– Ar esate grupės „Lemon Joy“ muzikos gerbėja? Sukūrėte viršelį albumui „Willkommen“, išleistam praėjusiais metais.

– Taip, man patinka muzikos skambesys ir, prieš imdamasi kiekvieno projekto, pasiklausau tos muzikos, įsigilinu į skambesį ir ieškau specifikos – kuo tai skiriasi nuo ankstesnių albumų. Tuomet stengiuosi išreikšti tai vaizdu. Susipažįstu su muzika, o „Lemon Joy“ kūryba man patinka.

– Ar muzika turi patikti?

– Manau, kad ji neturi būti svetima. Neprivaloma būti muzikos gerbėju, kad sukurtum vieną ar kitą viršelį. Tačiau manau, kad tai neturėtų būti svetima, nes jei nemėgsti tam tikros muzikos, nejausi smagumo. Gal net tas viršelis bus svetimas muzikos grupei, nes visgi reikia atskleisti muzikos specifiką.

– Ar lengvai buvo sukurtas „Lemon Joy“ kompaktinės plokštelės „Willkommen“ dizainas?

– Atrodo, kad tai gana minimalistinis sprendimas, švarus dizainas, bet pats procesas buvo gana ilgas. Mes su Igoriu Kofu apsibrėžėme tam tikras gaires, prielankumą jis jaučia minimalizmui. Tad tikrai žinojau, kad eisime link to. Tai labai švarus dizainas, yra dvi spalvos – tamsiai pilka ir šviečianti žalia. Kai reikėjo išsirinkti elementus, visiškai „išsivalėme“ ir ant albumo viršelio net nėra pavadinimo. Apsiribojome tik W raide. Tai tam tikras linijų derinys. Procesas buvo ilgas, bet manau, kad rezultatas – išgyventas ir išpuoselėtas.

– Apie albumą, ko gero, negalima spręsti tik pagal jo viršelį?

– Ir taip, ir ne. Sakoma, kad ir apie knygą negalima spręsti iš viršelio. Nereikia spręsti, jei dizaineris kūrė atidžiai nežiūrėdamas, jei viršelis – tarsi atskiras nuo grupės įvaizdžio ir skambesio. Pagrindinė dizainerio užduotis kuriant viršelį – nesupriešinti vaizdo su visu kitu. Bet jei dizaineriui pavyksta atrasti grupės unikalumą ir vaizdu tai perteikti, tuomet iš viršelio spręsti reikia.

– Jei tai dizainerio kūryba, ar reikia kovoti už savo idėją?

– Dizainas yra taikomasis menas, tad reikia prisitaikyti iki tam tikro lygio. Tai nėra kažkokių dizainerio ambicijų įgyvendinimas, dizaineris turi atspindėti muzikos skambesį. Kartais tenka ne pakovoti, o padiskutuoti, bendradarbiauti su muzikos kūrėjais, prodiuseriais apie tai, kas labiausiai tiktų. Bet nevadinčiau to kova.

– Kokius atliktus darbus dar išskirtumėte? Kokia buvo iššūkiai, kūrybinis procesas?

– Dabar šioje srityje vyko pertrauka. Anksčiau dirbome prie kelių Jurgos Šeduikytės albumų viršelių, taip pat „Anties“ viršelių. Prieš penkerius metus to buvo gerokai daugiau. Labai smagiai dirbta su Jurgos projektais, nes ten buvo daug laisvės ir kilo įdomių sprendimų.

To pavyzdys – Jurgos albumas „+37 ° (Goal of Science)“. Albumo viršelio nuotraukų fotografavimas vyko aparatu, kuris fiksuoja ne vaizdą, o šilumą. Darėme ir pačios Jurgos, ir visos grupės fotosesiją. Tai nebuvo svetima pačiam albumui ir jo pavadinimui, temai.

Vienas smagesnių žaidimų ir eksperimentų buvo darbas su Suicide DJs albumu „Animation“. Jis turi labai ilgą pavadinimą iš keliasdešimties žodžių, kurį sutalpinome paišytame albumo viršelyje. Dėl muzikos skambesio kilo mintis padaryti tokį eksperimentinį iliustravimo principą. Piešimas buvo smagus tuo, kad tiko tik tai, kas nedailiai ir negrabiai nupiešta. Taip norėta atkartoti neprofesionalų piešimą.

Iš to buvo sulipdytas albumo dizainas, ištisinis piešinys, paišyti net rėmėjų logotipai. Nėra nė vieno elemento, sukurto kompiuteriniu būdu. Toks eksperimentinis žaidimas tiko prie muzikos, kuriai būdingas kiek nešvarus garsas ir tai, ką sau leidžia Vidas Bareikis ir Ainis Storpirštis.

– Kaip buvo sukurtas „Anties“ albumo viršelis?

– Albumas „Ančių dainos“ buvo grupės sugrįžimas. Nariai buvo po pertraukos, paverslavę, kostiumuoti. Gvildenome idėją, kokia ta naujoji „Antis“, kilo mintis sukurti albumo viršelį, kuriame matyti juodas kostiumas ir kiaušinio galva, ir nežinia, kas iš to gims.

Eskizas buvo sukurtas gana nesunkiai, iš greitai internete rastų nuotraukų. Tačiau išsiaiškinus, kiek tos nuotraukos kainuoja, paaiškėjo, kad tai milžiniška suma. Padaryti fotosesiją būtų buvę pigiau. Visgi aš pasišoviau paieškoti internete kitų nuotraukų, suvedus paieškos laukelyje „Kiaušinio fotografija“, gavau daug rezultatų. Atrankoje dalyvavo apie 10 tūkst. kiaušinių ir galiausiai, kiaušinis viršelyje buvo tobulas.

– Kūrėte dizainą ne tik „Anties“ albumo viršeliui, bet ir knygai?

– Taip, po keleto albumų viršelių sukūrimo dirbome prie didelio projekto – visos „Anties“ istorijos sudėjimo į albumą. Ten ir Algirdo Kaušpėdo poezija, pasakojimai, tam tikros interpretacijos apie grupės istoriją, dainų kūrimą ir gimimą.

Man teko ne tik džiaugsmas, bet ir įpareigojimas sudėti tai į sklandžią viziją. A. Kaušpėdas turi milžiniškus klodus nuotraukų ir istorinės medžiagos. Stengėmės aprėpti viską ir tai tapo gana stora knyga. Dirbant ties ja nesinorėjo demonstruoti grafinių sprendimų, bet į pirmą planą ištraukti grupės įvaizdį, svarumą, stiprumą. Tai toks monumentalus leidinys.

– Ar dažnai girdite klausimą dėl giminystės ryšių su A. Kaušpėdu?

– Taip, tai dažnai girdimas klausimas. Tai sekė nuo tada, kai atvažiavau mokytis į Vilnių, į Dailės akademiją. Esu kilusi iš Klaipėdos, ten mažiau girdėjau šį klausimą. O atsakyti galima dvejopai – ir taip, ir ne. Iki albumo „Ančių dainos“ viršelio kūrimo su A. Kaušpėdu pažįstami nebuvome, jis apie mane nežinojo. Tačiau gali būti, kad mes giminės, nes mano tėvo ir A. Kaušpėdo šaknys – iš to paties krašto, tarp Anykščių ir Kupiškio.

– Šiuo metu albumų parduodama mažiau, nes vien jį išleisti daug kainuoja. Ar verta investuoti į albumo išleidimą?

– Kalbant iš atlikėjo pusės, manau, kad albumo dizainas, viršelio sukūrimas yra dar svarbesnis. Albumus perka tikrieji muzikos mylėtojai, kurie juos deda į lentynas ir džiaugiasi tuo apčiuopiamu dalyku. Tai vertybė žmogui, kuris įsigyja albumą. Manau, kad atlikėjai, vertindami savo gerbėjų dėmesį, vertina ir gerą dizainą.

– Kokios muzikos pasiklausote?

– Labai įvairios. Tai ir džiazas, ir klasikinė, ir electropop, ir rokas. Negaliu savęs įvardyti kaip konkrečios muzikos mylėtojos.

– Ar muzika jums gali būti fonas?

– Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kuriant albumų viršelius. Leidžiu to atlikėjo ar grupės muziką, norėdama įsijausti. Ir tam, kad vaizdas būtų gimęs iš tos muzikos, garsų, skambesio. Tačiau jei tai kruopštus darbas su tekstu, muzika gali blaškyti.

– Ko reikia dizainerio poilsiui?

– Man poilsis yra gamta ir ilgi pasivaikščiojimai joje. Mes, dizaineriai, turime kažkokią ligą – akys visą laiką užkliūva už grafinių vaizdų vartant knygą, albumą, žurnalą. Nejučia pastebi, kad tarpeliai tarp raidžių kažkaip sudėlioti ir pan. Tai ne kritiškas, o tam tikras specifinis požiūris, kurį išsiugdai ir jis persekioja visada. Tad geriausiais poilsis ten, kur nėra tavo darbo priminimo.

– Kodėl tapote dizainere?

– Dar studijuodama Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje buvau pasirinkusi kitą kryptį, keramiką. Vėliau perėjau prie kompiuterinės grafikos. Studijuodama Vilniuje perėjau į dizaino katedrą, kur mokiausi trimačio dizaino. Taip jau susidėliojo, kad atsidūriau grafinio dizaino srityje ir jau beveik 15–20 metų esu šioje srityje.

Pirmieji prisėdimai prie grafinio dizaino buvo kone pirmasis prisilietimas prie kompiuterio. Pirmasis grafinio dizaino darbas buvo viršelis grupės „Neomagija“ albumui. Su Kęstučiu Poniškaičiu, dabartiniu savo vyru, kūrėme tą viršelį, į visa tai žiūrėdami labai studentiškai. Ir dabar prisimenu, kaip fotografavome popierinius laivelius, sudėliotus ant veidrodžių, kažkur Kaune, pasilipę ant stogų. Dabar smagu pasižiūrėti.

„Jei turi ką pasakyti tuo gyvenimo etapu – pasakyk. Jei jauti, kad dar ne laikas – reikia išlaukti. [...] Pamatęs, kokie Pakeleiviai supa mane, supratau, kad studijoje stovi geras bolidas, su kuriuo galima smagiai pavažiuoti ir spustelti akceleratorių“, – prisipažįsta R. Kazlas.

– Kokie jūsų įspūdžiai po jau įvykusių pirmųjų koncertų?

– Su kolegomis Pakeleiviais juokavome, kad adrenalino mums, scenos žmonėms, užtenka. Aš esu to adrenalino gavęs tiek, kiek galbūt kitam per kelias kartas užtektų. Kartais galvoju, kam to reikia. Bet reikia, kartais reikia. Ir vien tam, kad įveiktum baimę, kad sukurtum kažką naujo ir išeitum prieš įspūdingą skaičių žmonių. Tai – kažkoks aktorinio meistriškumo pratimas ar įveikimas to, ko privengdavai, bijodavai. Todėl smagus tas jausmas, kai keli tūkstančiai žmonių ateina į tavo  koncertą.

Esu pasiekęs tai, kad žmonės, eidami į mano renginį, jau nežino, ko tikėtis, tad, galima sakyti, pradedame nuo nulio ir kažkas susikuria arba ne. Manau, kad susikūrė. Nesureikšminu koncertų arenose – vis dėlto tai masinių renginių vieta, ne Metropoliteno opera, ne „La Scala“, net ne Operos ir baleto teatras, bet, jeigu užsikrauni tokią naštą, išsikeli tokį uždavinį, turi jį įveikti. Manau, kad pirmieji įvykę koncertai buvo sėkmingi ir suteikė daug džiaugsmo.

Man, tiesą sakant, labai lengva, nes grįžtu į tokį save, koks buvau vaikystėje. Mokykloje man labai sekėsi rašyti eilėraščius, rašinėlius (mokytoja netgi skaitydavo prieš klasę), todėl tekstai išplaukia iš mano prigimties. Nežinau, kas gimsta pirmiau – ar muzikos motyvas, ar tekstas. Galbūt viskas kartu. Rašydamas tekstą žinau, kaip turi skambėti daina. Jei nežinau iki galo, tada su vienu iš Pakeleivių (dažniausiai tai būna Andrius Daugirdas ar Audrius Piragis) kartu tą dainą pabaigiame. O jie žinomi kaip puikūs muzikantai, aranžuotojai.

– Koks buvo jūsų, kaip dainininko, kelias?

– Manau, kad aktoriaus profesija yra tokia, jog dainavimas tiesiog būtinas. Pažiūrėkite, kiek Lietuvoje puikiai dainuojančių aktorių. Jei nebūtų dainuojančių aktorių, kiek gerų dainų nebūtų. Vien Vytautas Kernagis, Bareikių dinastija, Kostas Smoriginas ko vertas, „Keistuoliai“, Andrius Kaniava, „Liūdni slibinai“, Giedrius Arbačiauskas. Galima minėti, minėti ir minėti. Todėl nemanau, kad didelė nuodėmė, jog dar vienas dainuojantis aktorius atsirado. Galų gale aš nesu tas aktorius, kuriam reikėtų kalbėti tik svetimais tekstais, kad pastatytų kažkur mane režisierius ir sakytų „daryk tą, daryk aną“.

Visąlaik buvo savarankiškos kūrybos troškimas. Akademijoje su bendrakursiais muzikuodavome, vienu metu net buvo išgarsėjusios tokios „Viengungių melodijos“, rašiau tekstus sau į stalčių. Gal prieš 20 metų Jaunimo teatro bufete išsikalbėjome su Kostu Smoriginu, sakau – čia turiu tokį sąsiuvinuką, o jis sako – parodyk. Kostas labai gerai įvertino ir sukūrė tris dainas: garsiausios iš jų yra „Draugams“, „Tiek nedaug tereikėjo“, gal mažiau žinoma daina „Batai“. Bet kad tos dainos tapo tokios geros ir žinomos, be jokios abejonės, Kosto Smorigino nuopelnas, o man didelė garbė.

O dabartinio koncertų ir albumo etapo pradžia buvo maždaug prieš penkerius metus. Vėlgi nedrąsiai pradėjo kirbėti galvoje mintis, ar neatnaujinti muzikinės veiklos, juo labiau kad Jaunimo teatre pradėjo dirbti jauna ir puikiai muzikuojanti aktorė Jonė Dambrauskaitė. Gražiai skambina pianinu. Kažkaip nedrąsiai, nedrąsiai pradėjau su ja kurti dainas ir po kokio mėnesio, matyt, turėdamas labai gerą nuojautą, Virgis Stakėnas paskambino ir sako: „Klausyk, tu gi kažką rašai, kažką dainuoji, ar nenori į „Akacijų alėją?“ Ir mes – klavišiniai, akordeonas, bosas ir aš – praktiškai po mėnesio tokių nedrąsių repeticijų patekome maždaug į dešimties ar dvylikos tūkstančių klausytojų glėbį. Negana to, renginį filmavo Lietuvos televizija. Neprasmegome, netgi buvo sudainuota daina „Sapnai“, kurią jau pamėgo klausytojai. Tai mus padrąsino ir pagalvojau – jeigu mes taip iš karto įšokome į tokį festivalį, tai jau su tiek profesionalių muzikantų nebaisios jokios arenos.

Po „Akacijų alėjos“ buvo kitų koncertų: „Purpurinis vakaras“, Kairėnų muzikos festivalis, Mokytojų namų kiemelis Vilniuje, koncertai Panevėžyje. Po truputį keitėsi ir sudėtis. Pakeleiviais tapo labai stiprūs muzikantai. Andrius Daugirdas – puikus boso gitaristas, vienas geriausių visų laikų Lietuvos gitaros virtuozų. Esu matęs labai talentingų žmonių teatre, sporte, bet Andrius Daugirdas iš tiesų yra Dievo apdovanotas. Negana to, jis man padėjo kaip dainininkui, nes yra ir chorinio dainavimo specialistas. O, kaip pats sakė, boso gitara groja tik savamoksliškai, nors kitam pasiekti tokių aukštumų nepadės gal ir du diplomai.

Atėjo į mūsų gretas Audrius Piragis – elektrinė gitara ir šiaip žmogus, kuriantis muziką ir kitiems atlikėjams, koncertuojantis su geromis grupėmis. Taip pat jis labai svariai prisidėjo ir prie albumo įrašų, tapo kai kurių dainų bendraautoriumi, o vienos dainos muzika yra tik jo. Dainius Didžiulis – gitara, Žydrūnas Mockūnas – perkusija, Martynas Lukoševičius – mušamieji. Kaip minėjau, aktorė Jonė Dambrauskaitė, Laurynas Čekelis – klavišiniai, negana to, jis dar groja klarnetu ir saksofonu ir pritaria.

– Neprofesionaliam dainininkui akomponuoja profesionalūs instrumentininkai. Kaip susikalbėjote?

– Manau, kad per tą laiką visi patobulėjome. Jie įveikė savo išgąstį grodami šalia neprofesionalo. O aš šalia profesionalų irgi pasitempiau. Manau, kad skirtumas tarp mūsų pirmųjų pasirodymų ir dabartinių yra akivaizdus. Su tokiu, kaip aš, muzikantams ir lengva, ir nėra taip lengva. Galbūt nėra lengva pradžioje, nes vis tiek yra inercija: muzikos pasaulio atlikėjai dainuoja, muzikantai groja, o čia reikia šiek tiek improvizuoti, pagauti mano kampą.

Pradžioje kai kurių akyse mačiau lengvą siaubą, bet dabar man didžiausias komplimentas, kad dauguma Pakeleivių tikrai džiaugiasi nauja patirtimi. Atvirai pasakysiu – žinoma, turi susidaręs dainų sąrašą, bet koks tas koncertas tą vakarą bus, ką aš pasakysiu prie mikrofono, nei Pakeleiviai, nei kartais aš pats nežinau. Todėl yra daug žaismės, daug improvizacijos ir savaime kažkaip sukuriama neprasta nuotaika.

– Vaidindamas jūs pasisvečiuojate kitų pasaulyje. Tad turbūt savo dainose galite mus supažindinti su savo pasauliu?

– Tegu dainos pačios pasako. Kaip aktorius, aš vaidinu svetimais žodžiais – dramaturgo žodžiais ir galvoju, ar dar yra ką pasakyti nuo savęs. Man vis dėlto svarbesnis žmogiškas tobulėjimas. Profesinis – taip, jis turi būti: jei esi tam tikros srities profesionalas, turi tobulintis. Bet gyvenimas yra daug daugiau nei teatras. Tu gali būti puikus savo srities profesionalas, bet labai menkas žmogelis. O norisi, kad tobulėtum ir kaip žmogus, matytum gyvenimą visavertį ir išmoktum gyvenimo pamoką. Vienu ar kitu tos pamokos etapu pasieki brandą, užlipi ant kito laiptelio ir, matyt, savo žingsnius tiesiog apdainuoji. Manau, kad dainos ir yra mano žingsniai, pamatymai pasaulio iš skirtingų pusių. Todėl albumas „Toks“ asmeniškesnis, kaip dokumentas.

– Smagu, kad klausytojas irgi su jumis laipioja tais laipteliais ir gali pažvelgti į jus?

– Ne vien sau juk rašai. Jeigu jau įrašei, tai skirta ir kitiems žmonės. Norisi pasidalinti ir dalinamės. O jei tos dainos žmonėms padės gyventi, jie atras jose stiprybės arba išminties, tai bus tik komplimentas man.

– Koncerte mėgstate pristatyti savo dainas, paaiškinti?

– Ne, bet kažkokius įvadus darau. Nieko nėra neįdomiau, kai atlikėjas aiškina apie ką ta daina, kaip ji buvo sukurta. Mano ir Pakeleivių žanras ir skiriasi nuo kitų tuo, kad dauguma solistų tarp dainų jaučiasi labai nejaukiai, nelabai žino, ką pasakyti, todėl muzikantai derina gitaras, solistas skuba atsigerti vandens ir sako – dabar skambės ta ir ta daina. Aš pabandau šiek tiek įvesti į dainos nuotaiką, sukurti tokią atmosferą, kuri padėtų suvokti pačią dainą. Vis dėlto esu aktorius, improvizuojantis žmogus – kodėl gi neišnaudoti savo privalumų.

– Ar ilgai miegojo užslėptas talentas kurti muziką?

– Viename interviu, kuris turėjo didelį atgarsį, apsiskelbiau, kad esu labiau nežinomas kompozitorius, tad albumas „Toks“, koncertai – to nežinomo kompozitoriaus pasirodymas. Visa esmė ta, kad aš nemoku groti jokiu instrumentu, nepažįstu natų, bet muzika „viduje“ skamba. Melodija sukuriama taip, kad aš muzikantui sudainuoju dainą su priedainiu ir jis, jei gaudo bangas, greitai supranta. Arba nesupranta. Bet Pakeleiviai supranta ir taip gimsta daina.

– Rašantys žmonės, tik išgirdę motyvą, skuba užrašyti, kitaip tas motyvas ima ir dingsta.

– Aš laukiu, kol motyvas atsikartos. Manau, kad tie pirminiai variantai dar būna tokie, kurių nereiktų fiksuoti. Tiesą sakant, iš viso nieko nesiimu kurti, jei prieš tai nepamatau viso proceso su laiminga pabaiga. Netgi koncertai arenose atsirado vien dėl to, kad aš juos pamačiau iki galo. Tada belieka tik smulkmena.

– Laimingą pabaigą pamatėte ir norėdamas įamžinti visas dainas? Nes ši jūsų kompaktinė plokštelė – pirmoji.

– Taip, pirmoji, ir tikiuosi – ne paskutinė. Bet nereikia labai piktnaudžiauti dėmesiu. Manau, kad per dažnai šaudydamas sugadinsi šautuvą. Per retai šaudant jis užrūdys. Todėl, jei turi ką pasakyti tuo gyvenimo etapu – pasakyk. Jei jauti, kad dar ne laikas – reikia išlaukti. Manau, kad albumas pasirodė laiku. Galima būtų labai skambiai kalbėti, kad oi, aš iki jo ėjau visą gyvenimą... Ne. Turbūt yra daug dalykų iš vaikystės, bet albumas – kelerių metų darbo vaisius, nieko nesiskolinau iš tolimos praeities. Pamatęs, kokie Pakeleiviai supa mane, supratau, kad studijoje stovi geras bolidas, su kuriuo galima smagiai pavažiuoti ir spustelti akceleratorių.

Tai, kas yra albume, – viena, bet koncerte yra dar daugiau, nes yra tokių kūrinių, kurių negalėjome dėti į albumą. Pavyzdžiui, skamba Antano Baranausko „Šilelis“ kartu su „Pink Floyd“ muzika. Arba Stingo „Englishman in New York“, o tekstas mano (vadinasi „Kritikas“). Šių dalykų negali dėti į albumą, bet netgi muzikantai, apsilankę koncerte, pagarbiau pradeda žvelgti į savo kolegas, o kai kurie žiūrovai pamąsto – oho, jie gali viską. Taip, muzikantai, kurie groja su manimi, gali viską, aš galbūt ne viską galiu sudainuoti.

O apie dainavimą – yra vokalinis meistriškumas ir yra duomenų perdavimas. Pažiūrėkite, kiek pasaulyje bardų (galėtų ir nedainuoti), bet jų autentiškas kalbėjimas pasauliui svarbus ir jiems patiems, ir įtaigus kitiems žmonėms. Todėl yra dainavimas ir yra kalbėjimas su pasauliu. O aš galbūt labiau kalbu su pasauliu.

– Ar pavyksta jums šventes praleisti kartu su šeima? Ko palinkėtumėte visiems Lietuvos žmonėms?

– Kol vyksta intensyvus kūrybinis procesas, labiausiai kenčia kas? Artimiausi žmonės. Tad labai noriu atsiprašyti ir padėkoti už begalinę toleranciją ir sudarytas visas sąlygas, kad šventė kitiems įvyktų. Namai šiemet šiek tiek kentėjo. O kai įvyksta premjera, viskas nurimsta, apsidairai, kas čia naujo, ir o Viešpatie – kiek čia namuose prisikaupė visokių reikalų, kaip vaikai pasiilgo tavęs, žmona, kuri irgi labai labai prisidėjo prie to, kad aš į sceną išeičiau geros kokybės ir viskas vyktų sklandžiai.

Aš jau gal dešimt metų per kalėdinį laikotarpį nebevedu koncertų. Norisi laiko skirti ir sau, ir šeimai. Galų gale metų pabaiga, norisi filosofiškai apžvelgti visus metus. Manau, kad dirbti reikia visus metus, o jeigu jau neprivalgei, tai neprilaižysi. Gal yra kas prilaižo, bet aš noriu tolygiai, rimtai dirbti visus metus, o šventes pasilikti sau, susitikti su artimaisiais, padėkoti jiems, padovanoti kompaktinę plokštelę, susėsti prie stalo. Tai yra svarbiausia.

Jeigu nebus tavyje geros atmosferos, sveikos atmosferos, namuose nebus sveikos atmosferos, tai ir tavo kūryba nebus sveika. Manau, kad menininkas turi užkrėsti kitus savo sveikata. Norisi palinkėti, kad būtų kuo daugiau tokių sveikų menininkų ir nuo jų kūrybos žmonės sveiktų, stiprėtų, norėtų gyventi. Toks ir būtų linkėjimas.