Profesorius A.Radzevičius priklauso paskutiniajai mokslininkų kartai, kuri šaknimis įsikibo į tarpukario Nepriklausomos Lietuvos dirvą, tačiau dvasiškai ir intelektualiai brendo niūriausiais sovietinės okupacijos metais.

Vakarų kultūroje tuo metu augo dėmesys tyrimo metodologijoms, kurios pagrįstai laikomos įvairių ideologinių sistemų pritaikymu literatūrai tyrinėti, o lietuvių mokslininkai priverstinai buvo maitinami viena tik marksistine ideologija, nuo kurios niekam nepavyko išsisukti be žalingo poveikio dvasinei sveikatai. Vakarietiškos metodologijos liko nepažintos ir dėl to svetimos, nes pasaulėžiūros formuotojai nuo lietuvių mokslininkų jas slėpė po devyniais užraktais.

Metodologija yra visuminis pasaulio modelis, ji apima visą tyrinėtojo sąmonę, o atskirai paimta jos dalelė gali labiau atstumti, nei traukti, neišvengiamai sudarkydama visumos vaizdą. Todėl mokslininkui neužtenka perskaityti atsitiktinę knygą ar nugirsti patraukliai skambančią idėją, kad fenomenologiją ar dekonstruktyvizmą, recepcijos teoriją ar struktūralizmą jis įvaldytų kaip tyrimo metodologiją. Juo labiau, kai santykis su jomis nepriklausė nuo mokslininkų sąmoningo ir laisvo siekio jas rinktis ir išpažinti.

Totalitarizmas vertė visus mąstyti vienodai, ir ta savybė niekur nedingo Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe.

Prancūzų struktūralizmas su Claude’u Lévi-Straussu ar Georgu Duméziliu dar buvo ganėtinai nekaltas mokslas, bet psichoanalizė jau kėsinosi į pamatinius marksistinės ideologijos postulatus – pirminius žmogaus elgsenos impulsus ji surado ne ekonomikoje, o žmogaus psichikoje. Michelis Foucault galėjo sau leisti kryžminti Karlą Marxą su Sigmundu Freudu, tačiau lietuviui tokie eksperimentai būtų brangiai kainavę.

Nesunku tad suprasti, kodėl išsivadavęs iš marksistinės ideologijos gniaužtų, gavęs laisvę remtis mokslininko prigimtį labiau atitinkančia metodologija, lietuvių literatūros mokslas neskubėjo pasinaudoti istorinių aplinkybių suteikta galimybe. Metodologija visų pirma yra mąstymo būdas. Kaip tik todėl ne vienas istorinio materializmo subrandintas mokslininkas vakarietiškas teorijas suvokė kaip egzotiškas ir neatlaikė akistatos su literatūros mokslo naujovėmis, kurios Vakarų Europoje neretai toli gražu jau nebebūdavo naujovės, išdidžiai jas atmesdavo ir nelyginant sovietinių propagandinių filmų herojai deklaruodavo ištikimybę "tikriems", amžiniems literatūros interpretacijos būdams, kurie tebuvo jų išmokti ir priprasti analizės būdai. Kaip priešnuodį prieš vakarietiškas teorijas jis išdidžiai deklaruodavo savo "antimokslinį organišką santykį su literatūra" ir neigiamai reaguodavo į naujas teorijas, tuo parodydamas, "koks tvirtas, iš tradicijos paveldėtas yra jų vertybių ir nuostatų pozityvistinis pagrindas – jo natūralumu ir teisingumu nė akimirką neabejojama" (Aušra Jurgutienė, "Pozityvizmo pabaiga, arba Apie nemeilę literatūros teorijoms", in: Metai, 2007, 10, p. 83–84.). Tai buvo tarsi šūkis – šalin naujoves, noriu gyventi po senovei! Tokia yra potrauminė būsena. Keisti savo pasaulėžiūrą nėra labai lengva, ypač jeigu nesi tam pribrendęs iš vidaus. Pasaulėžiūra ir pasaulėvoka nepanaši į apsiaustą, kurį panorėjus galima nusivilkti ir įvairovės dėlei užsivilkti kitą, ji formuojasi nuo kūdikystės, jai pasikeisti neužtenka vietoj vienų "teisingų" sąvokų imti vartoti kitas "teisingas" sąvokas.

Prof. A. Radzevičius su kolega doc. Albertu Ruže. / Asmeninio archyvo nuotr.

Užuot atmetęs marksizmo viešpatavimą ir pakeitęs jį demokratiška vakarietiškų metodologijų įvairove, lietuvių literatūros mokslas puolė į kitą kraštutinumą – tautinio patriotizmo ideologiją, kuri marksizmo išpuoselėtus mąstymo principus pritaikė stabmeldiškam santykiui su senosios lietuvių literatūros autoriais.

Esminio lūžio neįvyko. Dauguma mokslininkų "marksistinį determinizmą" pavadino kitu vardu, nekeisdami nei marksistinės metodologijos, nei savo pačių mąstymo principų, ir tarėsi nauju vardu išsilaisvinę iš materialistinės pasaulėvokos ir nusikratę socialistinio realizmo jungo. Sąskaitoms suvesti su sąžine to pakako, tačiau mokslas laisvę varžančių pančių nenusikratė, o dažnu atveju senieji autoritetai paskui save nusitempė ir naiviai jais pasitikinčius mokinius. Tautos pergalė daugeliui paskirų mokslininkų virto asmeniniu pralaimėjimu.

Istoriniu materializmu besivadovaujantys mokslininkai patenka į paradoksaliai groteskišką padėtį, kai analizuodami senuosius rašytojus iškelia lemiančią istorinių sąlygų įtaką rašytojo asmenybei formuotis, tačiau sau šio dėsnio nebetaiko, tarsi jiems galiotų jau kita – rusoistinė ir net kreacionistinė (dekartiškoji) įgimtų idėjų koncepcija, įsivaizduojant, kad lietuvio prigimtyje a priori buvo įspaustas visas "teisingas" pasaulio suvokimas, o sovietinė okupacija varžė laisvos prigimties raišką, kuri išlaisvėjo tik atgavus nepriklausomybę. Jeigu į šią problemą pažvelgtume iš švietėjiškos kintančio, tampančio, nuo nulinės kultūrinės pakopos savo gyvenimo kelią pradedančio, vadinasi, jau šiapus būties suformuoto žmogaus sampratos taško, iš karto kiltų klausimas: kaip nutiko, kad vergijos sąlygos išugdė laisvą modernią vakarietišką asmenybę, apdovanotą savarankišku mąstymu?

Vergija ugdė ne laisvą kūrėją ir tyrinėtoją, o daugiau ar mažiau luošino asmenybę, net jeigu ji iš paskutiniųjų priešinosi aplinkybių prievartai. Totalitarizmas vertė visus mąstyti vienodai, ir ta savybė niekur nedingo Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe. Įsidėmėtina yra tai, kad pamatinės lietuvių literatūros mokslo tiesos ir kūrinių interpretacijos buvo suformuluotos būtent totalitarizmo epochoje absoliučiai dominuojant marksistinei ideologijai.

Atmetus nuorodas į, kaip buvo įprasta sakyti, marksizmo klasikus ir svarbiausius autoritetus, pakeitus jas nuorodomis į kitus šaltinius, esmė nepasikeitė – buvo ieškoma to paties vienintelio teisingo požiūrio į literatūros reiškinius, kurį jau buvo suformulavę marksistinės epochos autoritetai. Nesutinkantis su tokia "objektyvia" tiesa buvo skelbiamas atskalūnu, nesusipratėliu, atstumtuoju. Tik vienas kitas žymesnis mokslininkas (R.Mikšytė, R.Pakalniškis) ankstesnius savo veikalus perrašė nepriklausomos Lietuvos iš esmės politine, o ne metodologine, kalba. Didžioji dalis net ir tiek nesivargino. O tai reiškia, kad didžioji dalis lietuvių literatūros mokslo tebegyvena sovietinės Lietuvos praeityje, nejausdamas dėl to diskomforto ir atkakliai tebesipriešindamas naujiems, vis dar egzotiškiems vėjams.

Atgauta mąstymo ir saviraiškos laisvė istorinio materializmo suformuotą literatūros kritikų kartą ne tiek išlaisvino, kiek dar labiau prislėgė jaunajai kartai atsivėrusių galimybių akivaizdoje. Žaidimo taisyklės pasikeitė, bet mokytis naujų taisyklių jau buvo tiesiog per vėlu. Atgimti naujam reinkarnacijos ratui ta karta jau nebegalėjo, lengva ranka nusimesti marksistinės įtakos nebeįstengė, mąstyti kitaip nebeišmoko, viską pradėti iš pradžių nebebuvo įmanoma.

Nuo sovietinės okupacijos pradžios iki nepriklausomybės atgavimo literatūros mokslo baruose besidarbuojantys intelektualai turėjo atlaikyti ne tik ideologinį okupacinių valdžios struktūrų spaudimą (išorinė cenzūra), žinoti ir susiprasti, ką galima kalbėti, o ką geriau nutylėti (vidinis cenzorius), bet ir atlaikyti literatūros cecho kolegų ar bendradarbių kontrolę. Šiame katile virė visi. Kaip tik todėl iškovojus nepriklausomybę drįsusių laisviau mąstyti nebuvo daug, universitetų, o ypač fakultetų ir katedrų vadovavimo neperėmė nauji žmonės, didieji sovietinio mokslo autoritetai išsaugojo savo sostus – kas tiko sovietinei sistemai, tiko ir nepriklausomybei. Kaip retas kuris kitas lietuvių mokslininkas A.Radzevičius pasirinko ne kompromisų, o rašymo "į stalčių" kelią. Taip jis išvengė vidinio cenzoriaus prievartos, bet darė tai ne tiek dėl ideologinių, kiek, sakyčiau, dėl grynai mokslinių priežasčių ir vidinės literatūros cecho atmosferos.

Profesoriui A.Radzevičiui irgi nepavyko apsisaugoti nuo sovietinės sistemos nulemtų gyvenimo ir kūrybos sąlygų, tačiau jis nebuvo maištininkas socialine prasme, greičiau atsiskyrėlis, kuris ramiai, lyg koks archeologas, kapstė senuosius lietuvių literatūros klodus ir neatsižvelgdamas į išorėje siaučiančius vėjus formulavo išvadas, kurių teisingumu pats tikėjo.

Jo tyrinėjimai nebuvo pavojingi istorinio materializmo metodologijai, priešingai, jis atvirai ja rėmėsi ir naudojo pagal paskirtį – mokslinei analizei. Kaip retas kuris kitas literatūros reiškinių interpretuotojas tuo A.Radzevičius buvo kitoniškas, ir šis jo kitoniškumas buvo daug pavojingesnis už ideologinius nukrypimus, todėl daugumą literatūros baro darbuotojų jis ne džiugino, o gąsdino, keldamas pavojų nusistovėjusioms vertinimo normoms ir stereotipams, kuriuos didžia dalimi sukūrė paties A.Radzevičiaus ir jo mokytojų karta.

Marksistinę ideologiją buvo galima atmesti kaip svetimą, bet jos determinuoti stereotipai – nuosavi, lietuviški – niekur nedingo. Keisti nusistovėjusią pasaulio tvarką (netvarką), anot José Ortegos y Gasseto, reikalingas herojiškumas ir drąsa, o jų smarkiai stokota, todėl daug dažniau buvo keičiami ne stereotipai, o kovojama su tais, kurie tuos stereotipus laužo.

Prof. Algimantas Radzevičius buvo tiek savo epochos vaikas, tiek ir ramybės drumstėjas. Jo mokslinės idėjos dažnai būdavo ignoruojamos šventos ramybės dėlei. Prasilenkiant su mokslo etika jis drausminamas mentorišku tonu lyg pasiklydęs mokinukas.

Taip antai jau 1990 m. į nedidelės apimties A.Radzevičiaus studiją "Literatūros kryptis" tarsi savotiškas saugiklis įterptoje įžangoje (tai visiškai neįprasta praktika lietuvių literatūros moksle, tad galima suprasti, kad knyga pasirodė tik su tokia maištingumą neutralizuojančia išlyga) Vanda Zaborskaitė sukritikavo knygos idėjas ir sovietinio literatūros mokslo dvasia pamokė, kaip reikia teisingai vertinti literatūrinius reiškinius: "iš tikrųjų pakanka medžiagos, liudijančios, kad kultūrinės epochos Lietuvoje apytikriai sutampa su analogiškais etapais Vakarų Europoje" ("Polemiška knyga", Algimantas Radzevičius, Literatūros kryptis, Vilnius: mokslas, 1990, p. 4).

Laikantis tokio požiūrio, priklausomai nuo istorinio laiko, o ne nuo jo estetinių savybių, kurios aprioriškai tempiamos prie kultūrinės epochos ypatybių, kūrinys aprioriškai priskiriamas kokiai nors krypčiai ar metodui. Apriorinės aksiomos A.Radzevičiui netiko, jis ryškino kūrinio menines ypatybes ir tik paskui ieškojo šias ypatybes atitinkančios kultūrinės epochos. Iš čia ir neįprasti kitoniški rezultatai, aposterioriškai įrodantys, kad net apytikriai kultūrinių epochų laiko rėmai Europoje ir Lietuvoje labai jau nesutampa.

Tradicinis požiūris kilo iš būtinybės patvirtinti lietuvių kultūros tapatumą Vakarų Europos kultūrai, jį skatino patriotinė ideologija ir poreikis neutralizuoti psichologinį tautos kultūrinio silpnumo pojūtį. Kilnaus tikslo labui buvo bėgama nuo mokslinio pažinimo. Saviapgaulė yra pavojingas reiškinys mokslui, tačiau psichologiniu požiūriu ji gali veikti kaip stiprus psichotropinis vaistas tautos dvasinei pusiausvyrai palaikyti. Mokslui reikalingas mokslinis požiūris, paremtas ne tikėjimu ar tradicijos inercija, o moksline reiškinio analize. Jo laikėsi lietuviškų literatūros mokslo tradicijų nesusaistyti mokslininkai, tokie kaip Vytautas Kavolis ar Rimvydas Šilbajoris, kuriam Antano Baranausko priklausymas sentimentalizmo estetikai atrodė savaime suprantama tiesa, o A.Radzevičiui šią tiesą nuolat reikėjo pramušinėti per sustingusios tradicijos sieną: A.Baranauskas "nepriklauso racionalistinei tos epochos literatūros krypčiai ir laikytinas dviejų naujų lietuvių Apšvietos literatūros krypčių – sentimentalistinės ir preromantinės poezijos pradininku bei pagrindėju".

Ne tik grožinė kūryba yra savotiškas kultūrinis polilogas, kuriame rašytojas šnekučiuojasi ir ginčijasi, anot Michailo Bachtino, su įvairiomis epochomis ir kūrėjais. Literatūrinė kritika taip pat yra polilogas, kuriame dalyvauja įvairios ideologijos ir metodologijos. Įsijungti į visuotinį pokalbį lietuviams buvo sunku ne tiek dėl ideologinių varžtų, kiek dėl pirminių šaltinių neprieinamumo. Sovietiniais metais brendę mokslininkai nemokėjo svarbiausių užsienio kalbų, tačiau net ir mokėdami kalbas susidurdavo su dar rimtesne kliūtimi – jiems buvo neprieinama reikalinga mokslinė literatūra, tiek naujausia, tiek senoji, o toks priėjimas yra ypač svarbus ir mokslininko intelektualiniam brendimui, ir mokslinių idėjų generavimui. Mokslininko sėkmė priklausė nuo gryno atsitiktinumo gauti mokslines knygas arba nuo sugebėjimo šifruoti didžiųjų SSRS mokslo centrų mokslininkų, kuriems leidžiama buvo šiek tiek daugiau, idant jie sėkmingai kritikuotų buržuazinį mokslą ir ten klestinčias ideologijas, veikalus: skaityti tarp eilučių, lasioti citatas, šifruoti užuominas, rekonstruoti mintis.

Apriorinės aksiomos A.Radzevičiui netiko, jis ryškino kūrinio menines ypatybes ir tik paskui ieškojo šias ypatybes atitinkančios kultūrinės epochos.

Vakarų Europos kultūros ir jos paskirų reiškinių suvokimą didžia dalimi apibrėžė būtent sovietinės cenzūros palaiminta literatūra. Į rankas pakliuvus vienam kitam vakarietiškam mokslo veikalui, to neužteko susidaryti sisteminį, daugiau ar mažiau išbaigtą reiškinių suvokimą. Tai buvo tik nuobiros. Apie daugelį Vakarų literatūros moksle vykusių procesų lietuvių mokslininkai net nenutuokė. Juolab kad tarpukariu 20-ies Nepriklausomybės metų neužteko prisijaukinti vakarietiškų teorijų, Lietuvoje nebuvo verčiami svarbiausi filosofiniai ir grožiniai veikalai, o į psichoanalizę vis dar tebuvo šnairuojama kaip į nepadorų antimokslą. Prielaidos formuotis vakarietiškai pasaulėvokai buvo itin trapios. Šiuo atžvilgiu lietuvių kultūriniam mentalitetui sovietinė okupacija padarė milžinišką žalą. Žaizdos neužgijo ir po 30 metų.

Lietuvių mokslininkui nebeliko kito pasirinkimo, kaip tik suktis sovietinės politinės sistemos apibrėžtame tikrovės rate, į kurį nepateko didžioji dalis Vakarų literatūros mokslo reiškinių. Tikrovę reikėjo lipdyti iš turimos medžiagos. Žvelgiant plačiau, lietuvių literatūros mokslas yra unikalus reiškinys, susiformavęs darbuojantis ne bendrame europietiškos kultūros lauke, o apsiribojant nuosavu reiškinių supratimu, kuris dažnai būdavo priešingas europietiškam supratimui. Jis retai kada rėmėsi visuotinės literatūros ir kultūros kontekstu, kaip to reikalavo A.Radzevičius. Galbūt dėl to, kad iš pat pradžių tas kontekstas buvo sunkiai suprantamas, ar dėl to, kad lietuvių autorių kūrinių įvedimas į pasaulinį kontekstą grasino lietuvių savivertės ir dvasinės harmonijos sutrikdymu. Konteksto reikalavo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, jį įvesti bandė Julijonas Lindė-Dobilas, tačiau tai buvo pavieniai atvejai.

1956 m. lituanistų laida. / Asmeninio archyvo nuotr.

Dėl menkų sąsajų su visuotiniu literatūros mokslo procesu lietuvių literatūros mokslas užsidarė savo nedideliame kieme ir organizavo polilogą jo ribose, išvadų objektyvumo kriterijumi pasirinkdamas bendrą pritarimą vienoms ar kitoms mintims. Užtenka pavartyti žymiausius mūsų literatūros mokslo veikalus, kad įsitikintume gana siauru ir atsitiktiniu pokalbyje dalyvaujančių žmonių ratu. Vakariečius šiame pokalbyje labai retai kada sutiksi. Vis dėlto užsisklęsti nuo europietiškų mokslo vėjų savame kieme nepavyko, europietiška kultūra vienais ar kitais kanalais pasiekdavo ir Lietuvą. Su pasaulėvoka susijusių verstinių darbų pasirodydavo labai mažai, tačiau daugelis žymiausių vakarų rašytojų kūrinių pasiekdavo ir Lietuvą. Jei ne lietuvių, tai bent jau rusų kalba ir darė nemenką poveikį lietuvių kultūrai, generavo naują patirtį, kuri vertė kritiškai žiūrėti ir į sovietinio mokslo suklostytus stereotipus.

Šioje studijoje (prof. A.Radzevičiaus mirties metinių proga išleidžiama monografija "Klasikinė lietuvių literatūra visuotinės literatūros kontekste", red.past.) skaitytojų teismui A.Radzevičius pateikia ilgus dešimtmečius formuotą savo nuomonę, kurios gelmėje aidi ir ginčai su kitais autoriais, ir išmoktos pamokos. Vis dėlto studijos tikslas – ne ginčas, kuris užimtų per daug vietos, o savo pozicijos dėstymas – pokalbis apie lietuvių literatūrą iš brandžios patirties taško.

Kultūrinis monologas, o ne įprastinis polilogas, kurio mes laukiame iš mokslinio veikalo, yra ta būtina konvencija, kurią reikia priimti, skaitant A.Radzevičiaus veikalą. Paaiškinti jį galima tuo, kad į aktualų vakarietišką polilogą terptis su lietuvišku žinių bagažu buvo sudėtinga, o galimybė dalyvauti lietuviškame literatūros mokslo poliloge, kuriame kitoniška nuomonė pasitinkama suraukta nosimi, didelio entuziazmo nežadino, todėl A.Radzevičius tiesiog išsako savo poziciją ir tik retsykiais pabrėžia, kad ji nesutampa su tomis nekonkretizuotų autorių idėjomis, kuriomis remiasi lietuvių literatūros mokslas. Atrama, kurios mums labai trūko, į užsienio mokslininkų tyrinėjimus apsaugo nuo dviračio išradinėjimo ar būtinybės vaikščioti kitų jau seniai išvaikščiotais takais. O ir kai kurios idėjos, prieš kurias maištavo daugelis mūsų mokslininkų, nebeatrodytų svetimos ir nepriimtinos. Tik iš kur šias tiesas galėjo žinoti lietuvių mokslininkai?

Savaime monologinis kalbėjimas nėra yda, jeigu kalbėtojas demonstruoja aukštą mokslinio pajėgumo laipsnį. Tokie yra A.Radzevičiaus monologiniai veikalai, kurie pasauliniame kontekste neatrodo išskirtinai. Tačiau visuomenėje, kuri buvo auklėjama kolektyvinio nuomonės formavimo ir sutarimo dvasioje, monologas negali nesukelti šokiruojančio efekto ir neskatinti atostūmio, nepaisant to, kad mokslinės tiesos vertę lemia ne jos pateikimo forma, o tik tai, kiek ji atitinka bendražmogiškus analitinio mąstymo principus, kiek išlaiko pasirinktos metodologijos vientisumą. Savąją nuomonę remti kolegų ar autoritetų nuomonėmis buvo sovietinio literatūros mokslo reikalavimas, sušvelninantis ir neutralizuojantis individualią autoriaus poziciją. Mokslininkas privalėjo rasti savo vietą bendraminčių gretose ir įrodyti, kad geba mąstyti ir mąsto kaip visi, o ne išsako su niekuo nederančią ir nederintą nuomonę, išsiskiriančią iš bendro darnaus marksistinės kritikos choro.

Nuo to laiko, kai XIX a. pabaigoje lietuvių tauta pabudo ir ėmė lygiuotis į kitas tautas, jai atsivėrė kitokios egzistencinės raiškos galimybės ir iškilo gyvybiškai svarbus klausimas, kurį užaštrino Vincas Mickevičius-Krėvė dramoje "Šarūnas" (1911 m.): ar ieškoti naujų kelių, kuriais nevaikščiojo tėvai ir protėviai, ar paklusti "dievų nustatytai" tvarkai.

Praėjus 100 su viršum metų tebeviešpatauja "dievų nustatyta" tvarka, kuri ypač sustiprėjo sovietmečiu. Individualus požiūris tada neturėjo teisės išsiskirti iš kolektyvinio "mes", geriausiu atveju jis buvo vadinamas nestandartiniu, netradiciniu. Diskusija su kitaip manančiais nevyko – kitaminčiai buvo ignoruojami, jei nesileisdavo perauklėjami. Priemonių tam buvo užtektinai. Naujovių akademinės ir administracinės mokslo viršūnės netroško. Istorinio materializmo ir kolektyvinio sutarimo principai visiškai patenkino.

Chrestomatinis garsaus dekonstruktyvisto Josepho Hilliso Millerio teiginys, kad "gausybės bet kurio teksto interpretacijų buvimas įrodo, kad skaitymas niekada nebūna objektyvus prasmės atskleidimo procesas, o yra jos įliejimas į tekstą, kuris pats savaime neturi jokios prasmės" (Joseph Hillis Miller, The Linguistic Moment: From Wordsworth to Stevens, Princeton: Princeton University Press, 1985, p. 12), skambėjo kaip visiškas nesusipratimas literatūros mokslininkams, kuriuos marksistinė ideologija išmokė ieškoti vienintelio teisingo kūrinio perskaitymo būdo. Suvokti, kad galima gausybė skirtingų to paties kūrinio perskaitymo galimybių, buvo pernelyg sunki psichologinė našta sovietinio marksizmo auklėtiniams.

Mes kiek per daug sureikšminame ideologines įtakas ir neatsižvelgiame, kad visą šį ratą suko ne beveidė istorija, o labai konkrečius veidus ir pavardes turintys žmonės. Pasikeitus vadinamosioms istorinėms aplinkybėms, šie žmonės niekur nedingo, savo įpročių nepakeitė, troškimo atstovauti aukščiausiajai tiesai nepavertė troškimu tarnauti mokslo tiesai, o jų mąstymo principai, verčiantys ieškoti autoriteto ir pabrėžtinai demonstruoti savo lojalumą jam, nesušlubavo.

Vidinę literatūros kritikų Lietuvoje būseną puikiai nušviečia kol kas turbūt vienintelis tokio pobūdžio išliekamąją istorinę vertę turintis veikalas – vieno iškiliausių tos kartos atstovų ir žymaus literatūros mokslininko Vytauto Kubiliaus dienoraščiai (tam tikra prasme jiems lygūs ir Juozo Baltušio dienoraščiai), rodantys, kad kovoje už būvį dažnai kaip šantažo priemone kolegos naudodavosi ideologiniais ginklais – prisidengus kilniais lozungais buvo stengiamasi žlugdyti kolegą pagal kovos už būvį taisykles. Mokslininkas dirbo valstybinėse mokslo ar mokymo institucijose, todėl atimti iš jo pragyvenimo šaltinį ar grasinti atėmimu nebuvo sudėtinga. Kova už žemiškas vertybes niekam nebuvo svetima, juo labiau kad tų vertybių visiems neužtekdavo. Visa, kas žmogiška, nei rašytojams, nei mokslininkams nebuvo ir nėra svetima.

A.Radzevičius buvo prastas kovotojas už būvį, jam atrodė, kad mokslo tiesos pačios privalo šviesti ir išsikovoti sau vietą po saule tiesos išsiilgusių žmonių bendruomenėje. Tereikia jas išsakyti. Tačiau idėjų vietą po saulę nustatė ne mokslinė jų vertė. Chronologija aiškiai rodo, kad beveik visus pagrindinius savo darbus – monografijas ir studijas – A.Radzevičius publikavo būdamas jau solidaus amžiaus, o didžiąją jų dalį – perkopęs per septynias ir aštuonias dešimtis metų. Visi mokslininko tekstai buvo parašyti ar galėjo būti parašyti daug anksčiau, visos jo idėjos galėjo daug anksčiau tapti sudėtine lietuvių literatūros mokslo dalimi, suteikiančia jam daugiau intelektualinės įvairovės ir savitumo.

Prof. A. Radzevičius su kolegomis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Išsakydamas savo ištikimybę istorinio materializmo metodologijai A.Radzevičius nenorėjo paklusti sovietinio literatūros mokslo vulgarizavimo tendencijoms, tačiau prisipažino tikįs, kad pirminiai ir giluminiai literatūrinės kūrybos ir jos raidos veiksniai "yra objektyvūs, slypi realiame gyvenime, taip pat ir socialinėje tikrovėje" ("Erezija ar mokslas? Profesorių A.Radzevičių kalbina Aldona Zimnachaitė", Nemunas, 2014, 27, p. 12), todėl jis laikosi objektyvios, istorizmo principu grįstos literatūros reiškinių traktuotės, o naujoviška subjektyvi kritika, jo požiūriu, tinka eseistikai, bet ne literatūros istorijai ar mokslui.

Žinoma, galima remtis objektyviąja ar istorine tikrove, tačiau tokiu atveju iškyla klausimas: kaip nustatomas tikrovės objektyvumas, kaip jis tampa prieinamas mūsų protui ir pojūčiams? Juk nė vieno istorinio reiškinio, kuris lėmė Apšvietos atsiradimą, mes nepatyrėme tiesiogiai, o tik įvairių tekstų pavidalu jau perkoštus per kitų žmonių – istorikų, mąstytojų, rašytojų – subjektyvumą. Svetimas subjektyvumas tampa statybine objektyvumo medžiaga? Kaip mums patikrinti, kad jis atitinka tikrovę, o nėra vien visuotinis susitarimas, kad atitinka? Juk galima visuotinai sutarti, kad vampyrai ar undinės yra realios būtybės ar kad žemė yra plokščia ir laikosi ant trijų banginių. Kažkada tai buvo objektyvi tikrovė, kuria rėmėsi mūsų pasaulėvoka. Ar yra toks objektyvus reiškinys kaip Didžioji Prancūzų revoliucija? O gal išbaigtumą ir vieningumą palaidi įvykiai įgyja tik į sisteminimą linkusioje tyrinėtojo sąmonėje? 1812 m. kare dalyvavęs Stendhalis ir iš jo pasimokęs Levas Tolstojus puikiai suvokė, kad Napoleono žygis į Rusiją ir net didieji mūšiai subyra į tūkstančius smulkių dalelių, kurios kaip viso žygio metonimija, o ne objektyvi visuma tampa prieinamos stebėtojui Fabricijui del Dongo ar Pjerui Bezuchovui.

Įsigalėjo žodžio ir minties laisvės pagimdytas požiūris, kad svarbiausia yra tai, ką suvokėjas – skaitytojas ar kritikas – jaučia.

Kai Rene Descartes XVII a. iškėlė subjekto ir objekto dualizmą, t.y. išskyrė suvokiantįjį subjektą ir suvokiamąjį objektą, jau buvo užprogramuota, kad vieni mąstytojai prioritetą atiduos subjektui, kiti – objektui, vieni sureikšmins tą, kuris suvokia, kiti – tai, kas suvokiama, ypač kalbant apie meninę kūrybą. Tokios buvo ir išlieka ryškiausios europietiškojo mąstymo tendencijos. Išmokę Immanuelio Kanto ir Johanno Gottliebo Fichte’s pamokas romantikai pirmieji pasuko "keliu į save" (der Weg nach Innen) ir atvėrė vidinę daiktų ir žmogaus egzistenciją, tačiau netrukus įsigalėjo pozityvizmas, kuris paliko tik išorinę būties pusę, apsiribodamas jos atributų aprašymu ir klasifikavimu, įvairiausių tipų išvedimu, kol XIX a. pabaigoje vėl imta vis labiau krypti į subjekto pusę ir jame ieškoti atsakymo į svarbiausius literatūrinės kūrybos klausimus. Psichoanalizę rašytojai, pradedant vokiečiu Ernstu Theodoru Amadeus Hoffmannu ir baigiant prancūzu Emile'iu Zola, norvegu Knutu Hamsunu ar ispanu Leopoldu Alasu atrado kiek anksčiau nei Sigmundas Freudas ir Carlas Gustavas Jungas. Keliu į save judėjo visa Vakarų Europa.

Man regis, profesorius A.Radzevičius, kaip ir visa jo karta, kiek vienpusiškai suvokė literatūros mokslo, ypač teorijos, persisvėrimą į suvokėjo psichikos gelmes, kurioje fermentuojasi tiek meno kūrinys, tiek ir jo suvokimas. Lietuvių literatūros moksle, ir ypač kritikoje, įsigalėjo žodžio ir minties laisvės pagimdytas požiūris, kad svarbiausia yra tai, ką suvokėjas – skaitytojas ar kritikas – jaučia, kokias mintis jo galvoje sužadina kūrinys, todėl reikia užrašyti tą savaime vertingą subjektyvų potyrį ir įspūdžius, nekeliant pernelyg didelių reikalavimų teoriniam pasikaustymui ir platesnio nei asmeniniai pojūčiai turinio įtraukimui į recepcijos lauką. Toks impresionistinis kalbėjimas yra vienadienio, pramoginio, vartotojiško pobūdžio, su tikruoju literatūros mokslu ir kritika nedaug ką bendro turintis, skirtas pasimėgauti savo balso intonacijomis, iliuziškai įsiliejant į bendrą literatūrinį procesą.

Tai, ką Johannas Gottfriedas Herderis vadino tautos dvasia, o romantikai – žmogaus dvasia, gąsdinančia ištisas materialistiškai auklėtas lietuvių literatų kartas, naujausi laikai pavadino žmogaus psichika – sąmone ir pasąmone, kurioje, kaip minėta, psichoanalizė surado visus žmogaus poelgių pirminius impulsus. Vakarų Europoje literatūros mokslas į psichines gelmes pasinėrė ne tam, kad nusikratytų teorinių pančių ir išsivaduotų iš būtinybės mąstyti, o tam, kad geriau suvoktų tuos procesus, kurie vyksta rašytojo ar skaitytojo galvoje kūrinio rašymo ar skaitymo metu. Kaip tik todėl Ericas Donaldas Hirschas atskyrė tekstą su savo reikšme, kurią į tekstą įlieja rašytojas, ir kūrinį, kuriuo tampa tekstas, kai jį ima suvokti skaitytojas ar net pats autorius, skaitydamas savo kūrinį, t.y. įlieti į jį savo suvokimą-prasmę*.

Kas dedasi rašytojo psichikoje kūrybinio akto metu, niekas nesuvokia, net pats rašytojas. Reikšmė yra nekintanti ir esminė, ji yra tyrinėtojo paieškų tikslas, tačiau ji slypi sąmonėje, o ne žodžiuose, arba, kaip šią E.D.Hirscho mintį parafrazuoja Jeilio universiteto profesorius Paulius H. Fry, "reikšmė priklauso autoriaus ketinimams, kuriuos mes ir turime išsiaiškinti dirbdami su tekstu" (Paul H.Fry, Theory of Literature, New Heaven, London, Yale University Press, 2012, p. 41).

Štai tą reikšmę, kurią rašytojas įkūnija kūrinyje, A.Radzevičius vadino objektyvia ir jos išaiškinimą laikė svarbiausiu literatūros tyrinėtojo siekiu. Tokia vidinė A.Radzevičiaus ir E.D.Hirscho giminystė leidžia liūdnai spėti, kad ir mes galėjome turėti lietuvišką hermeneutikos mokyklą, jeigu tik savo laiku mūsų literatūros mokslininkai būtų galėję nevaržomai susipažinti su Hanso Georgo Gadamerio, E.D.Hirscho ar Hanso Roberto Jausso idėjomis ir jas taikyti praktikoje.

Metodologinė įvairovė yra ne Vakarų Europos literatūros mokslo silpnumas, o tiesiog ieškojimų fazė, hermeneutinis bendros visumos išskaidymas į sudėtines dalis, kurios pačios veikia kaip organiška visuma. Mechaninis visų metodologijų jungimas į vieną visumą nežada problemos sprendimo galimybės. Kaip išbaigta visuma jos yra pernelyg skirtingos, tačiau kiekviena metodologija apima visą tyrinėtojo sąmonę ir yra nukreipta į visą tyrinėjamą objektą.

Yra žinomas bandymas susodinti prie vieno stalo vokiečių hermeneutiką Hansą Georgą Gadamerį ir prancūzų dekonstruktyvistą Jacquesą Derridą, kad jie rastų bendrą požiūrio vardiklį, tačiau toks bandymas baigėsi nesėkme dėl pernelyg skirtingų atramos taškų (Jean Grondin, Filosofinės hermeneutikos įvadas, Vilnius: ALK / Aidai, 2003, p. 228.). Kokiu būdu skirtingos metodologijos susilydys ir ar susilydys į organiškai išbaigtą vienovę, kol kas niekas nežino. Tuo tarpu ne vienas lietuvių mokslininkas yra sakęs, kad metodologiją parenka pats kūrinys – kuri labiau tinka, tą ir naudoja.

Savaime istorinis materializmas ar marksistinis determinizmas nėra nei klaidingas, nei teisingas požiūris. Tai yra viena iš bendražmogiškojo mąstymo tendencijų. Ne sovietiniai marksistai ją aptiko. Bet kuri interpretacija, jeigu ji išlaiko loginį ir metodologinį nuoseklumą, išreiškia nuomonę, kuri nėra nei teisinga, nei klaidinga, nepaisant to, kiek ji sutampa su vertintojo nuomone. Ji tiesiog yra nuomonė. Kiekviena teorija bent jau sau sugeba paaiškinti esminius meninės kūrybos dėsningumus, nors patys tyrinėjimai rodo, kad į visus klausimus dar neatsakyta. Kritiškas vertintojas gali pateikti savo požiūrį, kuris kažkam kitam gali pasirodyti klaidingas.

Vakarų Europa dar XX a. viduryje suprato, kad kiekviena nuomonė yra žmogaus subjektyvaus, dvasinio turinio išraiška. O tas turinys priklauso nuo daugybės veiksnių – išsilavinimo, rasės, tautos kultūros, tyrinėtojo psichologinių savybių ir daugybės kitų. Produktyviausias užsiėmimas būtų ne aiškintis kitos nuomonės klaidingumą, kuris bus tiesiog proporcingas vertintojo nuomonei, o stengtis suvokti, kodėl tas ar kitas mokslininkas mąsto būtent šitaip, o ne kitaip, kodėl jis mąsto kitoniškai. Reikia pagaliau suvokti, kad vienodo mąstymo laikai jau baigėsi, baigėsi tiek, kiek iš mūsų sąmonės išgaravo patriarchališkumo tvaikas ir įsitvirtino individualybės sąmonė.

Pozityvizmo estetikos pradininko Hipolytte’o Taine’o "Meno filosofijoje" išorinis – istorinis, ekonominis, politinis – kontekstas koncentriniais ratais įbrėžiamas į meno kūrinio prigimtį kaip labai svarbus ją paaiškinantis prasmės dėmuo. Edmundo Husserlio fenomenologija, priešingai, apsiriboja vien žmogaus sąmone, istorinį kontekstą patraukdama į šoną ("suimdama į skliaustus") ne kaip kūrinio prasmės negalinčią paaiškinti terpę, o kaip "daiktą savaime", kurio esmės mūsų protas dar nepajėgus suvokti. M.Heideggerio ir H.G.Gadamerio hermeneutika istorinį kontekstą vėl sugrąžino į prasmes generuojantį lauką, o vadinamoji 1968-ųjų metų karta Vakaruose žengė dar toliau – ji pasirinko marksizmą. Į savo teoriją marksistinį determinizmą 1967 m. įkalkuliavo ir recepcijos teorijos pradininkas Robertas Jaussas, kurio žodžiais neomarksizmas visą meninę produkciją redukuoja į "ekonominius ir socialinius veiksnius arba slaptuosius viešpataujančių klasių interesus" ir visur stengiasi aptikti "klaidingos sąmonės" apraiškas (Hans Robert Jauss, "Horizonte des Lebens" in: Werksbesichtigung Geisteswissenschaften: fünfundzwanzig Bücher von ihren Autoren gelesen, Frankfurt am Main: Insel-Verlag, 1990, p. 163.). Tad be marksistinio determinizmo nebūtų įmanoma suvokti ir šiuolaikinės recepcijos teorijos, kuri, tiesa, nesustingo savo gimimo momentu, bet sparčiai vystėsi pirmyn.

Skirtumas tik tas, kad vakariečiai marksizmą rinkosi laisva valia kaip vieną iš interpretacinių galimybių, o lietuvių mokslininkai neturėjo jokio laisvo pasirinkimo galimybės. Nusivylęs savo pasirinktu keliu mokslininkas Vakaruose galėjo ieškoti naujų horizontų, o lietuvių mokslininkas privalėjo visomis išgalėmis įrodinėti, kad jam parinktas kelias yra visų teisingiausias, net jeigu jis vedė į aklavietę. Pirmiesiems marksizmas buvo vienas iš etapų intelektualių ieškojimų kelyje, antriesiems jis buvo nelyginant kalėjimo grotos, per kurias žvelgiama į pasaulį. Todėl nesunku suprasti, kodėl marksizmas kėlė stiprias neigiamas emocijas Vytautui Kubiliui, ir jis nesulaikė apmaudo, kad "į smegenis įsigėręs marksistinis determinizmas vertė literatūrą traktuoti kaip istorijos tarnaitę" (Jūratė Sprindytė, "Vytauto Kubiliaus savivokos konfliktas: tarp metodologijos ir kūrybiškumo", in: Colloquia, 2007, 80–94, p. 89.). Nors, tarkim, Herbertas Marcuse, Walteris Benjaminas, Georgas Lukácsas ir dešimtys kitų Vakarų intelektualų labai patogiai jautėsi marksizmo ir istorinio materializmo valdose.

Goethe’s laikais, kaip tą epochą, apimančią Veimaro klasiką ir romantizmą, pavadino Augustas Hermannas Korffas, į visą išorinį socialinį, istorinį, politinį, kultūrinį, netgi teisinį pasaulį ir jo pavidalus jau imta žiūrėti Johanno Herderio akimis – kaip į tautos ir individo dvasinio turinio įsikūnijimą. Ne sentimentalizmui būdingas žemųjų visuomenės sluoksnių ekonominės svarbos pripažinimas, o J.Herderio "tautos dvasios" idėja ir jos paieškos sužadino tautosakos rinkimo vajų, kadangi "tautos dvasia" autentiškiausiu pavidalu reiškiasi būtent liaudies dainose, pasakose, herojiniame epe. Tačiau tokia interpretacija priklauso jau idealistinės pasaulėvokos kompetencijai.

Tiek prancūzų materialistai, tiek ir lietuvių literatūros kritikai "tautos dvasią" redukavo į tautinį charakterį – tą pačią sąvoką užpildė kitu turiniu ir ėmė kalbėti iš esmės apie kitus dalykus. Pati "tautos dvasios" koncepcija XIX a. spėjo transformuotis į A.Schopenhauerio pasaulio kaip valios ir vaizdinio koncepciją, kol pačioje amžiaus pabaigoje ir XX a. pradžioje peraugo į fenomenologiją ir psichoanalizę, kurių ilgai nepriėmė materialistinė pasaulėžiūra. XIX a. pozityvizmui visiškai užteko atsakyti į klausimą "kas?" ir aprašyti reiškinį, nurodant išorinius jo saitus. Fenomenologija ima kelti klausimą "kaip?", o psichoanalizė rūpi klausimas "kodėl?".

Produktyviausias užsiėmimas būtų ne aiškintis kitos nuomonės klaidingumą, o stengtis suvokti, kodėl tas ar kitas mokslininkas mąsto būtent šitaip.

Lietuvių literatūros mokslas šių klausimų dar nesugeba kelti, juos užpildydamas pozityvistinio "kas?" turiniu. Tačiau ir šį klausimą galima kelti kūrybiškai, kaip parodo A.Radzevičiaus tyrinėjimai, kurių išskirtinumas yra nauja objektyvių ryšių ir santykių traktuotė. Kitoniška lyginant su tradicine traktuote, bet anaiptol ne kitoniška metodologijos atžvilgiu. Žvelgiant iš šitos pusės greičiau tradicinė traktuotė yra kitoniška (senstelėjusi).

Atramos į istorinį materializmą A.Radzevičius neketino slėpti. Jau pirmieji studijos sakiniai rodo nusistatymą kultūrinius ir literatūrinius reiškinius priežastiniais ryšiais sieti su luomais, istoriniais–politiniais įvykiais, ekonomine raida, pagaliau, su pažiūrų, temų, netgi žanrų kopijavimu–imitavimu. Apšvietos atsiradimą nulėmęs kapitalistinis ūkininkavimo būdas: Vakarų Europa, o ypač "didžiosios šalys" Anglija ir Prancūzija pirmosios pajudėjo Apšvietos link, kadangi "būtent Vakarų Europoje anksčiau negu kituose žemyno regionuose prasidėjo bei sparčiau vyko kapitalistinės civilizacijos ir buržuazinės kultūros plėtra, nukreipta prieš atgyvenusią feodalinę sistemą, pirmiausia prieš jos konservatyvią luominę visuomenės hierarchiją ir jai atstovaujančias bei tarnaujančias institucijas". Apšvietos pradžią Anglijoje nulėmė tai, kad šalis buvo "ekonominės pažangos keliu" toliausiai pažengusi, Prancūzijoje ją stabdė "monarchinio absoliutizmo siautėjimas", o Vokietijoje, kuri buvo "didžiausia ir kultūringiausia Vidurio Europos šalis", trukdė vidinis susiskaldymas ir silpnos buržuazijos pozicijos**.

Prof. A. Radzevičius su kolegomis 2004 m. gruodžio 16 d. VU KHF po renginio „Donelaičio skaitymai“. Nuotraukoje doc. Eglė Keturakienė, doc. Albertas Ružė ir kt. / Asmeninio archyvo nuotr.

skaitymai“. Nuotraukoje doc. Eglė Keturakienė, doc. Albertas Ružė ir kt.

Idealistinė pasaulėvoka žymiausio romantizmo estetikos kūrėjo Friedricho Schlegelio lūpomis reiškinių kilmę aiškino kitaip: "Prancūzų revoliucija, Fichte’s mokslinis mokymas ir Goethe’s Meisteris*** yra didžiausios amžiaus tendencijos. Kas priešinasi šiam sugretinimui, kam revoliucija, jei ji vyksta be triukšmo ir nematerialiu pavidalu, gali atrodyti nereikšminga, tas dar nėra pakilęs iki platesnio požiūrio į žmonijos istoriją" (Friedrich Schlegel, Kritische und theoretische Schriften, Stuttgart: Philipp Reclam jun., 1990, p. 99). Istoriniam materializmui kaip tik reikalingi globalūs socialiniai, politiniai, ekonominiai procesai, kurie ir nulemia žmogaus mąstymą, o ne atvirkščiai.

Galima būtų prieštarauti, kad ne tik ekonomika, bet ir kultūra atsiranda ne tuščioje vietoje, ne savaime ir ne tada, kai, anot istorinio materializmo atstovų, pribręsta sąlygos jai atsirasti. Ji išauga iš žmogaus vidinio turinio, kuris yra tautos ilgaamžės patirties rezultatas. Sumąstyti ir sukurti sudėtingas stakles yra ne tas pats, kaip jas nusipirkti svetimame krašte ar nusikopijuoti ir atsivežti gatavu pavidalu, nors rezultatas tarsi tas pats: staklės dirba, kapitalizmas veikia, formuojasi kapitalistų ir miestiečių luomai. Tačiau tai jau būtų diskusija – dviejų skirtingų nuomonių susikirtimas.

Vis dėlto, jeigu sutiktume, kad ekonomika ar politika tėra šopenhaueriškos valios įsikūnijimas – vaizdinys, vadinasi, yra ne priežastis, o pasekmė, lygiai tokia pati, kaip ir kultūra, tada Apšvietos atsiradimo priežasčių reikėtų ieškoti kitoje erdvėje. Mąstydami apie šias priežastis, turėtume analizuoti René Descartes racionalistinės filosofijos principus, kuriais rėmėsi klasicizmas ir kreacionistinė sąmonė, o ypač anglų empirizmo filosofo Johno Locke’o veikalą "Esė apie žmogaus supratimą" (1689, datuojamas 1690), išprovokavusį tikrą žmogaus proto revoliuciją, kuri apvertė aukštyn kojomis senąją ir jos vietoje iškėlė visiškai naują – kintančio, tampančio – žmogaus ir žmonijos sampratą.

Šie mentaliteto pokyčiai, kai kreacionistinė pasaulėvoka užleido vietą evoliucionistinei pasaulėvokai, kai dekartinę įgimtų idėjų koncepciją pakeitė patyrimu įgytų idėjų koncepcija, kaip tik ir paskatino naujų idėjų, kurių sistema netrukus buvo pavadinta Apšvieta, atsiradimą.

Buvo suvokta, kad žmogus savo gyvenimo kelią pradeda nuo žemiausios išsivystymo pakopos kaip "tuščia lenta", kurioje jau šiapus būties savo kultūrinius rašmenis įrašo išsilavinimas ar socialinės aplinkybės, priklausančios nuo konkretaus žmogaus dvasinio turtingumo. Tačiau vieno kelio į tikslą nebuvo.

Kaip rašė Isaiah Berlinas, Prancūzijoje Apšvietos epochoje susiklostė bent trys galimi požiūriai į pirminę žmogaus prigimtį. Vieni teigė, kad žmogus iš prigimties geras (J.J.Rousseau, G.B.de Mably, G.T.F.Raynalis, E.G.Morelly), kiti – kad blogas (J.O.de La Mettrie ir net Voltaire’as), treti – nei blogas, nei geras, ir tik nuo aplinkybių ar išsilavinimo priklausė, į kurią pusę palinks (Ch.de Montesquieu, C.A.Helvétius), vieni rėmėsi progresu (Voltaire’as, N.de Condorcet,), kiti juo netikėjo (C.A.Helvétius, P.A.Holbachas), o rusoistai svajojo "apie paprastos, nekaltos, tyros širdies "natūralių" žmonių visuomenės atkūrimą" (Isaiah Berlin, Three Critics of the Enlightenment, Princeton, Oxford: Princeton University Press, 2013, p. 346). Nepaisant to, į šį pasaulį žmogus atkeliauja be jokio kultūrinio bagažo, ir žmonių švietimas tampa svarbiausia priemone patyrimo rašmenimis užpildyti iš prigimties tuščią žmogaus sielos lentą.

Apšvietos epochoje, suvokusioje, kad skirtingos sąlygos išugdo skirtingą charakterį, daug dėmesio imta skirti tautos charakteriui, su kuriuo sietas ir kultūrinių reiškinių savitumas. Prancūzų rašytoja Anna Louise Germaine de Staël knygoje "Apie Vokietiją" (1810) grožinės literatūros savybes (prancūzišką aiškumą, vokišką miglotumą) kildino iš tautos charakterio, pozityvizmo estetikos kūrėjas prancūzas H.Taine’as išskyrė dvi svarbiausias tautos charakterį formuojančias jėgas – klimatą ir papročius. Tautiškumo determinantė niekur nedingo ir vėlesniais laikais. Jau XX a. Hansas Georgas Gadameris nurodė, kad šiuolaikiniame literatūros moksle dominuoja du mąstymo tipai: prancūziškasis, kylantis iš prancūzų racionalizmo, ir vokiškasis, suleidžiantis šaknis į vokiečių romantizmą.

Kai išorinė – socialinė, ekonominė, politinė – kultūros reiškinių determinacija savo valiai įjungia žmogaus mąstymą, t.y. vidinės determinacijos prielaidas, sureikšminti mąstymo ypatybių ar religinių pažiūrų nebelieka jokios būtinybės, nes jos tampa antrinės, išvestinės. Tada galima neįžvelgti jokio dėsningumo, kad žymiausi Vokietijos, pasidalijusios maždaug per pusę tarp katalikų ir protestantų, rašytojai ir filosofai, nulėmę vokiečių ne tik Apšvietos ir Romantizmo epochas, bet ir visos vokiečių kultūros iškilimą XVIII–XIX a., tokie kaip G.E.Lessingas ir J.J.Winckelmannas, J.W.von Goethe ir F.Schilleris, I.Kantas ir J.Herderis, visi žymieji romantikai (išskyrus C.Brentano), G.W.F.Hegelis, A.Schopenhaueris, F.Nietzsche ir daugelis kitų buvo protestantų tikėjimo, tik ne reformatai ar kalvinistai, o liuteronai-pietistai ar bent laisvamaniai, išaugę, kaip J.W.Goethe ar F.Nietzsche, pietistinėje aplinkoje. Kaip tik šioje aplinkoje, anot Maxo Weberio, gimė kapitalizmas, protestantiškosios savimonės ekonominė objektyvacija. Vadinasi, kapitalizmą pagimdė ypatingai paruoštas mąstymas, o ne kapitalizmas mąstymą.

Kada nors profesoriaus A.Radzevičiaus darbai taps autentišku, tikrovės neiškraipančiu savo epochos veidrodžiu.

A.Radzevičiaus metodologija taip pat vis dar sukuria įspūdį, kad tas turinys, kuris nulėmė kultūrinę lietuvių raišką, formavosi kažkur už žmogaus, šalia lietuvio ir atitinkamai jį veikė. Biurgerių ir aristokratų, kapitalizmo ir feodalizmo susipriešinimas, grumtynės socialinėje erdvėje generuoja kultūrinį turinį, kiekvienas luomas reikalauja nuosavos ideologijos, meninės sistemos. Istoriniai įvykiai klasifikuojami pagal tam tikrus kriterijus, o tada ieškoma jų atitikmens lietuvių istorijoje (pvz., "Emilijos Pliaterytės jaunatviško heroizmo kelias (...) manytume, visai pagrįstai gali būti lyginamas ir idėjiškai siejamas su etninio išsivadavimo kovų herojais Vakarų Europos Renesanso epochoje, o ypač su XV a. prancūzų ginkluotos išsivadavimo kovos prieš anglų priespaudą įkvėpėja Žana d’Ark. Didvyriški šių dviejų jaunų merginų charakteriai itin ryškiai reprezentuoja visuotinių (liaudies) ir individualių, moteriškų, pradų vienovę ir tos vienovės nepalenkiamą galią, pirmą ir vienintelį kartą taip stipriai atsiskleidusią Renesanso epochoje").

Šitaip lietuvių literatūra ir kultūra įvedamos į bendrą europietiškąją erdvę ir padaro ją priklausomą nuo Europoje vykstančių procesų. Iki šiol nesusiėjusios linijos susijungia į vieną. Durys į Europą atsidaro. Šių procesų interpretacija – jau kiekvieno tyrinėtojo laisvas pasirinkimas.

Istorinis materializmas, arba išorinių socialinių-politinių veiksnių pirmenybė prieš vidinius-dvasinius, nėra, kaip mums dažnai atrodo, vien sovietinio "marksistinio determinizmo" privilegija. Analogiškai apie literatūros ir kultūros reiškinius mąstė beveik visi be išimties tarpukario kritikai Lietuvoje, kurių darbą harmoningai pratęsia A.Radzevičiaus tyrinėjimai, išsiskiriantys organišku ir nuosekliu istorinio materializmo metodologijos, apvalytos nuo "marksistinio determinizmo" prievartos, įkūnijimu.

Esu tikras, kad būtent dėl to kada nors profesoriaus A.Radzevičiaus darbai taps autentišku, tikrovės neiškraipančiu savo epochos veidrodžiu. Nelyginant H.Taine’o pasekėjas A.Radzevičius pirmiausiai piešia bendrąjį europietišką istorinį kultūrinį foną, tada nuosekliai pereina prie mums artimesnės Vokietijos ir žymiausių jos atstovų – J.W.Goethe’s ir F.Schillerio, – paanalizuodamas po keletą jų kūrinių, tada peršoka dar arčiau – į Lenkiją su Adomu Mickevičiumi, Boleslawu Prusu ir kitais atstovais, kol pasiekia Lietuvą, šitaip įvesdamas ją į bendrąjį europietiškąjį kontekstą, kol galiausiai pasiekiami konkretūs lietuvių autoriai.

Europietiškasis kontekstas yra ne kažkur ten, šalia Lietuvos, bet yra ta visuma, kurios mažą dalelę sudaro lietuvių literatūra. Autorių biografiniai duomenys A.Radzevičiui nebeturi tos savaiminės vertės, kuri jiems įprastai suteikiama tokio pobūdžio darbuose, bet yra tiesiogiai siejami su kūriniais ir vertinami tiek, kiek gali juos paaiškinti. Nepaisant to, kad A.Radzevičius laikosi pozityvizmo nubrėžtų prasmės generavimo koncentrinių ratų koncepcijos, jis išsilaisvina iš tų aiškinimo rėmų, kuriuos per daugelį dešimtmečių sustiprino lietuvių literatūros mokslo tradicija ir intelektualinis lietuvių kritikų vangumas.

Metodologiškai nuosekliai kultūros epochas A.Radzevičius išaugina iš jų tarpusavio sąveikos, nauja epocha traktuojama kaip reakcija į senąją, Apšvieta išauga iš Renesanso (Vokietijoje) arba Baroko (Lenkijoje), tačiau Lietuvoje jos atsiradimas turėjęs savą specifiką: "Apšvietos literatūros vidinės raidos požiūriu tokį ankstyvą lietuvių sentimentalizmą, kuris Vakarų Europos Apšvietos literatūrose paprastai iškildavo tik prasidėjus racionalistinės jų krypties išsekimui bei krizei, lėmė specifinės istorinės socialinio ir kultūrinio Lietuvos gyvenimo aplinkybės." A.Radzevičius brėžia paralelę tarp socialinių-politinių, ekonominių ir kultūrinių reiškinių. Tokiu keliu galima lengviau lietuvių literatūros procesą įvesti į europietiškąjį kontekstą: "apskritai lietuvių Apšvietos literatūra socialine savo prigimtimi ir esme buvo to paties tipo reiškinys kaip ir kituose Europos kraštuose, iškilęs ekstremaliai pagilėjusios bei paaštrėjusios feodalizmo krizės, pasiekusios agonijos stadiją, terpėje".

Savitu kultūros epochų aiškinimu A.Radzevičius daug kuo primena J.Lindę-Dobilą, kuris irgi turėjo netradicinę kultūros epochų koncepciją ir šiaip jau gana skeptiškai vertino kultūros padėtį Lietuvoje, vadino ją viduramžiška pagal savo brandos laipsnį, o Renesanso pradžią siejo tik su V.Mykolaičio-Putino romano "Altorių šešėly" pasirodymu, nes "Renesansas ne tiek reiškiąs susipažinimą ir tyrinėjimą antikos kultūros, kiek žmogaus dvasios perauklėjimą, jos tam tikrą persiformavimą" (Julijonas Lindė-Dobilas, Į slėpiningąjį dvasios pasaulį, Vilnius: Vaga, 1996, p. 101.).

1985 m. Literatų diena VU KVF (Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete). / Asmeninio archyvo nuotr.

Abu šie autoriai buvo kitoniški. Tačiau metodologinis jų atspirties taškas skiriasi. A.Radzevičius remiasi istoriniu materializmu, o kunigas ir gimnazijos direktorius J.Lindė-Dobilas vienintelis kūrė tikrai idealistinę lietuvių kultūros koncepciją, kuri Lietuvoje neprigijo ir jokios tradicijos nesuformavo. Įkvėptas vokiečių dvasios istorijos (Geistesgeschichte) mokyklos ir ypač Wilhelmo Dilthey, jis skelbė, kad "ne materija duoda dvasiai formas, bet dvasia pati susidaro jas sau, naudodamasi laisvai, pagal savo norą, materiją ir verždamasi iš jos į tyrosios dvasios karalystę" (Julijonas Lindė-Dobilas, Į slėpiningąjį dvasios pasaulį, Vilnius: Vaga, 1996, p. 345).

Filosofinių idėjų J.Lindė-Dobilas sėmėsi iš vokiečių "dvasios istorijos" krypties atstovų – W.Dilthey ir jo pasekėjų, atsisiųsdamas knygas tiesiai iš Vokietijos, nors didelę įtaką jam darė ir H.Taine’as. Puikiai mokėdamas vokiečių ir keletą kitų kalbų, išminties J.Lindė-Dobilas galėjo pasisemti iš pirminių šaltinių. Tokios galimybės, kaip minėta, neturėjo didžioji dauguma A.Radzevičiaus ir vėlesniųjų kartų lietuvių literatūros mokslininkų. Ir vis dėlto, jeigu A.Radzevičius ir nesiejo kultūros ir visuomeninių-politinių reiškinių su "žmogaus dvasios perauklėjimu", tačiau ir nepripažino istorinio laiko visagalybės – kiekvienas reiškinys turi atitikti rūšinius reiškinio požymius, o nėra vien istorinio laiko atributas.

A. Radzevičiaus darbų likimas atspindi tą dramą, kurią išgyveno lietuvių literatūros mokslininkai, nenorėję taikstytis su jiems primetamais reikalavimais.

Didžiulę studijos taikomąją vertę sudaro dalys, skirtos žymiausių apsibrėžto lauko autorių kūrybai analizuoti. Kituose panašaus pobūdžio darbuose didelis dėmesys skiriamas rašytojų biografijai, o A.Radzevičius visą dėmesį sutelkia į kūrinius ir analizuoja juos ne vienu dviem sakiniais, pasirinkdamas iškiliausius laikotarpio literatus – Joną Biliūną, Žemaitę, Motiejų Valančių, Antaną Baranauską, Antaną Vienuolį, Julių Anusevičių, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Šatrijos Raganą ir kt. Išvardytiems aštuoniems autoriams skiriama beveik pusė storokos knygos apimties. Maždaug po pusę autorinio lanko skirta "Paskenduolei", "Anykščių šileliui", "Liūdnai pasakai" ir kt., vadinasi, tekstai skaityti ganėtinai nuodugniai. Nenuskriaudžiami ir kiti autoriai, kurių tekstai skaitomi atidžiai ir lyg per didinamąjį stiklą, taip atskleidžiant ne galutinai suformuluotą išvadą, o visą tą kelią, kurį mokslininkas nuėjo darydamas savo išvadas.

Galima būtų suabejoti A.Radzevičiaus požiūriu, kad lietuvių Apšvietos epocha kilo iš tų pačių šaltinių kaip ir Vakarų Europoje, tačiau tokiomis abejonėmis mes tik pažeisime tą interpretacinį modelį, kurį pasirinko mokslininkas. Todėl skaitant šį veikalą reikėtų atsiverti jo formuojančiai galiai, o ne nuolat primetinėti savo požiūrį, kaip pas mus nuo seno įprasta. Pernelyg sukietėjęs lūkesčių horizontas yra blogas vertinimo ir suvokimo kriterijus, kenkiantis, visų pirma, suvokėjui.

A.Radzevičiaus darbų likimas atspindi tą intelektualinę ir dvasinę dramą, kurią išgyveno lietuvių literatūros mokslininkai, nenorėję taikstytis su jiems primetamais reikalavimais, o kartu rodo ir milžiniškas neišnaudotas mūsų literatūros mokslo galimybes, kurios neišnaudotos liko ne tik dėl ideologinio spaudimo. Galima su mokslininko mintimis nesutikti, galima ginčytis, bet negalima jų atmesti tik todėl, kad jos iškrenta iš tradicijos nustatytų rėmų. Galbūt polemika su kitoniškomis idėjomis greit parodytų, kad pati tradicija ne visada keliavo teisinga linkme, kad dažnai ji tiesiog pasiklydo, nes vengė visuotinės literatūros ir literatūros mokslo konteksto, kurį pakeisdavo savo susikurtomis taisyklėmis? Ar ne dėl to vis dažniau kalbama apie lietuvių literatūros mokslo krizę? Norime pasaulį suvokti naujoviškai, bet užsispyrę atkakliai naudojame senoviškas priemones, prie kurių esame įpratę, kurias įtvirtino tradicija ir literatūros dėstytojai universitetuose.

* Tokį reikšmės ir prasmės išsiskaidymą rodo jau vien tas faktas, kad po kurio laiko pats teksto autorius ima kitaip suvokti savo tekstą, todėl "autoriai, kurie, laikui bėgant, kaip ir bet kas kitas keičia savo požiūrį, jausmus, nuomones ir vertybinius kriterijus, aiškiai links savo nuosavus darbus peržiūrėti kitokiame kontekste". (Eric Donald Hirsch, Validity in Interpretation, New Heaven and London, Yale University Press, 1967, p. 8). Šiuo atveju kūrėjo ir jo kūrinio santykis jau kaip ir bet kurio kito skaitytojo santykis su kūrėjo sukurta reikšme. Lietuvių literatūros istorijoje geriausias tokio nebesusikalbėjimo su ankstesniu savimi pavyzdys yra Igno Šeiniaus romano "Kuprelis" dvi redakcijos 1913 m. ir 1932 m.

** Garsiosios "Literatūros teorijos" bendraautoris, amerikiečių "naujosios kritikos" atstovas René Wellekas beveik taip pat aiškino Apšvietos raidos Vokietijoje savitumą: "Vokietijos Apšvieta buvo silpna ir trumpalaikė. Industrinė revoliucija vėlavo. Nebuvo vadovaujančios racionalistinės buržuazijos" ir t. t. (René Wellek, "The Concept of "Romanticism" in Literary History", in: Comparative Literature, t. 1, Nr. 2 (Spring, 1949), Duke University Press, p. 147–172, 151).

*** Turėta omeny vokiečių filosofo J.G.Fichte’s veikalas "Mokslinis mokymas" (1794–1795) ir J.W.Goethe’s bildungsromanas "Vilhelmo Meisterio mokymosi metai" (1795–1796).