Kūrybos stichija

Rūkas, migla, pelkių kemsynai, purvas ir balos ar susiliejantis, sugedęs TV vaizdas, o gal tai švelnus kategoriškos nuomonės užtušavimas ir nuolatinė abejonė? Ne veltui tiek klausimų tik pamačius pavadinimą, nes ir pati autorė prisipažino, kad jos "Pilkumos studija" turbūt labiau yra metafora, nusakanti autorės santykį su dabartiniu meno lauku".

Tam santykiui tyrinėti reiktų žinoti, kad tonavimų pratybas A.Kulbytė mėgsta dar nuo tų laikų, kai tik pradėjo tapyti: "užbalinimai" ir monochromija visada buvo jos stichija.

Studijų metais (1997–2003 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo magistro laipsnį, 2007 m. – meno licenciato kvalifikaciją) nors ir išbandė įvairias stilistikas bei ryškias spalvas, bet linko prie pilkumų sferos, o tik po akademijos sąmoningai pasirinko šitą pilkumos kelią. Gali būti, kad nebijojimas ilgiau apsistoti ir įsižiūrėti į analizuojamą dalyką yra susijęs ir su menininkės moksliniu pagrindu. Ji 2009–2013 m. Lietuvos kultūros tyrimų institute Vilniuje mokėsi filosofijos krypties doktorantūroje ir 2014 m. įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį, pati rašo ir menotyrinius tekstus.

Spalvų alchemija

Iki šių dienų tapytojos paletė vis dar tebėra ryškesnių spalvų už pasirinktą drobę. "Aš paletėje išsispaudžiu visokių spalvų, nėra taip, kad dirbčiau tik su viena. Parodoje tai labiausia matosi ant stalų sudėtuose mažo formato etiuduose. Ir neužsiprogramuoju ieškoti tik vienos technikos – kaip pavyksta, ties tuo ir pasilieku", – aiškina A.Kulbytė.

Ekspozicijoje matome ir mentele, ir įvairaus dydžio teptukais sukurtų faktūrų, bet labiausia į akis krenta ne technikos variantai, o dažams suteikiama reikšmė. Autorė yra užsiminusi: "Dažai ant paletės – tai tarsi kokie pirmi taktai, kad galėčiau pradėti dirbti, teikiantys numanomą, bet stabilų vaizdo struktūravimo jutimą, nuo kurio tapydama galiu tolti."

Vadinasi, pasirinkti ar atrasti, paletėje sumaišyti pilkos spalvos dažai tampa atramos tašku, nuo kurio galima keliauti toliau. Pvz., pilkiems dažams prikabinti pilkos kasdienybės socialiniai simboliai, arba iliustruoti kaip susilieja matomos triukšmingos ir svetimos aplinkos. Tačiau galima ir užsibūti toje pilkumoje be pavadinimų, be įvardijimų. A.Kulbytei labiau ir tinka tas paskutinis variantas – tyrinėti mažą pilką grumstelį iš savos aplinkos, o ne pamatytą per ekraną. Toks rūpestis ir įsigilinimas į tonus turi ir įsižiūrėjimo meditatyvinį pradą.

Šis, savoje aplinkoje pamatytas, pilkas tonas, tiksliau tonų įvairovė, primena vieną Vincento van Gogho laišką broliui Teo. Atrodytų, garsusis tapytojas į savo paletę spaudė visai kitokius dažus, tačiau atidumas kiekvienam atspalviui ir tonui buvo ypač analizuojamas. Jis kruopščiai aprašinėja, kaip prie trijų pagrindinių spalvų pridėjus juodą ir baltą "gaunamos begalinės pilkų spalvų variacijos: raudonos pilkos, geltonos pilkos, mėlynos pilkos, žalios pilkos, oranžinės pilkos, violetinės pilkos. Neįmanoma pasakyti, pavyzdžiui, kiek yra skirtingų žalsvai pilkų, jų įvairovė begalinė". Ir čia pat prideda, kad visa spalvų chemija nėra jau tokia sudėtinga, tereikia kelių pagrindų, kurie yra verti daugiau nei "septyniasdešimt skirtingų spalvų dažų tūbelių" ir su kuriais galima išgauti "daugiau nei septyniasdešimt tonų ir intensyvumų".

Taip ilgai užsibuvau ties V.van Gogho laišku gal ir dėl to, kad jis pabaigoje apibrėžia klasikinę koloristo tezę: "Tikras koloristas yra tas, kuris, matydamas spalvą gamtoje, labai gerai žino, kaip ją išanalizuoti, ir gali pasakyti, pavyzdžiui, kad žalia-pilka yra geltona su juoda bei beveik neturi mėlynos spalvos ir t.t., trumpai tariant, jis žino, kaip išgauti pilkas gamtos spalvas paletėje."

Motyvų subtilumas

Atrodytų, kad ir A.Kulbytė nesibodi užsibūti toje koloristinėje sferoje, kas kitiems atrodytų kaip pasenusi patirtis, o ji neria gilyn kaip į neapčiuopiamą pirminį šaltinį. Stebina ne tik susikoncentravimas į pilkumą, bet ir pasirinkta erdvė joms atsiskleisti. Štai ir Architektų salė Kaune patraukė ne populiarumu, viešumu, o veikiau atvirkščiai: menininkę sudomino tyla, baltuma, atokumas – kai tik pamatė salę, ši buvo tuščia ir be žmonių, bet atrodė ne kaip laukianti, kol bus užpildyta kūriniais, o veikiau kaip komplikuota, atokesnė ir labiau neįprasta už kitas erdves.

Dėmesys nuošalesnei vietai visai natūralus, kai atidžiai apžiūrėsime šią tapybą: "Rodos, iki šiol atkakliai kovojau su mane saistančia motyvo schema, kol supratau, kad ji yra mano vizualių ieškojimų a priori. Dabar ši sankirta ne tokia aštri, jos neakcentuoju." T.y. nebeieškoma iššaukiančio motyvo ar kažkokios užburiančios, stebinančios istorijos, nutikusios konkrečioje vietoje, užtenka savo namų, savo studijos sienų, koridoriaus, šviesos, tamsos, ir visa tai susilieja į paprastus A.Kulbytės kartojamus kompozicijos tipus: interjeras arba peizažas.

Tokia tematika suabsoliutina tapymą iki vertikalių ir horizontalių derinių, gal net yra labai ribota, bet taip pat išlaisvina mąstymą, nebereikia ieškoti naujų, svetimų, dabar nematomų ir neišgyventų vietų bei požiūrių.

Gyvas patyrimas įkvepia kontempliacijai, sukuria tapybinius pojūčius, o tai, anot tapytojos, vyksta nuolat, nereglamentuotai ir yra priešinga eksperimentams. Dėl to nuolatinio būvio, tapymo proceso visa paroda ir pavadinta kaip studija. Studija atsiveria ne tik kaip vieta, kur kuriama, bet ir kaip tapymo paviršiai, kurie tampa vaizdais, vaizdiniais, nepriklausomai nuo materialių tekstūrinių, techninių dalykų. Dėl to pasirinkta paradoksali vieta (nuošalesnė prašalaičiams, bet Senamiesčio centre) labai tinka šiai tapybai – joje tiek daug svarbių dalykų (apmąstomi motyvai ir tonai, procesai ir vaizdo kontempliacija) ir nežinia, ar kiekvienam atsiras proga susirasti ir pamatyti visa tai per pilkumos konfigūracijas.

Kas? Paroda "Pilkumos studija".

Kur? Architektų namų galerijoje (III aukštas, Vilniaus g. 22).

Kada? Veikia iki sausio 24 d.

Trakuose atidengta memorialinė atminimo lenta, kartu Trakų istorijos muziejuje vyks ir dailininko paroda; Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje bus parodyta kūrybos ekspozicija "Dirbtuvė arba kūrinio gimimas" apie A.Savicko dirbtuvės gyvenimą; kita paroda vyks sostinės Pamėnkalnio galerijoje, joje bus atrinkti kūriniai iš naujo apie tapytoją kuriamo albumo, taip pat jau yra sukurtas dokumentinis filmas "Sujungęs amžius". Šių renginių kontekste neištirpsta ir šiek tiek kitokia minėta paroda – "A.Savicko mokiniai", kurioje eksponuojami A.Savicko vadovaujamų studentų ankstyvesni kūriniai, diplominiai, taip pat buvusių studentų prisiminimai apie mokytoją, rodomas specialiai parodai sukurtas archyvinių nuotraukų ir dokumentų video. Tai dar vienas paminėjimo, prisiminimo būdas.

Kartų ryšiai

Tapytojo vardas jau chrestomatinis Lietuvos XX a. dailės istorijoje, vyresnės kartos prisimena ir jo gebėjimus rašyti, kalbėti viešai. XX a. antrojoje pusėje A.Savicko pavardė dažna tarp parodų recenzijų, tapybos apžvalgų, yra išleisti jo memuarai, prisiminimai. Tokia paroda pažvelgėme į dar vieną šios asmenybės pusę – akademinį pasaulį. Norėjosi parodyti bent dalelę to paskutiniojo, bet intensyvaus pedagoginio periodo (A.Savickas nuo 1985 iki 1993 metų išleido nemažai diplomantų laidų). Pvz., kokie pedagoginiai ryšiai siejo dėstytoją ir studentus, koks buvo jų bendravimo stilius? Tarp tapybos studentų, dabar jau žymių menininkų, yra ir neformalus mokinys – sūnus, Raimondas Savickas, suradęs keletą tapybos pavyzdžių iš savo pirmosios personalinės parodos: "Autoportretas" ir "Skulptūrėlė peizažo fone" (abu 1980 m.).

Apie šiuos molbertinės tapybos darbus, tėvas. A.Savickas 1981 m. anotacijoje rašė: "Mano sūnaus Raimondo Savicko debiutas su tapybos paroda gali atrodyti kiek nelauktas, bet rimčiau pažvelgus į šį reiškinį nesunku pastebėti, kad visas jo gyvenimas surištas su tapyba: nuo pat vaikystės jis buvo pastovus mano tapybos studijos svečias, pats su dideliu malonumu tapė, piešė ir mielai man pozavo. Intensyviai tapyti pradėjo 1979–1980 metais portretus, peizažus ir natiurmortus." Vėliau priduria, kad geresnių rezultatų per keletą metų pasiekė natiurmorto srityje, o po sistemingų piešinių, tapybos praktikų, ir portreto žanras neblogai valdomas.

Prasmingos korekcijos

Ne visi studentų diplominiai triptikai ar diptikai buvo rasti Vilniaus dailės akademijos (VDA) muziejaus fonde – per XX a. paskutinįjį dešimtmetį kai kurie darbai ar jų dalys pasimetė. Iš Elenos Balsiukaitės triptiko "Rugsėjis" liko dvi dalys, kuriose gerai matyti ekspresyvus potėpis, medžių, pastato ekspresyvios išraiškos ieškojimas. Tapytoja pasakojo, kad A.Savickas keletą savaičių prieš gynimus jai davė patarimą: "Žinot ką? O jūs apverskite aukštyn kojomis viską ir laisvai patapykite, na, kad ir tą medį, kur už lango." Elena pabandė pasinaudoti tokiu pasiūlymu (vieną dalį apvertė), kas žino, gal tokia ekspresyvios, deformuoto kompozicijos pamoka buvo kaip tik reikalinga kūrinio pabaigai?

Eglės Rakauskaitės kūrinių serija "Hommage – Monet" (1993 m.) rodoma irgi tik iš dviejų dalių (kitos dvi dalys prarado savo išskirtinę spalvą). Visas ciklas turėjo priminti ir H.Monet vandens lelijas, ir neleisti pasikartoti drobėje tam, kas jau atmintinai žinoma iš dailės istorijos. E.Rakauskaitė, kuriant baigiamąjį darbą, pajuto išsigelbėjimą savo vadovo asmenyje, ji prisimena: "Išgyvenau nenusakomą emocinį komfortą A.Savickui ne iš meno istorijos vadovėlio kontempliuojant prancūzų kultūrą, ir lyg tarp kitko įterpiant pastabas apie esminius kūrybos principus." Vadovo autoriteto prireikė gynimų metu, nes buvo replikų, kad darbas net nepradėtas tapyti, iš keleto dėstytojų buvo galima išgirsti ir aukščiausius, ir žemiausių vertinimus.

Taip pat iš Audriaus Gražio triptiko pristatomas tik vienas kūrinys "Stasio Narijausko portretas" (1989 m.), kuriame dera ir "išeinančio" iš centrinės kompozicijos portretuojamojo žmogaus figūra, ir įsivešėjęs kambarinis augalas, labai tinkantis natiurmorto kompozicijai. Nors paveikslas jau patamsėjęs (o gal kaip tik dėl to), kelia asociatyvias improvizacijas portreto, natiurmorto lietuviškų dailės tradicijų tema. Pvz., vieno iš Lietuvos kino pradininkų S.Narijausko (1912–1998) veide galima įžvelgti kad ir gudaitiškų bruožų, ir apskritai arsininkų mėgtų interjero detalių.

Ko gero, toks ir buvo A.Savicko metodas: siekis parodyti, kad tik per savarankiškus bandymus, eksperimentus ir praktiką galima kažko pasiekti meninėje kūryboje, o tradicinių dalykų, taisyklių kopijavimą jau reikėtų palikti praeities mokyklai.

Ieškojimų kelias

Tarp daugelio skirtingų metų diplominių darbų yra keletas studijinių, eskizinės tapybos pavyzdžių. Pvz., Ramunės Staškevičiūtės vietoj diplominio "Lauko kavinė" išvysime ankstesnį darbą "Pusryčiai". Tapytojos "Lauko kavinė" po studijų baigimo ilgai kabėjo VDA bibliotekoje, vėliau kūrinio vieta liko nebeaiški. Aleksandras Vozbinas eksponuoja tapybinius eskizus "Salaspilio (Kirholmo) mūšio išvakarėse" (1987 m.) parodoje, nes jo diplominis darbas irgi ne VDA muziejuje. Tai keletas mūšio fragmentų. Eskizai labai skirtingi, tarsi parodo, kiek daug būta ieškojimų kompozicijos srityje.

Kompozicijos svarba aiški ir kitų menininkų darbuose, pvz., Vytauto Vasiliūno tapyboje "Pokario aukoms atminti" (1988 m.). V.Vasiliūno darbo tema tais, Atgimimo metais, buvo viena pirmųjų, kai jau nebereikėjo ezopiškai aiškintis dėl turinio prasmių. Čia daug simbolių iš religinio meno klasikos pavyzdžių (ne veltui gynimo recenziją rašė menotyrininkė Irena Vaišvilaitė). Įdomu pamatyti ir praktikos pratimų rezultatus: vieną figūros poza labai artima studijiniams pastatymams (gulintis pozuotojas iš VDA studijų laikų dokumentikos, eksponuojamos parodoje).

Lemtingos pamokos

Kiekvienas parodos kūrinys labai glaudžiai susijęs su kažkokia sena, kelis dešimtmečius siekiančia istorija. Dėl to prie visos šios ne vien dokumentiškai svarbios tapybos, pridedami tekstai, keletas pastraipų arba daugiau – buvusių studentų pamąstymai iš dabarties pozicijų, ką jiems reiškė susitikimas su A.Savicku.

Tekstai skirtingi, bet juose apie dėstytoją galima išskirti keletą savybių, kurios vardinamos ne kartą: kolegiškumas, draugiškumas, optimizmas, savarankiškumo ugdymas, rėmų nebuvimas. Vieniems tai buvo išsigelbėjimas, pagaliau jie pasijuto lygiaverčiais, galinčias kurti niekam nestovint už nugaros, kitiems ta laisvė buvo per didelė, t.y. chaotiška, norėjosi patikslinimų, pamokymų, nes iš A.Savicko tikėjosi daug daugiau nei iš kitų, pažinojo jį kaip turtingą asmenybę, t.y. turintį meninės patirties, įžvalgų, dailės istorijos išmanymo.

Yra prisiminimų, kad tik jo dėka jauni žmonės nebebijojo tapyti, pradėjo savarankiškai reikštis, įgijo pasitikėjimo, taigi, jis subtiliai taikė skirtingus metodus. Kažkam tereikėjo vienos sparnuotos A.Savicko frazės ir ją prisiminė visą gyvenimą, kai kurie ir dažniau lankydavosi jo studijoje, įkvėpdavo kitokio gyvenimo atmosferos.

Būta ir nesusikalbėjimų, bet dažniausiai A.Savickas buvo studentų pusėje. Jo pasakymai "daryk, daryk, pasižiūrėsime, kas gausis" (iš V.Vasiliūno prisiminimų) – vedė prie laisvamaniškos, visai ne akademiškos metodikos. Ko gero, toks ir buvo A.Savicko metodas: siekis parodyti, kad tik per savarankiškus bandymus, eksperimentus ir praktiką galima kažko pasiekti meninėje kūryboje, o tradicinių dalykų, taisyklių kopijavimą jau reikėtų palikti praeities mokyklai. Todėl ši paroda – tai skirtingų eksperimentų pristatymas. Kada bandyti, jei ne studijų metais?

Kuoja ant burių, arba Įlipo dvi silkės į obelį

Ramunė Staškevičiūtė

Aš augau plisuotos uniformos laikais, kai mama gerą pusdienį "fastriguodavo" mano mokyklinės uniformos sijoną, kad galėtų išskalbti ir išlyginti, vėl jį paverčiant į giežtą smulkiai plisuotą armonikėlę. Nežinantis nesupras, apie kokį "vargą" aš čia kalbu ir ką čia reiškia tas žodis "fastriga". Bet aš augau sovietmečiu ir, kaip dauguma jaunimo, besimokančio dailės mokyklose svajojau tęsti studijas dabartiniame VDA, kuri asocijavosi su didesnėmis laisvėmis ir galimybėmis.

Įstojau į tapybos katedrą 1983 m. ir ten prasidėjo mano pažintis su būsimu baigiamojo darbo vadovu A.Savicku. Profesoriumi labiau pradėjau domėtis po trečio kurso, kai 1986 m. reikėjo pasirinkti vieno žmogaus vadovaujamą tapybos studiją, kurioje norėčiau tęsti dar dvejus mokslo metus prieš baigiamojo darbo išpildymą finaliniais jau šeštaisiais mokslo metais (studijuodavom gan ilgai, kaip ir studentai medikai). Norinčių mokytis jo studijoje būdavo žymiai daugiau nei kitose, nes, kaip visiems gerai žinoma, profesorius buvo "neformatas", ironiška, charizmatiška ir pagal tą laikmetį, laisva asmenybė. Įprastai visi ir pasilikdavo savo studijos profesorių baigiamojo darbo vadovu, bet man nutiko kitaip. Aš mokiausi V.Gečo studijoje, o mokslus užbaigiau pas A.Savicką. Dalykiška mūsų pažintis truko vienerius 1988–1989 metus, kuomet tapiau savo baigiamąjį darbą "Lauko kavinė". Tai buvo neramus metas tiek VDA, tiek visos Lietuvos gyvenime. Tai "Sajūdžio", lūžio bei laisvės pradžios metai, kurie palietė visų likimus. Jau galėjom laisviau rinktis temas baigiamajam tapybos darbui ir nebeatidirbti privalomus du metus valstybei už suteiktą galimybę mokytis. Aš rinkausi temą iš Vilniaus jaunimo kasdienybės gyvenimo, niekuo neišsiskiriančią savo patriotiškumu ar jautrumu, nes jau tuomet, bent man taip atrodė, buvau sau atsakiusi į klausimą "kas tai yra tas menas" ir, kad gali jis gimti iš nieko. Aš tuos paskutinius metus bendravau su profesoriumi A.Savicku trumpai, dalykiškai ir su didele jo pasitikėjimo doze savarankiškam darbui, dėl ko ir esu be galo dėkinga šiam žmogui. Bet norėčiau čia grįžti prie ankstesnių metų, kuomet A.Savicko neakivaizdžios pamokos, o tiksliau, pasisakymai, padarė daug didesnį įspūdį bręstančiai menininkei, nei tos kelios linksmos paskutinės korektūros.

Aš atsimenu vieną neoficialų studentų "pasisėdėjimą" privačioje aplinkoje, kurioje buvo kalbama apie meną ir kuriame dalyvavo ir pats minimas dėstytojas. Tuomet man įstrigo du paties A.Savicko pasakyti svarbūs dalykai. Pirmasis – kad jei jis galėtų, tai išpirktų savo paties darbus, esančius tuometiniame "Lietuvos revoliuciniame muziejuje" nutapytus socialistine tematika ir viešai juos sudegintų. Čia tuo viskas ir pasakyta, nėra ko išsiplėsti. Bet ties antruoju norėčiau stabtelti ilgiau, nes nežinantis, kas ta rusiškai "vobla" (liet. – kuoja) ir "parusa" (liet. – burės), manęs nesupras.

"Vobla" – tai pigi pramoniniu būdu auginta džiovinta žuvis, dažniausiai vartojama kaip užkandis sovietmečiu prie degtinės. Žodžiu, kalbam apie prastą, smirdinčią, pigią žuvį. Visai ką kitą reiškia žodis "parusa" tūlam rusakalbiui keliantis asociacijas su M.Lermontovo eilėraščiu "Baltuoja burė vieniša". Tai romantinis eilėraštis, parašytas lyrinio herojaus vardu, kurį anuomet visi rusiškai mokyklose skaitėme ir žinojome.

Grįžtu prie antrojo A.Savicko pasakyto dalyko, kuris nuskambėjo rusiškai su visu tos kalbos socialiniu, politiniu ir filosofiniu kontekstu. Žinoma, tuomet visi smagiai vakarojome, bet dėstytojo atsakymas į klausimą "kas tai yra menas?" tikrai nustebino. "Vobla na parusach" (liet. k. – kuoja ant burių), –- nuskambėjo atsakymas ir smagus juokas nuvilnijo profesoriaus kūnu kartu su atsakymu sudrebindamas jau suapvalėjusį jo pilvuką.

Žinant A.Savicko pomėgį šmaikštauti, galėjo ta (bandau išversi ne pažodžiui) "silkė ant jachtos denio" lengvai "išplaukti" iš mano galvos, palikusi ramybėje, bet taip nenutiko. Va, tau ir kontrastas: silkė ir burės arba silkė su sparnais. Tokį trumpą ir taiklų meno apibūdinimą, privertusį susimąstyti, išgirdau pirmą sykį. Posakio netikėtumas ir, matyt, užkoduota prasmė jame nuolat vartėsi nauju požiūriu mano galvoje ir ataidėdavo gilinantis į kitų kūrybą dar ilgai po VDA baigimo. Tai kasdienybės ir nekasdienybės, suidealizuotos tikrovės arba net ir absurdo tema, kad ir pavyzdžiui Charleso Baudelaire'o eilėraštyje "Sriuba ir debesys" ("Paryžiaus splino" rinkinys) arba analogiški V.Kernagio dainos žodžiai "įlipo dvi silkes į obelį" (albumas "Kažkas Atsitiko"), sudainuotos panašiais 1986 m.

Iš atsiminimų

Judita Budriūnaitė

Prisimenu A.Savicką kaip autoritetą, tolerantišką dėstytoją, ryškią asmenybę, žavingą maestro. Jo nebijojome.

Prieš paskirstant į profesorių studijas, buvome pakviesti aplankyti jo dirbtuvę. Labai norėjau patekti mokytis pas jį, todėl, radausi kapeikėlę ant grindų jo dirbtuvėje, palaikiau tai geru ženklu. Taip ir buvo.

Atminty liko keli epizodai iš to laiko. Kartą jis atnešė El Greko kūrinių knygą ir, vartydamas ją, pasakė, kad atkreiptume dėmesį į tai, kokios spalvos buvo kūrybos pradžioje ir kaip pasikeitė kūrybos brandoje. Be didelių išvedžiojimų gavome vilties galimybę išbristi iš savo "murzinų" koloritų.

Aš darbus "nukankindavau" beieškodama geriausio sprendimo, todėl jo paklausiau, kaip žinoti, kada darbas baigtas? Jis papasakojo, kaip didelį darbą vis keitė ir keitė, šeima išvažiavo prie jūros be jo, o darbas vis sunkėjo nuo dažų sluoksnių, net pakelti buvo sunku... galiausiai pridūrė, kad gali būti daug įmanomų sprendimų, vieniems patiktų vienas, kitiems kitas. "Nenusibaigti" dėl to paties tobuliausio paieškų.

Pradėjau tapyti diplominį darbą ant drobės, užsimečiau per kelis seansus – viskas kelia abejones, neramiai laukiu profesoriaus korektūros... Atėjęs jis ilgokai pastovėjo prie drobės ir sako: "Viskas pabaigta, geriausias jūsų darbas, kiek mačiau."

Praėjo daug laiko, dabar juokinga ir graudu dėl perkrauto siužeto, bet mokytojo žodžiai nepasimiršo.

Gal ir norėjome daugiau pagalbos savo "kūrybinių kančių" virtuvėje, bet jo tolerancijos pamokos buvo aukso vertės bendram katedros kontekste.

Kas? Paroda: "Augustino Savicko mokiniai".

Kada? Veiks iki rugpjūčio 13 d.

Kur? Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius).

Dalyviai

Gintaras Palemonas Janonis, Henrikas Čerapas, Vytautas Vasiliūnas, Aistė Juškevičiūtė, Ramunė Staškevičiūtė, Judita Budriūnaitė, Audrius Gražys, Linas Liandzbergis Virginijus Viningas, Eglė Rakauskaitė, Edita Rakauskaitė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Aleksandras Vozbinas, Ričardas Bartkevičius, Raimondas Savickas.

Prasminga iniciatyva

V.Povilaitis (1927–2009) – Lietuvos menininkas modernistas, garsus ne tik kaip molbertinės tapybos virtuozas, bet ir pano, sieninės tapybos meistras. XX a. 6–9 dešimtmečiais jis nutapė nemažai urbanistinių peizažų, portretų, teminių-grupinių kompozicijų, kurios dažnai peržengdavo to meto reikalaujamo socrealistinio stiliaus normas.

Jau XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje, vienas pirmųjų pokario Lietuvoje pradėjo tapyti abstrakcijas, taip atverdamas naują puslapį Lietuvos dailės srityje.

Menininkas paskutiniajame kūrybos etape, XX a. pab. – XXI a. pr., tarsi vizualiai įgyvendino ilgą laiką savyje nešiotą ir kitiems pasakotą kupiną mistikos, iracionalų pasaulį. Jo tapyba prisipildė abstrakčių, neaiškių formų, dėmių, kuriose milžiniški, banguoti, kampuoti pavidalai neišsitekdavo, užgoždavo visą paveikslo erdvę arba net peržengdavo jo ribas.

Siekiant įamžinti V.Povilaičio kūrybos palikimą sumanytas projektas "V.Povilaitis ir vėlyvasis modernizmas", apimantis pirmąją pomirtinę parodą Kaune, kiek mažesnės apimties parodą Vilniuje, abiejų parodų katalogą su visų atrastų kūrinių metrikomis, dokumentinį filmą "Visas gyvenimas – tapyba" (kūrybinė grupė: Kristina Budrytė-Genevičė, Tomas Genevičius, Darius Petrulis). Projektą sumanė ir realizuoja Kauno modernistinio meno fondas (KMMF): atgaivinti susidomėjimą primiršta V.Povilaičio tapyba - sena fondo bendraįkūrėjo Giedriaus Andziukevičiaus svajonė.

Stipresnis už cenzūrą

V.Povilaičio palikime galima įžvelgti tris chronologines kūrybos tendencijas. Pirmoji – socrealizmo laikų paveikslai, kuriuos buvo galima rodyti oficialiose parodose XX a. 6–8 dešimtmečiais, ir po kurių publikacijose dažniausia nuskambėdavo frazė – "iš tapytojų būrio išsiskiria V.Povilaitis". Tapytojas ne visada perskaitydavo pagyras, susilaukdavo ir kritikos, kad nesilaiko savo kūryboje priimtinų kanonų, išeina iš tuomečio socrealizmo ribų.

Negana to, menininkui buvo primetamos kitos "nuodėmės", esą jis savo tapybos stiliumi veda iš kelio kitus: "V.Povilaitis ir kiti ėmė diktuoti dailininkams modernistinį stilių ir tie buvo priversti iškraipyti savo kūrinius. Užtai šiuos modernistinius paveikslus meno taryba vertino kaip geriausius kūrinius ir už juos buvo daugiau mokama" (iš "Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje", KGB pažyma A.Sniečkui apie kūrybinės inteligentijos nuotaikas, 1963 m.).

Bet kokį laisvesnį potėpį arba drąsesnį formų derinį lydėdavo aštrūs sulyginimai: "Kai kurių autorių kūriniai nedaug skiriasi nuo užsienyje nutapytų asilo uodega ar beždžionės teptuku paveikslų. (...) dail. drg. Povilaičio "Tiltas" (Švyturio Nr. 18). Kam tokie "kūriniai" ir spausdinami žurnaluose?" (iš "Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje").

Tik prisimenant okupacinį kultūrinį kontekstą, galime įsivaizduoti trisdešimtmečio tapytojo norą sukurti abstrahuoto motyvo tapybos darbą ar net gryną abstrakciją, vadinasi, visiškai oponuoti esamam vieninteliam, "nuleistam iš viršaus" stiliui. Todėl antroji kūrinių grupė – pati paslaptingiausia. Tai pasakojimas apie V.Povilaičio suprastos abstrakcijos kelią, kaip jis specialiai tolo nuo gylio iliuzijos, pasidavė nesentimentaliems spalvų bandymams, kovėsi su dažų griūtimi į paveikslo plokštumą ir galynėjosi su mėginimu įkomponuoti begalybę. Visa tai darė neturėdamas didelių iliuzijų, kad jo tapyba bus pripažinta ar priimta oficialiai.

Mostai ir ženklai

Pirmosios V.Povilaičio abstrakcijos buvo tamsios, su užslėptais laiptinių, besisukančių laiptų motyvais, taip pat priminė vitražo ryškių spalvų ar šviesų blykčiojimą tamsiame fone. Dailininkas bandė įvairiausius dažus, tapė net spaustuviniais arba grindų dažais, todėl ne visi kūriniai kokybiški, kiti dabar jau nutrupėję.

Be to, V.Povilaitis mėgo užtapyti savo kūrinius, todėl jeigu niekas neįsigydavo jo darbų, jie pranykdavo amžiams. Vėlyvąsias abstrakcijas jis ėmė tapyti ypač plačiais potėpiais, kartais nemaišydamas spalvų, viena stambia linija lyg kokia juosta tvėrė nuo paveikslo viršaus iki apačios dėmių zonas, greitus kamuolinius sūkurius.

V.Povilaitis mėgo užtapyti savo kūrinius, todėl jeigu niekas neįsigydavo jo darbų, jie pranykdavo amžiams.

Trečioji kūrinių grupė išsivystė iš nerealistinio, ne pamatyto, o galvoje sukurto motyvo arba neaiškių figūrinių siužetinių pasakojimų, kurių vis gausėjo V.Povilaičio dirbtuvėje.

Šalia įprastų plenerinių peizažų rikiavosi ir abstrakčios, užkoduotos mistinių pavidalų improvizacijos, kurių fabulas susikurdavo patys pirkėjai (žmonės, atnešę parodai savo turimus kūrinius, dažnai išsišnekėdavo, ką jie pamatė tame ar kitame paveiksle, nors kūrinys dažnai be pavadinimo).

Kiekvienas maestro studijoje susirasdavo įvairiausių pavyzdžių, nors V.Povilaitis nenustojo tapyti peizažų visą gyvenimą, regis, ieškojo vis kažko kito, naujo, taigi, turėjo skirtingos stilistikos kūrinių, o paskutiniaisiais jo kūrybos dešimtmečiais ypač pastebimas posūkis link fantasmagorinių, mistinių būtybių kompozicijų.

V.Povilaičio milžiniški, banguoti pavidalai asocijuojasi su nerealiomis, iš pasąmonės išnyrančiomis formomis, figūromis, neturinčiomis atitikmenų tikrovėje. Dažnai tokie dailininko darbai neturi ir konkrečių pavadinimų. Tai liudija, kad tokios drobės kurtos spontaniškai, impulsyviai. Žinoma, kad dailininkas mėgdavo keistas mistiškas istorijas ir pats jas pasakodavo. Matyt, ilgainiui jos įsikūnijo į jo kūrinius. Tačiau tai nėra paprasti linijiniai pasakojimai, veikiau racionaliai nepaaiškinamos istorijos su jose gyvenančiais pasąmoniniais personažais-pavidalais. Ir visa tai paskendo pasakiškoje vienatvės atmosferoje.

Po labirintą

Gyvenimo pabaigoje dailininkas mėgo užtapyti savo paveikslus ryškiais ornamentais ar subraukyti baltomis linijomis. Tarsi norėjo sutalpinti ne vieną, o kelis paveikslus vienoje plokštumoje. Tokiose kompozicijose gausu ne tik figūrų ir jas charakterizuojančių specialiai apibrauktų detalių (akys, nosis, plaukų sruogos, ragai, lūpos), bet ir spalvų margumyno. Nebėra ankstyvųjų griežtų juodų povilaitiškų linijų, jas seniai pakeitė ornamento zonose atsiradusios ekspresyviai tapybai neįprastai tiesios, baltai nubrėžtos atkarpos.

Atrodo, tapytojas perėjo viską, nuo juodo iki balto, ir vis dar norėjo daug ką išbandyti: gręžėsi į primityvizmą, tapė keistus pavidalus su baisiomis išdažytomis kaukėmis, lipte lipančius vienas ant kito, viską (nuo dūmų iki žemės ar gėlių) vaizdavo neperregimai ir naudojo akį rėžiančius spalvų derinius. Šita spalvų ir formų gausa paveiksle daug pasako, bet ir daug nutyli.

Neperregimos tampa ne tik parinktos spalvos, bet ir iš jų sudėlioti simboliai, bendras kompozicijos naratyvas. Toks yra ir vienas paskutiniųjų dailininko kūrinių – stambios rausvų, gelsvų atspalvių gėlės ("Be pavadinimo", 2004 m.). Paskutiniuosius penkerius savo gyvenimo metus dailininkas nebekūrė. Nors draugams sakydavo, kad tapo kasdien. Vis dažniau mintimis nuklysdavo ne į tapybą, bet į savus vizijų pasaulius.

Nesirūpindamas dėl savo kūrybos įamžinimo V.Povilaitis nearchyvavo darbų (jo gyvenimo metais išleistas tik vienas katalogėlis, skirtas pirmajai personalinei parodai, 1962 m.), tapybos drobės pasklido po privačias kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje.

Atmintyje išsisaugojo kauniečių draugų, bičiulių prisiminimai, kaip jis kasdien skuba Laisvės alėja, Aleksoto ar Panemunės tiltu – tapyti. Dar 1967 m. jaunesnis kolega Povilas Ričardas Vaitiekūnas rašė: "Ir šiandien jį sutikau smagų ir gyvybingą, grįžtantį su nauju etiudu nuo deivės Aleksoto kalno." To paliudijimas – V.Povilaičio nuolatinis ėjimas link tapybos, reikmė ir džiaugsmas tą daryti – liko drobėse, o jas atrasti ir nebeužmiršti dailininko kūrybos, kartu su juo eiti link tapybos kviečia ir ši paroda.

Kas? V.Povilaičio tapybos paroda "Nykstantys siužetai".

Kur? Galerijoje "Titanikas", I aukštas (Maironio g. 3).

Kada? Atidarymas balandžio 17 d. 18 val. Veiks iki gegužės 18 d.

Ši paroda vainikuoja tapybos susidūrimą su teatru. Rudens semestro metu VDA Kauno fakulteto bakalaurantai tapytojai: Medeinė Revuckaitė, Evelina Eigelytė, Samanta Augutė, Tomas Stanaitis, Aira Urbonavičiūtė, Gerda Malinauskaitė, Ruta Velykytė, Daiva Tankevičienė – lankė spektaklius ("Mechaninė širdis", "Palata" ir kt.). Studentai matė ne tik reprezentacinius scenos įvykius, bet ir pabuvojo užkulisiuose, braidžiojo po klaidžius teatro labirintus ir tapė savo įspūdžius ne studijose, o pačiame Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Šių netradicinių kūrybinių dirbtuvių pradžioje buvo galvojama apie teatre dirbančių aktorių portretus kaip simbolinę viso teatro išraišką ir variklį. Tai buvo iššūkis studentams, nes portreto žanras jaunam kūrėjui spendžia laiko žabangas, priverčia jį ilgai galvoti, ką pasirinkti prezentacijai – personažą ar žmogų, turintį paslaptingą profesiją? Todėl staigus ir greitas priėjimas prie paveikslo (darbai sukurti maždaug per mėnesį) daugumai šios parodos dalyvių padiktavo kitą ne mažiau įtaigią temą – tapybiškai kalbėti ir pristatyti teatro aplinką, jo interjerus ir erdves, pamatyto spektaklio mizansceną. Aktorių ar jų kostiumų figūros taip pat įsiliejo į bendrą tematiką.

Jaunųjų parodos dalyvių ir jų dėstytojos tapybos kūriniai labai skirtingi. Tai primena žiūrovų, ilgėliau užsilikusių po gero spektaklio, apmąstymus ar pokalbius tarpusavyje. Šį kartą apmąstymai vizualizuojami ir tokia forma leidžia kiekvienam lankytojui išgirsti pasklidusias refleksijas iš magiškos teatro erdvės.

Parodos dalyviai: VDA Kauno fakulteto Tapybos katedros IV kurso studentai Medeinė Revuckaitė, Evelina Eigelytė, Samanta Augutė, Tomas Stanaitis, Aira Urbonavičiūtė, Gerda Malinauskaitė, Ruta Velykytė, Daiva Tankevičienė ir Tapybos katedros vedėja doc. Aušra Vaitkūnienė.