Buvęs Petro kolega, kuris oligarchams netrukdė, Seimo mandatu puikuojasi ir kalėjime. Pasijutome nejaukiai, Seimas viešai parlamentaro išteisinimu tautai pademonstravo, kad korupcijos jie nelaiko nusikaltimu, viskas pagal lietuvišką patarlę: „toks tokį pažino ir ant alaus pavadino.“
Rinkėjai tokį Seimo sprendimą suvokė kaip Petro diskriminaciją – vienam galima valstybe prekiauti, o kitam ir savo koldūnais negalima disponuoti. Rinkėjai sunerimo – Seimas be Petro, tai ne Seimas, todėl Seimui reikia naujo Petro, nes to paties visą dešimt metų į parlamentą nepriims. Naujam Petrui rinkėjai tuos darbus rikiuoja, kurių Petras „pirmasis“ nespėjo „patvarkyti“, o be to, vos ne kasdien atsiranda ir naujų, labai visuomenei jautrių ir skubiai spręstinų problemų.
Nuojauta kužda, kad rinkėjai, netekę gelbėtojo, dabar jau ieškos ne vieno, o keleto gelbėtojų, ypač tokių, kurie pažadės ateiti ir „patvarkyti“. Visuomenė ir šiaip visais laikais linkusi būti nepatenkinta valdžia...
Nepasitikėjimo ir nevilties politika yra blogiausias pasirinkimas, kuris gali smarkiai deformuoti politinę sistemą. Žydų rabino Jonathan’o Sacks’o (mirė 2020 m.) teigimu, 2017 m. populistines partijas visoje Europoje rėmė maždaug 35 proc. rinkėjų, o pavojus tas, anot rabino, „kad ir kokią formą populizmas įgautų, jeigu jis ant bangos – tironija už kampo“.
Nuo 2017 m. populizmo banga tik stiprėja, galbūt todėl šios kadencijos valdantieji dialogo su tauta neužmezgė, nes nuolat didina atotrūkį ir piliečių nepasitenkinimą įvesdami naujus mokesčius, nuolat grasina baudomis, didina vidaus nesutarimus, vidaus politikoje naudoja cinizmą, demonstruoja aroganciją, nesuvaldo korupcijos, vis labiau atriboja dalį piliečių nuo viešųjų gėrybių.
Naujieji metai visus „apdovanojo“ naujais mokesčiais, nors kai kurie jie apskritai sveikam protui nelabai suvokiami. Ar gali realiai mąstantis ministras, žinodamas, kad žemės ūkyje ir pramonėje plačiai naudojamos suskystintosios dujos kaip energijos šaltinis, akcizą nuo nulio padidinti daugiau nei trimis šimtais eurų už vieną toną, pritaikius 21 proc. PVM, galutinę kainą padidinti daugiau nei du kartus už vieną toną. Toks staigus kainų šuolis, be pereinamo laikotarpio, žlugdo verslą, veda prie bankroto.
Kas galėjo inicijuoti tokią provokaciją? Manau, kad tai tų 75 metams įslaptintų buvusių slaptųjų KGB agentų iniciatyva, galbūt jie surado kokį nors būdą apsukti valdantiesiems protą, arba jie patys dar yra įsitvirtinę valdžios struktūrose ir realizuoja savo planus prieš Lietuvą. Taip destabilizuojamas valstybės vidinis saugumas.
Sausio 12 d. žemės ūkio ministras lankėsi pamaryje, susitikimo su ministru proga Šilutėje prieš žemdirbius buvo organizuotas iki šiol šiame krašte neregėtas policininkų išpuolis net panaudojant ašarines dujas. Kaip prieš banditus, nors žemdirbiai nerodė jokios agresijos.
Šilalėje toks susitikimas įvyko, ir žemdirbiai ministro nesuvalgė, o kelionei dar net malkų įdėjo.
Panašu, kad tai galėjo būti kaimo milicininkų siautėjimas, manau, kad būtų svarbu ištirti, ar tai tikrai buvo policijos pareigūnai. Jei tai tikrai buvo ne persirengėliai, tada žymiai pavojingiau, nes tai reikštų, kad populizmas jau pagimdė valdančiųjų tironiją, kuri ėmė reikštis kasdienybėje. Tikiu, kad tik vietinės valdžios tironija.
Valdantieji nesiteikia piliečiams paaiškinti ir įtikinti nepopuliarių sprendimų būtinumu, nauji mokesčiai atsiranda kaip grybai po lietaus ten, kur žmonės net negalėjo susapnuoti. Nacionalinis transliuotojas dėl savo subjektyvumo prarado autoritetą ir tuo pat metu auditoriją, nesugeba parodyti vykstančios pažangos, pasiekimų, programos skirtos tik žmonių bauginimui.
Politinių partijų konkurencijos kontekste visuomenei skelbiamos žinios tik apie negatyvius įvykius. Įbaugintus žmones lengviau suvaldyti. Politiniame gyvenime dingsta normali politinė konkurencija, o viršų ima politinė neapykanta.
Susidaro įspūdis, kad populizmui ir galbūt tironijai įsitvirtinti trukdo Prezidentas, tame kontekste stebime bandymą sukelti savotišką šutvės karą Prezidentui.
Nedrįsčiau garantuoti, kad ir čia nėra įslaptintų slaptųjų KGB agentų „išminties“ krislų, jų tikslas – destrukcija.
Džiugina tai, kad žmonės dar geba matyti politikus intrigantus ir jų siekį bet kokiomis priemonėmis bandyti riboti Prezidento konstitucines galias, demonstruoti aroganciją ir nesveikas ambicijas.
Kuriamos prielaidos įsitvirtinti populizmui su visomis jo pasekmėmis, turime galvoti, kaip tam užkirsti kelią.
