Pakrūmiais – ir jau pilnas šiurenantis maišelis. O pakeliui pas Darių ir Vilę Bulanavičius jos pačios prašėsi į puodą.

Vynuoginės arba burgundiškos sraigės į Lietuvos dvarus buvo atvežtos XIX a. Ir gausiai išplito. Maistui naudojamos suaugusios sraigės, ne mažesnės nei 5 cm kiauto dydžio. Sraiges galima rinkti ir ragauti iki liepos mėnesio, nes vėliau jos nebetinkamos maistui. Šliužas yra hermafroditas – liepos mėnesį keičiasi gyvūno lytis, ir jis ruošiasi dauginimuisi. Sraigės gyvena pievose, vandens telkinių prieigose, parkuose ir lapuočių miškuose. Lietuvoje tikrai jų gausu. Geriausiai sraiges rinkti po lietaus, nes tada iššliaužia ant takų ir yra lengvai pastebimos. Patartina rinkti į uždengiamą ar užrišamą talpą – jos, nors lėtai, bet ryžtingai bando pabėgti.

Visada buvo paslaptis sraigių gaminimo būdai. Visokie mitai apie laikymą miltuose kelias dienas ir kiti. Ragavau tik jau skanias ir gražiai pateiktas. Paslaptis buvo atskleista – gavau progą sudalyvauti patiekalo gamyboje.

Dar iš vakaro surinktas sraiges puode sluoksnis po sluoksnio Darius buvo užpylęs druska ir palikęs pabūti. Ryte jau virė sūrymą: vanduo, druska, cukrus, pipirai, kmynai ir lauro lapai. Tada gerai perplovė sraiges ir subėrė į verdantį sūrymą. O virė puodas geras dvi valandas. Prasidėjo linksmoji dalis: iškrapštymas iš kiauto, valgomos dalies atskyrimas, sraigės grąžinimas į namelį, skaninimas česnakiniu sviestu ir tarkuotu sūriu.

Jau išvirtas sraiges desertine šakute ar dantų krapštuku traukiame iš kiauto. Išvirusi valgomoji sraigės dalis sudaro gal vos penktadalį sraigės ir yra nago dydžio. Taigi, šią dalį aštriu peiliuku reikia atskirti nuo vidaus organų. Procesas pradžiai keistokas, bet paskui, kai vos įgundi, sekasi visai greitai.

Kol rakinėjau sraiges, Darius geros kokybės riebų sviestą trynė su druska ir smulkiai pjaustytais meškiniais bei laiškiniais česnakais. Nepaprastai skanu ir ne tik su sraigėmis.

Kitas etapas – sraigių kimšimas atgal į namelį. Į kiautą dėjom po dvi "kojas", paskui – sočiai česnakinio sviesto ir dar truputis tarkuoto kietojo sūrio. Taip suruoštos sraigės iškeliavo penkiolikai minučių į 180 laipsnių karščio orkaitę.

Sraigės mėsą valgome desertine šakute ar naudojame dantų krapštuką. Susidariusį sultinį reikia tiesiog išsiurbti iš kiauto. Nepaprastai skanu! Kriaukles galima panaudoti rankdarbiams ar tiesiog sutrynus tręšti augalus.

Autorius žinomas Lietuvoje ir už jos ribų. Kilęs iš Žemaičių Naumiesčio, kurį laiką mokėsi Kaune, Panemunėje, vėliau – Kauno dailės gimnazijoje (tada – J.Naujalio vidurinė meno mokykla), baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje, Architektūros ir dizaino katedroje – taikomosios grafikos specialybę.

Jau nuo antro studijų kurso dalyvavo bendrose privačių Kauno galerijų rengiamose tiek grafikos, tiek fotografijos parodose (kelerius metus nuo 1993 m. buvo Fotomenininkų sąjungos narys).

Garsiosios Kauno menininkų grupės "Post Ars" nario Alekso Andriuškevičiaus įtrauktas Ž.Šlajus dalyvavo ir kaip kūrėjas, ir kaip dalyvis/bendraautoris ne vienoje akcijoje ir perfomanse. Kiek vėliau juos rengdavo su grupe kurso draugų ar savarankiškai. Garsiausias buvo 1992-ųjų performansas. Tada buvo atlikta pirmoji Petro Mazūro skulptūros "Žmogus" (esančios prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos Kaune) aprengimo akcija. Pirmoji bendroji grafikos paroda už Kauno ribų surengta Palangos vasaros parodų paviljone 1994-aisiais.

Po studijų Ž.Šlajus didžiąją laiko dalį skyrė užsakomiesiems darbams: piešiniams grafitu, lino, medžio raižiniams ir kt. Tačiau pastaraisiais metais, skatinamas vidinio poreikio ir kolegų, menininkas tarsi iš naujo paniro į kūrybinius sumanymus, jų įgyvendinimą ir viešą eksponavimą, ėmė aktyviai dalyvauti pleneruose. Neatsitiktinumas ir tai, kad, vos pristatęs parodą Panemunėje, išvyko į tarptautinį plenerą Nidoje, kur laimėjo įspūdingą diplomą, o šiuo metu – ir vėl kūrybinėje kelionėje.

Panemunėje pristatyti darbai yra unikalios atlikimo technikos. Nuostabu tai, kad autorius eina ne paprastesniu technologiniu keliu, o pasirinko keistai sudėtingą, rodos, net neracionalų graviravimo kompiuterio pele, imituojant vario graviūrą, principą.

Portretuojami žmonės įdomūs savo istorijomis. Apie kiekvieną jų menininkas galėtų pasakoti nesustodamas. Mylima dukra Guoda, dailininkas Naglis Baltušnikas su natiurmortu (nes, be meno, dar ir mėgsta gaminti), buriuotojas ir verslininkas Tomas Valentinaitis (dar juokais vadinamas agentu 077), 100 kartų kraujo donoras Žilvinas Neliubšys, profesorius Vytautas Landsbergis, daktaras dermatologas Arūnas Petkevičius. Tai – tik dalis pristatomų parodoje portretų, kurie tikrai taps mūsų istorijos dalimi.

Antroje parodos ekspozicijos dalyje dailininkas rodė ir naują savo dėmesio objektą – Kauno fortus. Kol kas – tris, bet tai tik pradžia didelio projekto, kuris žada būti tikrai reikšmingas išsaugant Lietuvos paveldą.

Pavasariška paroda

Pavasaris jau žadina Žemę ir ji pradeda dabintis kukliais žolynais. Saulė dar slapukauja, todėl visai smagu užsukti į Kauno V.Kudirkos bibliotekos Panemunės padalinį ir pasigėrėti nauja paroda.

Šį kartą savo darbų ciklą "Žalios žalios žolynų akys" pristato I.Raudonikytė.

"Grafikos kūrinių ciklas "Žalios žalios žolynų akys" kurtas beveik penkiolika metų. Piešiniai, nuotraukos gulę į aplankus pagaliau susitiko spaudos lakštuose. Žmogaus ir gamtos santykis mano kūryboje visad buvęs svarbus ir artimas, retai kada pasiekdavo kūrybines erdves. Keliaujant ir stebint, kaip gaivališka augalų jėga praryja ir pamirštas trobeles ir pilis, ir sodus, kaip gamta mums suteikusi erdves ir galimybes, vos pajutusi, kad mes to nevertiname, viską susigrąžina atgal, brendo vizijos šiam kūrinių ciklui. Natiurmortų ir peizažų fragmentai, tarsi sustabdyti vaizdai per lekiančio automobilio langą, apibendrinti ir sutvirtinti trapia linija, primenančia baltiškus ornamentus, graikiškų vazų dekorą, mandalas ar senovės Majų piešinius", – pasakoja autorė.

Pasak menininkės, grafika – tai jos pašaukimas, profesija, kuri  motyvuoja judėti pirmyn. "Kurdama raižinius aš jaučiu džiaugsmą, o savo kūriniais perteikiu šį jausmą stebėtojui. Jei ne grafikos studijos, būčiau trečios kartos keramikė, todėl ir ši sritis neišvengiamai liks mano kūrybos ariale", – priduria autorė.

Daug veiklų

I.Raudonikytė baigė Kauno dailės gimnaziją, tobulinosi privačioje Jono Maldžiūno studijoje, Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete studijavo meno kūrinių restauraciją ir konservavimą. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute apgynė menų magistro laipsnį taikomosios grafikos srityje. Stažavosi Airijoje. Įkūrė savo vardo grafinio dizaino studiją, dėstė grafinį dizainą Vytauto Didžiojo universitete, dabar dėsto KTU.

Parodose dalyvauja nuo 1993 m., kuria šiuolaikinio meno kūrinius, naudoja klasikinės ir skaitmeninės grafikos technologijas, tapybą, koliažą, mišrias menines priemones. Dirba grafikos, keramikos srityse, pastaruoju metu susidomėjo tekstile.

Kurdama raižinius aš jaučiu džiaugsmą, o savo kūriniais perteikiu šį jausmą stebėtojui.

Užaugino ir į mokslus išleido sūnų, dabar augina dvi pašėlusias dukreles. Minko duoną, kemša nepaprastai skanius skilandžius, spaudžia sūrius, kepa pyragus ir rašo originalias kulinarines knygas. Augina daržoves ir vaistines žoleles. Kuria savo arbatas, maišo prieskonius ir paslaptingus padažus, kuriuos patiekia nepaprastai jaukiuose savo rankomis nulipdytuose ir delnais sušildytuose moliniuose induose. Galima sakyti, kad truputį raganauja. Ir viską puikiai spėja. Visada energinga, optimistiška, pozityvi, kupina naujų idėjų ir tikslų. Menininkė save išreiškia visur – per grafikos ir keramikos darbus, virtuvėje, sodyboje ar akademinėje veikloje.

Primena labirintus

Ypatinga tai, kad šiame nesustojančiame pareigų ir darbų sūkuryje Indraja randa laiko stabtelėti, įsiklausyti, pamatyti tai, kas neišsakyta, paslaptinga, prasminga. Pastaroji paroda primena labirintus. Burtų kelius. Tai kūriniai – meditacijos, savotiški užkalbėjimai. Originalia grafikos technika atlikti darbai kviečia kitaip pažvelgti į mus supantį pasaulį. Žiūrėdama į juos pagalvojau apie lietuvių liaudies sutartines – tiek gražaus ritmo ir neskubos. Velykų išvakarėse ši paroda atrodo dar prasmingesnė. Kaip pažadas Žemei, Pavasariui, Gyvybei.

Išties labai svarbu kiekvienam mūsų bent trumpam paklaidžioti ir savo minčių labirintais ir pamąstyti apie Būtį.

Dailininkė gerai žinoma Lietuvoje ir užsienyje. Kuria grafikos, tapybos darbus, skulptūras ir keramiką, iliustruoja knygas ir sėkmingai dėsto Kauno Dailės gimnazijoje. Gretimoe salėje pristatomi ir Jolantos mokinių darbai, kurie kviečia susipažinti su Egipto dievais ir bent svajonėse pasimėgauti kaitria saule.

Ši paroda pristato naujausius menininkės tapybos akrilu darbus. Pasakojimai apie labai asmeniškus jutimus atrodo mistiški.

Ieškau unikalios meninės raiškos, kuria būtų galima perteikti asmenišką požiūrį į moters vidinį būvį ir jo virsmą.

"Ieškau unikalios meninės raiškos, kuria būtų galima perteikti asmenišką požiūrį į moters vidinį būvį ir jo virsmą. Tai besikartojančios dinamiškos ritminės struktūros ir iš jų išplaukiantis figūratyvas, jo asociatyvumas", – sako kūrėja.

Kiekvienas elementas turįs paslėptą reikšmę. "Objektai traktuojami metaforiškai, atskleidžiant kultūrinius, egzistencinius ir filosofinius prasmių klodus", – teigia menininkė.

J.Galdikaitės kūriniai nukelia žiūrovą į paslaptingą fantazijos pasaulį, kur kiekvienas gali rasti užslėptų simbolių ir prasmių. Ypatinga technika nutapyti darbai lyg nupina ar nuaudžia pasakojimus apie moterį, jos meilę, ilgesį, nerimą ar kitus jausmus. Įvaizdžiai kartais virsta realiais gyvūnų pavidalais ar mitinėmis būtybėmis.

Paveikslai įtraukia žiūrovą į potėpių ir vaizdų labirintą. Tai lyg savotiška autorės meditacija. Paroda dvelkia pozityvu, kas yra reta šių dienų mene, todėl ją verta pamatyti vien tam, kad nuskaidrintum savo mintis, jausmus ir matymus.

Kas? J.Galdikaitės paroda "Jausmai ir virsmai".

Kur? Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinyje (Vaidoto g. 115).

Kada? Veiks iki vasario 4 d. bibliotekos darbo metu.

Tai tokią istoriją Das Šmeterlingo kronikose aptiko Darius Bulanavičius. Atsirado ir Panemunio portretas, jo laikotarpio istoriniai paveikslai ir artefaktai.

Juos dar iki lapkričio 15 d. galite pamatyti Kauno Panemunės bibliotekoje.

Konceptuali fikcija

Paroda reali ir puiki. Istorija baigta, fikcija aprašyta ir labai įtikinamai pateikta. Autorius – profesionalus dizaineris, tapytojas, heraldikos specialistas, buriuotojas, pasakų rašytojas, gurmanas ir puikus humoristas. Tikras Panemuniškis savo dvasia, nors įsikūrė čia palyginti neseniai. Žmogus su kaukolėta skarele ir šunimi Panemunėje, Olandas – tarp dizainerių ir buriuotojų.

Savo tapybos ir grafikos darbus D.Bulanavičius kūrė ilgokai: tapė, piešė, kūrė objektus, "mezgė" riteriui šarvus. Sukūrė legendą apie Panemuną ir kronikas. Net paprašė savo žmonos Vilijos patikrinti internete Das Šmeterlingo kronikas. Panemunas buvo toks tikras, kad juo patikėjo net ši labai rimta moteris. Tuoj puolė ieškoti nuorodų ir, žinoma, nieko nerado: jos paprasčiausiai neegzistuoja. Sukurtos buvo tik menininko vaizduotėje ir tapybos darbuose.

Visi parodoje eksponuojami darbai turi savo istorijas, kurios trumpai aprašomos po kiekvienu darbu kaip Das Šmeterlingo kronikos citatos.

Tačiau atsirado legenda, darbai. Visa tai buvo kurta kaip nuotykis sau, bet, susiklosčius aplinkybėms, konceptuali ir kiek ironiška paroda buvo (ir dar tebėra) eksponuojama Kauno Panemunės bibliotekoje viliantis pasiekti ir platesnes ekspozicines erdves.

Visi parodoje eksponuojami darbai turi savo istorijas, kurios trumpai aprašomos po kiekvienu darbu kaip Das Šmeterlingo kronikos citatos. Tačiau autorius nepaprastai įdomiai pasakoja ir apie pačių meno kūrinių inspiraciją ir atlikimą. Galima galvoti, kad tam padėjo jūros vėjas buriuojant, kelionių nuotykiai, heraldikos studijos, ilgi pasivaikščiojimai Panemunės šile vedžiojant šunį, grybaujant ar renkant sraiges gurmaniškai vakarienei.

Humoras ir žaismė

"Mano tikslas – visada kurti taip, kad darbas turėtų užkoduotą potekstę, žiūrovas ne tik žiūrėtų, bet ir pagalvotų. Ypač man priimtini humoras ir žaismė mene. Istorinė tema šiuolaikinėje dailėje – viena slidžiausių, man ji labai artima ir siekiu ją išreikšti savaip. Gyvenu Panemunėje – tai šįkart ir apie Panemunę", – sako parodos autorius D.Bulanavičius.

Kūriniai gimė labai įvairiai: vienus įkvėpė perskaitytas tekstas, sena langinė (Bulanavičiai rekonstravo nusipirktą namą Panemunėje), išlikęs ketaus koklis ar kurtas šeimos herbas.

Ir taip kiekvienas darbas turi ne tik Panemuno istoriją, bet ir savo kilmės mitą. Nepaisant istorinės fikcijos, darbai atlikti itin profesionaliai. Gera tapybos technika, dėmesys detalėms, rėmams rodo autoriaus profesionalumą.

Dariaus žmona juokiasi, kad vyro pomėgis istorijai kartais keldavo nerimą. "Girdžiu – kažkas laša vakarais. Namie tylu, mezgu, o čia – cakt, cakt. Galvojau gal stogas prakiuro, bet juk naujai uždengtas. Ateinu į kitą kambarį, o ten jis iš vielos žiedelių riteriui šarvus veria, vielos žiedelius karpo. Dabar prieangyje riteris ir saugo mus", – šypsosi moteris.

Baisiausia, pasakoja ji, kai vyras aptiko seną langinę ir sumanė darbą "Potvynis už lango". ("Tais laikais, kai kunigaikštis Panemunas dar nebuvo užtvankos pastatęs, ją siaubė dideli potvyniai. Trobas iki stogų užsemdavo", – citata iš Das Šmeterlingo kronikos). Tuomet kūriniui namie džiovino žuvų odas. Kvapas buvo nenusakomas, bet rezultatas – nuostabus.

Tačiau ir vėl nuotykių netrūko. Kuriant (ir jau baigiant) meno objektą "Vielkovyšytkių lobis" ("...tiek iš to lobio ir teliko, mat jį išvogė nežinomas gudas", – citata iš Das Šmeterlingo kronikos), belakuojant atklydo toks vabalėlis "blakė kareivėlis", kuris taip ir paliko, kaip kūrinio dalis, papildęs kompoziciją.

Ir iš kur Nemune atsirado kormoranai, tokie panašūs į Romos simbolį erelį, menininkai taip pat perskaitė kronikose.

Panemunėje eksponuojama tik nedidelė D.Bulanavičiaus kūrybos lobio dalis. Dalis jau išdovanota, dalis dar namie, kiti darbai dar tik gimsta, kaip antai "Šveiko nuotykiai" ant neseniai perdažytos jų šeimos namo sienos Gailutės gatvėje.

Kalbu apie parodą linksmai, kaip apie nuotykį. Tačiau kiekvienas kūrinys tikrai pareikalavo iš autoriaus nenusakomos kantrybės, profesionalumo ir minties.

Kūrybos draugai

Darius – pasaulio žmogus, tačiau namuose jo laukia linksma kompanija, kuri vis gausėja.

Žmogus su kaukolėta skarele gerai žinomas Panemunėje. Visada vedinas grakščiais šunimis matomas Nemuno pakrantėse. Deja, dabar liko tik vienas draugas – Amigo. Bet namuose laukia ištikima kuosa Nelsonas – kažkieno pašautas paukštis, priglaustas, išgydytas ir mylimas. Šiemet patyliukais į namus atklydo dar viena gyventoja – katė, o vasarą miniatiūriniame sodo tvenkinėlyje gyvena ančių porelė.

Visiems užtenka vietos jaukiuose namuose, kur keliones mena didelės kriauklės, kur Darius konstruoja keistokus baldus, kur skamba gera muzika, renkasi draugai ir skraido mūzos. Kur skaitomos Das Šmeterlingo kronikos ir kuriamos neįtikėtinos istorijos. Šiandien gimsta nauja istorija, papuošianti Panemunės vardą ir gatvę. Telieka laukti naujų Dariaus idėjų, paodų ir kelionių. Palinkėkime gero vėjo Olandui.

Gimnaziją pavyko įkurdinti žymaus architekto Felikso Vizbaro suprojektuotoje nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko Juozo Tūbelio privačioje rezidencijoje. Žaliakalnio gamtos apsuptyje, puoselėjama žymių menininkų pedagogų, mokykla pradėjo savo gyvenimą. Smetoninės kultūros, garbės, smalsumo ženklas buvo gairė, kuri tiesė kelią būsimų Lietuvos meno kūrėjų raidai. Čia niekada nebuvo politikos. Klestėjo menas.

Kalbu 37-osios laidos vardu. 1972 m. KDG dar vadino Kauno J.Naujalio dailės mokykla. Tai buvo ne tik mokykla. Tai buvo meno ir mūsų namai. Mūsų – tada "naujaliukų", dabar – KDG vaikų. Pradžioje KDG jungė du skyrius: dailės ir muzikos (dar ir baleto klasė). Jau gerokai vėliau išsiskyrė takai ir dabar yra dvi mokyklos: KDG ir J.Naujalio muzikos mokykla.

1970–1983 m. buvo mokyklos žydėjimo laikas. Laimė sutikti Č.Kontrimą (dėstė akvarelę), Vytautą Banį, kuris tėviškai globojo bei ypač skatino piešti (būdavo net varžytuvės, kas geriau ir daugiau nupieš). Algirdas Lukštas buvo mokyklos siela ir liko jos legenda. Algirdas Dūda, tuometis direktorius, ne tik direktoriavo, bet ir dalyvaudavo sniego gniūžčių mūšiuose kartu su auklėtiniais ir mokyklos kaimynų vaikais. Romualdas Čarna grafikams skaitydavo eiles, kol tie piešdavo tradicinį rudeninį saulėgrąžų natiurmortą. Osvaldas Jablonskis – su pavasarinio jazmino šakele atlape. O kur dar Dalia Palukaitienė, kuri buvo ne tik nuostabi mokytoja, direktorė, bet ir Jūro, mūsų klasioko mama (ir mūsų visų). Auklėtoja Dalia Drąsutavičienė išmokė ne tik lietuvių kalbos, bet įskiepijo ir meilę knygai, ypač – poezijai. Galiu minėti ir minėti mokytojus, nes kiekvienas vertas to. Ir ypatingas skambutis buvo mokykloje – didokas varpas, o kai netikėtai dingo, laikinai jį pakeitė šaukštas stiklainyje. Tada gyvenome, kalbant Ritos Banienės žodžiais, antrinėje tikrovėje – mene. Mokykla buvo ne tik ugdymo įstaiga, tai buvo meno pasaulis, šeima, namai.

Taip, mes augome ir kūrėme išskirtinėje aplinkoje Naujalynėje – meno saloje. Smetoniška aplinka, ypatingi dėstytojai – asmenybės, gan maža bendruomenė (mūsų klasėje buvo 18 mokinių, iš viso mokykloje tada mokėsi apie 120 auklėtinių (nuo 5 iki 11 klasės), jie sukūrė mažą stebuklą – tapome ir likome "naujaliukų šeima". Ir ne tik mes. Tą patį gali pasakyti kiekvienas mokyklos absolventas. Tai tikrai buvo namai, mat mokykloje praleisdavome beveik visą dieną: pamokos po 45 minutes ir jų būdavo per dieną 8–9. Dalis pagrindinio ugdymo, kitos – dailė. Bet tai nebuvo bėda, gera buvo žinoti, kad gali mokytis iš minėtų mokytojų, matyti savo pasiekimus ir, aišku, labai laukti vasaros praktikų. O tai jau buvo pati nuostabiausia dalis. Praktika, taip vadinosi išvyka-pleneras mėnesiui į kokį nuostabų Lietuvos kampelį. Mums sekėsi: keliauti ir kurti lydimiems Algirdo Lukšto – geriausias prizas gyvenimo loterijoje. Praktikų metu išmokome matyti debesis, paukščius ir augalus, tylėti, kai teka upė. Išmokome tai suprasti ir įprasminti. Dabar, susitikę po daugelio metų, mes galime būti savimi ir kalbėti, lyg būtume išsiskyrę vakar.

Rezultatai netruko: Aušra Pažėraitė – Vilniaus universitetas, daktarė, docentė, religijotyrininkė; Vytautas Tumėnas – humanitarinių mokslų daktaras, Robertas Jucaitis – Vilniaus dailės akademija, docentas, Algė Varnaitė – Vilniaus dailės akademija, docentė; Ramunė Staškevičiūtė, Rima Keturkienė – mokytojos ekspertės, Remigijus Audejaitis – vyr.programinės įrangos inžinierius Silicio slėnyje, JAV. Jūras Palukaitis kuria nuostabius dalykus Niujorke, Gintaras Meškauskas – Los Andžele "Sotbys" atstovas, o kur dar Mažasis olandas" Sigitas Staniūnas – didžiausias menų šventėje. Tai tik viena laida. Visi 37-osios laidos mokiniai iki šiol kuria, gyvena menu ir su neapsakoma meile mena mokyklą. Ir ne tik jie. Visi, kas prisilietė prie šio meno židinio, sušildė savo širdis.

Kalbos, kad KDG ruošia tik dailininkus – netiesa. Mano kartos, mano vaikų kartos patirtis rodo, kad mokykla gyvenimui paruošia asmenybes, kurios meno pasaulyje gali kalbėti drąsiai ir raiškiai. Smagu matyti, kad baigę dailės studijas KDG pasirenka kitus kelius ir meno patirtis praverčia. Žygimantas Galinis sėkmingai debiutavo operoje (baritonas), Urtė Navalinskaitė stebina kalbų išmanymu. Kiti pasirinko šokį, teatrą. Visi rado savo kelius. Kelius, kur visada bus namai ir mokykla.