Šie skaičiai taps naujais šalies turizmo rekordais. Pagal užsienio turistų nakvynių skaičiaus augimą Lietuva pastaruosius dvejus metus yra tarp ES lyderių.

Tokius palankius rezultatus lemia ne tik pasaulinės turizmo tendencijos ir vis didesnis keliaujančių žmonių skaičius, bet ir augantis Lietuvos kaip turistinės vietos patrauklumas. Pirmiausia, turime pakankamai neblogą susisiekimą su didžiausiais miestais Europoje. Antra, į Lietuvą per pastaruosius kelerius metus atėjo keli pasaulyje žinomi viešbučių tinklai. Tiesa, kol kas didžioji dalis investicijų į apgyvendinimo paslaugas yra koncentruota šalies sostinėje.

Sostinė traukia ir turistus, ir investuotojus

Pažvelgus į statistiką, tai atrodo dėsninga. Vilnius šiandien pritraukia didžiausią dalį užsienio turistų. Per 2018-uosius čia apsilankė daugiau kaip 1,2 mln. svečių – iš jų beveik milijonas buvo užsieniečiai. Apsistoję šalies sostinėje jie galėjo rinktis iš daugiau kaip 5 tūkst. čia siūlomų viešbučių kambarių.

Per praėjusius metus Vilniuje viešbučių kambarių pasiūla šoktelėjo į viršų – naujus viešbučius atidarė ar esamus išplėtė tokie pasauliniai prekės ženklai kaip „Marriott“, „Ibis“, „Radisson“ bei kiti. Iš viso sostinės svečiams buvo pasiūlyta apie 700 naujų viešbučių kambarių, o pačių viešbučių užimtumas nežymiai mažėjo.

Per šiuos ir ateinančius metus Vilniuje galima tikėtis dar tiek pat naujų viešbučių kambarių. Ką tik atidarytas „Hilton“ pasiūlė apie pusantro šimto kambarių, planuojami užbaigti „Neringos“, „Park Inn“, „Double Tree“ ir „Radisson Red“ viešbučiai rinką papildys dar 500 kambarių. Todėl šiuo atžvilgiu šalies sostinė yra ir išliks gana gerai pasirengusi aptarnauti augantį turistų srautą.

Neišnaudotas kitų miestų potencialas

Palyginus su Vilniumi, Kaunas praėjusiais metais sulaukė apie keturis kartus mažiau turistų – iš viso apie 320 tūkstančių. Didesniąją jų dalį (67 proc.) sudarė svečiai iš užsienio. Be to, keliautojai Kaune praleidžia vis daugiau laiko – nakvynių skaičius pastaruosius keletą metų auga po 11 proc. kasmet. Nepaisant to, viešbučių kambarių skaičius šiame mieste nuo 2013 m. nesikeičia.

Panašu, kad Kaunas taip pat tampa vis patrauklesnis užsienio turistams, o trauką dar labiau sustiprins šio miesto kaip Europos kultūros sostinės 2020-aisiais statusas. Tačiau realybė tokia, kad čia kol kas suplanuotas tik vienas naujas viešbutis „Moxy“, todėl apgyvendinimo paslaugų pasiūla čia kol kas išlieka ribota.

Tiesa, šimtų tūkstančių turistų sulaukia ne tik Vilnius ir Kaunas. Per pastaruosius metus didelius turistų srautus pritraukė ir Palanga, Druskininkai, Birštonas. Tuo metu Trakų, Kretingos, Molėtų rajonuose turistų skaičius ūgtelėjo po 10 proc. ar daugiau. Didžiąją dalį turistų mažesniuose miestuose ir regionuose sudaro šalies gyventojai.

Praėjusiais metais daugiau kaip penktadalis užsienio turistų, praleidusių Lietuvoje bent vieną nakvynę, pas mus atvyko iš Vokietijos (22 procentai). Turizmo departamento duomenimis, vokiečiai vis dažniau aplanko ne tik Vilnių, bet ir kitus šalies regionus. Tad nedideli, bet europinius apgyvendinimo standartus atitinkantys viešbučiai galėtų pritraukti ir vietinius, ir užsienio svečius taip pat ir mažesniuose šalies miestuose. Be to, užsienio turistai Lietuvoje šiuo metu vidutiniškai praleidžia po 4 nakvynes, kas yra palyginti trumpas laiko tarpas. Jei jie dažniau užsuktų ir į šalies regionus, Lietuvoje jie praleistų daugiau laiko.

Turime galimybę pasivyti kaimynus

Nepaisant spartaus turistų skaičiaus augimo, pagal bendrą užsienio turistų srautą vis dar atsiliekame nuo Latvijos ir Estijos. Be to, į Lietuvą atvykę užsieniečiai vienos kelionės metu vidutiniškai išleidžia apie 340 eurų. Palyginimui, Estijoje ši suma yra daugiau kaip du kartus didesnė.

Lietuva, palyginus su Latvija ir Estija, turi bent du pranašumus – pas mus nėra priklausomybės nuo vienos konkrečios užsienio rinkos, turistų gana aktyviai yra lankomi ir mažesnieji šalies miestai. Todėl per 2019 m. pasiekti naują užsienio turistų skaičiaus ir jų išlaidų rekordą nebus sudėtinga.

Norint toliau išlaikyti turistinių srautų augimo pagreitį, į didesnį savo patrauklumą vietos bei užsienio turistams turi investuoti ne tik šalies sostinė, bet ir mažesnieji miestai bei regionai.

Pavyzdžiui, tokie miestai kaip Druskininkai ar Birštonas sėkmingai pritraukia didelius skaičius vietos turistų, bet užsieniečiams tai vis dar menkai pažįstamos vietos. Pritaikius paslaugas ir pasiūlius tinkamas apgyvendinimo sąlygas, tokios vietos laisvai galėtų pritraukti daugiau užsienio svečių ir paskatinti juos išleisti dar daugiau pinigų.

Išbandymas nr. 1: investuoti į veiklos efektyvumą

Kad atlyginimai šalyje auga sparčiu tempu, stebime jau pastaruosius trejus metus. Bet jei kas nors laukė „nuosaikesnio“ augimo 2018-aisiais, jiems teko susitaikyti su dviženkliu vidutinio atlyginimo padidėjimu. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, darbo sąnaudos Lietuvoje per praėjusius metus išaugo 10,7 procento, kai produktyvumo augimas buvo apie keturis kartus mažesnis.

Su tokiu darbo sąnaudų augimu lengviau pavyko susidoroti toms įmonėms, kurios atliko savalaikes investicijas į produktyvumo didinimą, efektyvesnius procesus ir našesnes technologijas. Toms įmonėms, kurios tikėjosi dar vienerius metus kaip nors „ištverti“ atlyginimų padidėjimą, dabar tenka greitai kurti investicinius planus artimiausiems metams.

Nuo šių metų pradžios minimali mėnesio alga didėja nuo 400 iki 430 eurų. Tai reiškia, kad artėja dar vienas atlyginimų šuolis, be to, palyginti spartus atlyginimų augimas prognozuojamas bent iki 2020-ųjų. Vadinasi, kai kurioms įmonėms atidėlioti investicijas gali tapti per didelė prabanga.

Išbandymas nr. 2: strategiškai valdyti personalą

Kitas išbandymas įmonėms – darbuotojų pritraukimas ir jų išlaikymas. Konsultacijų įmonės „Korn Ferry Hay Group“ duomenimis, darbuotojų kaita Lietuvoje per 2018 m. siekė 23 procentus. Tai reiškia, kad per vienerių metų laikotarpį pasikeičia beveik ketvirtadalis įmonėje dirbančių žmonių. Šiuo metu šalyje turime tai, ką personalo specialistai vadina darbuotojų rinka – derybinė galia yra darbuotojų pusėje, jie lengviau gali išsiderėti palankesnių sąlygų ar rinktis iš kelių darbo pasiūlymų.

Didžiausią spaudimą turėjo pajusti tos įmonės, kurios iki šiol netaikė jokios personalo strategijos ir neturėjo darbo užmokesčio valdymo metodikos. Jų vadovams greičiausiai teko skirti nemažai laiko derantis su atskirais darbuotojais ir spręsti, kam ir kokiu dydžiu pakelti atlyginimą. Tokioje situacijoje laimi tos įmonės, kurios turi aiškiai apibrėžtą personalo politiką. Ji padeda geriau įvertinti dabartinius įmonės komandos pajėgumus, o darbuotojams mokėti teisingesnius atlyginimus, kurie atitiktų jų kuriamą vertę.

Išbandymas nr. 3: neignoruoti susirūpinusių vartotojų

Vartotojų sąmoningumas toliau auga kaip visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje. Turtingesnėse šalyse žmonės vis labiau linkę atkreipti dėmesį į pasaulines problemas, pavyzdžiui, anglies dvideginio emisijų skatinamą klimato kaitą, vandenynų taršą plastiko produktais ar per sparčiai eikvojamus natūraliuosius išteklius. Gyventojai vis labiau tikisi, kad prie šių pasaulinių problemų sprendimo gali prisidėti ir verslas.

Aišku, pagrindinis verslo tikslas dėl to nesikeičia. Įmonės savo klientams ir toliau turi siūlyti naudingus produktus ir paslaugas, o savo savininkams – užtikrinti grąžą, kad jų veiklą būtų galima plėtoti toliau. Tačiau vis didesnės svarbos įgyja priemonės, kuriomis šių tikslų bandoma pasiekti. Visuomenėje jau seniai netoleruojamos neskaidriai ar neetiškai savo veiklą vykdančios įmonės, o artimiausioje ateityje vartotojai vis dažniau tikėsis, kad verslo procesai neprasilenktų su tvarios veiklos principais.

Vienas nedidelis, bet iškalbingas pavyzdys – plastikiniai šiaudeliai. Nors jie sudaro itin mažą dalį visų plastiko šiukšlių, praėjusiais metais jų naudojimas sulaukė didelio vartotojų nepasitenkinimo JAV ir kitose Vakarų šalyse. Tai paskatino veikti ir įstatymų priėmėjus, ir bendroves. Pavyzdžiui, kai kurios JAV valstijos jau uždraudė vienkartinius šiaudelius iš plastiko, o keli greitojo maisto restoranų tinklai, oro linijų bendrovės juos nusprendė pakeisti ekologiškesnėmis alternatyvomis.

Išbandymas nr. 4: didinti atsparumą pasauliniams netikėtumams

Ne visus įvykius pasaulyje lengva prognozuoti, o šių metų siurprizu tapo gerokai išaugusios dujų ir elektros kainos. Prie to prisidėjo ES siekis stabdyti klimato kaitą ir panaikinti perteklines anglies dvideginio kvotas, kas kelis kartus rinkoje padidino jų kainas ir pabrangino energijos gamybą.

Šiuo metu dujų bei elektros kainos rinkoje yra maždaug trečdaliu didesnės negu prieš metus. Prognozuojama, kad jos nesikeis ir pirmąjį 2019 m. pusmetį. Šiuo atveju išlošė įmonės, kurios pastaraisiais metais investavo į savo energetinio efektyvumo didinimą ir stengėsi mažinti energetinių išteklių dalį galutinėje produkcijos kainoje. Tai per šiuos metus paskatins dar daugiau įmonių susirūpinti savo energijos vartojimo efektyvumu.

Aišku, tai toli gražu ne vienintelė sritis, galinti paveikti šalies įmones. „Brexit“ derybų baigtis, pasauliniai prekybos karai ir itin aukštas JAV įmonių įsiskolinimo lygis – tai tik keli galimi 2019 m. įvykiai, kurių poveikį pajustume ir Lietuvoje. Ne visiems pasauliniams rytdienos netikėtumams galima pasiruošti, dėl to tampa dar svarbiau mažinti savo priklausomybę nuo tų, kuriuos galime įvardinti dar šiandien.

Išbandymas nr. 5: laikytis ilgalaikio požiūrio

Ilgalaikis požiūris galėtų tapti svarbiausiu pokyčiu. Šalies verslas šiandien yra pergyvenęs užtektinai nuosmukių ir pakilimų, kad galėtų per daug nesibaiminti dėl artimiausios ateities. Tai, kad 2019 m. pradedame skaičiuoti dešimtuosius nepertraukiamo ekonominio augimo metus turėtų daugelį įmonių įkvėpti žiūrėti į ilgesnę negu kelių ateinančių ketvirčių perspektyvą.

Pamatuota drąsa investuoti, rūpestis darbuotojais ir įsiklausymas į klientų lūkesčius gali tapti pagrindu sėkmingai įmonių veiklai ir artimiausioje, ir tolimesnėje ateityje.

Neretai viešose visuomenės diskusijose galima susidurti su įsitikinimu, kad nepriklausomybės laikotarpiu sukurtas „ekonominis pyragas“ paskirstomas netolygiai, kai esą didžioji jo dalis lieka verslui. Dėsninga, kad toks įsitikinimas gali mažinti pasitikėjimą verslininkais ir tapti populistiniu įrankiu.

Yra argumentuojančių, kad tokia nuomonė gali paskatinti apsispręsti ir dėl emigracijos, ypač jaunus ir perspektyvius žmones. Girdint kalbas apie užmokesčio skirtumus Lietuvoje ir užsienio šalyse, sprendimas išvykti dirbti į kurią nors iš Vakarų Europos valstybių gali atrodyti ir pagrįstas. Tačiau mano manymu, kaltinti verslą už asmeninius žmonių pasirinkimus nėra teisinga.

Iš tiesų verslininkų vertinimas visuomenėje nėra toks kategoriškas. Kaip parodė Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakymu atlikta šalies gyventojų apklausa, 3 iš 4 žmonių verslą nurodo kaip pagrindinį ekonomikos variklį. Vadinasi, didžioji dalis šalies gyventojų supranta, kaip valstybėje sukuriama vertė. Be to, praktiškai kas antras šalies gyventojas (48 proc.) savo atžaloms rekomenduotų pasirinkti verslininko karjerą.

Šiandien norėtųsi, kad valstybei žengiant į naują šimtmetį bet koks susipriešinimas tarp verslo ir visuomenės išnyktų, o jį pakeistų labiau subalansuotas abipusis lūkestis. Tam reikėtų keisti vis dar pasitaikančius įsitikinimus visuomenėje ir versle.

Pirmiausia, kiekvienas iš mūsų turėtume pripažinti verslo indėlį kuriant gerovę visai visuomenei. Mums reikėtų dažniau pabandyti pažvelgti į „bendrą paveikslą“, o ne piktintis blogaisiais pavyzdžiais, kurių norint galima rasti bet kurioje srityje ir valstybėje – net ir turtingiausiose Europos valstybėse.

Taip pat turėtume dar labiau palaikyti verslininkus – ir pradedančiuosius, ir stambiuosius. Pastarieji savo įmones per kelis nepriklausomybės dešimtmečius sugebėjo paversti klestinčiomis stambiomis kompanijomis, kurios toliau ieško investavimo galimybių. Buvimas dideliu jokiu būdu neturėtų būti automatiškai tapatinamas su buvimu „blogu“ – neigiamas visuomenės vertinimas neretai stabdo investicijas ir tolesnę verslo plėtrą. Taip pat nereikia pamiršti, kad tapimas dideliu reiškia didesnius įsipareigojimus, griežtesnius verslo etikos standartus, socialinę atsakomybę.

Žinoma, savo požiūrį turėtų keisti ir verslas, ir pradėti tai daryti nuo versle dirbančių žmonių. Jeigu savo darbuotojus vertinate tik kaip dar vieną organizacinį resursą – tai, be jokios abejonės, yra atgyvenęs požiūris. Šiandien darbuotojai yra kiekvienos kompanijos partneriai, kurie vis labiau tikisi ir nori būti įtraukti į organizacijos procesus, o ne tik uoliai vykdyti savo funkciją. Darbuotojų laikymas savo verslo partneriais taip pat reiškia, kad kiekvienam turėtų būti atlyginta pagal pastangas ir rezultatus. Taip gimsta tikroji partnerystė, kai ir verslas, ir visuomenė būna pasiruošę veikti išvien.

Nuo 2008-ųjų apdirbamosios gamybos medienos ir popieriaus srityje veikiančių įmonių pardavimų pajamos kasmet didėjo, ir praėjusiais metais jos siekė beveik 3 mlrd. eurų. Medienos sektoriuje šiuo metu sukuriama apie 5 proc. viso šalies BVP, o jam tenkanti šalies eksporto dalis sudaro net 17 procentų.

Lietuvos medienos sektoriaus įmonės pagal savo veiklos rodiklius gerokai lenkia kitose Baltijos šalyse veikiančias įmones. Kai kam tai gali būti naujiena, tačiau šiandien Lietuvos medienos sektorių galime vadinti aukštos pridėtinės vertės sektoriumi – 1 kubiniam metrui nukirstos medienos tenka apie 300 eurų sektoriaus pardavimo pajamų. Taip Lietuvos įmonės iš vieno kubinio metro medienos sukuria apie pusantro karto didesnę vertę negu Latvijos ir du kartus didesnę vertę negu Estijos bendrovės.

Prie nuoseklaus šio sektoriaus augimo didžiąja dalimi prisidėjo baldininkai – kasmetis jų pardavimų augimas nuo 2008 m. sudarė daugiau kaip 12 procentų. Šiuos gerus ilgalaikius rezultatus iki šiol užtikrino reikiamu laiku baldų gamybos įmonių atliktos investicijos į veiklos plėtrą ir našumo didinimą.

Aišku, nereikėtų pamiršti ir apie sėkmingą ilgalaikį lietuviškų įmonių bendradarbiavimą su stambiais užsakovais iš užsienio. Jei prieš dešimtmetį į užsienio šalis buvo eksportuojama apie pusę Lietuvoje pagamintų baldų, tai dabar baldų eksportas sudaro apie 70 proc. šio kiekio.

Tačiau pagrindinis medienos sektoriaus variklis jau šįmet gali pasiekti savo augimo ribas. Baldų gamintojus vienijanti asociacija teigia, kad 2017-2018 m. laikotarpiu gamintojams reikėtų du kartus daugiau medienos drožlių plokščių, negu jų šiuo metu yra pagaminama Lietuvoje.

Be to, kaip rodo Statistikos departamento informacija, baldų gamybos įmonėse įrenginių panaudojimas yra didžiausias apdirbamosios gamybos sektoriuje. Tad baldininkams ir kitiems šio sektoriaus atstovams būtina toliau investuoti, norint išlaikyti ligšiolinį augimo potencialią. Beveik visos sąlygos tam yra, ir trūksta tik vieno – skaidriau funkcionuojančios prekybos mediena rinkos.

Lietuvoje pagaminti baldai yra aukštos kokybės, turi gerą vardą ir yra paklausūs, o lietuvių verslininkai laikomi patikimais ilgalaikiais partneriais.

Nors sektoriaus atstovai prognozuoja artėjantį gamybinės žaliavos trūkumą, medienos pasiūlos galimybės šalyje toli gražu nėra išsemtos. Apie 25 proc. kokybiškos gamybinės žaliavos – apvalios medienos – kasmet yra eksportuojama. Šis kiekis galėtų būti panaudotas šalies viduje sukuriant gerokai didesnę vertę. Jei žaliavinės medienos kaina siekia apie 60 eurų už kubinį metrą, tai panaudodamos šią medieną šalies įmonės galutinį produktą sugeba parduoti už 4-5 kartus didesnę kainą.

Galiausiai, turime ir užtektinai neišnaudotų resursų. Metinis medienos prieaugis šiuo metu apie du kartus viršija iškertamos medienos kiekį. Tad ką sektoriaus įmonės turėtų daryti, kad jų sėkmė ir toliau tęstųsi?

Reiktų nebijoti investuoti į pajėgumų plėtimą, nes žvelgiant istoriškai, tos įmonės, kurios plėtėsi, vėliau rasdavo klientų ir augdavo. Reiktų investuoti į automatizaciją – turintys mažai technikos gamintojai gali pralošti didesniems, greitesniems ir efektyvesniems konkurentams.

Pabaigai palinkėjimas šio sektoriaus įmonėms būtų toliau atrasti užsienio rinkas – Lietuvoje pagaminti baldai yra aukštos kokybės, turi gerą vardą ir yra paklausūs, o lietuvių verslininkai laikomi patikimais ilgalaikiais partneriais. Kadangi mūsų vietos rinka nėra didelė, atrasti naujas eksporto galimybes yra ypatingai svarbu.

Pernai metais Lietuvos įmonės daugiausiai investavo į nekilnojamą turtą – ši sritis sulaukė beveik 1 mlrd. 300 mln. eurų investicijų. Pagal investavimo apimtis po NT srities rikiavosi transportavimas ir logistika (apie 742 mln. Eur) bei gamyba (apie 724 mln. Eur).

Bendros įmonių investicijos 2016 metais Lietuvoje išliko panašiame lygyje, kai Latvijoje ir Estijoje jos mažėjo. Lietuvoje labiausiai augo NT sritis – šiam sektoriui šalies įmonės skyrė 20 proc. daugiau investicijų nei 2015-aisiais.

Kiek biurų turi turėti didmiestis?

Praėjusiais metais Lietuvos sostinę nusėjo vienas už kitą modernesni biurų pastatai. Jei dar prieš keletą metų, 2013-2014-aisiais verslas Vilniuje skundėsi, kad biurų trūksta, tai šiandien svarstyklės aiškiai nusvertos į pasiūlos pusę.

Vienam Vilniaus gyventojui šiandien tenka maždaug 1,1 kv. metras biurų ploto. Didelis šis skaičius ar mažas? Vertindami šį skaičių turime atsižvelgti į įvairias dedamąsias: kokios mūsų ekonomikos perspektyvos, kiek turime verslų, kuriems tų biurų reikia, kiek yra specialistų, dirbsiančių juose. Palyginimui, Rygoje šis skaičius mažesnis – vienam rygiečiui tenka 0,93 kv. metro biurų ploto, ir planuojama, kad šiemet Latvijos sostinėje naujų modernių biurų turėtų atsirasti nedaug. Taline, kuriame gyvena mažiau žmonių nei Vilniuje, vienam žmogui tenka net 1,63 kv. metro biurų ploto, o naujų modernių biurų pernai ir šiais metais ten pastatyta ir yra statoma nemažai.

Dėl to daugelis NT vystytojų didesnį dėmesį kreipia į kitą skaičių, vadinamą vakansijos lygiu. Šis skaičius rodo, kokia patalpų dalis yra neužimta ir neturi nuomininkų. Jei Taline pernai tik 5 proc. biurų buvo neišnuomoti, Rygoje tušti buvo 5 proc. A ir 10 proc. B klasės patalpų. Vilniuje pernai biurų vakansijos lygis buvo 8 proc., o šiemet, „Swedbank“ prognozėmis, jis jau turėtų siekti 13 proc., kitais metais – 15 procentų. Pasak ekspertų, kaip tik toks lygis yra įprastas Vakarų Europos šalyse, tačiau įdomu, kaip stipriai jis gali koreguoti NT vystytojų ateities planus Lietuvoje.

Ne vieno miesto valstybė

Kita vertus, Lietuva, kitaip nei Latvija ir Estija, nėra „vieno miesto valstybė“. Nors Vilnius nuolat auga pritraukdamas gyventojus iš visos šalies, antrasis šalies miestas Kaunas taip pat nestovi vietoje. Turėdamas oro uostą, laisvąją ekonominę zoną, stiprią technologinės krypties mokslų bazę ir kitus privalumus antrasis šalies miestas atveria perspektyvas ir komerciniam NT.

Nors biurų vakansija Kaune žemesnė nei 5 proc., laisvų didelių nuomojamų plotų rinkoje nėra. „Swedbank“ prognozėmis, per šiuos ir ateinančius metus Kauno biurų pasiūlos plotas turėtų išaugti maždaug dvigubai.

Vilniaus perspektyva – prekybinis plotas

Reikia pridurti, kad komercinis NT turi perspektyvų ne tik Kaune. Vilniuje biurų vakansijos lygiui artėjant prie europietiškojo, prekybos centrų vakansijų lygis yra nulis. Potencialą šioje srityje atskleidžia ir prekybos centrų plotas, tenkantis vienam gyventojui – Vilniuje jis yra net 32 proc. mažesnis nei Rygoje ir 17 proc. mažesnis nei Taline.

Net jei palygintume penkis didžiuosius Lietuvos miestus, Vilnius pagal prekybos plotą vienam gyventojui lenkia tik Panevėžį, o nuo Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos, kuri turi daugiausia tokio ploto, atsilieka.

Taigi, žvelgiant į komercinį nekilnojamą turtą, lieka palinkėti sėkmės abiems didiesiems šalies miestams. Ir Vilnius, ir Kaunas turi potencialo šioje srityje, kurį, atlikus detalias analizes ir tokio NT poreikio ateityje projekcijas, reiktų išnaudoti.

„Swedbank“ šįmet tikisi spartesnio šalies ekonomikos augimo – Lietuvos bendrasis vidaus produktas per 2017 m. turėtų padidėti 2,8 procento. Tam didžiausios įtakos turėtų turėti toliau didėsiantis vartojimas, kurį skatina ir kelerius metus besitęsiantis atlyginimų augimas. Kitu augimą skatinančiu veiksniu, mūsų manymu, turėtų tapti įmonių investicijos.

Tenka pripažinti, kad pastaruosius keletą metų verslo apetitas investuoti pastebimai atsilikdavo nuo vartotojų noro išlaidauti. Nors įmonės ir yra sukaupusios rekordines „laisvų“ lėšų sumas, jų neskuba investuoti į gamybinių pajėgumų didinimą ir produktyvumo plėtrą.

Vis dėlto manome, kad šiais metais bent keli veiksniai turėtų išjudinti investicijas. Visų pirma, per 2017 m. laukiama spartesnio ES paramos panaudojimo, kuris padidins ir papildomo finansavimo poreikį nuosavomis arba skolintomis lėšomis. Antra, pramonės įmonių atsargų lygis yra sumenkęs, o gamybinių pajėgumų panaudojimas jau priartėjęs prie maksimalios ribos, tad tai turėtų padidinti norą plėstis.

Trečioji priežastis investuoti – tai gana sparčiai auganti darbo jėgos kaina ir darbuotojų trūkumas rinkoje. Per artimiausius keletą metų vis daugiau įmonių susidurs su ta pačia dilema: kaip su mažiau padaryti daugiau. Čia kone vienintelis kelias – veiklos efektyvinimas ir didesnis produktyvumas.

Žvelgiant į atskirus verslo sektorius, jų apetitas finansavimui nėra vienodas. Per praėjusius metus „Swedbank“ paskolų portfelis labiausiai išaugo prekybos, energetikos, gamybos srityse. Prognozuojame, kad prekybos ir gamybos sektoriuose poreikis finansavimui neturėtų keistis.

Pavyzdiniu galima laikyti šalies medienos sektorių, kuris ne vienerius metus iš eilės demonstruoja stabilaus augimo rezultatus, ir jo sukuriama pridėtinė vertė yra didžiausia visose Baltijos šalyse.

Pavyzdiniu galima laikyti šalies medienos sektorių, kuris ne vienerius metus iš eilės demonstruoja stabilaus augimo rezultatus, ir jo sukuriama pridėtinė vertė yra didžiausia visose Baltijos šalyse. Kitų gamybos įmonių poreikis finansavimui kol kas nuosaikesnis, tačiau jų galimybės užsitikrinti finansavimą žemų palūkanų aplinkoje išlieka geros.

Šalies įmonėms perorientavus eksporto kryptį į Vakarų Europą, praėjusiais metais Lietuvos vežėjai aktyviai atnaujino savo parkus ir užregistravo daugiau nei 60 proc. daugiau naujų sunkvežimių. Per 2017 m. naujų sunkvežimių įsigijimo tendencijos turėtų išlikti panašios – stiprią paklausą logistikos paslaugoms rodo toliau gerėjanti transporto įmonių klientų padėtis.

Prognozuojame, kad didžiausias finansavimo poreikis ir toliau bus juntamas nekilnojamo turto srityje – ši tendencija yra ryški visose Baltijos šalyse. Lietuvoje šiuo atveju situacija ypatinga tuo, kad sparčia plėtra išsiskiria ir gyvenamojo, ir komercinio nekilnojamo turto sektoriai.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šalies verslo laukia įdomūs metai. Auganti darbo jėgos kaina bei galimas darbuotojų trūkumas įmonių dėmesį sutelks į produktyvumo bei efektyvumo paieškas. Todėl norėtųsi verslo įmonėms palinkėti sėkmingos plėtros ir investicijų, kad 2017–uosius galėtume apibūdinti kaip metus, kai verslas ištrūko iš užburto mažų investicijų rato.

Besikeičiančios kartos jaukia ir vartojimo tradicijas. Kai informacija tapo pasiekiama vienu klavišo paspaudimu, o apie save ir savo veiklą galima pranešti visam pasauliui bemaž be jokių investicijų, masiško vartojimo idėja tampa atgyvena, kurią po truputį išstumia principas „kas mano – tas tavo“. Šiandien jau nebeužtektų rankų pirštų suskaičiuoti dalijimosi ekonomikos pagrindu veikiančių ir su tradiciniu verslu Lietuvoje konkuruojančių įmonių ir startuolių.

Kai kurie vyresnės kartos verslininkai numoja ranka: esą anksčiau ar vėliau šie mažai apie verslą ir ekonomiką nutuokiantys „hipsteriai“ suaugs ir savo idealistinius įsitikinimus pamirš. Tad gal neverta dėl jų kvaršinti galvos? Tačiau panašu, kad taip manantys apsirinka.

Dalijimosi ekonomikos principu veikiančių įmonių skaičius sparčiai auga, kartu auga ir jų generuojamos pajamos. Vien per praėjusius metus šie dalijimosi ekonomikos entuziastai ES sugeneravo 28 mlrd. eurų, tai yra triskart daugiau nei planuojamas šių metų Lietuvos BVP. „Wall Street Daily“ skaičiavimais, JAV dalijimosi ekonomikos principu veikiančios įmonės pernai sukūrė per 60 tūkst. darbo vietų. O „ING International Survey“ atliktas tyrimas parodė, kad maždaug trečdalis Europos gyventojų per šiuos artimiausius metus viena ar kita forma ketina dar aktyviau dalyvauti dalijimosi ekonomikos principu paremto verslo santykiuose.

Panašu, kad anksčiau ar vėliau dalijimosi ekonomikoje gyvensime visi – naudodamiesi paslaugomis ir vartodami produktus ar juos siūlydami kitiems. Tačiau sparčiai augančios dalijimosi ekonomikos apimtys gausina ir kritikų gretas. Pasigirsta protesto balsų ir raginimų apriboti ar net uždrausti tokio verslo modeliu paremtą veiklą, kaip pažeidžiančią sveiką konkurenciją. Reguliuotojams tai išties nemenkas iššūkis – kaip pritaikyti šiam fenomenui tas pačias taisykles, o gal kurti naujas? Griežtinti reikalavimus naujokams, kuriantiems dalijimosi ekonomiką, ar švelninti juos senbuviams, tradicinio verslo modelio atstovams?

Daug klausimų lieka neatsakytų, tačiau sprendimo paieškos pradėtos – ES jau koreguojami įstatymai, siekiant, kad mokesčiai būtų mokami tose šalyse, kuriose ir vykdoma veikla, o paslaugų teikėjai bei gavėjai turėtų abipuses garantijas.

Tačiau aišku viena, kad laimės visi ‒ jei sugebės surasti bendrų naudingų sąlyčio taškų ir galės jais pasinaudoti. Kaip pavyzdį galima paminėti turizmo sektorių, kuriame šiuo metu vyksta, ko gero, akivaizdžiausi pokyčiai. Pigesnę trumpalaikės būsto nuomos alternatyvą siūlanti dalijimosi platforma „AirBnB“ ne tik padeda susirasti nakvynę, bet ir prisideda prie didesnio atvykstančiojo turizmo srauto augimo. Viešnagė užsienio šalyje tampa labiau prieinama tiems, kurie ieško ekonomiškesnio varianto. O šie atvykėliai savo pinigus palieka ir  tradicinio verslo, teikiančio maitinimo, pramogų bei kitas paslaugas, kišenėse. Todėl tradiciniai verslai, užuot ignoravę ar kovoję su naujokais, laužančiais įprastas taisykles, turėtų ieškoti galimos sinergijos. Taip pat – įdėmiau pažvelgti į jų verslo praktiką ir paanalizuoti gerąją darbo su klientais patirtį.

Dalijimosi ekonomikos vartotojas nebėra toks, koks buvo masinės vartojimo kultūros atstovas. Tai kur kas savarankiškesnis, išmanesnis ir kritiškesnis klientas, itin vertinantis autentišką patirtį. Tai būtina turėti omenyje, nes tokių klientų gretos sparčiai auga, ir jas pildo „atsivertėliai“ iš  masinio vartojimo kultūros stovyklos.

„Ecommerce Foundation“ duomenimis, visos elektroninės prekybos apyvarta Europoje kasmet išauga vidutiniškai 15 proc. Tiesa, pastebima, kad vienoms rinkoms atrandant arba įsitvirtinant elektroninės komercijos srityje, iki tol buvusios šalys pirmūnės, Jungtinė Karalystė, Vokietija ir Prancūzija, pamažu praranda turėtą rinkos dalį. Kurioje pusėje – įsitvirtinančiųjų ar prarandančiųjų – norime ir galime būti mes?

Šiaurės Europoje, kuriai priskiriamos ir Baltijos šalys, beveik 90 proc. gyventojų turi interneto prieigą, o internetu apsiperka beveik 70 proc. regiono gyventojų. Remiantis išankstine prognoze, 2015 m. visos elektroninės prekybos apyvarta Šiaurės Europoje turėjo augti apie 16 proc. ir priartėti prie 44 mlrd. eurų.

Nors pagal elektroniniu būdu parduodamų prekių ir paslaugų apyvartą (vertinant ne tik šioje srityje besispecializuojančias įmones) lenkiame ir latvius, ir estus, vis dėlto Lietuva nuo Šiaurės Europoje pirmaujančios Norvegijos 2014 m. atsiliko bent 25 kartus. Ar 2016-ieji gali būti mums proveržio metai?

Lietuvoje jau yra visos būtinos prielaidos sėkmingam elektroninės prekybos plėtojimui. Pirmiausia, fiksuojami šiai sričiai palankiai besikeičiantys įpročiai, mat visose gyventojų amžiaus grupėse kasmet daugėja apsiperkančiųjų internetu. Praėjusiais metais per 3 mėn. laikotarpį internetu bent kartą užsisakė prekių ar paslaugų 42 proc. 25–34 m. amžiaus gyventojų ir 34 proc. 16–24 m. amžiaus jaunuolių, labai nedaug nuo jų atsilieka ir šiek tiek vyresni 35–44 m. amžiaus gyventojai (29 proc.).

Antra, pirkti internetu gali vis daugiau gyventojų. Pinga išmanieji telefonai, planšetiniai ir nešiojamieji kompiuteriai, nuolat didinama interneto sparta, plečiamas mobiliojo ryšio tinklas ir mažinamos mobiliojo ryšio bei interneto kainos. Be to, didėja ne tik gyventojų kompiuterinis, bet ir finansinis raštingumas – vis didesnė jų dalis atsiskaitymams renkasi elektroninę bankininkystę ar mokėjimą kortele.

Trečiasis svarbus veiksnys yra tas, kad daugėja techninių sprendimų ir juos teikiančių bendrovių, kurios pasiūlo, kaip susikurti el. parduotuvę, pasirinkti apmokėjimo už pirkinius ir lėšų administravimo sprendimus, leidžiančius internetu atsiskaityti kortele. Taip pat daugėja ir prekių pristatymo sprendimų – pavyzdžiui, įsitvirtinanti siuntų savitarna.

Įvertinus elektroninės prekybos augimo tendencijas ir šalies situaciją, akivaizdu, kad verslininkai, kurdami įmonės strategiją keleriems metams į priekį, turėtų svarstyti ne „ar“, „gal“ elektroninė prekyba, o „ir“ bei „kokia“ prekių bei paslaugų parduotuvė internete.

Akivaizdu, kad didieji populiariausių prekių (maisto, drabužių) pardavėjai atliko namų darbus ir jau prekiauja arba ketina pradėti tai daryti internetu. Labiausiai tikėtina, kad nesuskubus į vis greitėjantį elektroninį traukinį dabar, vėliau inercija ir greitis gali būti toks didelis, kad beliks tik pamojuoti juo važiuojantiems arba dėti milžiniškas pastangas, bandant juos pavyti.

Šiuos metus šalies verslas pradeda turėdamas ypač stiprius balansus – likvidus įmonių turtas pernai metų pabaigoje pasiekė beveik 4 mlrd. eurų. Tai sudaro dukart daugiau, nei buvo rekordiniais prieškriziniais laikais.

Rekordiškomis apimtimis pelnus šalies verslas augino visus praėjusius metus, nepaisant tikrų ar tariamų kliūčių. Prarastas svarbias rinkas Rytuose gamintojai ir vežėjai sugebėjo sėkmingai atsverti padidindami eksporto apimtis į kitas, pirmiausia ES šalis. Nieko verti pasirodė ir nuogąstavimai, kad litą pakeitus euru namų ūkiai puls taupyti. Atvirkščiai – vidaus vartojimas pernai metais augo ir svariai prisidėjo prie verslo aruodų pildymo.

Gyventojai, atrodo, galų gale išties patikėjo, kad krizė šalyje jau baigėsi, tačiau to paties apie verslą niekaip nepasakysi. Nepaisant tiesioginių ir netiesioginių tvaraus ekonominio augimo įrodymų, daug įmonių vis dar gyvena įsijungusios „čia ir dabar“ išgyvenimo režimą, lyg už lango būtų 2010-ieji. Tą gerai parodo įmonių finansinė statistika – nepaskirstytas pelnas praėjusių metų trečiąjį ketvirtį viršijo net 12 mlrd. eurų. Tiek daug laisvų pinigų gali reikšti du dalykus. Verslo finansinė padėtis šiandien yra kaip niekada gera, tačiau įmonės laisvų pinigų neinvestuoja į plėtrą.

Kodėl sėdėdamos, tiesiogine prasme, ant pinigų maišo įmonės nieko nedaro? Trūksta idėjų, kaip sėkmingai įdarbinti laisvas lėšas? Kažin. Didesnių ar mažesnių idėjų mūsų verslas turi, ir problema, matyt, yra kita. Jos nesiryžta turimų idėjų paversti konkrečiais planais. Į verslo plėtrą Lietuvos įmonės visuomet žiūrėjo gana konservatyviai, tačiau dar didesnio atsargumo jas išmokė ekonominė krizė. Daug įmonių ji privertė nuleisti ambicijų kartelę, atsisakyti investicinių planų ir gyventi šia diena.

Nepaisant pasikeitusios aplinkos ir verslo sąlygų, nemaža dalis šalies verslo įmonių gyvena taip ir toliau. „Swedbank“ užsakymu pernai metais atliktos verslo įmonių apklausos duomenimis, net 66 proc. Lietuvos įmonių veiklą planuoja vos vieneriems metams į priekį. Tokių, kurie savo veiklą projektuotų daugiau nei dešimčiai metų į priekį, nėra nė 2 procentų. Žinoma, taip planuojant verslą sunku ryžtis investicijoms, kurios atsipirks tik ilguoju laikotarpiu.

Tai kas tuomet lieka? Kantriai laukti, kol plėtros galimybės pačios pasibels į duris? Būtent tokią pasyvią poziciją deklaruoja nemaža dalis šalies verslo apklausos dalyvių. 47 proc. apklaustų įmonių atstovų nurodė, kad jiems perspektyviausia atrodo natūrali verslo plėtra. Tuo tarpu produktų ar paslaugų inovacijos, kaip priemonė plėsti verslą, perspektyvi atrodo perpus mažiau įmonių. Turint šiuos skaičius omenyje, turbūt neturėtų stebinti ir tai, kad vos 3 iš 10 Lietuvos įmonių yra patenkintos tuo, kaip joms pavyksta išnaudoti plėtros galimybes.

Visgi turiu pastebėti, kad šalyje auga skaičius ir tų įmonių, kurios aktyviai planuoja plėtrą ir investuoja į veiklos našumą, atsinaujina technologijas bei kitą infrastruktūrą. Norėdamos išvengti didelio atotrūkio, sekti jų pavyzdžiu turės ir iš pokrizinio slogučio besivaduojančios įmonės. Dabar, kai įmonių pelnai šovė į aukštumas, o šalies ekonomika išgyvena tvarų augimą, tam yra pats tinkamiausias metas. Tad palinkėjimas 2016-iems metams ‒ iš naujo peržiūrėti įmonės investicinius plėtros planus ir imti veikti.

Ar pastebėjote, kaip į kasdienę vartoseną nepastebimai grįžo žodis „krautuvė“? Dar prieš metus jis tebuvo praėjusių laikų atgarsis, aptinkamas provincijoje, o šiandien jų apstu net ir pačiame Vilniaus centre. Gal tai – „krautuvėlių“ kultūros pradžia, kurios taip laukia smulkieji Lietuvos verslininkai?  Tačiau bene svarbesnis yra kitas klausimas: ar nupirks šią idėją masinis Lietuvos pirkėjas?

Idėja pirkti iš vietinių mažų gamintojų ar paslaugų teikėjų yra sulaukusi didelio palaikymo tarp Europos didmiesčių gyventojų. Jei jums rūpi bendruomeniniai ryšiai, atsakingas vartojimas ir ekologija, vadinasi, jums pakeliui su tais, kurie mano, jog reikia palaikyti vietos smulkaus verslo iniciatyvą. Nes jie kuria darbo vietas savo bendruomenės nariams, o šių išleisti eurai prekėms ir paslaugoms vėl įliejami į tos pačios bendruomenės ekonomiką. Sveikas smulkusis verslas duoda apčiuopiamą naudą visos šalies ūkiui. Lietuvoje, pavyzdžiui, smulkusis verslas kartu su vidutiniu sukuria beveik 70 proc. BVP ir net 8 iš 10 darbo vietų.

Idėja pirkti ir taip palaikyti bei stiprinti vietos smulkųjį verslą skamba ir gražiai, ir logiškai, tačiau ar ji įleis šaknis šalyje, kurios gyventojai yra pagarsėję kaip nuolaidų pirkėjai? Ar nėra naivu tikėtis, kad mūsų pirkėjas, išmynęs takus į mega parduotuves, pieno ir varškės vyktų pirkti pas savo tiekėją, duonos – į kepyklėlę kaimynystėje, o kalėdinių dovanų dairytųsi vietinių amatininkų dirbtuvėse?  

„Kur gi ne...“, – galima lažintis, taip pagalvos ne vienas smulkusis verslininkas, rinkos senbuvis, skaitantis šias eilutes. Ir jis bus iš dalies teisus. Smulkiajam verslui konkuruoti kaina yra sunku ir jeigu tai tėra vienintelis jo koziris – pražūtinga. Vegetuoti toks verslas galės, tačiau naudos iš jo nei savininkui, nei vietos bendruomenei bus mažai, o ir „krautuvėlių“ kultūra tokioje verslo ekosistemoje nesuklestės.

Tačiau konkurencinė kova nėra tik galios varžybos. Ji labiau primena šachmatų partiją, kurią laimi įžvalgiausias. Smulkieji gamintojai ir prekybininkai šiame žaidime turi daug pranašumų – tereikia juos tinkamai išnaudoti. Jie gali pasiūlyti išskirtinį dėmesį ir aukštą aptarnavimo lygį, produkto išskirtinumą ir unikalumą, kokybę, lankstumą, ekspertinius patarimus. Mes esame pasirengę mokėti aukštesnę kainą ir grįžti vėl, jei pirkdami prekę ar paslaugą gausime šiek tiek daugiau – kvalifikuotą patarimą, asmeninį nuoširdų santykį, autentiškumą, ilgalaikį pažado tesėjimą.

Džiugu, kad Lietuvoje daugėja smulkiųjų verslininkų, kurie būtent taip ir kuria savo verslą. Įneša į jį daugiau asmeniškumo, palaiko socialines iniciatyvas, prisideda prie bendruomenės kūrimo ir stiprinimo. Užupio rajonas Vilniuje – geras tokios verslo ir vietos bendruomenės sinergijos pavyzdys. Kažkada ne kokia reputacija pasižymėjęs rajonas dabar yra vienas brangiausių visoje šalyje. Jį gaivinti pradėjo menininkai, vėliau prisijungė čia verslą pradėję smulkieji verslininkai. Dabar Užupis garsėja ne tik meniška aplinka, bet ir bendruomeniška kaimynyste.

Šių verslininkų pavyzdys įkvepia. Telieka tikėtis, kad jų pavyzdžiu paseks kiti, ir taip smulkiųjų verslininkų gretos Lietuvoje dar labiau išaugs. Tikėkimės, kad jie įkvėps ir palaikys ir „krautuvėlių“ kultūrą Lietuvoje.