-
M. Reikalas: jaučiuosi namie ten, kur galiu kurti (interviu) 1
„Varnų gaudytoja“
– Papasakokite apie save. Kas jums yra kūryba?
– Jau beveik dvejus metus visą savo laiką skiriu tik tapybai ir grafikai. Svetimoje šalyje nėra lengva būti menininke, tačiau iki šiol dar nesigailėjau nė sekundės. Neabejoju dėl savo pasirinkimo. Kūryba mano gyvenime yra transformuojanti jėga, vienintelė veikla, kuri suteikia prasmės kasdienybei. Su malonumu dirbu kiekvieną dieną, dėl kūrybos drįstu rizikuoti, jos įkvėpta nusipurtau dulkes ir keliuosi suklupusi. Išbandžiusi daugybę darbų ir gyvenimo scenarijų, suprantu, kad šio pasirinkimo nemainyčiau į jokius pinigus ar brangenybes. Kurdama jaučiuosi gyva. Tapyba man yra jungtis tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Ja neapčiuopiamus, abstrakčius vaizdinius, jausmus ir įvykius transformuoju į realius scenarijus. Jie man padeda geriau suprasti save pačią ir aplink vykstančius reiškinius. Jaučiuosi namie ten, kur galiu kurti.
Tapau akrilu ant drobės, o grafikos darbus atlieku lino graviūros technika, kurios išmokau labai seniai, dar besimokydama Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje.
M.Reikalas. Iliuminacijos. Sirenos giesmė.
– Koks buvote vaikas?
– Vaikystėje buvau svajotoja ir „varnų gaudytoja“. Apskritai nuo mažų dienų daug laiko praleidžiu svajodama. Sapnuoju atmerktomis akimis ir keliauju po įvairiausius scenarijus, filmus, knygas, kurias skaitau, po vietas, kuriose neįmanoma keliauti realiai – po žvaigždes, debesis, vandenyno dugną. Kad realybė nebūtų pilka ir monotoniška, išgalvoju žmones, įvykius, kuriu naujus siužetus ir gyvenimus drobėse. Nežinau kodėl tai darau, turbūt tiesiog tokia yra mano prigimtis. Vaikystėje iš manęs bendraamžiai šaipydavosi: „Marija vėl varnas gaudo.“ Tuomet tai erzindavo, bet dabar galvoju, kad „varnų gaudymas“ yra vertingiausias mano sugebėjimas.
Poezija vaizdais
– Iš kur ateina jūsų paveikslų siužetai?
– Mano siužetus dažniausiai įkvepia gamta. Kartais tropinė – Portugalija, kurioje gyvenu, šilta šalis, čia visai kitokia nei Lietuvoje flora ir fauna. Kartais mane suvilioja šiaurietiški peizažai, o kartais visai išgalvoti – priklauso nuo to, kur tuo metu klajoja mano mintys. Labai daug laiko praleidžiu svajodama, mąstydama apie tikrus ar išgalvotus dalykus. Nesu poetė, nemoku minčių išreikšti eilėraščiais, bet aš rašau poeziją vaizdais. Esu kaip magnetas, kuris pritraukia įvairiausias monetas, nukaldintas iš skirtingų metalų, brangenybes, brangakmeniais inkrustuotus stebuklingus durklus, žvaigždes. Mano vidinis magnetas iš įvairiausių kontekstų ištraukia tik man vienai svarbiausias detales, ir iš jų gimsta mano siužetai.
Kūriniuose dominuoja egzotiniai augalai, susiliejantys į vieningą ornamentą, ir tobulas, plastiškas moters kūnas.
M.Reikalas. Iliuminacijos. Vienaragis ilsisi po granato medžiu.
Tapau moteris, nes jas geriausiai pažįstu. Pastaruoju metu man artima moterų draugija. Aš pati gyvenu savo moterystėje, jos stiprybėje ir lankstume, kovoje ir prisitaikyme, todėl mano personažai yra panašūs į mane, bet mūsų nereikia tapatinti. Tai savotiškas mano alter ego, metaforiška realybė, įvykių vaizdiniai, kurie skleidžiasi drobėje.
Linija ir spalva
– Kodėl gyvendama tokioje egzotiškoje šalyje, kur visada šilta ir žalia, renkatės monochrominę tapybą arba nespalvotą grafiką?
– Mano santykis su spalvų pasauliu visada buvo komplikuotas. Tonai, pustoniai, jų tarpusavio ryšiai mane įvelia į nesibaigiantį žaidimą ir eksperimentavimą. Esu jautri spalvų derėjimui, o linija yra riba tarp dermės ir chaoso, tarp gyvybingumo ir nuobodumo. Tapydama spalvomis turbūt niekada nebaigčiau savo darbų, pasimesčiau galimybių begalybėje. Juoda ir balta spalvos palengvina procesą ir padeda susikoncentruoti į siužetą. Mėgstu galvoti, kad veiksmas, kuriamas mano tapybos ir grafikos darbuose, vyksta naktį, o žmonių, gyvūnų figūros ir augalų siluetai atspindi baltą mėnesienos šviesą tamsoje.
Tos pačios linijos atsikartoja ir grafikos, ir tapybos darbuose. Mano tapyba yra grafikos pratęsimas. Savo kryptį ir išraiškos kalbą atradau grafikoje, galėjau joje ir likti, bet visada norėjau išbandyti didesnius formatus, todėl ėmiausi tapybos ant drobės ir ant didelių sienų.
M.Reikalas. Saulės dukra.
– Ar esate išbandžiusi spalvotą, ryškią tapybą?
– Esu, bet spalvota tapyba neatspindi mano esaties taip gerai kaip monochrominė. Pasiklystu spalvų pasaulyje.
Kūrybos misija
– Jūsų darbuose juntama ramybė ir harmonija. Pasaulyje tiek daug triukšmo ir chaoso, ir visa tai atsispindi kitų menininkų darbuose. O jūsų kūryboje laikas tarsi ištirpęs, jo nėra, kaip nėra ir jokios įtampos. Kaip pavyksta išlaikyti tokią ramybę savyje, į kūrybą neįsileisti savo demonų, skaudulių?
– Pasaulis pilnas skausmo ir chaoso, ir mes visi kiekvieną dieną patiriame išbandymų, aš – ne išimtis. Nesu religinga, nesu ištekėjusi, dirbu pati sau, gyvenime stoviu viena, tad niekas nei finansų, nei karjeros, nei buities, nei biurokratijos, nei dvasinių reikalų už mane netvarko, taigi įtampos ir adrenalino mano gyvenime netrūksta. Visada maniau, kad svarbiausia teisingai sudėlioti prioritetus. Mane įkvepia pirmapradžiai jausmai, sparnai, skrydis, laisvės pojūtis, ryški mėnesiena, medžių šešėliai naktyje, šalta rasa, draugystė, seserystė, bendrystė.
Skurdas, pandemija, kaip virusas plintantis fizinis ir moralinis smurtas, nepakantumas kitokiems nei tu pats, rasizmas, homofobija, empatijos trūkumas – visa tai mane neramina ir liūdina. Dalyvauju socialiniame gyvenime, esu už žmogaus ir gyvūnų teises, tačiau tiesioginis konfliktas – ne man, konfrontacija nėra mano stipriausia savybė.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybos misiją?
– Savo kūryba stengiuosi įkvėpti. Vilties, polėkio ir gyvybės jėga yra nepažabojama, ji nuverčia kalnus. Kartais pagalvoju, jeigu žmogus, žiūrėdamas į mano paveikslą, bent kelioms sekundėms pajunta pirmapradę ramybę, buvimą čia ir dabar, ryškų mėnesienos spindulį ant savo odos, netikėtą paukščio sparno brūkštelėjimą, ulbančio naktinio miško virpulį, universalios bendrystės pojūtį, nuotykių alkį, jei bent sekundei jo širdyje atbunda laukinis smalsumas, troškimai, įkvėpimas, – mano meno misija atlikta.
Virtuali menininkės M.Reikalas paroda eksponuojama Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje: https://bit.ly/3lOa0vX.
-
Tapytojas R. Jurgelis: piešti tapo įpročiu
Kvadratėlių magija
R. Jurgelio kūrybą vis dar identifikuoja kvadratėliai. Jie nuolat kinta priklausomai nuo kūrybos periodo, nuo gyvenamosios aplinkos, kultūrinio lauko, ir, žinoma, nuo kūrėjo vidinės būsenos. Tačiau, kad ir kokie jie būtų – labai spalvoti, ryškūs ar monochrominiai, būtent kvadratėliai ar jų faktūros sudaro R. Jurgelio tapybos kūrinių kodą ir matricą.
Vienu kūrybos tarpsniu abstrakčioje Ryto tapyboje buvo ryškūs žmogaus, paukščio, angelo su ratukais siluetai. Kvadratėliai tuomet praturtindavo piešinį, spalvine gama sukurdami ypatingą emocinį lauką ir kūrinio nuotaiką. Pastarojo dešimtmečio R. Jurgelio tapyba neatpažįstamai pasikeitė – nurimo spalvos, išnyko figūratyvumas, autorius atsisakė menamo ar tik nuspėjamo siužeto. Drobėse išryškėjo geometrinės tapybinės faktūros ir kūrėjo talentas vienoje spalvoje išgauti maksimumą atspalvių. Kvadratėliai niekur nedingo, jie išliko ir pasklido po visą drobę. Nebėra siužeto, lieka tik išgrynintos faktūros, spalva ir šviesa kuriamas skambėjimas ir šviesus egzistencinis liūdesys, kurį pajunti, jei pavyksta priartėti.
Naikinu tuos savo kūrinius, kurie man pačiam nepatinka.
Bet šis meditatyvinės tapybos periodas jau praeityje. „Nusibodo tie visi modernizmai, labai pasiilgau spalvų – geltonos, oranžinės“, – šypsojosi tapytojas. Spalvotus R. Jurgelio tapybos darbus liepą bus galima pamatyti Girulių bibliotekos galerijoje, o dabar, kol karantinas, meno gerbėjų dėmesiui I. Kanto bibliotekos Meno skyrius parengė virtualią R. Jurgelio piešinių parodą: https://www.biblioteka.lt/lt/galerija/ryto-jurgelio-virtuali-piesiniu-paroda.
Kuklūs, paprasti, sakralūs
Kelios nuotrupos iš pokalbio su tapytoju R. Jurgeliu:
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūsų kūryboje atsirado piešinys?
– Prieš 14 metų Liudas Pranciškus paprašė sukurti iliustracijas jo poezijos knygai „Akmeninė jūra“. Pabandžiau. Rezultatu nesu labai patenkintas – piešiniai knygoje neatsiskleidė. Bet nuo to viskas prasidėjo, ir piešti tapo įpročiu.
– Ar iliustruodamas poeziją piešiniu praplečiate eilėraščio lauką, ar savaip interpretuojate patirtą emociją?
– Visaip būna. Jei eilėraštis užkabina, jei jį pajaučiu, interpretacija gimsta savaime.
– Jūsų piešiniai neįgudusiems meno vertintojams gali atrodyti kaip lengvi pabraižymai popieriuje ar pratimai miklinant ranką. Ar jūsų toks požiūris nežeidžia?
– Nesistebiu, jei žmogus, pamatęs mano piešinius, pasako: čia nieko nėra. Jam gal tikrai nėra. Piešinį jauti arba nejauti, kitaip nebūna. Nėra nė vieno piešinio, kuris būtų atsiradęs per kelias sekundes ar spontaniškai. Visi jie išdailinti, daugybę kartų perpiešti, tobulinti. Aš naikinu tuos savo kūrinius, kurie man pačiam nepatinka, kurių nepajaučiu. Mano piešiniai labai kuklūs, paprasti, net, drįstu pasakyti, sakralūs.
Jokio tuščiažodžiavimo
– Galima nujausti, kad paprasti, jautrūs piešinių motyvai, kuriuos plėtojate savo kūryboje, yra atėję iš baltiškosios simbolikos ir lietuviškos ornamentikos. Jūsų kūryboje atsikartojančiuose dangaus ir žemės ženkluose užkoduotas pasąmoninis žinojimas ir gilūs senovinės išminties klodai. Atrodo, kad kosmologinė energija visada jums buvo svarbi kuriant. Įdomu, kiek jūsų kūryboje svarbus piešinys? Ar kasdien „užsirašinėjate“ mintis ir fiksuojate vaizdinius?
– Piešinys mano kūryboje nėra svarbiausias. Nepiešiu nuolat, piešimo periodai užeina ir praeina. Jie nėra nuolatiniai, nesinešioju bloknoto ir neeskizuoju nuolat. Aktyvesnis piešimo periodas buvo Ventėje, į kurią kartais besibaigiant vasarai pavykdavo ištrūkti. Ten norėdavosi piešti ir fotografuoti.
– Ar piešiniuose užfiksuotos idėjos persikelia į tapybos darbus?
– Taip dažnai nutikdavo vasarojant Ventėje. Ta vieta mane įkvėpdavo kūrybai.
– Esate išleidęs savo piešinių knygą. Ilgai sklaidžiau ją, bandydama surasti nors kiek rašytinės informacijos – įžangą, autoriaus žodį, žinių apie leidėją – nieko neradau. Tai labai būdinga jums – jokio tuščiažodžiavimo. Lyg sakytumėte – ne čia esmė, koncentruokitės į piešinį ir patys stebėkite, kas vyksta jumyse. Gal kas nors įvyks.
– Knygoje surinkti maždaug septynerių metų piešiniai, žinoma, ne visi. Jei sudėčiau visus, knyga būtų žymiai išsamesnė. Iš visų piešinių atrinkau tik mažumą. Manau, kad esu reiklus sau.
Vizitinė kortelė
R. Jurgelis gimė 1961 m. Šiauliuose. 1972–1976 m. mokėsi Šiaulių vaikų dailės mokykloje, 1980–1985 m. studijavo dailės pedagogiką.
Nuo 1986 m. dalyvavo daugiau nei 40 jungtinių parodų ir meno projektų, surengė beveik 30 personalinių parodų, kurios eksponuotos Lietuvoje, Švedijoje, Danijoje, Latvijoje.
R. Jurgelio kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai iš JAV, Australijos, Rusijos, Vokietijos, Danijos, Švedijos.
Nuo 1995 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 2006 m. jam suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.
Pastarojo dešimtmečio R. Jurgelio personalinės parodos: 2019 m. – „Ribos“ Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje, 2018 m. – „Šalia tylos“ Pamėnkalnio galerijoje
Vilniuje, 2017 m. – „Balta upė“ Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje Kaune, 2014 m. – „Uždangos” Molėtų dailės galerijoje, 2012 m. – „Baltas kelias” Deimantų muziejuje Vilniuje, 2011 m. – „Už kažkelinto posūkio” A. Savicko paveikslų galerijoje Vilniuje.
Šiuo metu tapytojas gyvena ir kuria Klaipėdoje.
-
Uostamiesčio Meno bibliotekoje – šiuolaikinės ikonografijos paroda
Per karantiną parodą galima aplankyti virtualiai bibliotekos tinklalapyje: https://www.biblioteka.lt/lt/galerija.
Pokalbį apie ikonos meną ir tradiciją su B.Jokubauskiu galima peržiūrėti socialiniame „YouTube“ tinkle: https://bit.ly/2JfaDiD.
Ikonos sugrįžimas
Krikščioniškoji ikonografijos tradicija susiformavo Bizantijoje, tačiau iki šiol ikona yra tapatinama su stačiatikybe, o daugeliui – su vienu žymiausių rusų ikonų mokyklos atstovu Andrejumi Rubliovu.
Pirmosios ikonos pasirodė 4–5 a. po Kristaus. Iki Bažnyčios skilimo, įvykusio 1054 m., ji buvo vientisa, nedaloma į Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Laikui bėgant Vakarų Bažnyčioje ikona prarado savo tradicijas, užleisdama vietą kitam religiniam menui.
Pirmąją naujojo sakralinio meno fazę ankstyvajame renesanse pradėjo Giotto, aukščiausio tobulumo viršūnę brandaus renesanso laikotarpiu pasiekė Michelangelo, ištapęs garsiąją Siksto koplyčią Vatikane. XIX a. pabaigoje vėl pradėta domėtis ikonografija ir ikonos sugrąžinimu į katalikiškąsias bažnyčias.
Atgimsta ir Lietuvoje
Ikonografijos tradicija pamažu atgimsta ir Lietuvoje. Šiuolaikinių ikonų tapybos idėją į Lietuvą iš Italijos atvežė pranciškonas brolis Karlas Bertagninas, Kretingos pranciškonų vienuolyne įkūręs ikonų dirbtuvėlę. Brolis Karlas buvo pirmasis tapytojo B.Jokubauskio ikonografijos mokytojas. Vėliau ikonografijos žinių ir ikonos tapymo meistrystės Borisas mokėsi pas pranciškonų vienuolį kunigą Paulių Vaineikį, tobulinosi pas Lietuvos ikonos meistrą Marių Vilucką.
B.Jokubauskio nutapyti sakraliniai paveikslai. / Asmeninio archyvo nuotr.
Klaipėdiečiai B.Jokubauskį prisimena kaip labai ekspresyvų, sodraus kolorito paveikslų tapytoją, kūrybinių plenerų Orvidų sodyboje (Kretingos raj.) organizatorių ir dalyvį. Tuomet tapytojas dar nežinojo, kad jo kūrybinis kelias pasuks visai kita kryptimi – nuo temperamentingos tapybos – ramaus, kontempliatyvaus ikonų tapymo link.
Pareiga ir pašaukimas
Tai neįvyko savaime. „Ženklų ir savotiškų pranašysčių buvo“, – prisiminė B.Jokubauskis. Tėvas Stanislovas, su kuriuo Borisą siejo ilga ir graži daugystė, ne kartą Borisui yra sakęs, kad jo pareiga ir pašaukimas – tapyti šventųjų paveikslus. Kitas ženklas – vieno bičiulio
padovanota lenta, skirta ikonai tapyti. „Matyt, tai buvo nulemta ir jau seniai užkoduota, – šypsojosi Borisas. – Mane į ikonografiją atvedė tikrųjų vertybių paieškos, pasinėrimas į krikščioniškąjį tikėjimą, gilinimasis į krikščionybės ištakas ir bizantiškąjį sakralųjį meną.“
Anot B.Jokubauskio, ikonos esmė ir tikslas – būti aukščiausiojo Dievo atvaizdu, maldoje pasitarnauti tikinčiajam. Ikona yra tarsi perėjimas iš kasdienybės į maldos ir kontempliacijos erdvę.
Tiksliai ir pagal kanoną
Tapyti ikoną – didelis pasišventimas ir dar didesnė atsakomybė: Kristaus ir visų šventųjų atvaizdai turi būti perteikti nepriekaištingai tiksliai ir pagal kanoną. Ikona turi būti tarsi gyva, spinduliuoti meilę, ramybę ir Dievo palaimą. Todėl ikonografas B.Jokubauskis nuolat gilinasi į ikonografijos istoriją, studijuoja senųjų meistrų darbus, nagrinėja biblines tiesas ir jas taiko savo gyvenime. Tapydamas ikonas, jis laikosi senosios bizantiškosios ikonų tapymo tradicijos, naudoja tik natūralias medžiagas – temperą, natūralius gruntus, graikiškų riešutų aliejų, vyno actą, auksą, brangakmenius.
B.Jokubauskio nutapyti sakraliniai paveikslai. / Asmeninio archyvo nuotr.
B.Jokubauskio nutapytos ikonos puošia ne vieną sakralinę erdvę Lietuvoje. Jų esama Šv. Jurgio bažnyčioje Sauguose, Šv.Brunono bažnyčioje Vilkyčiuose, palaimintojo Teofiliaus Matulionio ikona puošia Šv. Pranciškaus onkologijos centro koplyčią. B.Jokubauskio tapybos darbų ir ikonų yra įsigiję privatūs kolekcininkai ir dvasininkų luomo atstovai iš Lietuvos ir užsienio – Vokietijos, Rusijos, Latvijos, Norvegijos, Italijos, Kanados, Amerikos.
Vizitinė kortelė
B.Jokubauskis gimė 1957 m. Klaipėdoje.
1980–1984 m. mokėsi Klaipėdos A.Brako dailės mokykloje.
1986 m. baigė Klaipėdos politechnikumą, įgijo energetiko specialybę.
Tapybos privačiai mokėsi pas Lietuvos tapybos klasiką Algirdą Taurinską (1941–2017).
1983 m. tapo Lietuvos liaudies meno draugijos (nuo 1989 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjunga) nariu.
Nuo 2002 m. yra Žemaitijos dailininkų sąjungos narys.
2014 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas.
-
Grafikė G. Skroblytė: ne aš – grafiką, o ji mane pasirinko 2
Banguojantys vandenys
G.Skroblyte „Marių“ cikle ieško vizualaus atsakymo į retorinį klausimą, kas yra marios. Tai kas gi yra tos marios: dideli, neaprėpiami, banguojantys vandenys, paslapties, mirties ir grėsmės sritis, nepamatuojamas laikas ir atstumas (laiko marios, už jūrų marių...)? Žinoma, kad taip, bet Gintarei svarbiausia ne materija, o žmogaus, gyvenančio prie vandens, emocinės būsenos, pojūčiai, apmąstymai. Svarbiau atskleisti ne tai, kas matoma, o tai, kas yra už piešinio – kas pajuntama ir išgyvenama.
Gintarė dvi dienas kantriai ir meditatyviai formavo parodos ekspoziciją – tikra grafikė, kuriai būdingas begalinis kruopštumas ir precizika visur. Galerijos sienas pamažu užliejo žali vandenys, ant lengvo pergamentinio popieriaus sukuždėjo marių bangos ir jūržolės, lyg pavasario potvynio vanduo išsiliejo begalinė ramybė.
Pasiūliau Gintarei pasikalbėti – labai įdomu buvo sužinoti, koks išeivių menininkų gyvenimas yra svetur. Gintarė sutiko, ji ramiai dėliojo paskutinius ekspozicijos štrichus ir nuoširdžiai atsakinėjo į klausimus.
Studijavo svetur
– Gintare, jūs taip gražiai ir jaukiai iki šiol su saviškiais kalbate žemaitiškai, o jau 28 metus gyvenate Vokietijoje. Kokie likimo vėjai jus ten nubloškė?
– Į Vokietiją kartu su seserimi išvykau 1992 m. Į Miunsterį išvykome ne dirbti, ne laimės ieškoti – važiavome pas močiutę, tėvo motiną. (Gintarės tėvas – šviesaus atminimo tautodailininkas ir tapytojas Kurtas Skroblys – Klaipėdos krašto vokietis. Antrasis pasaulinis karas išblaškė vietinius Klaipėdos krašto gyventojus, sužalojo ir kita vaga pakreipė jų likimus, bet čia jau kita istorija). Sesuo sugrįžo, o aš Vokietijoje „užsikalbinau“. Visai neplanavau ten likti, bet pradėjau studijuoti. Iki tol keletą kartų bandžiau stoti į tuometį Vilniaus dailės institutą (dabar Dailės akademiją), tačiau man nepasisekė, todėl nusprendžiau studijuoti svetur. 1994 m. pradėjau studijuoti grafiką ir dizainą Miunsteryje (Fachhochschule Münster - University of Applied Sciences Münster), paskui tęsiau meninės grafikos studijas Braunsšweige (Braunschweige Hochschule für Bildende Künste in Braunschweig – Braunschweig University of Art).
Geros sąlygos kurti
– Tai dabar jau lyg ir aišku, kodėl jūsų gyvenime įsitvirtino grafika. Ar sąmoningai ją pasirinkote, ar ji pasirinko jus? Grafika labai sudėtingas meno sritis, drįsčiau sakyti, grafika – ne tik menas, bet ir amatas, reikalaujantis daug darbo, kantrybės ir begalinio kruopštumo. Kodėl neieškojote kokios kitos, lengvesnės meno srities?
– Nieko kito negalėjau rinktis – ne visi Lietuvoje išlaikyti egzaminai būtų buvę užskaityti Vokietijoje. Kita priežastis čia likti – geros sąlygos kurti: Munsteryje veikė puikios grafikos dirbtuvės, kur nevaržoma galėjau dirbti. Tos, regis, pragmatiškos priežastys netikėtai tapo mano lemtimi. Ne aš grafiką, o ji mane pasirinko, nes tiesiog nebuvo iš ko rinktis. Kartais pagalvoju, kad jei būčiau pakliuvusi į kitas dirbtuves – fotografijos ar medijų menų, nežinia, kaip viskas būtų pakrypę. O be to, grafika, mano manymu, yra universalesnė nei kitos vaizduojamojo meno sritys, o raižymo plokštė – kantresnė už popierių. Rezultatas grafikoje ateina negreitai, jo galima ieškoti ilgai, raižymo plokštę iš naujo užtepant ir raižanti iš naujo. Niekada nesaugau išraižytų plokščių, jas užtepu ir kuriu iš naujo. Popierius tokių galimybių neturi.
Tai turbūt taip į mano gyvenimą atėjo grafika.
Gamtos vaikas
– Kada sulaukėte pirmojo įvertinimo? Ar pamenate savo pirmąją parodą Vokietijoje?
– Mano piešinys visada buvo stiprus. Piešiau nuo vaikystės. Pirmąją personalinę parodą Vokietijoje surengiau dar nepradėjusi studijuoti. Atsirado žmonių, kurie pastebėjo mano piešinius. Tai, žinoma, stiprino pasitikėjimą savo jėgomis. Na, o po studijų jau buvo rimtesnių parodų – nuo 1995 m. dalyvauju personalinėse ir jungtinėse parodose, nacionalinėse ir tarptautinėse grafikos bienalėse. Štai dabar – ir pas jus.
– Kaip pati sakote, grafika kartu su jumis – jau 25 metus. Žiūrėdama į jūsų darbus, matau didžiulius pokyčius. Mes buvome įpratę prie linijinės grafikos. S.Krasausko, V.Jurkūno, P.Repšio kūriniai buvo grafikos meno etalonas. Jūsų grafikos darbai – visai kitokie, juose išsitrynę grynosios grafikos kontūrai ir kartais jau nebegali suvokti, kas tai – grafika ar jau kažkas kita. Tačiau bendras vardiklis labai ryškus – tematika. Ar dabar jau galite pasakyti, kokia yra vyraujanti jūsų kūrybos tematika, kokias grafikos technikas esate įvaldžiusi ir kurios jums labiausiai priimtinos?
– Esu gamtos vaikas. Visa mano vaikystė prabėgo gamtos ir vandens apsuptyje. Mokyklą baigiau Palangoje – jūra visada buvo ranka pasiekiama. Bet pamatinis gamtos pajautimas man buvo įskiepytas vaikystėje – tėvelis buvo puikus peizažų meistras, ir ši patirtis niekur nedingo, viskas pasiliko manyje, ir aš su tuo gyvenu, gamta, jūra, žmogus, marios – ši tematika įvairiais pavidalais nuolat grįžta į mano kūrybą.
O technikas esu išbandžiusi visas, savo kūryboje dažnai miksuoju raižinį, litografiją, giliaspaudę, metalo raižinį, monotipiją. Technikos pasirinkimą lemia kūrinio idėja, žinojimas, ką noriu sukurti. Tada pasirinkimas ateina savaime.
– Ko daugiau jūsų peizažuose – Lietuvos ar Vokietijos?
– Sunku atsakyti, gal nei tos, nei tos, nes gamta – universali, ji nepavaldi politinėms peripetijoms, laikui, atstumui. Miunsteris – didelis miestas, vandens arti nėra, bet atgaivą sielai randu draugės sodyboje, o vaizduotę maitina įgimtas gamtos jutimas.
Iliustruoja knygas
– Dar viena jūsų kūrybos sritis – knygų iliustravimas. Papasakokite apie tai.
– Knygas iliustruoju nedažnai, man tai begalinis malonumas. Jau kelerius metus tęsiasi mano draugystė su austru žurnalistu, vertėju Corneliu Hellu, verčiančiu šiuolaikinius lietuvių autorius į lietuvių kalbą. Esu iliustravusi kelias jo išverstas knygas. Man labai pasisekė, turiu išskirtinę teisę pati pasirinkti, ką noriu iliustruoti. Esu prozininko Romualdo Granausko kūrybos gerbėja. Visada labai apsidžiaugiu sugrįžusi į Lietuvą ir atradusi naują jo knygą. Į vokiečių kalbą jau išverstas „Jaučio aukojimas“, „Gyvenimas po klevu“. Dabar mano planuose – R.Granausko knygos „Trečias gyvenimas“ iliustravimas.
– Ar priklausote Vokietijos dailininkų sąjungai? Neabejoju, kad tokių yra ne viena ir narystė palengvina dailininkų gyvenimą – sąjungos užsiima jų reklama, parodų organizavimu, kūrinių pardavimu. Aišku, tuo gali rūpintis ir galerijos, jei yra jus globojančių.
– Nepriklausau jokiai Vokietijos dailininkų sąjungai. Tokia jau mano natūra – niekada nenorėjau priklausyti jokiai organizacija, man reikia laisvės. Žinoma, tokia laisvė turi savų pliusų ir savų minusų, visada lengviau, kai tavo darbų pardavimu ir reklama kažkas rūpinasi, kai pačiam nereikia to daryti. Dėl žinomumo ir komercijos per daug nesuku galvos – kam reikia, mane suras. Yra artimųjų ratas, kolekcininkai, kuriems mano darbai patinka ir tinka. Be to, esu ištikima kelioms rimtoms galerijoms, kurios mielai priima ir parduoda mano darbus, man to užtenka.
Išbandymas pedagogika
– Ar lengva būti menininku Vokietijoje ir ar įmanoma išgyventi iš meno?
– Būti menininku nelengva visur, Vokietijoje – taip pat. Lengviau tiems, kas turi turtingus rėmėjus, bet nesakau, kad tai neįmanoma – reikia labai, labai to norėti ir siekti. Aš gyvenu viena, todėl turiu viskuo pasirūpinti pati. Menai man labai svarbu ir aš negalėčiau be jų, bet pagrindinis mano pajamų šaltinis yra pedagoginis darbas, kurio... anksčiau baisiausiai nemėgau. Jau vien mintis, kad kada nors gali tekti kažką mokyti, man buvo nepriimtina. Bet dažniausiai taip jau nutinka – kaip išbandymą gauni tai, ko krataisi. Kad ir kaip būtų keista, pedagogika man patiko. Netikėjau, kai man sakė, kad turiu pedagogo talentą, bet, matyt, taip yra – turiu. Edukaciniai dailės užsiėmimai, dailės pamokos man teikia malonumą. Miunsteris – turtingų žmonių miestas, čia daug dėmesio skiriama suaugusiųjų ir vaikų kultūriniam bei meniniam auklėjimui. Dailės edukaciniai užsiėmimai, įvairios dailės dirbtuvės čia yra labai populiarios ir mėgstamos, todėl darbo man netrūksta. Ir, kad ir kaip būtų keista, kuo daugiau esu užimta, tuo taupiau tvarkau savo laiką. Jo užtenka viskam, taip pat ir savo kūrybai.
Lieka erdvės nuostabai
– Kur realizuojate savo idėjas? Ar turite kūrybinę dirbtuvę Miunsteryje?
– Miunsteryje savo grafikos dirbtuvių aš neturiu. Tai per brangus malonumas, neįstengčiau nei įsigyti, nei išlaikyti. Bet ten veikia dailės mecenato iniciatyva įstiegtos grafikos dirbtuvės, aprūpintos visais įrankiais ir reikalinga technika. Jomis, pareiškęs norą, gali pasinaudoti kiekvienas menininkas. Nuo 2009 m. aš esu „LETTERPresse“ grafikos dirbtuvių vadovė, koordinuoju šių dirbtuvių darbą, nemenką savo laisvo laiko dalį pati praleidžiu ten.
– Ar grafikoje užtenka kūrybinės laisvės? Ar užtenka erdvės kūrybiniams išsitaškymams?
– Užtenka, tikrai užtenka. Dabar yra tiek galimybių ir tiek technikų, jas visaip galima miksuoti, todėl lieka erdvės netikėtumams, eksperimentams, nuostabai.
G.Skroblytės parodą „Marios“ galima apžiūrėti Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje (J.Janonio g. 9), tačiau dėl COVID–19 grėsmės bibliotekos darbo laikas dabar neprognozuojamas. Todėl biblioteka kviečia aplankyti šią parodą virtualiai: https://www.biblioteka.lt/lt/galerija/gintares-skroblytes-grafikos-paroda-marios-vokietija arba susipažinti su Gintarės kūryba jos pačios tinklapyje www.gintareskroblyte.de.