Lapkričio 24 ir 29 dienomis T. Petrikio paskaitą plačiajai auditorijai bus galima išgirsti „Skalvijos“ kino centre. Čia jis pristatys amerikiečių režisieriaus Charleso Burnetto filmą „Avių skerdikas“ („Killer of Sheep“, 1978) ir plačiau papasakos apie garso ir vaizdo santykį šiame filme.
„Avių skerdikas“ lyginamas su tokiais italų neorealizmo filmais kaip „Dviračių vagys“ (1948), kritikų vertinamas dėl jame naudojamos muzikos – nuo Dinah Washington iki Rachmaninovo. Garsas šiame darbe atlieka labai svarbų vaidmenį, ir laikomas vienu reikšmingiausių nepriklausomų amerikietiškų filmų.
Filme vaizduojama Steno, kuris dirba slegiantį darbą skerdykloje, kasdienybė. Ši juosta – kone dokumentinė kronika, kur su lyriška ironija stebimas geto bendruomenės gyvenimas, vaikų pasaulis, rimti ir smulkūs nusikaltėliai. Urbanistinė geto aplinka nesutrukdo atsirasti magiškoms scenoms: mergaitė, dėvinti šuns kaukę, vaikai, šokinėjantys nuo stogų, lėtas Steno šokis su žmona.
T. Petrikis pasakoja, kad „Avių skerdike“ naudojama sėkminga taktika – gerai žinomi kūriniai supriešinami su vaizduojamu skurdu. Toks kontrastas itin paveikus.
– Esate sukūręs muziką kiek daugiau nei pusšimčiui lietuviškų ir užsienio filmų, tarp jų tokiems kaip „Kolekcionierė“, „Pelėdų kalnas“, „Knygnešys“. Koks yra muzikos vaidmuo kine?
– Muzika kine yra glaudžiai susijusi su emocinės atmosferos kūrimu, kuri daugiausiai ir pasireiškia būtent per muziką. Jos buvimas ar nebuvimas turi svarbų vaidmenį ir lemia, kokiame emociniame jausme yra komunikuojama filmo istorija. Muzika kine atlieka dvi pagrindines funkcijas. Pirmoji yra emocinis apipavidalinimas, kuris gali padėti sekti ir veikėjo liniją, jo emocijas, išgyvenimus, bei perteikti filmo kūrėjo požiūrį į tam tikrus įvykius. Taip pat muzika gali perduoti ir tam tikrus kultūrinius ženklus, istorinį ir kultūrinį kontekstą, nes kūriniai gali būti tam tikro laikotarpio ir susiję su tam tikra kultūra. Su muzikos pagalba visa tai galima formuoti į vientisą kino kūrinį.
Filmo „Avių skerdikas“ anonsas:
– Kuo išskirtinis yra kino kompozitoriaus darbas, lyginant su įprastu muzikos kūrimu?
– Pagrindinis skirtumas yra tas, kad muzika filme yra taikomojo pobūdžio. Dažniausiai muzika filme tarsi bendradarbiauja su kitomis kino kalbos dalimis, ji nėra vienintelis dėmesio traukos objektas. Pavyzdžiui, jeigu mes ateiname į koncertą, klausome tam tikro muzikos kūrinio, jo žodžių, melodijos, o kine viskas yra santykyje su vaizdu, su vaidyba, su montažu. Dažnai gali būti, kad muzikos struktūra sujaukiama dėl kino kalbos. Tai ganėtinai normali praktika. Naudojant muziką kine, ji tampa kino dalimi.
– Kas svarbiausia kuriant muziką filmui?
– Pagrindinis uždavinys yra atliepti filmo idėją. Kiekvienas meno kūrinys, taip pat ir filmas, turi idėją, išgrynintą, aiškią žinutę, ką juo siekiama komunikuoti. Muzikos užduotis yra pagal šią idėją tikslingai tapti viso bendro kūrinio dalimi. Muzika negali būti visiškai bereikšmė ar pernelyg išsiskirti, ji turi tikslingai papildyti. Ir čia turiu omenyje ne tai, kad muzika turėtų arba labai tyliai, arba labai garsiai skambėti. Esmė yra jos kompozicijos sumanymas, t. y. kaip ji pasitarnauja kūrinio idėjai.
– Viename interviu minėjote, kad kuriant muziką filmui, itin svarbu yra panaudoti ją tinkamose vietose. Kaip nusprendžiate, kur naudoti muziką?
– Vadovėlinių taisyklių tam nėra, tai yra kūrybinio proceso rezultatas. Kompozitorius retai kada pats vienas nusprendžia, kurioje vietoje muzika yra tinkama, tai yra bendras komandinis darbas ir tam tikras patirčių pasidalijimas. Kokio pobūdžio muzika ir kur ji skamba sprendžiama tariantis kartu. Aišku, kalbant apie pirminį darbą ir pirminius bandymus, čia vis tiek yra reikalingas kompozitoriaus profesinis sugebėjimas parinkti kokį nors pradinį variantą, nuo kurio būtų galima atsispirti. Čia taip pat nėra jokių aiškių taisyklių, tam daugiausiai įtakos turi filmo žanras ir techniniai filmo ypatumai.
Titas Petrikis. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Ar kine svarbi tyla?
– Be jokios abejonės. Vienas reikšmingiausių įrankių, kuriuos gali naudoti kūrėjai – medžiagos buvimas ir jos nebuvimas, pavadinkime tai antimedžiaga. Būtent iš šio santykio ir gimsta dramaturginė istorijos tėkmė, kurią mes kine labiausiai ir norime matyti.
– Ar galėtumėte pakomentuoti, kaip laikui bėgant keitėsi muzikos vaidmuo kine?
– Muzikos buvimas šalia kino praktiškai buvo nuolatinis. Net ir nebyliajame kine seansus lydėdavo gyvai akompanuojama muzika. Atsiradus garsinėms technologijoms, leidusioms leisti įrašytą garsą kartu su vaizdu, vyko daug ieškojimų, kokio pobūdžio ta muzika turėtų būti ir kodėl ji turėtų apskritai būti kine. Šio pereinamojo laikotarpio pradžioje kine buvo tik kadrinė muzika, t. y. jei filme, tarkime, restorane grodavo kokia nors grupė, tai tik toji muzika žiūrovams ir būdavo girdima. Apipavidalinimo, kontekstualizavimo, kompozitoriaus požiūrio į istoriją, nebuvo. Tai pasikeitė tik ketvirtajame dešimtmetyje, pasirodžius vienam iš pirmųjų filmų, kuriuose muzika buvo naudojama – „King Kongas“ (1933). Šiame filme muzika naudota dėl labai paprastos priežasties: filmo kūrėjai nežinojo, ką daryti, nes pats King Kongas atrodė labai juokingai. Tai nuotykių filmas, tad reikėjo priversti žiūrovą jo bijoti. Kompozitorius Maxas Steineris pasiūlė gan gerą sprendimą – nuotykių dramą, jos emociją sukurti būtent su muzika. Ir tai sėkmingai pavyko. Nuo tol kine ir Holivudo praktikoje muzika naudota vis labiau ir labiau. Kartais netgi ir per daug, kai kuriais atvejais ji tarsi užkloja visą siužetą. Kai kuriais kino istorijos laikotarpiais muzikos kine naudojama daugiau, ypač studijinės produkcijos, didžiųjų kompanijų filmuose.
Taip pat svarbus yra nepriklausomo kino periodas, kai muzikos buvimas dramaturgiškai yra kvescionuojamas, keliami klausimai, kodėl ji turi skambėti. Pastarieji filmai žymiai tylesni muzikos prasme. Tokie yra, pavyzdžiui, Naujosios bangos ir neorealizmo filmai. Aštuntajame dešimtmetyje su filmu „Žvaigždžių karai“ į kiną grįžo operinis pastatymas, kuriame daug simfoninės muzikos. Tad yra tam tikri bangavimai.
Šiandien, XXI a., daugiau kalbama apie patį garso takelį. Ši sąvoka apima tiek muziką, tiek kitus garsus. Pagrindinė prielaida – visi skambantys garsai perteikia emociją. Klausimas, kur yra riba tarp garso dizaino ir muzikos. Tokių pavyzdžių yra tikrai daug. Vieni pirmųjų kūrėjų, kurie ieškojo šios ribos, yra broliai Coenai ir jų filmai. Iš naujesnių darbų galima išskirti serialą „Černobylis“. Šiuo metu esame gana įdomiame laikotarpyje, kur ryšys tarp garso dizaino ir muzikos yra tamprus ir, manau, tai yra sėkminga.
Kadras iš filmo „Avių skerdikas“
– Antrasis ciklui „Kinas po paskaitų“ jūsų parinktas filmas – C. Burnetto „Avių skerdikas“. Kuo šis filmas ir jame girdima muzika yra įdomūs?
– Šį filmą galima sieti su kino laikotarpio Holivude pabaiga, kurio metu buvo kuriami nepriklausomi, ne didžiųjų kompanijų finansuojami filmai. Šis filmas dar ir studentiškas darbas, jo biudžetas buvo nedidelis.
„Avių skerdikas“ įdomus tuo, kad tai yra juodaodžių kūrybos rezultatas, kuriam būdinga specifinė stilistika ir priėjimas prie tam tikros problemos. Sutikime, kad jei neturtingų juodaodžių klausimus nagrinėtų baltaodis režisierius, tai atrodytų vienaip, o jei apie tai kalba bendruomenės narys, tai atrodo visiškai kitaip – daug autentiškiau ir organiškiau. To ir yra siekiama neorealizmo kūriniuose – autentiško požiūrio net ir į fikcinius personažus. Burnettui tai išpildyti pavyko.
Kalbant apie muziką, filme yra pasitelkiama sėkminga taktika – kontrastinis vaizdo ir garso pastatymas. Filme skamba gerai žinomos, glamūriškos dainos, kurios supriešinamos su vaizduojamu skurdu. Toks kontrastas yra itin paveikus. Populiariosios muzikos naudojimas vaizduojant amerikietišką realybę juodaodžių bendruomenėje yra viena iš priežasčių, kodėl šis filmas išsikovojo tam tikrą pripažinimą.
– Filme skamba afroamerikiečių muzika, bliuzas. Kuo ši muzika yra svarbi juodaodžių kultūrai? Kaip tai siejasi su filmu?
– Egzistuoja tam tikri etalonai, vertybinės ir kultūrinės išraiškos. Ši muzika apjungia jų kultūrines apraiškas JAV. Filme skambantys kūriniai yra ikoniški. Čia ir slypi visas įdomumas, kad naudojant šią muziką emocinis poveikis yra pasiekiamas per kontrastą, kai vaizduojama realybė yra toli nuo naudojamos dainos žodžių. Filme juodaodžių kultūros identiteto muzikos naudojimas yra tikslingas, matome organišką ryšį tarp vaizdo ir garso.
– Filmui gali būti naudojama jau sukurta muzika, kaip, pavyzdžiui, „Avių skerdike“, arba specialiai sukurti muzikiniai kūriniai. Kuo šie muzikos naudojimo kine būdai yra skirtingi? Kaip skiriasi jų poveikis filmui?
– Jeigu mes naudojame jau sukurtą muziką, tuomet praktiškai esame sąlygojami tam tikro tos muzikos kultūrinio paveldo. Vienas iš tokios muzikos naudojimo meistrų yra Stanley Kubrickas, kuris, beje, irgi kūrė panašiu laikotarpiu. Kubrickas meistriškai naudodavo ne tik pačiam vaizdui savo ritmiškumu ir melodiškumu, emociniu užtaisu labai tinkančią muziką, bet ir tai, kokį kultūrinį paveldą su savimi muzika atsineša, kokią reikšmę turi skambinama Bethoveno, Štrauso muzika šalia tam tikrų vaizdų. Čia mes irgi turime panašų atvejį, kad muzika filme turi ryškų kultūrinį paveldą ir foną JAV kultūroje, kuris dažnai asocijuojamas su amerikietiškos svajonės išsipildymu, laisve, demokratija. Režisierius filme tai supriešina su realybe. Kita vertus, ir pačiam žiūrovui reikia turėti tam tikrą supratimą, kad žiūrėdami iš savo perspektyvos negalime vienareikšmiškai vertinti to, kas vyksta kine ir šiame filme. Gal vaizduojami žmonės ir yra neturtingi, turi tam tikrų iššūkių, bet tai nereiškia, kad jie nėra laimingi ar laisvi. Visko, ką matome, nereikia matuoti per savo prizmę. Čia yra ir tam tikras muzikos naudojimo pavojus, kuriame žiūrovas bando suponuoti savo primestą mintį, nors tame vaizde galbūt yra visai kita istorija. Šis iššūkis yra pastovus.
Kadras iš filmo „Avių skerdikas“
– Ar filmą „Avių skerdikas“ galima pavadinti novatorišku filmu? Ar jį būtų galima laikyti tokiu, jei jis būtų sukurtas šiandien?
– Daug vandens nutekėjo nuo tada, kad šį filmą būtų galima laikyti novatorišku šiandien. Tai, galbūt, būtų sėkmingas, bet, tam tikra prasme, ir eilinis autorinio kino pavyzdys. Daug laiko praėjo nuo 1978-ųjų. Kalbant apie patį filmo sukūrimo laikotarpį, vien tai, kad tai yra juodaodžio režisieriaus kūrinys apie juodaodžių bendruomenę, yra novatoriška. Visi meniniai projektai vyksta tuo laiku, kuriuo jie turi įvykti. Net ir pačiam režisieriui C. Burnettui šis darbas yra vienas sėkmingiausių karjeroje, nors po jo jis kūrė ir toliau. Šia tema buvo kalbama tinkamiausiu laiku ir tinkamiausioje vietoje. Labai sunku objektyviai įvertinti, kas būtų, jeigu būtų.
– Kokius kitus 8-ojo dešimtmečio filmus išskirtumėte kaip turinčius puikų garso takelį?
– Svarbu paminėti, kad geri filmai yra tokie, kurie yra tiesiog stiprūs savyje ir tos muzikos per daug galbūt net nereikia, kaip, pavyzdžiui, Sidney Lumeto „Šuniška popietė“ (1975), labai panašiu laikotarpiu sukurtas filmas. Jame muzika naudojama tik pradžioje ir pabaigoje, o pačiame veiksme, trileryje, muzikos netgi nėra. Bet tai nėra vienintelis kelias. Yra puikių žanrinių filmų, kuriuose muzika ne tik padeda iliustruoti vaizdą, bet suteikia daugiau emocinio konteksto, kaip jaučiasi veikėjai ar netgi padeda perteikti žinutę iš pačio režisieriaus. Pavyzdžiui, to paties laikotarpio „Kinų kvartalas“ (1974), režisuotas Romano Polanskio. Filmo kompozitorius Jerry Goldsmithas sugeba pritaikyti tuo metu modernią muziką, kuri puikiai papildo istoriją, misticizmą ir padeda atskleisti kitokią Ameriką kinų bendruomenės ir etninės grupės kontekste. Tai suteikia galimybę kitaip prieiti prie istorijos. O, kaip ir minėjau pradžioje, būtent nuo filmo idėjos priklauso tai, kaip kiti filmo elementai sudaro visumą.
„Kinas po paskaitų“ – filmų peržiūrų ir paskaitų ciklas, skirtas studentams ir visiems, norintiems laikinai jais tapti. Teminę filmų programą paruošia kviestinis dėstytojas, kuris ir pristato filmus. Spalio–gruodžio mėnesiais rodoma programa, kurią sudarė kompozitorius prof. dr. T. Petrikis, skiriama nagrinėti muzikos ir kino sankirtoms. „Avių skerdikas“ – antrasis programos filmas, kurį „Skalvijos“ kino centre bus galima pasižiūrėti du kartus – lapkričio 24 ir 29 dienomis. Projektą organizuoja „Skalvijos“ kino centras, finansuoja – Vilniaus miesto savivaldybė.
