"Kokteilis" rašė apie Antrajame pasauliniame kare Dickin medaliu apdovanotą anglų laivo katiną Simoną.

Jis buvo įvertintas už tai, kad po sunkaus sužeidimo prisikėlė kone iš numirusiųjų, narsiai ir sėkmingai kovojo su laive siautėjusiomis žiurkėmis bei įgulai kėlė moralinę dvasią.

Savo istoriją panoro prisiminti klaipėdietis Donatas, tarnavęs sovietiniame laivyne: "Turėjome katiną Kuzia. Tokį vardą gavo todėl, kad jį globojo jūreivis Kuzinas. Miegojo katinas jo lovoje, tačiau tik gale – prie kojų. Buvo tinginys neapsakomas – sėdėdavo kasdien prie "kambuzo" (virtuvės), laukdamas savo mėsytės. Kartą surengėme jam žiurkės gaudynes. Naktį pastebėjome, kad didelė žiurkė įlindo į kajutkompanijos bufetą. Į jį įgrūdome ir Kuzią. Bufete kilo didžiulis triukšmas – Kuzia nugalėjo. Apgraužęs aukai galvą, katinas atvilko "trofėjų" po trapu į laivo vado kajutę. Vadas, ryte pamatęs nugalėtą priešą, reikšmingai iškėlė į viršų pirštą, ir visiems girdint pareiškė, štai kodėl laive reikalingas katinas. Visai laivo įgulai ir šauktiniams buvo daug linksmo juoko patyliukais, nes tai buvo vienintelė žiurkė, kurią Kuzia pagavo mano tarnybos laive metu. O štai pelių laive nebuvo. Tikriausiai katino kvalifikacija buvo tik pelių gaudymas".

Vogdavo ir anksčiau

1776 m., Anglijos admiraliteto įsakymu, siekiant užkirsti kelią vagystėms, visi laivyno lynai pradėti gaminti į juos įaudžiant raudoną giją. Gija įaudžiama tokiu būdu, kad nebūtų įmanoma ištraukti jos net iš mažiausio gabalėlio lyno. Iš čia kilo terminas "mintis eina raudona gija", t. y. mintis, be kurios negali apsieiti pasakojimas.

Linksmieji tirščiai

Vyras ir žmona gulasi miegoti. Vyras bando moterį apkabinti. Ši sunkiai atsidūsta:

– Ak, kaip man skauda galvą.

Vyras paslaugiai:

– Tuoj nubėgsiu pas kaimynę tablečių. Po valandos grįšiu.