Per beveik 50 metų trunkančią karjerą I.Huppert sukūrė virš 100 vaidmenų kine ir kartą – už vaidmenį filme „Ji“ buvo nominuota „Oskarui“.

Naujausiame komiškame vaidybiniame filme „Dilerė“ (angl. „Mama Weed“) I.Huppert vaidina prancūzų ir arabų kalbų vertėją Patiencę Portefeux, kurios kasdienis darbas klausytis slapta įrašomų narkotikų platintojų pokalbių, o išgirdus svarbią informaciją, ją perduoti teisėsaugai. Paradoksalu, tačiau vieną dieną ši moteris daugiakultūriškumu garsėjančiame Paryžiaus Belvilio rajone pati pradeda prekiauti narkotikais, vertėjos darbas tam itin praverčia. Apie šį projektą, sukurtą pagal populiarų prancūzų rašytojos Hannelore Cayre romaną, Paryžiuje kalbėjausi su aktore ir filmo autoriumi Jeanu-Pauliu Salomé.

– Isabelle, specialiai šiam vaidmeniui jums teko mokytis arabų kalbos. Kaip sekėsi?

Isabellė Huppert (I.H.): Arabų kalbos mokiausi kartu su mokytoju. Darbo buvo nemažai, nes ši kalba man visiškai nepažįstama. Visa tai, ką išmokau, jau pamiršau!

Jeanas-Paulis Salomé (J.-P.S.): Ruošdamasi vaidmeniui Isabelle visuomet labai stengiasi. Žinojau, kad, prasidėjus filmavimams, nereikės dubliuoti ar imtis kitų panašių priemonių. Kai ji pasako, kad padarys, visuomet ir padaro. Kasdien mane informuodavo apie savo progresą. Sakinys po sakinio, lėtai ir įprastu greičiu ji praktikuodavosi iš savo telefono, kuriame buvo visi dialogai.

– Kalbos mokymąsi ar bet kurią kitą naują veiklą, kurios reikia imtis dėl vaidmens, laikote iššūkiu?

I.H.: Žinoma, tačiau tai – tikrai ne pasaulio pabaiga. Juk į personažą nesigilinu dvejus metus. Svarbu, kad atrodytų įtikinamai. Kiekvienam vaidmeniui privalai mokytis ir kaip įmanoma greičiau, tačiau nevadinčiau to iššūkiu, šis žodis per stiprus.

– Jeanai-Pauli, kaip jums kilo idėja, kad arabų kalbos vertėją vaidins būtent I.Huppert?

J.-P.S.: Man labai patiko knyga – su humoru papasakota istorija, trilerio elementai, tai, kas joje atskleidžiama apie šiandienos prancūzų visuomenę. Galų gale ir pagrindinės veikėjos portretas. Iškart pagalvojau apie Isabellę. Įsivaizdavau ją kalbančią arabiškai.

– Kodėl sutikote vaidinti šiame projekte?

I.H.: Skaičiau prieš trejus ar ketverius metus pasirodžiusią H.Cayre knygą, man ji patiko. Kūrinys buvo palankiai įvertintas, autorė už jį gavo literatūrinį prizą. Rašytojai pavyko sukurti puikų ir šmaikštų moters portretą. Nors istorija išgalvota ir skamba ne visai įtikinamai – moterų, kurios pasielgtų taip, kaip mano personažė, reta, tačiau knygoje visa tai atrodo tikroviškai. H.Cayre pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp kažko labai tikro ir išgalvoto, ir tai šį kūrinį paverčia šiuolaikišku.

J.-P.S.: Kūrinys originalus ir turi stiprų ryšį su tikrove. Jo autorė H.Cayre yra advokatė, todėl knygoje sugulė jos patirtis ir tikri įvykiai. Pamaniau, kad šis kūrinys gali būti tinkamas pagrindas parodyti vieną šiandienio Paryžiaus pusę.

– Ar H.Cayre kūrinys buvo vienintelis jūsų šaltinis kuriant šį filmą? Ar suprasti narkotikų platinimo schemas ir jose dalyvaujančius žmones jums pakako knygos?

J.-P.S.: Šis filmas ne apie narkotikų platinimą. Moters portretas yra esminė pasakojimo dalis. Taigi mums visiškai užteko to, kas buvo knygoje. Vis dėlto papildomai susitikome su teisėsaugos institucijų narkotikų platinimo skyriaus darbuotojais, taip pat su teisės srities vertėjais. Dauguma jų – moterys. Jos mums paaiškino apie pokalbių klausymąsi ir laisvai samdomų vertėjų darbo specifiką, kasdienybę.

Kartą H.Cayre mane nusivedė į teismo rūmus, kuriuose nagrinėjami prekybos narkotikais atvejai. Ten būdamas sutikau daug jaunuolių – prekyboje narkotikais dominuoja įvairių tautybių vyrai – iš Afrikos šalių, arabų kraštų, Kinijos ir kitur. Filme pagrindinė veikėja dirba arabų skyriuje, dėl šios priežasties ši kalba vartojama filme.

– Jūsų personažė atrodo abejinga pavojui. O gal tai tik išsigandusios Patience šarvas?

I.H.: Taip, be abejonės. Patience daugelį dalykų daro to net nežinodama. Manau, tai labai artima tikram gyvenimui. Fikcijoje esame linkę duoti išankstinius to žmogaus elgesio paaiškinimus. Tikrame gyvenime daugelį dalykų padarome instinktyviai, vadovaudamiesi intuicija, net nežinodami, kad galime tai padaryti. Tik vėliau supratę, kas įvyko, priskiriame sau tam tikras savybes.

Patience asmenybę pristato įvykiai, bet ne praeitis. Iš pradžių ją matome tarsi baltą drobę, o po kiek laiko ji tampa anarchiste, drąsia ir amoralia asmenybe. Tai labai įdomi prieiga prie personažo.

– Esate viena žinomiausių savo kartos prancūzų aktorių. Ne kartą vaidinote bebaimes, narsias moteris. Ar gyvenime tokia ir esate? Ar išdrįstumėte pasielgti taip, kaip jūsų personažė šiame filme?

I.H.: Nesu labai drąsi. Savo drąsą dažniausiai pastebiu po to, kai kažką padarau. Nesakau sau, kad štai dabar pasielgsiu politiškai ar pan. Taip nebūna. Atsidūrusi tam tikroje situacijoje elgiuosi instinktyviai, vadovaujuosi intuicija. Tad nemanau, kad esu labai drąsi. Sakyčiau, kad esu tokia kaip ir visi.

– Tačiau nepabijojote filmuotis Briliante Mendozos filme „Belaisvė“, kuris buvo filmuojamas Filipinuose. Pamenate?

I.H.: Tai buvo pavojinga! Kai nufilmuojama paskutinė scena, per minutę permąstau visą filmą ir ne kartą supratau, kad daugiau niekada gyvenime negalėsiu to padaryti dar kartą. Ypač Filipinų atveju. Žiūrėdama filmą svarsčiau, kaip aš tai padariau? Vaikščiojau džiunglėse, apsupta visokiausių vabzdžių, gyvačių ir t.t... Bet aš tai padariau. Padariau, nes pasitikėjau projektu, režisieriumi.

– „Dilerę“ galima vadinti komedija, filmas buvo pristatytas  Huezo Alpių komedijų festivalyje. Kodėl komiškuose filmuose jus pamatyti galima labai retai?

I.H.: Anksčiau esu vaidinusi komedijose. Klausiate, kodėl? Galbūt dėl to, kad sukurti gerą komediją sudėtinga, reikia įgūdžių. Vis dėlto vaidinti komedijoje man – ne problema.

Paprastai sau įsivardiju, kad vaidinu filme. O juose būna visko – ir komiškumo, ir tragiškų momentų. Net ir dabar nesakyčiau, kad vaidinau komedijoje, nes šis filmas nėra tik komedija. Man žanras nesvarbus. Nebent reikėtų verkti dvi valandas…

I.Saudargaitė-Douaihi – diplomuota architektė, tapusi fotomenininke. Pastatų projektavimo meno ir mokslo įtaką nesunku pastebėti pažvelgus tiek į asmeninius, tiek į komercinius fotoprojektus. „Man visada labai svarbu tiesios linijos. Nemėgstu iškreiptos perspektyvos. Galbūt todėl pasirinkau architektūrą, kur viskas savo vietoje“, – sako ji.

Menininkė dalyvavo grupinėse parodose Paryžiuje, Londone, Kopenhagoje, Beirute, kitur. 2018 m. jos kartu su keletu menininkų sukurtas projektas atstovavo Libanui Venecijos architektūros bienalėje. Pernai pasirodė jos fotografijų albumas „Beirut, Naked City“. Artimiausiu metu jos darbus galima išvysti virtualiojoje parodoje „Lebanon Then and Now: Photography from 2006–2020“, ją liepos mėnesį rengia Vašingtone įsikūręs Artimųjų Rytų institutas (MEI).

Fotografuoti Libano sostinę Ieva pradėjo vedama smalsumo, sako, norėjo geriau pažinti savo gyvenamąją vietą. Iš pradžių svetimas („kaip juodoji skylė“), ilgainiui šis miestas tapo namais.

Šilutė–Abu Dabis–Biblosas–Beirutas

1997 m., būdama devynerių, Ieva kartu su šeima išvyko iš Lietuvos. „Atsimenu momentą, kai palikau Lietuvą – tai buvo mano pirmas skrydis lėktuvu. Turiu nuotrauką. Praskridome virš namų, tad galėjau atsisveikinti. Mačiau mišką, mūsų namą ir verkiau. Antras vaizdas, kurį pamenu, jau iš Libano, iš senelių kaimo – su pusbroliais ir pusseserėmis leidžiamės į aplinkos tyrinėjimus. Kalnas, labai gražus šlaitas... Atsimenu šviesą, augaliją“, – po prisiminimus naršo pašnekovė, gimusi Šilutėje.

Lietuvės ir libaniečio šeimoje augusios Ievos naujais namais tapo Jungtinių Arabų Emyratų sostinė Abu Dabis, ten ji lankė mokyklą. 2007-aisiais persikėlė į tėvo tėvynę Libaną ir Libano Amerikos universitete, Bibloso padalinyje, pradėjo studijuoti architektūrą. Nuo tada pradėjo lankytis Beirute: „Universitetas įsikūręs ant kalvelės, taigi miesto gyvybės ir šurmulio ten nebuvo. Universitetas, tavo kambarėlis, ir viskas. Todėl Beirutą atrasti pradėjau, kai persikrausčiau į Biblosą.“

Fotografija Ieva susidomėjo per architektūros studijas, kai leisdavosi į miestą tyrinėti projektų lokacijų. Jas reikėdavo nufotografuoti. „Fotografuodama pajutau džiaugsmą“ , – dalijasi ji. Taigi dar studijuodama pradėjo fiksuoti miestą, peizažus, lankytinas vietas žurnalams.

Pabaigusi mokslus, įsidarbino architektų studijoje, tačiau darbas ir atmosfera nepatiko. Tad po  metų menininkė užvėrė biuro duris ir leidosi į naujos darbovietės paieškas. Tuo metu ji fotografuodavo žinomo šalies architekto Bernardo Khoury, kurio biure buvo atlikusi praktiką, pastatus. Nuotraukas skelbdavo savo „Instagram“ paskyroje. Kai vieną dieną ji pasiteiravo, ar studijos architektai matė jos nuotraukas, šie pasiūlė jai atvykti į jų biurą. Pokalbis buvo  sėkmingas ir menininkė gavo rimtą užduotį – fotografuoti architekto projektuotus pastatus būsimai jo knygai.

Lietuviškoje šviesoje

Fotografuoti Libano sostinę Ieva pradėjo vedama smalsumo, sako, norėjo geriau pažinti savo gyvenamąją vietą. Iš pradžių svetimas („kaip juodoji skylė“), ilgainiui šis miestas tapo namais. I.Saudargaitės-Douaihi Beiruto paveikslas knygoje sudarytas iš 150 fotografijų.

„Beirutas labai vizualus, jame visko pilna. Jei neturi laiko stovėti ir žiūrėti, daug ko nepamatysi. Daug statoma ir griaunama, todėl miestas labai greitai keičiasi. Noriu tai užfiksuoti, nes greitai gali nebelikti. Nėra žmonių, pasiryžusių dokumentuoti miestą ir jo pokyčius“,  –  teigia Ieva.

Savo ryšį su Beirutu ji prilygina santykiams su mylimuoju – kartu ir myli, ir neapkenčia. Tai  miestas su charakteriu. Ievos kadruose jis užfiksuotas įvairiais rakursais, tačiau šviesa juose tolygi. Kad tai pasiektų, fotografė į tą pačią vietą sugrįždavo keletą kartų. „Man prie širdies lietuviška šviesa, t.y., kai mažiau saulės. Nors tokios šviesos būdama Lietuvoje nelabai mėgstu, Libane man ji patinka.“

Po atokias miesto dalis vaikštinėjanti šviesiaplaukė su fotoaparatu rankose patraukdavo gyventojų dėmesį:  „Dažniausiai žmonės mane palaiko turiste ar paprašo juos nufotografuoti. Kartais įžūliai paklausia, kodėl fotografuoju. Kai paaiškinu, nusiramina. Pasitaiko įtariančių, kad galbūt esu Izraelio šnipė.“

Kataro pakelės ir namų tvarkytojos

Šiuo metu tebekuriamoje serijoje „Artifacts of Speed“ vaizduojami po avarijos nuo kelio patraukti automobiliai. Juos fiksuoti fotografė pradėjo 2016 m. lankydamasi Katare, kur gyvena jos mama. Iš jos Ieva ir sužinojo apie šalikelėse keletui dienų ar ilgiau paliekamus automobilius.

„Vairavimo kultūra Katare agresyvi. Kadangi šioje kultūroje daug kas draudžiama, manau, kad vairavimas tampa veikla, kurioje vietiniai liaujasi save kontroliavę ir leidžia sau viską – didelį greitį, lenktynes“, – galimas avarijų priežastis spėja ji.

Anot fotografės, šia serija ji nesikoncentruoja į sudaužytus ir paliktus automobilius. Lygiai tiek pat autorei svarbi įvykio vieta. Taip, jos manymu, ši serija dokumentuoja skirtingas Kataro vietoves per avarijas: „Nesirenku vaizdo, kurį noriu dokumentuoti, tiesiog fotografuoju ten, kur įvyko avarija.“

Fotografuodama prabangių namų interjerus I.Saudargaitė-Douaihi atkreipė dėmesį į tykiai tokiuose būstuose plušančias namų tvarkytojas, kurios į šiuos kraštus dirbti atvyksta iš Tolimųjų Rytų. 2015 m. padariusi pirmuosius kadrus pagalvojo, kad galbūt iš to galėtų išeiti kažkas įdomaus. Įspūdinguose interjeruose įamžintos dirbančios moterys virto fotografijų serija „Back of House“: „Stengiausi jas pagauti dirbančias, kadrų nerežisavau“.

Apie bendruomenę ir jai rūpimas temas

Kadangi apie Ievą sužinojau per Vilniuje vykstančius fotografinius susitikimus, paklausiau, ar panašūs renginiai vyksta Beirute. „Tikriausiai, kaip ir Lietuvoje, menininkų bendruomenė uždara. Jei turi pažinčių, bus labai lengva. Fotografų bendruomenė burtis pradėjo visai neseniai. Metų pradžioje iš draugės gavau kvietimą atvykti į menininkų įsigytą namą kalnuose. Susirinko tik fotografai, susipažinome, prisistatėme. Dabar drauge ieškome bendro projekto. Susitikimai tęsiasi, tačiau esu Lietuvoje ir juose negaliu dalyvauti.“

Kokios temos įdomios vietiniams fotomenininkams? „Mūsų kūryba labiausiai susijusi su tuo, kas šiuo metu vyksta šalyje: kasdienybė, politiniai įvykiai (demonstracijos šalyje tęsiasi nuo praėjusių metų spalio – aut. past.), teritorijos klausimai, žmogaus ryšys su žeme. Kitos populiarios temos – moterys, queer bendruomenė, intymumas, kūnas. Pastarosios ypač aktualios toms šalims, kuriose šios temos yra tabu, t.y. kur visuomenė yra šiek tiek uždaresnė“, – paaiškina menininkė.

Prieš tai norisi paminėti vieną dalyką. 69-asis festivalis išskirtinis tuo, kad nuo šių metų birželio keičiasi festivalio direktorius. Tai nėra naujiena iš giedro dangaus, o lauktas momentas – norėdami pokyčių prieš dvejus metus Vokietijos kino kūrėjai netgi pasirašė peticiją. Taigi šis festivalis buvo Dieterio Kosslicko atsisveikinimas. Po aštuoniolikos metų jis savo postą užleidžia Lokarno kino festivalio direktoriui Carlui Chatrianui ir „German Films“ vadovei Mariette Rissenbeek. Tad bus įdomu stebėti pokyčius, kurie, kaip žinoma, greit nevyksta, bet, manau, laukti verta.

Pirma diena. Tądien iš matyto filmų trejetuko labiausiai įsiminė iš Gvatemalos kilusio režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Jayro Bustamante's darbas „Drebulys“ („Tremors“). Jame pasakojama istorija apie žmoną ir du vaikus turintį keturiasdešimtmetį Pablo, kuris myli savo vaikystės draugą Francisko. Kiek laiko tai tęsiasi, nežinoma. Jo ultra religingai šeimai, kuri yra šalies visuomenės atspindys, tai yra tikra tragedija – geriau būtų miręs. Vyras blaškosi kankinamas dvejonių, ar homoseksualumas yra blogis („Dievas nekenčia nuodėmės, bet myli nusidėjėlius“, – nuskamba filme), ar atvirkščiai – šeima ir visuomenė jo nesupranta. Sprendimą labiausiai sunkinanti aplinkybė yra mylimi vaikai, kurių jis nebepamatytų.

Antra diena. Ir vėl trys filmai. Austrų autorės Marie Kreutzer darbe „Žemė po mano kojomis“ („The Ground Beneath My Feet“) pagrindinė veikėja Lola yra visą savo dėmesį sutelkusi į karjeros laiptelius. Verslo konsultantės darbas klostosi gerai, kol vieną dieną jos šizofrenija serganti sesuo Koni, apie kurią Lola niekam nepasakoja, pabando nusižudyti. Netrukus ji Lolą pradeda atakuoti skambučiais. Įdomiausia, kad ligoninėje Koni neturi galimybės paskambinti... Šie mistiniai motyvai seserų santykių dramą papildo ir kaipmat išskiria iš šio žanro filmų. Nors filme daugiausia kalbama apie tai, kaip psichikos liga keičia gyvenimą ir santykius, tačiau yra ir kita tema. Spaudos konferencijoje autorė pasakojo, kaip siekė atkartoti verslo konsultantų gyvenimą – jau į pensiją išėjusiems (nes tebedirbantys tam neturi laiko) buvo duotas skaityti scenarijus, koreguoti dialogai, įterpiant ir žargoną. Atskleisdama specialistų kasdienybę autorė skatina mąstyti apie šiandien aktualų persidirbimą. Filmas vertas dėmesio, o įtikinamas ir daugiabriaunes personažes sukūrusios aktorės – komplimentų. 

Fatiho Akino „Auksinė pirštinė“ („The Golden Glove“) tapo tuo filmu, kuris man įstrigo giliausiai. Tikriausiai dėl smurto ir šleikštulio, kurį sukėlė. Garsus turkų kilmės Vokietijos režisierius pasakoja istoriją apie 8-ajame dešimtmetyje Frankfurte siautėjusį serijinį žudiką Fritzą Honką. Savo aukas, kurios dažniausiai būdavo nuo alkoholio priklausomos vyresnio amžiaus prostitutės, atstumiančios išvaizdos žudikas žvejodavo bare „Auksinė pirštinė“. Čia rinkdavosi marginali publika. F.Akinas sako, kad šiuo filmu jis siekia apmąstyti Antrojo pasaulinio karo traumas. Autoriaus manymu, tai padaryti pavyko tik kultūriniam elitui. Kadangi žemesnė klasė iki šiandien neturėjo galimybės to padaryti, traumas skandina alkoholyje.

Trečia diena. Įsivažiuoju ir didinu apsukas – nulėkiau į keturis, bet, deja, įspūdžio nepaliko nė vienas. Makedonų režisierės Teonos Strugar Mitevskos satyriškas filmas „Dievas egzistuoja, jos vardas Petrunija“ („God Exists, Her Name is Petrunya“) sudomino, tačiau neilgam. Petrunija, rodos, smagi personažė – 32-ejų, bedarbė, bet išsilavinusi (universitete studijavo istoriją), gyvena su tėvais. Eidama iš eilinio darbo pokalbio su manekenu pažastyje ji visai nepagalvojusi puola į vandenį gaudyti kryžiaus ir taip sulaužo ilgametę kryžiaus gaudymo vandenyje tradiciją. Bėda ta, kad ceremonijoje dalyvauti gali tik vyrai. Tačiau antroje filmo dalyje, veiksmui vykstant uždaroje erdvėje, dėmesį išlaikyti darosi sunku.

Ketvirta diena. Paskutinę dieną stengiausi išnaudoti maksimaliai. Pasižiūriu „10 deš. vid.“ („Mid90s“), „Šnipė“ („The Operative“), „Ponas Jonesas“ („Mr. Jones“), „Nykstančios dienos“ („Vanishing Days“) ir „Trys seserys“ („A Tale of Three Sisters“).

„Ponas Jonesas“ – tai tikrais faktais paremta istorija, kurią festivalio konkursinėje programoje pristatė garsi lenkų kino veteranė Agniezska Holland. Žurnalistas iš Velso Garethas Jonesas yra jaunas idealistas, kuriam entuziazmo nestinga. Kartą paėmęs interviu iš Hitlerio, jis mėgina aiškintis, kodėl kalbama apie augančią Sovietų Sąjungos ekonomiką, kai skaičiai to nerodo. Jam tai pavyksta  – 1933 m. aplinkybės susiklosto taip, kad jis atsiduria Ukrainoje ir savomis akimis pamato bado kankinamą šalį. Filme paliečiamos šiandien labai svarbios temos – žiniasklaidos vaidmuo ir jos laisvė, tvirta moralė – tačiau galbūt ne pačiu tinkamiausiu būdu.

Lokiai ir plojimai

Pagrindinį prizą – „Auksinį lokį“ – pelnė žydų kilmės režisieriaus Nadavo Lapido filmas „Sinonimai“ („Synonymes“) apie Joavą, jauną imigrantą iš Izraelio, kuris atvykęs į Paryžių mėgina nutraukti ryšius su savo gimtine, kultūra ir artimaisiais.

„Sidabrinis lokys“ už geriausią režisūrą atiteko Angelai Schanelec rankas. Apie jos filmą „Aš buvau namie, bet“ („I Was at Home, But“) papasakoti sudėtinga, nes tai yra fragmentiškas, į atskirus gabalus suskaidytas kūrinys, kuriame paliečiama daug temų. Tačiau viskas prasideda nuo to, kad trylikametis pabėga iš namų ir lygiai taip pat netikėtai sugrįžta. Šis įvykis ir taip neurotišką jo mamą išveda iš pusiausvyros.

Didysis žiuri prizas skirtas režisieriui-chameleonui François Ozonui, pristačiusiam vaidybinį filmą „Ačiū Dievui“ („By The Grace of God“), kuris sukurtas pagal tikrą istoriją apie kunigą, Lione išnaudojusį berniukus.

Alfredo Bauerio prizą, teikiamą už naujų perspektyvų kine atvėrimą, gavo vokietė Nora Fingscheidt už darbą „Sistemos laužytoja“ („System Crasher“).

Geriausiu aktoriumi ir geriausia aktore tapo kinų režisieriaus Wango Xiaoshuai filme „Sudie, mano sūnau“ („Di jiu tian chang“) porą suvaidinę Wang Jingchunas ir Yong Mei.

Geriausio scenarijaus apdovanojimą pelnė filmas „Piranijos“(„Piranhas“).

Filmo „Vogti arklius“ („Out Stealing Horses“) operatorius Rasmusas Videbækas pelnė „Sidabrinį lokį“ už indėlį į kino meną.

Ką išvysime Lietuvoje?

Dalį šių metų Berlinalėje pristatytų filmų Lietuvoje pamatysime jau greitai. „Kino pavasaryje“ bus rodoma anksčiau minėta drama „Žemė po mano kojomis“, taip pat garsios britų kino kūrėjos Kim Longinotto dokumentinis filmas „Medžiojant mafiją“ („Shooting The Mafia“) apie charizmatišką italų fotografę Leatizią Battaglią, „Antroji aš“ („Who You Think I am“) su pagrindinį vaidmenį sukūrusia prancūze Juliette Binoche, kanadiečių režisieriaus Deniso Côté vaidybinis filmas „Vaiduoklių miesto antologija“ („Ghost Town Anthology“) su siaubo ir mistikos prieskoniu ir Brado Pitto prodiusuotas filmas „Gražus sūnus“ („Beautiful Boy“). Pastarajame išvysite aktorių Timothée Chalametą, atlikusį pagrindinį vaidmenį filme „Vadink mane savo vardu“ („Call Me By Your Name“).

Ir tai dar ne viskas. F.Ozono „Ačiū Dievui“, F.Akino „Auksinė pirštinė“, Agnès Vardos „Agnès apie Vardą“ („Varda by Agnès“), Claudio Giovannesi „Piranijos“, Hanso Petterio Molando „Vogti arklius“ ir Guy Nattivo „Oda“ („Skin“) – šie Berlinalėje parodyti filmai Lietuvos kino teatrus turėtų pasiekti šiemet.

M.Kavtaradzės filmografija:

„Normalūs žmonės nesisprogdina“ (2013 m.; režisierė ir scenarijaus autorė)

„Laikinai“ (2010 m.; scenarijaus autorė)

„Paskutinis žmogus, su kuriuo aš kalbėjau“ (2010 m.; kartu su Marija Stonyte režisavo ir rašė scenarijų)

„Pasakyk, kad neskaudės“ (2013 m.; režisierė ir scenarijaus autorė)

„Man dvim keli“ (2014 m.; diplominis; režisierė ir scenarijaus autorė)

„After Rave“ (2014 m.; scenarijaus autorė)

„Iglu“ (2015 m.; kartu su Vytautu Katkumi režisavo ir rašė scenarijų)

„Šventasis“ (2017 m.; kartu su Tekle Kavtaradze ir Andriumi Blaževičiumi scenarijaus autorė)

„Vasara“ (2019 m. režisierė ir scenarijaus autorė)

– Marija, užduosiu labai standartinį klausimą: kada ir kaip sugalvojai istoriją?

– Tai buvo 2015-ųjų rudenį (galvoja). Manau, kad kilo iš gyvenimo, iš to, kas vyko, kaip gyvenau. Mano patirtys buvo panašios į personažų. Kai idėja atėjo į galvą, žinojau, kad bus trys personažai – jauna psichologė ir du pacientai, kurie važiuoja iš Vilniaus į Palangą. Istorija yra išgalvota, o jausmai ir būsenos – tikri.

Pirmąją versiją parašiau gana greitai. Rašyti buvo smagu, maniau, kad tai komedija. Prisimenu, kai mano sesė (dramaturgė Teklė Kavtaradzė – aut. past.) perskaitė scenarijų, buvo visa apsiverkusi ir pasakė, kad šį filmą vadinti komedija neadekvatu. Nors ir netikėjau sese bei galvojau, kad jis labiau juokingas negu liūdnas, tačiau filmuodama supratau, kad yra atvirkščiai.

– Kažkur skaičiau, kad verki per 80 proc. filmų, kuriuos žiūri. Kaip suprantu, per taviškį žiūrovams byrės ašaros?

– Manau, žmones jis paveiks priklausomai nuo jų turimų patirčių, kaip ir visi filmai. Man pačiai sunku pasakyti, nes filmą mačiau labai daug kartų. Kai žiūriu ne savo filmus – taip, dažniausiai verkiu.

– Tau šis filmas yra pirmasis pilnametražis. Ar iš pat pradžių žinojai, kad „Vasara“ neišsiteks trumpame formate?

– Pirma buvo idėja, sąmoningai negalvojau apie trukmę, nesvarsčiau. Tačiau iškart buvo aišku, kad tai bus pilnametražis filmas. Istorija atėjo tokia, kokia yra, ir jaučiau, kad jai papasakoti reikia laiko.

– Kaip sekėsi filmuoti? Kiek laiko užtrukote?

– Filmavome aštuoniolika pamainų. Tai yra mažai. Sekėsi neblogai: palankus oras, komanda labai gera. Visi sunkiai dirbo, nes neturėjome daug laiko pasiruošti, liepą sužinojome, kad gavome finansavimą, o filmuoti  turėjome vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje. Filmo veiksmas turėjo vykti šiltuoju metų laiku.

Iki filmavimų galvojau, kad bus baisiau, jausiu nuolatinį stresą. Tačiau buvo įdomu. Nors ir buvo sunkių momentų (o jų neišvengsi), visąlaik džiaugiausi, kad galiu daryti tai, ką labiausiai noriu, t.y. būtent šį filmą.

– Nesvarstei, rašyti ar režisuoti filmą poroje? Anksčiau esi dirbusi su Marija Stonyte, Vytautu Katkumi, savo seserimi.

– Pradžioje buvo minčių rašyti ne vienai, bet nepavyko dėl kolegos užimtumo. Nesigailiu, nes šiame filme žinojau daug dalykų, kokie jie turi būti, tačiau nenorėjau per daug aiškinti arba gintis. Dėl šios priežasties šio filmo nenorėjau pristatyti ar tobulinti kokiose nors dirbtuvėse. Galbūt būčiau nenorėjusi papildomai ginti to, kas, žinau, turi būti vienaip arba kitaip. Nes labai tiksliai žinojau detales ir ką noriu pasakyti. Žinoma, nesakau, kad man nereikėjo pagalbos. Be abejonės, su sese tariausi, ji skaitė įvairias scenarijaus versijas. Taip pat ir komandos nariai – prodiuserės, operatorius.

– Pasikabinėsiu: anksčiau tavo filmų pavadinimai buvo ilgi, o savo trukme – trumpi. Dabar – atvirkščiai. Kodėl sugalvojai tokį pavadinimą?

– Šiaip man žiauriai patinka ilgi pavadinimai. Mėgstamiausias mano trumpo filmo pavadinimas – „Normalūs žmonės nesisprogdina“ (juokiasi). Šio filmo pavadinimas dar kūrimo stadijos, bandau atrasti, kas geriausiai nusako filmą ir būseną, tad dar negaliu pažadėti, kad pavadinimas bus trumpas.

– Angliškai filmas vadinasi „Summer Survivors“.

– Kostiumų dailininkė Fausta Naujalė atnešė vieną maikę, ant kurios buvo užrašyta „Summer Survival“. Taip sugalvojau anglišką filmo pavadinimą, kuris man labai patinka ir tinka. Veiksmas vyksta vasarą. Kitas dalykas, kad viskas prasideda ligoninėje, kuri yra Vasaros gatvėje. Jos kodinis pavadinimas yra „Vasara“, t.y. tą ligoninę visi taip vadina, tai labai įaugę į mūsų folklorą.

(Čia Marija padainavo Andriaus Mamontovo dainos „Ufonautai“ ištrauką: „Mano draugas vieną dieną ėjo Vasaros gatve ir kažkur prie penkto namo pasigirdo galvoje.“)

Nors yra dar viena ligoninė Naujojoje Vilnioje, respublikinė, tačiau niekas nesako: „Išveš į Naująją Vilnią arba į Parko gatvę“. Ši sąsaja man patiko, todėl norėjau, kad „vasara“ būtų pavadinime. Beje, ir filmavome Vasaros gatvėje, Vilniaus psichikos sveikatos centre.

– Vis dėlto, kaip pristatytum filmą?

– Kai filmą pristačiau „Kino pavasario“ mugėje „Meeting Point – Vilnius“, pabaigoje pasakiau, kad tai filmas apie bandymą išgyventi, kai tai atrodo neįmanoma. Man atrodo, kad šis apibūdinimas gana tikslus. Iš esmės manau, kad jis galėtų būti įdomus ir žmonėms, kurie yra išgyvenę psichikos sutrikimų, turi diagnozę, – jie žiūrės vienaip, o tie, kurie visiškai nėra susidūrę su tuo, galės iš arčiau pabandyti suprasti, ką tai reiškia. Gal nuskambės atgrasiai, bet filme norėjau perteikti kančią, tačiau nenorėjau, kad jis taip ir atrodytų, iliustruotų jausmą – būtų tamsus ir pan. (šypsosi). Manau, kad jis toks ir nėra. Kita vertus, jo supratimas priklauso nuo turimų patirčių.

– Papasakok plačiau apie filmo personažus.

– Paulius (aktorius Paulius Markevičius – aut. past.) kenčia nuo bipolinio sutrikimo, o Justė, kurią vaidina Gelminė Glemžaitė, buvo paguldyta į ligoninę po bandymo nusižudyti, jai –sunki depresija, tačiau ji to nenori pripažinti, nes jai gėda. Paulius filmo metu išgyvena pereinamąją būseną, pats nelabai supranta, kas su juo vyksta. Jis iš visų personažų yra aktyviausias, bando užhaipinti pats save ir kelionės drauges, nors išties jaučiasi blogai.

Įdomu, kad tie, kurie jau matė filmą, susitapatino su vis kitu personažu. Pavyzdžiui, mano mamai, kuri yra psichologė, labiausiai patiko psichologė Indrė. Tai gana komiškas personažas. Bijo „tų žmonių“, ligoninėje pradeda dirbti ne dėl to, kad nori konsultuoti pacientus ar jiems padėti, bet dėl to, kad nori daryti tyrimus tam tikru aparatu. Ji nenori žmogiškojo kontakto. Tačiau vyresnis daktaras (aktorius Darius Meškauskas) ją pastumia, dėl to ji ir veža pacientus į Palangą. Daugelyje situacijų jos bendrakeleiviai elgiasi adekvačiau.

– Kokias temas palieti filme?

– Psichikos sveikatą, aplink tai vyraujančią stigmą, t.y., kaip kiti žmonės žiūri į sergančius ar turinčius sutrikimų, ar juos supranta. Vyrauja populiarus įsivaizdavimas, kad tai tiesiog išsigalvojimas, tinginystė. Iš kitos pusės, pačiam žmogui kartais sunku pripažinti ar suprasti, kad tai liga, nes jos gana neapčiuopiamos ir ne visai matomos.

Rašydama scenarijų konsultavausi su psichologais ir psichiatrais dėl to, kaip reikėtų liesti savižudybės temą. Apie tai baisu kalbėti, nes nesunku pakrypti į kažkurią pusę, tarkime, romantizuoti. To labiausiai bijojau. Įprastai, kalbant apie psichikos ligas, yra dvi nuomonės: arba galvojama, kad visi žmonės, kurie serga, yra pavojingi, jiems nieko negalima patikėti, nes vieną dieną paims ir visus sušaudys, arba kita, kai manoma, kad sergantieji – ypatingi, praregėję. Norėjosi sukurti žmogiškus ir įvairius personažus, nes visi yra skirtingi, dėl to visi, kurie kenčia nuo tam tikrų ligų, netampa vienodi.

– Kaip gilinaisi? Gal žiūrėjai filmus, skaitei knygas?

– Buvau ne savo noru normaliai pasigilinusi jau prieš pradėdama rašyti (juokiasi). Bet taip, žiūrėjau filmus, visuomet mėgstu žiūrėti, kas jau sukurta apie tai, kas rūpi ir apie ką rašau. Dar rašydama atradau labai fainą penkių dalių škotišką „Takin Over the Asylum“. Tai devymketvirtų metų mini serialas apie didžėjų, kuris turi problemų dėl alkoholio. Kai jį išmeta iš darbo, tuo metu viena psichiatrijos ligoninė ieško didžėjaus. Jos radijo stotis yra visiškai apgriuvusi... Serialas turėjo labai panašią nuotaiką ir toną, kokių ir norėjau. Jis tarsi bando panaikinti stigmą – yra juokingas ir komiškas, bet ir nesumenkinantis ligos ir kančios, kurią išgyvena herojai.

Skaičiau pati, taip pat aktoriui Pauliui daviau perskaityti knygą „An Unquiet Mind“. Tai psichiatrės, kuri pati serga bipoliniu sutrikimu, knyga. Nors ji parašė ir mokslinių knygų, ši yra autobiografija. Joje buvo labai daug gerų minčių ir aiškiai įvardytų būsenų.

– Ir vėl dirbai su operatoriumi Laurynu Bareiša. Kaip vizualiai atrodys filmas?

– Gal turi ausines? Galėčiau tau parodyti vieną ištrauką.

(Čia trumpas mano – autorės – intarpas. Saulė kepino, plieskė taip, kad teko palikti karštąsias kėdes ir eiti į kavinės vidų. Ten ir pasižiūrėjau filmo epizodą, kuris buvo parodytas kino industrijos mugėje „Meeting Point – Vilnius“. Diktofonas įrašinėja toliau.)

– Ankstesnėje tavo kūryboje buvo tam tikrų pasikartojimų. Pavyzdžiui, daugelyje filmų vaidino Julija Steponaitytė. „Vasaroje“ tokių bus?

– Julija pasirodo ir šiame filme. Dirbs ir kiti, su kuriais jau dirbau: aktoriai P.Markevičius, G.Glemžaitė, operatorius L.Bareiša. Bus ir vienas bajeris, kurio negaliu spoilinti, bet jis bus tam tikras atsikartojimas.

– Ar tau apskritai svarbūs dialogai?

– Labai svarbūs. Pradedančiuosius kurti kiną moko jų vengti, nes esą visą informaciją perteiksi per juos. Vizualinis kalbėjimas turi būti svarbesnis. Man nepatikdavo, kai taip sako, nes atima visą smagumą. Dialogai, mano nuomone, suteikia skambesį. Aš žiauriai mėgstu tokius, kurie turi savitą ritmą ir skambesį. Turiu idėją kada nors įrašyti savo mėgstamiausių dialogų kompaktą ir tiesiog klausytis kaip muzikos.

(Čia vėl trumpai įsiterpsiu, nes nuo dialogų nesunkiai perėjome prie bajerių. Marija papasakojo juokingiausią iš būsimo filmo. Jo neatskleisiu, bet reziumuosiu, kad man jį suprasti nebuvo visai lengva. Gal tiesiog neturiu humoro jausmo arba, kaip sakė Marija, jis mažai kam juokingas. Tada sužinau, kad ji netgi kuria anekdotus ir kažkur rašosi. Vienas jos anekdotas bus ir filme, tik, spėja, beveik niekam nejuokingas, nes jai patinka bajeriai, kurie yra tokie nejuokingi, kad net juokingi. Kuria ir memus. Galima konstatuoti, kad Marijai patinka viskas, kas juokinga, bet, o kam nepatinka? Tad, kas žino, gal po šio filmo pasirodys ir kitokio žanro filmas. Ji šito nesakė, čia asmeninės spėlionės. Palietėme ir antraščių temą (nes, pripažinkim, kai kurios tiesiog pranoksta viską) – sužinau, kad yra „Facebook“ puslapis „Niekam neįdomūs faktai“, kurį po interviu ir palaikinau. Gyvenimas kaipmat tapo linksmesnis.)

P.S. Transkribuodama interviu, pasidariau pertraukėlę, įsijungiau paskaitinėti ką tik paminėtą šaltinį ir... opa, „Marija Kavtaradze ir 238 kiti likes it“. Virtualiu radiniu ir pabaigsiu:

„Polish remover“ gali reikšti „nagų lako nuėmiklis“ arba „lenkų pašalintojas“. Kviečiame atidžiai rinktis parduotuvėje.“

– Ar lietuviai perka daug meno ir ką dažniausiai renkasi? Kaip apibūdintumėte jų skonį?

D.S.: Idėja pradėti rengti meno mugę Lietuvoje kilo iš noro aktyvinti meno rinką mūsų šalyje ir siekio, kad ji taptų skaidresnė, kad meno kūrinių pirkimas vyktų ne slapta menininkų studijose, o galerijose, kurios atstovauja menininkams, užsiima jų vadyba bei gali puikiai patarti, kurie menininkų kūriniai tikrai verti dėmesio. Į meno mugę „ArtVilnius“ kasmet atvyksta apie 22 tūkst. lankytojų, kurie domisi, perka, konsultuojasi. Jie nebijo klausti ir, svarbiausia, nebando apeiti galerijų ir keliauti pas menininką į studiją.

Pastebime, kad keičiasi lietuvių mentalitetas ir lavėja jų skonis. Pamenu, kad pirmose meno mugėse jie labiau dairėsi tradicinių meno kūrinių – tapybos, fotografijos, nes tai labiausiai pritaikomas menas. Dabar stebime, kaip jų skonis keičiasi, jie atkreipia dėmesį ir į kitus dailės žanrus, intensyviau domisi šiuolaikiniu menu. Mugės parduodamų meno kūrinių skaičius ir sumos niekada nebūna galutinės, nes dauguma meno mylėtojų ateina apsižiūrėti, susirinkti informaciją ir vėliau perka tiesiai iš galerijos.

Lietuviai, prieš įsigydami meno kūrinį, yra linkę gerai apmąstyti ir pasidomėti apie autorių. Vis dėlto nusipirkti meno kūrinį ne tas pats, kas nueiti į Kaziuko mugę ir išsirinkti medinį šaukštą. Šis procesas kartais užtrunka, bet jis malonus, bendraujant su galerininkais ir menininkais atsiveria daug įdomių patirčių.

– Vis dėlto įdomu, kiek lankytojai įprastai išleidžia ar yra pasirengę išleisti?

D.S.: Dažnai lietuviai būna nusprendę išleisti mažai, bet jei labai susižavi kūriniu, būna, kad sumoka ir gerokai daugiau, nei planavo. Tačiau jei pirkėjas konsultuojasi su galerija, jo pirkimas nebus nuostolingas. Atsigręžiant atgal, matome, kad gerų meno kūrinių kainos nebuvo nukritusios, priešingai, nei nekilnojamojo turto. Mes vis dar susiduriame su mitu, kad norint įsigyti meno kūrinį reikia turėti labai storą piniginę.

Kartais neoriginali masinės gamybos reprodukcija kainuoja tiek pat, kiek originalus jauno menininko kūrinys. Meno mugėje ir galerijose galima rasti meno kūrinių ir nuo 100 iki 500 eurų ar net kelių-keliolikos tūkstančių. Matome, kad menu labiau ėmė domėtis verslo pasaulio atstovai, jie atranda meno pasaulį kaip tam tikrą pridėtinę vertę jų vystomoms veikloms. Dažnai savo klientus ir partnerius kviečia pabendrauti galerijose, į privačias parodų peržiūras, taip pat jie įsigyja meno kūrinių savo biurų interjerams ar dovanoms, užsikrečia kolekcionavimu. Praėjusiais metais mugėje pastebėjome, kad meno pirkti ateina jaunoji kolekcininkų karta, kuri meno kūriniams įsigyti skiria ir solidžias sumas.

– Palyginus lietuvių bei latvių ir estų domėjimąsi menu, ką įdomaus galima įžvelgti?

D.S.: Mes tikrai neatsiliekame. Lietuviai labai smalsūs, lanko parodas tiek Lietuvoje, tiek keliaudami užsienyje. Estijoje daug investuojama į meną ir kultūrą, todėl natūraliai susiklostė, kad domėjimasis menu galbūt kiek didesnis, bet galime pasidžiaugti, kad į meno mugę ar parodas atvykstantys kolekcininkai iš Latvijos ir Estijos įsigyja lietuvių kūrinių, jaunų ar jau garsių menininkų. Lietuviai vis dar linkę rinktis savus menininkus, tačiau mugės metu atranda ir užsienio kūrėjus. Greičiausiai taip yra todėl, kad dažnai užsienio menininkai būna neištirta ir neatrasta teritorija.

– Papasakokite, ką įdomaus šiemet bus galima įsigyti meno mugėje?

S.B.: „ArtVilnius’18“ metu bus pristatyta virš 250 tarptautinių menininkų darbų, tad rinktis tikrai bus iš ko. Išskirti tam tikras galerijas ar vertus įsigyti menininkų darbus tikrai sunku ir subjektyvu, tačiau visuomet rekomenduoju atkreipti dėmesį į jaunų, dar tik baigiančių akademijas, darbus. Jų kūryba nėra tokia brangi, tačiau investicija tikrai verta dėmesio. Kiekvienais metais galerijų atstovai keliauja į dailės akademijų peržiūras ir ieško naujų talentų, kurių darbai po kažkiek metų tikrai bus verti daug daugiau nei jų karjeros pradžioje. Taip pat siūlau atkreipti dėmesį į kaimyninių Latvijos, Estijos ir Lenkijos galerijas, ne viename jų atvežtame menininko darbe rasite mūsų bendros Baltijos šalių praeities tematikas. Manau, tokie darbai papuoš ne vieno kolekcininko namus.

– Kiek apskritai dėmesio mugėje skiriama jauniems kūrėjams?

D.S.: Jau kuriant „ArtVilnius“ koncepciją galvojau apie jaunuosius kūrėjus, kaip jiems sukurti tam tikrą startinę poziciją. Todėl kasmet renkame geriausią jaunąjį mugės menininką, kuris apdovanojamas mūsų mecenato advokatų kontoros COBALT premija. Labai įdomu stebėti, kaip po šio įvertinimo klostosi jų karjera, kiek daug dėmesio jie sulaukia. Dažnai po pasirodymo meno mugėje jauniesiems kūrėjams atsiveria ir daugiau durų. „ArtVilnius“ tampa jiems tramplinu, tai tarsi meno birža, kur juos pastebi kuratoriai, galerijos ir pasiūlo dirbti kartu.

– Kokie šių metų renginio akcentai ir kaip „Focus – Baltic“ idėja, t.y. dėmesys Baltijos šalių menui, atsispindi programoje?

S.B.: Latviai ir estai pristatys labai plačią šiuolaikinio meno panoramą, kurioje pamatysite nuo Venecijos bienalės laureatų iki pačių jauniausių, bet jau žinomų vardų. Į mugę atkeliauja ne tik dešimt garsiausių kaimyninių šalių galerijų, bet ir atskirų menininkų projektų. Šiuolaikinio meno platforma „Noar“ pristatys Estijos nepriklausomybės šimtmečiui paminėti skirtą Estijos „Banksy“ vadinamo menininko projektą, jau aplankiusį vienuolika Europos sostinių. Projektų zonoje savo kūrinius pristatys Estijai ne kartą Venecijos bienalėje atstovavęs menininkas Marko Mäetammas, tapybą rodys menininkas Gintaras Makarevičius, o naują instaliaciją specialiai mugei kurs Paryžiuje gyvenantys Svajonė ir Paulius Stanikai. Pastarieji lietuvių menininkai šiemet buvo apdovanoti nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis. „Okapi“ galerija iš Estijos į „ArtVilnius‘18“ atveža performansų menininkę iš Meksiko Niñą Yhared, pristatysiančią projektą „Via Baltic“, kurio pagrindinė ašis – Baltijos kelias, sujungęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojus už rankų. Performansus pristatys ir Suomijai atstovaujantis ispanų kilmės menininkas Jonas Irigoyenas bei dar trys lietuvių menininkai: Jelena Škulienė, Marija Griniuk bei tapytojas, pianistas Viktoras Paukštelis. Pernu „Avangard Gallery“ dviejų dalių ekspozicijoje rodys praėjusio amžiaus 6–9 dešimtmečio sovietinės Estijos popmeno pionierius Leonhardą Lapiną ir Malle Leis. Jiems oponuos ir socialinį meną savo darbuose kritikuos jau laisvoje Estijoje gimusių menininkų Peeterio Alliko ir Andruso Joonaso darbai. „ArtVilnius‘18“ lankytojus sutiks kinetiniai menininko Kęstučio Svirnelio objektai, vaizdo meno programą atveža šiuolaikinio meno muziejus Krokuvoje MOCAK. Tradiciškai lauks didelių gabaritų skulptūros – nuo 14 t sveriančio Mindaugo Navako akmens, Vlado Urbanavičiaus metalo iki Indros Marcinkevičienės, Raimondos Sereikaitės tekstilės objektų.

– Kaip pasiruošti „ArtVilnius’18“?

S.B.: Kad nepasimestų dideliame meno sraute, lankytojams siūlau su „ArtVilnius’18“ dalyvių darbais susipažinti dar prieš mugę mūsų elektroniniame kataloge. Jį galima rasti mūsų interneto puslapyje. Savo dalyvius pristatome ir socialinėse paskyrose, žiniasklaidoje.

Mugės metu turėsime ir menotyrininkus gidus, kurie neapsisprendusiuosius galės konsultuoti. Mugės metu nebijokite klausti galerininkų, o svarbiausia – vadovaukitės savo intuicija ir skoniu. Dar pirmą „ArtVilnius’18“ dieną mūsų komisija paskelbs geriausius mugės dalyvius – irgi puiki gairė perkantiesiems meno kūrinius. Neapsisprendusiesiems siūlome ir dviejų dienų mugės bilietus.

– Meno mugė nesibaigia tik „Litexpo“ erdvėse, ar šiemet ir vėl ketinate pakviesti į naktinę galerijų programą?

D.S.: Taip, norime, kad meno mugė įtrauktų visą miestą. Įprastai meno mugės pasaulyje vyksta kartu su meno savaitėmis, pavyzdžiui, Berlyno meno savaitės metu yra didžiulė meno renginių ir specialių projektų koncentracija. Tad ir mes siekiame, kad meno maršrutai prasitęstų. Todėl šiemet antrą kartą rengsime projektą „Naktis galerijoje“. Tai nemokamas renginys, kai birželio 8 d., penktadienį, daugiau nei dešimt Vilniaus galerijų bus atviros iki 23 val. ir siūlys lankytojams ekskursiją po parodas bei susitikimus su menininkais.

SVARBIAUSIŲ DALYVIŲ KONSPEKTAS

Ypatingojo „ArtVilnius“ partnerio „Lewben Group“ įsteigtas fondas „Lewben Art Foundation“ pristatys pasaulinio garso menininkų kūrinius.

Pirmą kartą dalyvauja šios garsios galerijos: „Piktogram“ iš Varšuvos, „Galerie des Petit Careaux“ iš Paryžiaus ir tikrai avangardiška „Avangard“ iš Pernu.

Ne pirmą kartą į mugę atvyksta puikios ir žinomos galerijos: „Okapi“ iš Talino ir „Assembly gallery“ iš Poznanės, kurių ekspozicijos bus skirtos „Focus–Baltic“ temai. Po kelerių metų pertraukos į mugę grįžta ir garsiausiose pasaulio mugėse Latvijai atstovaujanti galerija „Alma“, kuri pristatys prestižinio Vilhelmo Purvyčio prizo nominanto ir publikos prizo laureato menininko Ivarso Drulle’s instaliaciją.

Kasmet mugėje dalyvaujanti Rygos galerija „Maksla XO“ atveža garsiausius Latvijos tapytojus Ivarą Heinriksoną, Ievą Iltnerę ir Girtą Muiznieką.

Kaip visuomet mugės atmosferą kurs ir prancūzai „Nivet-Carzon“, „Karavan“, danai „NB gallery“ bei kitos tarptautinės galerijos.

Kijevo galerija „Tsekh“, kuri prieš porą metų savo padalinį įsteigė ir Vilniuje, pristatys mugės lankytojų ypač pamėgto Evgeno Petrovo fotorealistines akvareles.

Jono Meko vizualiųjų menų centras pristatys niekur nerodytą „Fluxus“ tėvu vadinamo Jurgio Mačiūno darbą.

Reikėtų nepraleisti ir lietuviškų galerijų, tokių kaip „Meno Parkas“, „Meno niša“, „Rooster“, „Artifex“, „Baroti“ stendų. Labai laukiama ir seniai matytos garsios fotografės Violetos Bubelytės ekspozicija.

– Neringa, papasakok, kodėl išvykai į Iraną?

– Šios kelionės tikslas nukelia prieš penkerius metus į Londoną, kur visai atsitiktinai lankiausi Viktorijos ir Alberto muziejaus fotografijų parodoje „Šviesa iš Artimųjų Rytų“. Ten pamačiau daugybę Irano fotografijų darbų. Tuo metu jau pati studijavau fotografiją. Į jų darbus žiūrėjau išsižiojusi – jie buvo politiški, be galo drąsūs ir kvestionuojantys įsigalėjusią tvarką, religiją, moterų padėtį visuomenėje. Tuo metu galvojau, kad kurdamos tokį meną jos tikrai negali gyventi Irane. Pasidomėjusi sužinojau, kad vis dėlto tos moterys gyvena ir dirba Irane. Tuomet tapo aišku, kiek daug stereotipų turėjau susidariusi apie šią šalį. Irano netapatinau su politiškai aktyviomis moterimis. Tai puikus pavyzdys, kaip mus veikia stereotipas apie bebalses, užspeistas ir aklinai apsidangsčiusias musulmones moteris, kurias reikia išvaduoti. Tokį neoliberalistinį vaizdinį kuria Vakarų žiniasklaida, dažnai ir vakariečiai menininkai bei žmogaus teisių aktyvistai. Pamačiusi šiuos darbus, pradėjau domėtis Iranu, jo menu, ypač fotografija, ir manyje sugriuvo daug stereotipų. Taigi noras ten nuvažiuoti atsirado tada, tačiau išsiruošti į kelionę užtruko penkerius metus.

Natūraliai išsikristalizavo pirminis projekto vaizdinys – per šiuolaikinių moterų portretus ir istorijas mėginti papasakoti, kaip keičiasi Iranas kaip valstybė, kokią transformaciją jis išgyvena.

Iškeliavau į kuprinę įsidėjusi kelis drabužius, vidutinio formato juostinę kamerą ir daugybę juostelių. Plano neturėjau, bet pasitikėjau intuicija ir visata. Jei per penkerius metus nenumalšo mano troškimas patirti Iraną, vadinasi, kažkas ten manęs laukė. Taip ir nutiko. Jau pirmą dieną Irane patekau į Teherano lesbiečių, gėjų, biseksualų ir taranseksualų (LGBT) bendruomenę – kalbėjausi su jaunomis merginomis, jas fotografavau. Natūraliai išsikristalizavo pirminis projekto vaizdinys – per šiuolaikinių moterų portretus ir istorijas mėginti papasakoti, kaip keičiasi Iranas kaip valstybė, kokią transformaciją jis išgyvena.

– Paminėjai LGBT bendruomenę. Gal papasakotum, kokia ji? Kokia apskritai homoseksualių žmonių padėtis?

– Socialiniu požiūriu situacija yra įdomi, kiek panaši į Lietuvos: gali būti homoseksualus tol, kol nesirodai, kol viešai neskelbi savo idėjų. Tokiu atveju niekas nekreipia į tave dėmesio. Ajatola Chomeinis (Irano aukščiausiasis lyderis – aut. past.) ir religiniai vadovai mulos mano, kad žmonės turi būti aiškios lyties – arba vyras, arba moteris. Todėl Irane yra įteisinta ir valstybės finansuojama lyties keitimo operacija. Anot jų, jei du vyrai nori būti kartu, vieną tiesiog reikia paversti moterimi. Būna situacijų, kai du įsimylėję vyrai nori būti kartu, todėl vienas iš jų pasidaro lyties keitimo operaciją. Tačiau kas nutinka, jei meilė baigiasi? Vienas iš jų lieka įgavęs visiškai nepritinkančią tapatybę. Tai dar viena problema, kuri mane domina fotografiškai.

– Kokiais kitais pjūviais ketini analizuoti Irano visuomenę?

– Kol kas dar pati svarstau, kas jungia tas moteris, kurias fotografavau. Nežinau, ar galiu pasakyti, kad fotografavau moteris. Šių dienų jaunimas dažnai nebenori savo seksualumui lipdyti etikečių, jie žaidžia su lyties konstruktais: „Jis yra mano sesė“ arba „Ji yra mano brolis“. Religijos įtaka jaunimui nėra tokia reikšminga arba lengviau apeinama negu socialinės struktūros – šeima, kaimynai. Pavyzdžiui, kalbintos moterys man pasakojo, kaip nugalėjo baimes ir vienos išvyko į gamtą nakvoti palapinėse. Mergaitės yra auklėjamos taip, kad jaučia daug baimių ir nepasitikėjimo savimi. Teherane buvau pakviesta skaityti pranešimo apie savo socialinius projektus vienoje kūrybinėje agentūroje, kurioje didžioji dalis darbuotojų yra moterys. Labai įdomu, kad po pranešimo klausimus uždavė vien vyrai. Moterys vis dar bijo kalbėti viešai. Jos geriau patylės, neis į konfrontaciją, nepatrauks dėmesio į savo pusę. Tik po pranešimo per „Facebook“ ar „Instagram“ sulaukiau asmeninių žinučių apie tai, kokias mintis joms sukėlė pranešimas. Netgi tokioje saugioje aplinkoje kaip darbovietė, kur bendravimas pagrįstas lygybės principu, kalbėti iranietės nedrįso. Tad būtų įdomu vieną pasakojimą parengti apie moteris, kurios renkasi gyventi vienos, pasipriešinti įsigalėjusioms taisyklėms ir atskleisti, kokie tie pasipriešinimo būdai. Kitas – apie LGBT bendruomenę. Abi idėjas jungiantis vardiklis – naujoji iraniečių karta, t.y. tos kartos, kuri vykdė revoliuciją (revoliucija vyko 1978–1979 m. – red. past.), vaikai, kuriems dabar tarp 20–30 metų.

– Ar Iraną pasirinkai dėl susižavėjimo iraniečių moterų fotografija? Gal yra daugiau priežasčių? Nesvarstei apie kitą musulmonišką valstybę?

– Taip, vykau dėl susidomėjimo iraniečių fotografija. Taip pat visada norėjau nuvykti į Siriją. Atsimenu, kad prieš šešerius ar septynerius metus, dar prieš įstodama studijuoti fotografijos Londone, turėjau laisvą vasarą ir nuvažiavau į Kiprą. Nuo ten labai paprasta persikelti į Libaną, o tada į Siriją. Tačiau tuo metu nebuvo galima pasidaryti on arrival vizos. Tada nenuvykau, o dabar jau vėlu... Iranas man patinka, nes tai yra tūkstantmečius skaičiuojanti civilizacija su milžiniškais kultūriniais klodais, poetais, menu, literatūra... Įdomu stebėti, kaip atėjęs islamas persidengė su senąja religija, kultūra. Šalies miestai labai skirtingi. Pavyzdžiui, Širazo gyventojai labiau patriotiški, atsigręžę į antikinę savo kultūrą. Ten yra poeto Hafizo mauzoliejus. Dėl šalyje esančio diktatoriško režimo daugelis žmonių yra technokratinio išsilavinimo – inžinieriai, medikai, chemikai. Juokdavausi, kad šios specialybės jiems yra tik priedanga. Dieną jie dirba įprastus darbus, o naktį virsta poetais, dramaturgais, šokėjais, muzikantais.

Daugybė žmonių kuria, nes kūryboje nėra religijos ar visuomenės gniaužtų.

– Ar pavyko susipažinti su skirtingų profesijų atstovais? Turiu omenyje, ar fotografijų pasakojime nevyraus tik menininkai?

– Bendravau su įvairių profesijų atstovais. Be to, požiūris į meną Irane man pasirodė kitoks – tai galimybė pasijusti laisvam. Daugybė žmonių kuria, nes kūryboje nėra religijos ar visuomenės gniaužtų. O mes čia dažnai pradedame konkuruoti, menas tampa preke.

– Iranas etniniu, religiniu ir kalbiniu atžvilgiu yra be galo įvairi valstybė. Šalyje gyvena afganai, azerai, armėnai, kurdai... Žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį į itin prastą afganų padėtį – didžioji dalis yra juodadarbiai. Ar pajautei įvairovę? Galbūt susidūrei su atstumtaisiais?

– Teherane lankiausi vienoje meno galerijoje, kur pamačiau vaizdo projekcijų parodą. Vienas iš įsimintiniausių projektų buvo apie afganą, kuris važiuoja su karučiu per Teheraną. Vaizdas rodomas iš jo perspektyvos – važiuodamas jis mato iraniečius vaikinus, stovinčius prie tilto, nieko neveikiančius ir žiūrinčius į jį kaip į antrarūšį. Nuėjus į turgų ar bet kur, kur dirbamas sunkus fizinis darbas, iš tiesų pamatysi afganus.

Važiuodama per Iraną, mačiau, kaip jis keičiasi. Uostamiestyje Bandare Abase pajaučiau didelę sunitų įtaką (90–95 proc. Irano gyventojų yra šiitai, sunitų – 5–10 proc. – red. past.). Susipažinau su vienu karo fotografu, kuris man papasakojo, kad šiame mieste apvogė jo draugą ir paliko raštelį, kuriame buvo parašyta, kad jį apiplėšė dėl to, kad jis yra šiitas. Pietų Irane skirtumai labai vizualūs – hidžabai su blizgučiais ir raštais, gėlėti čadorai, moterys nešioja specialias kaukes nuo saulės. Ten daug sunkiau sutikti kalbančių angliškai ar surasti kavinę, kurioje galėtum pavalgyti. Tad, jeigu nori valgyti, klausi vietinių ir jie nurodo duris, į kurias pasibeldus būni pamaitintas kažkieno namuose.

– Kam bus skirtas šis projektas? Galbūt ketini parodą surengti Irane?

– Norėčiau. Į šį projektą žiūriu kaip įdomų pasaulio auditorijai, nes Iranas vis dar yra tas kraštas, kuris yra uždaras ir stereotipizuojamas, ypač kalbant apie moteris ar homoseksualus. Kadangi projektas yra apie jaunus žmones, todėl ir auditoriją įsivaizduoju labiau jauną. Tačiau bet kuris žmogus, kuris nori sužinoti apie Iraną daugiau, yra tikslinė mano grupė. Norėčiau surengti parodą ir išleisti knygą. Žinau, knyga skamba kaip didelis dalykas... Tačiau kartais būna, kad natūraliai susidėlioja. Jaučiu, kad šis fotografijų pasakojimas galėtų tapti leidiniu, nes su savo fotografijų personažais užmezgiau artimus ryšius.

– Gal papasakotum apie juos plačiau?

– Vienas iš jų – homoseksualus gatvės fotografas, Širaze fotografuojantis asmenis, priklausomus nuo narkotikų. Jis netgi yra sėdėjęs kalėjime už moterų teisių aktyvizmą. Kita herojė – hipė mėlynplaukė, kuri mane nusivežė į už Širazo esantį apleistą krikščionių kaimą. Jaunimas renkasi ten esančioje apleistoje bažnyčioje, rūko žolę, trekina, aplink yra įsikūrusios kavinukės. Tokia vieta vadinama free zone – jeigu atvyks policija, visi greitai vieni kitus įspės. Merginos ten vaikšto be hidžabų, skamba muzika. Ten patyriau vieną iš kertinių kelionės momentų. Temo, mes sėdėjome ant kalno, nuo kurio matėsi nutolusio miesto šviesos, ir užgrojo filmo „Irano reivas“ pagrindinė daina („Man O To“ – red. past.). Pagalvojau, kad tai yra akimirka, kurios niekada nepamiršiu.

– Ar žmonės leidosi fotografuojami?

– Labai noriai. Tik Irano pietuose buvo kiek sunkiau. Ten žmonės religingesni, tad nenoras fotografuotis gali būti to padarinys. O kartais žmonės paprasčiausiai kuklesni. Tačiau man, kaip moteriai su juokingai atrodančia kamera, mažai kas buvo neįveikiamo.

– Vežeisi juostinį fotoaparatą. Kodėl pasirinkai būtent tokią techniką?

– Anksčiau daug fotografavau juostiniu. Mano ankstesni projektai, kurie man vis dar patinka, yra sulėtinto proceso rezultatai. Esu skubančios kartos atstovė, pasiduodanti skaitmeninių technologijų godumui padaryti kuo daugiau kadrų. Juostinė fotografija mane sulėtina. Vadinu tai „torture“, nes tarsi einu prieš save – juk norisi greičiau. Tačiau galvodama apie ilgalaikę perspektyvą pradedu jausti, kaip keičiasi mano požiūris į kiekvieną kadrą. Juostelėje tėra dvylika kadrų, tad į kiekvieną iš jų sudedu visą savo širdį ir koncentraciją. Man patinka, kaip šis būdas veikia tuos, kuriuos fotografuoju. Jie jaučiasi saugūs – mato mano veidą, nes jo neužsidengiu. Tai yra fotoaparatas, kuris iškart indikuoja, kad procesas yra kitoks, sužadina smalsumą ir pagarbą, nekelia asociacijų su kažkuo greitu. Pati kamera realybę įkvadratina, tarytum ištraukia ir išeina kažkas panašaus į 3D efektą. Man pačiai labai patinka, kaip jaučiuosi dėl juostinės fotografijos. Kokybė ir spalvos – ne taip svarbu, svarbiausia psichologinis efektas man pačiai ir mano personažams.

– Esi parengusi penkiolikos fotografijų ciklą „Islamas Lietuvoje“, kuriame pristatei Lietuvoje gyvenančių musulmonų bendruomenių spektrą. Prisimenu, kad minėjai, jog projektą tęsi toliau, ir netgi ketini išleisti knygą, nes susipažįsti su vis daugiau musulmonų, gyvenančių Lietuvoje. Ar serija pasipildė naujomis fotografijomis?

– Ne, projekto nebetęsiau, tačiau kartais mintimis grįžtu prie jo. Kai kurios nuotraukos man vis dar patinka, kai ką šiandien jau daryčiau kitaip. Svarsčiau, gal vis dėlto susitelkti į totorių bendruomenę, nes vizualiai ji nėra ištyrinėta, o juk tokia įdomi. Galbūt „Islamas Lietuvoje“ buvo pasiruošimas kurti ilgalaikį projektą, apšilimas prieš Visagino „Atominės Tapatybės“ ir Irano fotografijų pasakojimus. Visada manau, kad tai, kas mane ir herojus skiria, tarkim, religija, arba kalba, iš tiesų nėra svarbūs skirtumai. Man patinka prasibrauti pro šias dekoracijas, slepiančias mūsų panašumus. Tikiu bendražmogiškomis vertybėmis.

Man patinka prasibrauti pro šias dekoracijas, slepiančias mūsų panašumus. Tikiu bendražmogiškomis vertybėmis.

– Gal keistai nuskambės, bet ar radai kokių nors panašumų tarp Lietuvos ir Irano?

– Tarp Lietuvos ir Irano yra kažkoks keistas ryšys. Paskutinę dieną būdama Teherane, aplankiau Milad bokštą, kuris yra šeštasis aukščiausias bokštas pasaulyje. Jame yra toks juokingas savivaldybės muziejus. Ten, vos ne garbingiausioje vietoje, stovi dovana nuo Lietuvos valstybės – stiklinė Lietuvos formos statulėlė. Aplink nebuvo nė vienos dovanos iš kitos Europos šalies! O kur dar sutiktas lietuvių didžėjus (turimas omenyje didžėjus grad_u – aut. past.)! Tai, kas įvyko jo pasirodymo metu, yra geriau nei filmas, tiesiog neįtikėtina mini revoliucija. Irane viešai negalima rodyti emocijų, šokti. Kai didžėjus grojo, mačiau, kad iraniečiai vos susilaiko, kaip jie nori šokti. Pasirodymui artėjant į pabaigą, du žmonės staiga atsistojo. Kiti dar tarsi mėgino juos pasodinti, nes jiems užstojo vaizdą. Tačiau jiedu ėmė šokti ir išlaisvino kažkokią nuostabią energiją – visi pakilo ir taip pat ėmė šokti, ploti, šaukti. Kai žmonės pradėjo filmuoti mobiliaisiais telefonais, savininkai pradėjo juos gesinti, nes jei tokie vaizdai pateks į viešumą, gali kilti grėsmė, kad ta vieta bus uždaryta. Po šio pasirodymo prie manęs ir draugo šveicaro priėjo keli iraniečiai. Sakė, kad nerealu matyti žmones iš Lietuvos, kad mūsų dėka čia įvyko kažkas magiško. Jie papasakojo, kad už 45 minučių kelio nuo Teherano organizuoja nelegalius reivus.

– Kai visa tai pasakoji, prisimenu dokumentinį filmą „Irano reivas“ (Raving Iran, 2016). Matei jį?

– Jo režisierė Sue (Susanne Regina Meures – aut. past.) buvo atvykusi pas mane į svečius į Visaginą. Nuostabi, neįtikėtina moteris. Po didžėjaus pasirodymo sutikti vyrukai padėjo Sue, kai ji filmavo „Irano reivą“. Jiems papasakojau, kad ji buvo atvykusi į mano mažą miestelį, kuris yra net ne Lietuvos sostinė, kad kartu su ja ėjome į naktinį klubą „Troika“, kurį valdo 75 metų močiutė, kuri pati kartais ir muziką paleidžia.

– Kaip pasikeitė tavo, kaip fotografės, žvilgsnis įamžinant iranietes? Turiu omenyje, į ką kreipei dėmesį, kai moters veidas pridengiamas, o kūnas slepiamas po uždaresniais drabužiais?

– Niekuo, tiesiog ieškau kažkokios istorijos, simbolių, kurie įprasmina tos moters istoriją, ją reprezentuoja. Man įdomu ir nauja buvo viskas, net ir kamera, pridėjusi kvadratinį vaizdą. Nuogas kūnas mane vis dar įkvepia ir aš džiaugiuosi eksperimentuodama su aktais, bet kartu tai jau savotiškai baigtas etapas. Jau nebesinori, kad mane tik su tuo asocijuotų. Perėjau į kitą fotografinį lauką.

– Papasakok apie moterų grožio sampratą Irane. Ar ten egzistuoja grožio kultas?

– Ten nėra tokio didelio kūno kulto kaip Vakarų visuomenėje, todėl jaučiausi pailsėjusi nuo tobulų kūnų reklamose. Vakar buvau nuėjusi į „Europą“ draugei nupirkti gėlių ir mane iškart pasitiko pravertos lūpos, didelės krūtys, push up liemenėlė ir kalėdinė kepurė. Visa tai ant vieno modelio. Tai mus labai veikia, juk nesąmoningai save lyginame. Irane buvau apie tai pamiršusi, atsirado didesnis pasitikėjimas savimi. Jų visuomenė yra tinkliška, visus sieja ryšiai, todėl pailsėjau ne tik nuo grožio kulto, bet ir individualizmo, skubėjimo. Kita vertus, kalbantis su pačiomis iranietėmis, atrodo, kad grožio kultas yra: kadangi jos tamsios, depiliuojasi visus kūno ir veido plaukus. Labai įdomu, kad į mokyklą negalima ateiti su išpešiotais antakiais ir depiliuotais ūsiukais. Merginoms tai yra didelė trauma. Jeigu susitvarkai antakius, reiškia, kad su kažkuo miegojai. Mano draugė buvo su kirpčiukais, tai pasakojo, kad mokykloje kirpčiukus pakeldavo ir patikrindavo, ar antakiai nedepiliuoti.

Kitas pavyzdys – nosies ir kitos plastinės operacijos, kurios yra big thing. Turbūt jei reikėtų darytis plastinę operaciją, važiuočiau į Iraną (juokiasi). Į viešumą išeinama su vienokia apranga, tačiau patekus į privačias erdves, pas žmones į namus, ten yra kita situacija. Buvau ne viename vakarėlyje, kur merginos buvo taip seksualiai apsirengusios, kad net pamiršau, kokioje šalyje esu. Viena moteris, su kuria susipažinau Isfahane, dažydamasi manęs paklausė: „Gal tau antakius patvarkyti?“ (Juokiasi.) Iranietėms keista, kad nesu susitvarkiusi antakių. Kavinėje mane užkalbino kita moteris, o nukritus mano hidžabui, labai nusistebėjo, kad mano plaukai yra trumpai kirpti. Liepė prižadėti, kad metus nekirpsiu. Pažadą jau sulaužiau – grįžusi pasitrumpinau plaukus. 

Daugiau nei 40 metų vienų svarbiausių dviračių lenktynių niekas nefilmavo – paskutinis filmas apie „Giro d'Italia“ pasirodė 1973-aisiais. A.Matelis kartu su komanda aštuonerius metus ėjo kryžiaus kelius, kad įamžintų ne nugalėtojus, o pralaimėjusiuosius. Vadinamuosius gregorius, kurie stovi laimėtojų šešėlyje. Apie dviračių sportui atsidavusius savotiškus vienuolius pasakoja naujausias jo dokumentinis filmas, kurio premjera Lietuvoje įvyks 2018 m. vasario 9 d.

– Arūnai, prancūzų „Tour de France“, italų „Giro d'Italia“ ir Ispanijoje vykstančios „Vuelta a España“ yra svarbiausios varžybos dviračių sporte. Kodėl pasirinkote rungtynes Italijoje?

– Didžiųjų rungtynių pasaulis yra visiškai uždaras, į bet kurias iš jų patekti yra labai sunku. Po 43-ejų metų buvome pirmieji, kurie sukūrė filmą. Iki tol, kaip ir visas rungtynes, „Giro d'Italia“ transliavo tik televizija. Transliacijos pardavimas yra pagrindinis jų verslas. Jie kontroliuoja visus vaizdus, dėl to išperka net kelio teises – neleidžia nė vienam nepriklausomam režisieriui kurti filmo apie lenktynes. Jeigu rengėjai norės, žiūrovą, pradėjusį prekiauti vaizdais iš ten, galės paduoti į teismą.

Kalbėjome su visų lenktynių organizatoriais. „Giro d'Italia“ pasirinkome dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai yra labai gražios lenktynės – vyksta pavasarį, gegužės mėnesį, dar būna neištirpę ledynai, pro kuriuos reikia važiuoti. Tai nėra vien tik vasaros lenktynės kaip „Tour de France“. Čia dviratininkai važiuoja per keturis metų laikus. Žinoma, jeigu „Tour de France“ būtų sutikę, nebūtume atsisakę, nes apskritai negalvojome, kad gausime teisę filmuoti. Vien tik tam mums prireikė penkerių metų intensyvių derybų. Daugybę kartų keitėsi direktoriai, sąlygos, buvo prašoma šimtatūkstantinių sumų už teisę filmuoti. Kaina dažnai viršijo kitų filmų biudžetus. Pavyzdžiui, nedidelių rungtynių, kurios vyksta vieną dieną, organizatoriai prašė 3 tūkst. eurų. Taigi tiesiog taip susiklostė, kad filmavome „Giro d'Italia“. Rinkodaros požiūriu, kurti filmą apie „Tour de France“ yra palankiau, nes šios lenktynės yra pačios populiariausios, jas seka daugiausia žmonių visame pasaulyje. Dviratininkų teigimu, „Giro d'Italia“ yra pačios sunkiausios dėl sąlygų – statūs kalnai, sniegas, dėl kurio lenktynės kartais būna nutraukiamos.

– Tarptautinio Varšuvos kino festivalio direktorius Stefanas Laudynas jūsų filme „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ įžvelgė pasiaukojimo temą. Kaip jūs pats apibūdintumėte? Apie ką yra filmas?

– Pasiaukojimas sporte yra absurdas ir paradoksas – juk reikia laimėti. Sportas yra egocentriškas. Kita vertus, visi mes aukojamės, tačiau ne visuomet pasakome „ačiū“. Tik po filmo, kai mano artimas žmogus „išskrido“ į dangų, supratau, kiek visą gyvenimą mano mama aukojosi dėl manęs. Kartais per filmą pavyksta suprasti tam tikrus dalykus gyvenime.

Negalėčiau pasakyti, kad pasiaukojimo tema yra svarbi būtent dabar, jis svarbus visada. Apskritai autorius nebūtinai kuria apie tai, kas svarbu. Jis sau kelia meninius iššūkius. Man sunku rasti atsakymą, kodėl kūriau šį filmą. Tik baigęs gali suprasti, kodėl jį sukūrei. Šiandien žodžiais negaliu pasakyti, apie ką jis yra. Pats filmas yra atsakymas, ką ir kam darau. Taip, yra pasiaukojimo tema, bet jame yra ir man labai svarbi odisėja – kelionė pilna visko: sniego, kančių, vargo, ėjimo, džiaugsmo, ašarų, laisvės. Ji yra tokia, kokią norėjau sukurti, t.y. rungtynes parodyti ne tokias, kokios yra.

– Kaip sekėsi pažvelgti į dviratininkus iš arčiau?

– Šiuos žmones pamatyti tokioje aplinkoje, kurioje jų nėra matę net artimiausi komandos draugai, yra beprotiškai sunku. Nors mano herojai yra gregoriai, bet jie yra žvaigždės. Lenktynių metu su jumis niekas nešnekės, jeigu nebus gautas sutikimas iš atstovo spaudai. Jis duos, duok Dieve, laiko trims klausimams, kurie turi būti iš anksto atsiųsti.

– Kaip gyvena tie, kurie aukojasi dėl lyderio pergalės?

– Jie gyvena atskirai. Bendroms treniruotėms komanda susirenka tik prieš lenktynes, t.y. kartą ar du per metus. Tai šiek tiek primena kino kūrimo procesą – aktoriai taip pat negyvena su režisieriumi tame pačiame mieste prieš ar po filmavimo. Kaip ir kur gyventi, yra pačių gregorių reikalas. Vienas iš filmo herojų gyvena kalnuose Andoroje. Žiūrovai pamatys, kaip jis ruošiasi lenktynėms. Tai, ką jis daro, yra nerealu – miega 3 km aukštyje ant sniego. Tačiau tai yra švelniausias iš visų jo metodų. Kančioms, kurios jo laukia lenktynių metu, jis ruošiasi kitaip. Kai ateis sunkiausios akimirkos, jis žino, kad laimės ne kūnas, t.y. ne fizinė jėga. Laimės tas, kuris mentališkai galės daugiausia iškęsti. Ištvermę jis lavina sėdėdamas lediniame kalnų upelyje. Išbūdavo ten 7,5 minutės! Tai yra žmogus, į sportą atėjęs būdamas vyresnis nei 20-ies, devynis kartus tapęs Kanados čempionu. Iki tol, metęs mokyklą, kartu su šunimi keliavo po pasaulį. Gregoriai yra lyg samdomi kariai, gyvenantys pagal savo regulas ir tvarką. Kai ateina mūšis, jie susirenka.

– Koks yra jų santykis su lyderiais? Kaip lyderiai žiūri į juos?

Dviračių sporte laimi ne stipriausias, o tas, kuris geriausiai išnaudoja savo pranašumus ir kitų trūkumus.

– Kiekvienas mūsų turi svajonių. Vaikas nesvajoja būti gregoriu. Jis nori būti lyderiu. Dviračių sporte yra savitos, keistos taisyklės. Jeigu lenktynes laimi lyderis, sau jis nepasiima nė cento. Viską išdalija komandai. Jam lieka garbė. Tai nėra visai įprasta – laimėjęs kino festivalį, prizo juk neatiduodi kitiems. Akivaizdu, kad tarp jų yra ryšys, abipusė pagarba. Gregoriai yra lyderio akys ir rankos. Bent vieną dieną jie stengiasi išbūti nesusižeidę, kad galėtų pasiaukoti dėl kito.

Dviračių sporte laimi ne stipriausias, o tas, kuris geriausiai išnaudoja savo pranašumus ir kitų trūkumus. Iš esmės vienas žmogus nieko negali – grupinėse startuoja 200 dalyvių. Įtakos turi daug dalykų: psichologija, tiekimas ir kt.

– Kaip jie save motyvuoja?

– Filmas bus atsakymas (juokiasi). Negaliu atsakyti.

– Ar galutinė filmo versija stipriai skiriasi nuo jūsų pirminės vizijos?

– Paradoksalu, tačiau visi filmai, kuriuos sukūriau, iš esmės atitinka mano sumanymus. Nors niekad nedirbu pagal įprastą scenarijų, susiduriu su daug ieškojimų, nežinios, sustoju, tačiau atsivertęs penkerių metų senumo užrašus, supratau, kad filmas yra toks, kokį įsivaizdavau.

Vis dėlto filme daug ką taisyčiau. Dar dabar jį taisau po truputį. Žmona, kuri yra filmo prodiuserė, sako: „Kiek galima? Niekas nemato tos pusę sekundės“ (juokiasi).

– Filmas rudenį sėkmingai pradėjo kelionę nuo Varšuvos ir Minsko kino festivalių konkursinių programų, kur pelnė reikšmingus apdovanojimus, taip pat buvo parodytas Talino kino festivalyje „Black Nights“. Kas vyksta šiuo metu?

– Filmas kiekvieną mėnesį yra rodomas kokiame nors užsienio kino festivalyje. Pirmieji apdovanojimai buvo labai svarbūs. Kur konkrečiai juosta bus rodoma artimiausiu metu, kol kas negalime atskleisti, nes pirmiausia per spaudos konferenciją apie tai turi paskelbti festivalių organizatoriai. Tačiau galiu pasakyti, kad šiuo metu jis yra atrinktas į tris aukšto lygio užsienio kino festivalius Italijoje, Austrijoje ir Airijoje. Apskritai mums labai svarbus filmo platinimas. Juosta yra skirta žiūrėti kino salėje – įspūdis skiriasi, priklausomai nuo ekrano dydžio. Kino ekrane maksimaliai atsiskleidžia garso ir filmavimo niuansai. Ankstesnį mano filmą apie vaikų ligoninę („Prieš parskrendant į žemę“ – red. past.) galima žiūrėti įvairiai. Jis vis tiek išlieka svarbus. Norėtume, kad kino platintojai naująjį filmą pamatytų kino salėje. Varšuvos kino festivalio komandai nebaigtą versiją rodėme kino ekrane, tačiau tai pavyksta ne visuomet.

– Kodėl filmo premjerai pasirinkote vasario mėnesį?

– Iš dalies todėl, kad kino teatrų grafikai yra sudėliojami dvejiems metams į priekį. Atėjęs šiandien, negali jo parodyti rytoj. Jei filmas tinka, tuomet stoji maždaug į 2019 m. eilę. Kita priežastis – norėjome, kad viena iš mūsų tikslinių auditorijų – dviračių entuziastai – būtų pasiekiama, nors visi, matę filmą, sakė, kad jis nėra apie dviračius. Jame ryški pasiaukojimo metafora.

Žiūriu viską, kas susiję su dviračių sportu. Dėl to per metus apie pusantro mėnesio sustoja mano darbai. Kasmet kovo mėnesį būnu plente su dviračiu. Žiemą galiu svarstyti, ar važiuoti per sniegą, ar ne. Tad vasarį rodyti filmą tiems, kurie myli šį sportą, yra labai geras laikas.

Daugelis bijo konkurencijos. Tą pačią dieną pasirodys vaidybinis filmas „Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių“ („Fifty Shades Freed“, 2018). Manau, kad abu yra panašūs. Mūsiškiame yra epizodas, kurio rezultatas buvo neišvengiamas – vaiko gimimas. Jame daug nuogų vyrų, kvėpavimo – filmo klipas yra bene vieno kadro, jame girdimas tik kvėpavimas. Taigi abiejų filmų tikslinė auditorija – moterys – ta pati. Juokaudami sakome, kad mūsų filmas galėtų vadintis „Penkiasdešimt ružavų atspalvių“. Už jūsų nugaros yra „Giro d'Italia“ marškinėliai, kurie yra ružavos spalvos. Visi kovoja būtent dėl jų.

– Kaip siejate moteris ir pasiaukojimo temą?

– Jeigu šeimoje atsiranda vaikas, moteris pasiaukoja ir jį augina. Jeigu šeimoje vienas siekia karjeros, labai dažnai moteris pasiaukoja dėl vyro, nors neaišku, kuris iš jų padarytų didesnę karjerą. Begalinis moters pasiaukojimas dėl kito, kuris yra tarsi užkoduotas, yra mano filmo atskaitos taškas. Vienintelis skirtumas, kad filme vyrai aukojasi dėl kito. Pavyzdžiui, tėvas plauna kojas savo sūnui. Tarsi grandinė: sūnus aukojasi dėl komandos draugo, kad atvežtų vandenį, o sūnui esant sunkioje situacijoje, tėvai aukojasi, kad jis galėtų grįžti į sportą ir aukotis dėl kito. Jie meta savo darbus, miega automobilyje, kai jis ligoninėje guli sužeistas. Gregoriai prisikelia ir vėl važiuoja. Dėl ko? Tam, kad dešimt kartų galėtų išdalyti vandenį savo komandos nariams.

– Lietuvoje dviračių sportas nėra populiariausia sporto šaka. Ar jaučiate susidomėjimą filmu?

– Tikrai taip! Žinau, kad gana stipriai perka bilietus į išankstinius seansus. Rudenį negalėdavau su dviračiu pravažiuoti, nes klausdavo, kada bus filmas. Kalbant apie susidomėjimą dviračių sportu, jis yra, tačiau nepalyginsi su Italija. Ten lenktynes vien tik gatvėje žiūri 6 mln. Iš kitos pusės, kaip ir minėjau, filmas nėra tik apie dviračius. Mums, dviratininkams, įdomu pamatyti kitą pasaulį, apie kurį nepasakoja televizija. Fotografas, kuris dalyvavo filmavimuose, pamatęs filmą, negalėjo patikėti, kad mes čia buvome. Sakė, kad tokių kadrų nematė, nors motociklu važiuodavo šalia. Mano nuomone, dviratininkus gali sužavėti kur kas daugiau aspektų nei su tuo nesusijusius žiūrovus. Epizodų iš lenktynių nėra daug.

Šiek tiek apmaudu, kad anksčiau dviračių sportas buvo labai populiarus, turėjome didelių pasiekimų. Dabar dviračių sportas yra primirštas. Tomas Vaitkus, merginų komanda – Edita Pučinskaitė, Diana Žiliūtė – kurią galima vadinti svajonių komanda... 1995–2005 m. buvo aukso amžius. „Tour de France“, „Giro d'Italia“ varžybose jos kovodavo tarpusavyje. Iš tikrųjų Lietuva niekada neturėjo tokios komandos kaip ši – nei krepšinio, nei kitos sporto šakos.

– Ar nesvarstote sukurti filmo apie šią svajonių komandą?

– Taip, ruošiuosi jau kelerius metus. Tačiau šis filmas viską pristabdė. Reikia apsispręsti, ar tai turi būti dokumentinė, ar vaidybinė istorija.

– Jūsų filmavimo komanda buvo gana įvairiatautė ir labai gausi. „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ – aštuonių šalių bendros gamybos filmas.

– Taip, visi buvome iš skirtingų kraštų. Su kompozitoriumi pasimatėme tik per premjerą. Jis yra ispanas, gyvena Berlyne. Labai džiaugėsi savo darbu – sakė, kad tai geriausia, ką yra parašęs. Nebūtina bendrauti senu klasikiniu būdu, užtenka susitikti kūrybinei aistrai realizuoti. Aš pats gyvenu miške ir ne kasdien atvažiuoju į biurą.

– Užsibrėžėte tai, kas neįmanoma. Kaip manote, kodėl jums pavyko? Kokia jūsų sėkmės formulė?

– Dokumentiniame kine labai sunku, jei neturi angelo. Jei filmavimo mygtuką paspausi per anksti ar per vėlai, gali prarasti fantastiškus kadrus. Yra tūkstančiai kvadratinių metrų, gali atsidurti ne ten, kur reikia. Ne veltui yra pasakymas: „Vaidybiniame kine režisierius yra dievas. Dokumentiniame – dievas yra režisierius.“ Dokumentiniame kine nesunku tapti tikinčiu žmogumi. Manau, kad reikia padaryti daugiau nei galima, daugiau, nei įsivaizduoji. Privalu atiduoti visą save – turi gyventi su tais herojais, kartu verkti, juoktis, kentėti, laimėti, pralošti, važiuoti. Tik tada gali juos suprasti, įšokti į jų akimirkas, būti jų dalimi. Vienas iš operatorių su vienu herojumi miegojo 3 km aukštyje ant sniego. Dviratininkai nekviestų į savo pasaulį, jei nejaustų, kad esi to pasaulio dalis, kad tau daugiau nei svarbus jų gyvenimas. Aš nežinau sėkmės formulės – kiekvienas filmas man yra visiška nežinia.

Ar sėkmingas filmas, ar ne – tai gali paskaičiuoti rinkodarininkai. Paprasta. Kino salėje užgesus šviesai, žiūrovas pamato kitą pasaulį, kuris jį vilioja, t.y. nueina pusantros valandos kelionę ir kažką pasiima. Tai yra sėkmė. Kitokios aš nevertinu. Rinkodaros sėkmė nėra svarbi. Žinoma, bilietus parduoti norime, turime skolų. Jei žmogus, kuris važinėja dviračiu, po filmo peržiūros, įveikęs šią odisėją, pasako, kad tokiame pasaulyje iki tol nėra buvęs, manau, tai yra laimėjimas. 

Pagrindinėje programoje „Svečias kasdienybėje“ šiemet šeši filmai, iš kurių bene labiausiai išsiskiria „Barbara“ (Barbara, 2017), „Ponia Haid“ („Madame Hyde“, 2017) ir „Occidental“ (Occidental, 2016).

Pirmasis – Mathieu Amalrico biografinis filmas pasakoja apie Europoje nežinomą, tačiau prancūzų mylimą dainininkę Barbarą. Už šį vaidmenį aktorei Jeanne Balibar, kurią taip pat išvysime kitame festivalio filme „Menininko portretas“ („Le dos rouge“, 2015), daugelis negaili pagyrų. Čia galima paminėti, kad „Menininko portreto“ režisierius Antoine Barraudas atvyks pristatyti savo filmo. Grįžkim prie „Barbaros“. Svarbu pabrėžti, kad M.Amalrico filmas nėra įprasta biografinė drama. Režisierius sukūrė filmą filme – pagrindinis herojus, kurį vaidina M.Amalrico, yra režisierius. J.Balibar vaidina aktorę, besiruošiančią įkūnyti garsiąją dainininkę. Skamba šiek tiek painiai, bet intriguoja.

Keistuoliu pramintas prancūzų režisierius Serge Bozonas sukūrė savo „Daktaro Džekilo ir pono Haido“ versiją, pavadinimu „Ponia Haid“. Kartu su ilgamete scenariste Axelle Ropert jis vaizduoja baikščią fizikos mokytoją (ją vaidina Isabelle Huppert, už šį vaidmenį Lokarno kino festivalyje gavusi geriausios aktorės apdovanojimą), kurios gyvenime po įvykio asmeninėje laboratorijoje (kiek vidurinės mokyklos mokytojų turi tokias laboratorijas?) naktimis pradeda dėtis neįtikėtini dalykai. Ekscentriškas ir vietomis juokingas S.Bozono filmas patiks ne tik pedagogams.

Ar esate girdėję apie menininką ir režisierių Neïlą Beloufa? Būsimas filmų, skulptūrų ir instaliacijų kūrėjas norėjo kurti komiksus, tačiau dėl nepakankamai išlavintos rankos pasuko į grafinį dizainą, kuris jam greitai nusibodo. Būtent tada prancūzo-alžyriečio gyvenime atsirado vaizdo menas. 2007 m., kai kartu su kurso draugais buvo išsiųstas į Malį, N.Beloufa sukūrė pirmąjį trumpą dokumentinį filmą, kuriame vietiniai apie ateitį kalba esamuoju laiku. „Žiemos ekranai“ rodys jo vaidybinį filmą „Occidental“. Tai komiškas trileris, kuriame stilingai susiplaka įvairūs kino žanrai. Ypatinga kinematografija ir garsu pasižyminčioje, 8-ąjį dešimtmetį menančioje juostoje vaidina Lietuvoje rodyto filmo „Ornitologas“ (O Ornitólogo, 2016) aktorius Paulas Hamy.

Be A.Barraudo festivalyje šiemet svečiuosis armėniškų šaknų turinti režisierė ir fotografė Valérie Massadian. Jaunoji kūrėja pristatys antrąjį savo filmą „Mila“ (Milla, 2017), kuriame atskleis jaunos merginos portretą ir jos virsmą moterimi.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga „Žiemos ekranuose“ atsirado programa „Amžiaus kronikos“, skirta praeities vizualiajai kultūrai perteikti. Į ją įtraukti mažiau žinomo Naujosios bangos atstovo Jacqueso Roziero darbai. Tai neseniai restauruoti trumpametražiai jo filmai „Paparacai“ („Paparazzi“, 1963), „Bardot ir Godard’as“ („Le Parti des choses: Bardot et Godard“, 1963) ir pilnametražis filmas „Sudie, Filipina“ („Adieu Philippine“, 1962). Į šią programą taip pat įtraukti du filmai, kurių veiksmas sukasi Paryžiuje; Nicole's Védrès filmas „Paryžius, 1900-ieji“ („Paris mil neuf cent“, 1948) ir Luco Moulleto komedija „Alkazaro kėdės“ („Les sièges de l’Alcazar“, 1989) apie vienas kitą pamilusius sinefilus. Kur kitur, jei ne kino teatre, tai galėtų atsitikti?

Poetiškai vaizduoti visuomenės paribius ir jų veikėjus puikiai sekėsi režisieriui Jeano Pierre Melville. 100-ųjų jo mirties metinių proga bus rodomi ankstyvieji ir garsiausi – „Samurajus“ („Le samouraï“, 1967), „Skundikas“ („Le doulos“, 1962), „Šešėlių armija“ („L’armée des ombres“, 1969) – Naujosios bangos krikštatėviu vadinamo kino kūrėjo darbai. Iš ankstyvosios autoriaus kūrybos galima paminėti vaidybinį filmą „Bobas lošėjas“ („Bob le Flambeur“, 1955). Tai pirmasis J.P.Melville kriminalinis filmas, kurio veiksmas vystosi Monmartro gatvėse.

Festivalio organizatorių kvietimu atvyksta prancūzų fotografas André Perlsteinas, dirbęs su režisieriumi J.P.Melville. Prancūzų institute vyks jo fotografijų paroda.

Prancūzų Naujosios bangos ikona. Female fatale. Anot Orsono Welleso, ji buvo geriausia pasaulyje aktorė. Tai prancūzų kino deivė Jeanne Moreau. Praėjusiais metais mirusios aktorės garbei festivalyje bus rodomi du filmai, kuriuose ji sukūrė pagrindinius vaidmenis: Louiso Malle režisuota juosta „Liftas į ešafotą“ („L’ascenseur pour l’échafaud“, 1957) ir trečiasis, vienas garsiausių François Truffaut režisuotų vaidybinių filmų „Žiulis ir Džimas“ („Jules et Jim“, 1962).