Klaipėdos senamiestyje eksponuojama abstrakčios tapybos paroda kviečia susipažinti ne tik su E. Kontrimienės-Degutis darbais, bet ir su savimi pačiais. Esama kūrinių, kurie atsiveria palaipsniui, kaip gera muzika. Kuo skamba autorės darbai? Kas šiandien skamba Eglės studijoje? Ar jos pamėgtas J. S. Bachas, ar dabar W. A. Mozarto eilė įkvėpti ir šnabždėti į ausį čiupti teptuką? O gal tai jūros audros garsas ar rasotos žolės šiurenimas? Autorė savo sunkiais, plačiais kontrastinių dažų mostais veda į prisiminimus, atverdama jausmus ir gamtos slėpinius, o vaizduotė papildo kiekvieną potėpį.
E. Kontrimienės-Degutis parodoje „Fata morgana“ akcentuojama svarba būti Čia ir Dabar, vertinti gyvybę ir ją išjausti. Iš tikrųjų, žvelgiant į darbus, gali atrodyti, kad paveikslai juda ir hipnotizuoja šimtais lietuviškų žemiškų gamtos atspalvių. Priėjus arčiau prie paveikslų, knieti juos paliesti, susipažinti su technika, o gal net pauostyti. Eglė tik paskatina: „Drąsiau, nebijokite paliesti, nustebsite.“ Jos darbai byloja, kad juoda spalva gali būti spalvinga, tamsiai mėlyna – paguosti, balta – įžeisti, o netikėtai išnirusi rožinė ar raudona tarsi reikalauja neatitraukti nuo jų akių. Autorės tapyba yra abstrakti, tačiau tai neapibrėžia jos darbų technikos. Atsiradęs noras nutapyti iš pasąmonės išnirusius kadaise patirtus vaizdinius užburia ir pačią dailininkę, kuri gali net penkerius metus ieškoti tinkamo būdo, kad įamžintų spalvos kodą ant drobės. Argi tai ne stebuklas? Tai tikrų tikriausias kantrus ir laipsniškas gyvybės suteikimas paveikslui.
Parodos „Fata morgana“ paveikslai yra tarsi filmas apie lietuviškos gamtos motyvus, gintarinius paplūdimius, jūrą naktį, paklydusius tamsiame miške veikėjus. Parodos pavadinimas – tarsi sufleris, kviečiantis pasinerti į miražus virš jūros, begalinius ir visuomet skirtingus. Autorė kukliai prisipažino, kad „šie paveikslai yra apie Nieką, tačiau tas Niekas ir yra Viskas. Kiekviename paveiksle slypi kažkas, ką individualiai įžvelgia žiūrovai“. Šioje parodoje paveikslai neturi pavadinimų, juos žiūrovai gali sugalvoti patys. Išskirtinis šių kūrinių bruožas – vyraujanti horizontali linija, mostas, vis masinantis pažvelgti už paveikslo, kur gi baigiasi spalvos polėkis. Didžiąją gyvenimo dalį menininkė praleido Klaipėdoje, tokiame kompaktiškame, bet kartu kupiname istorijos ir paslapčių mieste. Kas galėtų pagalvoti, kad pačioje miesto širdyje slypi jos „Fata morgana“ – tikra gamtos miražų oazė?
