Jubiliejai, šventės – mūsų gyvenimo palydovai. Vieni suskamba didingais akordais, kitų girdime tik aidą, trečių – matome skaičių... Ar dažnai gilinamės, ką konkrečiu jubiliejumi žymime, kas slypi dešimtmečių istorijose? Abejoju. Pakanka fejerverkų pliūpsnių, fanfarų gausmo, arbatėlės ir... skubėdami išsiskirstome.
Kalbą apie Kauno Pirmosios muzikos mokyklos 70-metį noriu kreipti į ypatingesnius, prasmingesnius šios kelionės akcentus. Kelionė, kuri jau vadinama istorija ir kuria nedažnas kolektyvas gali didžiuotis.
Gyvas garsas, klasika
Metraštis – talpus žodis. Šiuo atveju – mokslo metų darbai. Vartydama toli gražu ne visus albumus, džiaugiausi, žavėjausi, didžiavausi tuo, ką mačiau. Tradiciniai renginiai (koncertai miesto visuomenei, tėveliams, vaikų darželiuose, vidurinėse mokyklose, dabar – gimnazijose), meistriškumo pamokos, seminarai, konkursai, susitikimai su kitų mokyklų moksleiviais, mokytojais, paskaitos, šventės, festivaliai... Iš tiesų, turtingas ir įkvepiantis kraitis, kurio autoriai – mokytojai: kūrybingi, nenuilstantys, neskaičiuojantys papildomo darbo valandų.
70 metų Kauno moksleiviai, o pastaruoju metu ir penkiamečiai – šešiamečiai vaikai auginami meilės turiningai, giliamintei muzikai dvasia. Lavinami pažinti, suprasti, mėgautis ja. Klasikiniais instrumentais, tikro garso koncertuose skamba jaunų žmonių nuoširdžiai, jautriai atliekami kūriniai. Esu patyrusi, kad šie koncertai minėta prasme visada būna sėkmingi, nes atveriama vaiko siela. O jei kitaip pažvelgsime, tai mokyklos tikslas, anot Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, yra "sužadinti visuomenėje geresnės muzikos troškimą". O gal geresnės Lietuvos? Ne masinės kultūros link. Ne ten, kur lengviau, triukšmingiau, daugiau blykčiojančių šviesų ir trumpalaikės euforijos. Kur senokai iškreipta meno sąvoka ir įsitvirtinusi komercinė popkultūra.
Liaudies muzikos galia
Kauno I muzikos mokykla beveik prieš 30 metų pirmoji panorėjo mokinti vaikus senųjų liaudies dainų, groti tradiciniais instrumentais, drauge su moksleiviais švęsti svarbesniąsias kalendorines šventes. Tuo pat metu suburtas, o dabar jau visuomenės pamėgtas ir smagiai muzikuojantis įvairiausiuose renginiuose ansamblis "Sauluva".
Mes, suaugusieji, suprantame, kad nepaskęsti Europos valstybių bendrijoje galime tik būdami saviti, kažkuo ypatingi. O vaikams privalome tą suvokimą skiepyti kuo anksčiau. Tauta gyva, jei gyvi bus mūsų autentiškumą liudijantys dalykai. O tai – ir muzika.
Mūsų mokykloje vaikai gali rinktis dvejopą pagrindinio ugdymo programą: 6 ar 8 metų. Gali mokytis 12 metų profesinio – tikslinio – ugdymo skyriuje ir baigus jį stoti į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Jau beveik tris dešimtmečius suteikiama galimybė dar trejiems metams, baigus pagrindinį etapą, likti su muzika, lavintis toliau. Džiugu, kad šį kadaise naują dalyką inspiravo patys jaunuoliai, o ilgainiui tą patyrimą perėmė ir kitos Lietuvos mokyklos.
Nuo 1995 m. turime ankstyvojo amžiaus vaikų grupes. Turėjome ir Sakralinio giedojimo specialybę, ir chorą "Sacrum", giedojusį daugelyje bažnyčių, kalėdiniuose renginiuose.
Norint išlaikyti mokyklos teikiamų žinių lygį, mokytojams šiuo metu yra iškilusi mokinių repertuaro problema, bendravimo ir santykių su mokinių tėvais ir tėvų švietimo klausimai.
Esame ne tik seniausia tokio profilio, bet ir didžiausia mokinių skaičiumi mokykla Kaune. Jau porą dešimtmečių turime mažai kintantį skaičius – 1000, 1200, baigiančiųjų – 100. O tame gausiame absolventų būryje yra Violeta Palčinskaitė, Gintautas Kėvišas, Giedrius Kuprevičius, Kęstutis Lušas, Edgaras Montvidas, Egidija Medekšaitė, Arvydas Malcys, Audronė Eitmanavičiūtė, Vidmantas Bartulis, Dovilė Zelčiūtė ir kt.
Istorijos puslapiai
Pagal SSRS galiojusią tvarką, daugelis dalykų į respublikas būdavo perkeliame automatiškai. Taip nukopijuotas ir septynmečių muzikos mokyklų modelis. Liaudies Meno reikalų valdybai leista "nuo 1948 m. sausio 1 d. įsteigti prie Vilniaus, Kauno,Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos muzikos mokyklų septynmetes muzikos mokyklas su šiuo kontingentu: Vilniaus – 250 žmonių, Kauno – 200, kitų – po 100."
Pirmieji vadovai – J.Karnavičius, A.Karosas, K.Paulauskas, E.Brazauskas. Pokario metais sudėtinga buvo ir čia: stigo patalpų, instrumentų. 1949 m. įsikūrus J.Gruodžio muzikos technikumui (dabar – konservatorija), o 1952 m. vadovu tapus K.Znamenskui, mokykla stiprėjo. 1969 m. – įkurtuvės savose, dabartinėse patalpose. Pastatas kadaise statytas kaip žydų našlaičių namai, vėliau – Kauno vaikų namai Nr. 2.
Daugiau nei pusę mokyklos istorijos laiko jos vadovu buvo violončelininkas J.Kazlauskas. 43 metai praleisti rūpinantis ir vaikais, ir pedagogais, ir muzika, strateguojant ugdymo procesą, generuojant toliaregiškas, naujas idėjas. Netrukus įstaigos vairą J.Kazlauskas perleis naujajam vadovui – konkursą laimėjusiam Mindaugui Labanauskui, tad skaičiuojant paskutines 2018-ųjų valandas – galimybė kartu pažvelgti į ilgus muzikos mokykloje praleistus metus.
– Kaip prisimenate savo – vadovo pirmuosius darbo metus?
– Pradėjau šioje mokykloje dirbti violončelės mokytoju. Esu vilnietis, muzikos mokiausi Vilniaus muzikos mokyklose, o atvažiavau dirbti į Kauną dėl šeimyninių aplinkybių. Pirmas negatyvus įspūdis šioje mokykloje buvo mokytojų išsilavinimas, mokinių žinių ir grojimo lygis. Kaip pavyzdį galiu paminėti akordeono skyrių, kuriame dirbo tik vienas mokytojas, turintis aukštąjį akordeono specialybės išsilavinimą, o kai kurie iš viso neturėjo akordeono specialybės. Su aukštuoju muzikiniu išsilavinimu buvo tik trečdalis mokytojų.
Prioritetas buvo mokytojų išsilavinimas.
Antras rūpestis – mokinių pasiskirstymas pagal specialybes. Fortepijonu skambinti mokėsi 350, akordeonu – 150 mokinių, stygininkų ir pūtikų buvo apie 80 (pūtikų maždaug 20 mokinių) ir viskas, liaudies instrumentų, etnomuzikos ir chorinio dainavimo dalykų iš viso nebuvo. Tuo metu ką tik buvo pradėjusi dirbti mokytoja Alvyda Česienė, kuri turėjo kelias mokines pirmoje ir antroje klasėse.
Trečias skaudulys – mokyklos patalpos. Viskas apgriuvę, katilinė vietinė, anglių ir šlako krūvos mokyklos kieme. Klasės nepritaikytos muzikos pamokoms. Čia prieš įsikeliant muzikos mokyklai buvo Kauno 2-ieji vaikų namai su savo virtuve, valgykla, sandėliais ir gyvenančiais buvusių vaikų namų darbuotojais (dėl jų iškeldinimo 11 teismo posėdžių, įskaitant ir Aukščiausiąjį Teismą). Žiurkės, pelės... Nemačiusiems tų muzikos mokyklos patalpų sunku ir nupasakoti.
– Kas džiugino, ką pavyko įgyvendinti, kokie sunkumai ženklina šį etapą? Bendražygiai, bendraminčiai.
– Bendražygiai ir bendraminčiai buvo liaudies instrumentų skyriaus vedėja kanklininkė A.Česienė, styginių instrumentų skyriaus vedėjas altistas ir smuikininkas Algirdas Čekanavičius, pianistės Vida Urbaitė, Danutė Lapienienė, chorvedė Jūratė Jaudegytė, direktoriaus pavaduotojas akordeonininkas Vytas Spitrys.
Raida – Septynmetė vaikų muzikos mokykla, Kauno 1-oji vaikų muzikos mokykla (jau aštuonmetė), 1989 m. Kauno dešimtmetė muzikos mokykla, 1994 m. Kauno 1-oji muzikos mokykla (trys pakopos – 4+4+4 – pradinis, pagrindinis ir profesijos krypties muzikinis ugdymas, o dar ir ankstyvasis muzikinis ugdymas 1–2 metai).
1976 m. – mokyklos patalpų kapitalinis remontas. Mokykla iškeliama iš J.Gruodžio gatvės į penkias miesto vidurines mokyklas. Remontas tęsėsi penkerius metus. Remontai ir statybos, kai visko trūksta... Patalpos, klasės vidurinėse mokyklose, kurių ne visi direktoriai geranoriški... Nuolatinis bendravimas su statybos darbų vykdytojais, Statybos tresto valdytoju, su miesto Švietimo skyriaus vedėju ir jo pavaduotojais... Vadovavimas mokyklos darbui...
– Kokiais principais vadovavotės, kas svarbu Jums – muzikui, vadovui?
– Visada reikia turėti idėją, viziją įstaigos vystymui, kad ta įstaiga būtų Lietuvos kultūros dalis, kad jos skleidžiama muzikinė kultūra pasiektų kuo daugiau Lietuvos žmonių, kad jos buvę mokiniai taptų puikiais žmonėmis, gerais savo srities specialistais ir kultūringais piliečiais. Mokyklos direktorius visada turi būti švietėjas, o tai nelengva misija, nes griauti pasiruošusių yra labai daug, o padėti galinčių ir norinčių – saujelė. Valdininkija rūpinasi tik pati savimi, o kultūra ir švietimas niekam nerūpi. Girdėtas nuolatinis priekaištas "Kaip jūs brangiai mums kainuojat!" Kas yra tie "mums"?
– Ar galite įvardinti ir bendresnius Lietuvos jaunimo muzikinio lavinimo dalykus?
– Šiuo metu pradėjo mokytis vadinamosios Z kartos vaikai. Susiduriame su problema, kad tėvai prašo mokytojų neduoti jokių užduočių, kartais piktinasi, kad reikia groti namuose, kad reikia kūrinius išmokti mintinai, kad reikia groti akademiniuose koncertuose ir t.t. Kartais niekam nepranešę mokslo metų eigoje išsiveža vaikus slidinėti į Alpes arba į kurortus Turkijoje, Ispanijoje.
Norint išlaikyti mokyklos teikiamų žinių lygį, mokytojams šiuo metu yra iškilusi mokinių repertuaro problema, bendravimo ir santykių su mokinių tėvais ir tėvų švietimo klausimai. Pastebime vyresnių klasių mokinių mažėjimo tendenciją – santykinai gana didelis skaičius mokinių išeina iš mokyklos gavę pradinio muzikinio išsilavinimo pažymėjimą. Sumažėjo mokinių profesijos krypties programoje ir išplėstinio muzikinio ugdymo programoje.
– Kokios mintys dabar, perduodant mokyklos vadovo pareigas kitam muzikui?
– Mokyklai reikėtų laiku ir kūrybiškai susirūpinti dėl minėtų problemų, rimčiau analizuoti ugdymo procesą, priemones, ugdymo programas, o gal ir ugdymo planą ir mokykloje vykstančius renginius, turėti ne tik strateginį planą, bet ir tolimesnę veiklos viziją bei strategiją.
