Instaliacija ir audiogidas

Klaipėdietiškas knygos konkursas – kasmetis miesto renginys, kurį inicijavo ir nuo 2006-ųjų organizuoja Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka. 16-ojo konkurso „Klaipėdos knyga 2021“ pradžios renginys vyks kovo 2 d. 17 val. miesto bibliotekos „Kauno atžalyno“ padalinyje. Jame bus pristatyta unikali architekto Vlado Balsio instaliacija „Metų knyga“, 2021 m. uostamiestyje išleistų knygų paroda ir šių metų konkurso naujovė – audiogidas, kuriuo bus galima pasinaudoti kovą ir balandį lankant ekspoziciją. Knygos šventę ves aktorius Linas Zubė, gros pianistas Marijus Kučikas.

Konkurso finalinis renginys planuojamas balandžio 27-ąją, per Nacionalinę bibliotekų savaitę. Atminimo dovanas konkurso nugalėtojams sukurs menininkė Neringa Poškutė-Jukumienė. Nuo šiol apdovanojimai už gražiausią leidinį bus skiriami ne tik uostamiesčio leidyklai ar leidėjui, bet ir visai konkursą laimėjusią knygą parengusiai komandai.

Leidyklos, leidėjai ir autoriai

16-ajame Metų knygos konkurse dalyvauja penkios uostamiesčio leidyklos: Klaipėdos universiteto leidykla, S.Jokužio leidykla-spaustuvė“, „Libra Memelensis“, „Eglė“, „Druka“, penki leidėjai: Lietuvos jūrų muziejus, „Si:said“ galerija, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės ir Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos, Kūrėjų sąjunga ir aštuoni autoriai klaipėdiečiai: Gintaras Grajauskas, Juozas Šikšnelis, Dainius Sobeckis, Darius Musteikis, Jūratė Sučylaitė, Daiva Molytė-Lukauskienė, Bronius Puidokas ir Ernestas Žvaigždinas.

Šiemet leidyklos ir leidėjai konkursui galėjo teikti neribotą knygų skaičių, tačiau šia privilegija pasinaudojo tik „Eglės“ leidykla, konkursui pateikusi net aštuonias knygas. Kiti leidėjai, kaip įprasta, – po du at tris leidinius.

Nuo kovo 2-osios su konkurse „Klaipėdos knyga 2021“ dalyvaujančiomis knygomis bus galima susipažinti ir balsuoti už populiariausią I.Kanto bibliotekos tinklalapyje www.biblioteka.lt ir šešiuose bibliotekos padaliniuose: Skaitytojų aptarnavimo skyriuje (Turgaus g. 8), Meno skyriuje (J.Janonio g. 9), Jaunimo skyriuje (Tilžės g. 9), „Kauno atžalyno“ padalinyje (Kauno g. 49), Kalnupės padalinyje (Kalnupės g. 13) ir Pempininkų padalinyje (Taikos pr. 81 A).

35 – tiek leidinių varžysis konkurse „Klaipėdos knyga 2021“.

Mena miesto ir krašto istoriją

Tarp pretendenčių į Metų knygos titulą – daug Klaipėdos miesto ir krašto istoriją menančių leidinių.

„Druka“ 2021 m. išleido erdvinę pop-up knygą „Iškylančios Klaipėdos istorijos“. Ji skatina leistis į nuostabią kelionę po žymiausias Klaipėdos istorines vietas. Verčiant knygos puslapius, visa didybe iškyla Klaipėdos dramos teatras, Laikrodžių muziejus, „Meridianas“, Lietuvos jūrų muziejus ir kiti erdviniai objektai.

Leidykla „Eglė“ išleido Antano Stanevičiaus sudarytą fotografijų albumą „Donelaitis. Klaipėda. Sausio 1-oji“, skirtą prasmingai ir romantiškai klaipėdiečių tradicijai kasmet sausio 1 d. 12 val. susirinkti prie K.Donelaičio paminklo ir garbingai paminėti lietuvių literatūros pradininko gimtadienį.

Kita reikšminga „Eglės“ leidyklos knyga – Editos Barauskienės istorinis romanas „Kovingoji Ėvė. Kaip Ieva Simonaitytė gynė lietuviškumą ir gentainius“. I.Simonaitytės 125-osios gimimo metinės paskatino priekuliškę pedagogę ir rašytoją pažvelgti į lietuvių literatūros klasikės tautinę, pilietinę veiklą, į jos atkaklią kovą su priespauda, neteisybe.

Lietuvos jūrų muziejus konkursui pateikė Dainiaus Elerto sudarytą knygą „Jūros skonis: žūklė Lietuvos priekrantėje 1900–1944 m.: amžininkų ir tyrėjų tekstų antologija“, pasakojančią apie savitą pajūrio žvejų kultūrą, ir katalogą „Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniai prabyla. Laivų modeliai“. Skaitytojams jos bus pristatytos kovo 1 d. 17 val. I.Kanto bibliotekos Pempininkų padalinyje. Dalyvaus abiejų knygų sudarytojai – Romualdas Adomavičius ir D.Elertas.

Mokslo studijos ir romanai

Klaipėdos universiteto leidyklos knyga „Macikai: atminties vieta Europos pakraštyje“ (sudarytojai Hektoras Vitkus, Vygantas Vareikis, Edvinas Ubis, Justas Stončius) irgi prikaustys istorijos mėgėjų dėmesį. Šioje Klaipėdos universiteto istorikų parengtoje mokslo studijoje, remiantis teorinėmis „tamsiojo paveldo“ apibrėžčių prieigomis ir tokio paveldo objektų pavyzdžiais Vakarų, Vidurio ir Rytų Europoje, yra tiriamos buvusių Macikų lagerių komplekso memorializacijos galimybės.

Leidykla „Libra Memelensis“ pernai išleido Jolantos Norkienės-Kokkalis parengtą „Klaipėdos parko istoriją“. „Tai emocijų knyga“, – taip ją įvertino bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė. Išties visi turime savų prisiminimų, susijusių su šia miesto vieta. Albumas gausiai iliustruotas senomis nuotraukomis.

Darius Musteikis, iš Klaipėdos kilęs ir čia ilgai gyvenęs autorius, 2021 m. parašė du istorinius romanus apie viduramžių Mėmelį: „Čia bus Mėmelio pilis“ ir „Mėmelio komtūro kalavijas“. D.Musteikis dabar gyvena Vilniuje, tačiau Klaipėdos – gimtojo miesto istorija, jam visada buvo ir yra labai svarbi. D.Musteikio istorinius romanus išleido leidykla „Briedis“.

Poezijos ir dailės sąskambiai

Visų konkurso dalyvių čia tikrai neapžvelgsime, bet dar norėtųsi atkreipti dėmesį į tapytojo Ernesto Žvaigždino sudarytą knygą „Kas ten žino...“, skirtą jo brolio Romo Žvaigždino šviesiam atminimui. Ši nedidelė knygelė, puikiai telpanti kišenėje, išsiskiria ne tik turiniu, bet ir dizainu. Knygą sudaro dviejų brolių kūryba – Romo eilėraščiai – miniatiūros ir Ernesto tapybos kūrinių fragmentai. Leidinį labai sušildo nuotraukos iš asmeninio Ernesto archyvo ir jūros nugludintas medžio gabalėlis, kuriuo pervertas knygos viršelis.

Ypač gražus leidinys – Marytės Kuzmaitės eilėraščių knyga „Sankirta“ – tikras meno kūrinys. Knygą iliustravęs ir jos maketą sukūręs grafikas Romas Klimavičius itin subtiliai ir jautriai sujungė du menus – poeziją ir grafiką. Šią suvenyrinę knygą, grafikos kūrinių ir eilėraščių rinkinį, išleido S.Jokužio leidykla-spaustuvė.

Dar viena knyga, kuri tikrai sudomins klaipėdiečius, – aktorės Ingos Jankauskaitės eilėraščių rinkinys „Ir tai praeis“, ją taip pat išleido S.Jokužio leidykla-spaustuvė.

Visos knygos, dalyvaujančios konkurse, bus pristatytos visuomenei. Gyvi pristatymai, leidėjų, autorių ir skaitytojų prasmingi susitikimai jau prasidėjo ir jie vyks iki pat konkurso pabaigos, jei nesutrukdys pandemija. Bet biblioteka turi planą ir force majeure atvejui. Tuomet virtualūs knygų pristatymai bus rengiami „Kauno atžalyno“ padalinio įrašų studijoje.

Konkurso finansinis rėmėjas – bendrovė „Mūsų laikas“, informacinis rėmėjas – dienraštis „Klaipėda“.

Parodą sudaro dvi dalys – vienoje salėje Irmina eksponuoja savo diplominį darbą, 2011 m. sukurtą keturių dalių ciklą „Teesie šventas, mama, tavo vardas“, o kitoje – 2021 m. nutapytas drobes, vaiskiai mėlynais ir žaliais tonais džiuginančias bespalvės žiemos išvargintas akis. Jos kūrinių paroda – puota klasikinės tapybos gerbėjams ir puiki proga pasišnekučiuoti su tapytoja.

Artumos šviesa

– Irmina, jūsų tapybos ciklas „Teesie šventas, mama, tavo vardas“ – kas tai? Šeimos saga ar odė giminės moterims? Papasakokite apie šį kūrinį.

Išėjusieji gyvena čia pasilikusiųjų širdžių buveinėse, o atmintis apie juos yra šildoma dalijantis brangiais prisiminimais, bendromis maldomis ar šventomis giesmėmis, kurias giedame drauge susėdę.

– Jis turėjo atsirasti. Galvoju, kad mano vėlyvosios studijos buvo skirtos būtent tam diplominiam darbui sukurti. Ciklas „Teesie šventas, mama, tavo vardas“ yra mano, mano mamos, mano giminės moterų palaiminimas, reikšminga sveikimo proceso dalis. Per parodos atidarymą pusseserė man įteikė laišką, kuris yra absoliuti mistika. Vernisažo išvakarėse pusseserė susapnavo sapną: mano babytė Stanislava buvo atėjusi į mano parodą, vaikščiojo tarp mano paveikslų ir stebėjosi, kad tokios gražios mano ištapytos gėlės, tokios gražios „portigrapijos“, kur išpaišyta visa giminė, o centre ji pati su papuniu. Stebėjosi, kaip aš taip moku, sakė, ir pati kažkada paišiusi visokius kvietkus, kad būtų gražu. Viską, ką babytė sapne kalbėjo, pusseserė užrašė ir įteikė man kaip laišką iš anapus. Tas tekstas parašytas žemaičių skuodiškių tarme – taip, kaip kalbėjo babytė. Paskutiniai laiško žodžiai „Irmele, a to kartas pajunti, ka aš laimėno tava gyvenėmą iš dongaus“ man yra kaip patvirtinimas, kad viską padariau teisingai.

Giminė, šeima ir artimieji be prigimtinių bendrų savybių, fizinių panašumų, vienas kito širdyje palieka dalelę savęs ir iš pirmo žvilgsnio gal net nematomą vidinę artumos šviesą.

Išėjusieji gyvena čia pasilikusiųjų širdžių buveinėse, o atmintis apie juos yra šildoma dalijantis brangiais prisiminimais, bendromis maldomis ar šventomis giesmėmis, kurias giedame drauge susėdę. Mūsų giminėje tai įprasta – visi esame apdovanoti gera klausa ir gražiais balsais.

Visa tai ir yra įkūnyta tuose keturiuose mano paveiksluose.

Tapydama šį ciklą, į kiekvieną paveikslo personažą tiek esu įsižiūrėjusi, tiek akimis kiekvieną nuglosčiusi ir ištyrinėjusi. Būdavo ir neviltis, rankos svyra, ir vėl džiaugsmas, kai pavyksta. Žodžiu – prisimeditavau su jais. Kadangi buvau netradicinė diplomantė, brandaus amžiaus, apie mano diplominį darbą rašė spauda. Mama iki šiol saugo tą laikraštį su straipsniu ir mūsų, mano ir mamos, nuotrauka.

Tvarkinga eiga

Mano gyvenimas tik dabar pradeda vertis visu savo grožiu.

– Papasakokite apie savo vaikystę. Net neabejoju, kad polinkis į menus atėjo iš ten.

– Kol man suėjo aštuoneri, gyvenome Telšiuose, prie ežero. Netoli tuomečio dailės technikumo ir kraštotyros muziejaus. Mano gatvė taip ir vadinosi – Muziejaus. Gyvenome name, kuriame kažkada buvo miesto pirtis, paskui policija su tardymo izoliatoriumi, apie kurį sužinojau jau daug vėliau iš jau Klaipėdoje sutikto labai puikaus žmogaus, kuris, būdamas dar vaikas, laikinai, kol remontavo jų namą, gyveno tame name po mumis. Ir jo tėvui buvo ne kas, nes buvo tardomas ir mušamas būtent ten. Namas su tokia spalvinga istorija niekaip negalėjo būti ramus užutekis, nors strategiškai puikioje vietoje. O namo gyventojai papildė jo savastį savo toli gražu ne pastelinėmis spalvomis.

Gyvenimas tekėjo tikrai nenuobodžia vaga. Kiemo vaikai buvo už mane vyresni, kurį laiką dar tikdavau kiemo žaidimams, paskui amžiaus tarpinis pasikeitė mano nenaudai, ir berniukams pasidarė įdomesni kitokie užsiėmimai, pavyzdžiui, išbandyti balandžio ištvermę, pririšus jo kojas prie ilgos virvės. Išliko įspūdis, greičiau jausmas, labai nuvargusio paukščio, kuris laikėsi iš paskutiniųjų.

Vienišumas nėra geras mažo vaiko palydovas. Vietoj išsidūkimo su bendraamžiais man teko visą jausmų perteklių nešiotis su savimi. Bet šalia yra ežeras, kurio pakrantėje vieną vasaros vakarą pamačiau vyrą, tapantį aliejiniais dažais. Savo išpūstas iš nuostabos akis matau iki šiol (pridėčiau tris šypsenas). Vėliau netoliese esančiame kraštotyros muziejuje mano dėmesį patraukė nedidelis tapytas moters portretas. Matau jį kaip gyvą iki šiol. Jis nebuvo vertingas kaip meno kūrinys, bet aš supratau, kad tai tapybos darbas. Man tada buvo maždaug ketveri ar penkeri.

Bilietas į muziejų kainavo penkias kapeikas, ir mūsų nepritekliai tuo metu nebuvo didelė kliūtis ten kartais užsukti. O ir šliaužioti, velkant koją už kojos, buvo galima ir neužeinant į vidų. Pro durų stiklą puikiausiai buvo matyti metalinė liūto skulptūra, šalia stovėjo patranka mediniu korpusu, ant jos buvo galima palaipioti.

Dailės technikumo teritorijoje buvo gausybė mokinių padarytų akmens skulptūrų. Nieko ypatingo, bet akiai yra kur užkliūti ir buvo peno fantazijai apie kažkokį kitokį pasaulį, su kitokiais žmonėmis.

Tokie buvo mano vaikystės klajonių plotai. O kur dar nemaža ežero pakrantė ir dėmesio verta bažnyčia, net dvi. Būdavo, kad manęs pasigesdavo, bet ne visada. Mama dirbo, tėtis prižiūrėjo dvynius, visi turėjo savų rūpesčių.

Kai pradėjau lankyti mokyklą, situacija nė kiek nepagerėjo, atvirkščiai, įkritau į kažkokį vargą. Susidūriau su perdėtu dėmesiu, kuris mane užgriūdavo jau beeinančią į mokyklą. Vos išėjusią į gatvę mane tuoj pat stumtelėdavo, patampydavo už rūbų, pradėjusią bėgti imdavo vytis. Įsiveldavau į nesibaigiančias gaudynes. Ypač per pertraukas.

Dabar, per laiko atstumą, matau, kokia tvarkinga eiga dėliojosi mano gyvenimas.

Siaubingai nuvargdavau. Bet mama gavo geriau apmokamą darbą kaime, ir mes išsikraustėme. Įkritau į kaimo vaikų globą kaip į pūkinius patalus. Vaikai buvo geri ir nuoširdūs. Dabar, per laiko atstumą, matau, kokia tvarkinga eiga dėliojosi mano gyvenimas.

Kažkoks kosmosas

– Ir studijos Telšių taikomosios dailės technikume (dabar VDA Telšių fakultetas), matyt, buvo nulemtos? O paskui, po ilgos pertraukos, studijavote tapybą Klaipėdos universitete. Kas pastūmėjo, palaikė, skatino? Juk reikia drąsos ateiti ir pareikšti: štai aš, tapytoja, priimkite mane.

– Studijos technikume nulemtos? Galima ir taip sakyti. Nors dėl jų reikėjo mesti smuiką. Dailė atrodė žemiškesnė profesija. O paskui, kai šviesaus atminimo tapytojas Linas Julijonas Jankus Klaipėdos universitete įkūrė Dailės katedrą, aš nedvejodama ten nuėjau. Tuo metu dirbau Klaipėdos muzikiniame teatre siuvyklos vedėja ir studijos man atrodė kažkoks kosmosas. Iki šiol nesuprantu, kaip sugebėjau baigti. Drąsos pareikšti apie save kaip tapytoją man suteikė suvokimas, kad nebūsi visiems gražus. Jei tau patinka tai, ką darai, tai būtinai atsiranda žmogus, kuris pajaučia tavo emociją ir priima tavo kūrinį. Viskas labai paprasta.

– Esate puikiai įvaldžiusi portreto žanrą. Labiausiai stebina vaikų portretai. Bepigu tapyti pagyvenusį žmogų, jo veide įrašytos patirtys, gyventi metai, o vaiko veide to nėra. Jūs kažkokiu stebuklingu būdu vaikų veiduose įžvelgiate esmę, besiformuojančią asmenybę, su charakteriu, išskirtinumu. Kaip tai pavyksta?

– Baigusi studijas nutapiau kelis paveikslus su vaikais. Būtų miela surinkti juos į vieną vietą ir pasidžiaugti. Jokios paslapties čia nėra – kai užmezgi ryšį su vaiku, iš paveikslo į tave teka ta besąlyginė meilė, kurią jis spinduliuoja. Ir viskas vyksta natūraliai. Man pačiai gera prisiminti tą procesą.

Norėjau tapyti vaikus. Surengti parodą iš paveikslų, kuriuose būtų suaugusių žmonių vaikystės portretai. Dar nežinau, kas bus, o kita paroda jau greitai (vasarą I. Viningienės paroda numatyta Giruliuose). Tapyboje su kiekvienu kūriniu, su kiekvienu ciklu viskas prasideda iš naujo. Virgis (tapytojas Virginijus Viningas) sakė, kad jis patiria tą patį. Man jo nuomonė labai svarbi. Bet jo įdirbis didesnis, tai ir „gadinimo“ periodai daug trumpesni.

Naujas slenkstis

– Jūsų tapyboje yra buvęs bijūnų periodas, beje, lemtingas, žymintis kūrybinės sėkmės pradžią. Papasakokite apie jį.

– Mano gyvenime yra buvęs labai ilgas laikotarpis be tapymo. Poetė Dalia Bielskytė, viena iš labai svarbių moterų mano kūrybiniame kelyje, nutraukė šį periodą. Vakarojome su moterimis po vieno parodos atidarymo, nepamenu, kuriai šovė mintis, kad reikia namie turėti paveikslą su bijūnais – moteriškai sėkmei. Kur tokių gauti? Aš pasakau, kad galiu nutapyti tų bijūnų, jei reikia. Į mano pažadą greitai sureagavo Dalia ir pasiūlė dalyvauti jos kuruojamoje parodoje „Moterys moterims“. Tai ir buvo labai simboliškas mano pirmasis išėjimas į viešumą. Labai stipriai jutau tą virsmą, naują slenkstį mano gyvenime. Į savo parodos atidarymą važiavau kaip į gimdymą. Išgyvenau daugybę prieštaringų emocijų. Man svarbi buvo mano vyro reakcija, jo vertinimas. Jis gerai įvertino mano darbus, ir man palengvėjo. Projektas „Moteris – moterims“ puikiai atliko savo misiją – atnešė man sėkmę.

– Ne kartą girdėta frazė: „Moteris išlaisvėja tada, kai užauga vaikai“. Kada išlaisvėjote jūs?

Moteris išlaisvėja tada, kai pasveiksta, kai išsigydo santykius su mama ir artimaisiais, kai dėl išgyvenimų, savigraužos ir per didelio širdies skausmo neišsenka jos gyvybiniai resursai.

– Moteris išlaisvėja tada, kai pasveiksta, kai išsigydo santykius su mama ir artimaisiais, kai dėl išgyvenimų, savigraužos ir per didelio širdies skausmo neišsenka jos gyvybiniai resursai. Man šis gijimo periodas truko ilgai, bet geriau vėliau nei niekada. Mano gyvenimas tik dabar pradeda vertis visu savo grožiu. Jis visada buvo gražus, bet baimės akys buvo plačios, ir aš mačiau iškreiptą tikrovės vaizdą. Laimė, visada jaučiau angelų sargų globą. Kartais atrodydavo, kad mane kažkas už pakarpos pervilkdavo per išbandymus.

– Pasikalbėkime apie mėlynąjį periodą jūsų tapyboje. Kaip atsitinka, kad imate ir įsijaučiate į kokią nors vieną spalvą? Štai naujausiuose darbuose – labai daug mėlynos.

– Šią vasarą, kai vėl pradėjau tapyti, labai norėjau žalios ir mėlynos derinio. Peizažai tam puikiai tiko. Paskui mane tiesiog užvaldė mėlyna. Pamaniau, kad mėlyna – tai pradžios spalva, nes ir Virgio kūryboje buvo toks periodas, kai jis pradėjo vaduotis iš tamsių spalvų. Mėlyną spalvą į mano tapybą prikvietė ir „Mėlynoji vakarienė“ – graži šventė, kurioje esu dalyvavusi. Kaip nuostabu, kai spalva sukuria atmosferą, skirtą džiaugtis ir švęsti. Turėjau nuotraukų iš tos šventės, beliko tik pasinerti į tą būseną ir tapyti.

Sutampa skoniai

– Negaliu nepaklausti, ar lengva gyventi su talentingu tapytoju? Kokia jūsų šeimos istorijos pradžia?

– Kai mudu su Virgiu susipažinome, jis buvo baigęs pirmą kursą Vilniaus dailės institute, o aš tuo metu jau buvau baigusi mokslus Telšių dailės technikume, gyvenau ir dirbau Klaipėdoje. Virgis toliau studijavo apsunkintu režimu – jau turėdamas šeimą. Po antro kurso aš atvažiavau į bendrabutį Vilniuje jau su Adomu. Prieš Virgio diplominio darbo gynimą gimė Jurgis. Kai baigė institutą, keturiese atvažiavome į Klaipėdą, ir čia gimė Mykolas. Apie mano kūrybą nebuvo kada galvoti.

– Kaip jūsų vyras vertina jūsų kūrybą? Ar atsižvelgiate į jo nuomonę? Ar leidžiate sau kritikuoti jo kūrybą?

– Virgis mano darbus vertina gerai. Kitaip nebūtų parodos, nes blogų darbų jis tiesiog neleistų kabinti. Su kritika būna visaip. Jo kritika kartais smogia kaip sunkioji artilerija. Suprantu, kad darbas su mokiniais nelengvas, ir po sunkios darbo dienos jam ne visada sekasi surasti tinkamų žodžių. Bet pamažu įgaunu tvirtumo neįsižeisti. Man nepatinka žodis „kritika“, labiau tiktų „pagalba“. Mes padedame vienas kitam. Aš jam irgi pasakau, kas jo viename ar kitame paveiksle man kliūna – dažniausiai techniniai dalykai: spalva, šviesa, kompozicija.

– Ar gyvendami kartu du kūrėjai nesupanašėja?

– Manau, kad stilistiškai supanašėti neįmanoma, mudviejų tapymo manieros skirtingos. Tiesiog sutampa mūsų skoniai. Nors charakteriai – nelabai. Kartą kaip išbadėję lakstėme po visą Londoną, kol viename muziejuje radome abiem patinkantį paveikslą. Tada abu lengviau atsidusome: galime skristi namo. Tai buvo Davido Hockney paveikslas „My Parents“ („Mano tėvai“).

Iš noro padėti

– Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su regos negalią turinčiais vaikais ir kaip jums atėjo į galvą mintis imtis kitokios leidybos? Kol esame sveiki, nesusimąstome, kad yra kitokių, kitaip gyvenančių žmonių. Ar toji pažintis jūsų gyvenime buvo lemtinga?

Mano knygos padeda suvokti ir pažinti kitokį pasaulį, jį priimti, pamilti ir su vaikais kalbėtis apie gilesnius dalykus – atjautą, toleranciją, empatiją.

– Pirmoji mano pažintis su vaikais neregiais prieš dešimtmetį man pačiai buvo labai netikėta. Tuo metu studijavau Vilniaus universitete ir buvau sugalvojusi tokį projektą – norėjau išleisti kalendorių su regos negalią turinčių vaikų piešiniais. Per projektą artimiau susipažinau su tokiais vaikais ir mane labai stipriai paveikė jų problemos ir kultūrinės atskirties mastas. Pagalvojau, kad norėčiau jiems padėti. Dar nežinojau, kaip ir ką galiu padaryti, bet noras buvo begalinis. Tada prisiminiau tokią istoriją: mano mama Birutė Jokužienė gal prieš 20 metų buvo sugalvojusi šeimos leidykloje išleisti abėcėlę Brailio raštu. Tėvų leidykloje buvo tokia technologija, bet tuomet mamos sumanymas nepavyko – taškeliai atsispaudė neryškiai, perskaityti buvo neįmanoma, ir sumanymo buvo atsisakyta. Bet tas prisiminimas mane užvedė ant tako ir pagalvojau, kad reikia pabandyti. Nusprendžiau, kad kalendorius su regos negalią turinčių vaikų piešiniais turi būti išleistas Brailio raštu, nes kaip kitaip jie pamatys savo kūrinius, pajaus juos ir galės pasidžiaugti.

E.Jokužytė su neregiais vaikais surengė daugybę edukacinių užsiėmimų mokyklose ir bibliotekose. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Ar jūsų šeimos spaustuvė (Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė) buvo pasiruošusi tokiam eksperimentui?

– Nebuvome pasiruošę, reikėjo laiko, kantrybės, daugybės bandymų, atnaujinimų, investicijų. Bet mano širdis jautė, kad turi pavykti, kad galima tai padaryti. „Tėti, bandom“, – nedaviau ramybės savo tėčiui S.Jokužiui. Pirmasis mūsų bandymas nepavyko, taškeliai buvo neperskaitomi, bet užsispyriau ir prikalbinau tėtį mėginti dar ir dar kartą, prašiau patobulinti technologiją, pagalvoti, ką galima dar padaryti. Tėtis, pasitaręs su spaustuvės meistrais, galiausiai surado sprendimą ir mums pavyko Brailio raštu atspausdinti kalendorių „Aš regiu savo širdimi“. Naują kūrinį testavau, patikrinau, ar vaikai pirštukais gali perskaityti Brailio raštą. Koks buvo džiaugsmas, kad mano užsispyrimas pasiteisino – vaikai jautė tuos taškelius, perskaitė tekstą ir užčiuopė iliustracijas.

Graži, tikra, iliustruota

– Norėjote, kad neregiai vaikai turėtų savo knygų?

– Rengdama kalendorių, susipažinau ne tik su vaikais neregiais, bet ir su jų tėveliais, ateidavau pas juos į namus. Kartą paprašiau, kad vaikai parodytų man savo knygeles, o jie man sako: „Mes neturime knygelių. Jų galime trumpam parsinešti iš aklųjų bibliotekos, o paskui reikia grąžinti atgal.“ Atsakymas mane pribloškė – regintys vaikai turi gausybę knygų, o šie visai nuskriausti, neturi nė vienos savo knygos. Kokia neteisybė! Vienas vaikas parodė iš bibliotekos parsineštą knygelę – ten buvo tik susegti balti lapai be jokių iliustracijų.

Ir aš pradėjau galvoti apie knygelę vaikams – gražią, tikrą, su iliustracijomis. Taip 2014 metais ir gimė mano pirmoji studentiška knyga „Eglė žalčių karalienė“. Ir viskas – aš supratau, kad tai mano kelias.

Susitikimas su neregiu Grigu Sakaliu.

Tradiciškai grožinė literatūra neregiams vaikams leidžiama labai mažais tiražais – vos 10–15 knygų per metus. Iliustracijų jose nėra. Mano knygos spausdinamos 200–300 egzempliorių tiražu, penktadalį tiražo visada padovanojame neregiams. Žmonės ar įmonės prisideda prie iniciatyvos „Padovanok knygą neregiui“, jų dėka galime leidinius dovanoti ugdymo centrams ir asmeniškai vaikams neregiams. Tokios mūsų dovanos suteikia galimybę regos negalią turintiems vaikams džiaugtis savo asmeniška spalvota knyga su taktilinėmis iliustracijomis.

Socialinis verslas – leidyba

– Kitais metais minėsite savo socialinio verslo – knygų leidybos reginčiųjų ir Brailio raštu – dešimtmetį. Kaip dabar reaguoja visuomenė į jūsų socialinę leidybinę veiklą? Ar sulaukiate pripažinimo, paramos, pagalbos?

– Šioje leidyboje mes jau dešimtmetį, esme išleidę aštuonias knygas. Kiekviena knyga išeina vis tobulesnė, gražesnė. Sulaukiame pripažinimo ir įvertinimo. Kiekvienas mūsų knygos įvertinimas man yra didžiulis paskatinimas ir patvirtinimas, kad turiu eiti tuo keliu. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija Vilmo Narečionio iliustruotas Leonardo da Vinči pasakas „Sparnuotosios raidės“ išrinko gražiausia 2015 metų Lietuvos knyga. Knyga buvo įtraukta į tarptautinį katalogą „The White Ravens, 2016“. Katalogą sudaro 200 knygų 42 kalbomis iš 60 šalių. Pernai mūsų išleista knyga „Neringa ir Naglis“ atrinkta rengiamam pasauliniam IBBY (angl. International Board on Books for Young People – Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygos taryba) katalogui. Į šį katalogą iš viso pasaulio atrenkama tik 40 knygų, skirtų žmonėms su negalia. Ir mūsų knyga „Neringa ir Naglis“ pateko į šį katalogą! Sulaukusi tokių įvertinimų suprantu, kad mano kuriamos knygos patinka žmonėms.

Karantino metu E.Jokužytė sumanė ir veda vaikams skirtas nuotolines edukacines pamokas „Neregimas pasaulis“. (Asmeninio archyvo nuotr.)

O dėl paramos... Tas mano darbas tikrai nepelningas, tai daugiau savanoriška veikla. Bet aš paraleliai leidžiu knygas įprastuoju raštu. Visi, perkantys knygas, pažymėtas mano sukurtu „Taško istorijos“ prekiniu ženklu, prisideda prie knygų Brailio raštu leidybos. Dar esame sugalvoję verslo dovanas – kuriame kvapus. Tokia iniciatyva yra abipusiai naudinga. Taip ir verčiamės.

Prisideda žymūs žmonės

– Į socialinę knygų leidybą įsitraukia žinomi Lietuvos žmonės: Nomeda Marčėnaitė, Marijonas Mikutavičius, Aistė Smilgevičiūtė, Andrius Rožickas, Žilvinas Žvagulis ir didelis būrys kitų. Kaip jums pavyksta juos prisikviesti? Gal jie savanoriauja? Ar išvis sulaukiate savanorių pagalbos?

– Savanoriai yra labai skirtingi. Kai reikia savanorių pagalbos, aš jų ieškau. Ypač reikalinga savanorių pagalba Vilniaus knygų mugėje, kur turime du stendus. Tada į pagalbą kviečiu draugus, draugų tėvus, pažįstamus. O žymūs žmonės tiesiog noriai prisideda. Aš ateinu pas juos, pasidaliju savo idėjomis, pasakoju, ką ketinu daryti, ir klausiu, ar prisidės kuriant knygą. Atsakymas būna užtikrintas: „Žinoma.“ Menininkė N.Marčėnaitė iliustravo knygą „Užsimerk” ir savanoriškai dalyvavo įvairiuose edukaciniuose projektuose, prisidedančiuose prie kultūrinės neregių vaikų integracijos. Žmonėms patinka mano veikla ir jie įsitraukia į mano projektus. Prašydama pagalbos, visada suprantu, kad žmonėms reikia gyventi, jie negali visko daryti dovanai, bet tikrai labai daug sulaukiu neatlygintino gerumo ir talkos. Ž.Žvagulis savo studijoje „Zuzi Records“ visada geranoriškai įgarsina mūsų leidžiamas knygas ir pagamina kompaktinius diskelius. Tai didžiulė savanoriška pagalba.

Atverti vaikų fantaziją

– Leidžiate vaikų su regos negalia kūrybą arba įtraukiate juos į knygų kūrimą. Kaip surandate tuos talentingus vaikus ir kaip jie vertina galimybę būti išgirstiems, pripažintiems?

– Toks mano pasirinktas kelias. Daug bendrauju su regos negalią turinčiais žmonėmis ir matau, kokie jie gabūs, talentingi. 2017 metais išleidome neregės pianistės, kompozitorės ir poetės Silvijos Beatričės Petkevičiūtės poezijos knygą „Sielos preliudai“, 2018-aisiais Joniškio bendruomenės ir mokyklos iniciatyva 100 egzempliorių tiražu išleidome neregio berniuko Redo Olšausko eilėraščių knygą „Jeigu aš matyčiau“. Ją iliustravo Redo klasės draugai.

Aš noriu, kad žmonės sužinotų apie tuos vaikus. Regos negalią turinčių vaikų kūrybos leidyba stiprina jų pasitikėjimą savimi, drąsina kurti, motyvuoja gyventi visavertį gyvenimą.

Pamoka su legenda pakvietė į susitikimą su nerege Vaida Butautaite. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Knygą „Neringa ir Naglis“ iliustravo neregys berniukas R.Kelpša. Jį pažįstu nuo aštuonerių metų, dabar jam 15, ir aš mačiau, kaip jis augo, kaip skleidėsi jo kūryba. Reinoldas, padedamas dailės mokytojos Skaidrės Butnoriutės, pažįsta pasaulį ir sugeba puikiai jį perteikti per savo kuriamus vaizdus.

N.Marčėnaitės iliustruotą knygą „Užsimerk“ sukūrė regintys vaikai. Kūrybiniame projekte dalyvavo 85 mokyklos, mokytojų paraginti vaikai rašė pasakas „Ką aš matau užmerktomis akimis“. Vaikai sukūrė 150 pasakų, į knygą atrinkome šešias įdomiausias. Žinau, kaip smagu vaikui turėti knygą, kurioje yra jo sukurta pasaka.

Esu išleidusi ir savo knygą „Marsiečių abėcėlė“, kurią sukūriau kartu su reginčiais vaikais. Projekte dalyvavo 350 vaikų. Aš kaip knygos autorė mokiau vaikus kūrybiškai rašyti istorijas. Mano užduotis buvo atverti jų fantaziją. Skatinau laisvai kurti, negalvojant apie rašinio struktūrą, apie privalomas pasakojimo dalis – įžangą, pabaigą. „Leiskite sau ir savo herojams skraidyti“, – raginau vaikus.

Išmokė matyti širdimi

– Nuo 2014 metų dalyvaujate I.Kanto bibliotekos rengiamuose Klaipėdos metų knygos konkursuose, kasmet nustebindama gražiausios knygos rinkimo komisiją ypatingais savo leidiniais. Visos jūsų leidžiamos knygos yra labai skirtingos – kiekviena vis kitokia: skiriasi formatai, iliustracijos, leidinių koncepcijos. Kas inspiruoja knygų meninį sprendimą, kur semiatės idėjų? Ar kiekvienai knygai suburiate vis kitą komandą?

– Taip, kiekvieną knygą kuria vis kita komanda. Naujas kūrinys pirmiausia gimsta mano galvoje, aš turiu savo idėjų, suburta komanda – savų minčių, tada mes kalbamės, diskutuojame, taip atsiranda kūrybinė sinergija ir gimsta originali idėja. Kartu sugalvojame, kokia bus knygos forma, kokį popierių pasirinksime, kas knygą iliustruos, kas rašys tekstus, kas redaguos, įgarsins ir taip toliau. Knyga – didelis kolektyvinis darbas.

Knygos „Neringa ir Naglis“ iliustravimo procesas. E.Jokužytė su R.Kelpša. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Naujausios knygos – V.Miliūno sukurtos senelio pasakos „Neringa ir Naglis“ iliustravimui neturėjau jokios idėjos, nežinojau, kas ir kaip iliustruos tą knygą. Sugalvojau vėl suburti vaikus, kad jie sukurtų iliustracijas. Vaikai noriai įsitraukia į tokias veiklas. Kūrybiniame procese dalyvavo vaikai iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos. Pasirinkau Reinoldą, nes manau, jis kaip jaunas menininkas yra vertas, kad apie jį sužinotų. Berniuko istorija – unikali, jis niekada savo akimis nėra matęs nei saulės, nei kopų, nei paukščių, nežino, kokios spalvos yra dangus ar jūra, tačiau jo dailės mokytoja S.Butnoriutė išmokė jį matyti širdimi. Ir, koks stebuklas, iš antrinių žaliavų – įvairiausių faktūrų popieriaus, naudojamo pakuotėse, jis sukūrė nuostabias reljefines iliustracijas, kuriose dera ne tik faktūros, bet ir spalvos. Kaip jis tai sugeba – kažkoks stebuklas. Knyga išleista dviem formatais – regintiems ir neregintiems skaitytojams. Tikiuosi, kad regintys vaikai, vartydami tą knygą, supras, kad galima skaityti ne tik akimis – yra ir kiti pojūčiai, tik juos reikia ugdyti.

Ši ir kitos mano išleistos knygos tinka vaikams, turintiems skaitymo sutrikimų, arba tiems, kurie gyveno užsienyje ir nebemoka lietuviškai skaityti. Mano interaktyvios knygos skatina pamėgti skaitymą, nugalėti nesuvokiamo teksto baimę. Taip pat mano knygos yra puiki edukacinė priemonė tiek mokykloms, tiek tėvams, jos padeda suvokti ir pažinti kitokį pasaulį, jį priimti, pamilti ir su vaikais kalbėtis apie gilesnius dalykus – atjautą, toleranciją, empatiją.

Pažinti kitokį pasaulį

– Žavi jūsų vykdoma socialine edukacine veikla. Norėtųsi, kad jūsų knygos būtų integruojamos į vaikų dorovinį ir etinį mokymą mokyklose, darželiuose. Įvairi kultūrinė-socialinė edukacija, kurios pripildyta jūsų veikla, galėtų būti ne tik projektinė, o nuolatinės tolerancijos, empatijos ugdymo programos dalis, tiesa?

– Ačiū, kad paklausėte, mes tai darome jau maždaug penkerius metus. Iki pavasario karantino rengėme gyvus edukacinius „Kultūros paso“ užsiėmimus, aš važiuodavau su neregiais į mokyklas, pasakodavau regintiems vaikams, kaip gimsta mūsų knygos, žaidimo forma užrištomis akimis vaikai pirštais pažindavo knygose paveikslėlius, o gyva pažintis su neregiais jiems leido iš arčiau pažinti šių žmonių gyvenimą. Kaip smagu būdavo, kai į „Pažinkime neregimą pasaulį“ susitikimus vaikai atsinešdavo mano išleistų knygų.

Karantino metu, kaip alternatyvą šiems susitikimams, pagal knygų turinį sukūriau nuotolines edukacines pamokas „Neregimas pasaulis“, kurias iš dalies finansavo Kultūros taryba. Mokyklos gali užsisakyti tokias pamokas, jos vyksta maždaug po dvi valandas, kiekviena pamoka gali būti integruojama į pagrindinių dalykų mokymą – pasaulio pažinimą, dorovinio ugdymo, lietuvių literatūros ir dailės temas. Pagal knygų turinį dabar yra sukurtos trys pamokos: „Pamoka su Leonardu da Vinčiu“, „Pamoka su Jūrate ir Kastyčiu“, „Pamoka su knyga „Užsimerk“.

Tokių pamokų metu vaikai sužino ne tik apie mano išleistas knygas, pritaikytas neregiams, jie įgyja specialiųjų žinių apie pojūčius, Brailio raštą, susipažįsta su knygų iliustruotojais, kurie pasakoja kaip gimsta liečiamos iliustracijos, išgirsta ir neregių jaunuolių gyvenimo istorijas, sužino apie jų kūrybinius gabumus. Pamokas praturtina įvairios kūrybinės užduotys, klausimai, net savotiški testai, kurie parodo, kaip edukacija keičia vaikų žinias apie neregių pasaulį. Ir aš matau, kaip keičiasi vaikų mąstymas, supratimas. Prisijungiu nuotoliniu būdu ir, bendraudama su vaikais, mokau juos suprasti, pažinti kitokį pasaulį. Nuotolinio ugdymo „Neregimas pasaulis“ pamokose padedu įsijausti į kitų žmonių būsenas ir priimti save tokius, kokie esame, ir kitus tokius, kokie jie yra. Juk mes visi esame skirtingi, unikalūs ir įdomūs savo skirtybėmis. Tikiu, kad vaikai, įgydami gebėjimą empatiškai reikštis, išmoks kurti draugiškesnius santykius ir suprasti vieni kitus. Taip savo knygomis ir pamokomis prisidedu prie vaikų tolerancijos ir empatijos ugdymo.

Troškimas išsipildė

Tapytojas V.Bogatyriovas gimė 1945 m. Tolimuosiuose Rytuose, jūreivio šeimoje. Dar paauglystėje Vladimiras suprato, kad nori būti dailininkas. Nuo mažens mėgęs piešti ir konstruoti jis lankė modeliavimo būrelį. Kartą mokytojas jį pasiuntė į dailės studiją parnešti raudonų dažų lėktuvėliams dažyti. Dailininkas iki šiol prisimena, kaip užuodė dažų kvapą ir pamatė prie piešinių palinkusius vaikus. Jie piešė natiurmortus. „Lyg kas būtų smogęs per galvą – supratau, kad nenoriu nieko kito, tik piešti. Pasiprašiau į dailės studiją ir po pusmečio žinojau, kad tapsiu dailininku“, – prisiminimais dalijosi tapytojas.

Įkvėpimo peizažams jam nereikia toli ieškoti – užtenka pasivaikščioti savo kaimo sodybos pievomis.

Vaiko troškimas išsipildė. V.Bogatyriovas studijavo grafiką Sankt Peterburgo dailės akademijoje – seniausioje ir didžiausioje aukštojoje dailės mokykloje Rusijoje. Dailės mokslus Sankt Peterburge baigęs menininkas apsigyveno Klaipėdoje, kur praleido beveik pusę savo gyvenimo. Nuo 1975-ųjų jis dalyvauja parodose, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. V.Bogatyriovas yra surengęs daugybę parodų Lietuvoje ir užsienyje, jo darbai puikuojasi privačiose kolekcijose Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje ir JAV.

Organizatorių nuotr.

Plataus diapazono

Dailininkas atstovauja klasikinio realizmo mokyklai, jo žanrų ir temų diapazonas yra labai platus: peizažai, natiurmortai, portretai, figūrinės kompozicijos. Pastaruoju metu tapytojas pamėgo iliustracijos žanrą – kuria siužetus ir piešia spalvingus paties sugalvoto homo gnomus pasaulio personažus.

Įdomu, kad V.Bogatyriovą visada domino katės ir šunys – kaip išskirtiniai gyvūnai. Jo manymu, jie visada gyvena įdomų, visavertį gyvenimą, turi sielą ir pasižymi išmintimi, ypatinga bendravimo maniera. V.Bogatyriovas yra sukūręs gausybę šmaikščių katinų ir šuniukų istorijų iliustracijų, yra iliustravęs savo bičiulės, Izraelyje gyvenančios rašytojos Svetlanos Moiber eilėraščių knygelę vaikams „Kačiukų ir šuniukų planeta“. Knygelė 2020 m. išleista Jeruzalėje.

Organizatorių nuotr.

Pamėgo akvarelę

Vis dėlto mėgstamiausias tapytojo kūrybos žanras yra peizažas. „Peizažas man yra geriausias poilsis. Jame svarbu ne tiek siužetas, kiek vyraujanti nuotaika. Pastaruoju metu mano peizažuose mažiau spalvų, bet daugiau nuotaikos ir harmonijos. Matyt, aš pats tapau harmoningesnis – tai atsispindi ir mano peizažuose“, – sakė autorius, tapantis ne tik aliejiniais dažais.

V.Bogatyriovas ypač mėgsta akvarelės techniką. Dailininko teigimu, šis tapymo būdas suteikia daug galimybių – šlapios akvarele galima nulieti sklindantį rūką, perteikti virpantį, tyrą gamtos grožį, sukurti ypatingą nuotaiką. Jo peizažai – sustabdytos romantiškos akimirkos. Tai gali būti rūko nuometu užklotas ežeras, romantiški saulėlydžiai ir saulėtekiai virš kaimo sodybos prie ežero, rudenėjanti gamta ir kiti tą akimirką tapytojo užfiksuoti momentai. Kiekvieną nepakartojama vaizdą autorius stengiasi įamžinti per pusvalandį, nes akvarelė – kaip eilėraštis – atsiranda netikėtai, staiga. Joje neįmanomi pataisymai. Įkvėpimo peizažams jam nereikia toli ieškoti – užtenka pasivaikščioti savo Pauošnių kaimo sodybos pievomis, paežere – ir štai nauji paveikslai, naujos akvarelės.

Šioje virtualioje parodoje galima pasigrožėti dailininko V.Bogatyriovo akvarele nulietais peizažais.

Muziejus po atviru dangumi

– Ar esate miesto žmogus?

– Esu betono vaikas, užaugau Šiaulių centre. Jei norėčiau fotografuoti gamtą, nuolat turėčiau gyventi kitu ritmu, varžyti save – anksti keltis arba visai nemiegoti, laukti ypatingo apšvietimo ar mistinio apsireiškimo – tai ne man. Saulėtekių ir saulėlydžių nematau, ir dėl to nesikankinu. Kiekvienas renkasi tai, kas jam artima. Aš esu miesto žmogus, mano gyvenimo tempas greitas ir dinamiškas, nėra nei laiko, nei poreikio medituoti gamtoje. Miestas man geriau pažįstamas, jo ritmas yra kur kas artimesnis mano natūrai – čia viskas kinta, mainosi, transformuojasi, juda, pulsuoja, ir tai man patinka. Miestai man yra didžiausias stebuklas, įdomiausias muziejus po atviru dangumi.

– Labai iškalbingas jūsų parodos pavadinimas – „Įkvėpti miestą“. Ar tai reiškia, kad norite jį pažadinti, ypatingai paveikti, ar siūlote įkvėpti miestą kaip oro gurkšnį, atrasti jį per savo pojūčius?

– Kviečiu pamatyti kitokį miestą, įkvėpti jo ypatingos energijos. Man neįdomus tradicinis gražių vaizdų fiksavimas, todėl ieškau savito rakurso, neįprasto apšvietimo, gatvių ir stogų ritme išnyrančių faktūrų, seno ir naujo sandūros, netikėto miesto ir žmogaus susitikimo.

Mėgsta keliauti savarankiškai

– Banalu būtų klausti, ar mėgstate keliauti – atsakymas įrašytas fotografijose. Aišku ir tai, kad keliaudamas nevaikštote turistų pramintais takais, nejudate kelionių agentūrų nubrėžtomis trajektorijomis ir nefiksuojate privalomų gražiausių vietų. Jūs į miestą žiūrite menininko žvilgsniu ir pirmiausia matote miesto grafiką, linijų ritmus, faktūrų žaismą, šviesos išryškintus architektūrinius reljefus, išgrynintas erdves. Įprasta, kad architektūrinė fotografija labiau domina architektus – tokia jų darbo specifika, o kodėl jums įdomus architektūrinis peizažas?

– Labai daug keliaujame. Kartu su žmona iš anksto sudarinėjame kelionių maršrutus ir niekada nesirenkame standartinių, turizmo agentūrų siūlomų objektų – visada ieškome rečiau lankomų, sunkiau pasiekiamų vietų. Mėgstame keliauti mašina ar traukiniais – taip daugiau pamatome.

Architektūra man nėra svetima. Tris dešimtmečius sukuosi ergonominių baldų versle. Pradėjau nuo dizainerio, pats ilgai projektavau interjerus. Nuolatiniai kontaktai su geriausiais architektais ir dizaineriais, mano paties pastabumas, žinių troškimas ir, žinoma, Šiaulių universitete įgytos akademinės dailės žinios suformavo profesionalų architektūrinį matymą, erdvės pojūti ir vizualinę klausą.

Aš baigiau Šiaulių universitetą ir kurį laiką pats jame dėsčiau. Tik ilgai netvėriau – pedagogika ne man, ne mano gyvenimo ritmui, man reikia naujovių ir tempo.

Profesinė patirtis man labai pravertė fotografijoje. Dabar man nereikia galvoti apie kompoziciją – viskas ateina savaime. Pasikliauju praktika pagrįsta intuicija ir ji niekada manęs neapgauna. Mano fotografijoms beveik neprireikia „kropinimo“, kadras iš karto pavyksta.

– Kas yra „kropinimas“?

– Tai toks fotografų naudojamas žargonas: dažnai žodis cropinti, crop’as vartojamas tais atvejais, kai kalbama apie padaryto kadro apkirpimą įvairiomis programomis.

Domina šiuolaikinė architektūra

– Miestų istorijos akcentų, senosios architektūros, barokinių skulptūrų parodoje eksponuojamose fotografijose nedaug – jos šmėsteli vienoje kitoje fotografijoje veikiau kaip laiko sandūrą reflektuojantys simboliai. Savo skvarbų žvilgsnį dažniau fokusuojate į naująją, moderniąją architektūrą, žavitės drąsiomis, veržliomis formomis, architektūrine plastika. Kodėl tai atsidūrė pirmame plane?

– Tiesiog man įdomesnė šiuolaikinė architektūra. Tikrai nesuku sau galvos, kas ir kiek kartų lietė kokios nors senos pilies ar bažnyčios durų rankeną – tegul tuo domisi archeologai, meno istorikai. Man kur kas svarbiau pagauti miesto pulsą, pajusti jo ritmą, įsilieti ir susilieti su miestu, įkvėpti jį. Gyvenu čia ir dabar – toks yra mano motto.

– Turbūt jūsų netradicinė urbanistinė fotografija nepraslysta ir pro kelionių agentūrų, egzotiškų kelionių maršrutų kūrėjų akis?

– Pastaruoju metu daug savo nuotraukų keliu į „Instagramą“. Neslėpsiu, malonu, kad mano fotografijas pastebi, domisi, giria, sako, kad jos išsiskiria neaprėpiamoje fotografijų jūroje. Susilaukiu visokiausių pasiūlymų iš pasaulinių kelionių agentūrų. Kol kas rimtai į tai nereaguoju ir nesvarstau galimybės panaudoti savo fotografijas tokiam tikslui, bet kelias nuotraukas jau esu joms paaukojęs. Kodėl ne – gal mano fotografijos padės kitaip atrasti, pamatyti lankomus miestus.

– Ar fotografuodamas miestą stengiatės jį identifikuoti, ar jums svarbu, kad jis būtų atpažįstamas?

– Niekada nesistengiu identifikuoti konkretaus miesto, man nėra svarbios geografinės koordinatės, aš kartais net neprisimenu, kuriame mieste pagavau vieną ar kitą kadrą – reikėtų peržiūrėti archyvus. Man svarbu ne parodyti miestą, o perduoti jo energiją.

Fotografija – aistringas pomėgis

– Ar fotografavimo aistra užkrėtėte ir žmoną?

– Žinoma, fotografuojame abu – teko ir jai išmokti, profesionaliuose kursuose pasitobulinti. Kartu keliaudami pastebėjome, kad matome panašius dalykus ir mūsų padaryti kadrai ima kartotis. Todėl pasidalijome darbais – aš fotografuoju, ji filmuoja. Rezultatas būna skirtingas, o sukauptas kelionių archyvas – išsamesnis.

– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai fotografijoje? Nuo ko pradėjote?

– Tradiciškai viskas prasidėjo mokykloje. Į fotografiją įtraukė tėvas, fotografavau savo klasės draugus, užsidarę vonioje su tėvu ryškindavome nuotraukas – mano kartai labai pažįstamas vaikystės prisiminimas.

– O kada rimčiau susidomėjote fotografija? Ar dabar jau galite sakyti, kad esate profesionalus fotografas? Juk turite tam pagrindo – tarptautiniuose fotografijos meno konkursuose beveik kasmet sulaukiate aukščiausių įvertinimų:  „Photo Magic 2019“, Bosnija ir Hercegovina, MOL (Master of Light) diplomas, „4th International Salon Reflections 2019“, Serbia, PSA (Photographic Society of America) bronzos medalis, „Bosnia 2018“, MoL (Master of Light) Aukso diplomas. Visų net neišvardysiu...

– Negaliu sakyti, kad esu profesionalas, per skambiai mane pavadinote. Fotografija man yra hobis, ir tik dabar, kai verslo reikalai beveik sutvarkyti, pagaliau randu laiko sau ir savo pomėgiams. Pastaruosius šešerius metus fotografuoju daugiau.

Šiaulių fotografų sambūris

– Esate be galo veiklus, aktyviai dalyvaujate savo gimtojo miesto kultūrinėje veikloje. Šiauliuose fotografija yra antroji religija. Baltai pavydžiu Šiauliams fotografijos muziejaus, negaliu jo neaplankyti čia užklydusi. Šiauliuose susitelkusi stipri fotografų bendruomenė: Rolandas Parafinavičius, Virginijus Kinčinaitis, Vilmantas Dambrauskas... Prieš dešimtmetį R.Parafinavičiaus iniciatyva Šiaulių centre buvo įkurtas klubas „Fotografijos namai“ (nuo 2016 m. – asociacija). Papasakokite apie savo Fotografijos namus, jų „bildukus“ ir jūsų artimiausius planus.

– „Fotografijos namai“ yra ne tik fotografijos gerbėjus vienijanti organizacija, ne tik rimta fotografijos mokykla, bet ir miesto kultūrinis reiškinys. „Bildukai“ (taip švelniai vadinami „Fotografijos namų“ gyventojai) aktyviai dalyvauja miesto šventėse, organizuoja kūrybines stovyklas, rengia parodas. Artimiausiuose mūsų planuose – fotografijos / draugystės projektas „Šiaulių žydai. Portretai“. Kol kas tai tik idėja, apmatai. Pasidalijome darbais, ištraukėme burtus, kas ką fotografuos. Rimtai ir atsakingai ruošiamės.

2020 metais minėsime iškilaus litvakų kultūros atstovo Elijo ben Saliamono Zalmano (Vilniaus Gaono) (1720–1797) 300-ąsias gimimo metines. 2020-uosius metus LR Seimas yra paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais (aut. past.). Šiauliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, žydų kultūros palikimas gausus. Nelengva užduotis tai reflektuoti. Žinau, kad teks rimtai pasidomėti, daug literatūros paskaityti, paieškoti informacijos – man tai labai įdomu, aš esu smalsus žmogus, viskas, kas nauja, neatrasta, nepažinta, man labai artima. Mėgstu ieškoti, gilintis, atrasti. Šiauliuose tikrai nemažai litvakų kultūros ženklų. Ypač didelis Chaimo Frenkelio (1857–1920) kultūrinis palikimas.

Vizitinė kortelė

A.Lamauskas gimė 1967 m. Šiauliuose.

Studijavo Šiaulių universitete, kuriame įgijo dailės pedagogo specialybę.

Yra laisvai samdomas fotografas.

2016 m. įkūrė asociaciją „Fotografijos namai“.

Šiuo metu yra „Ergolain“ holdingo komercijos direktorius.

Parodose dalyvauja nuo 1988 m.

Dažnas tarptautinių fotografijos konkursų dalyvis ir laureatas.

Gyvenimo impulsai

– Kokie vėjai nubloškė jus į Klaipėdą? Dėl to, žinoma, labai džiugu, nes kuo daugiau kūrybingų ir veiklių žmonių, tuo miestas gražesnis. Bet nedažnas iškeičia sostinę į mažesnį miestą. Meilė, jūra, viliojantys darbo pasiūlymai, o gal dar kokios kitos priežastys?

– To vėjo vardas – atsitiktinumas, jo ir reikėtų paklausti, vėjas geriau atsakys. Kiek pats suprantu, buvo maždaug taip: po studijų Vokietijoje atsirado galimybė dėstyti Klaipėdoje, tai ir atvykau. Traukė ir jūra, ir vokiškasis praeities tapatybinis sandas – mano seneliai buvo Klaipėdos krašto senbuviai. Bet tai jau papildomi faktoriai. Jei ne galimybė dėstyti, turbūt nebūčiau čia atsiradęs.

– Labai greitai įsiliejote į Klaipėdos akademinį ir kultūrinį gyvenimą. Dėstote Klaipėdos universitete ir Vilniaus dailės akademijoje, skaitote paskaitas meno, filosofijos ir teologijos temomis, esate aktyviai veikiantis asociacijos „Klaipėdos kultūros bendruomenė“ pirmininkas, be to, rašote, 2013 m. išėjo jūsų sudarytas mokslinis veikalas „Dievo pėdsakais. XIX–XX a. evangeliškosios teologijos antologija“. Plius prie viso šito dar ir tapote. Kada randate tam laiko?

– Ne visai tiesa, kad greitai įsiliejau į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. Pirmasis dešimtmetis Klaipėdoje buvo bandymo pritapti prie lietuviškų akademinio ir socialinio gyvenimo ypatumų tarpsnis, košiamas nuolatinių perturbacijų universitete ir šiaip gyvenime. Gana sudėtingas epizodas, kone klasikinio „iliuzijų žlugimo“ žanro atvejis. Gyvenimo spalvos darėsi vis niūresnės ir beviltiškesnės. Buvau tapęs rezignuojančiu stebėtoju, nežinančiu, ko nusitverti, praradęs motyvaciją veikti daugiau, nei būtina. Tik gerokai vėliau, ne be tam tikrų impulsų asmeniniame gyvenime, atgavau norą imtis kažko daugiau. Grįžau prie tapybos, įsijungiau į visuomeninę veiklą. Kiek pavyksta, tiek ir veikiu. Tai nėra labai daug, pažįstu žmonių, nuveikiančių gerokai daugiau. Man svarbiau ne kuo daugiau „veikti“, o ką nors realiai keisti – buvimą pasaulyje daryti gražesnį. Deja, tai sunkiausia. Kiekvienas išminčius pasakys, kad yra tik vienas dalykas pasaulyje, kurį gali pakeisti, – tu pats. Vadinasi, kad tik pagerinęs save, pagerinsi ir pasaulį. O man ne visada užtenka kantrybės tuo užsiimti.

Gali išeiti nebent iš dirbtuvės, palikti ten dažus ir teptukus, bet tapyba vis tiek lieka su tavimi kaip matymo būdas, kaip tavo sąmonės sankloda.

Belaikiškumo būsena

– Kas jums yra tapyba: galimybė sustoti, susitikti su savimi, meditacija, maloni gyvenimo forma, o gal eksperimentas, kurio dalis esate pats?

– Visi išvardyti dalykai tinka. Net nežinau, ar ką nors pridurčiau. Nebent pakomentuočiau formuluotę „galimybė sustoti“: tapant išnyksta skirtis tarp Aš ir ne Aš, tapydamas pavirstu žiūrėjimu ir veiksmu, gestu, ir tai išvaduoja iš Vakarų kultūroje įprastos racionalaus suvokimo struktūros, padalijančios pasaulį į subjektą ir objektą. Tai belaikiškumo būsena, galima sakyti, mistinis patyrimas, išlaisvinantis iš linijinės laiko tėkmės vergijos, kurioje pastaruoju metu esame įstrigę visi. Ką čia taip prakilniai formuluoju, iš tiesų yra labai paprasta: žaidžiantis vaikas prie jūros, užsižiopsojęs į debesis svajoklis, taip sakant, „varnas gaudantis“ išsiblaškėlis patiria tą patį. Skirtumas tik toks, kad aš tą būseną įveiklinu dažais ant drobės – čia, žinoma, praverčia ir tam tikri tapybiniai įgūdžiai, be kurių irgi nieko neišeitų.

T. Kiaukos tapybos darbas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

– Kas svarbiau – kūrybos procesas ar rezultatas?

– Nemanau, kad procesą galima atskirti nuo rezultato: juk kiekvieną proceso akimirką jau egzistuoja tam tikras rezultatas, svarbu, kada sustoji. Būna ir taip, kad po kelerių metų vėl grįžti prie drobės ir kažką pertapai. Ir nežinai, ar niekada daugiau nebegrįši prie to darbo. O būna, kad tapai ir labai greitai baigi – pajunti, kad viskas, nieko nebegali pridurti, nebent tik sugadinti. Čia panašiai kaip gyvenime: kas jame procesas, o kas rezultatas? Jei staiga mirsi, procesas baigsis, liks rezultatas. O kol gyvas – viskas yra procesas.

Atsivėrimo problema

– Poetas Sigitas Geda yra pasakęs, kad poezija yra toks labirintas, iš kurio gali ir nebeišeiti, o kaip yra su tapyba? Ar esate joje įstrigęs?

– Gerai Geda pasakė... Ką čia bepridursi? Gali išeiti nebent iš dirbtuvės, palikti ten dažus ir teptukus, bet tapyba vis tiek lieka su tavimi kaip matymo būdas, kaip tavo sąmonės sankloda. Net jeigu niekada daugiau nieko nebenutapysi. Kartais taip ir pagalvoju – kam tie paveikslai? Pasaulyje tiek visko daug, ir daug geresnių darbų, nei tu kada nors įstengtumei sukurti. Bet čia suveikia tas, kaip sakote, „užstrigimas“: ima niežėti rankos ir tenka pasikasyti.

– Ne naujas teiginys, kad poezija yra sielos kalba, vadinasi, neišvengiamas ir negailestingas atsivėrimo aktas. O kaip yra tapyboje? Ar galėtumėte tapyti atribodamas save nuo kūrinio, neatsiverdamas?

– Niekada apie tai nepagalvojau. Nelabai įsivaizduoju, kaip tapyti, atribojant save nuo kūrinio. Čia gal panašiai kaip seksas be meilės? Reikėtų pabandyti, būtų nauja patirtis. Vis dėlto manau, kad kiekvienas trokšta atsiverti (kitas atvejis, žinoma, kai trokšta tik užsidirbti) kaip koks ekshibicionistas, tai užkoduota mūsų prigimtyje, jei ji kaip nors netraumuota. Kaip sakė Emanuelis Levinas, prasmė yra tada, kai yra Kitas. Kitas klausimas – kas ten tokio atsiveria, ar tai verta dėmesio, ar tai kam nors įdomu? Manau, šiuolaikiniame mene (nors, ko gero, visų laikų mene) tai opoka problema – labai įmantriai nusirenginėjama, o po to nėra į ką žiūrėti.

Nemėgsta daiktų

– Puikiai jaučiate ir valdote koloritą. Sakyčiau, muzikaliai, todėl nenustebčiau, jei prisipažintumėte, kad mokėtės ir muzikos. Kur išmokote spalvinės klausos?

– Ačiū už komplimentą. Sunku kalbėti apie savo ypatumus, ir ne vien iš kuklumo. Tiesiog žinau, kad mes patys save matome kitaip, nei mus mato kiti. Taip ir čia: nežinau, kokia ta mano spalvinė klausa. Džiaugiuosi, jei kam patinka. O muzika mano aplinkoje skambėjo nuo vaikystės – sesuo mokėsi muzikos, tapo vargonininke, tėtis savo malonumui pagrieždavo smuiku, o aš mėgau „paklenčinti ant klepo“ – stovėjo toks senovinis pianinas namie. Bet tai dariau grynai mėgėjiškai, specialiai muzikos niekada nesimokiau. Štai dabar sūnus įstojo į muzikos ir teatro akademiją, groja fortepijonu, tai niekur nuo muzikos nepabėgsi. Manau, kad visi dalykai, prie kurių prisiliečiame, mus veikia, galbūt ne visada atpažįstame priežastis ir jų pasekmes, kaip kokioje kvantų mechanikoje. Visko nesupaisysi...

– Jūsų paveiksluose nėra jokių daiktų, viename paveiksle, nutapytame „treigiška“ fotografijos maniera, tarsi iš rūko išnyra statinys, bet tai ir viskas, daugiau jokio daiktiškumo. Kodėl esate daiktiškumo nekentėjas?

– Stipriai pasakyta – „daiktiškumo nekentėjas“! Įdomi pastaba, verčianti pagalvoti: gal iš tiesų esu „daiktų nekentėjas“? Jei taip, o panašu, kad taip ir yra, tai kodėl? Manau, čia esama ryšio su spalvos, šviesos, formos ir kompozicijos muzikalumu. Paveikslo visumą sudaro kompozicija, o ją – ritmas, struktūros, spalvinė dinamika ir t. t. Savotiškus atitikmenis turi ir muzika. O muzikoje juk irgi nėra daiktų, fizinio pasaulio atžvilgiu ji gryna abstrakcija. Kita vertus, ir šiaip nemėgstu daiktų (išskyrus tų, kurie man labai patinka) – man jie simbolizuoja vartotojiškumą, pasaulio naikinimo mašineriją ir galų gale šiukšlių kalnus, kurie skleidžia blogą kvapą (tokį užuodžiame, važiuodami pro Dumpius šalia Klaipėdos).

T. Kiaukos tapybos darbas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Laisvė svarbesnė

– Yra dviejų tipų menininkai – vieni siekia įtikti vartotojų skoniui, kiti tiesiog kuria, negalvodami apie adresatą. Pirmiesiems lengviau, pataikius pagal madą, iš menų galima ir pragyventi. Antrieji, nepataikaujantys žiūrovams, iš menų gyvena retai, bet išlieka laisvi nuo poreikio įtikti ir patikti. Neabejoju, kad priklausote pastariesiems, bet ar niekada nėra kilusi pagunda nusispjauti į savo principus ir nutapyti vieną kitą madingą, saloninį paveikslą? Juk ne paslaptis, kad šiais laikais žmonės dažnai į paveikslus ir kitus meno kūrinius žiūri tik kaip į interjero detales?

– Skaudi tema daugeliui kuriančiųjų. Juk žinome, kaip gyvena didžioji dauguma menininkų Lietuvoje. Jei man reikėtų iš tapybos pragyventi, turbūt bandyčiau vienaip ar kitaip pataikyti pagal madą ar skonį. Nors visada maloniau būti tuo, kuris pats, kaip koks Pikasas ar Dali, diktuoja madas ir formuoja skonį, tada dilema neiškyla. Neniekinu ir nesmerkiu tų (kas aš toks, kad tai daryčiau?!), kurie tai daro, – tai normalūs, darbiniai rinkos santykiai, net profesionalumo požymis, nes būtent tai ir reiškia būti profesionalu: gyventi iš savo sukurto darbo. Svarbu, į kokį skonį taikai ir kokios kokybės „produktą“ sukuri. Juk esama ir visai išlavinto, gero skonio darbų poreikio. Bachas muziką kūrė irgi iš reikalo, didelę šeimą išmaitinti reikėjo. Kaip girdime, visai neblogai išėjo, dabar jis pripažįstamas kaip vienas geriausių visų laikų kompozitorių. Man, ko gero, – geriausias. Kadangi pragyvenimui uždirbu ne iš tapybos, tai ir pagundos nekyla „taikyti į rinką“. Šiuo atžvilgiu laisvė man žymiai svarbesnė. Tokia laisvė, sakyčiau, tikra prabanga. Kai kuriais atvejais esu užkietėjęs prabangos mėgėjas.

– Kiek svarbus kūrėjui pripažinimas? Ir kas tai būtų – laimė ar bausmė?

– Čia gana linksmas klausimas. Arba dramatiškas. Kartais laimė tampa bausme. Ir atvirkščiai. Žinau tai ne iš knygų, o iš realybės. Todėl iš anksto neįmanoma atsakyti, kas iš to pripažinimo išeis. Pripažintas talentingas menininkas dažnai yra du viename. Greičiausiai čia esama ir gilesnės prasmės, nes jei karaliautų tik laimė, nebesinorėtų nieko kurti, ištiktų pabaiga. O jeigu liktų vien tik bausmė, galų gale palūžtumei ir viską mestumei – irgi pabaiga. Vieno ir kito įtampoje, santykyje, manau, ir gimsta kūrybiniai impulsai. Visa kita – likimo reikalai. Apie likimo pokštus ir būties efemeriškumą geriau nepasakysi, nei orakulė Pytija senovės graikų tragiko Pindaro eilutėje: „Vienadieniai! Kas jis yra? O kas ne? Žmogus – šešėlio sapnas; tačiau kai Viešpats spindesį siunčia, žmonėms nušvinta šviesa ir amžius meilingas.“

T. Kiaukos tapybos paroda Kretingoje (J. K. Chodkevičiaus g. 1B) eksponuojama iki gruodžio 16 d.

Vizitinė kortelė

Tomas Kiauka gimė 1968 m. Šilutėje, užaugo Vilniuje. Baigė dailės mokyklą, vėliau tapybos mokėsi privačiai.

Vokietijoje studijavo teologiją ir filosofiją, Heidelbergo universitete apgynė daktaro disertaciją.

Nuo 2000 m. dirba Klaipėdos universitete, nuo 2011 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete dėsto filosofiją ir meno teoriją, rašo straipsnius ir esė teologijos, filosofijos ir meno temomis. Lietuvių PEN klubo narys.

Dalyvauja kūrybiniuose Paliesiaus dvaro pleneruose. Kartu su pianistu ir tapytoju Viktoru Paukšteliu surengė tapybos darbų parodas Klaipėdoje (2011), Vilniuje (2012), Kėdainiuose (2014). 2018 m. personalinė T.  Kiaukos paveikslų paroda eksponuota Baroti galerijoje Klaipėdoje.

Nuo 2018 m. yra Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos narys ir asociacijos „Klaipėdos kultūros bendruomenė“ pirmininkas.