kūriniai. „Ji padėjo ant piupitrų muzikantams daug nežinomų melodijų ir muzikos“, – pasakoja A.Gotesmanas. Jis džiaugiasi, kad šią atlikėją Litvakų programoje turės galimybę išgirsti ir Kauno klausytojai.

„Visada kirbėjo mintis, kad privalome rengti koncertus mažuose miesteliuose, kur kadaise gyveno žydai, o ne tik didmiesčiuose. Tai pradėjome daryti, rengdami Klezmerių muzikos festivalį, o vėliau festivalį „Jewish Art festival in Lithuania“. Supratau, kad žmonėms tai įdomu, jie klauso, jie šoka, jie domisi. Klezmeris nutiesė tam tikrą kelią – taip atradome ir savo sceną, ir savo publiką“, – sako A.Gotesmanas, pats žymiai prisidėjęs prie šios muzikos atgimimo Lietuvoje ir svetur.

A.Gotesmano kuruojamoje Litvakų muzikos programoje numatyta: turas po Kauno rajono miestelius, Jungtinio Lietuvos klezmerių orkestro koncertas, gyvo garso koncertas „Malda“, Anatolijaus Šenderovo kūrinio „After Shagal“ koncertas, dainininkės Marijos Krupoves atliekamų dainų koncertas.

Situacijos problematika

"Ne, tokio momento demokratinėje visuomenėje negali būti", – prieštarauja architektūros istorikas Vaidas Petrulis, vadovaujantis KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centrui.

Jo manymu, ramybės ir status quo būsena paveldosaugoje iš esmės negalima. "Kiekviena karta turi teisę išsakyti nuomonę, kas jiems yra vertinga, kaip jie konstruoja paveldą. Paveldosauga yra nuolatinis vertybių peržiūrėjimo procesas", – sako jis.

Pasak V.Petrulio, visuomenės konfliktai – natūralus procesas, tačiau tai turėtų duoti rezultatų. Jo manymu, dabartinė situacija Lietuvoje liudija, kad kol kas neturime veikiančio ir didžiajai daliai visuomenės priimtino mechanizmo, kaip spręsti ginčus dėl paveldosaugos.

Žiniasklaidoje modernizmo architektūros puoselėtoju dažnai pavadinamas mokslininkas neseniai išleido monografiją "Paveldas kaip konfliktas: metodologinės Lietuvos XX a. architektūrinio palikimo vertinimo prielaidos", kurioje analizuoja dėl ankstesnių kartų palikimo kylančių nesutarimų esmę. Naujas leidinys tapo puikia priežastimi identifikuoti kautynių dėl paveldo mūšio lauką, dalyvius ir priežastis.

Pagrindiniai klausimai

Anot V.Petrulio, pirmiausia ginčai visuomenėje kyla sprendžiant klausimą, kokia saugojimo prasmė? Įstatyme apibrėžta, kad saugotinos "kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu", tačiau tai neatsako į prasmės klausimą. Jis sako: pirmasis monografijos tikslas – atkreipti dėmesį, kad tradiciniai paveldosaugos modeliai, grindžiami "vertingųjų savybių" inventorizavimu, ne visuomet yra prasmingi ir sėkmingai veikia.

Pasak jo, visuomenės diskusijose, ginčuose turi būti pasiekti du pamatiniai susitarimai: kas yra saugoma, o jei tai pavyksta – kyla kitas sudėtingas klausimas – kokiu būdu vertybę saugoti?

"Ar mes norime įtvirtinti nacionalinį naratyvą, lietuviškumą? Ar siekiame gražiausių vietų išsaugojimo? O gal ieškome ir norime įtvirtinti vietos unikalumą liudijančių istorinių ir estetinių pasakojimų visumą? O gal mes galvojame apie paveldą kaip kažką, kas gali esmingai pagerinti gyvenimo sąlygas?" – probleminius aspektus formuluoja mokslininkas.

V.Petrulio nuomone, tokie klausimai tik iš pažiūros atrodo neutraliai, tačiau atsakymai iš esmės lemia objektų likimą. "Pavyzdžiui, jei kalbame apie tautiškumo naratyvą, kas yra viena dažniausių paveldo interpretacijų, tai reiškia, kad mums aktualūs tik tie objektai, paminklai, kurie pasakoja apie mūsų didingą tautos praeitį", – sako jis.

"Mes tarsi renkamės, ką mes pasakojame paveldo objektais apie save. Ar kalbame apie save kaip apie lietuvius, ar labiau kaip apie europiečius? Aš laikausi nuomonės, kad šie du naratyvai sutampa, bet nutinka, kai viešuose komentaruose atsiranda ir euroskeptinis požiūris. Esą, tokios demokratijos, kokią reprezentuoja šiuolaikinė Europa, visai nereikia", – pastebi V.Petrulis.

Kiekviena karta turi teisę išsakyti nuomonę, kas jiems yra vertinga, kaip jie konstruoja paveldą. Paveldosauga yra nuolatinis vertybių peržiūrėjimo procesas.

Mokslininkas pabrėžia – toks požiūris, esant šiandieninei situacijai, yra per siauras. "Jeigu pasitelktume tarptautinę patirtį, egzistuoja ir kitoks mąstymo būdas. Pasaulyje dominuoja jau kitas požiūris: paveldas turėtų reprezentuoti įvairias socialines grupes. Tai įvardijama kaip paveldo demokratiškėjimo procesas", – įžvelgia tendenciją.

"Pavyzdžiui, tai gali būti sprendimas saugoti tarpukario medinės miesto architektūros palikimą kaip tam tikrą darbininkijos, socialinio būsto ženklą. Arba radijo stoties pastatą, kuris nėra tradicinis puošnus paminklas, išsaugoti kaip reprezentuojantį istoriškai svarbią laikinosios sostinės funkciją", – priduria V.Petrulis.

Architektūros istoriko nuomone, tokią įvairovę skatinanti paveldosauga atveria žymiai platesnį objektų, apie kuriuos reikėtų diskutuoti ir susitarti, lauką, tai vėlgi paskatina naujus ginčus.

"Šiandienos saugotinų objektų sąrašas, palyginti kad ir su tarpukariu, – kitoks, kitokie skaičiai ir netgi kitokie objektai. Vadinasi, susitarimai, kaip tai turi būti saugojama, šiais laikais irgi turi būti kitokie. Tradicinio autentiškumo neužtenka. Kodėl? Pernelyg koncentruodamiesi išimtinai į visišką fizinių elementų išsaugojimą galime atsidurti aklavietėje", – teigia V.Petrulis.

Jo teigimu, autentiškumu grindžiamas elgesio modelis, kuris buvo suformuotas XX a. antroje pusėje, buvo orientuotas į iki-istoristinį palikimą ir dėl to vertinant, pavyzdžiui, modernizmo paveldą ne visuomet yra tinkamas.

"Vis garsiau kalbama, kad autentiškumo samprata turi būti peržiūrėta. Kai mes kalbame apie urbanistikos saugojimą, mes kalbame apie tuos objektus, kurie susiję su kasdienybe, su jų naudojimu", – pastebi V.Petrulis.

Kaip pavyzdį jis pateikia Lazdynų mikrorajoną Vilniuje: vadovaujantis tradiciniu autentiškumo reikalavimu, šią vietą reikėtų įšaldyti ir palikti taip, kaip ji kadaise buvo sumanyta. "Matyt, akivaizdu, kad taip negali būti", – svarsto V.Petrulis, omenyje turėdamas technologinius pasiekimus ir miesto infrastruktūros pokyčius.

Išeitis – pritaikyti šiandienai?

Architektūros istorikas pastebi, kad Lietuvos paveldosaugoje vis dar dominuoja konservatyvi, tradicinė praktika, kai specialistai paskelbia, kas yra saugotina, o visuomenė, konkretūs objektų savininkai įgyja prievolę.

"Dažniausiai jie su tuo faktu tik supažindinami, ir privalo paklusti. Mano supratimu, Lietuvai dar būtina atrasti kompensacinius mechanizmus. Mano žiniomis, Skandinavijoje egzistuoja finansinės priemonės paveldo objektų savininkams skatinti – mokesčių lengvatos ir panašiai. Kompensacinis mechanizmas ten veikia", – pastebi V.Petrulis.

Anot V.Petrulio, Lietuvos paveldosaugoje esama ir pozityvių elementų: kaip potencialiai gerą priemonę jis vertina šiuo metu egzistuojančias nepriklausomas vertinimo tarybas, suburiančias ekspertus. "Jas galima interpretuoti kaip savotišką prisiekusiųjų teismą. Tiesa, sėkmingam pastarųjų veikimui būtina viena esminė sąlyga – atvirumas visuomenei", – sako jis ir apgailestauja, kad kol kas jų posėdžiai dažniausiai būna uždari.

Pasak jo, dabartinė Lietuvos paveldosauga turėtų labiau orientuotis į vadinamojo adaptyvaus objektų pritaikymo galimybes. Mokslininko nuomone, apie tai kol kas kalbama nepakankamai.

"Adaptyvus pritaikymas – tai kaip procesas, kai kažką saugai, tačiau kartu išlaikai pokyčio galimybę. Tai savotiškas konsensusas tarp to, ką saugome ir neliečiame, ir to, kas gali keistis. Tas momentas labai svarbus", – sako mokslininkas.

Kauno technologijos universiteto (KTU) studentas Domantas Didžiapetris sumanė moksliškai įvertinti turistų pamėgto Niujorko, kurį kasmet vidutiniškai aplanko beveik 60 mln. lankytojų, pulsą. Pasitelkęs dirbtinį intelektą ji susiejo architektūros, psichologijos ir kitų sričių žinias su moderniais urbanistinės analizės metodais.

Informacijos klodai

Atlikdamas tyrimą lietuvis sukūrė specialią skaitinę indekso skalę, kurios rezultatai parodo, kaip miestą vertina ten apsilankiusieji ir vietiniai gyventojai.

"Manhatanas yra Niujorko širdis, kur gyvenimas tiesiog verda. Kur geriau patikrinti naują metodą ir metodiką, jei ne verdančiame mieste?" – aiškina D.Didžiapetris, savo tyrimu nusitaikęs į tankiausiai apgyvendintą Niujorko rajoną, talpinantį net 2,7 mln. gyventojų.

Statybos ir architektūros fakultete studijuojantis vaikinas miesto pulsui pamatuoti panaudojo socialinio tinklo "Twitter" viešai skelbiamą informaciją, kuri buvo apdorojama pasitelkus DI grįstas sistemas.

Pasak magistranto, šiam tyrimui atlikti jis parašė keletą IT programų. Pirmoji realiu laiku rinko "Twitter" skelbiamą informaciją. "Ji duomenis surinkdavo tą pačią akimirką, kai bet koks vartotojas iš mano nurodytos teritorijos įkeldavo įrašą į šį socialinį tinklą", – paaiškina Domantas.

Kita programa analizavo surinktą tekstą ir atliko vadinamąją "emocinę analizę". Surinkti duomenys vertinti pasitelkus du kriterijus – subjektyvumą bei poliariškumą.

Subjektyvumas nurodo, kiek žinutė faktinė, kiek ne. Poliariškumas nusako žinutės toną, t.y., kiek tinkle ištransliuota žinutė yra teigiama arba neigiama.

"Abi reikšmės gali būti įvertintos nuo –1 iki +1. Kuo didesnė subjektyvumo reikšmė, tuo mažiau pasitikėti ja galima. Kuo mažesnė poliškumo vertė, tuo žinutės emocija labiau neigiama", – paaiškina jaunasis tyrėjas.

D.Didžiapetris tyrimą vykdė keliais etapais: per keturis mėnesius surinko daugiau kaip 1 mln. respondentų įrašų. Dėl milžiniško surinktų duomenų srauto, vėlesniuose etapuose analizė sutelkta į tam tikras teritorijas, t.y., palikti tik tie duomenys, kurie buvo susieti su konkrečiomis koordinatėmis.

Geriausios ir prasčiausios

"Suprojektavęs ant žemėlapio šiuos įrašus geografinės informacinės sistemos (GIS) programinėje įrangoje "ArcMap" ir ištrynęs įrašus, nepriklausiusius mano tiriamai teritorijai, likau su kiek daugiau kaip 35 tūkst. atsiliepimų. Su šiais įrašais jau galėjau darbuotis toliau", – pasakoja D.Didžiapetris.

Vaikinas, iš Niujorko Atvirų Duomenų portalo gavęs Manhatano kaimynysčių kodus, pavadinimus ir ribas, visus įrašus suskirstė į 13 kaimynysčių. Kiekvienai iš jų atliko analizę ir nustatė emocinę gyventojų būklę.

Manau, kad panašaus pobūdžio informacija gali būti pritaikoma rengiant bendruosius miestų planus; prognozuojant, ko kuriai miesto daliai trūksta arba kaip miestai gali plėstis; kur kokią veiklą numatyti.

"Prasčiausi rezultatai buvo Aukštutiniame Vestsaide", – atskleidžia D.Didžiapetris. Papildomai šiai kaimynystei jis atliko vadinamąją urbanistinio tinklo analizę, norėdamas pasitikslinti, kuri vieta kaimynystėje pasiekiama prasčiausiai.

"Mano prielaida buvo ir yra paprasta: kuo mažesnis pasiekiamumas, tuo didesnis apleistumas. Kuo didesnis apleistumas, tuo didesnis nusikalstamumas toje vietoje", – įvardijo studentas.

Galiausiai padedamas KTU mokslininkės Irinos Matijošaitienės ir gavęs realias nuotraukas iš vietos, D.Didžiapetris įsitikino, kad nei skaičiai, nei prognozės nemelavo.

"Teritorijoje situacija išties prasta, stinga elementaraus saugumo, jaukumo jausmo. Įdomu tai, jog aplink teritoriją, tiesiog kitapus gatvės, įsikūrę tokie žinomi statiniai kaip Linkolno centras, Metropoliteno Opera, Džiulijardo mokykla", – priduria jis.

Pritaikys Lietuvoje?

Pasak jaunojo tyrėjo, panašaus pobūdžio tyrimai gali padėti nustatyti miesto gyventojų pulsą, jų požiūrį.

Paklaustas, ar tokius emocinius žemėlapius būtų galima sudaryti Lietuvos miestams, D.Didžiapetris sako, kad kol kas tai sudėtingiau įgyvendinama dėl skirtingos socialinių tinklų naudojimo specifikos. Lietuvoje "Twitter" nėra toks populiarus kaip JAV, tačiau iš jo rinkti duomenis – ir lengviau, ir paprasčiau.

"Viena priežastis – "Twitter" turi griežtą simbolių limitą, todėl pati žinutė gali būti konkretesnė, – pastebi tyrėjas. – Antra, tinklo vartotojai, jau registruodamiesi duoda sutikimą dėl panašių duomenų prieinamumo".

Vis dėlto D.Didžiapetris neatmeta minties, kad atsiradus patogesniam IT sprendimui, situacija pasikeistų ir Lietuvoje būtų galima atlikti analogiškus tyrimus.

"Manau, kad panašaus pobūdžio informacija gali būti pritaikoma rengiant bendruosius miestų planus; prognozuojant, ko kuriai miesto daliai trūksta arba kaip miestai gali plėstis; kur kokią veiklą numatyti, – teigia D.Didžiapetris. – Taip pat urbanistams ir architektams tokie tyrimai gali padėti atskleisti vietas, į kurias reikėtų labiau koncentruoti dėmesį".

Jo nuomone, Lietuvoje DI panaudojimas urbanistikos srityje dar nepakankamai išplėtotas, todėl erdvės naujoms veikloms tikrai yra. "Žinoma, jau seniai naudojamos BIM bei panašios sistemos pastato informaciniam modeliui ruošti, stebėti ir eksploatuoti, tačiau to nepakanka", – mano D.Didžiapetris.

Kauno technologijos universitete (KTU) Automatiką ir valdymą Elektros ir elektronikos fakultete studijuojantis ketvirtakursis jau spėjo susipažinti ir palaikyti ryšį su daugybe verslo atstovų, pardavimų bei rinkodaros profesionalų, didelių lietuviško ir užsienio kapitalo įmonių vadovų, investuotojų, akademinės bendruomenės narių.

"Kaip reaguočiau, jeigu mane pavadintų "pažinčių mezgimo meistru"? Nusijuokčiau. Labai skambus titulas! Gal ir daugiau nei didžioji dalis mano bendraamžių. Na, bet vien dėl to nevadinčiau savęs meistru – dar turiu daug ko išmokti", – kuklinasi Aivaras, jau spėjęs šia tema vesti ne vienus mokymus.

Dvejopas būdas

Jis paaiškina: anglų kalbos žodį "networking" Lietuvos kalbininkai verčia "tinklaveika". Šia sąvoka įvardijami aktyvūs ir sąmoningi veiksmai kuriant, plečiant ir palaikant pažinčių ratą.

Pasak Aivaro, kontaktus megzti su žmonėmis galima dviem būdais – veikiant spontaniškai arba strategiškai apgalvojus. Spontaniškai kontaktus užmezgame nuolatos – žmonės susitinka ir susipažįsta kavinėse, viešajame transporte, netgi vestuvėse.

Strategiškai apgalvota pažinčių paieška yra pagrįsta tam tikru planu, kuris orientuotas į tikslą. Pavyzdžiui, pažintis su konkrečiu žmogumi gali padėti išspręsti tam tikrą problemą.

Koją pakiša baimė

Aivaras sako, kad baimė pradėti pokalbį su nepažįstamu žmogumi yra natūrali ir būdinga daugeliui. Susipažinti su naujais žmonėmis stabdo nuogąstavimai: bijome suklysti, pasirodyti kvailai, nežinome, kaip save pristatyti, pradėti ir užbaigti pokalbį.

"Pradžioje gali būti tikrai sunku tvardyti kimstantį ar aukštėjantį balsą, stiprėjančius širdies dūžius, nevalingus kūno judesius", – pasakoja studentas. Pasak jo, nelengva nuvyti į šalį vidinį balsą, kuris tarsi burba: "Sustok, ką tu darai? Tu neturi ką pasakyti! Kodėl čia atsidūriau?"

Labai retas žmogus tave teis už tai, kad bandei su juo susipažinti.

"Viskas yra žmogaus galvoje. Jeigu galvoji, kad esi nieko vertas, tai kūnas bei žodžiai siųs signalą kitam, kad toks ir esi", – įsitikinęs Aivaras, pabrėždamas, kad būtinas pozityvus nusiteikimas.

Vaikino manymu, baimė susidūrus su nepažįstamuoju yra tipinė reakcija į nežinomybę. Jis primena Danielio Golemano knygos "Emocinis Intelektas" mintį, esą žmogus natūraliai reaguoja į nežinomas situacijas dvejopai – tęsia veiksmą arba pasitraukia. "Mes esame labiau linkę rinktis žinomas situacijas. Svarbu suprasti, kad taip veikia mūsų savisaugos instinktas, todėl  nežinomybę reikėtų pasitikti drąsiau".

Studentas juokauja, kad megzti pažintis yra toks pats procesas kaip ir važinėti dviračiu, skambinti pianinu ar fiziškai aktyviai judėti.

Kaip sudominti?

Jaunam žmogui vaikinas pataria pradžioje daugiau klausytis nei kalbėti pačiam. Be to, galima pasiruošti keliolika klausimų, kuriuos užduotumėte pokalbio metu. Būtina išmokti aktyviai klausytis, daugybę naudingos informacijos apie tai galima rasti internete.

"Prisimink, kad esi jaunas ir šį privalumą išnaudok. Vyresni už tave supranta, kad dar neturi patirties, jie irgi kažkada pradėjo panašiai. Labai retas žmogus tave teis už tai, kad bandei su juo susipažinti", – drąsina Aivaras.

Jis prisimena vieną pirmųjų patirčių, kai apsilankė verslo tematikos konferencijoje, o galvoje sukosi mintys, kad beprasmiška su kuo nors bandyti susipažinti – pats pašnekovams negali pasiūlyti nei patirties, nei gerų istorijų. Toks požiūris pasikeitė po pažinties su verslininku iš Estijos.

"Tomai, aš nieko nepasiekęs: neturiu verslo, dar nebaigiau studijų ir apskritai nelabai kuo galiu būti tau naudingas. Kodėl tu su manimi bendrauji?" – atvirai paklausė Aivaras. Estas atsakė, kad geriausia, ką gali pasiūlyti studentas, yra nuoširdus dėmesys, smalsumas ir aktyvus klausymasis. "Daugelis mėgsta kalbėti apie save ir dalytis mintimis su kitais", – paaiškina Aivaras.

Naudingi patarimai

Dar prieš susitikdamas su nepažįstamaisiais susikurk reprezentatyvų profilį socialiniame tinkle "LinkedIn".

Iki susitikimo atlik namų darbus: pasidomėk tuo žmogumi, kurį ruošiesi pasiekti. Sužinok, kokia jo patirtis, veiklos sritys, interesai. Pagalvok, kokiomis temomis galėtumėte pakalbėti, kuo jį sudomintum, kaip įtrauktum į pokalbį. Gal radai su juo susijusį straipsnį? Interviu? Įrašą? Tai puikiai tiktų panaudoti pokalbiui.

Turėk aiškų pažinties tikslą. Suprask ir žinok, ko sieki inicijuodamas kontaktą, kokiu būdu ketini veikti.

Pagalvok, kuo gali būti naudingas kitam. Net ir dalydamasis kitų kontaktais gali pagelbėti žmogui išspręsti svarbų klausimą.

Pasisveikink tvirtu rankos paspaudimu, šypsena veide ir energingu "Labas". Tai vienas iš veiksmingų būdų, kaip prieiti prie žmogaus ir pasirodyti charizmatiškai.

Tinkamai prisistatyk, nes daugelis sutrinka ir nežino, ką tiksliai pasakyti, ypač pradedantieji. Jeigu skirsi valandą ar daugiau, veikiausiai pavyks sukurti tinkamai asmenybę atspindintį ir susidomėjimą keliantį pristatymą. Dar geriau, jeigu apgalvosi 2–3 skirtingus variantus, kurie trunka 15–30 sekundžių. Tik nedeklamuokite to kaip eilėraščio.

Stenkis mažiau kalbėti ir leisk tai daryti kitam. Geriau užduok įdomius klausimus, kurie paskatins kitą žmogų tęsti pokalbį su tavimi ir pasistenk, kad jis jaustųsi išklausytas.

Vaizdingoje ir įspūdingą istoriją turinčioje vietoje jau daug metų veikia Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas, kadaise čia buvo legendinis Stepo Žuko technikumas, o tarpukariu – Kauno meno mokykla, išugdžiusi ne vieną žymių Lietuvos menininkų kartą. Kultūros paveldui priklausančią teritoriją juosia legendinė Vinco Grybo skulptūromis papuošta tvora.

Siekia išsaugoti ateities jaunimui

„Pelėdos – išminties simbolis. Džiugu, kad Kauno kolegijos bendruomenė ir miestas turi tą patį tikslą – išsaugoti šią vietą ateities kartoms“, – teigia Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotojas plėtrai ir infrastruktūrai Paulius Baltrušaitis ir pabrėžia pačios institucijos apsisprendimą, nepaisant sunkumų, saugoti ir tvarkyti miestui svarbią vietą.

Per šventes iškelta vėliava Kauno kolegijos bendruomenei ir miestiečiams dabar simbolizuos ne tik laisvę, bet ir vilčių sutvarkyti teritoriją išsipildymą. Daug metų kolegijos pastangos atkreipti visuomenės dėmesį ir sulaukti paramos tvarkant Pelėdų kalną neturėjo atgarsio.

Kaip pasakoja Kauno kolegijos bendruomenės nariai, apleistos tvoros ir trupančių skulptūrų skaudulys sukėlė visuomenės pasipiktinimą, šiuo klausimu nuolat domėjosi žiniasklaida, netgi susikūrė atskira visuomeninė organizacija pelėdoms saugoti, tačiau elementari problema, iš kur gauti lėšų tvarkybai, niekur nedingo.

Kauno kolegija intensyviai ieškojo būdų, kaip išsaugoti tarpukarį menančius objektus. Darbuotojai vargiai suskaičiuotų per dešimtmetį susikaupusius raštus, projektus ir prašymus, kuriuos adresavo su kultūros paveldu susijusioms institucijoms. Vis dėlto ilgą laiką pastangos buvo bevaisės – valdžia į kolegijos siūlymus atnaujinti statinį su meno objektais reaguodavo gana abejingai ir finansinės paramos neskirdavo.

„Vertiname žiniasklaidos ir bendruomenių pastangas atkreipti visuomenės dėmesį paramai gauti. Vis dėlto kol kas visi darbai atlikti tik Kauno kolegijos ir Kauno miesto savivaldybės lėšomis“, – pastebi kolegijos atstovas.

Finansavo du trečdalius projekto

Žaliakalnio gyventojai, kolegijos studentai ir dėstytojai džiaugiasi – pagaliau šią žiemą buvo baigti kalną juosiančios tvoros atnaujinimo darbai, kuriuos inicijavo ir organizuoja Kauno kolegija. „Teliko nudažyti, tai darbininkai galės daryti tik atšilus orui“, – pasakoja P.Baltrušaitis ir pateikia nešventiškai skambančius, tačiau tikrovę atspindinčius skaičius.

Siekdama išsaugoti ir puoselėti patikėtą kultūros objektą, anais metais Kauno kolegija pasitelkė savus finansinius rezervus tvorai ir jos skulptūroms remontuoti. Bendra projekto vertė sudarė daugiau kaip 87 tūkst. eurų, 20 tūkst. eurų gauta iš Kauno miesto savivaldybės. Šios pinigų sumos pakako maždaug trečdaliui tvoros atnaujinti. Maža, bet svarbi smulkmena – šiuo metu tvorai gauta 700 eurų parama iš individualių rėmėjų. Ją kolegija taip pat planuoja panaudoti tolesniems Pelėdų kalno tvarkymo darbams.

Už kolegijos ir miesto lėšas jau restauruota daugiau kaip 30 pelėdų skulptūrų ir sutvarkyti atskiri tvoros segmentai. Pasak P.Baltrušaičio, būtent tvoros atnaujinimas pareikalavo daugiausia sąnaudų, nes tvoros metalinės dalys buvo išlūžusios, stulpai išjudinti, kai kurie atskilę nuo pamatinės dalies. Tvoros tvarkymo darbai sudarė didžiąją atliekamų darbų vertės dalį.

Pelėdų kalno teritorijoje esančiame Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete, kurį sudaro centrinis pastatas ir laikinoji M.K.Čiurlionio galerija, studijuoja būsimieji dizaineriai, fotografai bei dailės kūrinių restauratoriai. Fakultete organizuojami įvairūs dailės renginiai, plenerai, parodos, koncertai. Netoli yra žymaus skulptoriaus Juozo Zikaro namas, kuriame įkurtas dailininko memorialinis muziejus.

Užkoduota istorinė atmintis

Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto dekanė dr. Sigita Saulėnienė pasakojo, kad XVI–XVII a. šioje dalyje augo miestas, prekyba, vokiečiai čia statė namus. „Kaunas buvo vadinamas Lietuvos vakariniais vartais“, – kalbėjo pašnekovė. Anot jos, XVII a. I pusėje buvo pastatyta nauja gynybinė siena, atsiremianti į kalną. 1655 m. atvykusi prūsų kariuomenė mūrinius įtvirtinimus padengė mediniais statiniais, bokštais.

1701 m. pro Kauną į Žemaitiją žygiavo švedų kariuomenė, mieste atsirado statinys „švedų šansas“, primenantis kelias viena ant kitos įžambiai sudėtas smėlio dėžes, 1774 m. – aštuonkampis įtvirtinimas. Įtvirtinimus naudojo tiek rusai, tiek vokiečiai. „1779 m. supiltas pylimas ir įrengta Kauno tvirtovės 9-oji baterija. Po baterija buvo sandėliai, vienu momentu ten buvo gipso liejykla, po kalnu ji turėtų būti išlikusi iki dabar“, – pasakojo dr. S.Saulėnienė.

Ant kalno kadaise stovėjo didieji karvedžiai, tokie kaip Napoleonas ir rusų kariuomenės vadai, bei stebėjo miestą – mat nuo čia puikiai matyti Šančių mikrorajono pusė, Aleksotas, Senamiestis, Šilainiai. Bėgant metams, pastatyti namai uždengė dalį matymo zonų, tačiau anuomet nuo kalno visas miestas buvo kaip ant delno.

Skaičius didėja

Pasak Kauno kolegijos Turizmo ir viešbučių vadybos katedros specialistų, laukiančiam turistų Kaunui taip pat rekomenduotina atlikti namų darbus. Miesto verslui dar reikėtų išspręsti daugelį uždavinių, kad svečiai iš Kinijos čia jaustųsi komfortiškai ir rastų tai, ko ieškojo. Gruodį Kinijoje viešėjusi Kauno kolegijos turizmo ir viešbučių vadybos profesionalų delegacija dar kartą įsitikino – draugystė su šios šalies gyventojais atveria naujas perspektyvas, tačiau reikalauja kantrybės ir pastangų.

Ilgalaikius ryšius su Kinijos aukštosiomis mokyklomis palaikančios institucijos specialistai pataria pažvelgti į kitų Europos šalių patirtį. „2017 m. Rytų ir Šiaurės Europa sulaukė didžiausio kinų turistų skaičiaus augimo. Ypač daugėja atvykstančiųjų  į Vieną, Prahą, Varšuvą, Amsterdamą ir Helsinkį. Tam ruošiasi ir pačios Europos šalys“, – apie turistų iš Kinijos kelionių kryptis pasakoja Kauno kolegijos tarptautinių ryšių vadovė, Turizmo ir viešbučių vadybos katedros lektorė Jolanta Valiaugienė ir pabrėžia, kad šalys rezultatų pasiekia tada, jeigu tam ruošiasi iš anksto. „Į Lietuvą atvykstančių turistų iš Kinijos skaičius kasmet auga, tačiau potencialas dar nėra iki galo išnaudojamas, ypač kalbant apie miesto turistinių paslaugų plėtrą.“ J.Valiaugienės siūlymas – susiaurinti interesus. Pavyzdžiui, Kaunui nebūtina taikytis į visą Kiniją, pakanka megzti artimesnius ryšius su konkrečiu regionu. Įvertinus Kinijos rinkos dydį, regioninių turistų srautas ir būtų daugiau negu pakankamas.

J.Valiaugienė atkreipia dėmesį į Hainano regioną: jame Kauno kolegija bendradarbiauja su Kinijos Hainano programinės įrangos technologijų kolegija. „Daugiau kaip prieš penkerius metus Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybė priėmė nutarimą Hainaną paversti tarptautinio turizmo tašku, todėl eksperimentiniai turizmo plėtros ir inovacijų sprendimai pirmiausia įgyvendinami būtent čia“, – pastebi J.Valiaugienė.

Svarbus susisiekimas ir kalba

„Kauno viešbučių atstovai jau gerą dešimtmetį laukia atvykstant kinų turistų – tiek pavienių, tiek grupių. Tačiau lūkesčiai taip ir nebuvo įgyvendinti – greičiausiai dėl infrastruktūros nebuvimo“, – patirtimi dalijasi kolegijos lektorė Vilma Tamošauskaitė-Rimydienė ir pasakoja, kad kartu su kelionių agentūromis buvo sukurtas ne vienas paslaugų rinkinys, atvykusiems kinų turizmo agentūrų atstovams kadaise būdavo aprodomi viešbučiai, lankytini objektai. Anot pašnekovių, pagrindinė problema aiški seniai – tiesiog nėra tiesioginių skrydžių iš šios šalies, todėl keliautojų srautai Lietuvoje kuklesni, atsitiktiniai. „Dabar kinai daugiausia atvyksta individualiai ir patys rūpinasi kelionės programa“, – sako V.Tamošauskaitė-Rimydienė. Pavyzdžiui, „Finnair“ aviakompanija skelbia, kad Helsinkis dėl geografinės padėties – viena patraukliausių vietų jungiamiesiems skrydžiams iš Europos į Aziją, todėl stengiasi užsitikrinti būtent patogaus susisiekimo konkurencinį pranašumą.

Į Lietuvą atvykstančių turistų iš Kinijos skaičius kasmet auga, tačiau potencialas dar nėra iki galo išnaudojamas.

Susisiekimo problemos egzistuoja daugelį metų, tačiau pastebima pagerėjusi situacija. „2016 m. į Lietuvą atvyko daugiau kaip 18 tūkst. turistų iš Kinijos“, – sako J.Valiaugienė ir akcentuoja turizmo agentūrų įdirbį pritraukti kinus į Lietuvą ir augančią statistiką. Vis dėlto pašnekovė įžvelgia didžiausią – kinų kalbos problemą. „Praktiškai nėra niekur informacijos, nuorodų kinų kalba, trūksta darbuotojų, gebančių bent minimaliai komunikuoti šia kalba“, – pabrėžia J.Valiaugienė ir pasakoja, kad štai Helsinkio Vantos oro uoste keliautojus iš Azijos pasitinka užrašai kinų ir kitomis Azijos šalių kalbomis.

V.Tamošauskaitės-Rimydienės teigimu, anglų kalba dar tik skinasi kelią ir pačioje Kinijoje. „Kinai patys pripažįsta, kad turi daugiau dėmesio skirti anglų kalbai, ypač rengdami darbuotojus turizmo ir svetingumo sektoriui. Jau nekalbame apie gyventojus, kuriems tiesioginio poreikio bendrauti ne gimtąja kalba nėra. Tiesiog kinai yra labai sėslūs – gali visą savo gyvenimą nugyventi vienoje vietoje.“

Profesionalai mato galimybių

Anot turizmo specialisčių, yra dar viena išeitis. Šiais laikais kalbos barjerą galima įveikti pasitelkiant išmaniąsias technologijas. „Technologiškai kinų turistas yra labai išprusęs. Informacijos ieško ir užsako keliones bei viešbučius internetu, kreipia dėmesį į viešbučių vertinimus internetinėje erdvėje“, – teigia V.Tamošauskaitė-Rimydienė ir pabrėžia, kad kinai naudoja kitas interneto paieškos sistemas ir socialinių tinklų įrankius nei įprasta Europoje. Viena populiariausių svetainių – kelionių platforma CTRIP, vadinamasis kinų „TripAdvisor“, kur galima ne tik užsakyti skrydžių bilietus, viešbučius, bet ir rasti informacijos apie kelionių kryptis. Beje, joje Valstybinis turizmo departamentas jau vykdė Lietuvos populiarinimo kampanijas.

„Dažnai kinai mano, kad geriausias interneto ryšys yra Kinijoje. Ir tikrai nežino, kad Lietuva yra puikiu belaidžiu ryšiu aprūpinta šalis. Belaidis internetas gali būti naudojamas kaip konkurencinis pranašumas“, – siūlo V.Tamošauskaitė-Rimydienė ir akcentuoja, kad būtina sujungti valstybinio ir privataus sektoriaus pastangas, viešinant Lietuvą kaip patrauklią kinams kelionių kryptį.

Turizmo specialistės sako, kad tarpkultūrinių skirtumų yra ir juos reikia pažinti. Būtina nusiteikti, kad bendravimas su kinais gali būti kitoks, nei esate įpratę, nebūtinai dėl kalbos. „Kauno kolegija jau ne pirmus metus bendradarbiauja su Kinijos mokslo institucijomis priimant studentus pagal mainų programas. Netgi patyrusiems dėstytojams, turintiems tarpkultūrinio bendravimo patirties, kinų studentai kartais atrodo nelengvas iššūkis. „Studentai iš Kinijos supranta, bet viešai nekalba angliškai, jie nepratę naudotis populiariomis paieškos sistemomis, Kinijoje jos yra uždraustos“, – skirtumus vardija V.Tamošauskaitė-Rimydienė.

Dėmesys maistui

Atskiro aptarimo reikalautų mitybos klausimas, ypač aktualus restoranų savininkams. Lektorės sako pastebėjusios, kad Kinijoje pusryčiai yra labai paprasti. Karštas vanduo dažnai atstoja mums įprastą kavą ar arbatą – jis geriamas visur. „Atrodo, kad jie taupo kiekvieną maisto gramą ir neeikvoja jo veltui. Patiekalas gali būti patiekiamas su kaulais, galvomis, kojomis, suvartojami subproduktai. Kinai labai mėgsta dalytis maistu, todėl čia populiarūs besisukantys stalai, patiekiama po vieną porciją patiekalo, kurį gali paragauti visa kompanija. Sėdėjimas bendroje restorano patalpoje nėra statuso ženklas, jei tik gali sau leisti, vaišina svečius ar organizuoja šventę atskiroje patalpoje. „Pavyzdžiui, viename pastate gali būti daug visiškai uždarų privačių salių su sanitariniu mazgu“, – pasakoja V.Tamošauskaitė-Rimydienė.

Kalbos barjeras

„Kinus galėtų dominti mūsų istoriniai objektai, pažintinės ekskursijos, laukinė gamta“, – vardija pašnekovė. Turizmo specialistės mato kinų kalbos mokymo perspektyvą Kaune, todėl viliasi, kad pamažu čia atsiras daugiau žmonių, gebančių kalbėti šia kalba ir mokyti jos kitus.

J.Valiaugienė akcentuoja dar vieną galimybę. Lietuva kinų turistus galėtų vilioti patraukliais pasiūlymais švęsti Naujuosius metus, kurie pagal kinų kalendorių sutinkami tarp sausio 21 ir vasario 20 d. Vis dėlto ji siūlo atkreipti dėmesį į kinų pomėgį planuoti – net ir vietines keliones jie planuoja mažiausiai prieš pusmetį.

„Apskritai reikėtų giliau pažinti kinų kultūrą, tradicijas, mitybos įpročius. Pirmiausia parengti turistams informaciją apie lankytinas vietas, objektus kinų kalba, apmokyti gidus kinų kalbos pradmenų“, – pradinius žingsnius vardija Kauno kolegijos turizmo ir viešbučių vadybos specialistės, kurios didesnius turistų iš Kinijos srautus mūsų miestui prognozuotų tik tolimesnėje ateityje.

Kas svarbu turistams iš Kinijos

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad kinų turistams svarbiausia viešbučiuose nemokamas Wi-Fi; kiniški patiekalai pusryčiams; arbatinukas vandeniui užvirti kambaryje; kiniškai bendraujantis viešbučio personalas, į kinų kalbą išversti turistiniai bukletai ir kita reikalinga informacija. Beje, pastebimas keliautojų iš Kinijos išlaidų pokytis: anksčiau turistai daugiausia pinigų išleisdavo pirkiniams, o dabar – pramogoms ir maitinimui.