Senelis, virvė ir Nemunas
Būsimasis sporto ir meno milžinas S.Krasauskas gimė 1929-aisiais Kaune, kur baigė vidurinę mokyklą.
Vaikystė nebuvo rožėmis klota – Stasiu daugiausia rūpinosi senelis Leonas. Spartietiško auklėjimo šalininkas daug dėmesio skyrė anūkui lavinti ir grūdinti. Jis anksti išmokė Stasį plaukti, taikydamas gana savitą metodą: pririšęs jį virve, įmetė į Nemuno vandenis, leisdamas savarankiškai kapanotis.
Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui, Krasiuką (taip jį vadino bendraamžiai), plaukiojusį kartu su kitais vaikais Nemune, pastebėjo to meto žinomas plaukikas ir treneris Raimondas Bagdonavičius.
S.Krasauskas greitai perprato trenerio perteiktas plaukimo gudrybes ir 1946-aisiais Klaipėdoje surengtame 1-ajame po karo Lietuvos plaukimo čempionate pasiekė aukštų rezultatų.
1949-aisiais šalies plaukimo čempionate Zarasuose kaunietis iškovojo 10 aukso medalių, viršijęs garsiojo Tarzano – legendinio amerikiečio Johnny Weissmullerio rekordą (per vienas varžybas – septyni startai ir tiek pat pergalių).
Mėgo ne vien plaukimą
S.Krasauskas sportui atidavė 13 metų (1946–1959), ne vieną dešimtį kartų gerino Lietuvos plaukimo rekordus.
Be to, jis dar puikiai žaidė vandensvydį, tinklinį, gerai šokinėjo į vandenį nuo 10 m bokšto, mėgo ir krepšinį.
Iki šiol buvę S.Krasausko bendražygiai, buvę Lietuvos plaukimo rinktinės nariai bei kitų sporto šakų atstovai savo albumuose saugo draugiškus šaržus, kuriuos jis nupiešė per treniruotes ar varžybas.
"Jis kiekviena proga stengėsi mumyse pažadinti meilę menui. Net ir per varžybas nesiskirdavo su bloknotu ir pieštuku, mėgdavo pabrėžti, kad piešti žmogų – sunkiausia, bet kartu ir įdomiausia", – yra pasakojęs S.Krasausko bičiulis, Lietuvos inžinierius, diplomatas Rimantas Tonkūnas (1934–2011).
Gyvenimas – it kūrinys
Pasimokęs Kauno dailės mokykloje, po to – tuomečiame Kūno kultūros institute, S.Krasauskas galiausiai ištrūko iš kryžkelės – 1952-aisiais tapo Vilniaus dailės instituto grafikos fakulteto studentu.
Studijuoti dailę jam patarė būsimoji žmona Nijolė Leščiukaitytė, taip pat broliai Vytautas ir Algimantas Nasvyčiai, susipažinę su juo per plaukimo varžybas ir pamatę Stasio piešinius.
S.Krasauskas iliustravo ne vien Lietuvos, bet ir užsienio rašytojų knygas, sukūrė garsiuosius grafikos darbų ciklus "Moters gimimas", "Amžinai gyvi", "Vasara", "Kur eini, žmogau?", "Judesys", surengė kelias dešimtis parodų, jo kūryba buvo įvertinta valstybinėmis premijomis, apdovanojimais knygų meno tarptautinėse parodose.
Dailininkas su žmona Nijole užaugino dukras Rasą ir Aistę, pastaroji kartu su mama 2004-aisiais parengė knygą "Juoda ir balta. Prisiminimai apie Stasį Krasauską". Joje, be kita ko, rašė: "Yra punktyrinių linijų ir linijų, kurios įrėžiamos su jėga ir įtampa. Mano tėčio gyvenimo ir kūrybos linija būtent tokia. Manau, kad gražiausias tėčio kūrinys ir buvo Jo gyvenimas."
Sunki liga pakirto S.Krasauską 1977-ųjų vasario 10-ąją.
