Įvaizdžio dalis

Pasitelkusi bendraminčius kolegas iš Estijos žinoma menininkė kviečia į renginių ciklą, kurio metu kalbama apie sodininkystę mieste ir kuriami lauko baldai. "Sodininkyste gali užsiimti, net jei nemoki. Galima pradėti nuo visiškai paprastų dalykų, pavyzdžiui, užsiauginti bazilikų ar ridikėlių, bet svarbiausia, kad užsiaugini pats sau ir savo šeimai sveiko maisto", – sako menininkė.

Miesto sodai, ypač vakaruose – Berlyne ar Niujorke, tapo šiuolaikinio miesto dalimi. "Skubančiam miestiečiui pabūti gamtoje tampa labai svarbu. Taip mes atsipalaiduojame, nebegalvojame apie darbus, judame gamtoje ir bendraujame su žmonėmis, su kuriais paprastai nepabendrautume", – tendencijas atskleidė E.Šimkutė.

Bendraujama ir Šilainių soduose. Čia sodininkauja labai daug senjorų, kurie ateina ne tik prižiūrėti pasisėtų ar pasisodintų daržovių, bet ir pabendrauti – tai leidžia jiems nesijausti vienišiems. "Pavyzdžiui, viena čia sodininkaujanti senjorė ateina kiekvieną dieną. Jai dabar devyniasdešimt metų ir ji sako, kad dvejus metus nebuvo pas gydytojus – buvimas gamtoje ir judėjimas jai suteikia ilgaamžiškumo" , – projekto reikšme džiaugėsi E.Šimkutė.

Jos pakviesti vietos gyventojai vieną šiltą popietę triūsė VIII forto slėnyje esančiuose soduose: gamino lauko baldus, rovė jau užaugusius ridikėlius.

Pavyzdys iš Talino

Dirbtuvėse dalyvavusi viešnia iš Estijos Maria Derlõš Šilainiuose įžvelgė panašumų su savuoju Talino esančiu Lasnamäe rajonu. "Lasnamäe taip pat yra daugiaaukščių rajonas, tačiau jo reputacija buvo bloga. Todėl sunkiausia buvo pradėti įgyvendinti projektą, įveikti nepasitikėjimą", – pasakojo miesto sodo aktyvistė. Ledus pavyko pralaužti, o pamačius žmonių susidomėjimą, projektas sulaukė ir pripažinimo.

Estų miesto sodininkystės projektas – vienas sėkmingiausių pavyzdžių. Po to, kai pirmasis sodas sulaukė pasisekimo, Talino miesto savivaldybė nusprendė įkurti dar septynis. Pasak M.Derlõš, į šiuos projektus intensyviai įsitraukia jaunos šeimos, kurioms tai yra laisvalaikio leidimo būdas ir galimybė pabūti gamtoje neišvažiuojant iš miesto.

"Mes norėjome suburti bendruomenę, sodininkystė buvo viena iš priemonių tai pasiekti", – sakė M.Derlõš. Naujas aktyvių taliniečių tikslas – edukacinė veikla. "Norime kalbėti apie augalus ir jų teigiamą įtaką mūsų sveikatai bei išvystyti sodo terapiją", – sakė viešnia.

Pastebėjusi, kad kauniečiai eina tinkama linkme, M.Derlõš akcentavo: svarbiausia nesustoti ir nebijoti eksperimentuoti.

Kartu su Lasnamäe rajono sodininkystės komanda Šilainiuose vykusių dirbtuvių metu buvo gaminami suoliukai. "Nes Šilainiuose beveik nėra kur lauke atsisėsti", – pasirinkimą aiškino E.Šimkutė. Suoliukai – kaip ir miesto sodai, suteikiantys galimybę atsikvėpti nuo greito miestiečių gyvenimo tempo.

Norėjome suburti bendruomenę – sodininkystė buvo viena iš priemonių tai pasiekti.

Tradicijos tąsa

Šilainių sodų istorija siekia tarpukarį. Pastačius daugiabučių rajoną, sodininkystė tapo dar intensyvesnė, nes žymi dalis naujųjų gyventojų buvo kilę iš provincijos, todėl gyvenant butuose jiems stigo gamtos.

Ilgainiui apleistą forto teritoriją imta tvarkyti. Ši erdvė leido ne tik užsiimti sodininkyste, bet ir suburdavo bendruomenę – joje būdavo švenčiamos tradicinės šventės.

Šiandien Šilainių sodų projektu siekiama išsaugoti unikalią erdvę, pritaikyti ją vietos gyventojų reikmėms: suteikti sąlygas auginti daržoves, dalyvauti edukacinėse veiklose ir kokybiškai praleisti laiką gamtoje.

Su miesto sodininkyste susiję renginiai čia vyks visą vasarą.  Kulminacija – pirmą rugpjūčio savaitgalį, kai VIII forto amfiteatre bus parodytas teatro iš Norvegijos spektaklis "Fabula silvestri".

Iškili asmenybė

M.Žilinskas, kurio vardas kauniečiams geriausiai žinomas dėl jo garbei pavadintos dailės galerijos, gimė 1904 m. nedideliame Smalininkų miestelyje, daugiavaikėje ūkininko šeimoje.

1922 m. jis atsikraustė į Kauną ir pradėjo mokytis Kauno "Aušros" gimnazijoje. Būdamas vos 23-ejų, jis buvo pakviestas dirbti į Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamentą. Baigęs teisės studijas, M.Žilinskas tapo Saugumo departamento spaudos skyriaus viršininku, o 1936 m. buvo paskirtas LR ministrų kabineto kanceliarijos viršininku.

Jis atliko ne tik valstybines pareigas, bet ir rašė straipsnius periodiniams leidiniams "Lietuvos aidas", "Trimitas", "Ūkininko patarėjas" bei redagavo Amerikos lietuviams skirtas "Vyriausybės žinias" ir "Kriminalistikos žinyną". Už veiklą tarpukariu M.Žilinskas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

M.Žilinskas jau tarpukariu buvo žinomas ir kaip įtakingas žmogus bei sumanus ir ryžtingas verslininkas. Jam teko užsiimti įvairiais verslais: nuo džiovintų baravykų eksporto į JAV, iki prekybos akcijomis. Praturtėjęs jis nusipirko ne tik namą Senamiestyje, bet ir dvarą Abromiškėse.

Prasidėjus Lietuvos okupacijai 1940 m., M.Žilinskas išvyko į Prancūziją, vėliau į Vakarų Berlyną. Berlyno Humboldtų universitete studijavo teisę ir užsiėmė įvairiomis verslo šakomis: prekyba briliantais, kvepalų ir plytų gamyba, pervežimo paslaugomis. Netrukus M.Žilinskas pradėjo dalyvauti ir įvairiuose meno aukcionuose. Gyvendamas Berlyne jis surinko gausią 1 685 dailės kūrinių kolekciją, kurią vėliau padovanojo Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui.

Atsiradimo istorija

1953-iaisiais M.Žilinskas parašė laišką į Lietuvą, siūlydamas padovanoti 30 dailės darbų iš savo kolekcijos, tačiau tada nesulaukė atsakymo. Po ilgų derybų, 1971 m. paveikslai pradėjo keliauti į M.K.Čiurlionio dailės muziejų. 1979 m. M.Žilinsko lėšomis pastatyta pirmoji paveikslų galerija, tačiau augant kolekcijai ji tapo per maža.

Tuomet 1989 m. birželio 30-ąją buvo atidaryta nauja, daug didesnė, architektų Eugenijaus Miliūno, Kęstučio Kisieliaus ir Sauliaus Juškio sukurta postmodernistinės architektūros galerija.

Ekspozicijų prasme – tai viena plačiausią laikmečių spektrą apimanti galerija – nuo senovės Egipto iki šiuolaikinio meno.

Pasak M.K.Čiurlionio dailės galerijos darbuotojos Saulenės Žardalevičiūtės, ypač simboliška, kad lygiai tą dieną 1940 m. M.Žilinskas emigravo iš Lietuvos.

Po atidarymo praėjus ketveriems metams, buvo priimtas dar vienas svarbus sprendimas, skatinęs galerijos kolekcijos augimą, – 1993 m. buvo nuspręsta eksponuoti ne tik M.Žilinsko dovanotos kolekcijos kūrinius, bet ir muziejaus užsienio dailės rinkinius.

S.Žardalevičiūtės teigimu, M.Žilinsko dailės galerija yra unikali: "Tai vis dar didžiausia galerija Kaune. Labai ypatinga yra ir galerijos architektūra. O ekspozicijų prasme – tai viena plačiausią laikmečių spektrą apimanti galerija – nuo senovės Egipto iki šiuolaikinio meno."

Dovana miestiečiams

Per 30 galerijos gyvavimo metų joje vyko daug parodų, tačiau kaip svarbiausias S.Žardalevičiūtė vardija Tekstilės bienalės, vėliau išaugusios į Kauno bienalę, renginius. 2004 m. vykusi paroda "Dovana jaunystės miestui: nauji atradimai" skirta M.Žilinsko gimimo 100-mečiui. Šioje parodoje buvo pristatyti kolekcijos tyrinėjimai ir atradimai. Dar viena svarbiausių – 2003 m. vykusi žymaus Amerikos fotografo Andre Serano darbų paroda.

Galerija atsirado dėl M.Žilinsko pastangų ir užsispyrimo įgyvendinti savo tikslą. "Meilę Lietuvai reikia darbu įrodyti. Tai privalo daryti kiekvienas lietuvis. Aš gyvenu tam, kad parodyčiau, ką gali vienas lietuvis, jeigu jis labai myli Lietuvą", – yra sakęs M.Žilinskas. Jis galerijai padovanojo vertingą lituanistinę biblioteką, Nobelio premijos laureatų veikalų rinkinį, taip pat rėmė ir skatino išeivijos veiklą, tačiau neabejotinai pats didžiausias jo indėlis – didžiulė meno kūrinių kolekcija, padovanota Kaunui.

Švęsti jubiliejų galerija kviečia birželio 30-ąją nuo 11 val. Vienas renginių – ekskursija, kurios metu bus papasakotos įdomiausios istorijos apie kiekvieną paveikslą. Edukacinėje programoje vaikai kurs savo nakties vizijas, įkvėpti parodos "Nakties vizijos" (XVII–XX a. dailininkų kūriniai iš M.Žilinsko kolekcijos).

Vėliau svečiai bus pakviesti pasižiūrėti dviejų dokumentinių filmų apie M.Žilinską, susipažinti su jo istorija ir asmenybe iš arčiau. O viską vainikuos VDU Muzikos akademijos absolventų ir studentų klasikinės muzikos koncertas.

Atmintis ir tęstinumai

Įėjus į parodai skirtą salę žvilgsnį pirmiausia patraukia patalpos viduryje pastatyta popieriuje įvyniota baidarė. Tai jaunos menininkės Gerdos Žemaitytės kūrinys, paaiškina dailininkė, parodos kuratorė Auksė Petrulienė. "Dar studijų metais buvo įvyniojusi visą kambarį į popierių, todėl iš karto mes ją ir pakvietėme. Turėjome išlikusio J.Janonio fabriko rašomojo popieriaus, kurį tam ir panaudojome", – šypsosi A.Petrulienė.

Dalis salės sienų taip pat dekoruotos popieriumi, o ant jų – fotomenininko Romualdo Požerskio nuotraukos, kuriose įamžintos legendinio Kauno popieriaus fabriko, sovietmečiu pavadinto J.Janonio popieriaus fabriku, gyvenimas.

Dalydama įmonės produkcijos likučius – švelnaus rašomojo popieriaus skiauteles – A.Petrulienė pasakoja apie popieriaus reikšmę žmogui ir istorijai. Mes galvojame apie savo atmintį, kaip apie prisiminimų albumą, tačiau iš tiesų juose viskas iškreipta, o popieriuje prisiminimai išlieka nepakitę.

Popieriuje įamžinta visa mūsų istorija ir iš jo galima daug ką sužinoti, sako A.Petrulienė. Kasdienis pavyzdys – mokykliniai sąsiuviniai: gaminti dar prieškariu, iki šių laikų labai mažai pasikeitė, todėl simbolizuoja tradicijų ilgaamžiškumą.

Kolektyvas – kaip šeima

A.Petrulienė kalba ir apie vieną svarbiausių parodos akcentų – J.Janonio popieriaus fabriką ir jo bendruomenę. "Iš celiuliozės galima išmokti sukibimo, o patys J.Janonio fabriko darbuotojai ir buvo kaip ta celiuliozė – sukibę", – sako ji.

R.Kalantos gatvėje Kaune buvęs popieriaus fabrikas įkurtas 1932 m. Jis priklausė švedų bendrovei "Svenska Tändsticks Aktiebolaget". 1940 m. įmonė buvo nacionalizuota ir pavadinta prie komunistų prisišliejusio, anksti žuvusio poeto Juliaus Janonio vardu.

2005-aisiais įmonė buvo likviduota. A.Petrulienė paaiškino, kodėl, rengiant parodą apie popierių, buvo pasirinkta kalbėti ir apie J.Janonio popieriaus fabriką.

"Mes, muziejus, irgi esame fabrikas. Kuriame parodas ir tam tikra prasme gaminame iliuzijas. O lankstyti žmogaus figūrėlę iš popieriaus, kalbant apie bendruomenes, atrodė tinkamas sprendimas, ypač kalbant apie janoniečius, nes jie visi buvo labai artimi, – pasakojo A.Petrulienė. – Ne vien dėl to, kad jie dirbo kartu, jie buvo netgi susiję giminystės ryšiais. Jauni specialistai atėję vienas kitą pamildavo, sukurdavo šeimas, po to jų vaikai dažniausiai irgi ten dirbdavo, todėl visi buvo labai susiję – kaip ta celiuliozė."

Iš celiuliozės galima išmokti sukibimo, o patys J.Janonio fabriko darbuotojai ir buvo kaip ta celiuliozė – sukibę.

Ant parodos salės sienų – janoniečių pasakojimai apie darbą fabrike. Vienas iš jų yra fabriko fotografų būrelio vadovo G.Jaronio pasakojimas apie fabrike vykusius kultūrinius renginius: "Fabriko klubo bibliotekoje vykdavo įdomūs susitikimai su tuomečiais Kauno literatais. Klubo salėje vykdavo šokiai (vyresnio amžiaus žmonėms) ir kiti renginiai. Tai juos fotografuodavau, o klubo stenduose pirmame aukšte eksponuodavau nespalvotų  nuotraukų koliažus su nufotografuotais renginių momentais ir aprašymais. Dar vyko koncertai ir sporto renginiai pionierių stovykloje prie Kauno marių. O fabriko bendrabutyje R.Kalantos gatvėje – šeimų vakaronės su vaikais."

Visą birželį vyksiančioje parodoje trečiadieniais rengiami ypatingi mankštos priešpiečiai, kurių metu galima pasijusti šiek tiek janoniečiu: pajudėti pagal sovietmečiu labai populiarios gamybinės mankštos pratimus, o vėliau sukirsti atsineštą ar vietos kavinukėje įsigytą užkandį.

Žmogaus gimimas

Popierius gali būti ne tik istorijos saugotojas: senas japonų lankstymo menas paprastą lapą gali paversti trimačiu objektu. "Origamis yra matematikos ir meno mišinys, kuriam būtinas ir tikslumas, ir nuojauta", – prasidedančių dirbtuvių dalyviams paaiškina jau dvylika metų popierių lankstantis Mindaugas Česnavičius.

Išdalijęs juodus popieriaus lapus meistras lėtai demonstruoja procesą, kaip juos paversti žmogučiais. Pirmiausia reikia sušlapinti lapą, pradėti jį lankstyti tik tiesiomis linijomis.

"Slėnį paverskite kalnu", – M.Česnavičiaus nurodymas sukelia dirbtuvių dalyvių nuostabą ir juoką. Origamis menininkų žargonu tai reiškia procesą, kai lapas išlenkiamas į kitą pusę. "Svarbiausia viską lenkti arba tiesiai, arba 45 laipsnių kampu", – nuolat primena M.Česnavičius.

Norintiems pasitikrinti įgytas žinias – ruošinukas ant vienos iš parodos salės sienų: sukabinti lankstiniai, per kuriuos perteiktas visas žmogaus lankstymo procesas.

Daugiau nei po valandos lankstymo visiems dirbtuvių dalyviams pavyko iš popieriaus lapo pagaminti žmogų. Kai kurie – paglamžyti, netaisyklingų linijų, bet – tarsi juos lankstę meistrai ar praeiviai gatvėje – kiekvienas vis kitoks, kiekvienas savitas ir gražus tuo savitumu.

Pažinti iš naujo

Parodos metu rengiama ekskursija "Kiaurai popierių!" (registracija tel. 8 645 03 248). Birželio 19 ir 26 d. 12–13 val. – "Atminties meniu. Mankšta ir priešpiečiai parodoje" (į edukacinę programą būtina registruotis). Birželio 27 d. 18–19.30 val. vyks popieriaus gamybos dirbtuvės, kurių metu bus perdirbamas J.Janonio fabriko rašomasis popierius ir iš jo dirbtuvių dalyviai galės suformuoti naują popieriaus lakštą.

Prieš atvykdamas į Kauną jis dirbo Holivude – kūrė scenarijus populiariems serialams "Žvaigždžių kelias" ir "Robino Hudo nuotykiai", vaidino teatre. Gyvendamas Kaune jis sukūrė šeimą ir ėmėsi naujos veiklos – mokyti studentus kūrybinio rašymo ir scenarijaus kūrimo paslapčių.

– Kodėl pasirinkote atvykti būtent į Lietuvą?

– Ne aš, o Lietuva pasirinko mane. Aš turėjau lietuvį draugą, kuris gyveno Vilniuje. O tuo metu aš gyvenau Vengrijoje ir ten jaučiausi labai nelaimingas, todėl jis man pasiūlė atvykti Į Lietuvą. Tai 2010-ųjų gruodį aš atvykau čia, ėjau į daug pokalbių, kol susiradau man tinkamą darbą. Kaune gyvenu jau aštuonerius metus, esu vedęs ir turiu dukrą, kuri moka lietuvių kalbą geriau negu aš.

– Kaip jautėtės, kai pirmą kartą čia atvykote?

– Tiesą sakant, jaudinausi ir džiaugiausi. Džiaugiausi, nes gavau įdomu darbą – mokyti kurti ir rašyti istorijas, kas man buvo labiau priimtina, nei darbas Vengrijoje – vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytojas. Bet tuo pat metu jaudinausi, nes žinojau, kad čia bus visai kitokia sistema, viskas kitaip, prie ko aš buvau pripratęs, ir tai mane gąsdino.

– Ką manėte apie Kauną tada, kai atvykote ir ką manote apie jį dabar, kai aštuonerius metus čia gyvenate?

– Aš myliu Kauną. Prieš čia atvykdamas, žinoma apie jį pasidomėjau, ir kai man dar gyvenant Vengrijoje žmonės klausė, ką veiksiu toliau, aš jiems atsakydavau: "Aš kraustysiuosi į Kauną!" Ir jie nežinodavo, kas tas Kaunas, tai aš jiems paaiškindavau, kaip aš suprantu, tai labai meniškas miestas, toks Lietuvos San Fransiskas. Ir aš vis dar manau, kad tai tiesa. Man patinka, kad jis mažesnis už Vilnių. Per 10–20 min. nuvažiuoji, kur tau reikia! Aš užaugau Las Vegase, gyvenau Los Andžele. Tai – labai dideli miestai, pavyzdžiui, mes abu su seserimi gyvenome tame pačiame mieste – Los Andžele, tačiau atstumas tarp mūsų namų buvo 50 km. Tad gyventi palyginus mažame mieste yra puiku.

Aš niekaip negalėjau perprasti daiktavardžių giminių, nors ir lankiau lietuvių kalbos pamokas, oficialiai pasiekiau A1 lygį.

– Ko labiausiai pasiilgstate gyvendamas svetimoje šalyje?

– Greitojo maisto. Ypač meksikietiško. Ir, žinoma, ilgiuosi savo draugų, artimųjų. Ne dėl to, kad neturėčiau draugų čia, aš jų turiu, tačiau yra visai kitaip, kai sieja bendra kultūra. Dar labai pasiilgau gyvo teatro ir apsipirkimo knygynuose. Tiesiog eiti per trijų aukštų knygynus ir rinktis iš lentynų knygas, kurių nori. To aš negaliu čia padaryti, nes beveik viskas yra vien lietuvių kalba.

– Tai vienas didžiausių iššūkių su kuriais susiduriate yra kalba? Su kokiais dar sunkumais susiduriate?

– Taip, tai yra pats sunkiausias dalykas. Lietuvių kalba yra viena sunkiausių kalbų, o ji ypač sudėtinga amerikiečiui. Aš niekaip negalėjau perprasti daiktavardžių giminių, nors ir lankiau lietuvių kalbos pamokas, oficialiai pasiekiau A1 lygį. O kiti sunkumai turbūt daugiausia kultūriniai. Iš pradžių buvo sunku suprasti kaip kas veikia, bet dabar aš jau gana gerai tai išmanau.

– Kuo skiriasi lietuviai ir amerikiečiai?

– Mes, amerikiečiai, nors ir nesijaučiame laimingi, vis tiek šypsomės visiems, o lietuviai to nedaro. Net jei jie būna laimingi, nesišypso, nedemonstruoja savo emocijų. Bet iš esmės, lietuviai tampa panašesni į amerikiečius vien dėl to, kad Amerika eksportuoja kultūrą. Lietuviai savo kultūroje yra pritaikę daug amerikanizmų. Aš manau, kad lietuvis, nuvažiavęs į Ameriką, pritaptų lengviau nei amerikietis čia.

– Ar lietuviai draugiški svetimšaliams?

– Iš pradžių jie būna labai atsargūs, jiems reikia laiko tave pažinti. Vėliau, kai supranta, kad tu nekeli jokio pavojaus, jie būna draugiški. Tačiau tam, kad su jais sutartum, turi visada ieškoti kompromisų ir "susitikti pusiaukelėje".

– Jums teko užsiimti daug įvairių veiklų: rašymu, vaidyba, dėstymu. Kuri iš jų teikia daugiausiai pasitenkinimo?

– Buvimas tėvu! Turbūt, jei galėčiau iš to išgyventi, pardavinėčiau knygas. Mano svajonė yra atidaryti mažą mokslinės fantastikos knygyną-kavinę ir kartu rašyti savo knygas. Žinoma, taip pat yra labai malonus jausmas, kai kažko išmokai studentą, kai padedi jam kažką suprasti. Tai irgi teikia labai daug pasitenkinimo.

– Esate dirbęs Holivude. Kaip iš vidaus atrodo darbas jame?

– Tai sunkus darbas. Visi ieško priežasties tau pasakyti "ne". Ten investicijos yra didžiulės, o žmonės nenori leisti pinigų kažkam, kas gali nesulaukti didelio pasisekimo. Į šitą industriją visi nori patekti, bet tai yra labai sunku. Į Holivudą žmonės atsikrausto norėdami tapti aktoriais, rašytojais arba režisieriais. Apie tai netgi yra Holivude populiarus anekdotas:  jei atėjęs į restoraną jo lankytojų paklausi, kaip jiems sekasi rašyti scenarijų, iš visų sulauksi atsakymo, nebus nė vieno žmogaus, kuris pasakys, kad nieko nerašo. Tai jei visi rašo scenarijų, galimybės ten patekti yra labai mažos. O jei tu esi aktorius, ateidamas į peržiūras laukiamajame rasi dar 20 žmonių, atrodančių lygiai taip pat kaip tu. Aš pažįstu žmonių, kurie turi didžiulį talentą, tačiau niekas nežino jų vardų, jie netapo pasaulinėmis žvaigždėmis, nors ir atliko kelis vaidmenis, bet jų honoraro net neužteko sumokėti mokesčiams. Kad pasisektų, turi labai savimi pasitikėti, netgi būti arogantiškas. Tas pats galioja ir būnant rašytoju: turi pajėgti žiūrėdamas į veidrodį sau pasakyti – žmonės norės skaityti, tai ką aš turiu pasakyti. Ir tai yra sunku.

– Buvote teatro aktorius. Ką jums reiškia teatras?

– Aš myliu teatrą. Absoliučiai myliu. Man tai viena mėgstamiausių meno formų. Aš norėčiau gana gerai suprasti lietuviškai, kad galėčiau eiti į teatrą čia. Kai galiu, vykstu žiūrėti Londono Nacionalinio teatro transliacijos Vilniuje. Džiaugiuosi, kad turiu tokią gerą žmoną, kuri mane išleidžia kelioms dienoms į Londoną, tam, kad teatrą galėčiau pažiūrėti gyvai ir pasisemti energijos.

Kiek save prisimenu, visada buvau istorijų pasakotojas. Savo pirmąjį filmą sukūriau būdamas šešerių.

– Kada pradėjote vaidinti?

– Būdamas devynerių, ir jau tada pamilau teatrą. Aš pradėjau lankyti "Rainbow" jaunimo teatrą, kuris buvo vienas geriausių vaikų teatrų Amerikoje. Su jais buvau Vašingtono valstijos ture.

– Jūs dirbote scenarijų rašytoju Holivude, buvote teatro aktorius, kuo šios dvi industrijos skiriasi?

– Juos abu kuriant vyksta visai kitoks procesas, visai kitokia magija. Girdėti publiką plojant ar juokiantis – tai kažkas svaiginančio, kursto tavo pasirodymą. O filmas yra labiau vidinis procesas. Nežinai, kaip atrodys to filmo galutinis variantas, nes viskas vyksta montuojant. Filme svarbiausias redagavimas ir montavimas, o teatre svarbiausias aktorių ir publikos ryšys.

– Kokia jūsų, kaip rašytojo nuomone, yra gera knyga?

– Gera knyga yra ta, kuri tau patinka. Taip pat svarbus veikėjų gilumas ir išbaigtumas, įdomi siužeto linija, bet manau, kad tai yra labai subjektyvu. Gera knyga yra ta, kuri yra įdomi skaitytojui.

– O kokia jūsų mėgstamiausia knyga?

– Paprastas atsakymas – "Alisa stebuklų šalyje". Aš net nežinau, kiek kartų perskaičiau šią knygą, netgi turiu kelias Alisos citatas išsitatuiravęs ant savo kūno.

– Kada pats pradėjote kurti, rašyti istorijas?

– Kiek save prisimenu, visada buvau istorijų pasakotojas. Savo pirmąjį filmą sukūriau būdamas šešerių. Pasiėmiau savo tėčio kamerą, pakviečiau kaimynų vaikus ir, prisidėję šakas prie galvų, vaidinome "Bembį". O kai išmokau skaityti, iškart įnikau į knygas ir netrukus pradėjau rašyti. Trečioje klasėje parašiau serialo scenarijų, žinoma, neįsivaizdavau, ką aš dariau, bet aš kūriau, mokytoja net leisdavo iš pamokų išeiti anksčiau, kad galėčiau rašyti. Taigi aš visada buvau istorijų pasakotojas ir rašytojas, o kai ilgai nerašau, tampu nervingas. Tuomet mano žmona sako: "Eik ir rašyk, matau, kad jau reikia."

– Šiuo metu jūs mokote studentus rašyti istorijas, galbūt pats planuojate parašyti naują knygą?

– Aš nuolat rašau. Rašau vienam Amerikos žurnalui ir dabar dirbu prie dviejų savo knygų. Aš tiesiog negaliu nerašyti, kitaip tampu nervingas. Tai yra ta veikla, kuri mane apibrėžia. Tai yra tai, kas aš esu – rašytojas.

Ji – viena iš gausios komandos, padėjusios Materos miestui tapti Europos kultūros sostine. Pietų Italijoje esanti Matera – vienas seniausiai apgyvendintų pasaulio miestų: pirmieji gyventojai čia įsikūrė Paleolito laikais. Šis miestas garsėja į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktu uolų tinklu (it. Sassi di Matera) ir požeminėmis bažnyčiomis. Tačiau tokį istorinį lobyną turinčiam miestui ilgą laiką stigo impulso, viena vertus, įveiklinti paveldą, kita vertus – spręsti regionui būdingas socialines problemas.

Prieš pusšimtį metų dėl blogų urvuose gyvenusių miestiečių higienos sąlygų tuometis Italijos komunistų lyderis Materą pavadino Italijos gėda. Nors XX a. šeštąjį dešimtmetį miestiečiai masiškai persikėlė į civilizuotus būstus, urvuose ėmė kurtis menininkai, Materai sunkiai sekėsi gerinti įvaizdį. Padėtis pasikeitė, kai Matera – kartu su Plovdivo miestu Bulgarijoje – buvo paskelbta 2019-ųjų Europos  kultūros sostine.

Materos – Europos kultūros sostinės – projekto ryšių ir vystymo vadovė R.Tarantino su kauniečiais pasidalijo savo miesto patirtimi ir nešykštėjo patarimų.

– Koks miestas yra Matera?

– Tam tikra prasme, jis yra atsparumo simbolis. Per jo istoriją buvo daug krizių, bet jis sugebėjo su jomis susidoroti ir atkurti save iš naujo. Materos miestas yra išskirtinis tuo, kad buvo sukurtas paprastų žmonių. Prie jo neprisidėjo Mikelandželas ar kiti garsūs architektai ir menininkai, jis buvo sukurtas bendromis miestiečių pastangomis.

– Kokias galimybes suteikia Europos kultūros sostinės titulas?

– Jis leidžia paskleisti žinią visam pasauliui apie miesto potencialą. Suteikia galimybę kitaip į jį pažvelgti. Taip pat galima užmegzti daugiau ryšių, kurių prieš tai miestas neturėjo. Žinoma, atneša ir ekonominės naudos. Padidėjąs turizmas atgaivina visus sektorius.

– Su kokiais iššūkiais teko susidoroti Materai, tapus Europos kultūros sostine?

– Žinoma, vienas sunkiausių iššūkių yra didžiuliai lūkesčiai. Žmonės galvoja, kad per kelis metus miestas išspręs visas savo problemas, kurios jį kamavo tūkstantmetį. Dar vienas iššūkis, kuris turėjo ir neigiamų ir teigiamų pasekmių, buvo miesto išpopuliarėjimas medijose. Iš dalies, tai sukėlė teigiamą efektą – mes tapome žinomi visame pasaulyje, apie mus rašė populiariausi laikraščiai ir sulaukėme labai daug turistų. Iš tiesų, mus tiesiog užplūdo turistai. Ir tada iškilo dilema: ar turizmas utopija ar distopija? Kaip susidoroti su tokiu jų skaičiumi, kad jie nepaverstų miesto į tuščią kiautą? Materos Europos kultūros sostinės programos kūrėjai nusprendė, kad turistai turi tapti laikinais miesto gyventojais. Mes norime, kad per kultūrą turistai pajustų ryšį su miestu ir su jo gyventojais, o ne tik trumpam atvyktų, apsižvalgytų ir išvyktų.

– Kokių klaidų buvo padaryta, įgyvendinant Europos kultūros sostinės projektą?

– Žinoma, neišvengiamai buvo padaryta daug klaidų. Turbūt didžiausia – įtraukta nepakankamai jaunų žmonių ir neskatinta jų veikti. Man labai džiugu, kad Kaunas nepadarė šios klaidos. Čia yra dirbama su jaunais žmonėmis, kad jie yra įgalinami būti aktyvūs.

– Materos renginių programa suskirstyta į penkias temas: "Senovinė ateitis", "Tęstinumas ir nutrūkimas", "Atspindžiai ir ryšiai", "Utopijos ir distopijos" bei "Šaknys ir keliai", kodėl pasirinktos būtent šios temos?

Neišvengiamai buvo padaryta daug klaidų. Turbūt didžiausia – įtraukta nepakankamai jaunų žmonių ir neskatinta jų veikti. Man labai džiugu, kad Kaunas nepadarė šios klaidos.

– Pirmoji tema ("Senovinė ateitis" – aut. past.) reprezentuoja tai, kad, nors ir miestas turi labai ilgą istoriją, jis gali palikti žinutę ateities kartoms. Tai yra ateitis, kuri turi gilias šaknis. Kita tema ("Tęstinumas ir nutrūkimas") – tai Materos nesenos praeities patirtis, kai istorinis centras buvo apleistas – 20 tūkst. žmonių paliko šią miesto dalį ir išsikėlė į priemiesčius, nes Materos centras buvo buvo tapęs Italijos gėda. "Utopijos ir distopijos" – šis bruožas būdingas daugeliui miestų, kai sukurta utopija virsta distopija. "Šaknys ir keliai" – šia tema klausiame, kas šiandien yra mobilumas? Ar Matera gali būti šiuolaikinis miestas tinkamas žmonėms iš viso pasaulio? "Atspindžiai ir ryšiai" ši tema atskleidžia, kad Materoje galima sustoti, atsijungti ir pajusti ryšį su dvasine gyvenimo dalimi.

– Ar Europos kultūros sostinės titulas svarbus patiems Materos ir visos Italijos gyventojams?

Taip, jis labai labai svarbus. Matera dar neseniai buvo laikoma Italijos gėda, o dabar vadinama stebuklu – tai miestas, kuris sugebėjo tapti Europos kultūros sostine. Žmonės visoje šalyje įsitraukę į šį projektą. Gyventojai ne tik dalyvauja renginiuose – jie kuria renginius. Dabar Italija didžiuojasi Matera ir laiko ją puikiu pavyzdžiu.

– Tai, kad miestas tapo Europos kultūros sostine, padėjo sukurti naujų darbo vietų?

– Taip, aš kaip tik neseniai pagalvojau, kad taksi vairuotojų skaičius padidėjo gal tris kartus, restoranų ir parduotuvių padaugėjo gal penkis – gyventojai turi daugiau darbo.

– Kaip manote, ar šie pasikeitimai neišnyks ir kai miestas nebebus Europos kultūros sostinė?

– Aš manau, kad neišnyks. Ir paskui į Materą vyks turistai, ne tik aplankyti miestą, bet ir jį patirti, išgyventi.

– Koks buvo pats sėkmingiausias renginys?

– Žinoma, kad atidarymo ceremonija. Joje buvo daugiausiai dalyvių ir visi turėjo savo vaidmenį tame renginyje, todėl tai buvo tarsi Europos įvairovės simbolis.

– Kokie patys įdomiausi renginiai dar vyks Materoje?

– Šiomis dienomis vyks vaidinimų pagal Dantės "Skaistyklą", kuris bus atliekamas 500 miestiečių, jie visi bus spektaklio dalis. Kitas labai įdomus – 50-osioms išsilaipinimo mėnulyje metinėms skirtas renginys. Vyks koncertas ir bus rodomi tos dienos vaizdai iš NASA. Taip pat vyks opera, atliekama pačio seniausio operos teatro pasaulyje – San Karlo teatro iš Neapolio. Tačiau renginys vyks ne teatre, bet pačiame Materos mieste – visi miestiečiai ir turistai galės jame dalyvauti. Bus dar tiek daug renginių, kurie labai svarbūs Materai.

– Ką patartumėte Kaunui – būsimai Europos kultūros sostinei?

– Pirmiausia jiems palinkėčiau kuo daugiau dirbti su pačiais žmonėmis, nes tik taip įmanoma sukurti ilgalaikį efektą. Iš esmės, jie turi labai aiškias idėjas ir dirba labai sunkiai, todėl linkiu šiuo keliu eiti ir toliau.