– Ant nosies jau rudens sesija. Kaip derinsite motinystę ir politiką? Ar nebus sunku grįžti prie darbų Seime?

– Nebus lengva. Dirbantiems parlamente nepriklauso motinystės atostogos. Šiuo metu esu vadinamajame dekrete ir pasibaigus šiam laikotarpiui grįšiu į darbus, o tėtis (lenktynininkas Gintas Petrus – red.) ims tėvystės atostogas. Manau, kad tikrai pavyks susiderinti ir rasti protingą variantą. Žinoma, galbūt fiziškai važinėti bus sunkiau, bet jau dabar esu įsitraukusi į darbo procesus. Matau, stebiu, yra pateikti mano įstatymų projektai, kurie man rūpi. Tad politinė veikla nesustoja. Žinoma, dabar vienas svarbiausių darbų – būti mama dvidešimt keturias valandas per parą, bet manau, kad viskas suderinama.

Manau, kad reikia gerbti maitinimo procesą ir apie viešą demonstratyvų kūdikio žindymą turiu skeptišką nuomonę. Mano įsitikinimu, nereikėtų diskredituoti kūdikio maitinimo.

– Buvusi parlamentarė Asta Baukutė neapsikentė ir inicijavo žindymui skirto kambario Seime įrengimą. Ar ši idėja jau įgyvendinta?

– Tikrai nepasidomėjau. Bet viešai posėdžių salėse, įstatymų pateikimo metu to nedarysiu. Manau, kad reikia gerbti maitinimo procesą ir apie viešą demonstratyvų kūdikio žindymą turiu skeptišką nuomonę. Mano įsitikinimu, nereikėtų diskredituoti kūdikio maitinimo.

– Dabar galite pasisakyti ir apie gimdymus namuose: esate už ar prieš?

– Pati nerizikuočiau ir visada rinkčiausi tik gydymo įstaigą. Kiek yra tekę girdėti, net ir tam tikrose privačiose įstaigose ne visą laiką turi reikiamą įrangą ir būna įvairių atvejų. O ką jau kalbėti apie namų aplinką... Bet reikia gerbti tų žmonių pasirinkimą ir reglamentuoti gimdymus namuose. Gal nereikėtų jų sodinti į kalėjimą, nes dabar yra savotiškas raganų medžiojimas.

– Kaip vertinate ministrą Aurelijų Verygą ir jo vykdomą sveikatos politiką?

– Pagrindinis akcentas – kova su alkoholizmu. Bet daugiau reformų, kurių itin reikia sveikatos apsaugos srityje, nelabai matyti. Iš ministro pasigendama ryžtingesnių žingsnių spendžiant tiek korupcijos, tiek gydytojų atlyginimų klausimus. To medikai labai laukia. Kova su alkoholizmu, nesveika gyvensena yra svarbūs dalykai, bet galbūt sistemiškiau reikėtų į viską pasižiūrėti. Visi žinome, kad yra daug ir neefektyviai panaudojamų lėšų sveikatos srityje ir dėlto daug kitų iš to išeinančių problemų. Ir viešieji pirkimai, ir administracinis aparatas – tai didžiuliai resursai, kur būtų galima sutaupyti. Viešųjų pirkimų srityje ne vieną kartą tenka pastebėti, kai yra permokama už medicininę įrangą keliasdešimt kartų. E.sveikata, sakyčiau, pats gėdingiausias pavyzdys, kuris rodo, kaip pinigai yra ištaškyti. Keturiasdešimt milijonų panaudota, bet sistema neveikia, medikams darbas nepalengvėjo. Viskas pasibaigia tuo, kad sistema neveikia, o atsakingų nelieka. Nebent iš naujo vėl bus bandomą ją kuri. Man atrodo, kad šiuo keliu greičiausiai ir bus einama.

– Ar tikite, kad e.sveikata kada nors veiks kaip laikrodukas?

– Turiu didelių vilčių. Dabar sudaryta laikinoji komisija, atliekamas parlamentinis tyrimas e.sveikatos srityje. Tikiu, kad pasieksime gerų rezultatų, bus išaiškinti atsakingi asmenys ir jie turės prisiimti atsakomybę. Mes galime kviestis liudytojus teikti parodymus ir tai mums iš tikrųjų suteikia daugiau galių. Tikrai apklausime ir institucijas, ir žmones, ir numatyta atsakomybė už tai, jeigu bus pateikta melaginga informacija. Mūsų laikinoji komisija jau startavo, esame pasitvirtinę darbų planus ir išsiuntinėję užklausimus. Dabar laukiame atsakymų iš atitinkamų institucijų, o rugsėjo mėnesį, kaip suprantu, jau kviesimės į komisiją konkrečius asmenis.

– Kaip vertinate tai, jog vis neskelbiamas konkursas į Valstybinės ligonių kasos vadovus?

– Užklausime ministro, kodėl tokie dalykai vyksta ir tikiuosi argumentuotų atsakymų. Dabar iš tikrųjų galima įvairiai interpretuoti ir kelti įvairiausias versijas, kad galbūt ieškoma tinkamo meto, gal yra laikomos šios pozicijos tam tikriems žmonėms. Į šiuos klausimus turėtų atsakyti Sveikatos apsaugos ministerija, kuri ir yra už tai atsakinga. Sulaukę jų atsakymų galėsime atitinkamai reaguoti, ar perduoti informaciją mūsų Sveikatos reikalų komitetui, ar kitais būdais viską spręsti įstatymų ribose.

– Ar gerai, kai nemažai gydymo įstaigų ne vienerius metus turi tik laikinuosius vadovus?

– Šis klausimas susijęs ne tik su gydymo įstaigomis. Yra tekę inicijuoti įstatymo pataisas, kad vadovų laikinumas ilgai negalėtų užsitęsti, nes kartais yra piktnaudžiaujama situacija. Tarkime, laikinumas virsta nelaikinumu. Deja, pataisas parlamentarai sutiko nelabai palankiai ir jų nepriėmė. Manau, kad optimalu per pusmetį surasti naują žmogų ar žmones, kurie dalyvautų konkurse pretenduodami į vadovo poziciją.

– Turite abejonių dėl Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, kuris turi užsiimti alkoholio bei tabako antireklama?

– Dėl fondo efektyvumo yra tam tiktų abejonių. Per rudens sesiją Audito komitete arba Antikorupcijos komisijoje iš tikrųjų galėsime pasižiūrėti atidžiau ir įvertinti. Galbūt kreipsimės ir į premjerą, Vyriausybę, nes jie gi dabar daug kalba apie tai, kad reikia efektyvinti visą valstybės sektorių ir užsimojo daryti reformas. Galbūt jie galėtų įvertinti ir šios institucijos veiklą.

Dosjė

Išsilavinimas:

2006 m. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete įgijo politikos mokslų bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Studijų metais praktiką atliko Užsienio reikalų ministerijos Vidurio ir Pietryčių Europos skyriuje.

2004 m. per mainų programą buvo išvykusi studijuoti į Vokietiją, Miuncheno Bundesvero akademiją.

2012 m. Mykolo Romerio universitete apsigynė teisės magistrą.

Politinė veikla:

Partijos Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai narė. Nuo 2006 m. Tėvynės sąjungos Vakarų regiono vadybininkė.

2007 m. Seimo nario Jurgio Razmos, po pusmečio – Seimo nario Sauliaus Pečeliūno padėjėja.

Nuo 2006 m. aktyviai dalyvauja Socialinių problemų sprendimo asociacijos veikloje, viena iš šios organizacijos įkūrėjų. Nuo 2007 m. TS-LKD Klaipėdos skyriaus moterų bendruomenės pirmininkė.

Nuo 2008 m. Seimo narė. Laimėjo 2016 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

Nepadorūs juokeliai

„Jeigu gydytoja sako „dabar noriu paklausyti jūsų plaučių, prašome nusirengti iki pusės“, kaip ir suprantama, kur yra plaučiai – krūtinės ląstoje. Ir netikėtai nuskamba žodžiai: „Kurią kūno pusę jums apnuoginti?“ Tada kyla klausimas: ar čia buvo tik šiaip juokas, ar už šių žodžių slypi kai kas daugiau. Nieko kito nelieka, kaip griežčiau pasakyti, kad jeigu atėjote pas mane kaip pas moterį, prašome lauk. Jeigu atėjote kaip pas gydytoją, apnuoginkite krūtinės ląstą, noriu paklausyti plaučių“, – apie netaktišką pacientų elgesį pasakoja Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų priimamajame dirbanti gydytoja Božena Markevič.

Kalbant apie seksualinį priekabiavimą, iš tikrųjų labiausiai neapsaugotos yra slaugytojos. Netgi visuomenėje yra sakoma: „sesutės – seksutės“.

Medikė atvira: pacientai bando kviesti į pasimatymą, prašo telefono numerio, siūlo pažintį pratęsti už ligoninės ribų.

Nepageidaujamo pacientų dėmesio dažnai sulaukia gydytojos rezidentės. „Kartais būna netaktiškų komentarų, susijusių su gydytojos išvaizda. Bet užtenka pasakyti, kad tai niekaip nesusiję su liga, ir susigėdęs pacientas pradeda elgtis padoriai. Pati esu turėjusi tokį atvejį pirmaisiais rezidentūros metais, kai dirbau su gydytoja chirurge. Vidutinio amžiaus vyriškis apipylė komplimentais, kad esu jauna ir graži. Pasakiau, kad jo elgesys nerimtas“, – prisimena Emilija Trumpaitė.

Seksualus „sesučių“ įvaizdis

Ar medikių nežeidžia, kad jų profesija yra per daug seksualizuota, o erotinio turinio filmų herojėmis dažnai tampa būtent patrauklios daktarytės? „Kalbant apie seksualinį priekabiavimą, iš tikrųjų labiausiai neapsaugotos yra slaugytojos. Netgi visuomenėje yra sakoma: „sesutės – seksutės“. Tai - žeminantis palyginimas. Sunkiai suprantama, iš kur ateina toks stereotipas. Pavyzdžiui, slaugytoja dažnai vaizduojama su trumpu chalatėliu, gilia iškirpte ar prisegamomis kojinėmis. Be abejo, lengvo prieinamumo stereotipas paplito, kai pasirodė Samuelio Shemo knyga „Dievo namai“. Joje spalvos itin sutirštintos“, – apie klaidingus pacientų įsitikinimus pasakoja B. Markevič.

Anot jos, tokiems įsitikinimams peno duoda ir tai, kad slaugytojos dažnai bendrauja su pacientu. Netgi turi tam tikrą fizinį kontaktą, pavyzdžiui, stato lašelinę ar ima kraują. „Be abejo, ji dažniau užsuka paklausti, kaip jūs jaučiatės? Kai kurie pacientai galvoja, kad jiems yra rodomas išskirtinis dėmesys, nors slaugytoja iš tikrųjų tik atlieka savo darbą“, – sako B. Markevič.

Dažnai ir pacientų žmonos, sugyventinės, antrosios pusės užsipuola per daug rūpestingas medikes: „Labai jau dažnai vaikštote pas mano vyrą, per daug klausinėjate...“

„Juk slaugytoja vaikšto, kad pažiūrėtų, kaip jaučiasi pacientas, o ne dėl simpatijos. Mums iš tikrųjų rūpi to žmogaus sveikata. Netgi buvo toks atvejis su pakankamai garbingo amžiaus pora. Kai sesutė pastatė lašelinę, o paciento lankytoja iš paskos ją pasivijo ir kaip stūmė, kad ši su visais instrumentais trenkėsi į sieną. Ačiū Dievui, nesusižeidė. Tiesiog pavydo scenos“, – pasakoja gydytoja.

Nedrįsta skųstis

Tiesa, medikės tokiu reiškiniu kaip seksualinis priekabiavimas (ar fizinis smurtas) nelinkusios skųstis.

„Nė viena neišdrįsta pasakyti. Mūsų visuomenės problema ta, kad nepripažįstame tokio reiškinio kaip seksualinis priekabiavimas. Visų pirma, tavimi niekas nepatikės. Nebent bus vaizdo įrašas, bet ir vėlgi... Kodėl niekas policininkų nebando pastumti? Todėl, kad yra numatyta griežta atsakomybė. Tačiau medikus galima stumdyti, galima apspjaudyti, nes gi nėra jokios atsakomybės. Slaugytojos yra pažeidžiamiausia grandis, kuri gali sulaukti ir smurto, ir priekabiavimų. Tai yra tas personalas, su kuriuo realiai ką nori, tą gali daryti. Nes dėl to nebus jokių pasekmių“, – apgailestauja B.Markevič.

Komentarai

Sveikatos teisės advokatas Arūnas Žlioba:

– Noriu akcentuoti, kad yra tam tikros terpės, kuriose seksualinis priekabiavimas veši labiau nei kitose. Pavyzdžiui, darbo santykiuose, tarp dėstytojų ir studentų. Ne išimtis yra ir medikų santykiai su pacientais, kadangi gydymo procese atsiranda tam tikras būtinumas būti šalia paciento ir seksualinis priekabiavimas, aišku, gali pasireikšti. Tiesa, pagal naująjį Darbo kodeksą, taip pat Europos Sąjungos teisės aktus darbdaviai turi užtikrinti tokią darbo aplinką, kurioje nebūtų seksualinio priekabiavimo.

Jeigu gydymo įstaigose tokie atvejai pasitaiko, problemą pirmiausia turi spręsti ne slaugytoja, ne gydytoja, bet gydymo įstaigos administracija. Tam yra įvairiausių priemonių. Pavyzdžiui, darbuotojų skatinimas, kad jie praneštų apie tokius atvejus darbdaviui ir administracijai. Manau, kad dažniausiai priekabiavimo atvejai taip ir lieka užslėpti tarp dviejų ar keturių akių. Pranešimas turbūt įpareigotų administraciją imtis tam tikrų veiksmų.

Seksualinis priekabiavimas visuomet buvo, tik sveikatos priežiūroje jis slepiamas, nenorima viešinti. Nes ir pacientų, reikia pripažinti, reakcijos į aplinką ir į slaugytoją yra keistokos.

Dar yra baudžiamasis aspektas. Seksualinis priekabiavimas – kriminalizuota veika. Už ją skiriama bausmė. Ji, aišku, nėra susijusi nei su laisvės atėmimu, nei su areštu. Dažniausiai tai – baudos arba tam tikri apribojimai. Aišku, toks teistumas asmeniui garbės nedarys. Galbūt tam tikrais atvejais nereikia pabijoti kreiptis į Prokuratūrą dėl tokių veiksmų, ypač kai pakanka įrodymų, kuriais gali būti garso, vaizdo įrašai. Jeigu priekabiautojas yra girtas, jo atsakomybė dar griežtesnė. Jeigu pacientas yra psichiškai nesveikas, jau kita kalba, nes dabar kalbame apie veiksnius asmenis, kurie yra girti arba įžūlūs.

Jeigu priekabiavimas nėra sisteminis, o vienkartinis, epizodinis, labai stipriai nepažemino moters, pradėti teisines procedūras kartais reiškia susikurti sau tam tikrų sunkumų. Manau, kad žmonės tiesiog iš paprasto praktiškumo yra linkę apie tai nutylėti. Dėl to, kad turėtų mažiau problemų, kad neįsipintų į procedūrinius procesinius veiksmus, kurie yra varginantys, ilgalaikiai, tęstiniai, nuolat atnaujinantys nemalonius prisiminimus.

Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė Danutė Margelienė:

– Seksualinis priekabiavimas visuomet buvo, tik sveikatos priežiūroje jis slepiamas, nenorima viešinti. Nes ir pacientų, reikia pripažinti, reakcijos į aplinką ir į slaugytoją yra keistokos. Mūsų patarimas būtų viešinti. Deja, mūsų visuomenėje į tokius dalykus dar žiūrima skeptiškai ir pradedama kaltinti auka. Pavyzdžiui, tai suknelė ar baltas chalatas turėjo būti atitinkamo ilgio, tai šypsena per plati ir panašiai.

Anksčiau greitosios pagalbos slaugytojos, kai vienos vykdavo pas pacientą, būdavo jų užpultos... O ką jau kalbėti apie ligoninės priėmimo skyrių, kur pakliūna įvairūs žmonės, neretai iš gatvės. Slaugytojos mokomos apsiginti, būti budrios, su įstaigos administracija kalbėti priekabiavimo klausimu, analizuoti situaciją, sudaryti tokią pacientų apžiūrios aplinką, kad pacientas nebus paliktas vienas su jauna gydytoja ar slaugytoja. Nes daugiausiai tokius išpuolius patiria jaunos, vyresnės, gyvenimo patirtį turinčios, daugiau įžvelgia, kad taip gali būti, mažiau pasitiki tokiais pacientais ir apsisaugo. Galbūt griežtas bendravimo tonas kartais „pastato į vietą“. Jaunystėje aš irgi esu patyrusi tokių dalykų.

Seksologas gydytojas, dermatovenerologas Pragiedrulis Velička:

– Man viena pacientė pasakojo: „Toks gražus vyras ginekologas, aš jam iš karto atsiduočiau, bet jis turi šeimą ir nereaguoja į mano siunčiamus signalus“. Taip ir turi būti, nes tu sudegsi labai greitai. Vienas mano kolega neišlaikė apžiūrėdamas gražią pacientę ir apžiūros metu atliko neleistiną veiksmą, dėl to prarado darbą, pradėjo gerti. Būna įvairių istorijų.

– Kai policija iš girtaujančių ir smurtaujančių tėvų paima vaiką, šis dažnai vežamas ne kur kitur, bet tiesiai į gydymo įstaigą. Tai rodo, kad ne visai aišku, ką daryti su sveiku, bet skriaudžiamu vaiku?

– Iš tikrųjų, tai yra rimta problema. Po šiais metais įvykusios Mato tragedijos ypač didelis dėmesys buvo skirtas vaiko teisių apsaugos sistemai ir jos spragoms. Kiek man teko dalyvauti ir klausymuose, ir Žmogaus teisių komiteto posėdžiuose, kur buvo kviesti įvairių institucijų atstovai, susidarė įspūdis, kad vaiko teisių apsaugos sistemoje labai trūksta koordinavimo tarp įvairių institucijų. Dažnai susidaro situacija, kai dešinė ranka nežino, ką daro kairė.

Norvegijoje iš šeimų paimamas kur kas mažesnis procentas vaikų negu Lietuvoje. Mes palyginti visai neseniai pradėjome Lietuvoje garsiai ir daug kalbėti apie smurtą prieš vaikus.

Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad iš Vyriausybės kad ir šiek tiek pavėluotai pagaliau į Seimą atėjo Vaiko teisių pagrindų įstatymo naujoji versija. Išskirčiau tai, kad yra koncentruojamasi į pagalbą šeimoms, kad būtų nuolatos budintys žmonės, vadinamieji budintys globėjai, ir apskritai žmonės, kurie yra pasirengę suteikti pagalbą į krizinę situaciją patekusiems vaikams. Kiekvienoje savivaldybėje, priklausomai nuo planuojamų lėšų ir nusistatytos tvarkos, galioja šiek tiek kitokia tvarka ir iš policininkų dažnai reikalaujama, kad šie išspręstų problemą. Kai trūksta grandžių, tokios situacijos ir iškyla.

– Nemanote, kad vis dėlto didelis iššūkis savivaldybėse surinkti budinčius globėjus, kurių atlyginimai, kiek teko girdėti, nėra įspūdingi?

– Žinoma, kad tai yra iššūkis. Budintys globėjai ar vaiko teisių specialistai, kurie budi nuolatos, dirba ne tik darbo dienomis ar valandomis, bet ištisą parą, yra nepakeičiami. Manau, kad budintys globėjai yra labai reikalingi ir jų atlyginimams reikės surasti ir skirti lėšų, nes smurtas prieš vaikus Lietuvoje yra itin rimta problema.

– Ką daryti su miegančia vaiko teisių tarnyba: kaip pažadintų jų specialistus?

– Neteisinga būtų suversti kaltę dėl esamų problemų kažkuriai vienai institucijai ir sakyti, kad ji viena neatlieka darbo ir dabar turime tokią situaciją. Šiuo atveju svarbus visuomenės supratimas, kad smurtas artimoje aplinkoje, smurtas prieš silpnesnįjį – moterį ar vaiką – visiškai nepriimtinas. Jau einame teigiama linkme, nors ir nepakankamai greitai. Tai rodo ir statistika, kai registruojama daugiau smurto prieš vaikus atvejų. Greičiausiai tai ne augančio smurto skaičius, bet didėjantis visuomenės suvokimas, kad smurtas yra neleistinas ir būtina į jį reaguoti. Tad aš nesuversčiau kaltės vienai institucijai, kuri ir taip yra perkrauta, kai šeimų specialistams tenka kur kas daugiau nei įmanoma fiziškai suspėti.

– Smurto prieš vaikus atvejus ypač jautriai visuomenei parodo Kauno klinikų profesorius Rimantas Kėvalas. Galbūt mums reikėtų tokios pat tarnybos kaip norvegų „Barnevernet“?

– Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ turi neįtikėtinai blogą vardą Lietuvoje – tai vos ne keiksmažodžio sinonimas. Galbūt svarbu atskirti tokius sensacingas naujienas nuo faktų: kiek man teko domėtis, Norvegijoje iš šeimų paimamas kur kas mažesnis procentas vaikų negu Lietuvoje. Mes palyginti visai neseniai pradėjome Lietuvoje garsiai ir daug kalbėti apie smurtą prieš vaikus. Aš labai džiaugiuosi, kad atsirado tokie drąsūs ir pilietiški žmonės kaip profesorius Kėvalas, kuris, mano galva, tikrai padarė labai daug, kad būtų atkreiptas visuomenės dėmesys į šią problemą visuose lygmenyse.

Kai visai neseniai buvo atvažiavęs žymus Švedijos pediatras, jis irgi minėjo, kad prieš kelis dešimtmečius Švedijos situacija buvo labai panaši į Lietuvos, tiesiog pamažu keitėsi supratimas bei smurto prieš vaikus vertinimas. Tai vyko ne per vieną dieną ir ne paspaudus kokį nors stebuklingą mygtuką, o žengus daugybę žingsnių. Įstatyminiai pakeitimai irgi turi didelės reikšmės. Todėl aš džiaugiuosi vasario 14-ąją priimtu sprendimu dėl keturių smurto formų prieš vaikus apibrėžimo ir uždraudimo. Tuomet buvo daug interpretacijų, kad ir taip neleidžiama smurtauti Lietuvoje prieš kitą asmenį, bet tarp suaugusiojo žmogaus ir vaiko nebūdavo dedamas lygybės ženklas. O tai yra svarbu.

– Neįgalių vaikų teisės irgi nėra užtikrinamos: Vaiko raidos centras – su kiauru stogu.

– Neįgalių vaikų ir suaugusių problemos – atskira ir itin opi tema, nes vis dar susidaro įspūdis, kad neįgalių žmonių Lietuvoje iš viso nėra. Ne dėlto, kad jų mažai – tiesiog jų nematome. Jie neturi galimybių, jiems nėra sudarytos sąlygos. Kalbant apie neįgalius vaikus, raidos centro kiauras stogas – ne vienintelis rūpestis. Labai džiaugiuosi Justo Džiugelio iniciatyva įsteigti Neįgaliųjų teisių komisiją Seime, kur būtent ir koncentruojamasi į negalią turinčių žmonių problemas. Vaikų – irgi. Ketinu labiau gilintis į šiuos klausimus ir manau, kad pavyks pagerinti neįgalių žmonių situaciją Lietuvoje.

– Kalbant apie poras, kurios nori susilaukti vaikų, bet negali, kokių spragų matote ne taip seniai priimtame Pagalbinio apvaisinimo įstatyme?

– Praėjusį mėnesį Seime buvo didelė konferencija, skirta būtent Pagalbinio apvaisinimo įstatymui. Tikslas buvo apžvelgti, kaipgi jis veikia praktikoje ir ko galbūt trūksta. Bendras vaizdas susidaro toks, kad buvo priimtas nors koks įstatymas, kitas vertus, jame nemažai nuostatų, kurios pacientams nėra draugiškos, neskatina rinktis pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Galėčiau atkreipti dėmesį į kontraversišką amžiną embrionų šaldymo klausimą. Idėja tokia, kad sukurti, bet ne panaudoti embrionai negali būti sunaikinami. Praktinės šio įstatymo nuostatos yra tokios, kad už embrionų saugojimą kažkas turi būti pasiruošęs mokėti. Valstybė šios funkcijos neapsiima, nors įpareigoja išlaikyti embrionų šaldymą. Tie kaštai nėra dideli, bet visgi iš karto kyla klausimas, ar gydymo įstaiga apsiims, ar pacientai. Ši prievolė lyg ir permetama pacientams, tačiau akivaizdu, kad amžinybės sąvokos įtvirtinimas įstatyme yra absurdiškas.

Galime įsivaizduoti, kai donorai – potencialūs tėvai – jau yra pagyvenę ir į pensiją išėję žmonės, o jų embrionai dar šaldomi ir už tai reikia mokėti. Kitas dalykas – lytinių ląstelių donorystė negali būti kompensuojama. Tikimasi, kad jaunos moterys galbūt norės padėti susilaukti vaikučių kitoms poroms, iškęs skausmingas procedūras, bet visa tai darys netgi negaudamos kompensacijos už išlaidas. Man gaila, kad mes apribojame jaunas šeimas, kurios norėtų susilaukti vaikų Lietuvoje ir praktiškai pralaimime konkurenciją su kaimyninėmis valstybėmis, kur pagalbinio apvaisinimo tvarka žymiai paprastesnė. Tikrai ketinu rudenį kartu su kolegomis teikti kelias pataisas būtent dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, nes manau, kad pacientams jis turėtų būti draugiškesnis ir palankesnis.

Dosjė

Gimė 1983 m. rugpjūčio 6 d. Šiauliuose.

Išsilavinimas: nuo 2016 m. Vytauto Didžiojo universitete Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto magistrantūroje studijuoja diplomatiją.

2007 m. Latvijos universiteto Filologijos fakultetas, anglų filologijos bakalauras.

Darbinė patirtis: 2001–2015 m. šachmatininkė profesionalė, ilgametė Lietuvos nacionalinės rinktinės narė, pasaulinių šachmatų olimpiadų nugalėtoja.

2011 m. Europos šachmatų čempionė

Politinė karjera:

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narė

2015–2016 XI Seimo narė. Aplinkos apsaugos komiteto narė. Jaunimo ir sporto reikalų komisijos narė.

2016–2020 m. Seimo kadencijoje Žmogaus teisių komiteto narė, Europos reikalų komiteto narė, Etikos ir procedūrų komisijos narė, Neįgaliųjų teisių komisijos narė.

Nuo 2017 m. birželio 20 d. Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno pavaduotoja.

– Sakoma, kad būti karo mediku gali toli gražu ne kiekvienas. Kaip pasirinkote šią profesiją?

– Gal nuskambės banalokai, tačiau nuo pat vaikystės man buvo įdomus karių gyvenimas. Gal čia matytų filmų įtaka, o gal tai lėmė mano charakterio ypatybės: nemėgau žaisti su lėlėmis, vietoj jų mieliau rinkdavausi konstruktorių. Taip jau nutiko, kad mokykloje geriausiai sekėsi tikslieji mokslai, tad pasirinkau medicinos studijas. Kaip visada sakiau – daugiau nelabai turėjau kur stoti. Būdama šeštame kurse per žinias pamačiau reportažą, kad atnaujinami Jaunesniųjų karininkų vadų mokymai medicinos studentams ir iš karto užsidegiau ta mintimi.

Daugeliu atvejų gal ir labiau apsimokėtų dirbti civiliniame sektoriuje, tačiau ar vien pinigai svarbiausia? Vienaip ar kitaip, tarnaujant kariuomenėje badauti tikrai netenka.

Besimokydama rezidentūroje lankiau minėtus mokymus. Rezidentūra ir mokymai truko trejus metus ir baigėsi vienu metu, tad nesvarstydama nusprendžiau, jog toliau gyvenimą noriu susieti su kariuomene. Apsispręsti tarnauti kariuomenėje ir tapti karo gydytoja nebuvo sunku - juk tam ruošiausi trejetą metų. Be to, viliojo mintis, kad galėsiu būti naudinga savo šaliai ir jos žmonėms. Nežinau, kaip bus toliau, bet šiuo metu esu laiminga, jog pasirinkau būti karo gydytoja.

– Filmuose šis darbas neretai romantizuojamas: karo medikas puola prieš kulkas ir skuba prie sužeistojo, karo lauko operacinėse jo rankos atlieka stebuklus. Kaip realiai atrodo jūsų darbas?

– Baigiau šeimos rezidentūros studijas, tad pagal specialybę esu šeimos gydytoja. Dirbu tai, ką mokiausi, tik mano pacientai – kariai. Medicinos sistema kariuomenėje panaši į civilę – yra šeimos gydytojai, į kuriuos susirgę kreipiasi kariai, mes taip pat turime gydytojus specialistus, pas kuriuos siunčiame konsultuotis, jei reikia patarimo dėl gydymo ir ištyrimo. Skirtumas tik tas, kad neturime ligoninių, kuriose galėtų gydytis kariai. Prireikus stacionarios pagalbos bendradarbiaujame su civilėmis gydymo įstaigomis. Taigi karo medicina nėra atsiribojusi nuo civilinės medicinos.

Žinoma, taip yra taikos metu. Jei situacija būtų kitokia ir tektų ginti Tėvynę karinio konflikto metu, tuomet viskas primintų kino filmus, nes karo medikai yra tie, kurie būna fronto linijoje, karo lauko ligoninėje ir pirmieji gelbėja nukentėjusiuosius. Šių veiksmų mokomės pratybų metu, kad ištikus kokiam incidentui visi žinotų, kas ką turi daryti, ir būtų kuo mažiau panikos bei teisingai gintume laisvę ir užtikrintume kuo geresnę sveikatos priežiūrą visiems nukentėjusiesiems.

– Ar karo mediko profesija yra populiari? Kaip galvojate, dėl kokių priežasčių ją renkamasi dažniausiai?

– Manau, yra ir populiaresnių specialybių, tačiau medicina nė vienais metais nebuvo sąrašo apačioje. Žmonės, kurie nusprendžia būti medikai, pirmiausia nori padėti kitiems, ir tai yra svarbiausia. Medikai visais laikais buvo gerbiami, jų nuomonės klausdavo ne tik dėl sveikatos sutrikimų, bet ir daugeliu kitų atvejų. Tai – išsilavinę žmonės, kurie dažnai aukoja save vardan aplinkinių gerovės. Pažvelgus į pasaulio istoriją, medikai joje dalyvauja kaip išradėjai, ieškotojai, vadovai, žmonės, kurie nuolat stengiasi gerinti pasaulį. Manau, galimybė padėti kitiems ir nuolat tobulėti yra pagrindinis medicinos specialybių populiarumo garantas.

– Girdėjau, kad jaunieji medikai neskuba eiti į karo mediciną. Jūsų nuomone, kaip šią profesiją būtų galima padaryti patrauklesnę?

– Karo medicina yra specifinė medicinos sritis. Juk tenka ne tik gydytoju būti, bet ir pratybose dalyvauti, ir po miškus palakstyti. Taip pat daugelis nežino, ką jie dirbs būdami karo medikais. Karo medicina apipinta mitais, esą tai – pavojinga specialybė. Tačiau juk taip būtų tik karo atveju, o šiaip darbas toks pat, kokį dirbi ir civilinėje medicinoje.

– Ar karo mediko darbas yra naudingas finansiškai?

– Žiūrint su kuo lyginsi. Karo medikai atlyginimą gauną pagal turimą laipsnį, ištarnautus metus, baigtus mokymus ir panašiai. Daugeliu atvejų gal ir labiau apsimokėtų dirbti civiliniame sektoriuje, tačiau ar vien pinigai svarbiausia? Vienaip ar kitaip, tarnaujant kariuomenėje badauti tikrai netenka.

– Į kokias misijas esate vykusi?

- Kol kas dar neteko dalyvauti misijose, nes tarnauju tik pusmetį, tačiau tikiuosi kada nors į kokią nuvykti. Suprantu, kad ten rizika nukentėti yra žymiai didesnė, nei tarnaujant Lietuvoje, tačiau ir patirties įgyjama neįkainojamos. Galvoju, kad po misijos viską pradedi vertinti kiek kitaip, labiau džiugina paprasti dalykai, juk dažnai žmonės tuose regionuose neturi nieko, jiems net švarus vanduo, kas mums yra kaip savaime suprantamas dalykas, yra sunkiai prieinamas, ką jau kalbėti apie sveikatos priežiūrą.

– Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie svarsto – tapti karo mediku, ar ne? Kokių charakterio savybių tam reikia?

– Jau vien tai, kad žmonės pasirinko būti medikais, yra šaunu. Ar tapti karo mediku? Jei tik noro yra – būtinai verta bent pabandyti. Na, o charakterio, sakyčiau, reikėtų tvirto. Bet jei įstojai ir baigei mediciną, argi tavo charakteris gali būti netvirtas? O visa kita tik smulkmenos, juk visuose darbuose kartais teks nusileisti, o kartais reikės už save ir pakovoti. Jeigu nuspręsi tapti karo gydytoju, mes tavęs lauksime ir tikrai rasime jaukią vietą mūsų kolektyve (šypsosi.) Svarbiausia – mylėti šalį ir jos žmonės, norėti jiems padėti, o visa kita, įdėjus šiek tiek pastangų, ateis savaime.

Dosjė

Gimė 1988 m. gegužės mėnesį Kaune.

2013 m. baigė medicinos magistro studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU).

2016 m. baigė šeimos medicinos rezidentūrą Lietuvos sveikatos mokslų universitete.

2016 m. praėjo Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnyboje.

2013–2014 m. dirbo LSMU ligoninės Kauno klinikų Kraujo centre.

2014–2016 m. V.Budanavo privati greitosios medicinos pagalba Klaipėdoje.

Nuo 2015 iki 2017 m. balandžio budinti gydytoja Kelmės ligoninės Priėmimo skyriuje.

Nuo 2017 m. kovo pradėjo dirbti Vilkaviškio ligoninės Priėmimo skyriuje.

Nuo 2016 m. lapkričio tarnauja Lietuvos kariuomenėje.

Sukniubo namuose

Lemiamas momentas, kai atlikėjas nusprendė iš pagrindų keisti gyvenimą, įvyko prieš 49-ąjį gimtadienį, kurį, kaip pasakoja, šventė diena iš dienos „pildamas“ vienuolika mėnesių.

„Kamavo nemiga, nerimas. Ne tik fizinis, bet ir psichologinis išsekimas. „Užmečiau“ visus muzikinius reikalus. Draugai sakydavo: jau viskas, daugiau niekada nebegrįši į sceną. Mane tokie žodžiai užgavo. Tai buvo savotiškas spyris: nejaugi jau niekada?

Kai kartą namuose sukniubau, motina iškvietė greitąją pagalbą ir mane išvežė į ligoninę. Nuo to laiko, kai praėjau detoksikacijos kursą, jau devynerius metus griežtai atsisakau išgerti“, – apie skaudžius išgyvenimus atvirai kalba Š.Mačiulis.

Švenčių atributas

Pirmiausiai reikėjo pačiam sau pripažinti, kad tai – liga, tuomet buvo žymiai lengviau apsispręsti negerti ir toliau viskas ėjosi žymiai lengviau. Kai pripažinau, kad tai – liga, man atsivėrė akys.

„Anais laikais alkoholis buvo privalomas švenčių atributas. Po koncertų būdavo paruošiama didžiulė užstalė, kur privalėjai dalyvauti. Mes juokaudavome: nedalyvausi – kitą kartą nepakvies. Pažintys buvo mezgamos prie butelio. Dabar požiūris visai kitoks. Kiekvienoje sutartyje nurodyta eilutė, kad atlikėjas privalo būti neapsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų. Tai – teisingas ir profesionalus požiūris“, – sako populiarios grupės „Poliarizuoti stiklai“ lyderis Š.Mačiulis.

Dabar jis – visiškas abstinentas ir sveiką gyvenimo būdą propaguojantis žmogus. „Būna netgi juokingų nutikimų. Turėjau meluoti, kad jau viskas mano inkstams ir kepenims – vos ne paskutinės stadijos vėžys, tad negaliu išgerti. Bet visuomenė, žiūriu, keičiasi. Vis daugiau baliuose yra žmonių, kurie nevartoja ir netgi keliose vestuvėse grojome, kur visiškai nebuvo alkoholio. Jau nebepasitaiko tokių atvejų, kad pritrūksta gėrimų, o ir griuvinėjančių svečių senokai nebemačiau. Tad truputėlį buvau šokiruotas paskutiniais Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis apie lietuvių gėrimo įpročius. Bet vieną dalyką tikrai galiu paliudyti, nes yra tekę koncertuoti emigrantams, ten žmonės iš tikrųjų geria negailėdami savęs“, – apgailestauja atlikėjas.

Pripažino, kad tai – liga

Anot Š.Mačiulio, atsisakius alkoholio gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Jau po pirmųjų savaičių pasijuto ir pasimatė sveikatos gerėjimo ženklai. Netgi „pasitaisė“ reikalai profesinėje srityje: galėjo pakelti vis didesnius koncertinius krūvius, sustiprėjo balsas, pagerėjo psichologinė būsena.

„Esu laimingas, kad atsikračiau priklausomybės, kuri man trukdė absoliučiai visur. Kodavimus iš karto atmečiau. Buvau apsilankęs anoniminių alkoholikų klubo užsiėmimuose. Pirmiausiai reikėjo pačiam sau pripažinti, kad tai – liga, tuomet buvo žymiai lengviau apsispręsti negerti ir toliau viskas ėjosi žymiai lengviau. Kai pripažinau, kad tai – liga, man atsivėrė akys“, – pasakoja Š.Mačiulis, paklaustas, kaip jam vis dėlto pavyko nugalėti šį slibiną.

Interviu

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Kauno klinikų Psichiatrijos klinikos gydytoja psichiatrė dr. Aida Kunigėlienė:

– Kokios būklės pacientai pas jus atvyksta po vadinamųjų gėrimo daugiadienių?

– Daugiadienis alkoholio vartojimas gali pasireikšti skirtingais simptomais, tačiau bet kokiu atveju tokie pacientai yra sunkios būklės. Dalis jų kenčia dėl abstinencijos sindromo, kuris prasideda staiga nutraukus daugiadienį alkoholio vartojimą. Tuomet pacientas kenčia nuo dažno širdies plakimo, prakaitavimo, pakilusio kraujospūdžio, drebulio, nemigos, vėmimo, pykinimo, stipraus nerimo, net traukulių. Ši būklė gali pasireikšti su sąmonės sutrikimu – tai yra vadinamuoju alkoholiniu delyru, arba baltąja karštlige, kuri yra grėsminga gyvybei.

Mirtingumas dėl baltosios karštligės siekia iki 15 procentų. Skaudžių atvejų klinikinėje psichiatrų praktikoje yra tikrai daug, net ir intensyviai gydant ne visada pavyksta išgelbėti paciento, kuris pateko į stacionarą dėl daugiadienio alkoholio vartojimo, gyvybę. Paskutiniu metu teko gydyti 25 metų jaunuolį, kuriam dėl alkoholio vartojimo jau buvo nustatyta kepenų cirozė bei galvos smegenų atrofiniai pakitimai.

– Kas yra vadinamosios alkoholinės psichozės ir kokie jų liekamieji reiškiniai?

Gal kam nors apsimoka, kad jūs geriate, gal tuo metu jūs tampate parankūs tuo, kad neatsakysite į jums pateiktus prašymus, nesuklusite, neįjungsite proto aštrumo. Tai kodėl jūs turėtumėte būti tokie dovanų karaliai?

– Prie alkoholinės psichozės priskiriami tokie sutrikimai kaip minėta baltoji karštligė, amnezinis sindromas, alkoholinė haliucinozė, alkoholio sukelta demencija. Baltosios karštinės metu pasireiškia sąmonės sutrikimas, ryškios haliucinacijos, iliuzijos, stiprus sujaudinimas, ažitacija, kliedesiai, neadekvatus elgesys, be to, dažnai tokią būklę lydi kiti somatinio pobūdžio sutrikimai – karščiavimas, pneumonija, sumažėjusi elektrolitų koncentracija kraujyje.

Amnezinis sindromas arba Korsakovo psichozė yra progresuojantis atminties sutrikimas, atsirandantis dėl tiamino stokos. Alkoholinė haliucinozė susiformuoja daug metų piktnaudžiaujant alkoholiu, kai atsiranda klausos haliucinacijos (pavyzdžiui, įvairaus pobūdžio kaltinantys balsai). Piktnaudžiaujant alkoholiu nervinis audinys kenčia, pradeda nykti, kas sąlygoja silpnaprotystės susiformavimą.

Taigi, ar bus liekamieji reiškiniai ar ne, priklauso, kuriuo etapu žmogus nustos vartoti alkoholį. Esant smegenų audinio pakenkimui, atrofijos reiškiniams, procesai yra negrįžtami.

– Kaip yra gydomos alkoholinės psichozės?

– Baltoji karštligė, alkoholinė haliucinozė gydomos tik stacionare. Pacientams, sergantiems baltąja karštlige, turi būti užtikrinamas skysčių ir elektrolitų balansas, stebint gyvybines funkcijas. Esant ažitacijai, haliucinacijoms ir kitiems simptomams skiriami psichotropiniai medikamentai. Tokie pacientai dažniausiai gydomi psichiatrinio profilio stacionare, tačiau būna atvejų, kuomet jie yra hospitalizuojami į intensyviosios terapijos skyrių.

Dažniausiai susiduriu su įvairiais mitais apskritai kalbant apie alkoholio vartojimą. Pavyzdžiui, kad esą maži kiekiai sveika ar panašiai... Baisu net ir kalbėti... Kiekvieno budėjimo metu, kuomet konsultuoju asmenis, vartojančius alkoholį ir dėl to atvykusius į ligoninę, pagalvoju: nejaugi žmogus negali gyventi nevartodamas alkoholio? Problema didesnė, nei galite įsivaizduoti.

Komentaras

Vilniaus priklausomybės ligų centro Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja, gydytoja psichiatrė Vilma Andrejauskienė:

– Iš tikrųjų būna tokių atvejų, kai žmonės pasiryžta: padėjau paskutinį stikliuką ir viskas, daugiau nebegersiu. Bet sunku ką nors pakeisti, jeigu žmogus lieka toje pačioje aplinkoje ir nekeičia įpročių, jeigu aplinka kelia tam tikrus reikalavimus. Žmogus nori išlikti madingas, nes iki tol buvo vertės rodiklis – kas išgeria daugiau, tas stipresnis, galingesnis, viršesnis, protingesnis. Įsivaizduokite, šitą sistemą reikia sulaužyti! Aš pacientams dažnai sakau: gal kam nors apsimoka, kad jūs geriate, gal tuo metu jūs tampate parankūs tuo, kad neatsakysite į jums pateiktus prašymus, nesuklusite, neįjungsite proto aštrumo. Tai kodėl jūs turėtumėte būti tokie dovanų karaliai?

– Sveikiname trečiąkart tapus seneliu! Sakykite, kaip jūs žvelgiate į gimdymus namuose? Turite dukrų, galite pasiremti šeimos patirtimi.

– Ačiū. Prieš savaitę dukra pagimdė Kauno klinikose. Jei nebūtų visos įrangos ir medikų pagalbos, turbūt abu nebūtų išgyvenę. Esame dėkingi personalui, nes, kaip sakė medikai, gimdymo metu „susirinko į krūvą visos galimos problemos“. Todėl kalbant apie gimdymus namuose, pacituosiu akušerės, kuri buvo mano dukters gimdyme, pasakymą: „Suteikite ir mums galimybę arba teisę nevažiuoti į privačius gimdymus namuose, nes be įrangos ir visos sistemos užtikrinimo negalime padėti“.

Žmonės turi teisę rinktis, bet turi prisiimti ir didžiulę atsakomybę už vaiką ir mamą.

– Dar viena aštri ir neišsenkanti tema – alkoholio vartojimo bei prieinamumo suvaržymai. Ar tie varžtai ne per daug įsukti?

Žmonės turi teisę rinktis, bet turi prisiimti ir didžiulę atsakomybę už vaiką ir mamą.

– Galvočiau, kad tie varžtai dėl alkoholio vartojimo galėtų būti įsukti dar giliau. Visiškai nenusigąsčiau, jeigu atsirastų vadinamosios specializuotos parduotuvės. Važinėdamas po Lietuvą susitinku su įvairiais žmonėmis. Vieno susitikimo Rokiškyje metu buvęs alkoholikas yra prisipažinęs: „Aš gėriau ir buvo gerai, kad tuomet alkoholį pardavinėdavo nuo vienuoliktos valandos. Iki dešimtos labai norėdavau, o vienuoliktą valandą nutardavau, kad gal jau nebereikia. Taip likdavo blaivi diena“.

Dabar tas žmogus – blaivininkas. Smagu, kad sugebėjo susitvarkyti. Didelė problema, kuri susitikimuose itin akcentuojama, – „bambaliai“. Žmonės prašo: panaikinkite „bambalius“. Kalbėjome ir su sveikatos apsaugos ministru, ir Vyriausybės atstovais, kad turime eiti šia linkme. Alkoholizmas pridaro daug problemų. Jeigu teisingai pamenu skaičius, dėl alkoholio vartojimo per metus patiriame daugiau nei du šimtus penkiasdešimt milijonų eurų nuostolių.

– Ką daryti su tais, kurie jau prasigėrė – gydyti juos priverstinai?

– Neturėtume suvaržyti žmogaus teisių. Anoniminių alkoholikų asociacija irgi atsirado savanorystės principu. Žmogus, priėjęs ribą, pats turi pasakyti: aš noriu keistis. Pirmas žingsnis alkoholiko kelyje, norint atsikratyti priklausomybės, turi būti prisipažinimas. Deja, daugelis to nepadaro.

– Jūs ir pats buvote rūkalius. Kaip pavyko atsisakyti šio žalingo įpročio?

– Taip, rūkiau septyniolika metų. Bandymų mesti buvo daug. Atsitiko taip, kad patekau į nerūkančių aplinką ir pabuvau nerūkęs tris dienas. Po to susimąsčiau: jeigu aš neparūkiau tris dienas, vadinasi, galiu nerūkyti dar tris. Tikrai nebuvo sunku, bet visada – netgi dabar – man cigarečių dūmai kvepia.

– Kaip reagavote į nesusipratimą su Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ekspertų paskaičiavimais, kurie mus pavertė didžiausiais alkoholikais pasaulyje?

– Kad mes sunerimome išgirdę skaičius, turbūt nėra blogai. O skirtumas – šešiolika ar dvylika litrų – manau, kad nėra esminis. Mums nereikia litrais vertinti – ir taip matome, kas vyksta aplinkui.

– Sakykite, ar jūs žinote, kas yra tie penki PSO pasirinkti ir duomenis teikę ekspertai? Svarstoma, ar nereikėtų griebtis kokių nors priemonių, jog duomenys apie šalį būtų teikiami atsakingiau...

– Vieną kitą žinau, kas buvo žiniasklaidoje rašyta. PSO pasirenka kompetentingus žmones ir jie tokią informaciją susirenka. Ekspertas išsako, ką jis mano, ir jis turi teisę manyti. Šiuo atveju ką nors sureguliuoti būtų sudėtinga.

– Ar esate patenkintas Seimo Savižudybių (dabar ir smurto) prevencijos komisijos veikla?

– Ne visiškai. Jeigu pasižiūrėtume į Savižudybių prevencijos komisijos darbotvarkę, pamatytume, kad dažniausiai pasikviečiamas kurios nors srities specialistas ir klausiama, kaip jų tarnyba veikia šioje srityje. Manau, kad komisijos veikla galėtų būti išplėsta. Pirmininkas Mykolas Majauskas paliekamas – sutikau su tuo, kad jam nereikia atsistatydinti.

– Ar šie pokyčiai buvo susiję su Mykolo Majausko asmenybe? Politikas tikino, kad norima jį nustumti į šalį...

– Nebuvo net kalbama kas turėtų būti toje vietoje. Bet reikia pripažinti, kad šios komisijos pirmininko vieta yra Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kvota. Kitaip sakant, jam yra duodamas kreditas veikti, o ne kurti politinį šou. Tikiuosi apčiuopiamų rezultatų. Aš jam tą patį pakartojau.

– Kaip aukštojo mokslo reforma gali turėti įtakos medikų paruošimui?

– Medikų ruošimo kokybe neabejoju. Turime tik vieną didžiulę problemą – nėra medikų, ypač periferijoje. Ir ta problema didėja. Daug rajone dirbančių medikų yra pensinio amžiaus. Kas juos pakeis?

Manau, į tai turėtų dėmesį atkreipti aukštojo mokslo reforma. Tam pasitarnautų trišalės sutartys, kurias pasirašytų savivaldybė, studentas ir universitetas. Pastarasis ruoš mediką būtent tai darbo vietai, o žmogus laimingas dirbs tėviškėje. Jam būtų užtikrinta darbo vieta, atlyginimas, gyvenamasis plotas.

Štai Akmenėje ginekologe dirba gydytoja iš Ukrainos. Klausėme, kaip jai sekasi. Medikė džiaugėsi, kad gauna pakankamai gerą atlyginimą, savivaldybė suteikė gyvenamąjį plotą. Ji yra aukštos kvalifikacijos specialistė ir Akmenei pasisekė, kad ji ten dirba. Manau, kad aukštojo mokslo reforma turėtų suteikti galimybę studentui pasirinkti darbovietę iš anksto.

Dosjė

Gimė 1958 m. Kelmės rajono Rutelių kaime. Mokėsi Tytuvėnų vidurinėje mokykloje, studijavo Tytuvėnų žemės ūkio technikume, vėliau – Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas), įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją.

1998 m. tapo biomedicinos mokslų daktaru. 2008 m.- Agronomijos fakulteto dekanu, Aleksandro Stulginskio universiteto tarybos ir Senato nariu, Lietuvos agronomų sąjungos valdybos nariu.

2016 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys. Buvo Kauno rajono savivaldybės tarybos narys.

2016 m. rudenį po Seimo rinkimų išrinktas Seimo pirmininku.

Patenka į kitą specialistų sąrašą

„Paklausiau Sveikatos apsaugos ministerijos, kodėl psichologai nepaminėti sveikatos priežiūros specialistų sąrašuose, tai man atsakė: kad jūs ne medicinos darbuotojai. Atsiprašau? Mes dirbame medicininį darbą, be mūsų psichiatrai būtų kaip be rankų. Dabar pasirodo, kad mes esame ne medikai, o kiti darbuotojai. Nesvarbu, kad ilgiausiai mokėmės ir esame baigę magistro studijas. Galų gale, mums patikėta ir diagnostika, ir pacientų konsultacijos. Tai ką, mes priskiriami prie vairuotojų, buhalterių, statistikos analitikų, inžinierių ir kitų darbuotojų“, – piktinosi taip ir neprisistačiusi medicinos psichologė.

Moteris baiminasi užsitraukti gydymo įstaigos vadovo rūstybę ir būti atleista iš darbo. Bet atskleidė, kad dirbdama vienoje ligoninėje „į rankas“ gauna 570 eurų.

Medicinos psichologai nėra pripažįstami kaip sveikatos priežiūros specialistai. Tai reiškia, kad mes negalime dirbti savarankiškai. Galime dirbti tik komandoje, savo paslaugas teikdami tik kartu su asmens sveikatos priežiūros specialistais.

Kad medicinos psichologų situacija nėra pavydėtina, sutinka ir klinikinė psichologė Ilona Laukienė iš Kauno. „Mūsų algos tikrai labai žemos. Sveikatos apsaugos ministerijos vienoje lentelėje surašyti sveikatos priežiūros specialistai. Į tą sąrašą įeina gydytojai, kineziterapeutai ir taip toliau. Bet yra kitas sąrašas, kur surašyta su sveikatos priežiūra susijusi kita veikla, į kurią įeina kineziterapeutų padėjėjai, paramedikai, tarp jų – ir psichologai. Mes visi dedame dideles pastangas, kad mus perkeltų iš tos lentelės prie sveikatos priežiūros specialistų“, – sako klinikinė psichologė I. Laukienė.

Atlyginimus kėlė visiems

Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikoje dirba vienas medicinos psichologas. „Pernai kėlėme atlyginimus visiems įstaigos darbuotojams. Netgi vairuotojams. Medicinos psichologas – be galo svarbus. Psichiatrai juos turi savo komandoje ir atskirai pas juos yra siunčiami pacientai – siunčia šeimos gydytojas. Tik gaila, kad jų konsultacijos nėra ligonių kasų atskirai apmokamos. Jie atlieka didžiausius intelekto tyrimus, kas užima daug laiko, bet tai nėra apmokama. O darbo krūvis – didžiulis. Visi medicinos darbuotojai yra vargšai ir tinkamai nėra atlyginama už jų darbą“, – sako Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikos direktoriaus pavaduotoja pirminei asmens sveikatos priežiūrai Danutė Pajėdienė.

Nepripažįsta kaip sveikatos specialistų

Kaip sako Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė Neringa Grigutytė, jau seniai yra keliamas klausimas dėl medicinos psichologų veiklos reglamentavimo Sveikatos apsaugos ministerijoje.

„Norėtume turėti taip vadinamą psichologo medicinos normą, kuri apibrėžtų medicinos psichologų veiklos sritis, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę. Praeitų metų gruodžio mėnesį ministro įsakymu medicinos psichologai buvo priskirti kitai sveikatinimo veiklai, nors ir anksčiau buvome traktuojami kaip kitas pagalbinis personalas. Medicinos psichologai nėra pripažįstami kaip sveikatos priežiūros specialistai. Tai reiškia, kad mes negalime dirbti savarankiškai. Galime dirbti tik komandoje, savo paslaugas teikdami tik kartu su asmens sveikatos priežiūros specialistais. Ar pacientui bus skirta psichologinė pagalba, priklauso nuo gydytojo psichiatro“, – sako Lietuvos psichologų sąjungos vadovė.

Tokiu būdu psichologinės paslaugos nėra apmokamos tiesiogiai ir užkertamas kelias psichosocialinių paslaugų plėtrai.

Anot jos, apmokėjimas medicinos psichologui už darbą skiriasi, priklausomai nuo įstaigos (konkrečius darbo krūvius ir darbo užmokestį nustato asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovas), ir dažnai yra neadekvatus.

„Psichologai, dirbantys sveikatos apsaugos sistemoje, turi būti baigę psichologijos bakalauro ir klinikinės arba sveikatos psichologijos magistro studijas bei įgyti medicinos psichologo spaudą. Negali dirbti psichologu baigęs tik bakalauro studijas. Remiantis europiniais standartais, psichologas, baigęs universitetines studijas, kurį laiką turėtų dirbti su labiau patyrusio psichologo priežiūra ir nuolat kelti savo kvalifikaciją. Šiuo metu medicinos psichologo spaudą turi beveik šeši šimtai psichologų, tačiau sveikatos apsaugos sistemoje jų dirba dvigubai mažiau – iki trijų šimtų. Neretai politikai, kalbėdami apie psichikos sveikatą, eskaluoja kaip trūksta psichologų ir visuomenei teikiamų psichologinių paslaugų, tačiau Lietuvoje psichikos sveikatos užtikrinimas vyksta be psichologų, o sveikatos apsaugos sistemoje psichologinė pagalba nepripažįstama gydymu“, – apgailestauja N.Grigutytė.

Tarp kita ko:

Gegužės 30-ąją Lietuvos psichologų sąjungos iniciatyva įvyko susitikimas su Sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga ir viceministre Aušra Bilotiene Motiejūniene dėl medicinos psichologų veiklos reglamentavimo sveikatos priežiūros įstaigose. Sveikatos apsaugos ministerija pažadėjo artimiausiu metu inicijuoti darbo grupę medicinos psichologo normai parengti.

Komentarai:

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė, psichologė Danutė Gailienė:

– Psichologų atlyginimai iš tikrųjų maži. Kiek žinau, jie labai priklauso nuo direktoriaus ar kitos aukščiausios valdžios. Paprastai biudžetinėse įstaigose psichologai nekotiruojami kaip svarbūs. Tai pinigų dalybose jie jau niekad nebus pirmi. Dabar visi tie dokumentai, kuriuos norima, kad priimtų politiniame lygmenyje – ir psichologo norma, ir įstatymas, tai yra susiję su tuo, kad šie specialistai būtų traktuojami kaip orūs ir savarankiški.

Sveikatos apsaugos ministro patarėja Lina Bušinskaitė-Šriubėnė:

– Kalbant apie didėjančias algas nuo liepos 1 d., reikėtų tiksliai įvardinti, kad jos didės medikams ir slaugytojams, psichologai, deja, į šią kategoriją nepatenka. Tačiau galime užtikrinti, kad SAM visada ieško ir ieškos galimybių, kaip didinti atlyginimus ir kitiems sveikatos priežiūros srityje dirbantiems specialistams. Šiandien situacija yra tokia, kad neturime finansinių galimybių visiems šioje sistemoje dirbantiems darbuotojams didinti atlyginimus – PSDF galimybės yra ribotos.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad siūlymui didinti gydytojų ir slaugytojų darbo užmokestį pritarė ir Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) taryba. Jos nariai pritarė siūlymui nuo 2017 metų liepos 1 dienos didinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų bazines kainas. Tokiu būdu gydymo įstaigos už teikiamas paslaugas gautų daugiau lėšų ir galėtų šias papildomas lėšas naudoti gydytojų ir slaugytojų darbo užmokesčiui didinti.

Šiuo sprendimu siekiama pagerinti darbo sąlygas šalies gydymo įstaigose dirbantiems gydytojams ir slaugytojams. Tam numatyta iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto rezervo skirti 24,6 mln. eurų. Skaičiuojama, kad gydytojų ir slaugytojų darbo užmokestis turėtų didėti vidutiniškai 8 procentais.

– Neskaudu, kad Lietuva yra vadinama donorų šalimi, kuri ruošia specialistus ne sau, bet užsieniui?

– Tai nebūtų didelė problema, jeigu išvažiuojančius jaunus žmones keistų kiti, kurie grįžta ir stoja į išvažiavusiųjų vietas. Bet dabar turime vienpusį protų nutekėjimą. Investuojame į jaunus žmones, kurie po studijų renkasi darbą svetur. Ne mažesnė problema, kad daug investuojame į tuos, kurie baigę aukštąjį mokslą, dėl labai išplėsto priėmimo ir nepatenkinamos studijų kokybės priversti pasirinkti profesinį išsilavinimą. Dažnai po ketverių metų bakalauro, o kartais ir po magistro, jie eina į profesinio mokymo centrus. Ten įgyja išsilavinimą, kurį būtų galėję gauti daug anksčiau ir per trumpesnį laiką. Prieš keletą metų atlikti ekonometriniai tyrimai rodo, kad Lietuvos universitetinio tipo aukštosiose mokyklose žmogus ne įgyja, o praranda vertę darbo rinkai.

Kol dalysimės „kaldrą“ į keturiolika gabaliukų, nei vienam neužteks lėšų aukštos studijų kokybės užtikrinimui.

Dabar matome aiškią disproporciją, kad priimame per daug į aukštąsias universitetines mokyklas, kur negali studijuoti daugiau negu penkiasdešimt procentų abiturientų! Manau, kad jungdami universitetus turime siaurinti bendrą priėmimą, universitetų atžvilgiu siekti, kad jie daugiau uždirbtų iš mokslo ir mažiau siektų užsidirbti iš studijų. Tiems, kurie neįstoja, sukurti geras sąlygas įgyti profesiją ir mokytis koleginiame sektoriuje.

– Šalies vadovė, skaitydama metinį pranešimą, išsakė priekaištų nenuosekliai vykdomai švietimo reformai. Kalbant apie universitetus, jau neaišku, ką su kuo jungs...

– Tai, ką dabar matome, iš tikrųjų yra valdančiųjų blaškymasis ir silpnesniųjų universitetų bandymas lobistiniu būdu užsitikrinti sau išlikimo galimybę. Faktas yra tas, kad turėdami keturiolika valstybinių universitetų negalime užtikrinti aukštos kokybės mokslo. Aš nuolat pateikiu pavyzdį, kurį prieš mėnesį pacitavo atvažiavę Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai. Jie sakė, kad Miunchenas, kuris su visais priemiesčiais yra didesnis už Lietuvą, turi du universitetus. Abu jie priklauso geriausių pasaulio universitetų šimtukui ir, turėdami didžiulius Bavarijos išteklius, jie vis tiek nusprendė, kad dviejų universitetų per daug. Dabar jungia Miuncheno technologijų ir Liudvigo Maksimiliano universitetus.

Mums irgi belieka eiti tuo keliu, kad jungtųsi stipresniosios aukštosios mokyklos. Pavyzdžiui, jeigu Kaune susijungtų LSMU ir KTU, tai jau turėtume mokslinį potencialą, kuris galėtų konkuruoti ir su Vilniaus universitetu, ir su VGTU. Tai būtų branduolys, prie kurio galėtų jungtis jau kiti Kauno universitetai. Aš manau, kad ateityje Vilniuje bus iš tikrųjų du universitetai. Kaune – vienas. O Klaipėdos ir Šiaulių universitetai – kaip padaliniai, veikiantys po kitų universitetų stogu.

Tikiuosi, kad Vyriausybei užteks valios prakirsti lobistinių interesų voratinklį ir judėti ta linkme, kaip buvo užsibrėžta jų programoje. Premjeras, atrodo, jau nusiteikęs nebekariauti šio mūšio. Tai labai neramina dėl visos aukštojo mokslo ateities, nes jeigu ateini tvarkyti valstybės, tai paskui baimintis dėl reitingų ir nenorėti kovoti, kad gali būti nepopuliarus ir nesuprastas, – tiesiog nenuoseklu.

– Kaip šalyje išlaikyti medikus, nes tuoj nebus kam mūsų gydyti? Vieno jų paruošimas valstybei atsieina bene 60 tūkstančių eurų, o paskui šie išplasnoja dirbti ir gyventi į ekonomiškai pažangesnes šalis.

Tai, ką dabar matome, iš tikrųjų yra valdančiųjų blaškymasis ir silpnesniųjų universitetų bandymas lobistiniu būdu užsitikrinti sau išlikimo galimybę.

– Visų pirma reikia, kad kiltų atlyginimai rezidentams ir visam medikų sektoriui. Kitaip sakant, sąlygos čia pasilikti turėtų būti patrauklesnės. Antras uždavinys – kad daugiau studijoms skirtų lėšų perkeltume į valstybės tikslinių stipendijų fondą, iš kur būtų gaunamas ne tik studijų kainos apmokėjimas gabiausiems abiturientams, bet taip pat ir pragyvenimo lėšos. Žinoma, tai susiejant su jaunų žmonių įpareigojimu pabaigus studijas tam tikrą metų skaičių atidirbti Lietuvoje. Planuojame siūlyti įsteigti Vasario 16-osios stipendijas, kad gabiausiems abiturientams finansuotume studijas universitetuose, kurie priklauso prestižiškiausių pasaulio aukštųjų mokyklų šimtukui. Šį atidirbimo principą reikėtų taikyti ypač kalbant apie brangiausias studijas, nes iš tikrųjų tampame specialistų kalve šalims, kurios tikrai yra pajėgios pačios parengti tokius specialistus. Bet, aišku, nepraleidžia ir progos jų pigiai iš mūsų nupirkti, pasiūlydamos geras imigravimo sąlygas.

– Medicinos studijos įvardijamos kaip stiprios ir greičiausiai didelių reformų liečiamos nebus. O kaip yra su slaugos specialistų paruošimu?

– Slauga, mano manymu, nėra universitetinis mokslas. Kadaise buvo supratimas, kad visi specialistai turi būti ruošiami universitetuose. Anglijoje ir turizmo vadybininkus, ir viešbučių administratorius rengdavo universitetai. Bet nemanau, kad turime tęsti tokią klaidą. Universiteto diplomas iš tiesų turi būti skirtas aukščiausios kokybės specialistams arba žmonėms, kurie turi absoliučiai universalias kvalifikacijas. Širdies chirurgai turės būti rengiami universitete, o slaugytojai – turbūt kolegijose. Kolegijų sektorių turime nuosekliai stiprinti.

Mes nuėjome universitetų dauginimo keliu. Kažkam atrodė gražu, kad daug žmonių gauna aukštojo mokslo diplomus. Visiškai praradome orientaciją į kokybę ir norint į ją sugrįžti, iš tikrųjų reikia siaurinti studijas. Be kita ko, turi būti reikalavimai stojimo balui, peržiūrimas iš valstybės gaunamas finansavimas. Kol dalysimės „kaldrą“ į keturiolika gabaliukų, nei vienam neužteks lėšų aukštos studijų kokybės užtikrinimui.

Dosjė:

Mantas Adomėnas (g. 1972 m. spalio 1 d. Vilniuje) – Lietuvos filosofas, politinis veikėjas.

1990–1996 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavo klasikinę filologiją, 1996–2000 m. – Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) filosofijos doktorantas.

1999–2002 m. Demokratinės politikos instituto tarybos narys, 2000–2006 m. Gonville & Caius College (Kembridžo universitetas) tikrasis narys ir dėstytojas. 2000–2004 m. Kembridžo universiteto Klasikinių mokslų fakulteto dėstytojas.

2002 m. Demokratinės politikos instituto Steigėjų tarybos narys.

2004–2006 m. Pilietinės visuomenės instituto tarptautinių programų direktorius, nuo 2004 iki 2008 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas. 2006-2009 m. Demokratinės politikos instituto prezidentas.

2006-2008 m. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojo Andriaus Kubiliaus patarėjas.

2006–2007 m. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko sudarytos darbo grupės aukštojo mokslo reformos principams rengti narys.

1999–2003 m. Kembridžo universiteto Katalikų alumnų ir dėstytojų draugijos prezidentas, 2002–2004 m. Kembridžo universiteto Katalikų asociacijos tarybos narys, 2003–2004 m. Kembridžo universiteto Priežiūros tarybos narys. European Ideas Network narys.

Partijos Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai narys.

– Ar egzaminas gali būti pretekstas prieš save pakelti ranką?

– Drąsiai atsakysiu, kad tai gali būti vienas iš motyvų. Egzaminą pavadinkime paskutiniu lašu, kuris prisideda prie nemalonių žmogaus gyvenimo įvykių virtinės. Artėjant jam, galbūt atsiranda didžiulis išgąstis, panika ir baimė, kurie užgožia bet kokias teigiamas emocijas ir žmogus priima tikrai ne tą sprendimą, kuris turi kokią nors išeitį. Jis priima tokį sprendimą iš baimės ir neigiamų emocijų sankaupos, kada vidinis skausmas tampa stipresnis už bet kokias teigiamas mintis ir idėjas.

Aš vis dėlto galvoju, kad kaina, kurią mes sumokame savižudybėmis, – pirmiausia mūsų nesugebėjimas bendrauti.

Artimieji jaučia kaltę, kad jie ko nors nepadarė, galbūt ko nors neišgirdo. Bet tai nėra taip paprasta. Galbūt užuominos ir buvo, bet ne visi moka išgirsti pavojaus ženklus. Vienintelis dalykas, ko mes – ir asmeniškai aš – dažniausiai Lietuvoje pasigendame – kai pasireiškia tam tikros užuominos, kad tiesiog atsisuktų ir paklaustų žmogaus, ar tu ketini žudytis. Tokių minčių turintys asmenys bijo šio paprasto klausimo. O jis gali išgelbėti begalę gyvybių.

– Pradėta kurti įvairias savižudybių prevencijos programas, braižyti strategijas. Kokie politiniai sprendimai iš tikrųjų užkirstų joms kelią?

– Į Lietuvą jau yra atkeliavusi tarptautinė programa, kuri yra skirta atpažinti, kas yra savižudybė. Ją vykdo Vilniaus miesto savivaldybė. Labai svarbu, kad savižudybės ženklus atpažintų daugybė medikų. Deja, kol kas netgi jie to nemoka. O sričių, kur yra didelė suicidų rizika, pavyzdžiui, policija ar karinė tarnyba, atstovams reikėtų suteikti specialiųjų žinių, mokyti pirmosios reakcijos. Taip pat nemažiau svarbi mokykla ir vaikų ugdymas.

Jau reikėtų galvoti ne vien tik apie atskirą patyčių prevencijos kūrimą mokykloje, bet ir socialinio, emocinio ugdymo programų diegimą kiekvienoje klasėje. Vadinasi, turime ugdyti tam tikras kompetencijas – tarpusavio santykių kūrimą, savitvardą, savimonę, bendravimo įgūdžius ir atsakingą sprendimų priėmimą. Turime sukurti pamatą, ant kurio stovi vaiko psichikos sveikata ir šalia gali egzistuoti bet kuri kita specializuota intervencinė programa, tarp jų – ir savižudybių prevencinė programa. Kol mes nepasieksime tokio sklandaus judėjimo, ir toliau blaškysimės tarp ugdymo programų ir vis tiek nebus rezultato arba matysime liūdną situaciją. Bet kol kas tai sunkiai įgyvendiname mokyklose.

– Ar prieš egzaminus psichiatrams būna pats darbymetis?

– Padaugėja darbo, nors besikreipiančiųjų yra visada. Blogiausia, kai moksleivis ateina iki egzamino likus mėnesiui ir sako: man blogai. Supraskite, procesai smegenyse nevyksta per dieną. Jeigu „gedimas“ užleistas, yra sunku ką nors padaryti per mėnesį ar netgi savaitę. Galima šiek tiek „pataisyti“ skiriant vaistus, bet kai ateina abiturientas ir žinai, kad medikamentai turi šalutinių poveikių, dėl kurių jis gali mažiau mokytis, iš dviejų blogybių turi rinktis mažesnę.

Mano tikslas – psichikos sveikatos vaikams kūrimas plačiąja prasme. Iki šiol vis dar tikiu, kad įgalinus suaugusiuosius – mokytojus, tėvus, socialinius partnerius – kurti psichikos sveikatą bet kuriame lygmenyje, tikėtina, kad gali pasikeisti visos visuomenės judėjimas iš blogesnio į geresnį gyvenimą ir sprendimus, kurie tikrai nebus savižudiški. Aš vis dėlto galvoju, kad kaina, kurią mes sumokame savižudybėmis, – pirmiausia mūsų nesugebėjimas bendrauti.

– Kodėl jūs pats pasirinkote vaikų ir paauglių psichiatro kelią?

– Kaip juokauju, esu vaikų psichiatras už bausmę, bet gerąja prasme. Studijų metais visiškai ignoravau psichologiją. Sakiau – kas tik nori, bet šitomis nesąmonėmis tikrai neužsiimsiu. Kai nenueidavau į seminarų ciklus, dėstytoja man nepasirašė ir aš turėjau atidirbti. Atidirbimas baigėsi tuo, kad pasirinkau tokią profesiją. Visą laiką norėjau dirbti su vaikais. Gydymo prasme vertinant, su vaikais tikrai yra sunkiau. Deja, to dažnai nepripažįsta suaugusiųjų psichiatrai. Jie pasakytų, kad mes nieko neveikiame, nes tik jie yra rimti gydytojai. Tiesa, toks požiūris keičiasi. Pavyzdžiui, gerai žinau, kad vaikų psichiatrai pasaulyje uždirba netgi daugiau negu suaugusiųjų. Lietuvoje yra atvirkščiai.

Man atrodė, kad šiame darbe yra didelė prasmė, jaučiau, kad nuo čia prasideda visos ligos. Galvoju, kad padedant psichikos sutrikimų turintiems vaikams gali pakeisti kartos mentalitetą. Šiandien daugiau esu ne vaikų psichiatras, o socialinio ir emocinio ugdymo instruktorius, padedantis vaikams ir suaugusiesiems lavinti esminius socialinius bei emocinius įgūdžius, kurie yra susiję su savimone, socialiniu sąmoningumu, savitvarda, bendravimo įgūdžiais ir atsakingu sprendimų priėmimu. O vaikų psichiatrui didelis iššūkis ir rimta problema, kad jis negali bet kokių, bet kada ir bet kaip skirti vaistų. Aišku, išskyrus atvejus, kada yra gilūs sutrikimai ir reikia gelbėti jaunuolį ar jaunuolę nuo ištikusios psichozės.

– Vaiką sunku prakalbinti: ar būna taip, kad sėdite ir tylite?

– Tikrai būna, kad jie nekalba. Juk dažniausiai vaiką atveda suaugusieji. Vadinasi, jis jau iš anksto turi nusistatymą: „Nenoriu eiti pas psichiatrą. Tai tavo, mama, tavo, tėte, problema. Man yra viskas gerai“. Tada piešiame, tik tada imu nervintis, kad aš nemoku piešti (juokiasi).

Dosjė

Gimė 1968 m. kovo 17 d.

Mokėsi Vilniaus universitete Medicinos fakultete. Baigė 1996 metais pediatrijos specialybę. Nuo 1999 metų vaikų ir paauglių psichiatras.

1997–1999 metais Vaikų linijos vadovas ir vienas iš kūrėjų (tuo metu tai buvo Vaiko raidos centro padalinys).

1999–2005 Respublikinės universitetinės ligoninės Vaiko raidos centro direktorius.

2005–2007 Klaipėdos priklausomybės ligų centro vyriausias gydytojas.

Nuo 2008 metų tarptautinės socialinio emocinio ugdymo programos „Lions Quest“ vadovas Lietuvoje.

Nuo 2009 metų ketvirčiu krūvio dirba gydytoju Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre, o vėliau – Ąžuolyno klinikoje.

Tiesa, nuo priklausomybių kenčiančių asmenų susidomėjimas prieštaringai vertinamu kodavimu nemąžta.

Nepakankamai reglamentuotas

„Pas mus šis metodas tikrai netaikomas. Kai kurie centrai taiko, kiti – ne“, – teigia Vilniaus priklausomybės ligų centro vadovas Emilis Subata. Tačiau pripažįsta, kad tokiais metodais dažnai domisi priklausomybę nuo alkoholio turintys asmenys.

„Bent mūsų nuomone, šis metodas nepakankamai reglamentuotas. Pagal įstatymus turėtų būti taikomi sveikatos apsaugos ministerijos aprobuoti individualūs gydymo metodai. Yra poįstatyminis aktas „dėl priklausomybių gydymo ir reabilitacijos standartų“ ir jame nėra tokių gydymo metodų kaip „torpedų“ ar kodavimo. Be to, jeigu pavartysite publikuotas priklausomybės nuo alkoholio gydymo metodikas, vargiai rasite įtikinamų įrodymų, kad tai yra moksliškai pagrįsta“, – sako E. Subata.

Nepaisant mūsų bandymo uždrausti kodavimą, visada egzistuos bobutės, kurios koduos kaimuose, užkalbės iš nuotraukų.

„Įkainis šiai paslaugai jau seniai yra patvirtintas ministro įsakymu, bet mes savo centre netaikėme šios priemonės. Teisės aktai leidžia tai daryti ir imti užmokestį, bet vėlgi trūksta mokslu pagrįstų įrodymų“, – kolegai antrina ir Klaipėdos priklausomybės ligų centro direktorius Liudas Andrikis.

Siūlo palikti nišą

Psichoanalitikas med. dr. Tomas Kajokas yra vienas iš nedaugelio, kuris kodavimo metodo neskuba pasmerkti. „Kai prieš trisdešimt metų pradėjau dirbti su priklausomais pacientais, jiems sakydavau: neikite koduotis, nes tai yra nesąmonė, kvailystės. Dabar, pradirbęs su geriančiais žmonėmis keletą dešimtmečių, galiu pasakyti, kad daliai žmonių tai padeda.

Jeigu oficialioji medicina ir psichologai galėtų pasiūlyti metodą, kuris būtų žymiai efektyvesnis už kodavimą, sakyčiau, gydykime kitokiu būdu. Bet tiesa yra tokia, kad niekas negali pasiūlyti pakankamai efektyvaus metodo nuo priklausomybių. Visur tas efektyvumas svyruoja maždaug penkiolika, dvidešimt, geriausiu atveju – trisdešimt procentų. Jeigu tie, kurie niekur nepritampa, randa pagalbą koduodamiesi pas bobutes, lai eina. Nors aš pats to nedarau, manau, kad maža niša šiam metodui turi likti“, – sako T. Kajokas.

Anot jo, iš esmės kodavimas neatitinka moksliškumo kriterijų, bet jis remiasi racionaliu žmogaus tikėjimu, kad egzistuoja aukštesnė jėga, kuri už jį gali išspręsti gyvenimą apkartinusią problemą. Juk ne veltui tiek žmonių skaito horoskopus, kiek jų tiki biorezonansine terapija, kiek ieško visokių sprendimų alternatyviojoje medicinoje.

„Manyčiau, kad profesionaliems medikams, vaistais gydančioms klinikoms, kodavimu nereikėtų užsiimti. Spėju, kad, nepaisant mūsų bandymo uždrausti kodavimą, visada egzistuos bobutės, kurios koduos kaimuose, užkalbės iš nuotraukų. Dalis žmonių iš tikrųjų jaučia, kad gali pasveikti, jeigu mano, kad juos užkodavo stebuklingas žmogus“, – sako T. Kajokas.

Komentaras

Psichologas psichoterapeutas prof. Gediminas Navaitis:

– Tie, kurie užsiima kodavimu, sako, kad tai veikiantis dalykas. Matyt, kai kuriems žmonėms yra paveiku. Galbūt čia labiau priklauso nuo koduojamojo tikėjimo, kad ši priemonė yra efektyvi. Tie, kurie tiki, kad jiems padės, veikiausiai ir padės. O kaip bus su netikinčiais? Tikėtina, kad jiems norimo efekto nebus ir poveikis ganėtinai greitai pasibaigs. Yra įvairios kodavimo metodikos, bet aš manau, kad tai daugiau priklauso nuo žmogaus, kuris koduojasi, apsisprendimo. Galima įžvelgti pozityvų efektą: jeigu žmogus ieško pagalbos, ateina ir prašo, kad jį užkoduotų, tai tikėtina, kad jis jau ryžosi spręsti savo problemas. O ryžtas šiuo atveju yra svarbiausias veiksnys.

Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija

Procedūra nėra įteisinta ministerijos aprašais, metodikomis, kaip sveikatos priežiūros paslauga.

Siekiant užtikrinti kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymu patvirtintas Ambulatorinių priklausomybės ligų gydymo paslaugų teikimo reikalavimų aprašas. Jis reglamentuoja ambulatorinio specializuoto priklausomybės ligų gydymo organizavimą ir teikimą suaugusiesiems ir vaikams ASPĮ, turinčiose asmens sveikatos priežiūros įstaigos licenciją, suteikiančią teisę teikti priklausomybės ligų psichiatrijos (II) paslaugas, reikalavimus specialistams.

Gydant priklausomybę nuo alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų svarbiausias sėkmės veiksnys yra paties paciento apsisprendimas nebevartoti šių medžiagų. Šis metodas, kaip informavo Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, nėra reglamentuotas teisės aktais, reglamentuojančiais psichoterapijos ir psichiatrijos profilio asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą priklausomybės ligomis sergančiųjų pacientų gydymui. Taip pat neturime duomenų, kad šis metodas būtų įtrauktas į Universitetų, mokslo tiriamųjų įstaigų, gydytojų profesinių draugijų parengtas gydymo metodikas.

Rengiant priklausomybės ligų gydymo metodikas orientuojamasi į pastangas įtraukti patį pacientą į gydymo procesą, dalytis informacija apie gydymo eigos etapus, vaistų veikimą, taikomų metodų pranašumus ir galimus rezultatus.

Tarp kita ko

Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija laiške Sveikatos apsaugos ministerijai yra išdėsčiusi poziciją dėl „Gydymo metodo „Terapija ilgai veikiančiais veikimo vaistais Torpedo taikymo“.

Kaip ten rašoma, veiksmingą gydymą galima užtikrinti pakankamai finansuojant mokslo įrodymais grindžiamas pagalbos priemones, sujungtas į nuoseklią ir tvarią paslaugų sistemą.

„Antialkoholio terapija ilgai veikiančiais vaistais Torpedo įtraukta į LR SAM įsakymą „Dėl mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“, kaip gydymas vaistais.

Gydymo metodas „Terapija ilgai veikiančiais vaistais Torpedo“ nėra aprobuotas Lietuvoje, vaistinis preparatas tokiu pavadinimu nėra registruotas nei Lietuvos Respublikoje, nei Europos Sąjungoje, stokojama standartizuoto procedūros ir preparato sudėties aprašo. Kaip toliau rašoma, Lietuvos Respublikoje gydymui naudoti neregistruotus medikamentus yra draudžiama, tai neatitinka mokslo ir etikos reikalavimų.

Esant tokiai padėčiai gydytojas skirdamas tokį gydymą negali tinkamai informuoti paciento, kyla žalos atlyginimo ir kitų teisinių pasekmių grėsmė sveikatos priežiūros paslaugas teikiantiems specialistams ir įstaigoms.

Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos ir darbo grupės vardu rekomenduojama laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų ir Nacionalinėje sveikatos priežiūros sistemoje nenaudoti procedūrų ir vaistų, kurių veiksmingumas nėra patvirtintas klinikiniais tyrimais, neatliktos būtinos registracijos ir akreditacijos procedūros.