LRT.lt kalbinti krepšinio ekspertai, kaip ir dauguma juo besidominčiųjų, stebuklų stabilumo stokojančiam „Lietuvos rytui“ neprognozuoja, tačiau įvardija, ką sostinės ekipa galėtų padaryti, kad šiųmetinį finalą žiūrėti būtų smagiau nei prieš trejus metus.

Trūko intrigos, kurią sukuria priešprieša tarp Vilniaus ir Kauno

Specialistai visų pirma pabrėžia naudą Lietuvos krepšiniui, kai į šalies krepšinio sceną vėl grįžta klasikinis finalas tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“. Į galutinį etapą Kauno ekipa žengė ramiu veidu (išskyrus techninių pražangų pririnkusį Šarūną Jasikevičių) 3-0 patiesdama „Lietkabelį“, o Rimo Kurtinaičio treniruojami vilniečiai, tik gerokai paprakaitavę, 3-2 palaužė Klaipėdos „Neptūną“. Klasikinį finalą buvome įpratę matyti eilę metų nuo 1998–1999 m. iki 2012–2013 m. sezono, o paskutinį kartą toks buvo 2015-ųjų vasarą. Kauno ekipa čempionų žiedus movėsi jau 19 kartų, „Lietuvos rytas“ titulu džiaugėsi 5 sykius (paskutinį kartą – 2010-aisiais, ekipą irgi treniruojant R. Kurtinaičiui).

„Džiaugiuosi, kad lietuviška krepšinio klasika sugrįžo į LKL. Ne dėl to, kad kažkiek vieną ar kitą palaikau, bet dėl to, kad tai didžiausią susidomėjimą keliančių komandų susitikimas. Tikiuosi, kad bus pilnos arenos. Manau, tai padeda mūsų krepšiniui vystytis. Jei ši priešprieša palieka vieną pralaimėjusįjį, tai ta komanda būtinai pasitempia investuodama ir į žaidėjus, ir trenerius“, – pastebi krepšinio specialistas Rūtenis Paulauskas.

Krepšinio ekspertas ir treneris Algirdas Brazys priduria, kad pastaruosius dvejus metus, kai žalgiriečiai finale rungėsi su Klaipėdos „Neptūnu“ ir Panevėžio „Lietkabeliu“, tai iš esmės nebūdavo tikrasis LKL finalas.

„Galima dideles liaupses sakyti „Neptūnui“ ar „Lietkabeliui“, bet tais metais finalui trūko intrigos, kurią sukuria ta priešprieša tarp Kauno ir Vilniaus. Kauniečiai to labai laukia ir džiaugiasi, kad „Lietuvos rytas“ pateko į finalą. Nenoriu įžeisti „Neptūno“, bet, manau, tai bus tikrasis finalas“, – sako treneris.

Nors pasigirsta komentarų, kad finale kova esą būtų rimtesnė, jei joje žaistų „Neptūnas“, anot S. Jovaišos, su tuo sunku sutikti: „Neptūnas“ yra labai nukraujavęs ir tikrai jiems būtų sunku žaisti prieš subalansuotą „Žalgirį“ su dideliu ir, praktiškai, lygiaverčių žaidėjų pasirinkimu. Krepšinio gurmanams ši dvikova bus įdomesnė, nei finalas su „Neptūnu“.

Ar kartosis „sausų“ finalų scenarijus?

Ar šiemet baigtis bus panaši, kokią matydavome finaluose 2014–2015 ir 2012–2013 metais? (tais kartais „Žalgiris“ seriją užbaigė „sausai“ 4-0). Ne vienas ekspertas ar tiesiog šiek tiek besidomintis krepšiniu supranta, kad šiemet Eurolygos grandus ant menčių guldę ir turnyro mažajame finale triumfavę žalgiriečiai žaidžia solidžiai ir įkąsti jiems bus labai sunku. Anot LRT.lt kalbintų ekspertų, nedrąsu kalbėti net ir apie vieną vilniečių pergalę serijoje, nors jiems pasitikėjimo gali suteikti tai, kad šį sezoną jau dukart pavyko parklupdyti savo principinius varžovus.

„Favoritas yra „Žalgiris“, neabejotinai, nes šiandien jie žaidžia kito lygio krepšinį. Duodu 4-0 „Žalgiriui“. Bet tai nereiškia, kad jie taip lengvai ir laimės. Gali būti visko, bet kad „Lietuvos rytas“ pasiektų pergalę – truputį abejoju. Kad kovos – abejonių nėra“, – sako A. Brazys.

R. Paulauskas didelių vilčių vilniečiams taip pat nesuteikia: „Tikiu, kad „Žalgiris“ susigrąžins tą formą, kurią buvo pasiekęs Eurolygoje, geriausio laikotarpio sezone metu. Tikrai turiu pripažinti, kad „Lietuvos rytui“ įveikti „Žalgirį“ bent vieną kartą bus labai sunku“.

Anot S. Jovaišos, jei kauniečiai neužmigs ant laurų, baigtis aiški, nors „sausos“ serijos šiemet neturėtų būti.

„Jei kauniečiai neužmigs ant to olimpinio favoritų laiptelio, serija turėtų baigtis jų pergale. Ar atsirastų bent vienas, kuris pasakytų, kad čempionas bus kitas nei „Žalgiris“? Manau, kad ne. Bet manau, kad Vilnius yra pajėgus susikauti kai kuriose rungtynėse dėl pergalės, ypatingai namuose, ir įrodyti, kad pora pergalių reguliariajame sezone nebuvo atsitiktinės, – sako S. Jovaiša. – Šį kartą vilniečiai gal bent vieną pergalę turėtų iškovoti. Kažkodėl taip manau, nes vis tiek bus rungtynių, kuriose kauniečiai nebus turbūt pilnai susikoncentravę ir „Lietuvos rytas“ gali tuo pasinaudoti.“

Kalbos apie naują trenerį „Lietuvos ryto“ stovykloje

Neseniai, dar vykstant pusfinalio kovoms, žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Dainius Adomaitis kitą sezoną stos prie „Lietuvos ryto“ vairo. Dabartinis ekipos vairininkas R. Kurtinatis pripažino, kad dar nesibaigus sezonui išgirsti tokią žinią buvo nemalonu tiek jam pačiam, tiek žaidėjams. Kaip bebūtų, pasak R. Paulausko, kalbos apie trenerių keitimą didelio poveikio neturėtų daryti.

„Kiekvienas treneris žino, kad nepakeičiamų trenerių nėra, yra tik dar nepakeisti. O visi anksčiau ar vėliau bus pakeisti. Nė vienas turbūt negyvena tokiomis komforto sąlygomis, nebent pats turi komandą ir ją treniruoji“, – reziumuoja ekspertas.

Stipriosios pusės ir Achilo kulnai

Anot R. Paulausko, šį sezoną, akivaizdu, „Žalgiris“ įrodė, kad silpnų vietų turi nedaug, o didžiausi pranašumai – išmintingas metimų parinkimas, Š. Jasikevičiaus prižiūrima disciplina ir solidi gynyba.

„Žalgiris“ yra turbūt geriausiai subalansavusi savo žaidimą komanda ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Metimų parinkimas yra vienareikšmiškai geriausias. Puolimo metu tarp žaidėjų vyksta nuolatinė paieška ir analizė, kur yra varžovo silpniausia vieta. Trečias dalykas – komanda žaidžia disciplinuotai, ketvirtas – komanda gali kaitalioti tempą, žaisti tiek ir greitai, tiek išlaikyti lėtesnį ir daugiau į lyderius akcentuotą žaidimą. Be to, jie nepaprastai solidžiai žaidžia gynyboje, gebėdama spręsti bet kokias, net ir pačias sudėtingiausias, varžovų puolimo užduotis“, – vertina specialistas.

Kuo gali pasigirti sostinės ekipa? LRT.lt kalbinti specialistai „Lietuvos ryto“ stipriąsias puses vertina kukliai, pažymėdami, kad R. Kurtinaičio vadovaujamai kariaunai labai trūksta stabilumo.

„Komanda, kuri kelia sau didelius tikslus ir nori kažką apčiuopiamo laimėti, turi būti daugiau mažiau stabili. O dabar matėme sunkią pusfinalio seriją, buvo bėdų ir ketvirtfinalio rungtynėse su „Juventus“ išvykoje, kur daug lėmė sėkmė, o ne meistriškumas ar žaidimo stabilumas“, – mano S. Jovaiša.

R. Paulausko nuomone, nėra vietų, kur „Lietuvos rytas“ būtų pranašesnis, tačiau galima išskirti universalių žaidėjų indėlį.

„Vilnius iš tikrųjų turi jaunus du žaidėjus, kurių ateityje galėtų šiek tiek norėti ir „Žalgiris“ – Martynas Echodas ir Rokas Giedraitis. Tai įdomūs, universalūs žaidėjai, gera investicija į ateitį. Taip pat atrodo, kad šiuo metu gerai žaidžia Mindaugas Girdžiūnas ir Mindaugas Lukauskis. O Loukas Mavrokefalidis, jei jis nenorės anksti važiuoti namo, iš jo Rimas Kurtinaitis išspaus viską“, – sako R. Paulauskas.

Jo nuomone, „Lietuvos ryto“ stratego pamėgtas, bet kai kurių sirgalių kritikuojamas žaidimas būtent per greičio stygiumi pasižymintį graiką L. Mavrokefalidį yra sėkmingas.

„Jis gali žaisti panašiai kaip Paulius Jankūnas. Moka daug taktinių dalykų puolime – po užtvaros žaisti po krepšiu arba toliau, ties perimetru, jis žaidžia ir veidu, ir nugara į krepšį. Nors nematau, kad „Žalgirio“ priekinei linijai jis būtų labai pavojingas“, – pastebi specialistas.

Ko griebtis „Lietuvos rytui“, kad sulauktume intrigos

Kokiais būdais sostinės ekipa finale galėtų sukelti rimtesnių problemų žalgiriečiams? Anot R. Paulausko, „Lietuvos rytui“ reikia dviejų dalykų. Ir jų tikėtis nėra taip jau lengva.

„Reikia, kad „Lietuvos rytas“ jaustų nepaprastai didelį fizinių jėgų antplūdį, kurio jiems labai stinga, kad tokie žaidėjai kaip Chrisas Krameris ir Artūras Jomantas pataikytų bent po du tritaškius, o kiti, be abejo, apskritai mestų fantastiniu procentu. Antras dalykas – kad tiesiog „Žalgiris“ būtų tiek nemotyvuotas tą dieną, tiek ir fiziškai pavargęs. Tik tokiomis aplinkybėmis matau galimybę „Lietuvos rytui“ laimėti“, – mano R. Paulauskas.

Anot A. Brazio, vienas R. Kurtinaičio auklėtinių receptų galėtų būti bandymas griežtai sustyguotą krepšinį žaidžiančius varžovus įvelti į atvirą ir kiek padriką žaidimą, kokį jie ne kartą demonstruodavo šiame sezone.

„Jiems negalima įsivelti į tą atvirą krepšinį, kurį „Lietuvos rytas“ mėgsta – greitai bėgti išnaudojant metikus. Jie įmeta daug taškų – daug praleidžia, bet dar daugiau įmeta. Turint pranašumą greitame puolime, turint pakankamai gerų snaiperių, tai galėtų būti vilniečių koziris. Bet „Neptūnas“ parodė, kaip reikia žaisti prieš „Lietuvos rytą“ – jie privertė žaisti tą pozicinį žaidimą penki prieš penkis, ir tai „Lietuvos rytui“ buvo didelė problema. „Žalgiris“ bandys panašiu stiliumi žaisti, kad neįsiveltų į tą „Lietuvos ryto“ žaidimą“, – mano treneris.

Be to, A. Brazio teigimu, nors favoritas yra aiškus, turėtume tikėtis kovos, nes finale matysime visai kitokį „Lietuvos rytą“, nei matėme pusfinalio dvikovoje su „Neptūnu“, kai vilniečiai buvo laikomi favoritais.

„Lietuvos rytas“ bus kitoks, nei buvo pusfinalyje su „Neptūnu“. Jų neslėgs jokia įtampa – jie nėra favoritai, jie žais atsipalaidavę, laisviau. Šioje situacijoje „Žalgiriui“ bus sunkiau, nes jie yra ryškūs favoritai. <...> „Lietuvos rytas“, šiemet du kartus įveikęs „Žalgirį“, parodė, kad gali su jais kautis, ir psichologiškai tai buvo labai svarbu. <...> Tikiuosi, kad jie tą tikrąjį veidą parodys finale ir dėl to krepšinis bus tik įdomesnis. Net neabejoju, kad „Lietuvos rytas“ labai lengvai nepasiduos“, – sako A. Brazys.

Pirmoji LKL finalo serijos (iki 4 pergalių) dvikova – birželio 9-ąją, 17.20 val., Kauno „Žalgirio“ arenoje.

Pirėjo ekipą nukovę žalgiriečiai žengia į pusfinalį, kuris vyks Belgrade gegužės 18–20 dienomis.

Kauno klubas pirmąjį varžovą finalo ketverte gali sužinoti jau ketvirtadienio vakarą, jei „Fenerbahče“ krepšininkai įveiks „Baskonia“. Pastarieji serijoje atsilieka 1:2.

„Žalgiris“: Kevinas Pangosas 21 (4/6 dvit., 2/5 trit., 7/7 baud. met., 4 rez. p.), Edgaras Ulanovas 20 (4/8 dvit., 3/4 trit., 3/4 baud. met., 9 atk. k.), Axelis Toupane`as 11 (1/2 dvit., 1/3 trit., 6/7 baud. met.), Brandonas Daviesas ir Vasilje Micičius 9 (3/5 trit.), Paulius Jankūnas (7 atk. k.) ir Aaronas White`as po 8, Antanas Kavaliauskas 7, Beno Udrihas 4 (4 rez. p.), Artūras Milaknis 3, Paulius Valinskas 1 taškas, Martynas Sajus 0 taškų.

„Olympiakos“: Vassilis Spanoulis 19 (3/5 dvit., 2/7 trit., 7/7 baud. met., 6 rez. p.), Janis Strelniekas 17 (3/4 dvit., 2/5 trit., 5/5 baud. met., 4 rez. p.), Kostas Papanikolaou 15 (2/2 dvit., 1/2 trit., 8/9 baud. met.), Kyle`as Wiltjeras 12, Brianas Robertsas 10, Jamelas McLeanas 8, Ioannis Papapetrou 4, Nikola Milutinovas ir Kimas Tillie po 3 taškus, Vangelis Mantzaris 0 taškų, Georgios Bogris ir Bobby Brownas aikštėje nepasirodė, Georgios Printezis nebuvo registruotas mačui.

Spaudos konferencija:

Geriausi rungtynių epizodai:

„Žalgirio“ vyr. trenerio Š. Jasikevičiaus ašaros mačo pabaigoje:

Pirmajame kėlinyje žalgiriečiai startavo drąsiai ir pirmavo 14:5. Vėliau, ypač sėkmingai žaidžiant Kevinui Pangosui, šeimininkai kurį laiką balansavo ties 8 taškų persvara, tačiau artėjant ketvirčio pabaigai varžovai sugebėjo aptirpdyti deficitą – kėlinys baigėsi žalgiriečiams pirmaujant tik vienu tašku.

Antrąjį kėlinį Š. Jasikevičiaus auklėtiniai pradėjo dar labiau susikaupę. Ilgai netrukus jiems pavyko atgauti 8 taškų persvarą, o sėkmingą atkarpą sužaidus E. Ulanovui ir kitiems ekipos žaidėjams persvara išaugo net iki 17-os – 46:29. Panašų tempą žalgiriečiai išlaikė iki kėlinio pabaigos – 51:37.

Po didžiosios pertraukos „Žalgirio“ krepšininkai stengėsi išlaikyti persvarą. Po K. Wiltjero tolimo šūvio skirtuma sumažėjo iki 11, tačiau žalgiriečiai reagavo žaibiškai – E. Ulanovas ir A. White`as atsakė tritaškiais – 65:48, skirtumas ėmė augti. Toliau siaučiant E. Ulanovui „Žalgirio“ persvara pasiekė bet 22 taškus, ketvirtis baigėsi rezultatu 78:56.

Solidžiai po didžiosios pertraukos žaidę žalgiriečiai ketvirtame kėlinyje šiek tiek sulėtino tempą, po energingai varžovų gretose žaidusio latvio Janio Strelnieko ir K. Wiltjero taškų Š. Jasikevičius nutarė imti pertraukėlę, skirtumas aptirpo iki 12 taškų. Rungtynėms baigiantis graikai dar kabinosi į mačą, mažindami skirtumą iki vienženklės persvaros, bet pergalė jau buvo žalgiriečių rankose. Galutinis rezultatas – 101:91.

Rungtynių eiga

Ketvirtas kėlinys. Ketvirtyje pirmieji taškus pelnė graikai, A. Toupane`as atsakė vienu baudos metimu – 78:59. Sužaidus 1,5 minutės A. Toupane`as pridėjo tolimą šūvį – 82:63. Likus apie 7 minutes sėkmingą kovą po krepšiu tęsė B. Daviesas, po jo baudos metimo rezultatas 83:65, į tai graikai tuojau pat atsakė atkarpa 6:0 ir Š. Jasikevičius nusprendė imti pertraukėlę, skirtumas 12 taškų – 83:71. Po jos šeimininkai atsakė trimis taikliais baudos metimais ir persvara jau kiek saugesnė – 86:71. Likus apie 4,5 minutės K. Pangosas puikiai pranėrė po krepšiu – 88:73, tačiau kitoje atakoje besigindamas A. Toupane`as nubaustas nesportine pražanga. To graikai iškart neišnaudojo, bet kitoje atakoje išprovokavo 5-ąją „Žalgirio“ komandinę pražangą, rezultatas 88:76. Netrkus A. White`as pataikė labai svarbų tolimą metimą, šeimininkai priekyje 91:76. Likus žaisti mažiau nei 3 minutes svečiai sumažino skirtumą iki 11-os – 91:80. Per paskutines dvi minutes „Olympiakos“ dar bandė mažinti skirtumą ir kabintis į rungtynes, abiem komandų treneriams dar buvo skirtos techninės pražangos, tačiau šeimininkai pergalės iš rankų jau nepaleido. „Žalgiris“ – Eurolygos finaliniame ketverte!

Trečias kėlinys. Ketvirtį sėkmingai po krepšiu užsiėmęs poziciją keturias taškais pradėjo B. Daviesas, graikai pataikė tritaškį – 55:40. Sužaidus apie 2 minutes varžovai smeigė dar vieną tolimą šūvį, į tai dvitaškiu atsakė K. Pangosas, baudos metimus pridėjo B. Daviesas – 59:43. Likus žaisti mažiau nei 6 minutes K. Wiltjeras sumažino savo ekipos deficitą iki 11 taškų, bet žalgiriečiai reagavo žaibiškai – E. Ulanovas ir A. White`as atsakė tritaškiais – 65:48. Po varžovų atsakymo ir A. Kavaliausko bei E. Ulanovo taškų skirtumas ūgtelėjo iki 18-os – 69:51. Kėliniui einant į pabaigą E. Ulanovas toliau siautė – po jo penkių taškų skirtumas dar išaugo – 76:53. Po pertraukėlės graikai atsakė tritaškiu, metimu paskutinę atakos sekundę sureagavo A. White`as – 78:56. Tokiu rezultatu kėlinys ir baigėsi.

Antras kėlinys. Sėkmingai apsigynę pirmuosius taškus kėliny pelnė šeimininkai – po E. Ulanovo dvitaškio rezultatas 25:22, po A. Kavaliausko baudos metimų 27:22. Sužaidus daugiau nei 2 minutes taškų sąskaitą atsidarė B. Udrihas, netrukus tą iš toli padarė latvis J. Strelniekas – 29:27. Nemažindami tempo žalgiriečiai pelnė 4 taškus iš eilės, po P. Jankūno dėjimo rezultatas 33:27. Po dar vieno B. Udriho metimo iš vidutinio nuotolio skirtumas ūgtelėjo iki 8 taškų (35:27), varžovai nutarė imti pertraukėlę. Po jos šeimininkai nesustojo – po A. Milaknio ir 5 iš eilės E. Ulanovo taškų skirtumas jau 16 taškų – 43:27. Netrukus po gražaus reido A. Toupane`as pridėjo du taškus su pražanga – 46:29, netrukus Š. Jasikevičius į aikštę nutarė išleisti nedaug šiame etape žaidusį M. Sajų. Likus apie 2,5 minutės P. Jankūnas pataikė du baudų metimus, tuo pačiu atsakė ir „Olympiakos“ – 48:33. Likus apie 2 minutes toliau problemas po krepšiu šeimininkams kėlė J. McLeanas – po jo metimo su pražanga rezultatas 48:35. Tačiau neatsipalaidavę žalgiriečiai vėl atsakė – V. Micičius smeigė dar vieną tritaškį – 51:35. Per likusį laiką svečiai tik šiek tiek apmažino skirtumą, rezultatas po dviejų kėlinių 51:37. Rezultatyviausi „Žalgirio“ gretose – K. Pangosas (10), V. Micičius ir E. Ulanovas (po 9), tarp varžovų rezultatyviausi trys žaidėjai – V. Spanoulis, J. McLeanas ir B. Robertsas (po 7 tšk.).

Pirmas kėlinys. Pirmuosius taškus po pirmųjų 10 mačo sekundžių šaltakraujiškai pelnė K. Pangosas – 2:0, netrukus P. Jankūnas pridėjo  tritaškį– 5:0. Po kiek laiko B. Robertsas atsakė 5 taškais iš eilės, rezultatas lygus 5:5. Sužaidus apie 3 minutes K. Pangosas smeigė tritaškį – 8:5, po minutės V. Micičius pakėlė areną į viršų net dukart – po dviejų jo tritaškių iš eilės kauniečiai priekyje 9 taškais – 14:5, varžovai nutarė imti pertraukėlę. Po jos vienas varžovų lyderių V. Spanoulis tritaškiu pelnė pirmuosius savo taškus, į tai greit atsakė E. Ulanovas – 16:8. Po kiek laiko K. Pangosas pratęsė sėkmingą savo pasirodymą – po jo dvitaškio ir šūvio iš toli rezultatas 21:13. Likus mažiau nei 3 minutėms graikai sėkmingai užbaigė ataką iš po krepšio, tuo nepatenkintas Š. Jasikevčius nutarė imti minutės pertraukėlę. Po jos „Olympiakos“ išprovokavo dar vieną varžovų pražangą, po dviejų B. Robertso baudos metimų skirtumas aptirpo iki trijų taškų – 21:18. Likus mažiau nei 1,5 minutės kėlinyje rezultatas 21:20, skirtumą po kurio laiko padidino B. Daviesas 23:20. Paskutinėmis ketvirčio sekundėmis sudėtingą metimą pataikė I. Papapetrou, po vaizdo peržiūros paaiškėjo, kad tritaškio linija užminta, tad žalgiriečiai išsaugojo minimalią persvarą – 23:22.

„Dažnai už tų pilkų dėžių slypi nepaprastos istorijos, kartais atskleidžiančios visą rajono kūrimo esmę“, – sako A. Kazlauskas, 2016 m. išrinktas svetingiausiu Vilniaus gidu. Ugniagesio, nekilnojamojo turto brokerio specialybių ir darbo banke atsikandęs A. Kazlauskas galų gale pasirinko gido profesiją ir jau kurį laiką vilniečius bei miesto svečius kviečia į keliones po atskirus miesto rajonus, taip pat siūlo temines ekskursijas (pavyzdžiui, „Gynybinės sienos takais“). Čia galima sužinoti apie mieste veikusį didžiausią pasaulyje dalgių fabriką, seniausią Lietuvoje devynaukštį namą, Vingio parko slėpinius, netikėtą betono skulptūrų parką Paneriuose ar tiesiog vilniečių menkai pažįstamą vietą su puikia miesto panorama.

Porą didelių sieninių miesto žemėlapių virtuvėje pasikabinęs vilnietis nuolat domisi gimtojo Vilniaus istorijos įdomybėmis, kurių, atrodo, niekad nepritrūks. Pasak jo, puikiu tyrinėjimo objektu gali būti ir rajonų bei miesto generaliniai planai.

„Visada įspūdį sukelia rajonų ar miesto generaliniai planai, kuriuose galima prisižiūrėti įvairių fantastinių, bet neįgyvendintų idėjų. Pavyzdžiui, pagal 1948 metų generalinio plano viziją ten, kur vėliau atsirado taksi parkas, turėjo būti tiesiog žalia zona su parku, fontanais“, – pasakoja gidas.

– Kaip atsirado jūsų susidomėjimas Vilniaus istorija?

– Kartą eidamas per miesto centrą pamačiau skelbimą, kad yra renkama nauja gidų kursų grupė. Tuo metu dirbau darbą, kuris man neteikė didelio džiaugsmo, ir pamaniau, kad šie kursai mane priartins prie svajonės dirbti keliaujant, o ir šiaip pasiūlymas skambėjo įdomiai. Tiesa, jokios konkrečios vizijos ateičiai neturėjau, tai tiesiog buvo lengvi jaunatviški pasvaičiojimai. Lankydamas kursus į miestą pradėjau žiūrėti visiškai kitomis akimis nei anksčiau ir supratau, kad jis slepia daugybę nuostabių istorijų. Po maždaug metų, kai jau pats pradėjau vesti ekskursijas, atradimų tik daugėjo, suvokiau, kad į domėjimąsi Vilniumi rimtai įklimpau.

– Išleidote knygą „Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją“, kuri kviečia susipažinti su maršrutais įvairiuose sostinės rajonuose. Pagal ką atsirinkote šias miesto dalis?

– Kurdamas ekskursijų maršrutus išsirenku vietas, kurios mane tiesiog kažkaip natūraliai traukia ar intriguoja. Virtuvėje turiu keletą didelio formato sieninių žemėlapių, kasdien į juos žvelgiu daugybę kartų ir būna, kad norisi bakstelti pirštu į kažkurią vietą ir sakyti: „o, čia turėtų būti įdomu“. Per dvejus aktyvaus ekskursijų kūrimo ir vedimo metus atsirado keliolika originalių maršrutų bei daug sukauptos informacijos, tad knygoje iš esmės aprašytos tos vietos, į kurias su vilniečiais keliavau ieškoti atradimų.

– Ne kiekvienas turbūt, išgirdęs, tarkim, Naujininkų pavadinimą, iškart pasakytų, kad ten gali vykti įdomi ekskursija. Ką ten atrandate jūs?

– Su Naujininkais, tiesą pasakius, yra gana paprasta – čia yra trys labai skirtingo likimo cerkvės, unikali sentikių bendruomenė, nuostabi XIX amžiaus antros pusės Tyzenhauzų akių ligoninė, legendinis taksi parkas, pareigūnų pataisos namai ir dar aibė kitų įdomybių. Rajonas vis dėlto gana senas ir per porą šimtų metų spėjo užsiauginti spalvingą „kultūrinį sluoksnį“. Sudėtingiau būna su naujesniais rajonais, bet įdomios informacijos yra visur, tik reikia sugebėti pažvelgti į vietovę skirtingais rakursais.

Visada įspūdį sukelia rajonų ar miesto generaliniai planai, kuriuose galima prisižiūrėti įvairių fantastinių, bet neįgyvendintų idėjų.

– Kaip manote, ar tokia vieta kaip Naujininkai gali tapti „the new cool“, nauju traukos objektu, ar tai visgi išliks savotiška egzotika?

– Pokyčiai vyksta jau dabar, nes miesto centro sąvoka plečiasi, ir jei dabar žmogui jau nebebaisu eiti į barą stotyje, tai tik laiko klausimas, kada madingi dalykai perlips kitapus geležinkelio bėgių. Vis dėlto nesinorėtų, kad su Naujininkais atsitiktų tas pats, kas įvyko su Užupiu, kai nebegali įkvėpti oro per prabangių mašinų tankmę, o ir kokių „Coffee Inn`ų“ man asmeniškai čia visai netrūksta. Aišku, rajonas yra didelis ir turi keletą rimtų trūkumų, tad šimtaprocentinis renesansas gal ir nelabai įmanomas.

– Vedate ekskursijas ir užsieniečiams. Ar pavyksta juos sudominti savo ekskursijomis ne po blizgančias vietas, tokias kaip Markučiai, Naujininkai, Naujoji Vilnia, ar vis dar juos galime patraukti tik UNESCO pripažinto Senamiesčio grožybėmis?

– Dauguma užsieniečių Vilniuje tepraleidžia dvi ar tris dienas ir nelabai turi laiko susipažinti su periferija, dažniausiai jie aplanko visas tris Baltijos šalis vieną po kitos, todėl daug kas pamatoma skubotai, prabėgomis. Dalis keliautojų dar spėja apsilankyti Žvėryne, Šnipiškėse ar televizijos bokšte. Pats dažniausiai užsieniečiams vedu ekskursijas tik po Senamiestį. Smagu, kad mūsiškis istorinis centras gana įvairialypis, todėl ir jame galima užčiuopti įvairių laikmečių palikimo. Kita vertus, iš patirties galiu pasakyti, kad apsilankymas Naujininkuose, Lazdynuose ar Paneriuose svečiams iš užsienio būna ne mažiau įspūdingas.

– Kokie dalykai sostinės rajonuose jus stebina?

– Labai dažnai nustebina „užkulisiniai“ faktai. Rajonuose yra mažai pastatų, kuriuos pamatęs eilinis žmogus galėtų pasakyti, kad tai yra tikrai gražus pastatas ir kad apskritai verta atkreipti į tai dėmesį. Bet dažnai už tų pilkų dėžių slypi nepaprastos istorijos, kartais atskleidžiančios visą rajono kūrimo esmę.

– Esate jau išnaršęs įvairiausius Vilniaus ir jo apylinkių kampus – kuri dalis dabar jums įdomiausia ir kodėl?

– Žiūrint geografiškai, jau ištyrinėtas nemažas gabalas pietinės ir rytinės Vilniaus dalies, tad dabar norėtųsi skirti daugiau dėmesio šiaurei. Manau, kad artimiausiu metu gimsiantis maršrutais bus orientuotas į tą miesto pusę. Taip pat domina ir Vilniaus apylinkės – neseniai „paleidau“ šviežiausią maršrutą po Lentvarį.

– Ką, jūsų nuomone, mūsų mieste vertėtų labiausiai saugoti?

– Svarbiausia, kad būtų saugoma architektūros ir kraštovaizdžio darna, turiu omenyje tai, kad statant naujus pastatus nekilnojamojo turto vystytojai ir architektai turėtų labiau gerbti aplinką, į kurią kiša rankas ir pinigus. Netgi naujų pastatų vizualizacijose dažniausiai nevaizduojami šalia esantys pastatai, tarsi niekas ten neegzistuotų ir viskas būtų statoma plyname lauke. Pavyzdžiui, Žvėryne prie senojo tilto neseniai išdygo toks daugiabučių kompleksas, skambiu pavadinimu „Žvėryno simfonija“, bet, mano nuomone, ta „simfonija“ vizualiai užteršė aplinką dideliu spinduliu. Patys pastatai savaime gal ir visai simpatiški, bet į kontekstą, atrodo, tarsi būtų nusispjauta.

– Ar didžiąją dalį medžiagos ekskursijoms randate internete, ar tenka nemažai keliauti į archyvus, kitais būdais ją rinkti?

– Labai įvairiai. Kadangi ekskursijose paliečiami skirtingi laikmečiai, tai priklausomai nuo objekto kartais tenka naudotis vienu būdu, o kartais visais iš karto: knygos, archyvai, internetas, žmonių pasakojimai.

– Ar teko susidurti su kokiais nors keblumais, iššūkiais renkant informaciją?

– Labai dažnai, praktiškai tai yra kasdienybės dalis. Tyrimų sritis rajonuose yra gana apleistas reikalas, mažai kas apie tai kalba, rašo, fiksuoja pokyčius. Vėliau žmonės miršta ir nusineša žodinius atsiminimus su savimi į kapus arba pusėtino patikimumo informacija apauga legendomis. Todėl tikrai pasitaiko, kad yra akivaizdžiai neįprastas objektas, bet informacijos, nors tu ką, nėra beveik jokios. Panašiai būna su slaptesniais, sakykime, kariniais ar pramoniniais objektais, dažnai iš informacijos nuotrupų belieka kelti prielaidas.

Bet dažnai už tų pilkų dėžių slypi nepaprastos istorijos, kartais atskleidžiančios visą rajono kūrimo esmę.

– Kokią archyvinę medžiagą radęs labiausiai nudžiugote ar nustebote?

– Visada įspūdį sukelia rajonų ar miesto generaliniai planai, kuriuose galima prisižiūrėti įvairių fantastinių, bet neįgyvendintų idėjų. Pavyzdžiui, pagal 1948 metų generalinio plano viziją ten, kur vėliau atsirado taksi parkas, turėjo būti tiesiog žalia zona su parku, fontanais.

– Koks objektas (ar miesto dalis) jums asmeniškai labiausiai atspindi Vilnių?

– Turbūt tai yra kiekvieno subjektyvi nuomonė, susidaranti per gyvenimo patirtis. Mano Vilniaus veidą galima būtų sudėlioti iš tokių detalių kaip Kalvarijų gatvė, Žirmūnai, Katedros aikštė ir Naujininkai.

– Viename pokalbyje esate užsiminęs apie idėją tyrinėti Vilniaus naktinių klubų istoriją. Papasakokite daugiau apie šią mintį.

– Su ilgamečiu muzikiniu partneriu Matu Mulevičiumi pagimdėme šią idėją gana natūraliai. Tiesiog pastaruoju metu į klubus naktinėti nebeiname, bet mieste leisti vakarus pomėgis liko, todėl bevaikštant pro buvusių muzikinių klubų ir barų vietas iškildavo įvairūs smagūs prisiminimai. Ir tada kilo klausimas – o koks judesys vyko dar anksčiau, kur jis vyko, ko žmonės klausė ir taip toliau. Matas apie tai parašė porą straipsnių ir atrado begalę smagių faktų, pavyzdžiui, kad „Muzikiniame angare“ apie 2000-uosius, be naktinių pramogų, buvo galimybė pasinaudoti ir kompiuteriais, prijungtais prie interneto, o tas malonumas atsieidavo 15 litų už valandą. Juk tuo metu tai buvo tokie didžiuliai pinigai!

– Ką esate numatęs artimoje ateityje – galbūt naują knygą ar maršrutus kituose miestuose?

– Kol kas neturiu labai konkrečių tikslų, kartais intriguojantys pasiūlymai ateina patys. Bet tikrai bus naujų maršrutų, galbūt net ir už Vilniaus ribų. O naujos knygos neplanuoju, bet kažkada, matyt, laikas pribręs ir jai.

Anot jos, šis metas, besitęsiant migrantų krizei, yra kaip niekad tinkamas Europos kultūrai skleistis. „Jei mes uždarysime duris ir pastatysime sienas, rezultatas visiškai prieštaraus tam, ko mus mokė ligšiolinė Europos istorija“, – mano S. Costa.

Interviu LRT.lt italė S. Costa teigia mananti, kad Europos Sąjungos šalys turi dalintis atsakomybe dėl šios humanitarinės krizės, būti atviresnės, ypač žmonėms Viduržemio jūros regione, Balkanuose. Vienas jos siūlymų – sukurti „švietimo koridorius“: skatinti Bendrijos šalių universitetus atverti duris pabėgėliams studentams, siūlyti praktiką jauniems žmonėms, studijuojantiems Sirijos, Irako ir kituose nestabiliuose regionuose. Tai, anot S. Costos, – būdas apsisaugoti nuo jaunimo radikalizacijos.

Kultūros komiteto vadovė taip pat pripažįsta, kad vis dar kovojama dėl svarbesnės kultūros pozicijos Europos Komisijos investiciniame plane Europai, ieškoma galimybių geriau subalansuoti didesnių ir mažesnių šalių kūrybinių industrijų šansus gauti finansavimą, siekiama atkreipti politikų dėmesį į kino industrijos svarbą Europos ekonomikai.

– Kokias galimybes skleistis Europos kultūrai matote esant dabartinei migrantų krizei?

Atėjus krizei, praradome savo bendros tapatybės reikšmę. „Švelnioji galia“ – kultūra – dabar yra reikšminga kaip niekad.

– Atėjus krizei, praradome savo bendros tapatybės reikšmę. „Švelnioji galia“ – kultūra – dabar yra reikšminga kaip niekad. Visų pirma turime tiesti kultūrinius tiltus, ieškoti supratimo, plėsti žinias apie kitas kultūras. Visa tai turi būti Europos siekiamybė. Jei pažvelgtume į Europos istoriją, suprastume, kad tai – įvairovės istorija. Amžiams bėgant, susiformavo tam tikros bendros vertybės. Dabar toms vertybėms iškilęs pavojus. Ypač atkreipčiau dėmesį į solidarumą. Jei Europa nori atlikti globalaus žaidėjo vaidmenį, mes turime parodyti, kad turime sugebėjimų, esame atviri ir pasiryžę skatinti žmonių mobilumą, dalintis atsakomybe dėl šios humanitarinės krizės, taip pat skleisti, skatinti kultūros produkciją – filmus, kitą kūrybą.

Vienas pavyzdžių – gerai žinoma „Erasmus“ mainų programa. Manau, ji padeda išlaikyti mūsų tapatybę ir tuo pačiu leidžia pažinti kitus jaunus žmones, švietimo sistemas visoje Europoje. Visa tai yra būdas stiprinti savo sugebėjimus, kaupti patirtį karjerai. Aš įsivaizduoju, kad, jei mes uždarysime duris ir pastatysime sienas, rezultatas visiškai prieštaraus tam, ko mus mokė ligšiolinė Europos istorija.

– Ar yra specialios programos, orientuotos į migrantus?

– Komiteto iniciatyva spaudėme švietimo, kultūros, jaunimo ir sporto reikalų komisarą Tiborą Navracsicsą ir galų gale buvo paskelbtas naujas kvietimas teikti kultūros projektus – 1,6 milijono eurų skiriama finansuoti projektus, kuriuose dalyvautų migrantai. Norime tobulinti bendradarbiavimą, būti atviresni, ypač šalims Viduržemio jūros regione, Balkanuose.

Kitas dalykas – švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto programai „Erasmus+“ skyrėme papildomus 3 milijonus eurų tam, kad būtų finansuojamos integracijos programos jauniems žmonėms.

Taip pat galiu paminėti savo pasiūlymą sukurti „švietimo koridorius“ (netiesiogiai nurodant į vadinamuosius humanitarinius koridorius). Prašysime visų Bendrijos universitetų atverti duris pabėgėliams studentams, siūlyti praktiką jauniems žmonėms, studijuojantiems Sirijos, Irako ir kituose nestabiliuose regionuose. Taip pat skatinsime mokymąsi per atstumą. Tai yra būdas išvengti jaunimo radikalizacijos, būdas išsaugoti kartą, kurios galime netekti. Tai svarbu ir dėl to, kad tai moko mus tarptautiškumo.

– Kurios sritys Kultūros ir švietimo komitetui šiuo metu yra prioritetinės?

Visų pirma džiugu, kad per kultūros ministrų susitikimą Italijos kultūros ministras Dario Franceschini akcentavo siūlymą, kad kultūra privalo tapti 11-ąja prioritetine sritimi Jeano-Claude`o Junckerio plane [Europos Komisijos investiciniame plane Europai – LRT.lt]. Tai svarbu, nes šiuo metu kultūra, deja, nėra tarp svarbiausių plano sričių.

Šiuo metu incijuojame kelias skirtingas strategijas. Kartu su Frederica Mogherini [Europos Sąjungos vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė – LRT.lt] esu atsakinga už naujos Europos kultūrinės diplomatijos platformos pristatymą. Platforma teiks konsultacijas politikos klausimais, bendradarbiaus su kultūra suinteresuotais subjektais ir rengs kultūros lyderystės mokymo programas. Noriu pabrėžti, kad be kultūrinių ryšių mes neturėtume ir išorinės, saugumo ir integracijos politikos.

Daugiau nei prieš dvi savaites patvirtinome ataskaitą, paaiškinančią naują kūrybinių industrijų strategiją. Kultūros ir industrijos komitetai pirmąkart dirbo drauge. Siekiame, kad didesnę Bendrijos industrijos dalį sudarytų kultūros industrijos atstovai. Taip pat siekiame gauti didesnį finansavimą „Creative Europe“ [„Kūrybiška Europa“ – LRT.lt] programai. Numatoma, kad šią programą jungsime su kitomis, kaip, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų ir inovacijų programa „Horizon 2020“. Šiuo atveju sieksime spartesnės kultūrinio paveldo skaitmenizacijos.

Taip pat noriu pasidžiaugti, kad 2018-uosius metus Europos Komisija patvirtino kaip Europos kultūros paveldo metus. Manau, kad kultūra ir kultūrinis paveldas yra esminiai dalykai Europos tapatybei stiprinti. Laikas tikrai yra tinkamas, ypač matant konflikto zonose įvairiems istoriniams objektams kylantį pavojų. Privalome naudoti kultūrinio paveldo galią Europos kultūrinei diplomatijai ir dialogui tarp šalių bei religijų skatinti. Be to, Europos kultūros paveldo metai taip pat padės šalių ekonomikai, turizmui.

– Ar, jūsų nuomone, mažesnių šalių kultūros sulaukia pakankamai paramos iš Europos institucijų?

– Kaip tik pastaruoju metu aptariami būdai, kuriais galime pasinaudoti, siekdami iš naujo subalansuoti galimybes didesnių ir mažesnių šalių kūrybinėms industrijoms gauti finansavimą. Pavyzdžiui, projektas iš Lietuvos sėkmės atveju gali gauti didesnę paramą nei projektas iš šalies su didesne kūrybine industrija. Šiuo metu vis dar diskutuojama apie tai. Pavyzdžiui, kartais fantastiškas kino projektas iš mažos šalies negauna paramos, o tai, manau, nėra teisinga. Turime tai tobulinti.

Galėčiau išskirti vieną sėkmingiausių EP kultūrinių iniciatyvų – LUX kino prizą. Konkurso finalininkų filmų subtitravimas 24 Bendrijos kalbomis yra geras instrumentas. Filmai rodyti apie 50 miestų, 18-oje festivalių. Tokiu būdu suteikiama parama ir mažesnių šalių kinui. Kūrėjai iš Maltos, Kipro, Slovėnijos... Iš kur bebūtų, jie gali būti išgirsti.

– Kalbant apie kiną, kaip įvertintumėte šios industrijos vaidmenį Europos Sąjungoje?

– Kino industrija šiandien sukuria 3,3 procentus viso Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto. Joje dirba beveik 6,7 milijono žmonių. Manau, tai parodo, jog žmonėms kinas svarbus. Tai svarbu ekonomikai. Norėčiau pastebėti, kad egzistuoja ryšys tarp kino ir turizmo. Pavyzdžiui, pamenu kino juostą, nufilmuotą viename Italijos miestelyje. Jai išpopuliarėjus, tame krašte turistų srautai išaugo. Taigi kinas turi galią reklamuoti vietines įžymybes, dėl to jį irgi verta remti.

Noriu pastebėti, kad tokios iniciatyvos, kaip LUX kino prizas, yra finansuojamas tik europarlamentarų dėka – iš jų komunikacijai skirto biudžeto. Taigi, nors kinas Europoje gauna šiek tiek dėmesio, jo turėtų būti daugiau.

Šiemet LUX prizas skirtas Maren Ade filmui „Tonis Erdmanas“. Scanpix/AFP nuotr.

– Kuriuos Europos Sąjungos projektus, skirtus kultūrai ir švietimui, įvardijate kaip sėkmingiausius?

– Kalbant apie švietimą, manau, tai būtų jau minėta „Erasmus“ programa. Kitąmet minėsime jos 30 metų sukaktį. Antras dalykas – Europos kultūros sostinių projektas. Trečias – Europos savanorių tarnyba, kuri užsiima tarptautinės savanorystės projektais jaunimui. Taip pat reikėtų paminėti ir „Kūrybiškos Europos“ programą ir jos dalis – MEDIA bei „Kultūra“.

„Kaip ir filme, realybėje jis [tėvas – past.] taip pat vienu metu juokaudavo įsidėdamas netikrus dantis, ir man patiko tas momentas, kai kelioms sekundėms jis transformuodavosi ir bandydavo ištrūkti iš savo įprastinės būsenos. Apskritai man patiko idėja, kad tėvas gali būti net labiau vaikiškas už savo atžalą“, – sako M. Ade.

162 minučių trukmės filmas, kuris reprezentuos Vokietiją „Oskaro“ apdovanojimų geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, pasakoja apie vieną nuo kito atitolusius tėvą ir dukrą. 65-erių ekscentriškas muzikos mokytojas Vinfrydas spontaniškai nusprendžia nieko nepranešęs aplankyti dukrą darbo metu Bukarešte. Inesa išsisukinėja nuo per daug artimo bendravimo, bet Vinfrydas nepasiduoda ir prisigalvoja komiškai absurdiškų situacijų, norėdamas priartėti prie į darbą įnikusios ir į depresiją grimztančios dukros. Vinfrydas vienu atveju įsikūnija į Vokietijos ambasadorių, kitu – į peruką ir netikrus dantis užsidėjusį konsultantą Tonį Erdmaną, taip priversdamas dukrą dažnai jaustis labai nepatogiai.

Dauguma žmonių mano, kad būtent jų šalis turi geriausią humoro jausmą. Daug kas iš mūsų tiki, kad visos sienos yra jau praeitis, o skirtumus prisimename kalbėdami apie humorą ir futbolą.

Naujausio M. Ade filmo reikėjo laukti apie 7 metus. Režisierė pripažįsta, kad darbas prie „Tonio Erdmano“ užtruko išties ilgai, vien scenarijaus kūrimas truko apie porą metų. Tačiau ji tikina, kad šis filmas – kaip sriuba: kuo ilgiau verdi, tuo ji skanesnė.

Tarp dramos ir komedijos balansuojančio filmo kūrėja pasakoja dažnai sulaukianti klausimo, kodėl jos filmas vadinamas komedija, arba gana klišinių nusistebėjimų, kad vokiečiai apskritai turi humoro jausmą ir gali sukurti kažką juokingo.

„Galų gale supratau, kad dauguma žmonių mano, kad būtent jų šalis turi geriausią humoro jausmą. Daug kas iš mūsų tiki, kad visos sienos yra jau praeitis, o skirtumus prisimename kalbėdami apie humorą ir futbolą“, – atsiėmusi apdovanojimą sakė M. Ade.

Po LUX apdovanojimo įteikimo ceremonijos Strasbūre režisierė atsakė į LRT.lt klausimus.

– Šis filmas dažnai pristatomas kaip komedija, tačiau joje yra ir nemažai liūdesio, kartais atrodo, kad tai – juokas pro ašaras. Kokia buvo jūsų intencija?

– Visas filmas yra ir drama, ir komedija. Pati pirminė mintis buvo sukurti komediją. Vėliau, pradėjus filmuoti, viskas darėsi vis labiau ir labiau melancholiška, netgi buvau atsiprašiusi savo prodiuserio, kad tai tampa itin liūdnu filmu, bet vėliau, kai pradėjome montuoti nufilmuotą medžiagą, tai vėl buvo labiau komedija.

– Kokią pagrindinę žinutę šiuo filmu norėjote perteikti žiūrovams?

– Filmuose man visada svarbiausia gvildenti tam tikrą tematiką, kuri man įdomi. „Tonio Erdmano“ filme neketinau perteikti vienos konkrečios žinutės, norėjau tiesiog papasakoti apie šeimą, apie vaidmenis, kuriuos kiekvienas atliekame savo šeimoje. Nepaisant to, ar mėgstame tą vaidmenį, ar ne. Vaidmenį, kuris gali būti labai statiškas, nuo kurio sunku pabėgti. Nusprendžiau, kad tai gali būti savotiškas nuotykis tėvui ir dukrai pradėti viską nuo nulio.

– Ar „Tonio Erdmano“ idėja kilo iš asmeninių patyrimų?

– Taip, mano tėvas turi tikrai solidų pokštų repertuarą ir jo humoras visada buvo šalia manęs. Kaip ir filme, realybėje jis taip pat vienu metu juokaudavo įsidėdamas netikrus dantis, ir man patiko tas momentas, kai kelioms sekundėms jis transformuodavosi ir bandydavo ištrūkti iš savo įprastinės būsenos. Apskritai man patiko idėja, kad tėvas gali būti net labiau vaikiškas už savo atžalą.

– Ar tinkama sakyti, kad filme rodomas tėvo tipažas yra šiek tiek būdingas vokiečiams?

– Man asmeniškai šis tipažas tikrai yra vokiškas. Jis priklauso pokarinei kartai, kuri buvo labai politiška, daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui tinkamomis vertybėmis, vylėsi, kad kažkas panašaus į Trečiąjį reichą daugiau niekada nepasikartos. Taip pat įžvelgiu ir šio tipažo ryšį su ankstesne karta. Šiuolaikiniame gyvenime toks tėvas kartais nelabai pritampa. Humorą, kuris buvo įprastas jo jaunystėje, jis bando pritaikyti savo šeimoje.

Mūsų kūrinys bus subtitruotas 24 Europos Sąjungos šalių kalbomis. Tai, kad tavo filmas iškeliauja į pasaulį, į plačią auditoriją, – didžiausia dovana, kokios gali tikėtis filmo kūrėjas.

– Filme gausu nejaukių, nepatogių situacijų. Kodėl siekėte tokios emocijos?

– Mane visada domino tai, kas slypi už įprastinių gyvenimo situacijų, kas yra „už fasado“. Manau, kad visada yra daugybė dalykų, apie kuriuose mes mąstome, bet garsiai neišsakome. Su aktorių pagalba mėginau šiuos dalykus iškelti į paviršių. Vinfrydas ir Inesa nutyli daug dalykų ir tai sukelia nepatogią, nejaukią emociją. Filmo eigoje tas nejaukumas tarp tėvo ir dukros galbūt šiek tiek nuslopsta, bet vis dėlto išlieka, nes, kaip bebūtų, Vinfrydas lieka tuo ekscentrišku keistuoliu.

– Tai jau antras kūrinys, kurį filmavote užsienyje. Kodėl šįkart pagrindine filmavimo lokacija pasirinkta Rumunijos sostinė Bukareštas?

– Visų pirma tai buvo logiška ir tinkama scenarijui, nes tarp šalių yra gana glaudūs ekonominiai ryšiai. Kitas dalykas – mėgstu rumunų filmus, be to, Bukareštas buvo lokacija kai kuriems puikiems rumunų filmams, įskaitant ir mūsų prodiuserės Ados Solomon darbą. Taigi kinas sužadino mano susidomėjimą šia šalimi.

– Filme galime įžvelgti ir tam tikrų politinių, vertybinių dalykų konfliktą tarp pagrindinių personažų. Ar norėjote tai išryškinti?

– Jie išties turi dvi skirtingas vertybių sistemas. Tėvas priklauso vidurinės klasės sluoksniui, tai kartai žmonių, kurie norėjo, kad jų vaikai nekartotų jų patirties. Vertybių, kurias Vinfrydas kadaise perdavė savo dukrai, tokių kaip pasaulis be sienų, saviraiškos laisvė, humaniškumas, Inesa neįsisavino. Jos darbas ir gyvenimo būdas įkūnija tai, kas yra priešinga tėvo vertybėms. Savo ruožtu Inesa mano, kad jos tėvo požiūris į pasaulį yra per paprastas ir naivus.

– Ką jums reiškia Europos Parlamento LUX apdovanojimas?

– Didelė garbė gauti šį prizą. Tai buvo apdovanojimas jau tada, kai sužinojome, kad esame nominuoti. Tai reiškė, kad mūsų kūrinys bus subtitruotas 24 Europos Sąjungos šalių kalbomis. Tai, kad tavo filmas iškeliauja į pasaulį, į plačią auditoriją, – didžiausia dovana, kokios gali tikėtis filmo kūrėjas.

Kritikų pripažinta komiška drama pasakoja apie sudėtingus santykius tarp karjeristės dukros ir jos ekscentriško tėvo.

Šiemet tarp 10-metį mininčio apdovanojimo finalininkų taip pat buvo šveicaro Claude'o Barraso animacinis filmas „Mano, kaip cukinijos, gyvenimas“ („Ma Vie de Courgette“) ir tunisietės Leylos Bouzid juosta „Kai atmerkiu akis“ („A Peine J'ouvre les Yeux“).

Strasbūre surengtoje ceremonijoje apdovanojimą laimėtojai įteikė Europos Parlamento pirmininkas Martinas Shulzas, kuris akcentavo filme paliečiamą šeimos santykių temą.

„Šis filmas kandžiai apibūdina, kaip santykiai šeimoje keičia ir paveikia mus senstančioje bei nuolat konkuruojančioje visuomenėje. Šis filmas nesiūlo lengvų atsakymų, bet, su tam tikru humoro prieskoniu, jis skatina ieškoti to, ką reikia saugoti ir branginti“, – sakė EP pirmininkas.

Apdovanojimą gavusi M. Ade pažymėjo, kad LUX prizas – ypatinga garbė, kadangi laimėtoja išrinkta parlamento narių iš įvairių skirtingų kultūrų.

„Kurdama šį filmą dirbau su daugybe žmonių iš skirtingų šalių, bet visi jaučiame tą pačią meilę kinui. <...> Manau, kad nė viena medija nesugeba taip lengvai mūsų nukelti į įvairias erdves, kultūras, kaip kinas. Džiaugiuosi, kad filmo subtitravimas Europos Sąjungos kalbomis padės įveikti ir kalbų barjerus“, – ceremonijoje kalbėjo režisierė.

„Tonis Erdmanas“ reprezentuos Vokietiją „Oskaro“ apdovanojimų geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Kritikai jį anksčiau yra įvardiję „viena unikaliausių komedijų per visus 110 žanro gyvavimo metų“. Tiesa, „Tonis Erdmanas“ yra drama. Specialų tarptautinės kritikų asociacijos FIPRESCI prizą Kanuose gavęs filmas pasakoja apie vieną nuo kito atitolusius tėvą ir dukrą. 65-erių ekscentriškas muzikos mokytojas Vinfrydas (vaid. Peteris Simonischekas) spontaniškai nusprendžia nieko nepranešęs aplankyti dukrą (vaid. Sandra Huller) darbo metu Bukarešte. Inesa išsisukinėja nuo per daug artimo bendravimo, bet Vinfrydas nepasiduoda ir prisigalvoja komiškai absurdiškų situacijų, norėdamas priartėti prie į darbą įnikusios ir į depresiją grimztančios dukros. Vinfrydas vienu atveju įsikūnija į Vokietijos ambasadorių, kitu – į tariamą konsultantą Tonį Erdmaną, taip priversdamas dukrą dažnai jaustis labai nepatogiai.

Visi trys LUX prizo finalininkai gauna paramą, kuri skiriama jų subtitravimui 24 oficialiomis ES kalbomis. Nugalėjęs filmas taip pat bus pritaikytas regos bei klausos sutrikimų turintiems žiūrovams ir gaus paramą filmo tarptautinei sklaidai.

2015-aisiais LUX kino prizas atiteko Turkijos režisierės Deniz Gamze Erguven kartu su Prancūzijos, Vokietijos ir Kataro prodiuseriais sukurtam filmui „Mustangės“.

2007-aisiais įsteigtas LUX kino apdovanojimas yra teikiamas kasmet. Šiuo apdovanojimu siekiama paskatinti diskusijas dėl Europos Sąjungos ir jos vykdomos politikos bei paremti Bendrijos kūrėjų pastatytų filmų platinimą visoje Europoje.

Konkurso pradžioje 16 LUX kino apdovanojimo atrankos komisijos narių atrenka dešimtį filmų oficialiai atrankai, vėliau trys filmai išrenkami finaliniam konkursui. Laureatą balsuodami išrenka Europos Parlamento nariai.

Lietuvos žiūrovai jau šį savaitgalį (lapkričio 25–27 d.) galės nemokamai pamatyti visus tris šių metų LUX apdovanojimui nominuotus filmus Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje. Vilniuje filmai bus rodomi „Skalvijos“ kino centre, Kaune – „Forum Cinemas Kaunas“, Panevėžyje – kino centre „Garsas“. Filmai rodomi originalo kalba su lietuviškai titrais.

Futbolo aistruoliams gerai pažįstamas sporto komentatorius N. Kesminas, nuo 1982-ųjų pasaulio čempionato nepraleidžiantis galimybės stebėti futbolo pirmenybių, tvirtina, kad iš anksto konkrečios rinktinės nepalaiko. 44 metų komentatorius interviu LRT.lt papasakojo, kurios komandos šiemet gali nustebinti, prisiminė, kaip per čempionato finalą buvo nuvytas miegoti ir kaip teko komentuoti nykiausias futbolo rungtynes.

„Nykiausias reginys, kokį tik esu komentavęs, buvo 2002 metų pasaulio čempionate. Aš komentavau rungtynių tarp Anglijos ir Nigerijos įrašą. Taigi jau žinodamas rezultatą 0:0, kuris ir vieniems, ir kitiems tiko, ir žinodamas, kad jie per aikštės centrą pereis galbūt du kartus, aš galvojau – nusišausiu. 90 minučių šito dalyko, o tau reikia kažkaip užpildyti tylą“, – prisimena N. Kesminas.

– Ar komentuoti čempionato rungtynes jums yra įprastas ir malonus amatas, ar visgi mieliau tą mėnesį padarytumėte pertrauką ir tiesiog viską ramiai stebėtumėte?

– Aš jau seniai nebekeliu šio klausimo, nes įprastai beveik visada komentuoju. Be to, tai yra derinama, nes visų rungtynių paprastai komentuoti netenka – daugiau nei pusę rungtynių pamatau tiesiog ramiai žiūrėdamas televizorių. Taigi to nedramatizuoju, be to, komentuoti – toks darbas yra malonumas. Jeigu taip nebūtų, aš, ko gero, daugiau nei 20 metų nekomentuočiau.

– Šių metų Europos futbolo čempionate vyks neįprastai daug rungtynių – daugiau nei pusšimtis. Visas jas stebėsite?

– Visas jas stebiu jau turbūt nuo 1982 metų pasaulio futbolo čempionato. Turėtų kažkas ypatingo nutikti, kad ką nors praleisčiau.

– Kokie dalykai įsiminė iš pirmųjų matytų čempionatų?

– Pats pirmas buvo 1978-ųjų pasaulio čempionatas. Tada man buvo 7 metai. Rungtynes su tėvu žiūrėdavome kartu. Epizodiškai atsimenu kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, Argentinos pergalę prieš Peru 6:0, dėl kurios, kaip vėliau paaiškėjo, galėjo būti susitarta iš anksto. Atsimenu finalą, atsimenu, kad mane nuvijo miegoti po pagrindinio laiko, nes sakė, kad jei bus pratęsimas, aš turėsiu eiti ilsėtis. Taip ir buvo. Tik kitą dieną man pasakė rezultatą [Argentina nugalėjo Nyderlandus 3:1 – LRT.lt]. O 1982-ųjų čempionatą pamenu gerai, turbūt ir dabar atsiminčiau viską nuo pirmų iki paskutinių rungtynių. Kalbant apie Europos pirmenybes, pirmasis, kurį gerai pamenu, buvo 1984-ųjų čempionatas. Sovietų Sąjunga ten nedalyvavo, tad visko televizija nerodė, bet pamenu, kaip tada spindėjo Michelis Platini ir visa Prancūzijos rinktinė.

– Grįžkime prie 2016 metų Europos pirmenybių. Kurių šalių rinktinėms labiau prijaučiate?

– Yra taip, kad net rungtynių metu gali keistis simpatijos. Aš vertinu ne taip, kad štai – tai yra anglas ar prancūzas, ir jis man patiks, kad ir kaip bebūtų. Taip nėra. Aš galiu iki ketvirtfinalio simpatizuoti vienai komandai, bet ta komanda sužais vieną blogą kėlinį, o varžovas – gerą, ir galbūt viskas apsivers aukštyn kojomis. Kaip bebūtų, ne ženklai ant marškinėlių man įdomiausia futbole.

– Vis dėlto galbūt yra labiau imponuojantys futbolininkai?

– Kai kurie labiau patinka, kai kurie – mažiau, bet čia yra natūralu. Iš esmės nėra taip, kad kažkur išvažiavęs ir radęs didelį futbolo marškinėlių pasirinkimą pulčiau pirkti kažkokio žaidėjo marškinėlius.

– Jūsų nuomone, kas šių metų čempionate turėtų atrodyti geriausiai ir patekti į pusfinalius?

– Vokiečiai, aišku, yra pagrindiniai pretendentai, nes nuo 2014-ųjų, mano akimis, jie tik dar labiau subrendo. Komanda yra šiek tiek vyresnė, bet vis dar pačiame jėgų žydėjime. Prancūzai žaidžia namie, o namie jie visada laimi. Tiesa, šiemet jų komandai gali šiek tiek trūkti patirties – patyrusių žaidėjų ne tiek ir daug. Taip pat komandą „prašienavo“ ir traumos. Ispanija – ji taip pat visuose čempionatuose yra favoritė. Manyčiau, kad šios trys šalys turi geriausius šansus. Taip pat Italija visada yra šalia. Negali žinoti, kaip jie sužais – gali nesužaisti visai, kaip buvo 2014-aisiais, arba gali nueiti iki finalo ir jį laimėti, kai visiems atrodo, kad tai yra neįmanoma.

– Kurios rinktinės šiemet turi realiausius šansus nustebinti?

– Iš debiutantų išskirčiau Velso rinktinę. Mano nuomone, jų grupė yra gera. Nebūtinai ji yra labai paranki, bet manau, kad ir už rusus, ir už slovakus jie yra tikrai stipresni. Ar stipresni už anglus – galima diskutuoti, bet visiškai nenustebčiau, jei Velsas užimtų pirmą vietą grupėje. Kad pateks į atkrintamąsias – net neabejoju. Visai nenustebčiau juos matydamas ketvirtfinalyje. Tuo metu belgai – juos, kaip visada, sunku prognozuoti. Žaidėjai yra aukščiausios klasės, bet dauguma jų, netgi lyderis Edenas Hazardas, vieną dieną gali sužaisti kaip dievas, kitą gali būti visiškas nulis. Tokiuose turnyruose tai turi labai daug reikšmės. Nacionaliniame čempionate tu turi surinkti kuo daugiau taškų per 34–38 rungtynes, o čia – vienerios prastos rungtynės gali nulemti viską. Taigi kol kas atsargiai vertinu belgų galimybes, bet tai yra viena iš 4–5 stipriausių Europos komandų šiuo metu.

– Nuo 1996 metų pirmenybėse visada žaisdavo 16 komandų. Dabar skaičius padidintas iki 24. Kaip vertinate tokį sprendimą?

– Visų pirma yra komercinis aspektas. Daugiau rungtynių – daugiau įplaukų. Kitas dalykas – geografijos plėtimas. Tai yra papildoma galimybė tokioms šalims, kaip Albanija ar Vengrija, Velsas. Manau, žingsnis yra išmintingas. Bent jau mažesnėse šalyse tuo išplėtimu turbūt dauguma futbolo sirgalių džiaugiasi, nes yra skirtumas sėdint kur nors Islandijoje sirgti už svetimą valstybę ir už saviškius. Dar vienas dalykas – pats varžybų rengimo mechanizmas. Atsiranda netikėtumo veiksnys – intriga, kas užims trečias vietas, ar jas užėmusios komandos pateks į tolimesnį etapą. Dėl to čempionatas yra daug sunkiau nuspėjamas lyginant su ankstesne sistema, kai toliau eidavo dvi grupės komandos.

– Formatas pasikeitė, taigi „mažosioms“ futbolo valstybėms atsirado daugiau vilčių. Klausimas nuvalkiotas, tačiau vis dėlto – kada galėtume tokiose pirmenybėse išvysti mūsų tautiečius?

– Atsiranda papildomos aštuonios vietos, tad teoriškai – galimybių daugiau. Kitas dalykas – ar praktiškai lietuviai ten gali patekti. Kol kas artimiausiu metu mūsų ten nematau. Bet tikiuosi sulaukti tų laikų, kai Europos ar pasaulio čempionate žaisime ir mes.

– Per ilgą komentatoriaus karjerą esate stebėjęs daugybę rungtynių. Kokia futbolo dalis nuobodžiausia?

– Nedaug tokių rungtynių būna, bet tada, kai jos nieko nelemia ir tam tikras rezultatas, pavyzdžiui, lygiosios, tinka abiem komandoms, būna nuobodu. Nykiausias reginys, kokį tik esu komentavęs, buvo 2002 metų pasaulio čempionate. Aš komentavau rungtynių tarp Anglijos ir Nigerijos įrašą. Taigi jau žinodamas rezultatą 0:0, kuris ir vieniems, ir kitiems tiko, ir žinodamas, kad jie per aikštės centrą pereis galbūt du kartus, aš galvojau – nusišausiu. 90 minučių šito dalyko, o tau reikia kažkaip užpildyti tylą. O pats futbolas – jis man niekada nebūna nuobodus, nes paprastai bent vieną ar kitą įdomesnį kampą sau susirandu.

– Paminėjote nykiausias rungtynes. Ką įdomiausio atsimenate iš pasaulio ar Europos futbolo čempionatų?

– Yra buvę epinių rungtynių įvairiuose turnyruose. Pavyzdžiui, pirmojo mano stebėto pasaulio čempionato 1982-aisiais pusfinalis tarp Vokietijos ir Prancūzijos, kur pagrindinis laikas baigėsi 1:1, o po to buvo 3:3 ir galiausiai vokiečiai laimėjo po 11 metrų baudinių serijos. Šiaip jau pasaulio čempionatuose ta lemiama stadija dažnai būna tokia, kad visos komandos žaidžia atsargiai. Klaidos kaina – labai didelė, rizikuoti niekas nenori. Tai dažnai būna nerezultatyvios, klampios rungtynės. Dar pamenu 1998-ųjų pasaulio čempionato finalą Prancūzija–Brazilija, kuris baigėsi 3:0. Puikiai tada sužaidė Zinedine`as Zidane`as. Taip pat įsiminė 1986-ųjų pasaulio čempionato finalas Argentina–Vokietija, kai argentiniečiai laimėjo 3:2. Tų rungtynių galima išvardyti labai daug. Net kartais būna, kad vidutinio lygio komandos žaidžia tarpusavy, bet patiri tokį malonumą, kad išėjęs sakai – „wow“. Aišku, po to tos komandos vėl nieko nerodys kokius trejus metus, bet džiaugiesi, kad šiandien jiems pavyko.

– Ar artėjant čempionato transliacijoms tenka papildomai ruoštis, ar visa reikalinga informacija jau ir taip yra galvoje?

– Iš esmės kasdien gyvenu su futbolu, tuos portalus, kuriuose semiuosi išminties, skaitau kasdien. Labai retai būna, kad nutolstu nuo kompiuterio ir nepaskaitau. Kitas dalykas – kitą dieną perskaitai, ką galbūt praleidai. O pats pasiruošimas kiekvienoms rungtynėms – tai kasdienis dalykas. Niekada negali žinoti – gal kažkas iškrito iš lovos, išsisuko čiurną ir to žaidėjo nebus. Sėsdamas komentuoti tu turi žinoti, kodėl, tarkime, nėra pagrindinio žaidėjo. Kasdienis pasirengimas rungtynėms netrunka ilgai – įprastai, jei nėra ko nors išskirtinio, užtrunku iki pusvalandžio. 

Europos futbolo čempionatas vyks birželio 10 – liepos 10 dienomis. Visas turnyro rungtynes transliuos LRT.

– Pats labiau mėgstate futbolą žaisti ar stebėti, komentuoti?

– Futbolą mėgstu ir žaisti, ir žiūrėti. O komentuoti – kadangi pats esu atsakingas už komentatorių parinkimą, žinau savo komentavimo galimybes, žinias ir suprantu, kad yra žmonių, žinančių daugiau. Bet žaisti patinka. Manau, kad tai yra sporto šaka numeris vienas. Nors tai ir nėra mano mėgstamiausia sporto šaka. Visas pasaulis dėl jos kraustosi iš proto, todėl, manau, visas pasaulis žiūrės Europos futbolo čempionatą, ne tik europiečiai.

– Kuri sporto šaka tuomet yra mėgstamiausia?

– Regbis. Taip jau susiklostė – augau „regbio“ šeimoje. Tėtis buvo regbio teisėjas. Dešimt metų užsiėmiau plaukimu, studijų metais šiek tiek žaidžiau regbį, po to pats ėmiau teisėjauti regbio rungtynėse. Taigi ši sporto šaka man, asmeniškai, yra numeris vienas. Visai netoli jos yra ir plaukimas.

– Kurių šalių rinktines šiemet palaikysite Europos futbolo čempionate?

– Kadangi Lietuva yra maža šalis ir šiemet vyks padidinto formato čempionatas, sirgsiu už „mažąsias“ futbolo šalis. Jos neturi daug galimybių, bet bent jau pradiniame etape viskas įmanoma. Visų pirma rinksiuosi Islandiją, kuri, manau, yra fenomenas. Ji turbūt dvigubai mažesnė už Vilnių pagal gyventojų skaičių. Taip pat labai palaikysiu Velsą, ypač rungtynėse su Anglija. Labai norėčiau, kad nuskriaustų anglus. Kai prasidės atkrintamosios varžybos, tų „mažesniųjų“ komandų, aišku, gali ir nebelikti.

Apskritai, aiškios favoritės komandos neturiu. Rinksiuosi komandą, kuri žaidžia akiai gražų futbolą. Labai nepatinka besiginančios komandos. Bet kokiu atveju, pavyzdžiui, Italijos rinktinė į mano mėgstamų komandų sąrašą nepateks, nes jos žaidimo stilius visais laikais buvo griežtai gynybinis. Kažkada labai nepatiko ir Graikija, kuri laimėjo Europos pirmenybes. Man patinka komandos, kurios ir pačios žaidžia, ir kitiems leidžia.

– Kurių čempionate žaisiančių futbolininkų žaidimas labiausiai imponuoja?

– Labai patinka kuriantys žaidėjai. Tai yra žmonės, kurie nebūtinai patys pelno įvartį, bet kurie padaro viską, kad tas įvartis būtų. Patinka atakuojančio saugo pozicijos žaidėjai – Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos rinktinės saugų linijos žaidėjai. Mėgstamiausias futbolininkas galėtų būti prancūzas Antoine`as Griezmannas. Vien dėl to, kad jis yra miniatiūrinis ir jam teko visą gyvenimą įrodynėti, kad jis gali žaisti aukšto lygio futbolą. Jis ilgą laiką buvo nepripažintas, tačiau dabar, pavyzdžiui, jis tikrai sublizgėjo Madrido „Atletico“ klube. Tuo talentu ir tvirtu charakteriu jis įrodė, kad yra vienas geriausias žaidėjų šiuo metu.

– Kas, jūsų nuomone, turėtų patekti tarp stipriausių čempionato komandų?

– Manau, kad pusfinaliuose bus ispanai, prancūzai, norėtųsi, kad būtų belgai. Gali būti ir italai, kurie po silpnesnio žaidimo atrankoje per pirmenybes sugeba labai pagerinti savo žaidimą. Taip pat, aišku, vokiečiai. Nors, manau, visko gali būti. Pradžioje čempionato gali blizgėti vienos komandos, bet laimės tie, kurie bus reikiamos formos reikiamu metu – liepos pradžioje.

– Kas turi geriausius šansus pateikti netikėtumą?

– Galbūt belgai. Jie rodo gerą žaidimą. Bet ši komanda kol kas neįrodė, kad turi laimėtojos charakterį. Yra surinkta labai gerų žaidėjų, bet daug priklausys ir nuo trenerių. Kalbant apie portugalus – jų situacija panaši kaip ir belgų. Labai gerai rinktinė, bet kol kas čempioniško charakterio ji nėra parodžiusi. O iš „mažiukų“ galėtų nustebinti čekai arba austrai.

– Dalyvių skaičius čempionate padidintas nuo 16 iki 24. Kaip vertinate tokį sprendimą?

– Galima vertinti dvejopai. Kai tų komandų buvo mažiau, tai beveik visose rungtynėse susitikdavo lyderiai, o dabar bus tokių rungtynių, kurias galbūt ir bus įdomu pažiūrėti, bet tokios komandos kaip, pavyzdžiui, Ukraina, Šiaurės Airija, Islandija, Austrija – šitos komandos dar turės įrodyti, kad jos yra vertos būti tarp grandų. Apskritai tas yra įdomu, kad padidėjo rungtynių skaičius. Jų bus net 51. O ar nebus tarp jų mažiau įdomių rungtynių – kol kas dar sunku pasakyti. Manau, kad Lietuvai tai yra tikrai geriau, nes dabar mūsų komandai plačiau prasivėrė durys. Nors kol kas jos dar labai privertos. Pažiūrėkime į Islandiją – atrodo, dar ne taip seniai ją nugalėdavome, o dabar jie ten, o mes... esame, kur esame.

– Dalyvių skaičius išaugo, bet dalis komandų neišvengiamai liko už borto. Kurios rinktinės nuvylė labiausiai?

– Be abejo, tai yra Nyderlandai. Tai yra komanda, kuri puikiai žaidė pasaulio čempionate prieš porą metų. Pasigendu to čempioniško charakterio, kuris lemia daug. Galima prisiminti Graikijos sėkmę 2004 metais – tiesiog vidutinė komanda, bet ji buvo kaip vienas kumštis. O Nyderlandai turi daug žvaigždžių. Tai kartais gerai, o iš kitos pusės – kiekvienas pradeda tampyti antklodę į savo pusę ir nebūna vieningo žaidimo. Futbolas – toks žaidimas, kad kartais visiškai nereikia blizgėti vienam ar kitam žaidėjui, reikia visai komandai žinoti, ką tiksliai ir kaip daryti. Galbūt kai kuriems ryškiems žaidėjams reikia eiti į šešėlį ir dirbti tam, kad atsiskleistų tik vienas kitas žaidėjas. Tai buvo matoma Ispanijos rinktinėje. Manau, tokios komandos žais pusfinaliuose.

– Ar stebėsite visą čempionatą?

– Akies krašteliu stebėsiu visas rungtynes. Aišku, iš pradžių bus trys rungtynės per dieną, o yra ir kitų darbų, tad nebus lengva, bet stengsiuosi stebėti. Nuo atkrintamųjų viską atidžiai stebėsiu.

– Kuris futbolo čempionatas buvo pirmas, kurį teko stebėti?

– Tai buvo 1982 metų pasaulio čempionatas. Labai atidžiai stebėjau jį ir buvau nusivylęs po labai garsių pusfinalio rungtynių tarp Prancūzijos ir Vokietijos, kai prancūzai tikrai nepelnytai pralaimėjo. Po to aš ilgus dešimtmečius Vokietijos komandos nemėgau. Dabar tas požiūris pasikeitė, nes pasikeitė vokiečių futbolas.

Kalbant apie Europos čempionatus – pirmasis buvo 1984 metais. Nuostabu, ką ten išdarinėjo Michelis Platini. Jis praktiškai kiekvienose rungtynėse mušė įvarčius. Iš viso – devynis per penkias rungtynes. Tai – unikalu.

– Ar esate iš tų, kurie sako, kad ankstesniais laikais žaidimas buvo kitoks ir buvo geresnis, žaidimo stilius buvo įdomesnis, buvo ryškesnių žvaigždžių?

– Sunku pasakyti. Jei, tarkime, M. Platini įstatytum į dabartinę Prancūzijos rinktinę, kaip jis atrodytų? Didžiulis klausimas. Tas pats Pele. Galbūt Diego Maradona buvo toks, kurio žaidimo stilius paremtas greičiu, galbūt jis visais laikais prigytų. Labai sunku vertinti. Viena, kas yra aišku – fizinis pasirengimas šiais laikais yra žymiai geresnis. Taip pat ir dabartiniai greičiai, komandinė gynyba. Anais laikais galbūt žibėdavo pavienės žvaigždės, joms buvo lengviau išsiskirti, o dabar nėra tokio žaidimo vienas prieš vieną. Komandinis pasiruošimas dabar yra žymiai geresnis nei prieš 20–40 metų.

– Esate stebėjęs daugybę rungtynių. Kokia futbolo dalis nuobodžiausia?

– Aišku, priklauso nuo rungtynių. Kol komandos įsibėgėja, gali būti nuobodu. Taip pat nuobodu, kai viena komanda įmuša įvartį ir užsidaro savo aikštės pusėje – pasistato tris autobusus ir tik bando apsiginti. Tokiu atveju labai norisi, kad tie, kurie atakuoja, įmuštų įvartį, bet tuo metu žaidimas atrodo labai vienpusiškas. Dabar daug komandų įvaldė tokį stilių. Futbolo grožiui tai tikrai kenkia.

– Kuris futbolo elementas ar rungtynių dalis – įdomiausi?

– Sunku pasakyti. Galbūt ta loterija, kai mušami 11 metrų baudiniai. Visiškai nesutinku, kad tai yra laimės dalykas, nes mačiau daug serijų, kuriose tiesiog geresnė komanda laimi. Bet, aišku, serijos metu vyksta psichologiniai žaidimai. Iš dalies gaila tų žaidėjų, kurie eina mušti baudinio. Nesėkmė kartais ilgai nepasimiršta. Pavyzdžiui, anglų žaidėjo neįmuštas baudinys 1996-ųjų Europos futbolo čempionate žaidžiant prieš vokiečius yra prisimenamas iki šiol.