Kitoje pusėje – griežta muziejine tvarka sudėti baltosios keramikos darbai. Vienoje pusėje stovi mums įprastas, pas močiutes ar mamas randamas porceliano rinkinys – puodukai, lėkštutės, arbatinukas, kitoje – per archeologinius kasinėjimus aptikti keramikos darbai, išsiskiriantys tiek spalva, tiek amžiumi.

Baltojo aukso burtai

Kaulinio porceliano parodą Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus pirmininkė Rebeka Bruder vadina ypatinga – tai pirmoji keramikos paroda 2022-aisiais įsikūrusioje galerijoje. Atidarymo vakarą kalbėjusi LDS Kauno skyriaus keramikos sekcijos pirmininkė Kristina Ancutaitė juokavo: gal ji paskatins keramikus išlįsti iš rūsių ir eksponuoti savo kūrybą baltose galerijose.

Parodą pristato tikrieji keramikos gurmanai – Remigijus Sederevičius ir Giedra Petkevičiūtė. Pora ne tik gyvenime, bet ir kūryboje populiarina kaulinį porcelianą, organizuoja tarptautinius kaulinio porceliano simpoziumus Kaune.

Kuo kaulinis porcelianas ypatingas? Tai medžiaga, dar vadinama „baltuoju auksu“, – brangi, trapi, įnoringa, ne kiekvienam su ja nusiteikusiam dirbti menininkui leidžianti sukurti išskirtinį objektą. R. Sederevičius ir G. Petkevičiūtė – iš tų, kurių idėjoms kaulinis porcelianas paklūsta.

Remigijus Sederevičius. Puodo formos evoliucija. / Organizatorių nuotr.

Keramika iš 3D spausdintuvo

Paroda padalyta į dvi dalis – vieną sudaro R. Sederevičiaus instaliacija, kitą – G. Petkevičiūtės darbai urbanistikos tematika.

Parodose aktyviai dalyvaujančio LDS Kauno skyriaus nario instaliacija „Puodo formos evoliucija“, kaip sako ir pavadinimas, kelia ne meninės, o muziejinės ekspozicijos įspūdį. Parodos atidarymo metu vyko ir savotiškas performansas – autorius atsinešė į atidarymą 3D spausdintuvą, taip pagyvindamas pačią parodos koncepciją. Sukūrus tam tikrą paveiksliuką pagal pateiktus kavai ar arbatai skirto porcelianinio servizo duomenis, atspausdinamas išskirtinis keramikos kūrinys – sena ir nauja sintezė.

Pradedi suprasti, kad technologijos nepakeis keramikos, paties žiedimo – tikroji technologija yra rankų darbas, smalsumas, medžiaga.

Keramikas sako buvęs įkvėptas škotų matematiko ir biologo D'Arcy Wentwortho Thompsono knygos „Apie augimą ir formą“, kurioje biologinių formų įvairovė pateikiama ne kaip chaotiškų, atsitiktinių formų painiavą, o kaip geometrinės figūros, kurias galima apibūdinti vadovaujantis fizikos ir matematikos principais.

Remiantis šia teorija, kilo idėja palyginti keramikos formų virsmą laike nuo Narvos stiliaus, egzistavusio IV a. pr. Kr., iki Liudviko Strolios 1935 m. vazų ir „Jiesios“ kaulinio porceliano indų formų. Ant stalų išdėstyti R. Sederevičiaus kūrybos darbai žymėjo laiko juostą nuo vieno amžiaus iki kito. Eiti ir liesti akimis, liudijančius tokią kaitą, neapsakomas jausmas – pradedi suprasti, kad technologijos nepakeis keramikos, paties žiedimo, kad tikroji technologija yra rankų darbas, smalsumas, medžiaga, mokslas apie skirtingas technikas ir kitos subtilybės, skatinančios atrasti naujus gaminimo būdus, jungti sena ir nauja.

Giedra Petkevičiūtė. Sodai. / Organizatorių nuotr.

Giedra ir miestas

Galerijos erdvėje kabantys porcelianiniai sodai ir nendrės ne tik atspindi lietuviškumą (nendrės – Lietuvos ežerų augalai; lietuviškieji sodai – jau į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta tradicija), bet ir parodo, kokie grakštūs, trapūs, preciziški gali būti keramikos kūriniai.

G. Petkevičiūtė – menininkė, keramikė, LDS Kauno skyriaus narė, aktyviai dalyvaujanti parodose, populiarinti kaulinio porceliano techniką. Jos darbų tematika panaši – keramikoje atgyja miestas. „Siekiu atspindėti miestą, kurį matau, miestą, kurį prisimenu, ir miestą, kuris jau prarastas", – sako menininkė, pasitelkianti paprastas, švarias formas, pridedanti „triukšmo“ elementų, kurie atspindi asmeninį santykį su miestu.

Baltas triukšmas (angl. White noise) dažniausiai naudojamas norint sutelkti dėmesį tada, kai tyla pradeda erzinti. Tokie garsai dažniausiai būna statinis televizijos arba radijo garsas, oro kondicionieriaus, plaukų džiovintuvo, ilgalaikio lietaus keliami garsai, kurie kartais ramina, padeda susitelkti arba yra naudojami kaip foniniai garsai.

G. Petkevičiūtė baltą triukšmą vaizduoja grafiškai – linijomis, taškais, perpiešdama tikrus paveikslai ant jau pagaminto porceliano arba kaip tik suardydama papildomomis medžiagomis.

G. Petkevičiūtė baltą triukšmą vaizduoja grafiškai – linijomis, taškais, perpiešdama tikrus paveikslai ant jau pagaminto porceliano arba kaip tik suardydama papildomomis medžiagomis („Bazilika“, „Respublika“).

Šiuose kūriniuose nichromo viela suskaldo porcelianą ir tuo pačiu neleidžia jam subyrėti. Galime nuspėti, kad darbai įkvėpti praeities – viešbučio „Respublika“ griovimo. Kalbant apie praeitį ir Kauno miesto veidą, G. Petkevičiūtės darbuose pastebime art deco stiliumi apipavidalintus darbus, kurie sustiprina autorės pasirinktą kryptį: Kauną vaizduoti ne tik per pastatus, tačiau per ir pasitelkus mums žinomą stilių.

Paroda „Artimi elementai“ suvienijo praeities ir dabarties keramikos technikas ir temas. Ji priminė, kad keramika gali būti ne tik graži, bet ir turėti gilų istorinį ir kultūrinį prasmės klodą. Visa tai liudija unikalų autorės žvilgsnį į kaulinio porceliano pasaulį, gebėjimą savo kūriniuose sujungti praeitį, dabartį ir ateitį.

Kas? R. Sederevičiaus ir G. Petkevičiūtės paroda „Artimi elementai“.

Kur? Galerijoje „Drobė“, Drobės g. 62–308

Kada? Veikia iki balandžio 7 d., darbo dienomis 10–17 val.

Penkių veiksmų spektaklis neprailgsta. Pradžioje žiūrovai supažindinami su kultūros centru „Akvariumas“, kuriame vyksta šokiai ir kur susipažįsta mergina (spektaklyje toliau vadinama Auka) ir vaikinas (Šaulys). Diskotekoje Šaulys „nušauna“ Auką, pasiūlęs jai šampano, parsiveda namo ir „išlukštena“. Ir taip juodu lukštenasi trylika metų, kol ant grindų voliojasi žali buteliai. Visą tai monospektaklyje pasakoja jų sūnus Ruso (aktorius R. Klezys), leidžiantis suprasti, kokioje aplinkoje užaugo, – tėvai meilę demonstravo tik vienas kitam, o jis likdavo nuošalyje.

Ūgtelėjęs Ruso meilės stoką kompensuodavo „žvejodamas“: pagavęs žuvį (aliuzija į merginą), ja pasitenkindavo, o vėliau jį apimdavo nemalonus jausmas, lyg prisirišdamas prie mylimo žmogaus jis taptų priklausomas, tad suveikia vengimo strategija (psichologijoje tam įvardyti naudojamas terminas „fight or flight“).

G. Žaltauskaitės nuotr.

Vis dėlto grynu monospektakliu šio vaidinimo nebūtų galima vadinti, nes nuo trečio veiksmo prie vaidinimo prisijungti pakviesti ir žiūrovai. Veiksme pavadinimu „Svogūnai ir lempinis tauras“ prie stalo sėdi trys žmonės – Ruso ir iš publikos pakviesti moteris ir vyras, vaidinantys Šaulį ir Auką. Kol žiūrovai vaidina besiriejančius tėvus, Ruso pjausto svogūną. Ir pjausto, ir pjausto, ir pjausto, o garsas tik stiprėja, kol galiausiai tėvų nebesigirdi. Svogūnų metaforą galima interpretuoti kaip ašaras ar žmogaus vidinį sutrupėjimą. Ji atskleidžia ne vien provincijoje augusių vaikų išgyvenimus, bet ir visų, kurie šeimoje jaučiasi nemyli, neišklausomi.

Jaunimas, užsiimantis dulkių nupūtinėjimu, nemato tikrojo savęs ir susikuria sau tokį gyvenimo tikslą.

 

Ketvirtas veiksmas leidžia susipažinti su pagrindine veikla, kuria Ruso ir jo draugai Taškas ir Mickevičius užsiima beveik kasdien. Apleistame name, skambant garsiai muzikai, jie įkvepia / nupučia dulkes nuo veidrodžių. Viena eilutė, antra, ir vienas jų mąsto apie gyvenimo prasmę, meilę, ar ją įmanoma surasti, kitas pagal ritmą sukioja galvą, o trečiam prasideda haliucinacijos. Dažniausiai panašias scenas matome filmuose, kuriuose pasakojama apie paribio žmones – laisvo elgesio merginas, narkomanus ir kitus palūžusius žmones, kurie nemato jokios išeities.

Žiūrėdamas į dulkėtus veidrodžius ryškaus atvaizdo nepamatysi. Jis bus purvinas, su pilkomis dėmėmis, neatspindintis realaus vaizdo. Šią aliuziją galime pritaikyti ir čia – jaunuoliai, užsiimantys dulkių nupūtinėjimu, nemato tikrojo savęs ir susikuria sau tokį gyvenimo tikslą. Jiems belieka tik tokia aktyvi veikla norint linksmai praleisti laiką, pabėgti nuo problemų arba kultūrintis.

Rugpjūčio 5 d. pasirodymas vyko senojo Kauno tvirtovės P.A.R.A.K.O sandėlyje – ši vieta tarp apleistų pastatų, sandėlių, kurie dvelkia šaltumu, uždarumu, nereikalingumu, dar labiau sustiprino neturėjimo šiltų jausmų, jaukių namų, į kuriuos būtų gera grįžti, pojūtį.

Paskutiniame veiksme ryškėjo šių jaunuolių tolimesni skaudūs likimai. Mickevičius norėjo ir gebėjo piešti, tačiau mokykloje dailės mokytoja Akvarelina nepripažino jo darbų ir šiuos pertapydavo savaip arba suplėšydavo. Kupinas pykčio ir agresijos Mickevičius ėmėsi nusikalstamos veiklos ir galiausiai jo gyvenimas baigėsi nelaimingai. Taškas vis dar lankydavosi diskotekose ir pūsdavo dulkes nuo veidrodžių, kol sykį pripūtė per daug. Visos šios spektaklyje išgirstos istorijos tik sustiprino faktą, kad būtina rūpintis vaikų, jaunimo užimtumu.

Nors spektaklis kalba apie vietines problemas nepamokslaujančiu tonu, priverčia susimąstyti, ar mūsų aplinkoje nėra to paties. Jis turėtų stipriai įtraukti tiek paauglius, tiek jų tėvus, nes kiekvienoje scenoje atrasime save arba artimuosius.

Valandą su puse trukęs monospektaklis lengvai, nuoširdžiai pasakoja gyvenimo provincijoje problemas per gražias ir subtilias metaforas, kurias kiekvienas žiūrovas gali interpretuoti savaip. Publikai įsitraukiant į vaidinimą, jaunuolių istorijos jaudina dar stipriau, išėjus iš spektaklio jautiesi ir liūdnas, ir pakylėtas.

Aktorius R. Klezys į personažą įsikūnijo itin jautriai, žiūrovai visą laiką sėdėjo įbedę akis į veiksmą ir palinkę į priekį, tarsi norėdami būti kuo arčiau. Man tai buvo pirmas spektaklis, kuris pravirkdė, nes Ruso personaže pamačiau save ir kitus gimtojo miestelio žmones – jautrius, pakankamai meilės ir palaikymo negavusius, kai kurie jų moka bendrauti tik su sarkazmu ar yra priklausomi nuo alkoholio. Gerai, kad lijo, bent jau ašaros susiliejo su lietaus lašais.

„Diagnozė: mirtinai nejuokinga“

Pirmasis konkurso dienos eskizas – apie humoro testą. Lietuviai nuo senovės yra žinomi kaip santūrus, uždari, sunkiai išspaudžiantys šypseną žmonės. Mums trūksta juoko ir atsipalaidavimo. Eskizo aktorė režisierė Eglė Staniulytė savo naujajame darbe nori paneigti, kad esame niekam tikę, jei nesuprantame juokų, tad klausia: ar tikrai esi pasmerktas, jei neturi įgimto humoro jausmo?

Eskizą pradeda HAHA juoko ekspertė, pateikdama faktų apie juoką, jo sveiką poveikį žmogui. Norėdama išspausti iš mūsų šypsenas ji pabando atlikti pirmąjį eksperimentą. Sakydama nesąmoningus, logikos neturinčius sakinius ekspertė po truputį išjudina žiūrovus. Salėje jau galima pastebėti besišypsančių žiūrovų, girdėti kikenimų. Kitas eksperimentas – skirtingų juoko garsų analizė ir reitingavimas. Sureitingavus visus garsus išaiškėjo, kad žiūrovams juokingiausias garsas yra „hihihi“. Kita mus prajuokinti turėjusi priemonė – šokis. Ne paprastas šokis, o išsidirbinėjimas, dirbtinė šokio imitacija. Tai juoko nesukėlė, bet žaismingumas šį juoko stygių kompensavo.

Viena iš paskutinių eskizo dalių buvo apie plastikinius maišelius. Kas juokiasi iš maišelių? Na, lyg ir niekas, kuo jie gali būti juokingi? Tačiau, kai duodi maišeliui vardą ir pradedi su juo kurti istorijas, – viskas pasikeičia. Kiekvienam žiūrovui po kėde buvo priklijuotas plastikinis maišelis, kuriam turėjome sugalvoti vardą ir persiųsti į priekį. Šis procesas išjudino publiką – lūpų kampučiai nejučia kilo į viršų. Kai aktorė paėmė maišelius su sugalvotais vardais ir pradėjo vaidinti – viskas tapo juokinga. Tad eskizo tikslas – parodyti, kad galime juoktis iš visko, nesvarbu, ar tai juokinga ar ne, buvo pasiektas. Svarbu, kad juokas suaktyvina mūsų kairįjį pusrutulį, o tai mums suteikia teigiamų emocijų.

Debiutai: etiudų „Aš – citadelė“, „Požiūrio taškas“, „Rašytojas ir gimdyvė“ akimirkos. / Organizatorių nuotr.

„Aš – citadelė“

Antruoju pristatytas eskizas – dokumentinis spektaklis, analizuojantis šių laikų vyriškumo sampratą. Jis paremtas jaunų vaikinų mintimis ir Antoine'o de Saint–Exupery knygos „Citadelės“ motyvais. Režisierė Vaida Ona Makūnaitė klausia: ką reiškia būti vaikinu šiandien? Ar turime iš naujo brėžti vyriškumo sampratą, ar vis dar palikti ją nepaliestą?

Spektaklis prasidėjo trijų vaikinų asmeniniais pasisakymais apie tai, kaip jie atsidūrė kariuomenėje. Lėtai atskleidžiamas šiek tiek emocinis pasaulis, tačiau vėliau jį užgožia parodytas fizinis smurtas, keiksmai, patyčios. Atrodo, kad tai vėl grąžino mus į realybę, kai vyrai yra vaizduojami kaip smurtautojai, beširdžiai. Scenoje, dėžėse su vandeniu, buvę granatai tapo tikromis granatomis, sviedžiamomis į sieną. Piršosi paralelė tarp vaisiaus ir sprogmens: jei granatas palaiko sveikatą, sprogmuo pražudo.

Spektaklio epiloge vienas iš veikėjų pasakoja, kad jis pasiruošęs eiti į karą, bet bijo ir nelaukia kvietimo, nes nenori žudyti žmonių, nors ir suvokia, kad reikia ginti savo šalį nuo priešų. Tada suskamba telefonas...

Eskizas gerokai skyrėsi nuo aprašymo. Šis suteikė daug vilčių, kad bus kalbama apie vyro vidinius išgyvenimus, kurie leis labiau pažinti, ką jis jaučia, ką slepia, ko gėdijasi, tačiau viskas buvo sukoncentruota į tai, kas matoma paviršiuje, – agresija, smurtas, patyčios, uždarumas. Viena vertus, atrodo, kad eskizas atkartojo viską, ką žinome, tačiau, kita vertus, turime atspirties tašką, nuo kurio galima keisti vyriškumo sampratą.

Eskizo tikslas – parodyti, kad galime juoktis iš visko, nesvarbu, ar tai juokinga ar ne, buvo pasiektas.

„Požiūrio taškas“

Pirmasis antrosios konkurso dienos eskizas „Požiūrio taškas“ gvildeno vaikų ir tėvų santykius skirtingais jų amžiaus tarpsniais ir atskleidė požiūrio tašką ne tik iš vaikų, bet ir tėvų pusės. „Kiekvieno iš mūsų meilė jiems turi skirtingą istoriją, priežastingumą ir pasekmes, visa tai parodo mūsų požiūrį, savivertę ir meilę sau“, – sakė režisierė Lina Židonytė.

Eskize įvyksta daug veiksmų ir dialogų. Viskas prasideda nuo dukros ir tėvo apsižodžiavimo, kai jis liepia gerbti tėvą, viską jam sakyti. Dukrai paklausus, ar jis taip pat viską sakė savo tėvui, scenoje stoja tyla.

Kai 30-ojo gimtadienio rytą tėvas dukrą pasveikina „šmaikščia“ dovana – svarmeniu – jų visas susitikimas baigiasi tėvo replikomis, kad jai jau laikas kurti šeimą ir gimdyti, jos medicininis išsilavinimas yra šūdas, ji tokia pat užsispyrusi (ta negerąja prasme) kaip ir prieš penkiolika metų.

Scenoje pasirodo dar trys aktoriai, kurie atsisėda ant fotelio ir lyg psichologinės terapijos metu pasakoja dalykus, dėl kurių nori išgirsti savo tėvų atsiprašymus. „Tėti, aš noriu, kad atsiprašytum, nes kai atsivesdavau merginą, tu sakydavai nešvankius juokelius, o aš turėdavau aiškinti, kad tai įprasta mūsų namuose.“ Arba: „Tėti, noriu, kad atsiprašytum, nes visai mokyklai pasakei, jog mokausi tik dvejetais, nors niekada neturėjai prisijungimo prie TAMO dienyno.“ Ši mizanscena apeliavo į žiūrovus ir privertė susimąstyti, ką mūsų tėvai buvo mums blogo padarę ir dėl ko norime, kad jie atsiprašytų.

Paskutiniame veiksme atskleidžiamas ir kitas požiūris. Vyksta tėvo laidotuvės ir visi veikėjai atsiprašo savo tėvų. Vienas atsiprašo už tai, kad per tėvo gimtadienį apvėmė visą vaišių stalą, kita – kad daug ginčijosi ir bandė kažką įrodyti.

Pats eksizas labai paveikus, atskleidžiantis tėvų ir vaikų santykių aktualijas, todėl puikiai tinka šiuolaikiniam jaunimui. Režisierė parodė mums skirtingus požiūrio taškus, tad susimąstyti galėjo ne tik vaikai, jaunimas, bet ir jų tėvai. Veikėjai kvietė nebūti materialistais, bent kartais pastebėti, kas vyksta aplinkui, kam reikia pagalbos – žodinio paskatinimo, apkabinimo arba tiesiog pabuvimo kartu be jokių kaltinimų.

„Rašytojas ir gimdyvė“

Paskutinis eskizų konkurso pasirodymas režisieriui Baliui Švedui suteikė dvigubo džiaugsmo: jis ne tik pristatė savo darbą žiūrovams, bet ir paskelbtas nugalėtoju, tad gaus galimybę visą spektaklį pristatyti Kauno kamerinio teatro Didžiojoje scenoje.

Debiutai: etiudų „Aš – citadelė“, „Požiūrio taškas“, „Rašytojas ir gimdyvė“ akimirkos. / Organizatorių nuotr.

Pasirinkdamas psichologinę dramą, sugretinančią gimimo ir savižudybės temą, menininkas viliasi, kad paskatins kalbėtis temomis, kurios vis dar yra tabu.

Pasirodymas prasidėjo saksofono ir akordeono, vėliau pakeičiamo pianinu, duetu. Žiūrovams buvo įteiktas trumpas scenarijus su remarkomis, tad veiksmą turėjome įsivaizduoti pagal muzikos ritmą.

Psichologinė drama paremta gimdyvės ir rašytojo susitikimu, kurio metu gvildenama pasitraukimo iš gyvenimo tema. Būsima mama įtikinėjo, kad gyvenimas yra vertingas, skatino autorių susirasti žmogų, kuris padės išsipainioti iš minčių pančių ir suteiks šviesos. Eskizo konceptas pasižymi originalumu. Žiūrovai skatinami įsivaizduoti veiksmą, jungdami ir aktorių atliekamą muziką į bendrą vaizdą. Tai vienas pirmųjų mano matytų eskizų, kuriame vaidina pati publika. Tik gaila, kad dėl per daug geros akustikos ir garsiai atliekamos melodijos buvo sunku susikaupti ir skaityti scenarijų. Iš publikos reakcijų buvo matyti, kad jiems pats eskizas, jo idėja patiko, tačiau teko ilgėliau laukti, kol aktoriai / atlikėjai įvykdys remarką ir tada galėsime tęsti skaitymą. B.Švedo sumanymas atskleidė naują būdą pasiekti žiūrovą ir jį įtraukti į visą kūrybos procesą. Tik novatoriškumas šiek tiek klaidino auditoriją: gilintis į tekstą ar stebėti veiksmą scenoje?

Už tokios tradicijos prikėlimą ir skatinimą galima dėkoti šokėjui, choreografui Alessandro Sciarroni, kuris kartu su kitais šokėjais Gianmaria Borzillo ir Giovanfrancesco Giannini, kurie tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ skirtingose Kauno miesto vietose pristatė fizinį performansą „Pasilik paskutinį šokį man“.

Bendradarbiaudamas su Giancarlo Stagni – šokio meistru, kuris atrado „polka chinata“, A.Sciarroni mokėsi šio šokio iš vaizdo įrašų nuolat tobulindamas techniką. Pagal tikrąją šokio „polka chinata“ koncepciją vyrai privalėdavę šokti tol, kol nebeliks žiūrovų. Kitaip tariant, iki mirties. Šiais laikais tokios „bausmės“ neegzistuoja, todėl pasirodymas sutrumpinamas iki 30 minučių.

Šokėjai mėgaujasi šokiu – jų šypsenos plačios, įpusėjus šokiui jie spinduliuoja tokį energijos kiekį, jog atrodo, kad šoka virš žemės.

Performansas yra atliekamas naudojantis keliais žingsniais – sukiniais, pritūpimais, apsisukimais aplink partnerį ir viskas kartojama iš naujo. Atrodo, gali pabosti žiūrėti tokį besikartojantį vaizdą, bet tai netiesa. Šokėjai mėgaujasi šokiu – jų šypsenos plačios, įpusėjus šokiui jie spinduliuoja tokį energijos kiekį, kad atrodo, jog šoka virš žemės. Aplink tyška prakaito lašai ir kartu galima pastebėti, kaip po truputį šokis virsta malonumu, o ne įsipareigojimu pasirodyti. Malonu stebėti, kaip atgyja tradiciniai šokiai ir su jais supažindinama ne per vaizdo įrašus, šokio pamokas ar šokio istorijos paskaitas, o gyvai.

Tai pasirodymas, kurį norisi stebėti, kuris skatina atrasti mažai žinomus kitų šalių tradicinius šokius. Jeigu nepuoselėsime istorijos, ji visiškai išnyks. Sakyčiau, kad tai turėtų tapti nauja mada: atrasti ir prikelti iš naujo tai, ko nepropaguojame.

Vizualiųjų menų kūrėjas Driesas Verhoevenas kuria instaliacijas, performansus, akcijas norėdamas išryškinti mūsų socialinę tikrovę. Kurdamas „Happiness“ jis artimai bendradarbiavo su įmone „Chris Creatures Filmeffects“. Be negatyvaus nusiteikimo prieš žmogų, humanoidė pasakoja apie plačiai vartojamas psichotropines medžiagas ir vaistus, kuriuos gali gauti išrašytus gydytojo arba nelegaliai įsigyti. Didžiausia ironija, kad suprogramuotas žmogaus pavidalo robotas aiškina, kaip gali padėti citalopramas arba ekstazis – nuslopinti nerimą, pakelti nuotaiką ar atsipalaiduoti.

25 minutes trunkantis edukacinis pasakojimas supažindina su kiekvienu mums žinomu sintetiniu (ne)legaliu vaistu, pagerinančiu smegenų veiklą. Pirmas ir pats nekenksmingiausias – chemikų sutartas terminas „azoto suboksidas“ arba vadinamosios linksminančios dujos (dar diazoto oksidas). Humanoidė-vaistininkė paaiškina jų vartojimą, kokį teigiamą poveikį jie gali sukelti ir galiausiai suvaidina kaip juokiasi: jos kūnas atsilošia, akys užsimerkia, burna pradeda judėti lyg juoktųsi. Tai – baugiausias matytas dalykas! Akių, antakių, nosies ir burnos judesiai priverčia pasijusti, tarsi stovėtum priešais žmogų, kuris be emocijų skaito instruktažą. Akimirkomis, kai pasakoja apie stipresnius narkotikus, robotė pradeda dainuoti, parodydama, kokią euforiją juos pavartojus galima pajusti – lyg dainuotų pati sau.

Paradoksas: „Happiness“ humanoidė „vaistinės“ lankytojams apie narkotikus kalba kaip apie tobulas priemones laimės jausmui patirti. / M. Plepio nuotr.

Įeidamas į vaistinę, privalai išlikti blaivaus proto, nes girdi informaciją vien apie medikamentų poveikį, tačiau apie šalutinį poveikį – nieko.

„Happiness“ kelia daug apmąstymų. Ar mes sugebame patys susikurti savo laimę? Gal kaip tik daugėja vartojančiųjų psichotropinių medžiagų? Jei daugėja, kodėl gydytojo išrašyti vaistai yra legalūs, o juos pirkti iš prekeivių jau yra nusikaltimas? Ar reikia edukuoti žmones apie narkotikus, ar kaip tik slėpti šią informaciją? Kaip neperžengti ribos tarp rekreacinio vartojimo ir priklausomybės? Ši aktuali tema ypač šiandien, kai Seime keliami medicininių kanapių įteisinimo klausimai.

„Happiness“ gali klaidinti patiklius žmones. Tai vienas trūkumų, pastebimų akylai klausant humanoidės. Įeidamas į vaistinę, privalai išlikti blaivaus protą, nes girdi informaciją vien apie medikamentų poveikį, tačiau apie šalutinį poveikį – nieko. Tad, pasitelkęs racionalumą (ko, greičiausiai, kūrėjas ir tikėjosi), pradedi mąstyti, ar mes priklausomi nuo laimės ir ar ateityje galėsime programuoti savo emocijas.

Šis D.Verhoeveno darbas, prieš akis regimas tikras robotas, judantis tarsi žmogus, psichotropinių medžiagų poveikio imitacijos priverčia giliai pamąstyti apie visuomenę, kurioje gyvename ir jos ateitį. Kūrėjui puikiai pavyko pasiekti šį tikslą ir apsilankymas šioje baugokoje futuristinėje vaistinėlėje išliks atmintyje ilgam.