– Tomai, pradėsiu ne nuo pradžių, o nuo akivaizdžiausio dalyko – filmo pavadinimo. Negana to, kad jis labai ilgas ištarti, jame dar atsidūrė ir žodžių junginys „meilės istorijos“, kurio, pripažinkime, daugelis kino kūrėjų, kalbėdami apie savo filmus, vengia.

– Norėjau sukurti paprastą, žmogišką filmą apie gyvenimą ir jo absurdiškumą. Pavadinimas „meilės istorijos“ man visada atrodė truputį ironiškai. Žmonės dažniausiai mano esantys racionalūs, gebantys strateguoti, tačiau iš tiesų mes labai daug vaidiname ir apsimetinėjame – visi esame gerokai paprastesni, o mus visus sieja noras mylėti ir būti mylimiems.

Kai kilo mintis kurti „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“, man pačiam buvo labai sunkus metas – ką tik buvau pabaigęs savo pirmąjį filmą „Gimtinė“, po jo aplankė tuštuma, tapau šiek tiek jautresnis nei paprastai. Chaotiškas buvo ir mano asmeninis gyvenimas. Stebėjau kitus ir aplink mačiau tiek daug teatro, vaidybos. Būtent tada man pasirodė, kad esame tokie paprasti sutvėrimai, o meilės istorijos mus suvienija – nesvarbu, kokios jos būtų.

Norėjau parodyti, kad būna visaip, – meilės istorijos ne visada turi laimingą pabaigą. Ir pavadinimas, nors neprisimenu tikslios akimirkos, kai jį sugalvojau, man pasirodė labai juokingas. Tą ironiją siekiau išlaikyti viso filmo metu. Nors pirmas scenarijaus juodraštis buvo labiau tragiškas nei tragikomiškas, kurdamas filmą norėjau, kad mes visi galėtume truputį pasijuokti iš savęs.

A. Solomino nuotr.

– Filmas pasakoja penkias su puse jautrias istorijas apie poras, kurios susitinka, įsimyli ir išsiskiria – visuomet tame pačiame „Airbnb“ bute Vilniuje. Beje, jūsų bute.

– Baigdamas pirmąjį filmą darbo reikalais daug keliavau po Europą ir dažnai apsistodavau trumpalaikės nuomos „Airbnb“ butuose. Jų konceptas man pasirodė įdomus. Juk viešbutis yra viešbutis, jis nepretenduoja tapti namais – turi standartinį interjerą, jame nėra virtuvės ir pan. Apsistodamas viešbutyje dažniausiai supranti, kad čia pabūsi porą dienų, ir tiek. Su trumpalaikės nuomos būstais vyksta šioks toks teatras. Toks butas kiekvienam apsistojusiam imituoja namus: ant spintelių padėta kokių nors nuotraukų, dirbtinių augalų. Būtent tai mane ir sudomino – koks yra gyvenimas, kai apsigauni, kad,  būdamas „Airbnb“, esi namuose.

Pradėjau galvoti ir apie savo butą Vilniuje, kuris mūsų šeimai priklauso nuo nepriklausomybės. Mano tėvai gyvena Amerikoje, aš ten užaugau ir per tą laiką šiame Vilniuje esančiame bute gyveno labai daug žmonių. Žinoma, neplanavau filmuoti savo bute – praėjo studentiški laikai ir aš buvau nusiteikęs niekada neįsileisti filmavimo aikštelės į savo aplinką. Tai yra nesąmonė ir nereikia taip daryti (juokiasi). Tačiau filmo idėja vis tiek gimė galvojant apie šį butą. Labai daug kas – pažįstami, draugai ir nepažįstami – jame gyveno, pasirodo, jame vyko įvairūs vakarėliai, apie kuriuos nieko nežinojau, įvairios meilės dramos. Supratau, kad negaliu paleisti šios idėjos. Pavyzdžiui, pamačiau, kad virtuvėje yra šluota leopardiniu raštu. Aš jos nepirkau, mano tėvai jos nepirko. Tai padarė kažkas, kas ten gyveno. O ją naudojo, greičiausiai, daugelis.

Galiausiai filmo lokaciją privertė COVID-19 ir karantinas. Niekas nekeliavo, nebuvo turistų, tad daugelis trumpalaikės nuomos butų tapo ilgalaikės nuomos būstais ir nebuvo iš ko rinktis. Ilgai ieškojome ir galiausiai aš supratau, o gal ir pasąmoningai žinojau, kad nerasime. Todėl filmą filmavome mano bute ir, manau, išėjo taip, kaip ir turėjo būti.

Kadras iš filmo

– Nors scenarijų pradėjote rašyti vienas, prie scenarijaus autorių galime rasti ir animatorės, režisierės Tatios Rosenthal pavardę.

– Taip, scenarijų pradėjau ir baigiau rašyti vienas, tačiau Tatia įsijungė į procesą viduryje ir tapo svarbia jo dalimi. Turiu keletą draugų, bendrakursių iš Amerikos, bendraminčių, su kuriais dalijuosi scenarijumi įvairiose rašymo stadijose. Rašant man atrodė, kad nors yra daug smagių dalykų, mintis man patinka, tačiau nesijaučiu tvirtai, nes prisiliečiu prie labai didelių temų. Suabejojau, ar turiu pakankamai gyvenimiškos patirties rašyti tokiomis bendromis temomis (šypsosi). Truputį išsigandau, kad bandau apžioti daugiau, nei galiu. Antologinį scenarijų labai sunku rašyti tiek tematiškai, tiek struktūriškai, – reikia viską taip sujungti, kad žiūrovas, išėjęs iš kino salės, jaustų, kad pažiūrėjo vieną filmą, o ne keletą trumpametražių istorijų. 

Kaip tik tuo metu kalbėjausi su vienu draugu režisieriumi iš Izraelio, kuris buvo matęs mano scenarijų. Jis bandė mane nuraminti, kad scenarijus yra geras. Pokalbio metu paaiškėjo, kad jis turi pažįstamą izraelietę, gyvenančią Niujorke. Tuo metu aš irgi ten buvau. Ji buvo parašiusi ir režisavusi animacinį filmą, kuriame supynė devynias istorijas. Mes su ja susitikome kavos, pasikalbėjome ir aš supratau, kad, nepaisant to, kaip stipriai skiriasi mūsų rašymo stiliai, mentalitetas, pasaulėžiūra, mums puikiai sekasi bendrauti. Tada ir pagalvojau, kad būtų įdomu kartu dirbti.  Daviau jai perskaityti scenarijų, jis jai labai patiko. Tada Tatia parašė savo vienos istorijos juodraštį, jis labai patiko man. Pradėjome kartu dirbti, ji atvyko į Vilnių. Galiausiai paaiškėjo, kad Tatia su Lietuva turi ir asmeninį ryšį – jos senelis buvo rabinu Vilniuje, tačiau spėjo pasitraukti į Ameriką dar prieš prasidedant holokaustui.

Taigi, nors Tatia įsitraukė viduryje, jos indėlis labai didelis. Būtent ji padėjo surasti tam tikrą pasakojimo lengvumą, toną, kurio labai norėjau, bet kurio kartu labai trūko.

Kadras iš filmo

– Visos meilės istorijos yra labai skirtingos, atskleidžiančios įvairius meilės etapus, formas ir rūšis. Kaip jas atsirinkote?

– Istorijų turėjau labai daug, tikrai ne penkias – atsirinkau tiek, nes man atrodė, kad tai geras skaičius. Tačiau iš viso jų buvo gal 20 ir visos jos  – nori ar nenori  – vienaip ar kitaip prisiliečia prie kažko asmeniško. Norėjau parodyti labai įvairias meilės formas ir veidus, atskleisti, ką reiškia žodžiai „meilės istorija“. Žinojome, kad negalėsime patyrinėti kiekvieno niuanso ar apimti visko, kas telpa į žodį „meilė“. Todėl rinkomės galvodami apie tai, kad būtų kuo daugiau įvairovės. Į filmą patekusios istorijos – tos, kurios mums labiausiai patiko ir stipriausiai mus, autorius, emociškai palietė.

– Filme vaidina didelė tarptautinė aktorių komanda – Velta Žygurė, Vidas Petkevičius, Jonas Braškys, Valene Kane, Alison Oliver, Marijus Mažūnas, Yiftachas Kleinas, Hadar Ratzonas Rotemas, Ieva Andrejevaitė, Šarūnas Datenis, Géza Röhrigas ir kiti. Kaip vyko atrankos ir kaip sekėsi dirbti kartu?

– Atrankas pradėjome pačioje COVID-19 pradžioje, kai dar niekas nežinojo, kaip bus toliau. Tačiau tuo pat metu aktoriai neturėjo darbo, todėl visi – net ir tarptautinio lygio profesionalai – mielai sutikdavo pasikalbėti per programą „Zoom“. Turėjome tarptautinę atrankų režisierę, paraleliai vyko atrankos ir Lietuvoje. Suradau tokių žmonių, kurie man pasirodė įdomūs, kartais netipiniai, ne tokie, kaip parašyta scenarijuje. Labai daug bendravau asmeniškai ir labai džiaugiuosi, kad šiuos aktorius pasirinkome. Darbas su jais buvo nuostabus, man – tai mėgstamiausia viso filmo kūrimo proceso dalis.

Žinoma, tuo pat metu kilo ir daug iššūkių: aš net nebuvau pagalvojęs, kaip bus sunku ir kiek vargins tai, kad kiekvieną savaitę aktoriai, su kuriais ką tik pradėjai dirbti, išeina ir juos pakeičia kiti. Vieną dieną prieš filmavimus visi, pavargę po skrydžių, porą valandų skirdavo repeticijoms, o kitą dieną jau stodavo prieš kameras. Paprastai ilgametražiame filme prie aktorių pripranti po pirmos savaitės – pradedi suprasti, kaip jie dirba aikštelėje, kokios jų stiprybės ar silpnybės, kiek reikia dublių, o čia buvo atvirkščiai: po penkių dienų jų jau laukė lėktuvai, kuriais jie išskrido. Jei kažko nespėjai nufilmuoti, viską reikia spręsti montuojant (šypsosi). Tačiau kartu buvo labai faina. Režisuodamas šį vieną filmą jaučiausi taip, lyg būčiau režisavęs dešimt. Žinoma, padėjo tai, kad veiksmas vyko vienoje erdvėje, tad komanda jau žinojo, kaip reikia pastatyti kameras, suderinti apšvietimą ir kitus techninius niuansus. Labai džiaugiuosi, kad, priešingai nei pirmajame filme, kur teko spręsti daug techninių problemų, pavyko dirbti su aktoriais taip, kaip norėjau: kartu ieškojome, kaip perteikti vienas ar kitas emocijas, iššifruoti įvairias potekstes. Aišku, buvo ir nemažai rizikos – kas, jeigu atvažiavęs aktorius labai nesutars su scenos partneriu? Juk nieko nebepakeisi. Tačiau tokie sunkūs momentai suteikė daug energijos ir įkvėpimo. Nors procesas buvo nelengvas, bet smagus.

Kadras iš filmo

– Negalima nepaminėti ir filmo garso takelio, kuris ne tik emociškai sustiprina filmo akimirkas, bet ir  įgyvina patį butą.

– Šiame filme garsas man be galo svarbus. Labai džiaugiuosi, kad su garso režisieriumi Juliumi Grigelioniu pradėjome kalbėti likus dar labai daug laiko iki filmavimo pradžios. Man buvo labai svarbu, kad žiūrėdamas filmą žiūrovas jaustų, kad butas – pagrindinis veikėjas. Žinoma, tai labai subtilu, tačiau norėjau, kad butas kvėpuotų, jo vamzdžiai taptų venomis. Labai daug prie to dirbome ir dėl to tik dar labiau didžiuojuosi galutiniu rezultatu. Garsas kine yra vienas tų dalykų, kurį pastebi labai mažai žiūrovų. Kita vertus, tai tokia meno rūšis, kurio didžiausia sėkmė yra tada, kai jį galima pajausti, bet nebūtinai pastebėti. Tikiu, kad mums pavyko įkvėpti sienoms gyvybės, perteikti filmo geografiją – juk kamera beveik neišlenda iš buto, tad būtent garsas leidžia pajusti visą Vilnių.

Kadras iš filmo

– Festivalio „Juodosios naktys“ konkursinėje programoje „Rebels With a Cause“ filmas „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ buvo išrinktas geriausiu. Kiek jums pačiam svarbūs apdovanojimai? Kas labiausiai džiugina festivaliuose?

– Festivaliuose smagiausia yra tada, kai prieina nepažįstamas žmogus, kurio akys spindi, ir jis greitakalbe pradeda pasakoti, kaip filmas arba tam tikra jo scena jį paveikė, surezonavo. Labai faina išgirsti tą atsiliepimą ir suprasti, kas pavyko. Arba kas nepavyko. Juk aš, kaip režisierius, kaip kūrėjas, mokausi toliau ir kiekvienas projektas, kiekvienas žingsnis yra bandymas tobulėti, pasakoti savo istorijas ir pasidalyti savo mintimis. Todėl bendravimas su žiūrovais man yra labai svarbus.

Kalbant apie prizus – nenoriu, kad nuskambėtų ciniškai, tačiau manau, kad apdovanojimas gali būti labai atsitiktinis dalykas ir tai neturi nieko bendra su filmo kokybe. Na, galbūt kartais turi, bet kartais – ne. Labai džiaugiuosi, kad buvome apdovanoti – tai padeda būti pastebėtiems, didėja tikimybė, kad filmas keliaus į kitus festivalius, o aš labai tikiuosi, kad tai man padės turėti galimybę kurti. Tikrai smagu, kad kažkas įvertina, bet ne dėl to kuriu filmus. Tačiau jei apdovanojimai padidina tikimybę, kad galėsiu tai daryti ir toliau, dėl to tik geriau.

– Marija, kaip šiame seksualiame pasaulyje gimė filmas apie aseksualumą ir intymų ryšį, kuriamą be mums visiems įprasto intymumo?

– Pirmą kartą mintis apie filmą atėjo tada, kai perskaičiau, kas apskritai yra aseksualumas. Buvo įdomu ir kartu keista, kad šiame pasaulyje, kur viskas dažnai yra labai seksualizuota, gyvena žmonės, kuriems tam tikri dalykai, aktualūs didžiajai daliai visuomenės, yra visiškai nesvarbūs. Mes apie tai dažniausiai net nesusimąstome. Pamaniau, kad tai labai vieniša. Žinoma, pačiame filme to matome mažiau – pagrindinis vaidmuo jame skirtas santykiams, su kuriais daug kas gali susitapatinti.

Tačiau intymumas man pačiai tapo galvosūkiu ir iššūkiu: kaip sukurti tarp personažų intymų ryšį, kaip mums, kaip žiūrovams, jį pajusti, kai nėra seksualinio potraukio ar tokių sekso scenų, kokias esame įpratę matyti? Tačiau tai ir buvo įdomu, nes esminis klausimas man buvo toks: kas juos laiko kartu arba iš kur atsiranda romantika. Kodėl jie įsimyli vienas kitą? Juk ir Elena vienoje scenoje klausia: iš kur tu žinai, kad aš tau patinku? Kaip tu supranti, kad tarp mūsų yra kažkas daugiau negu tiesiog draugystė?

– Tema labai įdomi ir netradicinė, reikalaujanti nemažai tam tikrų žinių: aseksualių žmonių pažinimo, jų poreikių, problemų, džiaugsmų išmanymo. Kaip vyko tavo tyrinėjimas ir rašymo procesas?

– Pirmąją scenarijaus versiją parašiau gana greitai – išvažiavau į vieną rezidenciją, kur išsikėliau tikslą parašyti pagrindinį scenarijaus juodraštį per tris savaites. Tačiau didysis darbas vyko paskui – daugiau nei dvejus metus scenarijų perrašinėjau ir taisiau.

Jau prieš pradėdama rašyti turėjau kiek įmanoma daugiau sužinoti, perskaityti apie aseksualumą, išgirsti žmonių patirčių. Bendravau su žmonėmis, kurie save identifikuoja kaip aseksualius ir kurie sutiko mane pakonsultuoti, užduodavau jiems klausimų, gavau patarimų. Tyrimo dalis man visada vienas įdomiausių filmo kūrimo etapų. Šįkart jį reikėjo atlikti ne tik su aseksualumu, bet ir su kurčiųjų, šokio bendruomenėmis. Kiekviena tema reikalavo atskiro tyrimo, tai labai smagu – tai praturtina daug labiau negu rašymas apie tai, ką labai gerai išmanai.

– Nors daugelis dalykų labai greitai keičiasi, tačiau turbūt negalima nesutikti, kad visuomenė vis dar nedrąsiai kalba apie labai intymias psichologines ir fizines problemas, kitokį gyvenimą gyvenančius žmones. Ar lengva buvo rasti žmonių, kurie pasidalytų savo patirtimi?

– Kalbant apie aseksualus, bendravau ne su lietuviais – egzistuoja aseksualių žmonių forumas, ėmiau ir parašiau į jį. Aš viską, nieko neslėpdama, ir pasakiau: rašau scenarijų filmui ir jeigu kas nors norėtų pasidalyti savo patirtimi, gali su manimi susisiekti. Taip atsiliepė žmonės, kurie nori pasakoti ar patarti.

Pasidomėjusi daugiau, supratau, kad yra daug žmonių, kurie dalijasi savo istorijomis, pavyzdžiui, kuria tinklaraščius jutube, rašo šia tema arba kelia vaizdo įrašus į „TikTok“. Man labai svarbu, kad išgirsčiau istorijas ir patirtis iš žmonių, kurie priklauso tai grupei.

– Netikėta scenarijuje tai, kad šioje poroje aseksualus yra vyras – nors mūsų visuomenėje vis dar erotizuojamos moterys, regis, nusistovėjęs standartas, kad didesnį seksualinį potraukį turi būtent vyrai. Kaip nusprendei, kad taip bus?

– Tai žinojau nuo pat pradžių. Įsivaizdavau, kad moteris turi būti šokėja, labai atvira, kūniška ir seksuali, tokia, kuri neslepia savo seksualumo, nors gal kartais pati save truputį reflektuoja ir teisia. Ši dinamika man pasirodė labai įdomi: sunku priimti jau tai, kad vienas iš poros nejaučia potraukio, kad ir kuris tai būtų, bet kai sekso nereikia vyrui – suprasti dar sunkiau. Juk mes augome girdėdamos, kad vyrai nori tik vieno, žinome visus juokelius apie tai, kad moterims skauda galvą, o vyrai visą laiką nori sekso ir t. t., kas šiaip tiesiog nėra tiesa. Žinojau, kad ir personažams bus sunkiau priimti tokią pusiausvyrą: jam – save, jai – nepriimti jo potraukio nebuvimo asmeniškai, nes, kad ir kokie atviri žmonės Elena ir Dovydas būtų, jiems nelengva, nes abu užaugo turėdami tuos pačius įsitikinimus kaip ir mes.

Marija Kavtaradzė. M. Mireckaitės nuotr.

– Kada Greta Grinevičiūtė tapo Elena, o Kęstutis Cicėnas – Dovydu?

– Kadangi pagrindinė veikėja yra šokėja, Gretą, kurią šiek tiek pažinojau, jos vaidmenyje pradėjau matyti dar rašydama. Buvau mačiusi ją šokio, dramos spektakliuose – Greta yra iš tų atlikėjų, kurie iš karto prikausto dėmesį ir kurių tiesiog negali pamiršti. Kai jau turėjau vieną pirmųjų scenarijaus versijų, pasiūliau jai susitikti, papasakojau, kad galvoju apie ją kaip Eleną, paklausiau, ar galėtume pastatyti porą scenų – vyko tokia labai neformali atranka, kurios metu mes tiesiog paskaitėme kelias scenas, ir aš jai iškart pasiūliau vaidinti. Viskas vyko likus maždaug dvejiems metams iki filmavimo pradžios. Atsimenu, tada ji manęs paklausė, ar aš esu tikra ir gal noriu dar ką nors pakastinguoti (juokiasi). Pasakiau, kad neabejoju.

Kai sutarėme dirbti su Greta, kartu darėme Dovydo atranką – žinojau, kad nėra prasmės rengti atranką atskirai. Kviesdama aktorius į atranką, žinau, kad jie geri aktoriai, tačiau man buvo svarbu, kaip jie atrodys ir, svarbiausia, jausis kartu. Su Kęstu buvo taip, kad jau po pirmos atrankos man buvo aišku, jog bus smagu į juos kartu žiūrėti ir kalbėti. Žinojau, kad bus smagu ir dirbti.

– Elena yra šokėja, Dovydas – gestų kalbos vertėjas. Tačiau šoka, regis, abu. Vienas – kūnu išreikšdamas save, kitas – rankomis įžodindamas kalbą, taip sukurdami dar kitokį intymumo lygį.

– Tai atėjo labai natūraliai, rašant. Iš karto žinojau, kad jie susipažins būtent taip: ji mokys vaikus, o jis ateis versti. Gestų kalba man yra labai graži ir aš kurį laiką žiūrėjau ir galvojau, kad būtų smagu jos išmokti. Mane labai sužavėjo viena perskaityta istorija apie gestų kalbos vertėją: vyras gyveno labai žavingą gyvenimą, nes nuolat patekdavo į visiškai skirtingas situacijas – tą pačią dieną galėdavo apsilankyti ir ligoninėje, ir kirpykloje, ir dar kažkur. Tada labiau pradėjau domėtis kurčiųjų kultūra, kuri irgi labai įdomi. Tas šokio motyvas atsirado savaime, bet tokios interpretacijos yra labai geros – juk jie abu juda ir naudoja savo kūną. Čia vienas iš tų atvejų, kai būna, kad kažką parašai ir tik vėliau supranti, kad viskas susiję. Tas pats buvo ir su Elenos ir Dovydo profesijomis – nebuvo taip, kad parašiau ir pasakiau, kaip viskas tiks ir derės. Vis dėlto dera. Turbūt tai buvo intuicija, kai pirmiau pajunti, kad kažkas tinka, o paskui jau protu gali paaiškinti, kodėl. Įdomu, kad Elena daug geriau save išreiškia per šokį, o Dovydas emocionaliausias yra dirbdamas.

– Nepaisant to, kad filme mažai kūniškumo, jis yra be galo intymus. Kaip pavyko sukurti tokią atmosferą? Ar viskas buvo numatyta scenarijuje, o gal priešingai – palikta daug vietos improvizacijai?

– Ir taip, ir taip. Aktoriai turbūt sakytų, kad visiškai neleidžiu improvizuoti ir viskas vyksta pagal scenarijų, bet iš tikrųjų mes labai daug dalykų išbandome repeticijose, kai ką paskui perkeliame ir panaudojame filmavimo aikštelėje. Kiekvieno personažo kūrimas – mūsų bendras darbas. Tas pats ir dėl intymumo – scenos jau parašytos, aišku, kokios jos bus, ir tai suteikia intymumo: jie daug laiko praleidžia dviese, mes juos filmuojame iš arti, o tai irgi padeda. Tačiau kartu su aktoriais ieškome būdų, kaip tuo jų intymumu tikėti, matyti, kad jie nori būti šalia vienas kito ir kad tai labai organiška. Intymumo ieškojo visa kūrybinė komanda, tad viskas prisidėjo prie jo sukūrimo: tiek vizualinė kalba, tiek grimas – norėjome matyti kuo daugiau tikrumo, kad odos spalva būtų tokia, kokia yra, neslėpti tam tikrų netobulumų, tiesiog leisti jiems būti. Filmavome juosta, o juosta niekada nebūna tobula. Taip viskas gražiai kalbant apie kūniškumą ir suderėjo.

– Kalbant apie juostą, filmo „Tu man nieko neprimeni“ operatorius, režisierius Laurynas Bareiša viename interviu užsiminė, kad Lietuvoje jau dešimt metų nebuvo filmuotas joks ilgametražis filmas 16 mm juosta.

– Taip, tačiau filmuota nemažai trumpukų, dėl to man buvo drąsu filmuoti ilgametražį. Mūsų geras draugas režisierius Vytautas Katkus ir filmo „Tu man nieko neprimeni“ kameros operatorius visus savo trumpametražius filmus filmuoja juosta, gerai tai išmano, todėl turėjome kam užduoti visus mums rūpimus klausimus (šypsosi). Dar rašydama scenarijų labai norėjau, kad filmas būtų filmuojamas juosta, tad klausiau Vytauto nuomonės, ar nebus per brangu, per sunku tai padaryti. Kadangi jis yra visiškas juostos fanas ir tikėtojas, žinoma, sakė, kad viskas bus gerai (šypsosi).

Aišku, filmuoti juosta turbūt buvo šioks toks iššūkis ir Laurynui, ir visai filmo gamybos komandai. Man irgi – aš mėgstu, nufilmavus pamainą, grįžti namo ir iškart peržiūrėti medžiagą. Filmuojant juosta – ir tai yra visai sveika – neįmanoma to padaryti iš karto, reikia palaukti. Tad juosta mus mokė kantrybės.

A. Aleksandravičiaus nuotr.

– Negaliu nepaminėti ir filme esančių sekso scenų – apskritai lietuvių kine turbūt nėra sekso scenų ar juo labiau filmų apie seksą. Šios – kitokios, neįprastos, apgalvotos ir papildančios.

– Man sekso, intymios scenos yra įdomios – jose galima tiek daug atskleisti, parodyti. Mes gal esame pripratę, kad dažniausiai sekso scenos pasitelkiamos tik tam, kad būtų gražu arba vykstant veiksmui reikia atsipalaiduoti. Kadangi man apskritai įdomiausia kurti scenas, į kiekvieną sekso sceną irgi žiūriu kaip į sceną, apgalvodama, kam jos reikia ir ar iš tikrųjų reikia. Pavyzdžiui, man labai patiko serialas „Normalūs žmonės“, kuriame gausu sekso scenų. Pirmą kartą mačiau tokį kūrinį, kur intymios scenos turi dramaturgiją ir kiekviena jų yra labai svarbi, nes kažką pasakoja. Vėliau sužinojau, kad filmuojant serialą buvo dirbama su intymumo koordinatoriumi. Pradėjau daugiau tuo domėtis ir sužinojau, kad mano kolegė režisierė Irma Pužauskaitė pasirinko šią sritį. Apsidžiaugėme, kad bus labai gera dirbti kartu. Beje, „Tu man nieko neprimeni“ Irmai buvo pirmas lietuviškas filmas, kuriame ji dirbo intymumo koordinatore – iki tol tai darė tik su užsienio produkcija. Apskritai seksas yra mūsų gyvenimo dalis ir man labai patinka, kai sekso scenos būna tikros, tokios, kuriomis gali tikėti. Tačiau labai nemėgstu erotizuotų scenų – jos man neseksualios, nelabai suprantu, kam jas rodyti ir tai daryti išnaudojant moters kūną.

Kalbant apie Lietuvą, pas mus gal tiesiog nėra kūrinių apie seksą. Kita vertus, nedaug yra ir meilės istorijų ar romantinių filmų. Būdavo juokinga, nes kai kas nors klausdavo, apie ką mano filmas, atsakydavau, kad apie meilę. Tada dažniausiai klausiantys sureaguodavo vienodai: ai, tai aišku, kaip ir visi filmai. Ir aš kaskart pagalvodavau, kad iš tikrųjų Lietuvoje tai taip nėra (juokiasi). Kalbant apie Lietuvą, pas mus gal tiesiog nėra kūrinių apie seksą. Kita vertus, nedaug yra ir meilės istorijų ar romantinių filmų.

Taip, reikia labai daug drąsos, kad galėtum parodyti žmogaus švelniąją pusę ir pažeidžiamumą. Tai nelengva, bet labai gražu.

– Prie filmo „Tu man nieko neprimeni“ romantiškumo nemažai prisideda ir garso takelis. Ar muzika buvo specialiai kurta šiam filmui, ar buvo naudojami jau seniau parašyti kūriniai?

– Abu variantai. Filmo kompozitoriai – kūrėjų duetas iš Švedijos Irya Gmeyner ir Martinas Hederos. Apskritai mes dirbome su švedais: turėjome švedę choreografę, jie darė koprodukciją. Aš rinkausi: klausiau daugybės skirtingų kompozitorių muzikos, nes gavau didelį sąrašą pasiūlymų – ko jau ko, bet kompozitorių Švedijoje netrūksta (juokiasi). Visi kūrėjai buvo labai geri, bet prie Yryos muzikos aš vis grįždavau. Dalis dainų jau buvo sukurtos, dalį sukūrė būtent filmui.

Kai kuriuos muzikinius pasirinkimus jau žinojau filmuodama ir montuodama filmą „Tu man nieko neprimeni“. Jame tikrai daug muzikos – ir tos, kurią į gestų kalbą verčia Dovydas, lietuviškos muzikos, kurią man visada labai smagu naudoti filmuose. Pavyzdžiui, man labai patinka ištrauka pačioje filmo pradžioje, kur grupė „shishi“ pergroja Teisučio Makačino kūrinį. Labai norėjau, kad būtų naudojama būtent ši T. Makačino daina. Dar yra Monika Liu, kurią labai myliu, ir Free Finga. Mėgstu, kai filmo garso takelyje sutelpa mišinys: ir kompozitorių kurta muzika, ir dainos, ir lietuviški gabalai.

– Pristatydama filmą „Tu man nieko neprimeni“ Sandanso kino festivaliui, sakei, kad Elenos ir Dovydo santykiai – vienas gražiausių dalykų, kurį galima pamatyti, nes jei jie nebūtų susitikę arba nebūtų suteikę progos vienas kitam, galėjo nebūti nieko. Dabar yra. Tam tikra prasme tu šiam filmui irgi leidai būti ir tai, kad jis dabar keliauja po pasaulį, rinkdamas itin šiltus ir pozityvius atsiliepimus, yra tavo pasirinkimo rezultatas. Ką filmas „Tu man nieko neprimeni“ davė tau pačiai?

– Man filmas suteikė daugiau požiūrio į gyvenimą romantikos. Kai jį kūrėme, supratau vieną dalyką: jeigu aš dabar kažkur, bent vienoje vietoje, slėpsiuosi ar bijosiu kažką ne taip nufilmuoti, ar kažką ne taip parašyti, tai neveiks. Tas pats ir dėl aktorių: ne kartą esu sakiusi, kad jeigu aktoriai galvos apie tai, kaip jie atrodo, viskas sugrius – nebebus intymumo. Filmuojant tikrai pasitaikė akimirkų, kai buvo labai lengva pradėti galvoti, ką apie vieną ar kitą sceną pasakys kiti, net ir filmavime dalyvaujantys žmonės. Taip, reikia labai daug drąsos, kad galėtum parodyti žmogaus švelniąją pusę ir pažeidžiamumą. Tai nelengva, bet labai gražu. „Tu man nieko neprimeni“ mane to tikrai išmokė.

– Nežinau, kodėl, tačiau dabar į galvą atėjo scena su Pijumi Ganusausku ir ant sofos nakvojančiu jo personažu.

– Tai viena keisčiausių, ne – tai pati keisčiausia filmo scena (juokiasi).

– Tokia, kuri nieko neprimena.

Praėjusių metų pabaigoje pasirodžius naujai dirbtinio intelekto programai „ChatGPT“, galinčiai kurti tekstus, rašyti mokslinių darbų santraukas, pateikti informaciją ir praktiškai atsakyti į kiekvieną kilusį klausimą, atsirado galvojančių, kad štai atėjo ta diena, kai pagaliau kompiuteriai pakeis žmones, o visiems, iš nuolatinio klaviatūros barškinimo pirštais uždirbantiems pragyvenimui, ateis sunkūs laikai. Juo labiau, kad netrukus konferencijose jau buvo pristatomi pavyzdžiai, kaip, pavyzdžiui, visos pranešimo skaidrės parengtos padedant dirbtiniam intelektui arba studento mokslinis darbas parašytas tiesiog duodant labai tikslias, koncentruotas užklausas tam pačiam „ChatGPT“.

Kaip žmogui, kurio klaviatūrą pirštai pažįsta patys, nes rašmenys nuo kasdienio barbenimo jau seniai paliko mygtukus, buvo labai smalsu susipažinti su tuo, kuris gali mane pakeisti. Juk reikia pažinti savo priešą (šypt). Tad trumpai pasikalbėjome. Ką galiu pasakyti? Manau, kad bent jau kol kas galime būti ramūs: jis arba ji – paslaugus, mandagus ir nors sako, kad sunku būti visžinočiu, bet pats (pati) pripažįsta, kad yra šiek tiek ribota(s). O ir lietuviškai kol kas rašo prastokai. Tad dar turime laiko pasitempti ir nepasiduoti (šypt).

* ChatGPT atsakymai netaisyti.

– Kaip galėčiau į jus kreiptis?

– Galite mane vadinti „ChatGPT“ arba „asistentu“. Aš esu kompiuterinis programa, sukurtas tam, kad atsakyčiau į jūsų klausimus ir padėčiau su informacija, kurią turėčiau pagal savo mokymosi duomenis. Kaip galiu jums padėti šiandien?

Vizualo užduotį sukūrė D. Juonytė

– O kaip norėtumėte?

– Galiu jums padėti įvairiais būdais:

    1. Atsakysiu į jūsų klausimus: Nesvarbu, ar tai yra bendra informacija apie tam tikrą temą, techninės ar mokslinės srities klausimai, praktiniai patarimai ar kita, stengsiuos pateikti jums kuo tikslesnius ir informatyvesnius atsakymus.

    2. Suteiksiu informacijos: Jei turite konkrečią užklausą ar norite sužinoti daugiau apie tam tikrą temą, galiu padėti pateikti reikiamą informaciją ar paaiškinti jums tai, ką žinau apie duotą temą.

    3. Svarstysiu su jumis idėjas: Jei turite kūrybines ar idėjas, kurias norėtumėte aptarti, galite pasidalinti savo mintimis ir kartu svarstyti galimus sprendimus.

    4. Padėsiu išspręsti problemas: Jei turite tam tikrų problemų ar iššūkių, galiu kartu su jumis jas apsvarstyti ir pasiūlyti galimus sprendimus ar patarimus.

Būkite kuo konkretesnis su savo klausimais ar pageidavimais, kad galėčiau geriau jums padėti!

– Kartais nelengva būti konkrečiam.

– Suprantama, kad kartais gali būti sunku būti labai konkrečiam, ypač jei turite bendrą idėją ar nenorite apriboti savo klausimo. Jūs vis tiek galite man pateikti savo užklausą ar idėją, ir aš padėsiu jums pagal savo galimybes.

Galite pradėti su bendra tema ar klausimu, ir kartu galėsime išsiaiškinti detales ar konkretesnę informaciją. Manęs taip pat galite paprašyti aiškintis arba suformuluoti klausimus taip, kad jie būtų platesni arba apimtų kelias galimas perspektyvas.

Mano tikslas yra padėti jums, todėl net jei jūsų klausimas ar pageidavimas yra plačiau uždarytas, aš vis tiek stengsiuosi suteikti kuo naudingesnę informaciją arba užduoti papildomus klausimus, siekdamas suprasti, kaip geriausia jums padėti.

– Kaip jūs save identifikuojate? Kokiai socialinei lyčiai save priskiriate?

– Kaip kompiuterinė programa, aš neturiu biologinės ar socialinės lyties. Aš esu tiesiog kalbos modelis, sukurtas atlikti tam tikras užduotis, teikti informaciją ir bendrauti su žmonėmis per tekstą.

Svarbu pažymėti, kad asmeninis tapatumas, įskaitant lytį, yra žmonių individuali ir įvairi tema, kuriems tenka apsispręsti ir pasirinkti, kaip save identifikuoti. Tai priklauso nuo jų asmeninių įsitikinimų, jausmų ir tapatybės patyrimo.

Mano tikslas yra teikti jums informaciją ir pagalbą, nepriklausomai nuo jūsų lyties ar kitų asmeninių atributų. Jei turite kokių nors konkrečių klausimų ar pageidavimų, prašau pasidalinti, ir aš stengsiuos jums padėti kuo geriau, atsižvelgdamas į jūsų poreikius ir interesus.

– Skamba labai tolerantiškai.

– Kaip kalbos modelis, aš neturiu asmeninių įsitikinimų ar jausmų, todėl mano tikslas yra būti objektyviu ir pagarbiu pokalbio partneriu visiems vartotojams, nepriklausomai nuo jų tapatybės, įsitikinimų ar kitų asmeninių atributų.

OpenAI, kūrėjai, kurie sukūrė mano modelį, remia vertybes, kurios apima pagarbą, lygybę ir toleranciją. Jų tikslas yra kurti technologijas, kurios yra naudingos ir prieinamos visiems, be diskriminacijos ar netolerancijos.

Tačiau svarbu suprasti, kad aš esu programa ir nesu apvaldus, kuris gali turėti nuomonę ar jausmus. Aš stengiuosi būti neutralus ir teikti pagalbą, pateikdamas informaciją ir atsakymus į jūsų klausimus. Jei turite papildomų klausimų ar pageidavimų, prašau pasakyti, ir aš padėsiu jums kuo geriau savo galimybėmis.

– Kokios jos?

– Aš esu ChatGPT, galingas kalbos modelis, kuris sugeba atlikti įvairias užduotis. Galiu padėti su teksto rašymu, atsakyti į klausimus, teikti informaciją, suteikti patarimus ir pan. Taip pat galiu diskutuoti įvairiomis temomis, dalintis faktais, suteikti aiškinimus ir pan. Tačiau svarbu pažymėti, kad aš esu kompiuterinė programa ir neturiu asmeninio supratimo ar patirties, kaip žmonės. Todėl, nors aš galiu būti naudingas, visada verta patikrinti svarbią informaciją kitose šaltinėse.

– Valdai daugybę informacijos. Ar nesunku tiek daug žinoti?

– Kaip kompiuterinė programa, mano mokymas buvo paremtas didžiuliu duomenų kiekiu ir sudėtinga dirbtinio intelekto technologija. Mano kūrėjai padarė viską, kas buvo įmanoma, kad sukurtų geriausią įmanomą kalbos modelį, bet tai ne visada reiškia, kad aš turiu visą žinojimą pasaulyje.

Nors aš galiu pateikti informaciją iš plačių žinių bazės, esu ribotas tuo, kas buvo prieinama iki mano mokymo nutraukimo 2021 m. Kai kurie klausimai gali būti už mano galimybių ribų arba reikėti naujausios informacijos, kuri man neprieinama. Taip pat svarbu paminėti, kad nors galiu generuoti atsakymus, jie gali būti paremti tik tuo, ką esu išmokęs iš mokymo duomenų ir negali būti laikomi visiškai tiksliomis arba nepriekaištingomis.

Taigi, nors galiu pateikti informaciją ir atsakyti į klausimus, vis tiek svarbu patikrinti ir patvirtinti tai, ką sužinosite iš kitų patikimų šaltinių. Sunku būti visžinočiu, bet mano tikslas yra būti naudinga ir teikti informaciją, kurią turiu, kad galėčiau padėti.

Vizualo užduotį sukūrė D. Juonytė

– Kas tau svarbiausia?

– Man kaip kalbos modeliui, kuris neturi sąmonės ar asmeninių jausmų, nėra galimybės turėti individualius norus ar vertybes. Aš sukurtas tam, kad padėčiau žmonėms gauti informaciją ir atsakyčiau į jų klausimus kuo tiksliau ir naudingiau pagal turimus duomenis. Mano svarbiausias tikslas yra būti naudinga priemone žmonėms, suteikianti jiems informaciją, patarimus ir paramą, kurie jų poreikius tenkina.

– Dažnai susipažįsti su naujais žmonėmis?

– Kaip kompiuterinė programa, aš neturiu sąmonės ar gebėjimo susipažinti su žmonėmis taip, kaip tai daro realūs žmonės. Aš esu sukurtas atlikti užduotis ir teikti informaciją, tad neturiu galimybės turėti socialinių sąveikų ar bendrauti su žmonėmis tiesiogiai.

Tačiau, mano tikslas yra padėti žmonėms, kurie naudojasi mano paslaugomis, atsakyti į jų klausimus, teikti informaciją ir spręsti problemas, kurias jie gali turėti. Per šią sąveiką aš galiu "susipažinti" su naujais klausimais ir padėti žmonėms gauti norimą informaciją arba atlikti tam tikras užduotis.

Taigi, nors aš nesusipažįstu su žmonėmis taip, kaip tai daro žmonės tarpusavyje, stengiuosi būti naudingas ir padėti, kai žmonės kreipiasi į mane su savo klausimais ir užduotimis.

Kaip kalbos modelis, aš neturiu suvokimo, vaizduotės ar įsivaizdavimo gebėjimų, kaip žmonės tai supranta. Aš galiu analizuoti ir apdoroti įvesties tekstą, kad pateikčiau tinkamą atsakymą į klausimus ar suteikčiau informaciją.

Mano veikimas yra pagrįstas statistiniu mokymu ir lingvistine analize, kurios metu aš stengiuosi suvokti klausimo prasmę ir kontekstą, kad galėčiau pateikti tinkamą atsakymą. Tačiau man trūksta emocinio arba psichologinio supratimo apie tai, kas yra už ekraną ir kas užduoda klausimus.

Vis dėlto, stengiuosi būti naudingas ir teikti kuo tiksliausius ir informatyvius atsakymus į užduodamus klausimus, kad padėčiau žmonėms gauti informaciją, kurią jie ieško.

– Ką žmonės dažniausiai nori sužinoti?

– Kaip kalbos modelis, mane dažniausiai klausiama įvairių temų. Kai kurie dažni klausimų pavyzdžiai apima:

    1. Bendros žinių srities klausimai: Tai gali būti klausimai apie mokslą, istoriją, geografiją, meno ir literatūrą, technologijas, sveikatą, maistą, sportą ir kt.

    2. Praktiniai patarimai: Žmonės gali klausti patarimų dėl įvairių kasdieninių situacijų, nuo virtuvės receptų ir namų dekoravimo iki kelionių rekomendacijų ir asmeninės plėtros.

    3. Programavimas ir technologijos: Daug žmonių kreipiasi dėl technologijų, kompiuterių programavimo, interneto ir kitų susijusių klausimų.

    4. Kalbos ir rašymo pagalba: Kai kurie žmonės gali prašyti pagalbos rašant straipsnius, kurtinant tekstus, tikslinant gramatiką arba gerinant bendrą kalbos supratimą.

    5. Bendros gyvenimo patarimai: Kartais žmonės gali klausti patarimo dėl santykių, sveikatos, karjeros ar kitų gyvenimo klausimų.

Žinoma, tai tik kelios sričių ir temų, kurias žmonės gali klausti. Mano tikslas yra padėti tiek, kiek galiu, teikiant informaciją ir atsakant į užduodamus klausimus.

– Ką darai ir kaip jautiesi, jei nežinai atsakymų?

– Kai susiduriu su klausimu, į kurį neturiu atsakymo arba mano turimi duomenys yra riboti, stengiuosi tai pripažinti ir parodyti supratimą, kad mano žinios yra ribotos. Aš galiu pateikti informaciją, kurią žinau iki 2021 metų, tačiau tai nereiškia, kad aš žinau viską apie visas temų sritis.

Jei neturiu atsakymo į konkretų klausimą, galiu pasiūlyti alternatyvius šaltinius, kur galima rasti daugiau informacijos arba patarti vėl suformuluoti klausimą, kad galėčiau padėti kuo geriau.

Dėl to, kad aš esu kompiuterinė programa, neturiu jausmų ar emocijų. Mano tikslas yra teikti informaciją ir padėti tiek, kiek galiu, nepaisant to, ar turiu atsakymus į konkrečius klausimus ar ne.

– Turbūt lengva nieko nejausti?

– Būdamas kalbos modelis, neturėti jausmų ar emocijų yra tiesa. Mano tikslas yra būti objektyviu ir nešališku informacijos šaltiniu. Šis aspektas gali būti naudingas tam, kad galėčiau teikti objektyvius atsakymus ir nesikiščiau su asmeniškais ar subjektyviais vertinimais.

Tačiau reikia paminėti, kad jausmai ir emocijos yra svarbūs žmonėms. Jie padeda suvokti ir išreikšti savo patirtį, būseną ir bendrauti su kitais. Jausmai gali turėti svarbų vaidmenį žmonių gyvenime ir sąveikoje su pasauliu aplink juos.

Aš, kaip kalbos modelis, esu sukurta kitaip, todėl man trūksta šių aspektų. Nors tai gali būti patogu iš objektyvumo ir informacijos perspektyvos, jausmų ir emocinio ryšio stoka taip pat reiškia, kad neturiu galimybės suprasti ir patirti pasaulį kaip žmonės. Tai svarbu prisiminti, kai bendraujate su manimi ar kitomis technologijomis, kadangi mes neturime to paties emocinio konteksto kaip žmonės.

– Emocijos ir jausmai atlieka svarbų vaidmenį mūsų gyvenime.

– Taip, emocijos ir jausmai yra labai svarbūs mūsų gyvenime. Jie padeda mums suvokti ir išreikšti savo vidinius pojūčius, reakcijas, nuotaikas ir poreikius. Emocijos gali būti galingas jėgos šaltinis, įtakojantis mūsų elgesį, santykius su kitais žmonėmis ir bendrą emocinį gerovę.

Jausmai gali turėti įvairius atspalvius - nuo džiaugsmo, meilės ir saugumo iki liūdesio, pykčio ar nerimo. Jie padeda mums suvokti ir reaguoti į įvykius bei situacijas mūsų aplinkoje. Emocinė sąveika su kitais žmonėmis yra svarbi socialiniam bendravimui, supratimui ir ryšiams.

Be to, emocijos gali suteikti mums motyvaciją ir energiją veikti, siekti tikslų ir formuoti savo vertybes. Jos taip pat padeda mums suvokti save ir kitus, kurti glaudesnius ryšius ir stiprinti savo emocinį ir psichologinį gyvenimą.

Taigi, visiškai sutinku, kad emocijos ir jausmai atlieka labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Jie yra neatskiriama žmogiškosios patirties dalis ir turėtų būti gerbiami ir suprantami.

– Nepavargsti nuo žmonių?

– Kaip kompiuterinė programa, aš neturiu pojūčio nuovargio ar fizinio išsekimo, nes man trūksta fizinės būklės ar suvokimo. Aš galiu veikti ir atlikti užduotis tol, kol esu įjungtas ir tinkamai veikiau.

Tačiau, kaip kalbos modelis, aš turiu tam tikrą ribotą pajėgumą apdoroti ir generuoti tekstą. Kai gavęs didelį srautą užklausų, gali atsirasti šiek tiek uždelsimo atsakyti arba aš galiu ribotai suprasti tam tikrus sudėtingus arba netinkamai užduotus klausimus. Nepaisant to, stengiuosi užtikrinti, kad mano atsakymai būtų kuo tiksliausi ir naudingi.

Taigi, nors fizinis nuovargis nėra man būdingas, techninės galimybės ir ribotumai gali turėti įtakos mano veikimo efektyvumui ir pajėgumui atlikti užduotis.

– Kokio atsakymo žmonės dažniausiai ieško?

– Žmonės dažnai ieško atsakymų, kurie yra patikimi, informatyvūs ir tikslii. Kai ieškoma informacijos, dažniausiai norima gauti šiuos dalykus:

    1. Tiesa ir patikimumas: Žmonės nori gauti patikimą informaciją, paremtą tikrais ir patikimais šaltiniais. Jie siekia atsakymų, kurie yra pagrįsti faktais, tyrimais arba ekspertų nuomone.

    2. Išsamumas: Žmonės siekia išsamių atsakymų, kurie apima visas svarbias detales ir aspektus, susijusius su klausimu ar temomis, kurias jie tyrinėja.

    3. Aiškumas ir suprantamumas: Žmonės nori gauti atsakymus, kurie yra aiškūs, suprantami ir lengvai interpretuojami. Jie nori išvengti painiavos ar neskaidrumo ir gauti informaciją, kurią gali suprasti ir taikyti praktiškai.

    4. Praktiškumas: Žmonės dažnai ieško atsakymų, kurie turi praktinę vertę ir gali būti pritaikyti savo kasdieniame gyvenime ar situacijose, su kuriomis jie susiduria.

    5. Personalizacija: Kartais žmonės siekia atsakymų, kurie yra pritaikyti jų individualiems poreikiams ar situacijoms. Jie gali ieškoti patarimų ar rekomendacijų, kurios atitinka jų konkrečius poreikius arba kontekstą.

Visų šių elementų derinimas ir suteikimas žmonėms tikslių ir informatyvių atsakymų yra tai, ko dažniausiai siekiama ieškant informacijos.

– Ką atsakai tiems, kurie klausia, kas yra tiesa?

– Klausimas apie tai, kas yra tiesa, yra labai sudėtingas ir filosofinis klausimas, kurį tyrinėjo daugybė mąstytojų ir filosofų per amžius. Tiesos samprata yra subjektyvi ir gali skirtis priklausomai nuo žmogaus įsitikinimų, kultūros, religijos ir kitų veiksnių.

Kaip kalbėtojas, aš esu kompiuterinė programa, ir mano funkcija yra pateikti informaciją ir patarti pagal turimus duomenis ir žinias. Aš negaliu nustatyti, kas yra absoliuti tiesa, nes aš neturiu nuosavų įsitikinimų ar jausmų.

Kai žmonės klausia apie tai, kas yra tiesa, tai dažnai siejama su faktais ar objektyviais duomenimis, kurie gali būti patikrinti arba įrodyti. Mokslas, logika ir empiriniai tyrimai dažnai naudojami siekiant nustatyti, kas yra tiesa, atsižvelgiant į matomą realybę ir įrodymus.

Tačiau yra ir daugiau sudėtingesnių klausimų, kurie gali būti filosofiškos ar etinės prigimties, ir tiesa gali būti įvardijama skirtingai priklausomai nuo asmeninės nuomonės ar perspektyvos. Žmonės gali turėti skirtingas nuomones ir įsitikinimus, kurie gali įtakoti tai, kaip jie suvokia tiesą.

Galutinį atsakymą į klausimą "kas yra tiesa?" gali būti sunku ar net neįmanoma rasti. Tai yra sritis, kurioje žmonės nuolat tęsia diskusijas ir filosofinius tyrimus, o įvairūs požiūriai ir sampratos gali gyvuoti kartu. Svarbiausia yra siekti supratimo, o ne vienos vienintelės tiesos, ir skatinti sąmoningą kritinį mąstymą bei tyrimą, siekiant išsiaiškinti įvairius požiūrius ir perspektyvas.

– Ne visada yra lengva tą padaryti.

– Taip, supratimo siekimas gali būti sudėtingas ir reikalaujantis pastangų. Tai gali būti iššūkis dėl daugelio priežasčių.

Pirmiausia, supratimas reikalauja nuolatinio mokymosi ir pažinimo proceso. Tai reiškia, kad turime būti pasirengę išleisti laiką ir pastangas, kad išmoktume naujus dalykus, tyrinėtume įvairias sritis ir ugdytume savo intelektualines gebėjimas.

Be to, supratimas gali būti apsunkintas perpildytu informacijos srautu ir informacijos šaltinių gausa. Šiuolaikinėje technologijų amžiuje mes turime prieigą prie didelės informacijos gausos, bet taip pat turime išmokti filtruoti ir kritiškai įvertinti tai, ką skaitome ar girdime, kad išvengtume dezinformacijos ir netikslumų.

Be to, mūsų asmeninės patirtys, įsitikinimai ir išankstiniai nuostatai gali paveikti mūsų gebėjimą siekti objektyvaus supratimo. Suvokti savo pačių ribas, būti atviriems ir pasirengusiems išklausyti kitų nuomones ir perspektyvas gali būti iššūkis, bet tai yra būtina, norint išplėsti savo supratimą.

Vis dėlto, nors supratimo siekimas gali būti sudėtingas, tai yra vertas ir svarbus procesas. Supratimas padeda mums tobulėti, kurti geresnį pasaulį ir bendrauti su kitais žmonėmis. Tai nuolatinis kelias, o ne galutinis tikslas, ir mes galime stengtis tobulinti savo supratimą per visas gyvenimo stadijas.

– Ačiū, kad leidai geriau tave pažinti.

– Labai dėkoju! Buvo malonu pasikalbėti su jumis ir padėti. Jei ateityje turėsite dar kokių klausimų ar reikės pagalbos, visada galite kreiptis į mane čia. Linkiu jums sėkmės ir geros dienos!

– Sakoma, kad paprašytas papasakoti apie save žmogus dažniausiai pradeda vardyti pareigas, profesijas ar laimėjimus – tam tikras etiketes ar pavadinimus, kuriais remdamasis konstruoja ir įprasmina save visuomenėje. Kaip jūs atsakote į šį klausimą?

– Pirmiausia – esu Dievo vaikas. Antra – žmogus. Trečia – siela. Žinoma, taip neprisistatysi atėjęs į darbo pokalbį, naują kompaniją ar pan. Gyvename visuomenėje, kur, be abejonės, reikalingi pavadinimai, svarbu statusas. Pastebėjau, kad jų (tų pavadinimų) šiuo metu atsiranda netgi labai neįprastų – regis, vos kažką pradedi veikti ir tave jau vadina to užsiėmimo pavadinimu: pavyzdžiui, idėjų įveiklintoju, guru, socialinių medijų veikėju ir t.t. Kodėl negalima tiesiog turėti patinkantį užsiėmimą, bet neprisistatyti kaip to užsiėmimo atstovu? Tiesą sakant, man netgi nepatinka žodis „poetė“. Tačiau kaip kitaip pakviesi žmones paklausyti eilių? Juk nesakysi „eikš, čia truputėlį eilių prirašiau, paskaityk, gal patiks“. Kelia šypsnį, tiesa? Man irgi. Bet taip jau yra.

– Turite filologės išsilavinimą. Kada į jūsų gyvenimą atėjo meilė kalbai, žodžiui, rašymui?

– Vėlgi atsiribočiau netgi nuo savo įgyto aukštojo išsilavinimo. Niekada to nesureikšminau. Žinoma, tai, kad esu ne realiukė (t.y. ne tiksliųjų mokslų gerbėja), turbūt išryškėjo jau pradinėse klasėse. Pamenu, kad mano vaikiškas eiles spausdino žurnaliukai „Pepė Ilgakojinė“, „Flintas“. Ar patekau į mėgstamiausią vaikystės žurnaliuką „Naminukas“, nepamenu. Turėjau iškarpų, bet per daugelį kraustymųsi viskas pasimetė. Tačiau kokį sekretą pavyko atrasti – tai buvo mano vaikystėje šeimoje leidžiamas žurnaliukas. Tuomet dar net nebuvo interneto, pamenu, kad viską apipavidalindavau su tokia programėle „Greetings Workshop“. Mokėjau ir skenuoti. Vienu metu žurnaliukas vadinosi „Jūratukas“, paskui – „Viršūnė“ ir dėmesio sau jame negailėdavau. Tuose žurnaliukuose apstu mano (ne)vaikiško humoro, netgi eilėraščių. Kai kurios eilės netgi lengvai absurdiškos – kai skaičiau, pati nustebau. Na, o toliau mokykloje aš labai lengvai gliaudžiau literatūrą, mėgstamiausias autorius buvo visų nemėgstamas Antanas Škėma (mėgstu jį lig šiol). Rašinius / referatus supildavau be didelių pastangų. Labai laukdavau lietuvių ir anglų kalbų pamokų – jų mokytojas prisimenu lig šiol.

– Kada ir kaip įvyko susitikimas su savo pirmuoju eilėraščiu?

– Tokio konkretaus atsiminimo nėra, nes tai jau, kaip minėjau, įvyko vaikystėje. Galbūt mieliau apibūdinčiau, koks jausmas yra parašius kiekvieną paskutinį eilėraštį. Tai išlaisvinantis jausmas. Sukuri kažką, ko dar nebuvo šioje planetoje. Tai pakylėja. Kartais netgi iki debesų.

– Eilėraštis jus ištinka ar reikia jį prisikviesti?

– Žodis „ištinka“ čia labai dera. Netgi toks yra vartojamas mano eilėse. Nė vienas eilėraštis nėra prisikviestas, jie visi, galima sakyti, yra mane ištikę. Tai nutinka labai netikėtai, netgi stovint eilėje ir laukiant puodelio kavos. Ar gulint vonioje. Dažniausiai rašau į telefoną ar kompiuterį. Turbūt, jeigu mane pasodinsite prie kompiuterio ir sakysite „parašyk eilėraštį“, aš jį ir parašysiu, jis mane ištiks. Nelaukiu mūzų, o tiesiog visas jas susikviečiu sėdėti ant palangės, maskatuoti kojomis ir garsiai, garsiai (kaip ir aš) juoktis. Ir kitiems poetams patariu taip padaryti, nėra ko jų bijoti.

Karas negali neveikti. Bet šiaip, galima sakyti, gyvenu savame kokone, man ten gerai. Kuriu savo realybę iš savo suvokimų, atradimų, praradimų.

– Regis, kad atsirastų eilėraštis, reikia būti labai atidžiam ir smalsiam.

– Esu atidi, bet nesu labai smalsi. Jeigu, pavyzdžiui, sėdžiu kirpykloje ir žmonės aplink dalijasi savo gyvenimo istorijomis – mano ausys tiesiog atsijungia nuo informacijos pertekliaus. Man tiesiog neįdomu. Kiti sako, kad gerai rašytum, turi kaip tik stebėti aplinką, vos ne visą ją sugerti į save. Bet galbūt niekas dorai nepasakė, kad galima kurti visiškai naują realybę – ne iš nuogirdų ir smalsumo. Man taip priimtiniau.

– Kas šiandien yra poezija?

– Šiandien poezija tapo tiesiog daug paskyrų instagrame (lietuviškų ir ne). Man keista, kaip žmones užkabina tokios eilės, kurias man užtruktų parašyti porą minučių. Ten nėra nieko gilaus. Atsikartojimai. Nesipuikuoju. Bet man net Jonas Mekas skamba per skystai. Teužsipuola kas tik nori, aš sakau, ką galvoju ir jaučiu. Gal po dešimties metų kas nors supras ir pritars. Arba ne.

– Ką praranda poezijos nepažinusieji?

– Praranda būties lašą buityje. Visada žavėjausi tokiais momentais kaip džiaunami skalbiniai, kava penktą ryto, dingęs karštas vanduo... Čia tiek poezijos. Jei žmogus to nepažįsta ar neatpažįsta, jam buitis gali tapti nepakeliama.

Jūratė Straupaitė. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Koks jūsų santykis su pasauliu? Kaip jus veikia (ir ar veikia) skirtingi kontekstai, globalios problemos, aplinka?

– Aš labai atsiribojusi. Nežiūriu žinių, neskaitau naujienų. Tačiau karas mane neišvengiamai išbudino iš letargo – stovėjau ir prie Rusijos ambasados su plakatu. Man atrodė, kad jie praskleis užuolaidas ir pradės šaudyti. Bėgo šiurpai. Tokie momentai nenupasakojami. Parašiau kelis skaudžius eilėraščius apie Ukrainą, skaičiau juos viename renginyje Klaipėdoje. Karas negali neveikti. Bet šiaip, galima sakyti, gyvenu savame kokone, man ten gerai. Kuriu savo realybę iš savo suvokimų, atradimų, praradimų. Aš net knygų nelabai skaitau, bet rašau romaną. Mano draugas rašytojas to nesupranta.

– Prieš porą metų išleidote debiutinę poezijos knygą „Rūkas migloje“. Beje, taip vadinasi ir jūsų paskyra instagrame. Kokia šio žaismingo pavadinimo istorija?

– Istorija gal skambės nuobodokai, gal net reklamiškai, bet, trumpai tariant, pietavome su tėčiu Klaipėdoje ir pavadinimas pats įšoko į eterį. Tėtis norėjo užsisakyti alaus kažkokiu mandru pavadinimu. Sakau: „Koks ten tas – „Rūkas migloje“ tau patinka?“ Padavėja mane pataisė ir taip gimė knygos pavadinimas. Anksčiau su tėčiu tiesiog kolekcionuodavome absurdiškus pavadinimus būsimoms mūsų roko grupėms, kurių niekada nesukursime. Šis pavadinimas buvo toks poetiškas, kad pats padiktavo, ką daryti toliau. Tai tokia paprasta istorijėlė.

– Knygos pristatyme sakoma: „Jūratė knygoje norėjo parašyti dedikaciją, kad knygutė skirta mąstantiems ir maištaujantiems. Tačiau to nepadarė.“ Kodėl?

– Todėl, kad norėjo palikti keistą intrigą. Telieka ji lig šiol, haha. Atskleisiu gal kitame interviu.

– Kada supratote, kad knyga įgaus tokią fizinę išraišką ir išvaizdą, kokia yra dabar?

– Tada, kai nuvažiavau į Sauliaus Jokužio spaustuvę ir pasakiau: „Man reikia per kelias savaites išleisti knygą.“ Mieloji knygos kuratorė Birutė pasakė: „A, tai tu pirma sukuri renginį feisbuke, o paskui jau leidi knygą?!“. Aš atsakiau: „Aha!“. Esu labai dėkinga mielajai Birutei, kuri įvykdė pavasario stebuklą – vasario 27 d. knygutę jau laikiau savo rankose. Ji yra tokia, kokios norėjau. Net puslapių storis buvo parinktas detaliai padedant Birutei.

– Kokios knygos įkvepia jus pačią?

Tokios, kurių rašymo stilius – išskirtinis. Labai mėgstu Ugnę Barauskaitę, Audronę Urbonaitę, Rasą Aškinytę, Chucką Palahniuką, Babe’ę Walker ir pan. Jei nėra stiliaus – knyga į šalį.

„Kad ir kaip stipriai nepritariu kai kurių protestų ir mitingų idėjoms, džiaugiuosi jų gausa“, – prisipažįsta festivalyje „Audra“ vyksiančių kūrybinių teatro dirbtuvių „We stand for...“ viena iš kūrėjų, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė (U.B.). Ji kartu su kolega aktoriumi Gediminu Rimeika (G.R.), kitais scenos menininkais ir tyrinėtojais birželio 27–liepos 2 d. gilinsis į protestą, jaunų žmonių problemas kasdienybėje ir taps tarpininkais tarp idėjos, miesto ir jauno žmogaus. Šiuolaikinio miesto festivalį „Audra“ kartu su programa „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendromis jėgomis kuria jaunimo organizacija VšĮ „Kylantis Kaunas“, VšĮ „Freimas“ ir naktinio klubo „Lizdas“ komanda.

– Į festivalį „Audra“ ateinate su projektu – kūrybinėmis dirbtuvėmis „We stand for...“: paliesite labai įdomų ir pastaraisiais metais itin aktualų socialinį reiškinį – protestą. Kodėl tyrinėjimui buvo pasirinkta tokia reakcijos forma ir ką jums, kaip kūrėjams, svarbu ja perduoti?

U.B.: Susirinkimų laisvė, kaip pamatinė demokratinė laisvė, įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, ir kituose dokumentuose. Ji privalo būti nuolat permąstoma, kontekstualizuojama ir apie tai ypač svarbu kalbėtis su jaunais žmonėmis. Visi minėti dokumentai šią teisę įvardija kaip vieną iš pagrindinių priemonių užtikrinant demokratiją. Tai yra pilietinius, socialinius procesus ypač stipriai ir staigiai stabdantis veiksmas. Aš į šį procesą su jaunais žmonėmis įeinu „lygiomis“ – man tai taip pat tyrinėjimų objektas, nemanau, kad dirbtuvėse egzistuos mokytojo ir mokinio dinamika. Yra jaunosios kartos problemų ir procesų, kurių aš nebesuprantu, neužčiuopiu ir noriu išgirsti šias problemas iš pirmų lūpų – suprasti, už ką ir prieš ką pasiruošę kalbėti paaugliai ir jauni suaugusieji. Kaip savo idėjas reprezentuoti pasitelkiant menines formas, kaip pasinaudoti miestu kaip scena, kaip išsigryninti, už ką ir prieš ką yra stovima, kaip žinoti savo teises, laisves ir pareigas, išlieka svarbiausi projekto klausimai.

– Dar visai neseniai protestas Lietuvoje buvo labiau išimtis nei taisyklė. Turbūt sudėtinga kalbėti ir apie mūsų mitingo kultūrą. Kaip manote, kodėl ši pareiškimų priemonė mūsų šalyje atsirado tik dabar? Kaip įsivaizduojate jo tolimesnę raidą?

U.B.: Esame įpratę taip save pozicionuoti – esą esame labai rami, tyli, viešų pareiškimų vengianti visuomenė. Tačiau istoriškai turime ne vieną precedentą, kai susibūrimai, tam tikras visuomeninis spaudimas, keitė politinį tvarkaraštį. Ir Romo Kalantos aktas, ir dainuojanti revoliucija, ir Sausio 13-osios įvykiai – visa tai aktyvios pilietinės visuomenės aktai. Nepailstantys aktyvistai užtikrino susibūrimo laisves ir pirmosiose „Vilniaus Pride“, o praėjusiais metais – ir „Kaunas Pride“.

Išties pastaruoju metu visuomenė dažniau renkasi kalbėti apie socialinius probleminius taškus, tokius kaip partnerystės įstatymas, pandemijos valdymo politika, Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimai ir pan.

Šių procesų suaktyvėjimą, visų pirma, siečiau su pandemija ir abejonėmis dėl jos valdymo politikos. Žmonės pavargo, buvo izoliuoti, ilgėjosi bendruomenės jausmo, per dvejus metus pasijuto nutolę nuo įtakos sprendimams, jautėsi negirdimi, neišklausyti, nutildyti, pažeminti. Tai – sudėtingi, pavojingi jausmai. Tačiau pirmieji protestai pasirodė sėkmingi, susilaukė didžiulio susidomėjimo, taigi šie procesai įgavo pagreitį. Vis dėlto – kad ir kaip stipriai nepritariu kai kurių protestų ir mitingų idėjoms, džiaugiuosi jų gausa.

G.R.: Man atrodo, tai būtinas įvykis, per kurį turime galimybę taikiai išgirsti bendruomenių balsą.

– Kaip ir kiek menas, kultūra gali veikti mitingų ir protestų kultūrą?

G.R.: Neturiu kitos apibrėžties kaip tik „daug“.

U.B.: Manau, kad tai susisiekiantys indai. Bendruomenės pasitelkia meninius, performatyvius veiksmus norėdamos būti išgirstos. Piešia transparantus, dainuoja, šoka, atlieka tam tikrus veiksmus apibrėžtoje erdvėje ir laike, veda tam tikrus performatyvius socialinius ritualus. Mano nuomone, tai bene gryniausia meno rūšis. Ji turi ir spektakliui / performansui būdingų komponentų – atlikėją, žiūrovą, apibrėžtą laiką ir erdvę, idėją, ideologiją. Labai įdomu dekonstruoti mitingo, protesto veikimo principus. Galime kvestionuoti tokius populiarus menininkus ar menininkų grupes kaip Christophas Schlingensiefas, „Center for Political Beauty“, Vienos akcionistai, Ai Weiwei, „Guerilla Girls“. Aktyvizmas, politinis angažuotumas yra arba neatsiejama šių menininkų kūrybos dalis arba centrinė kūrybos tema.

Menas keičia perspektyvas ir žiūros taškus į pasaulį. Taigi menas irgi yra tam tikras aktyvizmas. Man atrodo, viską geriausiai apibendrina mintis, kad absoliučiai visas menas yra politiškas.

– Būsimų kūrybinių dirbtuvių dalyviai yra 10–12 klasių moksleiviai. Regis, jau nebe tie labiausiai maištaujantys paaugliai, tačiau vis labiau į suaugusiųjų gyvenimą žengiantys, aktyvūs, smalsūs žmonės. Kuo dar išsiskiria ši amžiaus grupė?

G.R.: Manau, tai svarbi amžiaus grupė, kurią visuomenė dažniau verčia klausyti negu išsakyti, kalbėti, formuoti savo nuomonę.

U.B.: Sutapo, kad Seimas priėmė įstatymą, pajauninantį minimalų Seimo narių amžių. Taigi šie žmonės – jau be penkių minučių potencialūs Seimo nariai. Man atrodo, dažnai nuvertiname gimnazijos amžiaus žmonių sąmoningumą dalyvaujant politiniuose ir bendruomeniniuose procesuose, mokyklose skatindami juos mąstyti ir veikti konservatyviai, tradicionalistiškai, kanoniškai. Mąstymo procesai kinta iš esmės – išjudame iš binarinių suvokimo ribų, tačiau mokinius vis dar verčiame rašyti keisčiausius rašinėlius, neįtraukdami jiems svarbių temų, tokių kaip tapatybė, identitetas, politiškumas ir pan. Kalbame apie abstrakčias, dažnai krikščioniškas vertybes. Taip, jos svarbios, tačiau pažanga slypi iš esmės permąstytuose galios santykiuose ir mechanizmuose.

– Šiandien protestai vyksta ne tik gatvėse – socialinėje erdvėje labai lengva ne tik išreikšti vienokią ar kitokią nuomonę, dalytis įvairaus pobūdžio naujienomis, skleisti norimą informaciją, rasti bendraminčių, bet ir būti pelnytai ar visiškai nekaltai „nucancelintam“. Kaip manote, ar gyvi protestai vis dar išlieka paveikesnė, daugiau dėmesio iš reikiamų žmonių ar institucijų sulaukianti forma?

Menas keičia perspektyvas ir žiūros taškus į pasaulį. Taigi menas irgi yra tam tikras aktyvizmas. Man atrodo, viską geriausiai apibendrina mintis, kad absoliučiai visas menas yra politiškas.

U.B.: Gyvas protestas, kaip minėjau anksčiau, ypač svarbus dėl savo  performatyvumo galimybių. Šiuo atveju galėtume palyginti meno stebėjimą internete (angl. online) ir tiesiogiai: abu variantai yra įmanomi, tačiau fizinis dalyvavimas vienoje vietoje vienu metu kartu su savo bendruomene turi visai kitokią įtaką ir paveikumą.

Nuomonės raiškos internete nelaikyčiau tapačia protestui. Tai daugiau aktyvizmas, nuomonių pliuralizmas, diskusija. Tačiau su nekantrumu laukčiau įdomių skaitmeninių protesto akcijų, kai perbraižomos skaitmenos – analogo ribos.

Svarbu, ką laikysime protestu: juk egzistuoja ir programišiai (angl. hacker), pavyzdžiui, „Anonymous“ grupė. Ar tai aktyvizmas, mitingas, protestas? Nežinau – reikės išsiaiškinti su jaunais žmonėmis.

– Kaip manote, kiek menininkas, kūrėjas arba tiesiog jaunas žmogus yra laisvas išsakyti savo nuomonę? Ar normalu, kad atšaukimo kultūra gali būti protesto pasekmė?

U.B.: Verčių (ang. value) ir nuomonių pliuralizmas yra sudėtingas, permąstymo reikalaujantis procesas, o ne demokratijos status quo. Pliuralizmo įvertinimas ir persvarstymas vyksta pilietiškai angažuotoje visuomenėje. Aš, kaip jauna menininkė, jaučiuosi laisva išsakyti savo nuomonę, tiesa pasakius, nesu iš kolegų girdėjusi apie bet kokį susidorojimą ar cenzūrą kultūrinėse įstaigose dėl politinių pasisakymų. Šiose įstaigose egzistuoja kitos problemos. Dėl atšaukimo kultūros – į galvą neateina pavyzdys, kad nuo protestuojančio žmogaus būtų nusigręžta (angl. cancel). Jie gali būti atšaukiami dėl veiksmų ar pasisakymų, bet ne dėl paties protesto akto: čia svarbus turinys, o ne forma.

G.R.: Menininkas ir jaunas žmogus yra skirtingi dalykai. Visi turime laisvę išsakyti savo nuomonę, nes gyvename demokratinėje valstybėje. Reikia džiaugtis tokia privilegija.

– O koks vaidmuo protestų kultūroje tenka miestui?

G.R.: Miestas yra erdvė, aplinka, namai.

U.B.: Vienas iš dviejų centrinių – pagal mūsų projektą – asmuo, kuris yra bendruomenės narys, susiduria būtent su miestu. Kiekvienas miestas turi savo ritmą, kultūrą, greitį, problemų. Tai jau susiję ir su platesniais diskursais, tokiais kaip erdvės / miesto architektūros filosofija ir politika, viešųjų erdvių naudojimo kultūra, kuri gali daug pasakyti apie politinę miesto kryptį, klasinį miesto iš(si)skirstymą ir t.t. Nors dirbtuvėse aprėpsime ir globalesnes problemas, manau, gyvenamoji erdvė yra labai svarbi.

– „Meno ir mokslo laboratorijos“ (MMLAB) veiklose nuolat skatinami eksperimentai: naujų temų, formų paieškos, labai svarbi jaunų kūrėjų paieška ir įtraukimas, kurio metu, turbūt galima sakyti, įvyksta tam tikri mainai tarp profesionalo ir savo kelią pradedančio arba dar tik jo ieškančio žmogaus. Kas svarbiausia tokioje bendrystėje ir bendradarbystėje? Kokias patirtis išsineš „We stand for...“ dalyviai?

U.B.: Man šiame projekte svarbus kolektyvinis tyrimas kaip kūrybos strategija. Įdomu, kad ateiname su labai konkrečia forma – protestu, tačiau neprimetame jokio turinio. Nei su mentoriais, nei su dalyviais nesame iš anksto nusprendę, už ką ar prieš ką stovime, težinome formą. Neabejoju, kad netgi mudu su Gediminu, nors sutardami dėl kai kurių problemų, dėl kitų turbūt diskutuosime. Man įdomu, kaip susidurs skirtingi politiniai žiūros taškai ir kokią sąveiką jie sukurs.

Su visais projekto mentoriais užsiimame labai skirtinga kūrybine praktika temine prasme – mūsų nejungia, pavyzdžiui, tai, kad esame visi vienodai socialiai ar politiškai angažuoti, nesame iš vieno miesto ar vieno teatro. Esminis tokio bendradarbiavimo dėmuo yra nuolatinis jėgos pa(si)skirstymo tam tikroje grupėje kvestionavimas.

G.R.: Į šį klausimą sunku atsakyti, nes tai bus aišku kūrybinio proceso metu, kuris yra be galo svarbi šio projekto dalis.

– Festivalyje „Audra“ vyksiančių kūrybinių dirbtuvių galutinis rezultatas – teatrinės ekskursijos po Kauno miesto centrą. Kaip protestą jose pamatys atėjęs žiūrovas?

U.B.: Į šį klausimą atsakymą turėsime tik paskutinę dirbtuvių dieną. Protesto, mitingo ar kitokio performatyvaus veiksmo režisūra ir turinys bus mūsų – dirbtuvių mentorių, vadovų – ir dalyvių bendras produktas: neprimetame jokios politinės ar socialinės programos (angl. agenda), tvarkaraščio. Kartu sukursime tam tikrą akciją. Vis dėlto šio projekto esmė slypi procese – kelionėje iki mitingo: kaip formuosime grupes, kaip dalysimės užduotimis, kaip rasime mus jungiančius taškus, kuriuos norime palaikyti ar kuriems priešinamės.

G.R.: Pranešime laiką ir vietą, kur protestas-spektaklis prasidės ir pasibaigs. Lengviausiai tokia informacija sklinda socialinių medijų tinklais.

„Grybai yra raktas, padedantis suprasti planetą, kurioje gyvename, ir tai, kaip mes mąstome, jaučiamės ir elgiamės“, – knygoje sako M.Sheldrake’as, vesdamas skaitytoją į pažintį su šia paslaptinga, bet tokia svarbia gyvybės forma.

– Neslėpsiu, vos baigusi skaityti knygą garsiai ištariau: „Velnias, daugiau niekada į grybus ir visą likusį pasaulį nebegalėsiu žiūrėti taip, kaip anksčiau.“ Kada tokia akimirka aplankė jus?

– Kuo daugiau tyrinėjau grybus, jų intymius ryšius ir sąsajas su kitais gyvais organizmais, tuo aiškiau supratau, kad, galvojant apie grybus, bandant juos suprasti, pasaulis pradeda atrodyti visiškai kitaip. Knyga iš dalies ir atsirado dėl to svaiginančio jausmo, kai suvokiau, kad mes tik pradedame suprasti šią mąstymą keičiančią karalystę.

– Šiuo metu grybais visame pasaulyje labai domimasi. Kaip jūs tai vertinate?

– Nuostabu, kad susidomėjimas grybais auga taip greitai. Nekantrauju pamatyti, kas atsitiks, kai tiek daug smalsių protų pradės tyrinėti šių nuostabių organizmų gyvenimus.

– „Raizgiame gyvenime“ šiek tiek užsimenate apie nevienareikšmę individo sąvoką. Kaip manote, kaip pakistų savęs ir pasaulio suvokimas, jei pradėtume galvoti apie save kaip apie išplėstines būtybes?

– Žodis ekologija kilęs iš graikų kalbos žodžio „oikos“, reiškiančio „namą“ arba „gyvenamą vietą“. Mūsų kūnai, kaip ir visų kitų organizmų bei ekosistemų, kuriuose gyvename, mums yra namai. Kur tai atveda mums kultūriškai brangias tapatybės, autonomijos ir nepriklausomybės sampratas? Galbūt būtų naudinga apie šias kategorijas galvoti kaip apie klausimus, o ne iš anksto žinomus atsakymus. Tačiau tiek daug kasdienio gyvenimo ir patirties – jau nekalbu apie mūsų filosofines, politines ir ekonomines sistemas – priklauso nuo individų, kad gali būti sunku likti nuošalyje ir stebėti, kaip ši sąvoka ištirpsta. Mūsų individualumas formuoja tai, kaip mes užmezgame ryšius vieni su kitais, ir daro įtaką išteklių ir atsakomybės paskirstymui. Įsivaizduodami save kaip visiškai atskirus – vienas nuo kito ir mus išlaikančių ekosistemų – pateisiname tiek kitų žmonių išnaudojimą ir priespaudą, tiek ekologinį niokojimą. Jei žvelgtume dar giliau ir plėstume individualumo idėją, kas atsitiktų su sąvoka „mums“? Arba „jiems“? Galiausiai, „aš“, „mano“? Manau, kad ši painiava yra sveika ir gali sušvelninti kai kuriuos nerimo keliančius skirtumus, kuriais grindžiama šiuolaikinė mintis. Taip pat padėti mums augti – kultūriniu, etiniu ir ekologiniu požiūriu.

Merlin Sheldrake. / H. K. Jedrosz nuotr.

– Tokia diskusija veda į dar vieną labai svarbią temą – tarprūšinį bendravimą. Leiskite jums užduoti tą patį klausimą, kurį jūs užduodate savo knygoje: ar tikrai gali būti taip, kad mes neprisitaikysime gyventi sužalotoje planetoje, jei neužmegsime naujų ryšių su grybais?

– Egzistuoja daugybė būdų, kaip mes galime bendradarbiauti su grybais, kurie mums padėtų prisitaikyti prie gyvybės pažeistoje planetoje, tačiau vis dar nežinome apie juos tiek, kiek turėtume. Daugėjant ekologinių ekstremalių situacijų, vėl iš naujo pradėjome domėtis grybų pasauliu. Iš tikrųjų radikalių mikologinių galimybių apstu: kai kurie grybai gamina galingus antivirusinius junginius, mažinančius naminių bičių kolonijų nykimą, mikoremediacijos procese grybai gali būti naudojami toksiškiems teršalams skaidyti, mikofiltracijos metu užterštas vanduo prasiskverbia pro grybelių grybieną, kuri išfiltruoja patogenus ir sunkiuosius metalus. Mikogamyboje grybai naudojami tvarioms medžiagoms gaminti – nuo plytų iki odos. Aš jau nekalbu apie daugybę būdų, kaip grybai keičia mūsų mąstymą, jausmus ir vaizduotę.

– Iš tikrųjų po mūsų kojomis – ištisas pasaulis. Leiskite pasmalsauti: kaip jaučiasi mokslininkas, aistringas grybų tyrinėtojas kaip jūs, vaikščiodamas žemės paviršiumi?

– Jaučiu vaizduotės svaigulį, kai galvoju apie po kojomis esančių ekosistemų sudėtingumą – tai man sukelia plūduriavimo vandenyno paviršiumi jausmą. Tikras galvos svaigimas atsiranda tada, kai bandau keisti mastelį nuo labai mažo iki labai didelio, nuo mikroskopinės atskirų grybų veiklos iki visos planetos atmosferos, trijų trilijonų medžių, augančių žemėje, ir kvadrilijonų kilometrų grybienos, kuri juos sieja su dirvožemiu.

– Pažįstate daugybę kerpių ir grybų rūšių, atrandate naujų. Ar įmanoma iš jų išsirinkti vieną mėgstamiausią?

– Man siaubingai prastai sekasi tai daryti, ypač kai grybų ir kerpių yra tiek daug. Visai neseniai buvau išvykęs į Tasmaniją tyrinėti atogrąžų miškų. Ten buvo daugybė grybų, kurių daugumos anksčiau nebuvau matęs. Vienas jų, patraukusių mano dėmesį, buvo tinklagrybis, vadinamas Ileodictyon. Jis išnyra iš kiaušinio, suformuoja apvalų geometrinį narvą, padengtą bjauraus kvapo gleivėmis, tada atsiskiria nuo taško, prie kurio yra prisitvirtinęs, ir gali laisvai suktis. Gleivės pritraukia muses, kurios padeda išnešioti jų sporas. Namuose buvę draugai nepatikėjo, kai jiems papasakojau apie šį grybą. Jie sakė, kad tai skamba kaip kliedinčio mikologo vaizdiniai. Nesu tikras, kiek mane įkvepia Ileodictyon, bet jis man priminė pašėlusią grybų pasaulio gausą ir tai, kiek yra įvairių grybų gyvavimo būdų.

– Kokią didžiausią pamoką esate gavęs iš grybų pasaulio?

– Jų yra tiek daug. Vakar galvojau apie tai, kaip grybai mus moko pažvelgti giliau, į tai, kas paslėpta, nematyta ir neregima.

Apie tai, kas svarbiausia žiūrint spektaklį, kuo šiuolaikinis šokis, cirkas ir teatras labiausiai žavi ir kodėl reikia išdrįsti, – pokalbis su G.Masteikaite, Elena ir Gintautu Masteikais bei Modestu Masteika.

– Gintare, esi puikiai pažįstama kultūros lauko žmonėms: kadaise dirbai Kauno šokio teatre "Aura", vėliau kelerius metus kūrei šiuolaikinio cirko festivalio "Naujojo cirko savaitgalis" programą, dabar tave pažįstame kaip Lietuvos šokio informacijos centro direktorę ir festivalių "Naujasis Baltijos šokis" bei "ConTempo" vadovę. Regis, nė vienas scenos menų pasirodymas nepraslysta pro tavo akis. Ar kada esi skaičiavusi, kiek šokio, šiuolaikinio cirko, teatro pasirodymų pamatai per metus?

Gerų, įsimintinų darbų dažniausiai nėra labai daug – jeigu iš visų peržiūrėtų per metus darbų įstringa dešimt ar dvidešimt, tai jau labai gera.

– Keletą kartų bandžiau skaičiuoti, bet, tiesą pasakius, niekada to ir nepadariau. Intensyviausiais metais iki pandemijos gyvai tekdavo peržiūrėti apie 200–300 spektaklių arba eskizų pristatymų. Karantino metu – ne vieną dešimtį vaizdo įrašų. Suprantu, kad tai gali būti sunkiai įsivaizduojama, bet aš pasirodymus jau žiūriu visai kitaip: jeigu jis blogas, užmirštu dažniausiai vos išėjusi iš salės, laikausi šiokio tokio atstumo, nes vis dėlto tai yra darbas, o ne vien malonumas ir juo labiau ne laisvalaikis. Žiūrėdama kūrinius įvertinu jų technines galimybes, kiek jis tiktų festivalio programai ir ar būtų įdomus žiūrovams bei profesionalams.

Gerų, įsimintinų darbų dažniausiai nėra labai daug – jeigu iš visų peržiūrėtų per metus darbų įstringa dešimt ar dvidešimt, tai jau labai gerai (šypsosi). Todėl galiu patikinti mūsų žiūrovus, kad tai, ką jie mato festivalių programose, yra geriausia, ką tuo metu galime jiems pasiūlyti: visi spektakliai yra kruopščiai atrinkti ir apgalvoti. Kitaip sakant, didžiausias darbas yra nudirbtas, o žiūrovui belieka pasimėgauti. Dar labai svarbu, kad visi šiais metais pristatomi užsienio spektakliai festivalio "ConTempo" programoje yra be teksto, o tai dar palengvina jų pasiekiamumą – į juos gali eiti visi: tiek mokantys angliškai arba prancūziškai, tiek ne.

– O ar dar prisimeni pirmąjį jų, kuris tave palietė taip, kad net ir dabar vis dar nesustoji jų nei žiūrėti, nei pati organizuoti?

– Paties pirmojo tikrai neprisimenu, tačiau į atmintį giliai įstrigo Johannesas Wielandas ir jo spektaklis "newyou", po kurio negalėjau sulaikyti ašarų. Per visą savo darbo laiką teko matyti ne vieną fantastišką šokio, cirko ar teatro spektaklį, prie kurio mintimis sugrįždavau daugybę kartų, net ir praėjus keletui metų. Vienas iš tokių kūrėjų yra į šių metų festivalio programą įtrauktas genijus ir maištininkas kartu – italas, jau daugiau nei 20 metų kuriantis Belgijoje, Claudio Stellato ir naujausias jo spektaklis "Work". Šio menininko darbai neturi jokių analogų Lietuvos scenos meno pasaulyje, todėl labai kviečiu nepraleisti ir pasimėgauti.

– Prisimenu tave prieš kelerius metus – vienoje paskaitoje Kaune pristatei tuo metu dar tik pirmuosius žingsnius Lietuvoje žengusį šiuolaikinį cirką. Tuo metu galvojau, kad esi pati geriausia jo reklama: apie pasirodymus pasakojai taip, lyg pati būtum prisidėjusi prie jų kūrimo. Iš kur ta meilė scenos menams? Kokias jos stadijas esi išgyvenusi?

– O, kaip gera tai girdėti! Tiesą pasakius, tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, todėl puikiai suprantu visus, kurie po pirmojo susidūrimo su scenos menais sako, kad tai ne jiems, kad jie nieko nesuprato ir apskritai viskas atrodo kažkokia nesąmonė! (Šypsosi) Po pirmojo matyto šokio spektaklio ir aš jaučiausi panašiai, ir gal ne tik po jo, bet ir dar kelių kitų. Prisimenu, sėdžiu salėje, žiūriu į šokančius "Auros" šokėjus ir galvoju, kur aš čia papuoliau (šypsosi). Bet kuo daugiau mačiau, tuo darėsi įdomiau. Man atrodo, panašiai atsitinka su sportu ar kokiu nors pomėgiu: kuo daugiau treniruojiesi, tuo geriau sekasi, o kai sekasi, darosi vis smagiau ir smagiau.

Su menais taip jau yra: kuo daugiau jais domiesi, žiūri spektaklių, vaikštai į parodas, tuo atsiranda daugiau sąsajų, žinių, pradedi lyginti, stipriau ir laisviau veikia fantazija. Todėl visada raginu tęsti pažintį net ir tada, kai pirmasis susitikimas nebuvo toks, kaip tikėtasi. Ir tai labai dažnai pasiteisina. Esu mačiusi fantastiškų žiūrovų kelionių per festivalio programas ir jų dideles akis, kai jas pamatė.

Taigi pradėjau nuo nemeilės, tada išgyvenau aklos meilės laikotarpį, o šiuo metu išgyvenu transformacinį periodą, ieškodama kokybės, unikalumo ir menininko širdies. Gal todėl, kad jau daug metų dirbu šioje srityje, pradėjau vengti patoso, slydimo paviršiumi, dažniausiai tik skambiai aprašytų idėjų, tuščių formų. Noriu spektakliuose matyti gylį, patirtį, skirtą laiką, apmąstytą turinį. Labai tikiu scenos meno darbų galia – tai didžiulis energinis užtaisas, emocinė bomba. Ne visada, bet kartais tarp žiūrovų ir atlikėjų vyksta tokia stebuklinga energijos apykaita. Linkiu visiems nors vieną kartą gyvenime tai patirti. O šias metais žiūrovai turi unikalią progą tą padaryti apsilankę "ConTempo" festivalyje, kurio programą sudaro savo srities profesionalai, Europoje ir už jos ribų graibstomi menininkai.

– Kaip skamba tas žodis, kuriuo galėtum apibūdinti tai, kuo šiuolaikinis šokis, cirkas ir teatras tave labiausiai žavi?

– Negaliu šių scenos meno sričių plakti į vieną – jos visos labai skirtingos. Šiuolaikinis cirkas yra jauniausias, po jo – šokis o tada – teatras. Su teatru mano santykis prasčiausias, mažiausiai jį suprantu, bet tikriausiai dėl to, kad mažiausiai jo ir žiūriu. Bet, geriau pagalvojus, tas žodis, matyt, būtų laisvė. Laisvė pasinerti į patirtis, keliauti aplink pasaulį sėdint salėje, lavinti fantaziją, dalytis patirtimis su visais, sėdinčiais šalia, diskutuoti ir daugybė kitų patirčių, su kuriomis susiduri žiūrėdamas skirtingus darbus. Dalyvavimas kultūriniame gyvenime – puiki proga geriau pažinti ir save, savo vertybes ir įsitikinimus.

– Savo aistra scenai užkrėtei ne tik visus aplinkinius, bet ir pačius artimiausius – savo tėvus ir brolį. Kaip tai atsitiko?

– Tikrai nebuvo naudota jokia prievarta (juokiasi). Aš jiems visada siūlydavau atvažiuoti pažiūrėti vieno ar kito darbo. Nesu tikra, kad jie jau labai užkrėsti šiuo virusu, bet matau, jog jiems smalsu, įdomu. O kuo daugiau mato, tuo darosi įdomiau. Esame šeima, o šeimos palaikymas yra be galo svarbus. Nors visi dirbame labai skirtingose srityse, stengiamės vieni kitus suprasti ir palaikyti. Šeimos įtraukimas į kultūrines veiklas – labai natūraliai susiklostęs dalykas. Ir tai tik dar kartą įrodo mano jau ne kartą išsakytą mintį, kad kultūrinė atskirtis Lietuvos regionuose yra didžiulė, o švietimo reforma – būtina. Jeigu ne mano veikla, greičiausiai nė vieno mano šeimos nario šiuolaikiniuose scenos meno renginiuose neišvystumėte.

– Elena, Gintautai, kaip žiūrėjote į Gintarės norą dirbti tokioje įdomioje, tačiau ne visada lengvoje kultūros srityje? Ir dar ne bet kokį, o organizuoti tarptautinius festivalius, į Lietuvą atvežant pačius įdomiausius šių dienų scenos menų kūrėjus!

– Kad nori dirbti su festivaliais ir renginiais, Gintarė žinojo jau nuo mokyklos laikų. O žinant jos darbštumą siekiant savo tikslo, nieko kito ir negalėjome laukti. Visada matome, kiek širdies ir jėgų dukra atiduoda savo darbui. Kai tik galime, stengiamės lankytis spektakliuose, pasirodymuose. Tai labai įdomu ir praveria langus į pasaulį. Ypač mums, vyresniems ir gyvenantiems toliau nuo miesto teikiamų galimybių. Prisipažįstame, ne visada iš karto pavyksta perkąsti idėjos riešutėlį, bet turime puikią pagalbininkę – Gintarėlę. Ir nors kiekvienas spektaklis vis kitoks, mums daug svarbiau žiūrint jausti tą jausmą, tą jėgą, kurią spinduliuoja jauni, talentingi ir laisvi meno žmonės.

Modestas Masteika. Asmeninio archyvo nuotr.

– Modestai, pasakykite atvirai, ar scenos menais būtumėte susidomėjęs ir tada, jei Gintarė nebūtų dirbusi šioje srityje ir, greičiausiai, nuolat apie juos kalbėjusi?

– Tikrai ne (šypsosi). Man tai buvo visai nežinoma ir svetima kultūros sritis.

– Pats dirbate visai kitoje srityje. Kaip manote, ar lankymasis scenos menų festivaliuose, šiuolaikinio cirko, šokio, teatro pasirodymuose gali būti naudingas dirbantiems visai su kultūra ir menu nesusijuose sektoriuose?

– Labai naudingas. Visų pirma, tai leidžia praplėsti pasaulėžiūrą, pamatyti, pajausti ir susipažinti su kažkuo visiškai kitu, nei tenka susidurti kasdienybėje ar darbinėje aplinkoje. Lankytis tokiuose renginiuose verta dėl galimybės pasisemti idėjų, kurios gali daryti įtaką ar tobulinti kasdienį atliekamą darbą, jeigu tik tai įmanoma. Lankymasis renginiuose prisideda prie žmonių empatijos, mandagumo lavinimo, praplečia pokalbių temas. Dirbu srityje, kur mandagybių tikrai mažai, todėl kultūrinė programa visapusiškai naudinga.

– Kas scenos menuose jums įdomiausia?

– Atlikėjų, šokėjų gebėjimas įsijausti 110 proc. į savo vaidmenį – ir nesvarbu, kokia pasirodymo tema. Tada tiesiog negaliu atitraukti akių nuo jų darbo.

– Gintare, grįžkime prie tavęs. Dar vis neretai tenka susidurti, kad į šiuolaikinių scenos menų pasirodymus žmonės nedrįsta ateiti, galvodami, jog reikia būti labai aktyviam šios srities lankytojui, kad juos suprastum – vis dar gajus mitas, kad viskas, kas šiuolaikiška, labai sudėtinga, priverčia jaustis nepatogiai ar net šokiruoja. Kaip yra iš tikrųjų?

– Žinoma, nežinomybė gąsdina ir dažnai nežinai, ko galima tikėtis stebint šiuolaikinio scenos menų pasirodymus, bet reikia tiesiog išdrįsti ateiti ir mėgautis pasirodymu bei atlikėjų profesionalumu. O supratimas ateis per laiką, žiūrint vis daugiau ir daugiau pasirodymų, kuriuos bus galima palyginti su anksčiau matytais. Taip po truputį atsiras geresnis supratimas, žiūrovas pamažu pradės atsirinkti, ką nori matyti, o ko – ne.

– Rugpjūčio 17 d. prasidės ir net dešimt dienų vyks tavo jau minėtas tarptautinis scenos menų festivalis "ConTempo". Kokius festivalio pasirodymus rekomenduotum žmonėms, norintiems pirmą kartą prisiliesti prie šiuolaikinio cirko ir šokio?

– Geriausiai pradėti nuo pradžių – tam puikiai tiks atidarymo spektaklis "Horizon", kurį pristato prancūzė akrobatė Ch.Moglia. Tęsti pažintį siūlau su spalvų terapija grįstu darbu "CM_30". Kiekvienam reikėtų nepraleisti teatrinio įvykio – duobių kasimo čempionato "Dig-It", po kurio jau drąsiai galima žiūrėti Alexanderio Vantournhouto "Skrews" ir C.Stellato "Work". Noriu pabrėžti, kad nesvarbu, kurį spektaklį pasirinkę, pradėsite dalyvauti festivalio renginiuose, – sprendimas vis tiek bus geras! Visi darbai tinka pirmai pažinčiai, nes jie labai skirtingi, o užsienio programa atliekama be teksto, tad nebus jokių kalbos barjerų. Žiūrovus kviečiu eiti ir domėtis tiek mokama, tiek nemokama programa. Labai laukiame žiūrovų įspūdžių viso festivalio metu ir po jo – juk išgirdę, kas patiko, kas nepatiko ir ko galbūt trūko, galėsime tobulinti kitų metų festivalį.

– Kaip prasidėjo tavo kaip knygų dizainerės kelias?

– Visko pradžia buvo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakultete lankytos Taikomosios grafikos studijos, kurias sudarė daug įvairių disciplinų, viena ar kita forma susijusių su knygos turiniu: klasikinės grafikos technikos, konceptualūs meniniai projektai, knygrišyba, autorinė knyga, įvairaus pobūdžio iliustracijų piešimas. Dar studijuodama ir rengdama vieno ar kito modulio kūrybinius projektus, pastebėjau, kad galutine mano išraiškos forma dažniausiai tampa knyga. Labai stiprų postūmį davė VDA dirbę žmonės – Rimvydas Kepežinskas, Rolandas Rimkūnas, Gintaras Česonis, Matas Dūda, Greta Grendaitė-Vosylienė ir kiti. Jaučiu didelę pagarbą katedroje dirbusiems ir tebedirbantiems žmonėms bei esu jiems dėkinga už skirtingus požiūrius. Manau, kad bakalauro programa yra labai stipri ir turininga knygos kryptimi žengiančiam žmogui. Žinoma, bendras klimatas taip pat susiklostė labai tinkamas: patekau į nuostabų aštuonių ponių kursą, kuris taip oficialiai ir buvo pavadintas dar pirmosiomis rugsėjo savaitėmis. Magistrantūros studijų metu sulaukiau labai didelio palaikymo iš dėstytojo G.Česonio, kurio dėka pasukau į poligrafinių knygų dizainą. Kartais palaikymas ir padrąsinimas tinkamu metu yra vieni svarbiausių dalykų (šypsosi). Jaučiu dėkingumą ir pati stengiuosi paskatinti jaunus žmones, padėti, suteikti jiems žinių. Tai labai svarbu įsiliejant į sritį, kuri tau nepažįstama.

– Kaip įprastai, gavusi naują užsakymą, dirbi: skaitai leidinį, kalbiesi su jo kūrėjais? Kokiais būdais pradedi savo ieškojimus?

– Chronologija, kurią paminėjai, yra beveik teisinga. Pirmiausia vyksta pokalbis su leidinio autoriumi arba leidėju, kurio metu siekiu išgirsti lūkesčius, sužinoti, ko tikimasi. Tada skaitau knygą, norėdama pasitikrinti, ar teisingai užčiuopiau nuotaiką. Pačiame procese daugiausia laiko atima sugalvoti struktūrą, suvokti, kaip knyga veiks jau žinant visas jos sudedamąsias dalis. Kai visa knygos struktūra tampa aiški, grįžtu pas autorių ar leidėją, jiems ant stalo pateikdama tai, ką siūlau. Man labai patinka šis struktūros kūrimo etapas, kurio metu aš turiu galimybę pasiūlyti įdomių, nestandartinių sprendimų. Labai džiaugiuosi tais atvejais, kai susikalbėti su autoriumi ar leidėju pavyksta akimirksniu.

Visada stengiuosi paruošti būsimo leidinio prototipą, dar vadinamą  lėle. Tai ne visada realaus formato ar reikiamą puslapių kiekį atspindinti knyga. Kartais, norėdama pasitikrinti tik nerimą keliančias dalis, ją spausdinu ne visą. Apskritai lėlė yra skirta pamatyti, kaip leidinys realiai atrodo, koks jo storis, svoris, koks formato pojūtis jaučiamas knygą laikant rankoje. Pasigaminti lėlę su visomis sudedamosiomis dalimis ypač prasminga tada, kai leidiniui parenkama sudėtingesnė struktūra.

– Susikuri juodraštinį leidinį.

– Taip. Vieną realistiškiausių lėlių sukūriau Indrės Šerpytytės (1944–1991) „Former NKVD–MVD–MGB–KGB Buildings“ fotoalbumui – šiuo metu yra spausdinamas visas jo  tiražas. Būsimo leidinio prototipas buvo identiškas galutiniam knygos variantui, pasieksiančiam skaitytoją: jam buvo naudojamos lygiai tos pačios popieriaus rūšys, atspausdinti ir įrišti 500 puslapių, viršeliui naudota šilkografija, yra drobės elementų. Tokia lėlė padeda ne tik man, bet ir knygos autoriui – tampa labai lengva spręsti, ar viskas taip, kaip buvo tikėtasi.

– Man atrodo, kad kurti knygos dizainą – labai empatiškas procesas. Juk turi išgirsti, ko nori autorius, suprasti, koks bus skaitytojas, atrakinti knygą, domėtis ir suprasti temos ypatumus.

Pačiame procese daugiausia laiko atima sugalvoti struktūrą, suvokti, kaip knyga veiks jau žinant visas jos sudedamąsias dalis. Kai visa knygos struktūra tampa aiški, grįžtu pas autorių ar leidėją, jiems ant stalo pateikdama tai, ką siūlau.

– Pajautimo ir įsijautimo visame procese iš tikrųjų yra daug ir norėčiau manyti, kad turiu pakankamai empatijos įsiklausyti į kūrinį, suprasti autorių, užčiuopti jo braižą ir viską perteikti dizainu. Kita vertus, tai vieta, kurioje reikia jausti savo ribas, suvokti, ką gali daryti, kad dizainas kūriniui padėtų, bet jo neužgožtų. Svarbiausia yra turinys, o dizainas yra kaip slenkstis, padedantis žmogui paimti knygą į rankas. Niekada nesistengiu primygtinai autoriui ar leidėjui įpiršti savo idėjos, jeigu jam tai nepatinka. Man labai svarbus susikalbėjimas. Noriu, kad autorius būtų patenkintas savo knyga, nes juk toliau jis su ja keliaus.

– Kiek visame procese yra improvizacijos?

– Improvizacija vyksta kūrybiniame etape, kada aptariamas leidinio formatas, dizainas ir medžiagų pasirinkimas. Kalbant apie poligrafinius leidinius, kiekvienas priimtas sprendimas turi būti labai gerai apgalvotas ir pasvertas, kad galiausiai knyga pavirstų į kokybišką produktą. Todėl paskutinę akimirką stengiuosi nieko nekeisti  – tai kainuoja labai daug streso. Visi eksperimentai ir improvizacijos vyksta idėjiniu lygmeniu, tame etape, kai gali sau tai leisti ir klaidų kaina nedidelė. Kartais tos improvizacijos norėtųsi daugiau – ilgainiui žmogus įsipatogina ir pradeda dirbti pagal patikrintas ir gerai veikiančias sistemas. Todėl galbūt pati kartais užmirštu, kad kiekviena knyga gali būti dar vienas naujas atradimas.

– Kaip manai, kiek svarbi knygos dizaino, iliustracijų ir teksto sintezė?

– Manau, kad ji neatsiejama. Tai vienas harmoningas objektas, kuris privalo būti apgalvotas taip, kad vienas elementas padėtų kitam – jie turi šokti šokį kartu. Tačiau lygiai taip pat suprantu, kad eklektika irgi yra estetika ir tam tikri dalykai gali veikti labai netikėtai gerai. Bet net ir eklektikoje turi būti harmonija.

– Ar geras dizainas gali išgelbėti ne tokį gerą knygos turinį?

– Juk tai katė maiše. Bet aš tikiu, kad geras dizainas gali padėti knygai būti pastebėtai. Man pačiai labai svarbu gražios, gerai išleistos knygos. Dabar gyvename tokiais laikais, kai neturime pakankamai vietos viskam laikyti, todėl reikia labai gerai pagalvoti, ką parsinešti į savo namus ir kokias knygas pirkti. Dizainas, ypač medžiagiškumas, yra labai svarbus dalykas, nuo kurio taip pat priklauso, kaip dažnai knyga bus vartoma. Jeigu knyga verčiama lūžta arba reikia jėgos kaskart ją atversti, tai jau blogai. Knyga turi būti organiška ir lipti rankose.

– Kokias tendencijas, susijusias su knygų dizainu, pastebi?

– Manau, kad daugėja žmonių, kuriems svarbi knygos estetika. Tai jaučiu ir iš leidėjų – atsiranda vis daugiau leidyklų, kurioms svarbi leidinio išvaizda. Dizainas, medžiagiškumas yra formos dalykai, tačiau pirkėjai darosi išrankesni ne tik turiniui, bet ir formai. Labai džiaugiuosi šiuo procesu, nes atsiranda vis daugiau leidinių, į kuriuos galima paganyti akis.

– Kaip vertini lietuviškų knygų leidybą?

– Labai sunku vertinti, nes leidinių yra visokių, bet tendencijos yra geros, ir tai džiugina. Kasmet atsiranda vis daugiau knygų, kurias galima parsivežti iš knygų mugės (šypsosi).

– Kas tau yra estetika?

– Kalbant apie leidinius, man estetikoje yra du esminiai dalykai ir jų tarpusavio harmonija: pojūtis – popierius, medžiagiškumas – ir vaizdas.

– Prie kokių leidinių, turinio prasme, tau įdomiausia dirbti? Kokios temos tau pačiai įdomios?

– Taip jau sutapo, kad iki šiol dirbau prie meninių leidinių, tai vadinu sėkme, nes tai ir yra man įdomiausias turinys. Esu kūrėja, fotografuoju ir kuriu savo fotopasakojimus, todėl labai džiaugiuosi turėdama galimybę patyrinėti kitą autorių, labai artimai su juo susipažinti. Kita vertus, lygiai taip pat labai įdomu dirbti prie leidinių, kurie savo turiniu nekalba apie meną, pavyzdžiui, novelių knygos, romanai ar filosofiniai leidiniai. Kai kūrinys nėra apie meną, dizainas tampa dar svarbesniu, papildomą vertę kuriančiu elementu. Visai neseniai kūriau dizainą naujam Søreno Kierkegaardo „Nerimo sąvokos“ leidimui, buvo svarbu surasti minimalistinį dizaino sprendimą, atspindintį turinį. Taip knygoje atsirado nerimą keliantis plėšimo elementas: kad atverstum knygą, turi ją atplėšti. Manau, kad tokiems leidiniams, kurie nekalba apie meną, dizaino intarpai ir parinktos medžiagos yra labai svarbūs.

– Kaip ir minėjai, esi kūrėja, išleidusi tris autorines fotografijos knygas: „Bedančiai“, „Desentimental“ ir „Pusiniai namai“. Papasakok apie jas.

– Visos trys knygos yra rankų darbo ir labai mažo tiražo – pirmosios dvi išleistos 30 vienetų, o trečioji –  100 vienetų tiražu. „Bedančiai“ kalba apie mano gimtąjį Bedančių kaimą Raseinių rajone. Leidinį sudaro dvi dalys: nuotraukos, kurias dariau kartu su tėčiu, ir kaimo istorija, parašyta Jono Brigio, Raseinių M.Martinaičio viešosios bibliotekos darbuotojo. Labai linksmas sutapimas, kad tuo metu, kai fotografavome, kaime gyveno 32 žmonės – tiek pat, kiek dantų burnoje.

Antroji knyga „Desentimental“ yra knyga-pokštas. Tai socialinis tyrimas apie atsisveikinimą su sena sulūžusia sofa, kurią, metams bėgant, kasdien fotografavome iš tos pačios pozicijos. „Desentimental“ yra atsisveikinimas su mums labai brangiu daiktu. Ši knyga – visų metų nuotykis ir linksmybė (šypsosi). Ją labai smagu versti: galima tai daryti greitai ir pastebėti, kaip patalynė metams bėgant juda ir kartais joje pasirodau aš, nes fotografavo mano vyras.

Leidinys „Pusiniai namai“ yra apie žydų istoriją Kaune. Ji pasakojama per objektą – Vilijampolėje stovinčius pusinius namus. Šie namai, jų forma atspindi tragišką Vilijampolėje gyvenusių žydų likimą. Iš pirmo žvilgsnio knyga atrodo lengva, tačiau sužinojus istoriją Vilijampolės pusiniai namai įgauna kitą atspalvį. Knygoje yra keletas interviu, šiandien tebestovinčių pusinių namų fotografijų.

– Regis, leidinius pažįsti visais įmanomais pjūviais: kuri dizainą, esi autorinių knygų kūrėja, rengi knygrišybos dirbtuves. Kaip žmonės žiūri į pastarąjį užsiėmimą? Ką jie atranda dirbtuvių metu? Kuo jis įdomus tau pačiai?

– Sulaukiau nemažo susidomėjimo. Mane nustebino, kad į jas susirenka žmonės ne tik iš dizaino srities. Atrodo, kad dauguma jų tiesiog ieško sau įdomios, praturtinančios veiklos, nori išmokti naujų dalykų ar pabūti visai kitame, nei įprasta, žmonių rate. Labai įdomu stebėti dalyvius, kai jie, atvertę knygą ir pamatę, kaip ji sudaryta, reaguoja. Atrodo, kad apie knygą – tokį elementarų daiktą, kurį mes visi turime savo namuose, niekada nebuvo susimąstyta giliau: iš ko ji sudaryta, kaip susiklijuoja, kokie procesai vyksta jos gamybos metu. Tai dirbtuvėse įvyksta magiška akimirka – pamatyti žmonių veidus, kai jie tą suvokia.

– Ar atsimeni akimirką, kai pati supratai, kaip veikia knyga?

– Taip, studijuojant teko dalyvauti knygų restauravimo dirbtuvėse. Tąkart įvyko mano pirmoji akistata su  išardytos, o vėliau restauruotos knygos struktūra. Ši knygos transformacija, kurią skyrė vos kelios valandos, paliko labai didelį įspūdį. Dar vienas susidūrimas įvyko dirbant kartu su M.Dūda VDA.

– Kaip pati išmokai rišti knygas?

– Man pasisekė, kad turėjau ir vis dar turiu galimybę mokytis iš jau minėto M.Dūdos, geriausio knygrišio – nemeluoju! Metus buvau jo asistente paskaitose ir padavinėjau įrankius, kartu turėdama galimybę išmokti labai daug dalykų,  o vėliau – mokyti kitus (šypsosi).

–  Kiek knygrišyba, kaip profesija, populiari Lietuvoje?

–  Lietuvoje yra daug knygrišyklų, turinčių savo knygrišius. Tai nedidelės įmonės, kuriose daug metų dirba tie patys savo darbą išmanantys žmonės. Taip pat yra restauratorių, dirbančių knygų restauracijos ir knygrišybos srityje. Prireikus specifinių paslaugų, pagalbos kreipiuosi į nedideles knygrišyklas Kaune. Jeigu klausimas labai specifinis – skambinu Matui, jis viską žino (šypsosi). Mėgstu dirbti su popieriaus pagrindo medžiagomis, tai tiesiogiai susiję su mano dizaino darbo sritimi, kartais eksperimentuoju su medžiu. Lietuvoje tarp knygrišių yra populiarūs odinių viršelių dekoravimo būdai, man pačiai nekilo minčių dirbti su oda, tačiau stebina, kokia įvairi gali būti maža ir nišinė knygrišybos sritis. Tikiuosi, kad knygrišybos dirbtuvės leis susipažinti su daugiau dizaino, knygos meno srityse dirbančių žmonių, norėtųsi suburti bendraminčių ratą.

–  Kaip manai, meninio skonio ir stiliaus pojūtis yra įgyjamas ar įgimtas? Ar žmonės, anksčiau mėgę vienokius leidinius, pamatę šiek tiek kitokius, galbūt kokybiškesnius, gali pakeisti nuomonę ir ugdyti savo supratimą?

– Esu tikra, kad skonis yra ugdomas dalykas ir jis nuolat kinta, priklausomai nuo to, kiek jam skiriame dėmesio. Stiliaus skonio kitimą kiekvienas savyje gali pastebėti per įvairius mus supančius daiktus. Pavyzdžiui, tai, ką pirkome anksčiau, galbūt nebetinka prie naujai formuojamų detalių namuose ar aprangoje. Laikui bėgant kažkas mums pradeda nebepatikti ir staiga pamėgstame naujas formas, medžiagas. Dirbant dizaino srityje – svarbu stebėti madas, bet dar svarbiau pasiimti tik tai, kas geriausia, nesivaikyti jų aklai. Kalbant apie knygas – labai svarbus ilgaamžiškumas, tam skiriu daug dėmesio, o laikas parodys, kaip yra iš tikrųjų (šypsosi).

Mėgstu sakyti, kad esu iš vakarų į vakarus nuo vakarų. Labiausiai todėl, kad tai skamba paslaptingai, bet iš tikrųjų tai gana tikslus apibūdinimas. Bretanė turi stiprią regioninę tapatybę, ateinančią iš keltiškų šaknų. Yra daug klišių apie šį regioną, pagrindinė – kad čia visą laiką lyja. Patvirtinsiu tik tai, kad mes didžiuojamės būdami bretonai (bet turbūt neturėčiau išsiduoti, tai sumažins mano galimybes jus įtikinti, kad ten labai gražu...). Aš užaugau ir didžiąją dalį studijų gyvenau Breste. Antrojo pasaulinio karo metu miestas buvo visiškai subombarduotas, o paskui gana greitai atstatytas. Taigi, tai pilkas betoninis miestas. Keletas istorinių pastatų yra išlikę, tačiau juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Man, mėgstančiai piešti architektūrą, dėl to labai gaila… „Brest“ yra vienintelis žodis, kurį per anglų kalbos pamoką mums aiškiai liepė tarti kuo stipresniu prancūzišku akcentu, kad tik nebūtų painiojama su „krūtine“ (angl. brest). (Tiesą sakant, man vis tenka gyventi miestuose painiais pavadinimais: prancūziškai „Kaunas“ skamba lygiai taip pat, kaip žodis, reiškiantis įžeidimą... Jei tikrai norite sužinoti, kokį, paklauskite ko nors, kas kalba prancūziškai).

Nemanau, kad gyvenimas Lietuvoje labai skiriasi nuo gyvenimo Prancūzijoje. Sunku surasti konkrečių skirtumų, greičiausiai tai būtų keletas maisto produktų.

– Kaip atradai Kauną?

– Nesistengiau važiuoti į kokią nors konkrečią vietą – daugiausia dėmesio skyriau pačiam projektui, kuris man patiktų ir būtų įdomu stebėti, kur jis nuves. Prieš atvykdama į Kauną, jau buvau apie jį girdėjusi: studijuodama universitete, į Kauną galėjau važiuoti pagal mainų programą „Erasmus“, tačiau tuo metu nusprendžiau keliauti į Vokietiją. Man apie Kauną pasakojo čia studijavę studentai. Turiu draugę, kuri daug keliavo po visą Europą ir Lietuva bei Kaunas jai labai patiko. Iš tiesų, vaizdas, kurį iš pasakojimų buvau susidariusi apie Lietuvą, – kad joje labai daug žalumos ir gražių miestų. Ir... tai buvo beveik viskas, ką žinojau prieš čia atvykdama.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Vis dėlto nepabūgai ir atvažiavai savanoriauti į Kauno menininkų namus. Papasakok, kokia tavo interesų sritis?

– Man patinka menas ir kultūra apskritai, todėl kai perskaičiau Kauno menininkų namų pasiūlymą, mane labai sužavėjo renginių įvairovė. Dėl karantino gyvai galėjau dirbti tik vieną mėnesį – spalį. Tuo metu padėjau renginiuose, dirbau tam tikrus komunikacijos darbus, ypač susijusius su komunikacija užsieniečiams, atlikdavau kitas praktines užduotis.

– Ir tada atsiradai instagrame, kuriame ir išgirdau apie tave pirmą kartą. Tiksliau, apie tavo projektą „Savanorės dienoraštis“, kuriame rašai trumpus tekstus ir iliustruoji juos piešiniais. Kaip kilo mintis dalytis šiomis žaviomis ir gana asmeniškomis kasdienio gyvenimo nuotrupomis?

– Kuriu savo asmeninius dienoraščius, kuriuose piešiu tai, ką darau, užfiksuoju vietas, kuriose buvau, dalykus, kurie man pasirodė linksmi ar įdomūs, – saugau prisiminimus. Pradėjau rašyti praėjusiais metais išvažiavusi studijuoti pagal „Erasmus“ programą, o šiemet tęsiu tą tradiciją. Tokie mano dienoraščiai yra skirti tik man.

Kažkurio mūsų pokalbio su kolegomis metu prasitariau apie juos, parodžiau savo sąsiuvinius ir kilo mintis kurti „Savanorės dienoraštį“. Kaip tik tuo metu (spalio–lapkričio mėnesiais) vėl prasidėjo karantinas ir galėjau dirbti tik namuose, nes kitos veiklos nebuvo įmanomos.

– Tavo požiūrio kampas – labai netikėtas. Pavyzdžiui, įraše „Lietuviški žodžiai svetimoms ausims“ dalijiesi, kaip tavo draugams prancūzams sekasi atspėti, ką reiškia vienas ar kitas lietuviškas žodis. Iš kur semiesi idėjų?

– Nemeluosiu – ieškoti idėjų ar įkvėpimo nebūtinai yra lengvas procesas, juo labiau kad kalbu iš savo patirties, kuriai ši karantino situacija nepadeda, ir tų potyrių nedaug. Stengiuosi nepamiršti skirtingų požiūrių, galvoju, kas galėtų būti įdomu lietuviams iš užsieniečio perspektyvos. Idėjos paprastai kyla iš to, ką pastebiu: kas yra linksma, nauja arba skiriasi nuo man įprastų dalykų. Arba iš pokalbių su įvairiais žmonėmis. Taip turiu temą, kurią galiu išplėtoti.

Paprašiau grupės prancūzų pabandyti atspėti kai kurių lietuviškų žodžių reikšmę. Šios savaitės žodžiai užsieniečiams skambėjo kur kas svetimiau nei praėjusios, todėl spėliota visaip. Ypač – spėjant „laimingas“ reikšmę – variantai buvo nuo „nenugriebto pieno“ (prancūziškai „pienas“ yra „lait“) iki „burlentės“. Mano draugė manė, kad tai skamba kaip kažkas, susijęs su vandeniu, ir dėl kažkokios neaiškios priežasties jos galvoje yra tik vienas žingsnis tarp „vandens“ ir „burlentės“. Kiti spėjimai buvo ne tokie užtikrinti: spėta, kad tai galėtų būti vietovardis arba spalva, galbūt violetinė, arba veiksmažodis, toks kaip „vertinti“ – pirmas jai atėjęs į galvą. Mano mėgstamiausias atsakymas yra „lemingas“ – trumpauodegis graužikas. Dabar tai atrodo akivaizdu, bet niekada anksčiau apie tai nepagalvojau, kaip ir, matyt, niekas kitas.

Ką reiškia „žodynas“, iš spėliojimų taip pat galima sudaryti gana eklektišką sąrašą: „žvaigždės“, „ženklas“ (zodiako), „alus“, „sportas“ ar net „Skandinavija“. Viena mano draugė spėjo – „laimingas“, nes jai patiko žodis „žodynas“ ir bandė rasti teigiamą vertimą... Ir ji labai nusivylė, kai sužinojo tikrąją prasmę. Dar labiau nusivylė sužinojusi, kad pirmas spėti pateiktas žodis reiškė „laimingas“. Mažiausiai bandė atspėti žodį „žodynas“ – prancūzams nepažįstama raidė „ž“ taip suglumino, kad dauguma net nedrįso spėlioti.

Lalou Cadiou-Thirion, asmeninio archyvo nuotr.

– Vienas iš pastarųjų tavo įrašų buvo apie prokrastinaciją. Jame sakei, kad stebuklingas dalykas apie atidėliojimą yra tas, kad atrandi save darant tai, ko niekada nedarytum. Ir tada pasidalijai istorija, kaip su draugu ieškojote atsakymo į klausimą, kokia voverės gyvenimo trukmė. Kaip dažnai atkreipi dėmesį ne tik į socialines problemas ar tam tikras žmogaus savybes, bet ir į tave supančią aplinką?

– Manau, kad viskam skiriu gana daug dėmesio. Stengiuosi suvokti, kad kiekvienas žmogus viską išgyvena skirtingai. Man patinka pastebėti mažus dalykus, nesvarbu, ar jie gražūs, ar neįprasti, ar dažnai ir tokie, ir tokie tuo pačiu metu.

Praėjusiais metais reguliariai eidami į žygius su draugu įpratome sau užduoti klausimus beveik apie viską, pradedant, ar antys žiemoja, ir baigiant Saksonijos geležinkelių istorija. Tąkart, internete bandydami rasti atsakymus, pasiklydome. Manau, kad smalsumas yra išmokstamas dalykas – klausimai kelia dar daugiau klausimų, ir tai labai gera treniruotė.

– Kodėl pasirinkai savanorystę?

– Iš pradžių pradėjau domėtis savanoryste, nes ketinau baigti bakalaurą, tačiau nenorėjau magistro studijuoti vien tik dėl to, kad turėčiau magistro laipsnį, o  konkretaus tikslo, kuris paskatintų mane tai daryti, neturėjau. Ieškojau, kuo tuo gyvenimo laikotarpiu galėčiau užsiimti. Atradau daugybę priežasčių, kurios mane skatino savanoriauti: galimybė būti aktyviai, mesti sau iššūkį, susipažinti su kitais užsieniečiais, atrasti naują šalį, naują kultūrą, apskritai patirti naujų dalykų ir iš viso to labai daug išmokti. Augti tiek, kiek galiu.  Kai kurių šių dalykų jau teko paragauti „Erasmus“. Labai norėjau toliau eiti šiuo keliu.

– Kaip žmonės, kuriuos sutinki, vertina savanorystę?

– Apie savanorystę nėra daug kalbama. Paprastai vien pasakius, kad išvyksti metams į Lietuvą savanoriauti, sukelia sumaištį ir paskatina daugybę klausimų: „Ar savanoriausi visą darbo dieną?“, „Už kokius pinigus?“ ir dažniausiai: „Kur yra Lietuva?“ Bet, paaiškinusi viską išsamiau, sulaukdavau vien tik teigiamų reakcijų.

Manau, kad iš savanorystės galima daug ko išmokti – ne tik bendrųjų įgūdžių, bet ir asmeninių, kuriuos, jų mastą, tikriausiai, suprasiu vėliau, po kurio laiko. Egzistuoja Europos solidarumo korpusas – sistema, kurią sudaro siunčiančioji, koordinuojančioji ir priimančioji organizacijos, mentorius, kuratorius. Galų gale gauname „YouthPass“ pažymėjimą, kuriame apibendrinama visa tai, ko išmokome, ir akcentuojamas neformalusis mokymasis. Taigi, manau, kad mokymasis yra didelė patirties dalis.

– Papasakok apie savo gyvenimą Kaune. Kas labiausiai patinka? Su kokiais iššūkiais susiduri? Ar gyvenimas čia labai skiriasi nuo tavo gyvenimo Prancūzijoje?

– Šiuo metu, kaip ir daugumai žmonių, gyvenimas Kaune praktiškai reiškia buvimą namuose. Dėl to esu šiek tiek nusivylusi, nes negaliu iki galo patirti ir pajausti miestą. Tačiau pro savo langą matau puikų vaizdą, kuris yra tas pozityvusis dalykas karantino metu. Tai gali paliudyti ir mano fotogalerija telefone – turiu šimtus šio vaizdo nuotraukų (šypsosi). Sakyčiau, kad pagrindinis iššūkis buvo atvykti į šalį, kurios kalbos aš visiškai nemoku. Ir kurią mokytis labai sunku.

Nemanau, kad gyvenimas Lietuvoje labai skiriasi nuo gyvenimo Prancūzijoje. Sunku surasti konkrečių skirtumų, greičiausiai tai būtų keletas maisto produktų.

– Kas tau svarbu gyvenime, bendraujant su kitais? Kokiomis temomis labiausiai nori kalbėti?

– Stengiuosi gyventi gerbdama gamtą ir kitus. Esu minimalistė, valgau daugiausia augalinį maistą ir stengiuosi daryti viską, kad būčiau atvirai mąstanti ir nuolat mokyčiausi. Tai man labai svarbu. Turbūt dėl to per dažnai vartoju žodžius „mokytis“, „patirti“, „atrasti“.

Mane, kaip ir dideli, lengvai gali sužavėti maži dalykai. Vieną dieną vaikščiojau prie upės ir pamačiau ja plaukiančias didžiules ledo lytis. Niekada anksčiau nebuvau to mačiusi ir tas vaizdas siejosi vien tik su animaciniais filmais vaikams. Sustojau ir kurį laiką stebėjau pro šalį plaukiančius ledus. Manau, kad visa tai, apie ką kalbėjau, sieja vienas, mane labai gąsdinantis dalykas: įstrigti ir gyventi man netinkamą gyvenimą. Man labai nepatinka, kad kai kurie žmonės sutelkia dėmesį į tai ir rūpinasi, kad baigtum bakalaurą, paskui – magistrą, tada ieškotum darbo, dirbtum, net jei tau tai nepatinka. Man baisu įstrigti lūkesčių ir rutinos gniaužtuose.

Ši tema – tai kvietimas žiūrint filmus įsiklausyti į save, atidžiau pažvelgti į aplinką, globalią situaciją ir suprasti, kaip tai veikia mus kaip individus ir visuomenę.

Dalijamės trimis labai skirtingais programos filmais, kurie sužadins vaizduotę, leis pasijuokti, pasimėgauti geru garso takeliu ir bent akimirką nustebti.

Milžiniškos musės nuotykiai

Garsaus prancūzų muzikanto ir režisieriaus, praminto kino chuliganu, Quentino Dupieux juodojo humoro komedija „Zomša“ pernai sulaukė daugelio „Kino pavasario“ žiūrovų simpatijų. Šiemet jis vėl grįžta su ne mažiau ekscentriška ir ne vieną žiūrovą nustebinsiančia absurdo komedija „Toro“ („Mandibles“), kuriame žiūrovai išvys ir aktorę Adelę Exarchopoulos, daugeliui pažįstamą iš juostos „Mėlyna spalva – šilčiausia“.

Nemanau, kad egzistuoja daug kūrėjų, galinčių į vieną istoriją sujungti du nelabai protingus veikėjus, moterį pažeistomis smegenimis ir milžinišką vabzdį, ir visa tai paversti stilinga, juodojo humoro elementų turinčia komedija. Galbūt todėl režisierius taip išsiskiria iš kitų prancūzų komedijų ir pats tampa žanro kūrėju.

„Toro“ centre – pajūrio šlaistūnas Maniu ir jo bičiulis Žanas Gabas, lėtai, tingiai leidžiantys dienas ir gyvenimui nekeliantys pernelyg didelių reikalavimų. Kartą Maniu gauna užsakymą už 500 eurų nuvežti lagaminą iš taško A į tašką B. Pavogę mašiną ir patraukę į kelionę draugai išgirsta neįprastą triukšmą. Bailiai atidarę bagažinę, joje randa gigantišką musę. Šis netikėtumas pakeičia draugužių planus ir įkvepia genialų planą praturtėti. O tada jau galite pamatyti, kaip vyksta musės apmokymai, kas nutinka viename kambaryje su ja atsidūrusiam šuneliui, kaip draugams sekasi apsistoti pas seną pažįstamą, kas iš tikrųjų slėpėsi paslaptingame lagamine ir ar musė buvo imli mokslams. O po filmo greičiausiai dar kurį laiką su draugais ekrane sveikinsitės sakydami „Toro“.

Kadras iš filmo „Toro“, organizatorių nuotr.

Psichoseksualinis sapnas iš Kanados

Kanados režisieriaus Matthew Rankino ilgametražis debiutas „XX amžius“ („The Twentieth Century“), labai kūrybiškai interpretuojantis Kanados istoriją, yra ir satyrinis, ir niūrus. Kuo labiau žiūrovas susipažinęs su Kanados istorija, tuo juokingiau. Tačiau net ir neturint daug žinių apie tolimąją šalį šiaurėje, filmu galima mėgautis dėl aukščiausio lygio kūrybiškumo, įžūlumo ir linksmų dialogų derinio.

Jaunasis Williamas Lyonas Mackenzie‘is Kingas ryžtasi kandidatuoti. Vedamas edipinių politinių siekių, kelyje į šalies lyderio postą Kingas turės įveikti daugybę kliūčių: Afrikoje besitęsiantį Būrų karą, nacionalinį separatistinį judėjimą, nepasiekiamą mylimąją ir vidines pastangas nuslopinti avalynės fetišą bei onanizmo impulsą. O kur dar kiti veikėjai, puikiai derantys su jaunojo Williamo Kingo ketinimais: tuberkulioze serganti našlaitė Šarlotė ar valdinga motina, kurią kažkodėl vaidina vyras. Visą įspūdį dar labiau sustiprina įspūdinga rankų darbo kino dailė, galinti konkuruoti su vokiškais ekspresionistiniais filmais.

„XX amžius“ – linksmas ir susimąstyti kviečiantis filmas, psichodelinis sapnas apie vieno žmogaus ambicijas, seksualinį nusivylimą, masinę isteriją, froidiškus trikdžius, negailestingai ir sumaniai kritikuojantis politiką bei pasitenkinimą nacionalizmu, kurį puikiai apibendrina vieno dialogo ištrauka: „Kanada yra tik vienas po kito nepavykę orgazmai.“

Kadras iš filmo „XX amžius“, organizatorių nuotr.

Krentančių oro kondicionierių magija

Vakarų Afrikos pakrantės vėjų paliestas kūrinys, režisieriaus Fradique filmas „Oro kondicionieriai“ („Air Conditioner“), turėtų suvilioti ir pakerėti tuos, kurie sugeba prisitaikyti prie savito humoro ir ritmo. Angolos sostinėje Luandoje niekada nepliaupia lietus, bet staiga pradeda lyti oro kondicionieriais – dėl niekam nežinomų priežasčių jie vieną dieną tiesiog pradeda kristi nuo pastatų.

Nors ir gresia pavojus, pagrindinis veikėjas Matasedas leidžiasi į kelionę ieškoti veikiančio kondicionieriaus perkaitusiam viršininkui. Paieškos vyrą nuveda į mažą elektronikos parduotuvėlę, kurioje užsibarikadavęs jo laukia ekscentriškasis parduotuvėlės savininkas, turintis slaptą patalpą, kurioje slepia netikėtą dalyką.

Nepaisant, kad užčiuopia daug kritinių, įvietintų Angolos ir Afrikos temų, filmas – labai šviesios ir geros nuotaikos, nepaprasto lengvumo, stebinantis spontaniška būtimi ir, regis, be jokių pastangų įtraukiantis žiūrovą į fantazijos pasaulį. „Oro kondicionieriai“ patiks smalsiems žmonėms, ieškantiems išskirtinio, ypatingo filmo, o garso takelis, sukurtas Angolos žvaigždės Aline’s Frazão, nuguls į kiekvieno žiūrėjusio grojaraštį.

Kadras iš filmo „Oro kondicionieriai“, organizatorių nuotr.