Demografinė žiema – tai metafora, apibūdinanti situaciją, kai šalyje ar regione kyla naujų grėsmių dėl sumažėjusio gimstamumo ir senėjančios visuomenės. Grėsmių kyla dėl to, kad keičiasi gyventojų skaičius ir sudėtis.

Demografinė žiema nėra tik Lietuvos problema. Panašių tendencijų patiria didelė dalis Europos. Didesnis gimstamumas stebimas tik tarp imigrantų grupių. Manoma, kad europiečiai amžiaus pabaigoje sudarys tik apie 4 proc. pasaulio gyventojų.

Užsitęsusi tendencija

Lietuvoje gyventojų skaičius sparčiai mažėja jau pastaruosius tris dešimtmečius. JT duomenimis, amžiaus pabaigoje Lietuvoje gyventojų bus tik 1,5 mln. Nereikia laukti nė tiek ilgai. Kai dauguma šiandien darbingo amžiaus gyventojų bus išėję į pensiją, maždaug 2050-aisiais, Lietuvoje gyvens tik apie 2 mln. Gyventojų mažėjimas nėra grėsmė pati savaime. Jei sugebėsime pakeisti infrastruktūrą, gerovės užtikrinimo sistemą, mažesnis gyventojų skaičius netaps jokia problema.

Kitas svarbus demografinis pokytis – senstanti visuomenė. Senėjanti visuomenė reiškia, kad vis didesnę gyventojų dalį sudaro senjorai. 1991 m. medianinis gyventojų amžius Lietuvoje buvo 32 metai, 2022 m. jis siekia 44 metus, t.y. pusė Lietuvos gyventojų – vyresni nei 44 metų.

Gyventojų struktūra pagal amžių labai svarbi. Dar amžiaus pradžioje, 2001 m., maždaug ketvirtį gyventojų sudarė vaikai ir jauni žmonės iki 17 metų (senjorų dalis sudarė tik 13,9 proc.). Statistikos departamento duomenimis, 2022 m. vaikų ir jaunimo iki 17 metų sumažėjo iki 17,7 proc. Vyresnių nei 65 metų gyventojų 2022 m. yra 20 proc. – penktadalis visos populiacijos.

Gimstamumo rodikliai

Senėjimas ir gyventojų mažėjimas – natūralūs demografinio perėjimo procesai. Lietuva demografinio aukso amžių patyrė XX a. viduryje, kelis dešimtmečius nuo maždaug 1970-ųjų. Tuomet užaugo pokariu gausiau gimusi karta, pradėjo dirbti, kūrė šeimas ir susilaukė vaikų. Didžiausias gyventojų skaičius buvo prieš atgaunant nepriklausomybę.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 1991 m. gyventojų Lietuvoje sumažėjo maždaug 25 proc. Per tris nepriklausomybės dešimtmečius neliko ketvirčio populiacijos! Tai labai greitas ir labai ryškus pokytis. Gyventojų mažėjo dėl mažo gimstamumo, didelio mirtingumo, emigracijos ir repatriacijos.

Gimstamumas mažėjo, nes dalis gyventojų nenori susilaukti vaikų dėl ekonomikos sunkmečių, kurie Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais kartojosi kelis kartus. Įsigali naujas kultūriškai nulemtas šeimos modelis, kai vaikų planuojama mažiau. Šeimos daugiau investuoja į vaikų lavinimą. Gimstamumą mažino ir vaiko priežiūros paslaugų stoka, ir lėta vyrų emancipacija – užtrukome, kol pasiekėme, kad tėčiai aktyviau įsitrauktų į vaikų priežiūrą. Nematau prielaidų keistis vaikų planavimo modeliui, tad žemas gimstamumas Lietuvoje išliks.

Situacija: Lietuvoje gyventojų skaičius sparčiai mažėja jau pastaruosius tris dešimtmečius. Evaldo Šemioto nuotr.

Kodėl sunku tikėtis gimstamumo augimo Lietuvoje? Pirmiausia – ir toliau bus mažas gimstamumas, kuris neužtikrins net dabar gyvenančių žmonių skaičiaus atsinaujinimo. Kitaip tariant, ir toliau Lietuvoje kasmet daugiau žmonių mirs, nei jų gims.

Antra priežastis, dėl kurios mums sunku tikėtis gyventojų skaičiaus augimo, yra istorinė. Esame patekę į mažo gimstamumo spąstus. Juk dabar vaikų susilaukia žmonės, gimę prieš kelis dešimtmečius. Tačiau 1990–2000 m. gimstamumas Lietuvoje jau buvo mažas. Vadinasi, prieš kelis dešimtmečius gimė mažiau žmonių, todėl šiandien mažiau jų gali susilaukti vaikų. Taip patenkame į nuolatinio mažėjimo spąstus.

Ilgalaikiai padariniai

Trumpalaikėje perspektyvoje matome valstybės socialinių išlaidų prioritetų perskirstymą siekiant užtikrinti gausios pensinio amžiaus gyventojų grupės poreikius. Tai yra natūralu. Juk turime reaguoti į kintančią situaciją. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje padarinius suvaldyti sunkiau, nors tai strategiškai svarbu. Ilgalaikiai padariniai yra ekonominiai, socialiniai ir net politiniai.

Socialiniai ir ekonominiai padariniai susiję su socialinės apsaugos sistemos pajėgumais ir darbo rinkos struktūra. Visuomenės senėjimas reiškia, kad daugėja išlaikomo amžiaus pagyvenusių žmonių, lieka mažiau dirbančių asmenų. 2022 m. 100 15–64 metų amžiaus gyventojų Lietuvoje tenka 31 išlaikomo amžiaus žmogus. Statistikos departamento duomenimis, nuo 2001 m. išlaikomo amžiaus žmonių dalis išaugo net trečdaliu.

Tai kelia klausimų, kaip užtikrinsime reikiamą biudžetą socialiniams poreikiams tenkinti? Atsakymų ieškosime skirtingose srityse – kalbėsimės apie sidabrinę ekonomiką, vyresnio amžiaus gyventojų išlaikymą darbo rinkoje, kalbėsime apie darbo našumo didinimą, pakaitinius modelius. Ieškoma ir socialinių inovacijų. Pavyzdžiui, vykdytas visuotinių bazinių pajamų eksperimentas. Tai modelis, kai visi šalies gyventojai galėtų gauti tam tikro dydžio pajamas, nepriklausomai nuo jų ekonominio aktyvumo.

Senėjimas ir mažėjanti visuomenė pareikalaus pokyčių socialiniuose ir šeimos santykiuose. Anksčiau pasenusius tėvus prižiūrėjo keletas suaugusių vaikų, ilgainiui tai darys tik vienas ar du suaugę vaikai, kuriems priežiūra bus sunki užduotis.

Politiniai padariniai susiję su rinkėjų kontingento reikšmingais pokyčiais. Vyresni rinkėjai turi kitokių preferencijų nei jaunesni rinkėjai. Situacijoje, kai vyresnių rinkėjų skaičius, o dažnai – ir rinkimų aktyvumas – didesnis, politinės partijos orientuos savo programas į vyresnių gyventojų poreikius. Jaunesnių gyventojų politiniai interesai taps mažiau pastebimi, ir ilgainiui tai gali lemti lėtesnę kultūrinę kaitą.

2019 metų Pasaulinių rizikų ataskaitoje, kurią kasmet publikuoja Pasaulio ekonomikos forumas, pabrėžiama, jog ekstremalios oro sąlygos yra labiausiai tikėtina, daugiausia žalos jau dabar pridaranti ir ateityje dar pridarysianti grėsmė, lenkianti visas kitas socialines, ekonomines, technologines ar geopolitines grėsmes.

Ši grėsmė pirmoje sąrašo vietoje stabiliai įsitvirtinusi nuo 2017-ųjų. Jungtinių Tautų suburta Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija dar pernai įspėjo, kad, norėdami apsisaugoti nuo ekstremalių oro sąlygų, klimato krizės ir vandens stygiaus keliamos karinių konfliktų grėsmės, turime vykdyti Paryžiaus susitarimo įsipareigojimus. Saugi riba, kurios neturėtumėme peržengti – pasaulinis atšilimas, neviršijantis 1,5ºC.

Gyventojų elgsenos pokyčiai leistų pasiekti reikšmingų rezultatų

Tuo pačiu ši komisija pabrėžė, kad didžiausia kliūtimi kovojant su šylančiu klimatu tampa ne mokslinių žinių ar inžinerinių, technologinių sprendinių trūkumas – jų jau turime apsčiai. Pasirodo, didžiausiu trukdžiu radikalesnėms transformacijoms, anot jos, tampa gyventojų, namų ūkių, ekonomikos bei politikos subjektų negebėjimas ir nenorėjimas keisti savo įsitikinimus ir elgseną.

Tokiame kontekste ypatingas vaidmuo toliau sprendžiant su klimato kaita siejamas problemas tenka socialiniams mokslams: sociologijai, ekonomikai, viešajai ir verslo vadybai, psichologijai, edukologijai ir politikos bei komunikacijos mokslams. Gyventojų elgsenos pokyčiai leistų pasiekti reikšmingų rezultatų. Tai – sociologijos lauko sprendiniai.

Pokyčių labiausiai reikia energijos vartojimo, naudojimosi transportu elgsenoje, mitybos įpročiuose. Apklausose, pavyzdžiui, ieškoma atsakymų, kaip paskatinti gyventojus dažniau eiti pėsčiomis, naudotis dviračiu ar viešuoju transportu, paliekant automobilį namuose, nes tarša iš automobilių Europos Sąjungoje sudaro apie ketvirtį visų CO2 emisijų.

Sprendimų poveikio vertinimas

Taip pat tiriami elektros vartojimo, taupių buitinių prietaisų pirkimo, būsto šildymo ar kondicionavimo įpročiai. Sociologai nagrinėja, ar elgsenos pokyčiams svarbesni vertybiniai faktoriai, socialinės aplinkos poveikis, ar tiesiog patogi infrastruktūra (pavyzdžiui, atliekų rūšiavimo konteineriai, patogus viešasis transportas).

Prieš dešimtmetį mūsų šalyje atlikti tyrimai parodė, kad lietuviai rečiau nei kitų Europos šalių gyventojai rinkosi aplinkai draugiškus vartojimo produktus, rečiau rūšiavo, dalyvavo aplinkosauginių grupių veiklose, demonstracijose. Tačiau per dešimtmetį įvyko nemažai pokyčių, tad pakartotinės apklausos ne tik įgalins išsamesnį priežastinių ryšių aiškinimą, bet ir leis įvertinti tam tikrų politinių-ekonominių sprendimų poveikį.

Apklausos ir rekomendacijos – pirmas žingsnis

Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslo grupės „Pilietinė visuomenė ir darnus vystymasis“ mokslininkai plėtoja aplinkosaugos sociologijos tyrimus ir prisideda kurti tarptautinius įrankius, leidžiančius pamatuoti žmonių nuostatas bei elgseną, o vėliau – kurti rekomendacijas, kaip šią elgseną pakeisti.

Universiteto mokslininkai jau beveik dešimtmetį dalyvauja Tarptautinės socialinio tyrimo programos (ISSP) įgyvendinime. 2010 m. ISSP iniciatyva mūsų šalyje atlikta pirmoji apklausa apie gyventojų aplinkosaugines nuostatas ir elgsenas, kitąmet apklausą ketinama rengti dar kartą.

Apklausa leis įvertinti Lietuvos gyventojų aplinkosauginių nuostatų ir elgsenos pokyčius per 10 metų ir Čia ir dabar sausros bei kaitros problemų tai neišspręs, tačiau leis tikslingiau siekti giluminių vertybinių bei elgsenos pokyčių ilgalaikėje perspektyvoje.

Rengiantis būsimai apklausai ir įgyvendinant projektą „ISSP 2020 „Environment IV“ tyrimo operacionalizacija ir klausimyno rengimas“, KTU docentė Audronė Telešienė  konsultavo klausimyno rengėjus dėl jo turinio. Projekto rezultatai balandį pristatyti Graco universiteto mokslininkams.

Projektas ISSP 2020 „Environment IV“ tyrimo operacionalizacija ir klausimyno rengimas“ vykdytas 2019 kovo-gegužės mėn. Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto Nr. 09.3.3-LMT-K-712-14-0046) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT). Projekto vykdytojas – Kauno technologijos universitetas (Nr. SV3/1048).