Šventė visiems

KVLT kasmet žiemą virsta pasakų namais, tačiau šiemet, minėdamas 65 metų gimtadienį, jis mažiesiems žiūrovams dovanoja išskirtinę šventinę nuotaiką. Akį traukia spalvingai apšviestas teatro pastatas, o įžengęs į jaukiai ir paslaptingai papuoštas teatro erdves pasijunti atsidūręs kone tikroje pasakoje.

Kalėdinio sezono atidarymo metu buvo galima pirmiesiems pamatyti naujuosius spektaklius, pasipuošusiame teatro muziejuje susitikti su Kalėdų Seneliu ir jo pagalbininkais. Taip pat susipažinti su teatro istorija ir jame kūrusiais kūrėjais. Teatrą aplankė ilgamečiai teatro lėlininkai, kiti garbūs svečiai.

„Neretai gražius žodžius kitiems išsakome tik tada, kai jų tarp mūsų nebėra. Tada apgailestaujame, kad nesuspėjome to padaryti. Tad šiemet, užbaigiant jubiliejinius metus, norėjosi surengti šventę ir teatro bendruomenei, pabūti kartu su visais teatro kūrėjais, čia dirbusiais anksčiau ir esamais, jiems visiems išreikšti padėką“, – dalijosi teatro vadovė Rasa Bartninkaitė.

Šventės metu Didžiajai salei suteiktas naujas pavadinimas – Algimanto Stankevičiaus Didžioji salė. A. Stankevičius – teatro meno vadovas, režisierius, aktorius, KVLT kūręs nuo pat pirmojo jo spektaklio „Stebuklingasis Aladino žibintas“ (1958), čia pastatęs 64 spektaklius. Ne tik kauniečių, bet ir visos Lietuvos ne viena karta užaugo su šio režisieriaus spektakliais, kuriuose jis dėmesį telkė į žmogiškąsias vertybes, aktoriaus santykį su lėle, simbolių kalbą. O jo spektaklio „Princesės gimtadienis“ pavadinimas teatro repertuare puikuojasi daugiau nei 30 metų.

Teatras dovanomis dalijosi ir su svetur gyvenančiais lietuvių vaikais. Gruodžio pradžioje spektaklį „Kalėdos pasakų namuose“ pristatė Vestfoldo (Norvegija) lietuvių bendruomenei. Teatro kolektyvas susitiko su ten gyvenančiais lietuvių vaikais, kartu su jais sekė pasakas lietuvių kalba.

Nuotykiai: „Kalėdų Senelio pagrobime“ dalyvauja režisieriaus vaizduotės sukurti personažai, kurių bruožuose save atpažins ir vaikai, ir suaugusieji. / Organizatorių nuotr.

Pabūti tiesiog žmogumi

Lietuvos vaikams KVLT dovanoja visiškai naujus, specialiai šventėms sukurtus spektaklius, po kurių laukia susitikimas su Kalėdų Seneliu.

Mažojoje salėje spektaklį be žodžių „Liūtas ir paukštis“ pagal kanadietės rašytojos ir iliustratorės Marianne Dubuc knygelę (2013) režisavo vengrų lėlių teatro režisierė, aktorė Kata Csató. Tai jaukus, „lėliškas“ spektaklis, kuriam lėles kūrė dailininkė Julija Skuratova, Katai ir pasiūliusi dirbti kartu. Pirmieji spektaklio kūrybos darbai prasidėjo dar vasarą, kai režisierė atvyko į Kauną, susipažino su kūrybine komanda, teatro aktorių trupe.

Žmonės neberanda laiko pabūti svarbiose akimirkose, tad visa tai režisierę skatina kurti lėtesnio tempo spektaklius.

„Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dirbti kartu su Lietuvos ir Kauno lėlininkais, jie buvo labai šilti ir atviri. Džiugu ir dėl to, kad tai yra būtent lėlių teatro spektaklis. Tenka pastebėti, kad šio teatro vaidinimų nedaug ir jų vis mažėja, ypač tokių, kuriuose veiktų lėlės, nes daugėja šiuolaikinių tarpdisciplininių projektų, kuriuose lėlių teatras jungiasi su kitais menais. Aktoriams smagu vaidinti šiame spektaklyje, neabejoju, taip pat smagu bus jį stebėti ir žiūrovams“, – patirtimi dalijosi K. Csató.

Režisierė mėgsta kurti spektaklius be žodžių, tokius pat aiškiai suprantamus, kaip kad istorija būtų papasakota žodžiu. M. Dubuc knygelė tam itin tinkama. Spektaklyje kalbama apie nuoširdžios draugystę tarp iš pirmo žvilgsnio gana skirtingų gyvūnų – liūto ir paukščio.

Paklausta apie lėlių teatro tarptautinius skirtumus, daugelyje Europos šalių spektaklius statanti K. Csató akcentavo panašias tendencijas – noriai eksperimentuojama, atsižvelgiama į šių dienų vaikų aplinką, gyvenimo tempą, siekiama kurti dinamiškesnius spektaklius su daugiau veiksmo. Tačiau susiduriama ir su problema, kad žmonės neberanda laiko pabūti svarbiose akimirkose. Visa tai režisierę skatina kurti lėtesnio tempo spektaklius, pagaulius ir vyresnei publikai.

Organizatorių nuotr.

„Šiandien visi skubame, didžiąją laiko dalį praleidžiame uždirbdami pinigus. Labai pasiilgstu momentų, kai galime tiesiog pabūti žmonėmis, nevykdydami jokių pareigų. Tikiuosi, šiame spektaklyje žiūrovai ras tai, kas juos paskatins stabtelti bent trumpam, net ir per Kalėdas, nors daugumai tai įtemptas laikas. Suaugusiesiems linkiu spektaklyje nukeliauti atgal laiku ir pabūti vaiku bent kelioms minutėms, pabūti atviriems ir priimti visas emocijas, kuriomis norime pasidalyti“, – skatina kūrėja.

Šio spektaklio kūrybinis procesas išryškino ir KVLT išskirtinumą – teatras kuria naujus spektaklius specialiai šventiniam laikotarpiui, dažnai šiuolaikiškus, o po jų visada laukia Kalėdų Senelio programa. Pasak K. Csató, Vengrijoje ir kitose Vidurio ir Vakarų Europos šalyse tai daroma retai, čia dažniau statomi spektakliai pagal klasikines pasakas, o Kalėdų Senelį galima sutikti gatvėje, vaikų darželiuose, mokyklose, bet ne teatre.

Atėjus į „Liūtą ir paukštį“, bus galima apsilankyti ir priešais Mažąją sceną įsikūrusiame teatro muziejuje, ten sutikti Kalėdų laukiančias lėles, kadaise vaidinusias scenoje, kartu pažaisti.

Švęsti linksmiausiai

Ką reiškia švęsti iš širdies, galima patirti Andriaus Žiurausko premjeroje „Kalėdų Senelio pagrobimas“. Režisieriaus spektakliai išsiskiria nenuspėjamumu, šiuolaikinio vaiko nuotykiais ir išbandymais, o pjeses neretai jis rašo pats. Taip ir šįkart. Spektakliui „Kalėdų Senelio pagrobimas“ A. Žiurauskas parašė tris pjesės versijas, kol galiausiai liko prie tos, kurioje akcentuojama pačios šventės prasmė.

„Iš tiesų Senelio tu negali nei pagrobti, nei ištremti, nei per prievartą atvesti. Nes jeigu gali Kalėdų Senelį, kaip šventinę dvasią, priversti ateiti į savo namus, tai jau nėra šventė. Jeigu Senelis nori būti pagrobtas, jis gali sau leisti tuo patikėti, tačiau jis nėra pavaldus kažkieno valiai ar prievartai“, – pasakojo A. Žiurauskas.

Organizatorių nuotr.

Spektaklio veiksmas vyksta mažų žmogeliukų – trepsiukų, kurie visame pasaulyje šventes moka švęsti linksmiausiai, šalyje. Šalį valdo karalius, kuris valdžią paveldėjo iš savo tėvo, šis – iš savojo, taip iš kartos į kartą perduodant šventimo tradicijas. Trepsiukai nuolat linksmi, mėgsta dainuoti ir šokti, net jeigu jiems ir būna labai liūdna. Jie visus metus ruošiasi svarbiausiam įvykiui – Kalėdoms, tačiau laukti labai sunku, nes jie – nekantrūs. Pagaliau atėjus dienai, kai visi puošia kalėdinę eglutę ir laukia pasirodysiančio Kalėdų Senelio, vietoje jo sulaukia laiško, kuriame rašoma, kad šis pagrobtas. Pamačiusi, kad tėtis karalius dėl to net susirgo, princesė leidžiasi į kelionę gelbėti Senelio. Kokių nuotykių ji patiria ir kaip baigiasi ši istorija, galima sužinoti apsilankius spektaklyje.

Norisi, kad mumyse atgimtų trepsiukai, kurie vienas kitam dovanoja šventę.

Nors personažai sukurti režisieriaus vaizduotės, panašumų į juos gali rasti tiek vaikai, tiek ir suaugusieji. „Kalėdų Senelio pagrobimas“ – nuotaikingas, spalvotas ir šiltas spektaklis visai šeimai su daug žavių dainelių, kurias lėlių teatrui pirmą kartą kūrė kompozitorius Stanislavas Stavickis-Stano. Spektaklis primena saldainių ir pyragaičių parduotuvės vitriną, tačiau dailininkė Deimantė Krutulytė nekuria nuspėjamos, klišinių įvaizdžių lydimos estetikos. Anot kūrėjų, žiūrovai, kurie į premjerą ateis nusiteikę švęsti, pajusti Kalėdų stebuklą, tikrai galės tuo pasimėgauti.

„Bendras socialinis fonas, kuris mane gaubia paskutiniu metu, labai liūdina. Tapome pikti, nuožmūs, nebemokame bendrauti, pasakyti vienas kitam kritikos, iš karto įsižeidžiame. Ypač tai matyti socialiniuose tinkluose, televizijoje. Norisi, kad mumyse atgimtų trepsiukai, kurie vienas kitam dovanoja šventę. Man pačiam tikrasis džiaugsmas yra ieškoti savo artimiesiems dovanų ir stebėti, kaip jie jomis džiaugiasi. Norėtųsi, kad mes bent tą vieną savaitę nusišypsotume sau ir kitiems ir prisimintume, kad tai šventė“, – šventiniu palinkėjimu dalijosi A. Žiurauskas.

Organizatorių nuotr.

Vardai ir veidai

„Kalėdų Senelio pagrobimas“ kūrybinė komanda: režisierius – Andrius Žiurauskas, kompozitorius – Stanislavas Stavickis-Stano, dailininkė – Deimantė Krutulytė, aktoriai – Saulius Bagaliūnas / Remigijus Endriukaitis, Dominyka Budinavičiūtė / Rūta Kumpikaitė, Darius Krapikas / Augustas Gudelis, Laima Strazdauskienė / Indrė Endriukaitė, Arvydas Šaučiūnas / Konstantin Novopolskij.

„Liūtas ir paukštis“ kūrybinė komanda: režisierė – Kata Csató (Vengrija), dailininkė – Julija Skuratova, kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė, aktoriai – Indrė Endriukaitė / Natalija Parasochkina-Vikhtynskaja, Vigita Rudytė / Jolita Ross, Andrius Žiurauskas / Mindaugas Černiauskas.

Naujas žanras

Lėlių opera – naujas žanras Lietuvos lėlių teatre. Tad kūrybinę komandę pradžioje lydėjo aibė klausimų, kas yra toji lėlių opera ir kaip ji turėtų atrodyti, juk įprastoje operoje veikia žmonės, o čia – lėlės. Atrodo, kad jiems pavyko susidoroti su kilusiais iššūkiais ir išėjo įdomi, aktuali, žaisminga, energinga puikiai žinomos istorijos šiuolaikinė interpretacija.

Muziką ir libretą specialiai šiam pastatymui kūrė amerikiečių kilmės Anglijoje gyvenantis jaunosios kartos kompozitorius Aubrey Lavenderis. Rugsėjį jis atvyko į Kauną ir kartu iki premjeros dirbo su režisiere Agne Sunklodaite, dailininke Giedre Brazyte, vaizdo menininku Antanu Skuču ir aktoriais.

Lietuviai kūrėjai apie kompozitorių atsiliepia kaip apie linksmą ir kūrybingą kūrėją, leidusį atrasti ir išmokti nemažai naujo, dirbantį preciziškai, turintį aiškią kūrybinę viziją ir jos besilaikantį.

„Man pasisekė, kad turėjau nuostabią medžiagą, kuria galėjau remtis. Karlsono istorijos veikėjai yra tokie saviti. Platus veikėjų charakterių spektras man suteikė galimybę tyrinėti ir perteikti daugybę nuotaikų ir muzikos rūšių. Didžiausias iššūkis buvo projekto apimtis – prireikė metų, kol parašiau libretą ir sukūriau muziką. Tokiame dideliame projekte gali būti sudėtinga atrasti būdų, kaip visus mažesnius kūrybinius sprendimus įkomponuoti į didesnį viso kūrinio vaizdą“, – patirtimi dalijosi A. Lavenderis.

Nors tai yra opera, spektaklis gana dinamiškas ir neatitinka visų klasikinės operos bruožų, todėl gali pasirodyti panašus ir į miuziklą.

Nors tai yra opera, spektaklis gana dinamiškas ir neatitinka visų klasikinės operos bruožų, todėl gali pasirodyti panašus ir į miuziklą. Pradžioje svarstyta, ar tai turėtų būti rimtas pastatymas su dramatiška pabaiga, kaip ir būdinga operai. Galiausiai pasirinktas toks variantas, kuriame būtų galima ir pamąstyti rimtomis temomis, ir pašėlti kartu su Karlsonu. Visą instrumentinę dalį sugrojo ir įrašė Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras.

„Būtų smagu, jei ir lėlių teatre būtų orkestro ložė. Deja, jos neturime, tačiau aktoriai dainuoja gyvai. Nors muzika įgrota klasikinio orkestro, joje atsispindi šiuolaikinio pasaulio temos, populiarioji muzika. Juokaujame, kad finalinė arija skamba beveik kaip lietuviškas estrados šlageris. Opera yra toks žanras, kad didžioji dalis teksto sudainuojama, yra tik menkų intarpų, kur galima įterpti kalbamąjį tekstą. Tad Karlsono filosofijos paprastu žodžiu neišsakysime, ji labiau atsiskleis dainose“, – pasakojo režisierė A. Sunklodaitė.

Premjerai reikėjo sukurti ir tokias lėles, kurios galėtų dainuoti. Spektaklyje bus galima išvysti įvairių tipų lėlių – lazdelinių, stalo, sujungtų su žmogaus kūnu ir kt. Tačiau, kaip teigia dailininkė G. Brazytė, viskas priklauso nuo aktoriaus, kiek jam pavyks prakalbinti lėlę. „Gali padaryti bet kokią lėlę, bet jei ji neturi animatoriaus su gera energija, ji – neveiksni. Šioje operoje labai smagu buvo dirbti su žmonėmis, kurie kupini geros nuotaikos, o tai yra svarbiausia.“

D. Stankevičiaus nuotr.

Šiuolaikinė Mažylio šeima

Operoje vaizduojami A. Lindgren aprašyti Mažylio ir Karlsono nuotykiai, tačiau šių dienų aplinkoje, interpretuojant personažus ir kai kuriuos įvykius naujai. Lėlių operoje vaizduojama šiuolaikinė Mažylio šeima – tėtis dirba lakūnu, mama – stiuardese, jie dažnai išskrenda, todėl mažai laiko praleidžia namuose kartu su sūnumi.

Mažylis – šių dienų berniukas, turintis išmanųjį telefoną, kuriuo dažnai kalbasi su tėvais, tačiau juos mato mažai, dėl to liūdi, jaučiasi vienišas. Šiandien šis A. Lindgren knygelėje vaizduojamas vaiko vienišumo aspektas ypač aktualus. Daugelis šeimų gyvena itin įtemptu ritmu ir jiems nelieka pakankamai laiko, kurį galėtų skirti vaikams. Pačiai režisierei ši situacija yra puikiai pažįstama – ji pati augina dvejų metų sūnų, kurio labai pasiilgsta visą dieną dirbdama skirtinguose miestuose.

„Norisi, kad tiems vaikams, kurie ateis į premjerą, spektaklis suteiktų galimybę pajusti, kad vienišumo jausmas aplanko ne juos vienus. Ir kad yra Karlsonas, kuris gali pas juos atskristi vienokiu ar kitokiu būdu. Suaugusiesiems šis personažas simbolizuoja gebėjimą į viską pažvelgti žaismingiau. Grįžusi namo vakare stengiuosi sukurti žaismingą atmosferą, kad su sūnumi galėtume atsigriebti už tą nuoskaudą, kurią abu patyrėme dienos metu“, – patirtimi dalijosi A. Sunklodaitė.

Mažylį vaidina KVLT trupės jaunosios kartos charizmatiškoji aktorė Dominyka Budinavičiūtė. Pasak jos, vaidinti su lėle ir dar dainuoti – gana sudėtinga. „Laimei, mėgstu iššūkius. Labai daug ko išmokau šiame procese ir mokausi toliau. Supratau, kad su Mažyliu turime daug ką bendro, tad tai palengvino kūrybos procesą. Tačiau šie panašumai ne visada malonūs: prisimenu vaikystėje užklupusius vienišumo periodus, norą visiems įtikti, baimę laužyti taisykles. Nors tokie prisiminimai ir nedžiugūs, vis dėlto labai džiaugiuosi, kai vaidmens kūrimas prisideda ir prie tolimesnės savianalizės.“

Šiandienos pasaulis neaplenkė ir Mažylį prižiūrinčios auklės Freken Brok – ji vaizduojama kaip šiuolaikinė moteris. Ji turi seserį, kuri yra TV žvaigždė, galiausiai jos abi tampa šiomis žvaigždėmis. Auklės personažą kuria aktorė Jolita Ross.

Keistuolis Karlsonas

Na, o Karlsonas atstovauja kitokių žmonių tipui, kurie visuomenės akyse yra keisti, nes elgiasi ir rengiasi kitaip, gyvena savitą gyvenimą ir neretai kiek nuošaliau. Tačiau šie keistuoliai yra labai įdomios ir stiprios asmenybės, įnešantys naujų spalvų į pilką kasdienybę. Jie supranta, kad gyvenime galima liūdėti ir kaltinti visą pasaulį, bet galima ir į viską pažiūrėti kitaip – linksmiau, su ironija. Karlsonas į kasdienį gyvenimą žvelgia nuo stogo, tada ir visos bėdos atrodo išsprendžiamos paprasčiau, lengviau, jis yra atidesnis, geresnis kitiems.

Karlsoną lėlių operoje įkūnijančiam aktoriui Konstantinui Novopolskiui  tai visiškai nauja patirtis. „Tai mano pirmas bandymas dirbti su lėle, kurį lydi ir sunkumai, ir džiugesys, kai tu atrandi ir matai, kad tau pavyksta. Didžiausias iššūkis buvo padaryti, kad lėlė mano rankose būtų gyva, kad aš, kaip aktorius, likčiau jos šešėlyje. Kiekvieną kartą laikydamas rankose Karlsoną jaučiu, kad man vis smagiau žaisti, kurti ir atrasti. Tačiau tai ne taip lengva. Tai labai sunkus ir juvelyrinio tikslumo reikalaujantis vaidybos būdas. Ne kiekvienas dramos aktorius sugebėtų padaryti tai, ką gali lėlininkas. Pajutau milžinišką pagarbą savo kolegoms ir šio žanro aktoriams apskritai.“

Aktorius atvirauja, kad kurti vaikams taip pat yra kur kas sudėtingiau nei suaugusiesiems. Suaugusįjį yra lengviau apgauti, o vaiką daug sunkiau paveikti, kad jis patikėtų, jog lėlė gyva, įvykiai tikroviški ir jis kartu išgyventų su personažu. K. Novopolskis neslepia džiaugsmo, kaip greitai, atvira širdimi KVLT aktoriai jį priėmė į savo trupę. Jų palaikymas, noras padėti atlikėjui suteikė daug pasitikėjimo savimi, tad jo kuriamą Karlsoną bus įdomu stebėti ne vien mažiesiems žiūrovams, bet ir kartu atėjusiems suaugusiesiems.

„Daug su režisiere ir kompozitoriumi diskutavome, kas yra tas mitinis Karlsonas. Ėmė ryškėti, kad spektaklis ir gyvenimas turi daug paralelių, visi esame paskendę savo darbuose, skubame ir nespėjame pasidžiaugti, labai greitai suaugame ir pamirštame, kaip vaikystėje šėlome, kaip patikdavo lakstyti po balas, stebėti žvaigždėtą dangų, pramogauti, šmaikštauti, neapsikrauti suaugusiųjų gyvenimo rūpesčiais. Karlsonas tuo ir išsiskiria iš kasdienės aplinkos – jis supranta, kaip svarbu džiaugtis kiekviena akimirka. O susiklosčius liūdnai ar net, atrodytų, beviltiškai situacijai svarbiausia – nesijaudinti. Šiandien tai prisiminti yra labai naudinga ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems“, – sakė K. Novopolskis.

Premjera teatras nori paskatinti megztis ir glaudesniam ryšiui su žiūrovais, tad planuoja greta įėjimo esančiame bokštelyje įrengti Karlsono namelį, kuriame vaikai galės palikti jam parašytą laišką. Galbūt jie jam norės ką nors papasakoti apie save, pasakyti, kuri uogienė jiems yra skaniausia, o gal tiesiog padėkoti ar nusiųsti linkėjimų.

D. Stankevičiaus nuotr.

Kūrybinė komanda

Lėlių operos libreto autorius ir kompozitorius – A. Lavenderis, režisierė – A. Sunklodaitė, dailininkė – Giedrė Brazytė, vaizdo menininkas – Antanas Skučas, aktoriai – D. Budinavičiūtė, K. Novopolskis, J. Ross, Arvydas Šaučiūnas, Andrius Žiurauskas, Vigita Rudytė, Mindaugas Černiauskas, Laima Strazdauskienė, Augustas Gudelis.

Kas? Lėlių opera „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, premera.

Kur? Kauno valstybinio lėlių teatro Didžiojoje salėje.

Kada? Rugsėjo 30 d., spalio 1 d. 12 val. Kauno valstybinio lėlių teatro Didžiojoje salėje.

Nauji užmojai

Projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ stipriai pakylėjo visą Kauno kultūrą, pristatydamas Europos profesionaliausius ir inovatyviausius kūrybinius projektus edukavo visuomenę, vietines kultūros įstaigas įkvėpė kūrybinėms permainoms. Ne išimtis ir KVLT, kurio renginiai, ypač 22-asis tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Kaunas Puppet“, tapo šio grandiozinio projekto programos dalimi.

Pernai teatras minėjo ir jubiliejinį 65-ąjį kūrybinį sezoną, taip pat leidusį įgyvendinti naujas kūrybines idėjas. Dar anksčiau naują santykį su technologijomis ir auditorija, naujas lėlių teatro galimybes leido išsibandyti ir pandemijos laikotarpis. Visos šios kūrybinės, technologinės, socialinės patirtys įprastą teatro ritmą paveikė negrįžtamai – tai tapo tarsi įsibėgėjimu šuoliui į kitą kūrybinį lygmenį.

„Mums patiems labai norisi kūrybinio skrydžio, apglėbti dar didesnę auditoriją, kad galėtume matyti, sutikti tuos žmones, kuriems mūsų teatro kūryba yra įdomi, kurie laukia naujų pastatymų, kaip esame pastebėję. Norisi dar stipriau sujungti ir pakelti visą teatro kolektyvą, o auditoriją įkvėpti leistis į naujus kūrybinius eksperimentus“, – pasakojo teatro vadovė Rasa Bartninkaitė.

Spalį žiūrovai galės išvysti lėlių teatre naują žanrą – lėlių operą. Tai Agnės Sunklodaitės režisuotas spektaklis vaikams „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ pagal puikiai žinomą švedų rašytojos Astridos Lindgren knygą. Tai bus nauja ir netikėta Karlsono nuotykių versija. Muzikos ir libreto autorius – anglų-amerikiečių kilmės kompozitorius Aubrey Lavenderis.

Artėjant žiemos šventėms Mažojoje salėje vyks vengrų režisierės Katos Csato (Vengrija) ir dailininkės Julijos Skuratovos spektaklio „Liūtas ir paukštis“ premjera. Jautriame spektaklyje pasakojama draugystės istorija, nutikusi vieną stebuklingą žiemą. Didžiojoje salėje planuojamas tikras kalėdinis detektyvas – spektaklis „Kalėdų Senelio pagrobimas“, kurį režisuos Andrius Žiurauskas, scenografiją kurs jaunoji menininkė Deimantė Kutulytė ir šią kalėdinę istoriją dainomis papuoš Stanislavas Stavickis-Stano.

2024-ųjų pradžioje mažųjų žiūrovų lauks režisieriaus Arvydo Lebeliūno premjera „Mažojo Princo rožė“, kuriame iš naujo atgims prancūzų rašytojo, piloto Antoine’o de Saint-Exupéry sukurtas legendinis personažas.

Teatro planuose ir dar vienas išskirtinis kūrybinis projektas – spektaklis suaugusiesiems „Karalius Lyras“ pagal garsiąją Williamo Shakespeare’o dramą. Ko gero, jau kiekvienas kaunietis yra apsilankęs spektaklyje „Dievų miškas“ pagal Balio Sruogos kūrinį ir įsitikinęs, kad lėlės yra labai tinkamos kalbėtis sunkiomis temomis.

Šis spektaklis suaugusiesiems sulaukė didžiulio susidomėjimo ir įvertinimų, tad ketinama ir toliau plėsti spektaklių jaunimui ir suaugusiems pasiūlą. Ir žengti dar didesnių iššūkių lydimą žingsnį imantis W. Shakespeare’o kūrybos. Spektaklį režisuos lenkų teatro režisierė, Varšuvos lėlių teatro „Baj“ vadovė Ewa Piotrowska. Lėles kurs dailininkė Giedrė Brazytė, pagrindinį vaidmenį – aktorius, režisierius A. Žiurauskas. Tai bus šiuolaikiška klasikos interpretacija. Tiesa, premjeros dar teks palaukti – ji numatoma kitais metais.

Dalyviai: šių dienų vaikai ištroškę interaktyvumo – užuot likę tik pasyvūs žiūrovai, jie nori patys įsitraukti į teatro veiksmą. / D. Stankevičiaus nuotr.

Lėlės moko lietuvių kalbos

Premjeros – tik viena iš daugelio kitų naujojo kūrybinio sezono veiklų. Teatras aktyviai užsiims ir edukacine veikla. Taip pat planuojamos gausesnės gastrolės ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir ketinama skristi į JAV.

Jau prieš pandemiją teatras užmezgė glaudų ryšį su Vašingtono lietuvių mokykla, keletą vasarų teatro aktoriai vedė nuotolinius edukacinius užsiėmimus vaikams „Žaidžiame teatrą“. Tai paskatino ir toliau kurti svetur gyvenančių lietuvių vaikams, supažindinti juos ne vien su lėlių teatru ir mokyti pasakose užkoduotos išminties, bet ir leisti geriau išmokti lietuvių kalbą.

Užsienio šalies aplinkoje gyvenantiems vaikams yra sunku kalbėti senelių, tėvų kalba. Ypač tie, kurie yra gimę ne pirmos lietuvių kartos šeimoje, neretai praranda motyvaciją mokytis lietuvių kalbos, nes ji tampa per sunki.

„Vesdama nuotolinius užsiėmimus Vašingtone gyvenantiems vaikams stebėjau, kaip prigludę prie ekranų jie noriai klauso ir mokosi lietuviško žodžio. Kokia svarbi yra lėlė, kai ją matydami jie tampa dėmesingesni. Lietuvos kultūros atstovai vyksta į JAV, kur rengia parodas, spektaklius, kitus renginius, tačiau daugiausia jų yra skirti suaugusiesiems, o vaikai lieka užmiršti. Norint išsaugoti lietuvių kalbą, reikėtų pradėti nuo vaikų“, – patirtimi dalijosi R. Bartninkaitė.

Teatrui kilo sumanymas sukurti naują spektaklį ir jį nebe transliuoti nuotoliu, o nuvežti parodyti JAV gyvenantiems vaikams. Tai ne pirmoji KVLT kelionė už Atlanto – kitais metais sukaks 50 metų, kai teatras vyko dviejų mėnesių gastrolių po Lotynų Ameriką. Sovietmečiu ši kelionė turėjo didelę svarbą, grįžę aktoriai apie ją kalbėjo dar ilgai, dalijosi savo nuotykiais su į trupę įsiliejusiais jaunesniais aktoriais. Tada pristatyti spektakliai „Velnių malūnas“ ir „Zuikių mokykla“. Aktoriai net specialiai mokėsi ispanų kalbos, kuria vaidino šiuose spektakliuose. Sukakties proga sumanyta pakartoti tokią pat tolimą kelionę, tik jau su šiuolaikiniais pastatymais.

Ši teatro idėja sulaukė ir stipraus palaikymo JAV, kur gyvena teatro įkūrėjų Stasio ir Valerijos Ratkevičių anūkas Laurynas Misevičius, priklausantis Pasaulio lietuvių bendruomenės prezidiumui. Su jo ir JAV lietuvių kultūros tarybos pagalba lietuvių vaikai galės susitikti su KVLT kolektyvu.

Teatras jau susidėliojo gastrolių žemėlapį – nuo Čikagos, Niujorko iki Floridos, Los Andželo. Į kelionę bus vykstama keliais etapais – kitų metų pavasarį ir rudenį, tačiau paruošiamieji darbai prasideda jau dabar. Statomas spektaklis pagal lietuvių liaudies pasaką „Joniukas Aviniukas ir Našlaitė Elenytė“, kurio ėmėsi jaunosios kartos režisierė Milda Mičiulytė ir dailininkas Artūras Šimonis, kursiantis lėktuvu lengvai transportuojamas dekoracijas. JAV lietuvių vaikų lauks ir dar viena teatro dovana – edukacinė programa „Lėlė, kuri didžiuojasi, kad turi „Ė“ apie Lietuvos papročius, tautosaką. Ją kurs režisierius A. Žiurauskas.

Teatro unikalumas

KVLT ir toliau palaikys aktyvią tarptautinę draugystę su kitų šalių teatrais ir festivaliais. Šiose partnerystėse išryškėja ir tai, kuo lietuvių lėlių teatras išsiskiria tarptautiniame kontekste.

Teatro vadovė džiaugiasi pasakodama, kokių susižavėjimo kupinų nuomonių susilaukia iš užsienio lėlių teatrų vadovų ir festivalių organizatorių.

Teatro planuose ir dar vienas išskirtinis kūrybinis projektas – spektaklis suaugusiesiems „Karalius Lyras“ pagal garsiąją Williamo Shakespeare’o dramą.

„Dažnai yra stebimasi lietuvių kuriamų spektaklių švaria estetika ir tuo, kad mes kuriame spektaklius ir patiems mažiausiems žiūrovams – kūdikiams. Daug kur esame pristatę Birutės Banevičiūtės kurtą spektaklį kūdikiams „Pasaulėliai“. Užsienio kontekste jis atrodo novatoriškas. Daug kas stebisi, kaip į veiksmą scenoje gali būti įtraukti tokie maži vaikai, o ir kartu gali dalyvauti jų tėvai, koks įdomus atsiranda jų tarpusavio ryšys“, – sakė R. Bartninkaitė.

KVLT viešųjų ryšių ir projektų koordinatorė, teatrologė Urtė Grigaliūnaitė itin aktyviai domisi lėlių teatro menu ir užsienyje vykstančiais lėlių teatro ir objektų festivaliais. Štai ir šį mėnesį ji keliaus į lėlininkystės sostine laikomą Šarlevilio miestą Prancūzijoje. Čia vyks vienas didžiausių pasaulyje tarptautinių festivalių „Festival Mondial des Théâtres de Marionnettes“, organizuojamas jau daugiau nei 60 metų, į kurį suvažiuoja lėlių teatrai iš viso pasaulio, pristatantys savo naujausius kūrybinius sumanymus.

Festivalis svarbus dar ir tuo, kad į jį vykstama it į spektaklių mugę, kur galima apsižvalgyti, ką būtų galima vėliau pakviesti apsilankyti savo šalyje rengiamame festivalyje. Gausiai lankydamasi ir kituose tarptautiniuose lėlių teatro festivaliuose U. Grigaliūnaitė pastebi keletą kitų ryškių skirtumų, kuo lietuviška lėlių teatro mokykla yra kitokia svetur.

„Kartais, vykstant į kitas šalis, gali atrodyti, kad užsienio spektakliai bus kažkuo ypatingesni, bet iš tiesų taip manyti neteisinga – einame gana tolygiai, nenusileidžiame savo kūrybinėmis idėjomis, unikalia istorija ir patirtimi, turime labai įdomių lėlių teatro kūrėjų, kurie įdomūs ir užsienio žiūrovams. Skirtumas toks, kad didesnėse valstybėse lėlių teatrai turi savo statusą ir auditoriją, o Lietuvoje lėlių teatras dažniausiai vis dar suprantamas kaip skirtas vaikams. Lietuvos lėlių teatre dažnai galima sutikti skirtingų lėlių tipų viename spektaklyje, o kitose šalyse nemaža dalis teatrų ar trupių specializuojasi vienoje kurioje technikoje, pvz., marionečių, bunraku ar kt., todėl natūralu, kad kai kurių technikų išmanymo lygis gali skirtis. Kita skirtybė – esame stipriai prisirišę prie teksto, užsienio festivalių programose yra ieškoma universaliai suprantamos, vizualinės kalbos, ir šiuo atveju lėlių teatras tam yra labai palankus žanras“, – įžvalgomis dalijosi U. Grigaliūnaitė.

Interaktyvumo poreikis

Šių dienų vaikai visur yra labai panašūs – smalsūs, nors jiems sunkiau sekasi išlaikyti dėmesį nei ankstesnėms kartoms, jie atviresni interaktyviems spektakliams, kuriuose gali įsitraukti į veiksmą, liesti, kalbėti. Tokių spektaklių ir apskritai teatro viešose, netradicinėse erdvėse poreikis Kaune sparčiai auga. Prie to prisidėjo renginiai, vykę miestui tapus Europos kultūros sostine ir kiekvieną vasarą Kaune ir Kauno rajone rengiamas tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, kuriame gausu viešose erdvėse vykstančių dalyvaujamojo pobūdžio šiuolaikinių scenos menų spektaklių.

KVLT pastebi kintantį visuomenės požiūrį ir į lėlių teatrą. Kilo idėja imtis bendro projekto su ispanų gatvės teatro kūrėjais, kuri reali taps galbūt jau artimoje ateityje. Kaip ir dar daugelis kitų įdomių sumanymų, kurie numatyti dar kitiems kūrybiniams sezonams.

„Noriu teatro kolektyvui ir žiūrovams palinkėti kūrybinio įkvėpimo, pasitikėjimo savimi, drąsos svajoti, kurti, nes viskas prasideda nuo svajonės. Jeigu neleisime sau svajoti, sustosime. Kaip byloja visos pasakos, jei turi drąsos ir gerą širdį, tau tikrai pasiseks“, – palinkėjo R. Bartninkaitė.

Sugrąžintos iš užmaršties

Gimtadienio spektaklyje kūrėjams ypač norėjosi tyrinėti, kuo lėlių teatras skiriasi nuo kitų scenos menų, pajusti ankstesniais dešimtmečiais pastatytų spektaklių dvasią, kurią saugo juose vaidinusios, šiandien teatro archyve besiilsinčios lėlės, tapusios spektaklio pasakojimo atspirties tašku.

„Kauno lėlių teatras man pasiūlė parašyti pjesę teatro 65-ojo gimtadienio proga. Pradėjau galvoti apie lėlių teatrą kaip išskirtinę teatro gentį, kur aktoriai veikia kartu su lėlėmis. Bandžiau įsivaizduoti, kas būtų, jei aktoriai lėlininkai ir lėlės susipyktų, išsiskirtų? Kaip atrodytų teatro spektaklis be lėlių? Kaip atrodytų spektaklis be aktorių, jei lėlės vaidintų savarankiškai?“ – pasakojo dramaturgė, rašytoja Daiva Čepauskaitė.

Kartu su teatro dailininku, scenografu Sergejumi Bocullo ji teatro palėpėje aptiko daugybę senų nebevaidinančių lėlių, kuriose atsispindi to laikmečio estetika, mąstymas. „Ši palėpė man pasirodė tarsi užkonservuotas praeities pasaulis, sustojusio laiko karalystė. Kilo natūralus noras tas lėles sugrąžinti į sceną, taip pagerbiant ir juos kūrusius meistrus, ir teatro istoriją“, – sakė D. Čepauskaitė.

Kas būtų, jei aktoriai lėlininkai ir lėlės susipyktų, išsiskirtų? Kaip atrodytų teatro spektaklis be lėlių? Kaip atrodytų spektaklis be aktorių, jei lėlės vaidintų savarankiškai?

 

Lėlių maištas

Vis dėlto nereikėtų suprasti, kad spektaklyje bus vaizduojamas praėjęs laikmetis ir archyvinių spektaklių siužetai. Dramaturgė sukūrė naują istoriją, kurioje vieną dieną senos lėlės paskelbia maištą – išsikrausto iš palėpės ir nusprendžia gyventi savarankiškai, be aktorių. Tai vaikų ypač pamėgtų spektaklių „Buratinas skrenda į mėnulį“ (rež. Stasys Ratkevičius, dail. Vitalijus Mazūras, 1970), „Mėlynasis šuniukas“ (rež. Algimantas Stankevičius, dail. Jūratė Stauskaitė, 1975), „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“ (rež. Laima Lankauskaitė, dail. Nelė Poliakova, 1980) ir „Linksmieji gaidžiukai“ (spektaklis KVLT pastatytas du kartus, premjeroje veiks gaidžiukai iš antrojo pastatymo, rež. Algimantas Stankevičius, dail. Valerijus Račkovskis, 2006) herojai. Šįsyk jie, susidūrę su šių dienų lėlėmis ir aktoriais, patiria naujų nuotykių.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Spektaklį režisuoja jaunosios kartos režisierė Milda Mičiulytė. Tai trečiasis jos režisuotas spektaklis KVLT. Savo spektakliuose režisierė siekia plėtoti ne vieną siužetinę liniją, kad vaidinimas būtų įdomus ir patiems mažiausiems, ir vyresniems vaikams, ir juos atlydėjusiems suaugusiesiems. Tad „Slaptame lėlių gyvenime“ netrūks dinamiškų, linksmų akimirkų ir susimąstyti verčiančių sudėtingesnių temų.

„Lėlių teatras labai skiriasi nuo dramos, tad norėjosi spektaklyje papasakoti, kuo įspūdinga akimirka, kai aktorius į rankas paima lėlę ir juodu susijungia. Keliame klausimą, kas ką valdo – lėlę aktorius ar aktorius lėlę? Gal juos abu valdo kažkas kitas?“ – mintimis dalijosi režisierė.

Spektaklyje esą svarbi materijos ir metafizikos opozicija. „Paliečiamas ir (ne)reikalingumo klausimas. Kas lieka po menininko, kai jis nustoja kurti ar miršta? Kokie jo darbai kalbės už jį? Dramos teatre spektaklis pasibaigs ir pasiliks tik atmintyje, o lėlių teatre lieka nesibaigianti materija – lėlė, kurią paimi į rankas ir išvysti žmogų, kuris ją valdė, išgirsti jo balsą“, – svarstė M. Mičiulytė.

„Įdomu pamąstyti apie menininko darbą apskritai, kokia jo prasmė. Menininkas miršta, jo kūriniai lieka. Tokia savotiška sentencijos Ars longa vita brevis variacija. Žinoma, visa tai norėjosi papasakoti pirmiausia vaikams, todėl stengiamės scenoje sukurti žaidimą. Rašydama pjesę pasielgiau taip, kaip daro vaikai, – iš pradžių tą gražų žaislą – lėlių teatrą – išardžiau, bandžiau tyrinėti, kaip jis padarytas, kaip veikia, tada vėl pamėginau surinkti“, – papildė D. Čepauskaitė.

Repeticijose – it vakarėlyje

Kūrėjai atvirauja, kad eidami į repeticijas jaučiasi lyg eitų į vakarėlį – nusiteikę energingai ir šventiškai. Nenuostabu, nes spektaklyje gausu šokių ir dainų. Spektaklio kūrybinę komandą papildė choreografas, šokėjas Adrianas Carlo Bibiano, puikiai pažįstamas Lietuvos šiuolaikinio šokio kontekste  – mūsų šalyje šokėjas gyvena ir intensyviai kuria jau beveik dešimt metų.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Gausu ir prisiminimų. Vaidindami su senomis lėlėmis aktoriai prisiminė jų istorijas, jas valdžiusius vyresnės kartos aktorius. Jaunesniems aktoriams ir režisierei kūrybos procesas leido giliau pažinti KVLT istorijos momentus. Repeticijų metu buvo dalijamasi įdomiomis istorijomis apie senuosius spektaklius – ir rimtomis, ir kuriozinėmis. Kai kurias jų režisierė paliko ir spektaklyje.

Pasak M. Mičiulytės, naujasis spektaklis – universalus, įdomus ne vien vaikams. Vyresni žiūrovai, kurie lankėsi teatre vaikystėje, atpažins senesnių spektaklių lėles. Įdomus turėtų būti ir tiems, kurie teatre lankysis pirmą kartą, taip pat ir teatro darbuotojams – esamiems ir jau nebedirbantiems.

„Pamatysime, kaip lėlės atrodė anuomet. Anksčiau spektakliai buvo lėtesni, dabar daugiau dinamikos. Su vaizdo menininku Miku Žukausku pabandėme nutiesti tiltą tarp skirtingų laikmečių. Vaizdo projekcijose atgis senųjų spektaklių afišose vaizduojami pagrindiniai spektaklių veikėjai ir kitos detalės.“

Teatro istorija padvelks ir dainų tekstuose, o pačias dainas kompozitorius Deividas Gnedinas spektakliui sukūrė naujas.

„Nesinorėjo nei kopijuoti, nei atkartoti ar kažkaip kitaip išdarkyti senų dainų, kurios parašytos nuostabių kompozitorių. Spektaklyje bus daug linksmų, ritmingų dainų, kadangi tokią nuotaiką diktuoja veiksmas. Kurti dainas – nelengvas iššūkis. Su dainomis negaliu pasislėpti už aktorių vaidybos ar scenografijos, tad man lengviau sukurti penkis atmosferinius scenos veiksmui pritaikytus fonus nei vieną dainą. Būtų smagu, jei žiūrovas po spektaklio ar kitą dieną jį prisiminęs savo vaizduotėje išvystų ne tik scenas iš spektaklio, bet ir paniūniuotų kurią nors dainą ar bent jau jos ištrauką“, – sakė kompozitorius.

Vaizdo projekcijose atgis senųjų spektaklių afišose vaizduojami pagrindiniai spektaklių veikėjai ir kitos detalės.

 

Išskirtinės dovanos

Atvykę į premjerą savaitgalį žiūrovai galės apsilankyti muziejuje, teatro dirbtuvėse. Teatro fojė vyks KVLT praeitame amžiuje kūrusio dailininko, lėlininko Vitalijaus Mazūro darbų parodos „Išsigelbėjimas“ atidarymas. Paroda veiks iki birželio 20 d.

Dar viena ypatinga dovana, kuria teatras nori pasidalyti, – teatro jubiliejaus proga išleista rašytojos Editos Lei knyga vaikams „Sofija pasakų karalystėje“. Premjeros dienomis knygą mažieji žiūrovai gaus dovanų, o vėliau tai bus dovana vaikams, kurie teatre švęs savo gimtadienį.

Edukacines, pasakų personažų tikroviškumu įtikinančias knygeles kurianti rašytoja naujoje knygelėje kuria pasaką apie lėlių teatrą. Tai pirmoji Lietuvoje vaikams skirta knygelė, supažindinanti su lėlių teatru ir jo užkulisiais. Rašytojai, kaip ir spektaklio kūrėjams, didelį įspūdį paliko teatro archyve esančios lėlės, kurių istorijos jau pamirštos. Jai taip pat norėjosi prikelti senus personažus, atkurti jų laikmetį.

Mergaitė Sofija leidžiasi į nuotykius po teatrą, pažindama, kaip ir kur prasideda lėlės istorija, kokie žmonės ją kuria, kaip gimsta spektaklis, kokios senesnės ir šiuolaikinės lėlės gyvena teatre.

Pagrindinės veikėjos prototipu tapo KVLT vadovė, aktorė, režisierė Rasa Bartninkaitė. „Rasa man papasakojo savo gyvenimo istoriją, kuri mane labai sužavėjo. Kaip ji vaikystėje apsilankė lėlių teatre, kaip jis ją stipriai įkvėpė ir kaip šis pojūtis ją lydi iki šiol. Žaviuosi, kaip apie kiekvieną spektaklį ji kalba su dideliu susižavėjimu, nostalgija. Atrodo, kad tai jos namai“, – patirtimi dalijosi Edita Lei.

Veidai ir vardai

Spektaklio „Slaptas lėlių gyvenimas“ kūrybinė komanda: pjesės autorė – Daiva Čepauskaitė, režisierė – Milda Mičiulytė, dailininkas – Sergejus Bocullo, kompozitorius – Deividas Gnedinas, vaizdo menininkas – Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas – Džiugas Vakrinas, choreografas – Adrianas Carlo Bibiano, aktoriai – Saulius Bagaliūnas, Remigijus Endriukaitis, Audronė Grėbliauskienė, Dominyka Budinavičiūtė, Darius Krapikas, Rūta Kumpikaitė.

Premjera – gegužės 20, 21 ir 27 d. 12 val. Spektaklis vaikams nuo penkerių metų.

Apie pokyčius lėlių teatre ir jame vaidinančio aktoriaus darbe kalbamės su KVLT ne vieną dešimtmetį dirbančia aktore Laima Rupšyte-Strazdauskiene. Tiek scenoje, tiek užkulisiuose sutikus Laimą žavesį ir nuostabą kelia jos jaunatviškumas – ir vidine, ir fizine prasmėmis. Ne veltui aktorė gali pasigirti turinti tiek daug gražių savo vaidmenų kostiumų, tapusių jau visa kolekcija. Artistė sako, kad gal reikėtų dėkoti lėlių teatrui, kuriame būti energingam, atviram, geros nuotaikos – aktoriaus kasdienybė.

– Kai ateinu į lėlių teatrą, mane visada apima pojūtis lyg būčiau prisilietusi prie kažko paslaptingo. Ką jautėte jūs, kai atėjote pirmą kartą į šį teatrą ir ar tas jausmas pasikeitė tapus aktore?

– Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą su tikru lėlių teatru susidūriau būtent KVLT. Vaikystėje nebuvau mačiusi gyvo lėlių teatro, mano pažintis su juo – per televizorių parodyti nufilmuoti spektakliai. Aš staigiai išjungdavau televizorių, nes man tie spektakliai labai nepatiko, atrodė kažkokia klaikuma – visos lėlės atrodė kaip raganos. Man patiko tik animacija.

Į teatrą mane priėmė labai įdomiai. Buvau 21-ų, kai buvo paskelbtas aktorių konkursas. Tuo metu mokiausi renginių režisūros Vilniaus kultūros mokykloje. Na, ir atvažiavau į atranką. Įsivaizdavau, kad meno tarybą sudarys keli žmonės, o ten jų buvo kur kas daugiau, visi aktoriai. Mane tai taip nustebino, kad aš, pamačiusi komisiją, pasisveikinau ir pradėjau garsiai juoktis. Nežinau, ką jie apie mane tada pagalvojo. Reikėjo pašokti, padainuoti, padeklamuoti. Pasakė, kad mane vėliau informuos, ar priėmė. Aš, negana to mano keisto juoko, pasakiau, kad man atsakymą žūtbūt reikia žinoti iš karto. Ne iš gudrumo, o savo naivumo. Man atsakė, kad mane priima. Teatras ieškojo vyro aktoriaus, bet, matyt, iš kandidatų niekas netiko, todėl pasirinko mane. Man tada baisiau buvo ne tai, kad gali nepriimti, o tai, kad pamiršiu tekstą, kurį prieš tai mokiausi naktį. Man ta gėda buvo svarbesnė. Dabar jaunimas žymiai brandesnis, nėra ko lyginti.

Pamenu ir pirmus įspūdžius scenoje, kai režisierius liepdavo stebėti spektaklius, mokytis. Žiūrėdavau ne kiek į lėles, o į aktorius, kaip jie lieja emocijas, kaip šokinėja. Maniau, kad aš taip niekada negalėsiu, – vaidinti už tuos daiktus, šokinėti, dūsauti, juoktis. Buvo kilusi mintis viso to atsisakyti.

Jaunas atėjai naivus, bijojai, daug ko nežinojai, dabar daug ką žinai, bet bijai to žinojimo, nes atsakomybė didesnė. Kartais esi toks pats ar net labiau pažeidžiamas nei tas jaunas aktorius. Jaunam tarsi viskas galima, jis gali klysti, o tu – nelabai. Atsiranda kitų baimių. Kartais pagalvoju: „Tu jau esi istorija.“ Atrodo, kad ką tik atėjau į teatrą. Kurį laiką vis kažko nedrįsti, esi per jaunas, o paskui pajunti, kad jau galėtum būti ir jaunesnis, nors lyg ir nesi toks senas, nėra taip, kad kažko nepajėgtum.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Regis, technologinės ir kitokios naujovės, besikeičianti visuomenė natūraliai lėlių teatro kūrėjus skatina atsisakyti kai kurių kūrybinių sprendimų ar technikų. Pavyzdžiui, dabar jau gana retai galima išvysti vadinamąjį juodąjį kabinetą, kai juoduose kostiumuose aklinai skendintys aktoriai vaidina pasislėpę šešėlyje duobėje ir žiūrovai regi tik jų valdomas lėles. Ar anksčiau tokių spektaklių pasitaikydavo daugiau? Galbūt tai nesietina su kažkuriuo laikotarpiu?

– Juodojo kabineto spektaklių apskritai nedaug, tai nepriklauso nuo laikmečio ar madų, tai – režisieriaus ir dailininko sprendimas. Mano praktikoje – tik du tokie spektakliai. Šie pastatymai techniškai sudėtingesni, turbūt dėl to jų ir nėra tiek daug.

Turėjome vieną ryškiausių juodojo kabineto pavyzdžių – spektaklį „Kelionė saulės link“. Tai buvo nepaprastai sudėtingas spektaklis. Dirbome visiškoje tamsoje, negana to, dar veidą paslėpę po juoda skraiste, vadinama čadra. Aplink viskas juoda, o tu su lėle turi tiksliai atsistoti į tam tikrą tašką, kad tavęs nė kiek nesimatytų, tarsi lėlė veiktų pati viena. Vieną lėlę valdėme dviese arba trise. Visi esame skirtingi žmonės ir tą patį judesį, mintį galime jausti visiškai skirtingai. Čia ir skleidžiasi meistrystė, kada turi ne tik perteikti tam tikrą judesį, bet ir itin tiksliai viską susiderinti su kolegomis. Baigi vaidinti sceną su viena lėle ir nesustodamas imi kitą, negali stabtelėti nė sekundės, nes ant tavęs užgrius kitas aktorius ir veiksmas sustos.

Jeigu tik sekundę nuklysti mintimis kažkur kitur, iš karto kyla didelė grėsmė, kad kažką praleisi. Negali sau to leisti.

– Ar lėlių teatro aktoriaus darbe daug pavojų?

– Taip, mūsų darbas kartais pavojingas, kai gali patirti traumą, o mėlynių turime tiek ir tiek. Esu per spektaklio repeticiją susilaužiusi ranką – važiavau riedučiais ir parkritau. Toks buvo režisieriaus sumanymas – spektaklyje vaizduojama žiemos pasaka ir aktoriai riedučiais važinėja po sceną. Pradžioje važinėjome senais riedučiais, o vėliau gavome naujus ir aš važiuodama slystelėjau, lūžo riešas. Štai neseniai po vieno spektaklio „Dievų miškas“ teko vaikščioti su mėlyne akies srityje. Šimtą kartų repetuoji ir niekada negali pagalvoti, kad taip gali nutikti. Kolegos taip pat yra patyrę traumų.

Kažkada vienas dėstytojas, kai mokiausi Jaroslavlio teatro institute, sakydavo: jeigu mizanscena aktoriui patogi, reikia pakeisti kita, kad nebūtų taip patogu. Žinoma, dažniausiai nepatogu būna tik pradžioje, o paskui pripranti. Mūsų darbas specifinis ir tuo, kad be to, ką mato žiūrovai, turime dar padaryti daug nematomų darbų. Kolegai lėlę padėti, kažką pastumti. Neturi teisės pamiršti, nes spektaklis gali nepavykti ar net įvykti nelaimė.

Kita vertus, lėlių teatras suteikia tai, ko nepatirsi dirbdamas jokiame kitame darbe. Scena suteikia daug gerų dalykų. Psichologai teigia, kad labai svarbu susikoncentruoti į šį momentą ir taip išvalyti mintis. Tačiau tai padaryti labai sunku, nes žmogaus galvoje nuolat knibžda šimtai tūkstančių minčių. Išvalyti, vadinasi, maksimaliai susikaupęs turi išbūti bent kelias minutes. Pajuokauju, kad mes scenoje ištisai būname tokios būsenos ir dar mums už tai moka. Jeigu tik sekundę nuklysti mintimis kažkur kitur, iš karto kyla didelė grėsmė, kad kažką praleisi. Negali sau to leisti. Visi esame žmonės, ir į teatrą ateiname tam tikros nuotaikos. Galbūt ne viskas buvo linksma namuose ir ta nuotaika išliktų ilgiau, bet susikaupi ir, žiūrėk, po valandos tos negatyvios mintys prašviesėjo.

Lėlių teatro aktorius turi būti labai lankstus. Visi stengiamės vienaip ar kitaip treniruoti savo kūną. Aš lankau baseiną, šoku, rytais darau mankštą, prieš spektaklį mėgstu daryti pritūpimus, kvėpavimo pratimus. Ne todėl, kad sąnariai būtų sustingę, o tiesiog taip išlaisvini save. Kažkada režisierius Juozas Miltinis yra pasakęs, kad aktorius turi būti labai geros fizinės ir psichikos sveikatos. Tai tiesa. Aktorius negali pasakyti: „Mano nuotaika šiandien bloga.“ Jis privalo būti geros formos iki paskutinio žingsnio scenoje. Žmogaus psichologija – itin svarbi. Teatre neretai tenka tuo įsitikinti. Pavyzdžiui, prieš išeidamas į sceną kosėji, o spektaklio metu – nebe. Scena – savotiškas narkotikas, magija. Čia gali ir susižeisti, ir pasveikti.

– Daugėja spektaklių, kuriuose lėlėmis virsta kasdieniai daiktai, kompiuterio detalės ar šiukšlės, spektaklių be žodžių, šešėlių teatro elementų. Kaip jūs vertinate šiandienius lėlių teatro pokyčius? Kiek tai yra nauja?

– Mes, lėlininkai, lėlėmis vadiname visus daiktus. Dar studijų metais teko vaidinti ir su šluota, ir su kėde. Namie mano rankose lėlėmis virsta lėkštė, peilis, šakutė – kartais su jais pavaidindavau ir savo vaikams. Taip, lėlės sąvoka prasiplėtė, teatras keičiasi, bet ne viskas yra nauja. Žinoma, kai kurios idėjos iš tiesų yra novatoriškos, tačiau neretai jauni žmonės galvoja, kad atrado kažką nauja, bet iš tikrųjų tai yra atrasta seniai, tad labai vertėtų pasidomėti, kas buvo iki tavęs, kad netrepsėtum tais pačiais takeliais blogąja prasme. Jaunieji dažnai pradeda nuo ten, kur stovi, lyg nieko iki jų nebūtų buvę. Kartais net to nežinodami pateikia seniai atrastą reiškinį kaip visiškai naują. Kad ir šešėlių teatras – jis neatsirado vakar, o, ko gero, kartu su žmonija. Svarbu iš istorijos pasiimti tai, kas atrasta gera, ir keliauti toliau. Kai nugyveni daugiau metų, pamatai, kad viskas sukasi ratu. Lėlių teatras – ne išimtis. Kažkas sugrįžta, tik kiek kitaip. Sunku pasakyti, kas dabar yra šiuolaikiška, o kas ne. Tačiau svarbiausia ne tai, o ar pavyksta spektaklis, ar ne.

Tikrai akivaizdi naujovė – atsirado daugiau vizualizacijos, to anksčiau teatre nebuvo. Dabar daugelis teatrų metėsi į tai. Kiekviename spektaklyje yra vaizdo projekcijų. Mano akimis, tai neblogai, tai natūralu, šiuolaikiška, įdomu, tai skatina vaikų vaizduotę, bet svarbu, kad nenueitume vėl vien šia kryptimi. Vaikų vaizduotė – labai gaji, kartais suaugusysis spektaklyje kažko nesupranta, o vaikas gali paaiškinti. Sulaukiame ir iš salės vaikų pasisakymų, kurie mus nustebina. Džiaugiuosi, kad vis dar turime galimybę pasidžiaugti tiesiogine mūsų mažųjų žiūrovų reakcija, kad laikas to nepakeitė.

– Gausu ir tokių spektaklių, kuriuose aktorius vaidina kaip dramos teatre ir tokia vaidyba yra lygiavertė vaidybai su lėle ar net dominuojanti. Ar jūsų nebaugina mintis, kad ilgainiui lėlių teatre lėlė gali išnykti?

– Gyvas planas lėlių teatre irgi nėra naujovė, tik šiuo metu galbūt jo daugiau. Kai atėjau į teatrą, aktorius jau matėsi scenoje – šalia lėlės, be lėlės, su kauke, buvo tas laikas, kai daugėjo spektaklių, kuriuose buvo daugiau gyvo plano. Kodėl šiandien kai kada jo pernelyg daug – priežastis gali būti ta, kad režisieriai, kurie turi mažiau patirties su lėlėmis, atėję į lėlių teatrą statyti spektaklio galvoja, kad tai bus labai lengva, bet staiga supranta, kad, kaip mes sakome, parklupo. Vienam aktoriui vaidinti yra kur kas lengviau, nei atrasti judesį su lėle, ja kažką išreikšti. Galbūt dėl to pasirenkamas lengvesnis variantas – mažiau lėlių.

Nemanau, kad lėlės išnyks. Vaikams jos patinka, jie tiki jomis, net kai šalia yra aktorius. Lėles jie priima labiau nei suaugę žmonės. Jiems lėlė yra svarbi. Tegul jie tuo gyvena kuo ilgiau. Ne paslaptis, kad šiandien dauguma vaikų nemėgsta skaityti, tad atėję į teatrą jie pabūna kitame pasaulyje – ne telefono, kompiuterio ar televizoriaus. Mūsų misija – kad mažojo žiūrovo širdelę pasiektų bent krislelis gėrio. Galų gale mes auginame būsimą suaugusį žiūrovą, kuris eis (arba neis) į teatrą. Gal ne tiek svarbu, koks spektaklis, svarbiausia, ką jis nori perteikti.

– KVLT aktorių trupę papildė jauni talentingi aktoriai, baigę Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Vaidybos studijas. Koks santykis mezgasi tarp jų ir senbuvių? Kaip jaunas aktorius buvo priimamas anksčiau, kai jus pradėjote dirbti, prieš 40 metų, ir dabar? Kaip trupė keičiasi, kai į ją įsilieja jaunų žmonių?

– Mes jauni aktoriai buvome vienokie, dabar – kitokie. Pradėjusi dirbti teatre baimindavausi įžengti į jį, nes man atrodė, kad čia visi ypatingi, o aš dar nieko nemoku, net bijodavau pasisveikinti. Dabar yra kitaip. Mūsų jauniesiems aktoriams pavydžiu daugeliu prasmių. Jie užaugo kitu laiku ir tai yra gerai. Mane tai žavi. Jie yra drąsūs – ir kūrybine, ir žmogiškąja prasmėmis. Tai 90 proc. sėkmės. Nežinau, kiek jaunieji kolegos iš mūsų ko nors mokosi, bet šiandieniame teatre jiems sukurta labai palanki terpė – jie atėjo su savo aš, mes pasislinkome ir davėme kelią. Kai mes atėjome, turėjome tą kelią prasiskinti, niekas nesakė „prašom“. Vyresnieji esame pasirengę patarti, palaikyti, o kaip jie visą tai priima, reikėtų klausti jų. Šiandien mūsų teatras atsinaujino, daug naujų idėjų, įvairesnių pastatymų.

Svarbu, kad tarp skirtingų kartų aktorių nebūtų įtampos ir kad pasimokytume vieni iš kitų. Nejaučiu įtampos, tik skirtumus. Anksčiau būdavo visko, iš vienos pusės, tai grūdino, iš kitos – traumavo. Per nepriklausomybės laiką mūsų visuomenė išlaisvėjo, tapome tolerantiškesni, taip pat ir teatre. Tam tikri dalykai netoleruojami ir išnyksta. Svarbiausia teatre bendraminčiai.

Stebiuosi, koks vaikystėje žmogus yra švarus savo vidumi. Vaikai tokie geri, ateis prisiglaus, pabučiuos.

– Kaip mažieji žiūrovai – ar laikas juos pakeitė? Ar vaikai anuomet ir dabar į tai, kas vyksta scenoje, reaguoja skirtingai?

– Oi ne, vaikai visada yra vaikai, jie visuomet reaguoja atvirai ir nuoširdžiai. Gal tik matau vieną skirtumą – kai užgesdavo šviesa, jie taip neklykdavo, kaip dabar kartais nutinka. Kai atvažiuoja mokiniai, kartais kažkas vienas iš klasės užveda ir kiti pasileidžia paskui. Tas pats spektaklis gali vykti devynis kartus iš eilės, kai niekas neklykia, o tą dešimtą pradeda rėkti. Anksčiau tokių dalykų nebūdavo.

Be darbo teatre, jau devynerius metus vedu būrelius vaikams mokyklose. Tai jau pavirto priklausomybe. Dirbu su pradinukais, kurie kartais išbando kantrybę, bet iš esmės yra be galo nuoširdūs – to labai trūksta suaugusiųjų gyvenime. Vis pagalvoju, kokia turėtų būti auklėjimo sistema, kuri nesugadintų žmogaus. Stebiuosi, koks vaikystėje žmogus yra švarus savo vidumi. Vaikai tokie geri, ateis prisiglaus, pabučiuos. Kartais jie manęs laukia jau prie durų, žiūri per stiklą ir kai pamato, kad ateinu, atbėga pasitikti. Vadina mane gerąja mokytoja. Švenčių proga pagamina atvirukų, užrašo linkėjimus „Mylimiausiai mokytojai“. Įdomiausia tai, kad niekada negali nuspėti, ko iš kurio vaiko gali tikėtis. Kartais atrodo, kad jau iš šito tikrai nebus artisto, o po kurio laiko jis atsiveria, tampa geriausias. O tas, kuris pradžioje atrodė geriausias, kartais ir lieka to lygmens. Daug kas užsimiršta, bet visada atsimeni tuos ypatingus atvejus. Anksčiau dar vedžiau ir šokių būrelį. Pamenu, vienas vaikas nejautė ritmo – jeigu visi pašoka į viršų, jis – į apačią. Vis sukau galvą, kaip jam pasakyti, kad geriausia jam būtų išeiti iš būrelio. Pastačiau jį pačiame gale, taip straksėjo visus metus, o galiausiai tapo geriausiu šokėju.

Į būrelį priimdama vaikus jų neatrenku. Neruošiu aktorių, mokau labiau pasitikėti savimi, įveikti baimes, klausytis ir girdėti. Didžiausias džiaugsmas mane užplūsta tada, kai pamatau, koks vaikas atėjo ir kaip jis pasikeitė, išlaisvėjo. Noras, kantrybė ir darbas daro stebuklus.

Tarp jų – spektaklyje pasakojama istorija apie tai, kas nutinka, kai vieną dieną į ramų, gražų skruzdėlyną įmina sunki, svetima koja.

Angelų paslaptys

Prieš pristatant premjerą negalima nepaminėti ir visos teatro šventinės programos, kurį turėtų įtraukti visus žiūrovus – vaikus ir kartu su jais atėjusius tėvelius ir senelius, kurie galės sugrįžti į vaikystę ir pajusti Kalėdų laukimo džiaugsmą, kai stebuklai atrodo dideli, gniaužiantys kvapą. Esamasis laikas liudija, kad šiandien mūsų gyvenime tokių akimirkų itin trūksta.

Jau einant pro šalį akis patraukia spalvingai papuošti teatro langai. Nuo šio savaitgalio priėjus prie teatro įėjimo stovinčio mažyčio paslaptingo bokštelio langelio bus galima išvysti dar vieną iš teatro šventinių paslapčių.

Dar stipresnė Kalėdų atmosfera užplūsta jau įžengus į teatrą. Čia galima ne tik susipažinti su teatre gyvenančiomis archyvinių spektaklių lėlėmis, užlipus į antrąjį aukštą aplankyti nykštukų namelius, bet ir žiemos nuotykių patirti scenoje.

Pasakos: atnaujintas spektaklis „Kalėdinės angelų paslaptys“ veda gražiausių H. Ch. Anderseno ir Ch. Dickenso kūrinių keliais./ R. Barauskio nuotr. 

Tradiciniai susitikimai su Kalėdų Seneliu vaikų lauks po dviejų spektaklių: jaunosios kartos režisieriaus, scenografo Roko Lažaunyko premjeros „Atsargiai! Skruzdėlyne Kalėdos!“ ir atnaujinto spektaklio „Kalėdinės angelų paslaptys“. Pastarąjį spektaklį kūrė režisierė, teatro vadovė Rasa Bartninkaitė ir aktorė Audronė Grėbliauskienė, kurios, įkūnydamos Praeities ir Ateities angelus, iš naujo supažindins su gražiausiomis Hanso Christiano Anderseno pasakomis ir Charleso Dikenso „Kalėdų giesmės“ personažais. Po spektaklio bus galima užsukti į apšerkšnijusį, visas Kalėdų pasakas saugantį teatro lėlių muziejų, kuriame žiūrovai susitiks su Kalėdų Seneliu.

Teatras yra paruošęs ir du nuotolinius spektaklius, kuriais dalysis su tais vaikais, kurie negali atvykti į teatrą, kurie serga ar yra išvykę toli už Lietuvos.

Kaip pasakoja R. Bartninkaitė, Kalėdų angelai jau visą mėnesį plasnoja virš miestų stebėdami vaikus, žymėdamiesi jų gerus darbus ir į teatrą nusileis papasakoti savo istorijų: „Gyvename sudėtingu laiku, kai su vaikais turime kalbėtis ir skaudžiomis temomis. Netoli mūsų šalies vykstant karui, vaikai tampa brandesni ir norisi Kalėdų metu dovanoti ne vien pramogą, bet ir raginti juos kelti svarbius klausimus. Angelai kvies vaikus stabtelėti ir pamąstyti, ką mes galime padaryti, kad kai kurių žmonių likimai pasikeistų, kad taptume geresni. Galbūt žinomų pasakų pabaigos galėtų būti ne tokios graudžios? Kartais reikia tiek nedaug – gero žodžio, palaikymo, šilumos, o galbūt tiesiog patarimo. Dėl to gyvenime daug kas gali pasikeisti, o ir atlikus gerą darbą mūsų siela nušvinta.“

Teatras yra parengęs ir du nuotolinius spektaklius – „Kalėdos pasakų namuose“ ir „Dovana Kalėdų Seneliui“, kuriais dalysis su tais vaikas, kurie negali atvykti į teatrą, kurie serga ar yra išvykę toli už Lietuvos.

Kalėdos skruzdėlyne

Premjera „Atsargiai! Skruzdėlyne Kalėdos!“ Didžiojoje salėje taip pat atliepia šį laikotarpį, skatindama nepasiduoti negatyviems dalykams ir išsaugoti savyje pasitikėjimą, meilę ir atjautą.

Spektaklyje atgyja rašytojos, pedagogės Rasos Dmuchovskienės pirmųjų knygelių „Skruzdėliukas Nežiniukas“ personažai. Knygelės didelio susidomėjimo sulaukė dėl jose žaismingai ir suprantamai vaikams pristatytų gamtos pasaulio gyventojų ir reiškinių.

Spektakliui pjesę pagal „Skruzdėliuką Nežiniuką“ rašė aktorė, režisierė Dominyka Budinavičiūtė. Sulaukusi pasiūlymo sukurti pjesę jaunoji kūrėja ėmė intensyviai domėtis vabzdžių ir vabalų pasauliu, mat spektaklyje Skruzdėliukas leidžiasi ieškoti berniuko, kuris sugriauna jo skruzdėlyną, ir kelionės metu sutinka nepažįstamų vabalų ir vabzdžių.

Pjesės autorė nutarė sugriauti pasakose egzistuojančius įprastus kai kurių gyvių charakterius ir juos pavaizduoti kitaip. Čia galima išvysti mielą vorą, kuris ne tik nebaisus, bet dar ir vegetaras, o jo geriausia draugė – musė Zyzė, egocentrišką ir emociškai šaltą Drugelį, Sraigę, kuri išlindusi iš kiauto kalba lėtai, o į jį sulindusi – greitai, ir Žiogą, kuris neprivalo mokėti groti.

„Iš pradžių su režisieriumi nutarėme, kad spektaklis bus apie gamtos saugojimą. Tačiau šalia šios temos atsirado ir kita – namų – tema. Ką reiškia jų netekti? Ką reiškia atsidurti nepažintame, didžiuliame pasaulyje, kai esi toks mažas? Tad istorija nėra tik apie Skruzdėliuką, ji yra apie kiekvieną iš mūsų. Apie tai, kaip mes žvelgiame į pačius mažiausius padarėlius. Ar gebame matyti ne tik akimis, bet ir širdimi? Ir kurių daugiau: ar tų, kurie myli, ar tų, kurie griauna?“ – patirtimi dalijosi D. Budinavičiūtė.

Intriga: Skruzdėliukas leidžiasi ieškoti berniuko, kuris sugriauna jo skruzdėlyną, ir kelionės metu sutinka nepažįstamų vabalų ir vabzdžių. / R. Barauskio nuotr. 

Spektaklyje kalbama apie Kalėdų šventės tikrąsias vertybes – berniukas bando pažinti, kas yra gėris, jį atrasti savyje.

Kalėdos – ne vien Kalėdų Senelis ir eglutės, bet ir šventė, kai atsiskleidžia mūsų tarpusavio ryšys, gėris pripildo mūsų šventes šilumos ir džiaugsmo.

„Šventiniu laikotarpiu pasigendu tikrojo jaukumo ir šilumos, supratimo, kas iš tiesų yra šioji šventė. Kalėdos – ne vien Kalėdų Senelis ir eglutės, bet ir šventė, kai atsiskleidžia mūsų tarpusavio ryšys, gėris  pripildo mūsų šventes šilumos ir džiaugsmo. Norime, kad iš scenos sklystų jaukumas, kad atėjęs žiūrovas atsidurtų tokioje erdvėje, kurioje yra patyręs pačių gražiausių vaikystės akimirkų žaisdamas, fantazuodamas ar kurdamas savo tyrimų laboratoriją“, – pasakojo režisierius R. Lažaunykas.

Nežiniukai taps žiniukais

Įdomu dar ir tai, kad spektaklio kūrėjai turėjo galimybę skruzdėlyno gyvenimą pamatyti iš vidaus. Repeticijose lankėsi „Skruzdėliuko Nežiniuko“ autorė R. Dmuchovskienė, kuri atsinešė formikariumą – namelį, apgyvendintą tikromis skruzdėlėmis, tad buvo galima stebėti, kaip jos dirba kasdienius darbus, yra pasiskirsčiusios pareigomis, turi kambarius. Labai panašiai kaip ir žmonės.

Prieš kelerius metus pradėjusi rašyti apie Skruzdėliuką Nežiniuką rašytoja ėmė skruzdėles stebėti gamtoje, o po kurio laiko jos namuose atsirado formikariumas su labai maža skruzdėlių šeimyna, kuri šiandien yra stipriai išaugusi.

Ką tik knygynuose pasirodė ketvirtoji „Skruzdėliuko Nežiniuko“ knyga, kurioje smalsuolis Skruzdėliukas leidžiasi į dar kitokius nuotykius. Susipažinti su šia, ankstesnėmis knygomis ir pačia jų autore bus galima apsilankius premjeroje šį savaitgalį. Žiūrovai irgi savo akimis galės išvysti minėtąjį formikariumą, kurį į susitikimą su savimi atsineš rašytoja. Ji papasakos apie skruzdėles, atsakys į kilusius klausimus.

„Kadangi Skruzdėliukas yra nežiniukas, tai ir jis, ir aš linkime, kai visi vaikai taptų žiniukais. Semtųsi žinių iš gamtos, nes jų joje yra labai daug. Žinoma, visko neįmanoma sužinoti, bet perskaitę Skruzdėliuko nuotykius vaikai jau galės dalyvauti įvairiose viktorinose. Man net skambina kai kurie tėveliai ir džiūgauja, kad jų vaikas atsakė į tą ar aną klausimą, kad daug žino, nes skaitė „Skruzdėliuką“. O dėdės ir tetos, pasirodo, nežinojo. Labai džiugina tokie atsiliepimai. Bus labai malonu su visais atėjusiais pabendrauti ir spektaklio premjeroje“, – matydama scenoje atgijusį jos kurtą personažą džiaugėsi R. Dmuchovskienė.

Kūrėjų komanda

„Atsargiai! Skruzdėlyne Kalėdos!“ kūrybinė komanda: režisierius ir dailininkas – Rokas Lažaunykas, pjesės autorė – Dominyka Budinavičiūtė, kompozitorius – Antanas Jasenka, dailininko asistentė – Emilija Višinskaitė, aktoriai – Saulius Bagaliūnas / Remigijus Endriukaitis, Audronė Grėbliauskienė / Dominyka Budinavičiūtė, Indrė Endriukaitė / Vigita Rudytė, Darius Krapikas / Arvydas Šaučiūnas, Laima Strazdauskienė / Rūta Kumpikaitė.

„Atsargiai! Skruzdėlyne Kalėdos!“ premjera – gruodžio 10 d. 10 val., 11 d. 12 val., 17 d. 12 val., 18 d. 12 val., 26 d. 12, 14 ir 16 val.

„Kalėdinės angelų paslaptys“ – 10 d. 11, 13, 15 val., 11 d. 11, 12, 13, 15, 17 val., 17 d. 13, 15, 17 val., 18 d. 11, 12, 13, 17 val., 26 d. 12, 13, 14, 15 val.

„Po vandeniu“

Šį savaitgalį monospektaklį jaunimui „Po vandeniu“ pristatys jaunosios kartos KVLT trupės aktorė Dominyka Budinavičiūtė. Spektaklyje ji ne tik vaidina, bet ir jį režisuoja, kuria jam dramaturgiją ir muziką. Pirmose pozicijose ji jau yra išbandžiusi savo jėgas anksčiau, o kaip kompozitorė pasirodo pirmą kartą. Pagrindinė spektaklio tema – vienatvė.

Monospektaklio koncepciją aktorė gvildeno ne vienus metus. Jis paremtas jos bakalauro Vaidybos studijų programos Vytauto Didžiojo universitete baigiamuoju darbu. Tuomet imtis vienatvės temos Dominyką inspiravo baimės persmelkta būsena, kai atrodė, kad nėra nieko baisiau už vienatvę. Norėdama labiau suprasti šį jausmą, ji ėmėsi monospektaklio žanro ir scenoje pasirodė visiškai viena.

Vienatvė – tam tikra būsena, labai panaši į buvimą po vandeniu. Vieniems tai kelia asociacijų su nemokėjimu plaukti, dusuliu, skendimu, kitiems – su meditacine aplinka.

Vaidinimas, kuriame ji su žiūrovams pasakojo apie savo pačios išgyvenimus, ją stipriai paveikė, kaip efektyvi terapija. Šiandien jaunosios kūrėjos požiūris į vienatvę pasikeitęs, ji atrado kitų požiūrio taškų, pajuto, kad vienatvė – ne tokia baisi. Šia subrandinta patirtimi ji nori pasidalyti naujoje spektaklio versijoje su žiūrovais, kurie jaučiasi vieniši, o galbūt dar stipriau ir nesusidūrė su šiuo jausmu.

Spektaklyje siekiama į vienatvę pažvelgti ir iš pozityvios pusės, tai užkoduota ir jo pavadinime „Po vandeniu“.

„Vienatvė – tam tikra būsena, labai panaši į buvimą po vandeniu. Vieniems tai kelia asociacijų su nemokėjimu plaukti, dusuliu, skendimu, kitiems – su meditacine aplinka. Spektaklyje yra ir gražių, prasmingų, meditatyvių momentų, absurdo, juoko. Vienatvės tema gvildenama per populiariąją psichologiją, gyvūnijos pasaulį, muziką ir mano asmeninius išgyvenimus. Minimi banginiai, kurie yra prisitaikę gyventi po vandeniu, bet jiems kartkartėmis reikia iškilti į paviršių įkvėpti oro. Spektaklis ir vyksta tokiu povandeninių plaukiojimų ritmu – įkvepiame ir vėl leidžiamės gilyn“, – pasakojo D.Budinavičiūtė.

Spektaklyje gali drąsiai lankytis tiek paaugliai, tiek suaugusieji. Aktorė pabrėžia, kad jis aktualus žmonėms nuo keturiolikos metų iki 100. Būtent nuo panašaus amžiaus prasideda kelionė vienatvės jausmo link, pradedant pajusti tuštumą ir beprasmybę. Mažosios salės kamerinėje erdvėje rodomas spektaklis turėtų būti suprantamas ir artimas kiekvienam. Čia vaizduojamas aktorės kambarys, kuriame ji vaidina įprastai, ar, tiksliau, labiau būna savimi. Naudojami ir objektų, šešėlių teatro elementai, leidžiantys pavaizduoti tam tikras būsenas.

Kalbama ir apie vienatvę, išgyvenamą įžymių žmonių. Dažnai pastebime, kad žmogaus įvaizdis viešojoje erdvėje atrodo vienaip, o tikras gyvenimas, kaip paaiškėja, būna visiškai kitoks. „Toks, koks žmogus būna vienas, atsiveria labai retai, net ir draugams. Labai sunku yra išlikti tokiam pat, koks esi būdamas vienas, kai kažkas yra šalia ir tave stebi. Tai labai keistas jausmas. Būdami vieni galime elgtis neįprastai, todėl dažnai galvojame, kad jeigu būsime savimi iki galo su kitais, atrodysime keisti. Visi esame keisti. Nereikėtų įsivaizduoti, kad namuose visi elgiasi kaip reklamoje. Gal tavo natūrali būsena yra melancholiška ar tu juokingai supyksti. Tai yra visiškai normalu. Noriu, kad žmonės, kuriems atrodo, kad jie elgiasi keistai, pasižiūrėję spektaklį nurimtų. Vienatvė – ne vien neigiamas dalykas. Joje yra labai daug kūrybos, joje gimsta įdomių idėjų“, – patirtimi dalijosi D.Budinavičiūtė.

„Nykstantys žmogeliukai“

Lapkričio pirmąjį savaitgalį Didžiojoje salėje pasirodys „Nykstantys žmogeliukai“ – Agnės Sunklodaitės režisuojamas šešėlių spektaklis be žodžių.

Režisierė jau seniai gvildeno idėją sukurti spektaklį, kuriame istorija būtų pasakojama vien vaizdais ir garsais. Tokį sprendimą paskatino ir siekis su mažaisiais žiūrovais kalbėtis apie neapčiuopiamus, sunkiai žodžiais įvardijamus dalykus – artimo žmogaus netektį ir prisiminimus.

Spektaklį įkvėpė australų rašytojos Elizabethos Mary Cummings knygos „Nykstanti sesuo“ ir „Amžinas vaikas“. Tai vaikams skirtos knygos, kuriose rašytoja jiems suprantama kalba pasakoja apie tokius sudėtingus dalykus kaip liga ir mirtis.

Vaizduojamos trys istorijos, kurias pasakoja sūnus, jau suaugęs vyras, savo mamai, sergančiai Alzheimerio liga ir po truputį išeinančiai iš jo gyvenimo.

„Spektaklyje kalbame apie nematomus, bet tikrai egzistuojančius dalykus – atmintį, emocijas. Ypač apie meilę, plačiąja prasme. Kas lieka žmogui, kai miršta jo artimas žmogus? Lieka prisiminimai. Kas lieka, jeigu pradingsta ir prisiminimai? Lieka emocinis ryšys, kuris yra kartu ir atmintis, kadangi ji slypi ne vien galvoje ir dažnai mes atsimename jausmą, nebūtinai susietą su konkrečiu faktu. Norime žiūrovus inspiruoti pajusti žmones siejančius jausminius ryšius. Dabar daug kalbame apie tai, kokie esame vieniši. Vis dėlto tarp mūsų nusidriekia nematomi ryšiai ir jeigu jie užsimezga nuoširdžiai, mes nesame vieniši“, – pasakojo A.Sunklodaitė.

Nors spektaklis skiriamas vaikams nuo septynerių metų, į jį kviečiama visa šeima, mat į minėtus dalykus žvelgiama ir vaiko, ir suaugusiojo akimis. Stebėdami spektaklį be žodžių, it nespalvotą filmą, kiekvienas savo vaizduotėje galės regimus įvykius nuspalvinti norimomis spalvomis. Spektaklyje vaizduojamos trys istorijos, kurias, kaip vaikystės prisiminimus, pasakoja sūnus, jau suaugęs vyras, savo mamai, sergančiai Alzheimerio liga ir po truputį išeinančiai iš jo gyvenimo, – jai prarandant atmintį, o galiausiai iškeliaujant iš šio pasaulio.

Šešėlių teatras leidžia istoriją pasakoti metaforomis, simboliais, kurti iliuziją to, ko negalima perteikti žodžiais. Spektaklyje žiūrovui gali susidaryti įspūdis, lyg jis stebėtų ekrane transliuojamą kino filmą, bet vaizdo kameros čia nenaudojamos. „Istorijai pasakoti naudojame kelis šešėlių teatro kūrimo principus: tai apšviečiamo objekto šešėlio projekcija ekrane, kuri judant šviesai leidžia sukurti judančio vaizdo įspūdį, ir vintažinių grafoprojektorių panaudojimas. Spektaklis tarsi nespalvotas kinas, nunešantis į prisiminimus su minimaliu spalvos akcentu. Šešėlį meta tik tai, kas egzistuoja, o kas nyksta, tarsi ištirpsta erdvėje“, – patirtimi dalijosi dailininkė Giedrė Brazytė.

Nemažai iššūkių lydėjo ir muziką kūrusį Deividą Gnediną, kuris tapo ir kompozitoriumi, ir garso dizaineriu. Kūrybos procesas prilygo animacinio filmo kūrybai, kai muzikiniai akcentai buvo pritaikyti prie vaizdo. Muzika čia – ne iliustruojantis elementas, kaip dažnai pasitaiko teatre, o toks pat pasakotojas kaip ir vaizdiniai.

„Išnaudojau visą teatro erdvinę sistemą, kuri Lietuvos teatruose vis dar yra naujovė, o KLT yra tarp tų nedaugelio šalies teatrų, turinčių ir išnaudojančių visą šią sistemą. Muzika ir realistiniai aplinkos garsai kuria skirtingas veiksmo vietas ir atmosferą, žiūrovas salėje kai kuriuos elementus girdi iš šono, kitus iš nugaros, dar kitus – iš priekio ir pan.“, – sako kūrėjas.

Veidai ir vardai

Spektaklio „Po vandeniu“ kūrybinė komanda: autorė, aktorė, režisierė, kompozitorė Dominyka Budinavičiūtė, dailininkas Rokas Lažaunykas, medijų menininkas Titas Jurjonas, kūrybinis mentorius Arvydas Dapšys.

Premjera – spalio 29 d. 17 val. Spektaklis nuo 14 metų.

Spektaklio „Nykstantys žmogeliukai“ kūrybinė komanda: režisierė Agnė Sunklodaitė, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorius Deividas Gnedinas, aktoriai Indrė Endriukaitė, Remigijus Endriukaitis, Audronė Grėbliauskienė, Arvydas Šaučiūnas. Istorijas užrašė Milda Mičiulytė.

Premjera – lapkričio 5, 6 d. 12 val. Spektaklis nuo 7 metų.

Kauniečiams nemokamai parodytą spektaklį kūrė 30 jaunų atlikėjų iš minėtų šalių, viduramžių teatro tradicijas puoselėjantis Norvegijos teatras „De Munnfulle“ ir VšĮ „Kultūros dirbtuvė“, kurios komanda jau septynerius metus Šilainių mikrorajone rengia vietos bendruomenę įtraukiančius ir vienijančius kultūros renginius.

Po premjeros Kaune spektaklis parodytas Gotlando saloje, Visbio miestelyje, vykusiame viduramžių festivalyje „Medeltidsveckan 2022“.

Atgaivinta tradicija

Teatras „De Munnfulle“ Kaune pirmą kartą viešėjo prieš trejus metus – Kauno tvirtovės festivalyje „Baterija'19“ pristatė spektaklį „Fabula Silvestri“. Jau tąsyk spektaklis sulaukė didelio šilainiškių ir kauniečių iš kitų mikrorajonų susidomėjimo. Jame atgijo mitai ir jų istorijos buvo vaizduojamos ne atlikėjams vaidinant įprasta prasme, o pasitelkiant cirko, šokio elementus, muziką ir neįprastas dekoracijas. Audiovizualine archetipų kalba kalbantis, dinamiškas spektaklis buvo lengvai suprantamas ir iš karto prikaustė stebinčiųjų dėmesį. Kaip kad pasaka, kurios gali klausytis visi: vaikai, jaunimas, suaugusieji, senjorai.

Norvegijos teatras ir jo tarptautiniai projektai – unikali galimybė pamatyti, kaip viduramžių miestų aikštėse ar kaimo mugėse buvo rodomi spektakliai ir kaip juos stebėdavo publika.

Viduramžiais mėgta vaidinimus rengti lauke – nuo pačių mažiausių iki didžiulių, kuriems reikėdavę daug didelių dekoracijų, galybės kitokio rekvizito ir įrenginių. Spektakliuose mėgta jungti tragiškus ir juokdariškus momentus, vaizduoti įvairūs gyvūnai ir mitinės būtybės, komiški personažai, naudoti pantomima, akrobatika, kaukės, skambėdavo instrumentinė ir vokalinė muzika.

Kad ir kokia būdavo vaidinama drama – nuo liturginės (vaizduoti bibliniai siužetai ir šventųjų gyvenimai) iki farso, visos jos buvo pamokomos istorijos su konkrečia dorybe ar yda.

Tai spektaklis apie godumą ir kaip kai kurių dalykų gyvenime negalime turėti ir valdyti. Žmonės turi tendenciją kažką pasisavinti, tačiau ne visų dalykų savininkais galime tapti.

Mitologijos įkvėpta

Premjeroje „Aitvaras – mitinė būtybė“ kūrėjai sukūrė dar stipresnę viduramžių dvasią nei pirmą kartą, su daugiau ar mažiau išreikštais minėtais viduramžių teatro elementais. Į Kauno VIII fortą atvyko ir norvegų muzikos grupė „Canardus Horribilis“, gyvai atlikusi viduramžių įkvėptą muziką. Atsižvelgdami į to laikmečio tradicijas muzikantai patys gaminasi kostiumus ir muzikos instrumentus.

Spektaklio centre – Aitvaras – būtybė, kurios mitologinio vaizdinio elementų galima aptikti lietuvių ir skandinavų mituose. Ji gali įgyti skirtingą pavidalą, kartais primenantį drakoną. Būtent spektaklyje vaizduojama, kaip vienoje bendruomenėje staiga atsiranda paslaptingas didelis kiaušinis, iš kurio išsirita drakoniukas. Prieš tai buvę linksmi ir vieningi gyventojai ima pyktis, nesutardami, kaip geriau su juo pasielgti. Galiausiai drakonas įkalinamas narve, tačiau viena mergina jo pasigaili ir, nepaisydama kitų pasmerkimo, jį išlaisvina. Vėliau ji susitinka su jau užaugusiu drakonu – juodais abitais vilkintys aktoriai įneša didžiulį aitvarą-drakoną.

„Tai spektaklis apie godumą ir kaip kai kurių dalykų gyvenime negalime turėti ir valdyti. Žmonės turi tendenciją kažką pasisavinti, tačiau ne visų dalykų savininkais galime tapti. Pavyzdžiui, laimės ir džiaugsmo“, – patirtimi dalijosi spektaklio scenarijaus autorė ir režisierė, teatro „De Munnfulle“ įkūrėja Anja Boman.

„Aitvaras – skraidanti būtybė, kuri nei gera, nei bloga. Ji gyvena kažkur gamtoje, bet kartais susiduria su žmogumi. Lietuvių mitologijoje tai būtybė, kuri išsirita iš juodo gaidžio kiaušinio ir atėjusi į žmogaus namus gali atnešti ir gerų, ir nelabai gerų dalykų, priklausomai nuo to, kokie žmonės tuose namuose gyvena. Gamtos jėgos susidūrimas su žmogumi ir tapo pagrindiniu spektaklio motyvu. Kas nutinka, kai tarp žmonių atsiranda tokia keista būtybė? Aitvaras, kurį matome spektaklyje, nėra tiesioginė lietuvių mitologijos interpretacija. Tai labiau kūrybinė interpretacija“, – papildė projekto koordinatorė, VšĮ „Kultūros dirbtuvė“ vadovė Evelina Šimkutė.

Autentika: viduramžių architektūrą išlaikiusiame Visbio miestelyje stovinti Šv.Katerinos bažnyčia tapo idealia erdve viduramžių stiliaus spektakliui. / D. Lilja nuotr.

Dalijimasis patirtimis

Spektaklio koncepcija gvildenta ne vienus metus, jo pagrindinės temos aktualumas ypač išryškėjo pandemijos metu, kai daugelio dalykų nebuvo įmanoma kontroliuoti. Režisierė A.Boman siekė sukurti pasaką – didelį nuotykį jauniems žmonėms tarptautiniame kontekste.

Spektaklyje vaidinti Lietuvos jaunimas buvo kviečiamas atviru kvietimu. Aktoriais tapti galėjo Kaune gyvenantys jauni (18–30 metų) žmonės, kurie neprivalėjo turėti ypatingų sugebėjimų ir net jokios teatrinės patirties. Pagrindinis atrankos kriterijus – noras dalyvauti, ryžtis intensyviai ir nelengvai kūrybinei patirčiai. Atrinkti keli dalyviai, gyvenantys Šilainiuose, likusieji – kitose Kauno vietose.

Norvegijos dalyviai – profesionalūs norvegų aktoriai ir dalis jaunimo, kurie anksčiau kažkiek jau turėjo patirties vaidindami. Švedijoje jaunuosius aktorius (nuo šešiolikos metų) koordinavo kuratorė, dirbanti minėtame viduramžių festivalyje, čia atsiliepė dalyviai iš dviejų akrobatikos mokyklų.

Kūrybinę komandą suvienijo meilė mitologijai, gamtai, žmogui, vietovių unikalumui ir kitokiam teatrui, tad, stebint premjerą, neapleido įspūdis, kad nebeliko skirtingų šalių atlikėjus skiriančių skirtumų ir jie tapo vienas kitą puikiai be žodžių suprantančia šeima.

Lietuvoje spektaklio repeticijos vyko kaimo sodyboje Trakų rajone, kur komanda gyveno ir dirbo kartu. Spektaklis sukurtas iš esmės per tris dienas. Iki tol aktoriai nepažinojo vienas kito, tad tai buvo labai intensyvaus, kartu labai įdomaus darbo dienos, kurias lydėjo daug pažinčių ir pirmų kartų, mokantis vienam iš kito ir dalijantis patirtimis.

„Jauni aktoriai daug ko išmoko, tačiau nereikėtų suprasti, kad šis mokymosi procesas vyko taip, kad aš ar kiti vyresnieji jiems tiesiog pasakėme, ką reikėtų daryti. Kūrybinių sprendimų ieškojome kartu. Vieni turėjo šokio, kiti – akrobatikos ar teatro patirties, dar kiti išsiskyrė kažkuo kitu ir mes sujungėme šias skirtingas patirtis. Aš pati iš jaunimo išmokau taip pat nemažai. Pavyzdžiui, kaip greitai surasti tinkamą kompromisą visiems siūlant savo idėjas, per daug nenukrypstant ir nuo savo pačios pirminės idėjos“, – pasakojo režisierė.

Vis dėlto didžiausiu iššūkiu tapo ne bendros kalbos paieškos, o vasaros karštis – kai kurie jaunieji aktoriai repetuodami perkaito saulėje.

Vaidinti bažnyčios griuvėsiuose

Spektaklio pristatymas viduramžių festivalyje „Medeltidsveckan 2022“ Gotlando saloje kūrybinei komanda suteikė išskirtinės patirties dar kitais aspektais. Po premjeros Kaune komanda neturėjo kada atsipūsti – pasibaigus spektakliui Kaune, režisierė su rekvizitais iškart skubėjo į keltą, o sekmadienio ankstų rytą dalyviai išskrido į Gotlandą, kur vakare buvo atidarytas festivalis ir jo metu pristatytos spektaklio ištraukos, kitus du vakarus vyko spektaklis.

Stilistika: spektaklio kūrėjai stengėsi atkurti kuo daugiau viduramžių teatro detalių – tragiškų ir juokingų motyvų, mitinių ir komiškų personažų, pantomimos, akrobatikos, muzikos dermę. / V. Paplausko nuotr.

Spektaklį žiūrėjo didžiulė su viduramžių kultūra susipažinusi festivalio publika, kuri teigiamai įvertino pasirodymą. Nepaisant to, kūrėjai, kurių nemaža dalis šiame festivalyje lankėsi pirmą kartą, patyrė didelį jaudulį.

„Atvykę išvydome didžiulę areną su daugybe žmonių ir buvo sunku suprasti, kur yra scena, nes žmonės sėdėjo tiesiog visur aplink. Festivalio atidarymo pasirodymas pavyko šauniai, sulaukėme daug aplodismentų, patyrėme didžiulį adrenalino ir emocijų pliūpsnį. Paskutinio spektaklio pabaigoje jautėmės išgyvenę tiek daug emocijų, kad akyse ėmė kauptis ašaros. Neįtikima, kad per tokį trumpą laiką mums pavyko padaryti tiek daug. Tai nepamirštama patirtis, kuri mus lydės visada“, – įspūdžiais dalijosi E.Šimkutė.

Emocijas dar labiau sustiprino ir erdvė, kurioje vyko „Aitvaras – mitinė būtybė“. Tai puikiai viduramžių architektūrą išlaikiusio Visbio miestelio centre, kuris įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, stovinti Šv.Katerinos bažnyčia. Tiksliau, jos griuvėsiai.

Didžiausiu iššūkiu tapo ne bendros kalbos paieškos, o vasaros karštis – kai kurie jaunieji aktoriai repetuodami perkaito saulėje.

Dalyvių žodžiais, tai įspūdinga erdvė: įžengus į ją, kūną perbėga šiurpuliukai, bažnyčia neturi stogo, išlikusios tik aukštos sienos su arkomis, pro kurias matosi dangus ir plaukiantys debesys. Jau vien būti šioje bažnyčioje – nuostabus jausmas, o joje rodyti spektaklį su didžiuliais aitvarais – mistiška ir net kiek bauginanti patirtis, kuri gaubdavo viduramžiais vaidintas misterijas, liturgines dramas, kurios ir vykdavo bažnyčiose ar lauke greta jų. Tuo galima įsitikinti žiūrint paskutinio spektaklio Visbyje vaizdo įrašą, kuris yra prieinamas viešai „YouTube“ platformoje, „Kultūros dirbtuvės“ puslapyje.

Dėmesys vaikams ir jaunimui

Nors teatras plečia savo auditoriją ir kuria spektaklius įvairioms žiūrovų grupėms – nuo kūdikių iki suaugusiųjų ir juos taip pat kvies į teatrą, vis dėlto jubiliejiniame sezone pasirodysiančios keturios premjeros bus skirtos vaikams ir jaunimui.

Pirmoji spalį pasirodysianti premjera – šešėlių teatro spektaklis „Nykstantys žmogeliukai“. Tai pagal Australijos rašytojos Elizabet Cummings kūrybą sukurtas jautrus spektaklis be žodžių, kuriame su vaikais bus kalbamasi skaudžiomis temomis – artimojo mirtį, ligą, kitas likimo negandas. Temomis, kurios dažnai lieka šešėlyje, kurioms tėvai neranda laiko ar nežino kaip jomis kalbėtis su vaikais. Tai spektaklyje bus bandoma paaiškinti pasitelkiant vaikams puikiai suprantamą vaizdų kalbą.

Spektaklį kurs „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertinto spektaklio „Dievų miškas“ kūrėjai – režisierė Agnė Sunklodaitė, dailininkė Giedrė Brazytė ir kompozitorius Deividas Gnedinas.

Rudenį pasirodys ir jaunimui skirta premjera – monospektaklis „Po vandeniu“, kurį kuria jaunosios kartos teatro kūrėjai – spektaklio autorė, aktorė, režisierė Dominyka Budinavičiūtė ir aktorius, režisierius ir scenografas Rokas Lažaunykas. Jie su jaunimu kalbėsis šiandien itin aktualia – vienatvės tema. Kūrėjai pastebi, kad šiandien gyvename tokiu laiku, kai, regis, turime visko daug ir tai lengvai pasiekiama, kai socialiniuose tinkluose turime šimtus ar tūkstančius draugų, tačiau jaunas žmogus jaučia stiprų vienišumo jausmą. D.Budinavičiūtė sieks jaunimą įkvėpti jaunatviškam gyvenimo džiaugsmui.

Tradiciškai teatras metus palydės nauja kalėdine premjera – „Skruzdėliukas Nežiniukas“, pagal R.Dmuchovskienės to paties pavadinimo knygą. Skruzdėliukas leisis į žaismingus žiemos nuotykius miške, kur sutiks Kalėdų Senelį.

Naujaisiais metais jubiliejinis sezonas tęsis ir pavasarį teatras pakvies į šventinę premjerą „Lėlių teatro paslaptys“. KVLT pirmąją spektaklį pristatė 1958 m. gegužės 18 d. – būtent šią dieną ji ir pasirodys.

Artėjant premjerai ketinama išleisti pirmąją pažintinę knygą vaikams apie lėlių teatrą, pagal kurią ir bus pastatytas spektaklis. Vartydami knygelę vaikai galės susipažinti, kas yra lėlių teatras, kaip gimsta spektakliai, kokių profesijų žmonės sutinkami lėlių teatre ir kokios reikšmingos pasakos buvo sukurtos KVLT per 65 veiklos metus. Pjesę rengia dramaturgė Daiva Čepauskaitė, kuri, peržiūrėjusi visą teatro sukauptų pjesių lobyną, atrinks prasmingiausius pastatymus, kurių scenos ir atgims premjeroje. Spektaklio muzikoje bus panaudoti teatro archyvuose esantys garso įrašai.

Tai bus dovana ne tik mažiesiems žiūrovams, bet ir teatro vyresniosios kartos kūrėjams, kurie vis dar sugrįžta į teatrą. Įsigyti knygą bus galima atėjus į teatrą ir knygynuose. Premjerą lydės dar ir edukacinė programa – prieš spektaklį bus galima leistis į ekskursiją po teatro erdves.

Atsinaujinęs muziejus

Jubiliejinis sezonas ypatingas dar tuo, kad nuo rugsėjo duris atveria po teatro renovacijos įrengtas lėlių muziejus. 1996 m. įkurto ankstesnio muziejaus erdvė pasikeitusi neatpažįstamai – muziejus pavirto į aktyvią edukacinę erdvę vaikams. Jį sudaro keletas erdvių, po kurias gali vaikščioti teatro lankytojai.

Pirmoji, tik įžengus į muziejų, supažindins su teatro pradžia – jo įkūrėjų Stasio ir Valerijos Ratkevičių šeštojo dešimtmečio pabaigoje sukurtais pirmaisiais spektakliais vaikams ir suaugusiesiems. Siekta sukurti autentišką vaizdą, kaip tuo metu atrodė spektaklių lėlės, dekoracijos, sceninė aplinka, todėl visa tai atkurta remiantis išlikusiomis to meto nuotraukomis. Tad lankytojai galės nusikelti laiku atgal ir pamatyti to meto lėlių teatrą.

Susipažinus su teatro gimimo istorija galima patekti į kitą muziejaus erdvę – lėlių namus. Čia – daugybė skirtingų spektaklių pavadinimais pažymėtose lentynose apgyvendintų lėlių. Lėles galima apžiūrėti, paliesti, o kai kurios net ir atgis.

1996 m. įkurto ankstesnio muziejaus erdvė pasikeitusi neatpažįstamai – muziejus pavirto į aktyvią edukacinę erdvę vaikams. Jį sudaro keletas erdvių, po kurias gali vaikščioti teatro lankytojai.

Tai dar ne viskas – muziejuje paslėpta daugybė paslapčių, kurias reikės vaikams atrasti patiems. Kitaip tariant, jie galės atverti kai kurias dureles, pačiupinėti lėles ir atlikti kitus interaktyvius veiksmus. Pravėrus vienas tokių paslaptingų durelių galima išvysti sumažintą Ratkevičių namų versiją (pirmosios teatro lėlės, jų drabužėliai buvo kuriami teatro įkūrėjų namuose). Lėlių namuose vaikų lauks ir kiti netikėti atradimai.

Lėlių muziejuje tėveliai su vaikais gali lankytis savaitgalį, rekomenduojama ateiti bent pusvalandžiu anksčiau ir prieš spektaklį užlipti į antrą aukštą, kur ir įsikūręs muziejus. Žiūrovų mielai lauks edukatorė, pagelbėsianti ir atsakysianti į rūpimus klausimus. Neturint laisvesnės akimirkos prieš spektaklį, muziejų galima aplankyti jam pasibaigus ar pertraukos metu. Darbo dienomis muziejus atviras vaikų darželių ir mokyklų organizuotoms grupėms.

Stiprūs tarptautiniai ryšiai

KVLT nuolat palaiko ryšius su kitų šalių lėlių teatrais. Ši tarptautinė draugystė kasmet inspiruoja įdomius bendrus renginius ir atveria galimybę lietuvišką lėlių teatrą pristatyti svetur. Lydimas viena tokių ypatingų akimirkų teatras ir pasitinka naująjį sezoną – Berlyno festivalyje Europos projekto „Didžiųjų marionečių magija viešosiose erdvėse“ baigiamajame renginyje pristatyta Lietuvos lėlių teatro pradininko Stasio Ušinsko marionetė „Dainininkė“. Tai tarpukariu sukurtos marionetės tiksli kopija – pasitelkdamas šiuolaikines technologijas, 3D spausdintuvą, KVLT lėlę atkūrė pagal autentiškus S.Ušinsko brėžinius. Teatro žiūrovai su „Dainininke“ susipažino pavasarį teatre vykusio tarptautinio lėlių teatrų festivalio metu, galėję ją paliesti, valdyti. O per vasarą jai buvo pasiūti nauji, originaliai lėlei artimesni drabužiai, su kuriais ji ir išlydėta į Berlyną.

Pasak lėlę svetur pristačiusios teatro vadovės Rasos Bartninkaitės, tai buvęs didelio masto tarptautinis renginys, kuriame dalyvavo lėlininkai iš Lenkijos, Vokietijos, Slovakijos, pristatę įspūdingas didelio dydžio marionetes.

Edukacija: ne vieną žiūrovų kartą užauginęs kolektyvas tęsia savo misiją nuo mažų dienų pratinti kauniečius prie teatro meno. / Organizatorių nuotr.

„S.Ušinskas už savo lėlių konstrukcijas 1936 m. Paryžiaus meno ir technikos parodoje buvo apdovanotas aukso medaliu, tad šis projektas tapo jo sugrįžimu į Europą su ta pačia lėle. Jautėme didžiulį pasididžiavimą galėdami nuvežti ne bet kokią marionetę, o būtent sukurtą S.Ušinsko garbei. Kolegos iš Europos buvo labai susidomėję mūsų teatro istorija, S.Ušinsko asmenybe. Jie nežinojo jo pirmojo lėlių filmo „Storulio sapno“, tad mes pasidalijome jo viešai prieinamu įrašu, pasakojome apie tai, kad lėlininkas naudojo tas pačias lėles kurdamas skirtingus personažus pasitelkdamas perukus ir drabužius. Europai pristatėme Lietuvos lėlių teatro šaknis“, – pasakojo R.Bartninkaitė.

Šį rudenį laukia kelionė į Katovicų lėlių teatro festivalį Lenkijoje, kuriame bus pristatyta naujausia premjera „Jokūbo dienoraštis“. O pasitinkant žiemos šventes teatras vyks į Norvegiją, kur jo lauks lietuvių bendruomenės vaikai, kurie galės pasimėgauti žiemos pasakų grožiu spektaklyje „Kalėdos Pasakų namuose“ ir lietuviškai pasilabinti su Kalėdų Seneliu.

Beje, ukrainiečių šeimos ir vaikai iki šiol kviečiami nemokamai žiūrėti teatro spektaklius. Išeinant iš spektaklio jiems dovanojama knygelė „Dangus virš ežiuko vaikystės“. Tai į ukrainiečių kalbą išversta rašytojos Indrės Sekevičienės pasakų knyga, pagal kurią ateityje ketinama sukurti ir spektaklį.

Edukacijos svarba

Teatras aktyviai plečia edukacinę veiklą vaikams vis labiau įsitikindamas jos svarba. Vasarą tris savaites vyko edukacinės programos, kurių metu vaikai galėjo susipažinti, kaip gimsta lėlės, kartu su aktoriais patys kūrė personažus, mokėsi tekstų ir galiausiai save išbandė tikroje teatro scenoje.

Aktoriai pastebi, kad iš šių užsiėmimų vaikai išeina labiau pasitikėdami savimi, tolerantiškesni, atviresni aplinkai. Tai juos paskatino kurti visiškai naują interaktyvią edukacinę programą pavadinimu „Būk tigras!“. Joje vaikams bus kalbama apie drąsą – kaip drąsiai kalbėti, išreikšti save, kaip mokėti pasirinkti, kaip pasakyti, kad kažkas patinka ar nepatinka. Programa į teatro repertuarą bus įtraukta rugsėjo pabaigoje.

„Labai džiugu, kad jau nuo rugsėjo 1-osios mūsų teatras yra sklidinas moksleivių, pradedančių naujuosius mokslo metus. Gera matyti susikaupusius jų veidus ir kad mes jiems galime dovanoti meilės, draugystės, žmogiškumo pamokas. Labai noriu padėkoti mokytojams, kurie mato prasmę vaikus atvesti į teatrą, kuriame jie gali rasti viską, kad užaugtų dorais žmonėmis. Mokslo metų pradžios proga norisi visiems palinkėti įkvėpimo ieškoti, mokytis, tyrinėti, pažinti, o sukaupus žinių, patirties, išdrįsti išreikšti save, ir, svarbiausia, atverti savo širdį“, – džiaugėsi teatro vadovė R.Bartninkaitė.

Ieškoti atsakymų leidomės į Kauno valstybinio lėlių teatro dirbtuves, kuriose sutikome daugiau nei 20 metų teatre dirbantį dailininką Sergejų Bocullo ir visiškai naujai dirbtuves įrengusį prieš dvejus metus į teatro kolektyvą įsiliejusį konstruktorių Audrių Bartninką, pasidalijusius įdomybių kupina lėlių gamybos patirtimi.

3D spausdintuvo galybė

Įžengus į po teatro rekonstrukcijos šiuolaikiškai įrengtas dirbtuves dėmesį patraukia keistų instrumentų gausa. Kai kurie jų atrodo it dantų grąžtai odontologo kabinete, tad sukelia ne pačių maloniausių asociacijų. Konstruktorius patikslina: tai drožinėjimo įrankiai, leidžiantys sukurti smulkiausias detales, suteikiančias lėlėms tikroviškumo.

Nors dirbtuvės gana nedidelės, stebina kūrybiškai suplanuota erdvė, kur kiekvienas įrankis turi savo vietą. Visi instrumentai išdėlioti keliais aukštais prie sienų įrengtose lentynose ir staluose aplink patalpos centre stovintį didelį stalą, kurį galima reguliuoti – pakelti ar nuleisti.

Prie skirtingų detalių reikia dirbti skirtingomis technologijomis, tad ši funkcija leidžia tai daryti fiziškai patogiai, prisitaikant prie kiekvienos situacijos. Stalą galima nuleisti ir iki vaikų ūgio, kai vyksta edukaciniai užsiėmimai, per kuriuos vaikai supažindinami su lėlininkystės istorija ir lėlių gamyba.

Čia konstruojamos lėlės, dekoracijos ir butaforija. Netoliese įrengtos staliaus dirbtuvės ir kitos patalpos, kuriose siuvama, dažoma. Tačiau, prieš patekdami į jas, lėlių kūnai gimsta čia iš atskirų dalių – kojų, rankų, galvos ir kt., priklausomai, kokia tai lėlė – žmogus, gyvūnas ar objektas. Pagrindinės medžiagos – įvairi mediena, fanera, plastikas, porolonas, polistirenas. Procesas toks: dailininkai atsineša lėlių, dekoracijų, butaforijos eskizus ir kartu su konstruktoriumi sprendžia, kaip tai bus gaminama – senaisiais metodais ar jų maketai bus kuriami kompiuterinėmis programomis ir atspausdinami 3D spausdintuvu ar išpjaustomi frezavimo staklėmis.

„Tūrinėms lėlėms patys pasigaminome specialias stakles. Jose yra rėmelis, į kurį reikia įspausti medžiagos (plastiko ar kitokios, kurią galima kaitinti), įkaitinti ir kelti ant specialaus pado, prie kurio prijungtas siurblys. Taip vakuuminiu būdu suformuojamos tūrinės dalys. Dažnai naudojame juodos spalvos medžiagą „EVA Foam“, kuri  populiari Holivude gaminant įvairius šarvus. Ją lengva pjaustyti, šlifuoti“, – rodydamas žmogaus ūgio juodą plastikinį manekeną pasakojo A.Bartninkas.

Chirurgija: lėlių kūnai randasi iš atskirų dalių – kojų, rankų, galvos ir kt. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Lėlių kūnų gamyba – tik vienas galutinio rezultato etapų. Paskui lėlės  rengiamos, joms yra pritaikomi valdymo mechanizmai. Apskaičiuojama, ar bus patogu jas transportuoti. Įsitikinama, ar tikrai būtent toks lėlės modelis pasiteisins – kartais, pagamintą lėlę perdavus į aktorių rankas, šios sugrįžta atgal į dirbtuves, mat reikia kažką pakeisti.

Sudėtingesnėms lėlėms išsibandyti pradžioje tenka pasigaminti mažus maketus. Gamybos laikotarpis priklauso nuo lėlės sudėtingumo, tačiau paprastai vieno spektaklio lėlėms pagaminti užtrunkama iki dviejų trijų mėnesių.

Senieji metodai

Techninė įranga leidžia atkurti ir senas lėles, susidėvėjusias ar išlikusias tik brėžiniuose. Taip neseniai buvo atkurta profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje pradininko Stasio Ušinsko marionetė „Dainininkė“, pristatyta teatre vykusio tarptautinio lėlių festivalio metu. Originali marionetė 1937 m. buvo pagaminta iš medžio ir papjė mašė – ant iš molio pagamintos formos klijuojamas popierius, vėliau molis pašalinamas ir lieka lėlė.

Paklausus, iš ko dar, be minėtų medžiagų, anksčiau buvo gaminamos lėlės, dailininkas S.Bocullo įvardija rudos spalvos jūrinį putplastį, kuris šiandien jau nebegaminamas: „Tai labai kieta ir tanki medžiaga, kuri netrupa, laikui bėgant nepakinta ir atrodo kaip medis. Dabartinis kietas polistirenas vis vien minkštas kaip plastikas, o šis jūrinis – rupus, gerai šveičiasi, jį gali ne tik skaptuoti, bet ir apdirbti naudodamas šlifavimo priemones. Net medis yra minkštesnis nei ši medžiaga, pavyzdžiui, liepa.“

Vilmanto Raupelio nuotr.

Anksčiau lėlės gamintos rankomis. Pirmiausia būdavo piešiami eskizai, tuomet parenkama medžiaga ir iš jos formuojama lėlė; neretai kai kurie kūrybiniai sprendimai gimdavo darbo metu. Dailininkas prisipažįsta, kad šiandien jam kartais norėtųsi ilgesnio šio kūrybinio proceso, kad lėlę būtų galima labiau išjausti, išanalizuoti.

„Kartais trūksta laiko, kad galėčiau sumodeliuoti lėlę pats, nes reikia viską daryti greičiau, o ir daug ką atlieka naujosios technologijos. Iš kitos pusės, pradėjus jas naudoti atsivėrė daug naujų galimybių. Dirbti teatre pradėjau 2000-aisiais, kai buvo dirbama dar tradiciniais būdais, buvo tam tikros technologijos, kurias buvome įvaldę, jas tobulinome, bet nebuvo proveržio. Dabar daug kas pasikeitę ir keičiasi toliau, tad ir pačiam reikia prisitaikyti ir daug ko išmokti“, – patirtimi dalijosi S.Bocullo.

Yra „devyni amatai, dešimtas teatras“. Kitaip tariant, teatre ant kupros nenešiosi jokio amato, jie visi yra naudingi ir tenka juos išmanyti.

Konstruktorius A.Bartninkas pritarė, kad šiandien lėles gaminti yra kur kas įdomiau, nes nėra rutinos, nebijoma eksperimentuoti, tačiau reikia įdėti ir nemažai pastangų norint tobulėti. Tad nereikėtų manyti, kad gaminti lėles šiuolaikiškomis technologijomis yra lengvas ir greitas darbas. Kartais tai ilgesnis ir sudėtingesnis procesas nei lėlę gaminti kaltu.

„Yra posakis „devyni amatai, dešimtas badas“. Pradėjęs dirbti teatre, supratau, kad yra „devyni amatai, dešimtas teatras“. Kitaip tariant, teatre ant kupros nenešiosi jokio amato, jie visi yra naudingi ir tenka juos išmanyti. Iki darbo teatre buvau profesionalus odininkas. Mokausi ir kitų amatų – medžio drožimo, virinimo technologijos, domiuosi technine, programine įrangomis, 3D modeliavimu ir kt. Turi į daug ką įsigilinti. Manau, neužteks laiko viskam išmokti iki senatvės“, – juokiasi meistras.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Sukurti aktoriaus antrininką

Man iššūkis būtų tokia lėlė, kurios visas kūnas judėtų ir ją valdytų vienas aktorius.

Skirtingų kartų lėlininkai ne prieštarauja, o papildo vienas kitą ir turi bendrų svajonių, kokias lėles norėtųsi kurti jiems patiems. Sudėtingiausios tos lėlės, kurios turi daugiau valdymo mechanizmų. Jiems ir norėtųsi sukurti būtent tokią, kuri būtų kuo gyvesnė: judintų ne tik kojas, rankas, galvą, bet ir akis, burną. Šiandien lėlių formas keičia besikeičiantis lėlių teatras – scenoje dažnai vaidyba lėlėmis jungiama su vadinamuoju gyvu planu.

„Man iššūkis būtų tokia lėlė, kurios visas kūnas judėtų ir ją valdytų vienas aktorius. Paprastai tokią lėlę valdo du ar trys aktoriai, nes neužtenka rankų funkcijoms užtikrinti. Daugelis lėlių teatre dirbančių režisierių apsiriboja senąja praktika ir per mažai galvoja apie naujas galimybes. Dažnai tenka susidurti su tuo, kad statomame spektaklyje dominuoja aktorių saviraiška, o lėlės atlieka pagalbinę funkciją, it žaislai. Norėtųsi tokio lėlių teatro, kuriame lėlė būtų kuo gyvesnė ir per ją būtų perteikiamos idėjos“, – pasakojo dailininkas.

Meistrai svajoja ir apie tokias lėles, kurios scenoje veiktų pačios, be aktorių. Panašiai kaip nuotoliniu būdu valdomi dronai. Kad personažas neturėtų aktoriaus šleifo – jo balso, savybių, būtų pats sau ir įtaigus. Juokaudami garsiai pasvarsto, kad ateityje galbūt ir pavyks sukurti tokių lėlių, nes žada ir toliau plėsti dirbtuves – kūrybinių eksperimentų laboratoriją.